PALECKIUI IŠLAISVINTA, CHRUŠČIOVUI ANEKSUOTA
Vos prieš metus Vakaruose pasirodė Chruščiovo memuarai, kai štai pats jų autorius pasimirė, menkai tenuneigęs jų autentiškumą. Jei ne jo mirtis, tai tas nuneigimas tebūtų paprasta prisiekusio komunisto ištikimybė Lenino patarimui: “du žingsnius į priekį, — vieną atgal”. Taigi, paneigdamas ar nepaneigdamas, jis bandė žengti žingsnį atgal, kai širdies ataka 1971 m. rugsėjo 11 sustabdė visus kitus žingsnius.
Lietuvą ir kitas dvi Baltijos valstybes liečiančius pasisakymus Chruščiovo memuaruose verta paskaityti visiems: Antanui Snieškui Vilniuje, visiems jo draugams kvislingams, darbo liaudžiai, inteligentijai ir ypač spaudos žmonėms, šiapus ir anapus.
Netenka abejoti, kad koks nors “samizdat” su Chruščiovo prisiminimais supažindina “laisviausio ir demokratiškiausio krašto pasaulyje” piliečius, tarp jų ir lietuvius, o buržuazinių leidyklų leidiniai paplitę kapitalistiniame pasaulyje.
Įdomiausia, kad pats Chruščiovas Lietuvos pavergimo nevysto į nekaltą “išlaisvinimo” rūbelį. “Khrushchev Remembers”, Ban-tom edition, 1971 (tai jau devinta šios knygos laida), pradedant 155 puslapiu, jis vartoja vis besikartojantį Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos terminą. Kaip vodka gardžiuojasi Chruščiovas Baltijos valstybių aneksija, kuri “reiškė mūsų teritorijos ribų išplėtimą, mūsų gyventojų padidinimą, mūsų sienų sustiprinimą, įsigijimą plataus Baltijos jūros pakraščio... mūsų gynybos pozicijų pagerinimą” ir Leningrado apsaugą, dėl ko vėliau buvo įsivelta į karą su Suomija, kur raudonoji armija pademonstravo visą savo ištižimą.
Kaip ten bebūtų, bet tais savo pareiškimais pensininkas Chruščiovas yra nepalyginamai atviresnis už pensininką Justą Paleckį.
Justas Paleckis 1948 parašė knygą “žingsniai smėly” (išleido “Vaga” 1968) ir dvidešimt metų laikė stalčiuje. Tiek laiko užtruko jam, žingsniuojant vieną žingsnį atgal ir du priekin, kol kažkokia dama su baltom pirštinėm jį Australijoje šonan pastūmėjo. Tos knygos 271 puslapyje Justas Paleckis spausdina savo eilėraštį, skirtą sau pačiam:
Kalnų viršūnėje visų aukščiausioj,
Kurios pasiekti neišdrįso niekas,
Tik aras viens, — štai besišildąs sliekas.
Nustebo aras, net įpykęs, klausia:
“Iš kurgi toks? Ar vieta gi čia tau?
Kaip patekai taip toli ir aukštai?”
Atsakė sliekas: “Ogi paprastai:
Lindau sau pamažu ir lindau!”.
Šių poros posmų pilnai pakanka Justo Paleckio autobiografijai, ir be reikalo ‘Vaga” išeikvojo 342 puslapius popieriaus. Nė viename iš jų Paleckis savęs geriau neapibudino. Tuo tarpu Chruščiovas, ilgai prie Stalino slieku landžiojęs, bent vienuoliką metų aru pabuvojo. Tuo tarpu Paleckis net savo knygą, kaip pats įžangoje prisipažįsta, turėjo veik dvigubai ilgiau “sliekų” stalčiuje išlaikyti. Bet, matyt, jam taip ir teks savo amželį slieku užbaigti. Net Stalinui mirus, jis vis tebelaiko Lietuvą “išlaisvintą”. Juk per tą vienuoliką metų jam nekartą teko sutikti Chruščiovą, kurs, lyg batu Jungtinėse Tautose, kalė Justui: ‘Mesk Staliną, užmiršk ‘išlaisvinimą’. Mes Lietuvą aneksavome”. Bet Justas, kaip ir pridera padoriam kvislinginiam sliekui, dar iki šiol tebežingsniuoja smėlyje sliekiška technika, kai kada gaudamas kilsterti aneksuotojo vėliavą įvairiuose kraštuose. Jei Chruščiovo žodžiai jo neįtikino, niekas kitas jo nebepakeis. O gal ir negali, budriai saugoj ant Vilniaus zekams, kurie, kaip girdime, kitus du Vilniaus universiteto profesorius siunčia prof. J. Kazlausko pėdomis.
“Žingsniai” smėly” knygos aplanke surašytos ir kitos Justo Paleckio knygos, bet nepaminėta “SSSR — mūsų akimis”, iš kurios neatrodo, kad Stalinas būtų galėjęs kada nors tautas laisvinti. Chruščiovo gi prisiminimuose niekur nežymu, kad jis kada nors būtų buvęs lietuvių draugas. Jis draugavo ir “kultūriškai bendradarbiavo” su žinomuoju I. S. Serovu, kuris jau 1939 spalio 11 (t. y. 8 mėn. prieš Baltijos valstybių okupaciją) pasirašė garsųjį baltų deportacijos ir žudynių įsakymą nr. 001223 ir tuoj po to prisijungė Ukrainoje prie Chruščiovo, kuris “organizavo ir prižiūrėjo Vakarų Ukrainos sovietizaciją”. Tuo būdu nuo “prižiūrėtojo” rankų Lenkijai priklausiusioje Ukrainos dalyje tūkstančiai žmonių neteko gyvybių. Taip pat šimtai tūkstančių lietuvių buvo deportuota, įkalinta ir išžudyta, kai “LTSR aukščiausio sovieto prezidiumo pirmininkas” sliekas Justas Paleckis pasirašinėjo Kremliaus “arų” suredaguotus įsakymus.
Istorijos vertinimui savo prisiminimus perdavė Chruščiovas ir Paleckis. Paleckiui Lietuva išlaisvinta, Chruščiovui aneksuota. Chruščiovas šioje vietoje garbingesnis už Paleckį, nors gal už tai nė valdiškų laidotuvių negavo. Pažiūrėsim, ar Paleckis gaus iš Maskvos nors smėlio saujelę, nors jos smėlyje jis taip seniai vargsta.
S. Giedrys
