VIENYBĖS LINKME

LAIKO REIKALAVIMAI

DR. JUSTINAS PIKŪNAS

Jau ketvirtis šimtmečio kaip gyvename išeivijoj, ir tiek pat metų kai ryšiai su Tėvyne tapo geležinės uždangos nukirsti. Bet koks bendravimas su Lietuvoje likusiais, net ir su broliais ar seserimis, tebėra Sovietų Sąjungos barbariškai suvaržytas. Todėl ar reikia stebėtis, kad tautinio identiteto išugdymas jaunimo tarpe sunkėja. Baigėsi ir PLB skelbtieji Švietimo ir šeimos metai, kurie kaip tik turėjo sustiprinti tautinį sąmoningumą jaunojoj kartoj. Šių švietimo metų lietuvybės stiprinimo pastangos neturėtų pasibaigti su 1969 metų pabaiga, o turėtų būti pilnai naudojamos ir plečiamos ir ateityje.

DR. JUSTINAS PIKŪNAS, Detroit, Michigan (JAV), psichologas ir visuomenininkas. Aukštojo mokslo studijas pradėjo 1941 metais VDU, studijavo Müncheno (Vakarų Vokietijoje) universitete (1945-1949), kur įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Studijas gilino Paryžiaus universitete (1949-1950). Nuo 1951 metų dėsto psichologiją Detroito universitete (nuo 1961 metų klinikinės psichologijos katedros vedėjas). Aktyviai reiškiasi LB ir ateitininkuose. 1967 metais išrinktas Ateitininkų federacijos vadu.

Šeštadieninės lituanistinės mokyklos, vaikų ir jaunimo organizacijos ir jų spauda, Lituanistikos institutas, vasaros ir žiemos kursai— visa tai yra labai reikalinga, norint sustiprinti ir atbaigti tai, ką šeima įkvepia. Gyva jaunimo organizacijų veikla turi nepamainomos reikšmės, lietuviškąją aplinką kuriant jaunoje kartoje. Šių organizacijų veiklos sustiprinimas yra tiesioginė vyresniųjų pareiga, nes tik jos sukurs lietuvių bendruomenę ateities uždavinių vykdymui.

Ar gali vyresnieji atlikti šią vieną iš savo pagrindinių lietuvybės ugdymo ir lietuviškos aplinkos sukūrimo pareigų, būdami pasidalinę į dešimtis srovių ir keliasdešimt organizacijų, nekoordinuojančių savo veiklos; kai jų tarpe yra dar daug asmenų ir grupių, tebeardančių lietuviškosios visuomenės veiklos darną. Senieji konfliktai dar neišblėso, o nauji nesutarimai atsiranda dažnai dėl visai nepateisinamų priežasčių. Daug kas nepažvelgia į savosios grupės silpnybes, o kituose lietuvių veiksniuose temato tik blogybes. Kartais išmetinėjimų ir kaltinimų pagrindas tėra asmeninė ambicija ar paranoiška galvosena. Vienu ir kitu atveju ši tarpusavio kova tiek įkaisti, kad užmirštami ir tikrieji Lietuvos ir lietuvybės priešai. Tokia tarpusavio kova griauja ir mažus ir didelius projektus.

Norėdami pakreipti teigiama linkme išeivijos, o gal ir Lietuvos istoriją, turime įsigilinti ir pasisavinti jau vysk. M. Valančiaus skelbtą “Lietuvio meilės lietuviui” idėją. Tarsi naujieji vaižgantai turime ieškoti ir ugdyti savo vaikų ir jaunimo talentus, jų kūrybingumą ir jų tautinio identiteto pajutimus, kokioms organizacijoms jie bepriklausytų,. Labai įsakmiai vienybės troškimą išreiškė vysk. Pr. Brazys savo 1965-66 metų kelionėse po JAV-bių lietuvių bendruomenes. Turime daug vienybės skelbėjų, deja, šios idėjos atgarsiai dar nėra pakankamai sustiprėję lietuvių visuomenės tarpe.

Kelio į vienybę praplėtimui reikalinga, kad visa lietuvių visuomenė, organizuota ir neorganizuota, dažnai ir giliai pažvelgtų į tuos pagrindinius tikslus, kurie mus visus jungia. Mūsų daugumai reikia nuoširdžiau stebėti, kas yra gero kituose veikėjuose ir kitų organizacijų veikime. Neturime laukti, kad kiti būtų pirmieji. Patys darykime visa, kas lietuviškąją visuomenę ir veiklą jungtų ir cementuotų, kas užtikrintų tautinės gyvybės skleidimąsi jaunosios kartos tarpe.

Laikas reikalauja jungtinės kovos išplėtimo už žmogaus pagrindinių teisių sugrąžinamą ir už pačios tautos laisvę bei suverenumą Lietvoje ir kituose kraštuose. Reikia vis naujų žygių prieš rusijikaciją, kolonializmą ir religijos persekiojimą, reikia daugiau bendrų pastangų sutvirtinti lietuvybės klestėjimą išeivijoj. Visų tų vertingų pastangų ir žygių vaisingumas didele dalimi priklauso nuo bendruomeninės jungties ir lietuviškųjų veiksnių organizuotos veiklos suderinimo tiek esminiuose siekimuose tiek ir pagrindinių priemonių pasirinkime. Metas glausti savas gretas, ieškoti sąjungininkų kitų tautų eilėse ir sukurti ilgalaikę strategiją kovos sėkmingumui laiduoti. Esame laisvoje šalyje ir galime įvairiomis priemonėmis kovoti už Lietuvą ir lietuvybę, bet tik kas kart auganti bendruomeninė vienybė ir organizuotos veiklos darna didins šios kovos sėkmingumą ir tuo pačiu pagreitins laisvės atgavimą Tėvynėje.