ĮŽANGINIAI
NOBLESSE OBLIGE
Lietuva atgaus nepriklausomybę ir lietuvių tauta vėl bus laisva. Tuščiai viliasi laisvės uzurpatorius, manydamas brutalios fizinės jėgos persvara ilgam išlaikyti žmogaus prievartą žmogui. Žuvo visos tironijos, nežiūrint, kaip jos buvo didelės ir galingos, žus ir rusiškoji. O kuo tas griuvimas toliau nusitęs, tuo jis bus skaudesnis ir kruvinesnis.
Beprasmiška laisvajai lietuvių išeivijai svarstyti klausimą, kokiu nuošimčiu ji galinti prisidėti prie laisvės Lietuvai atgavimo. Gal tas nuošimtis, palyginus su pasaulio likimą lemiančiomis jėgomis ir pačios lietuvių tautos pavergtame krašte vaidmeniu, ir nebus ypatingai didelis, bet tai neatleidžia jos nuo pagrindinės pareigos— kovoti už Lietuvos laisvę. Juk net milijoninės armijos atskiras karys negali pasitraukti iš fronto, nežiūrint, kad jo asmeniškas įnašas iš tikro labai menkas. Kiekvieną dezertyrą teisia karo lauko teismas. Mus laukia ne karo lauko, bet istorijos teismas, kurio sprendimai dažnai esti kietesni ir pasekmės ilgiau išliekančios.
Ne teisintis, kad mūsų įnašas kovoje negalįs būti lemiantis, o po to nieko neveikti, bet mums privalu rūpintis, kad lietuvių išeivijos visame pasaulyje intelektualinis, moralinis ir ekonominis potencialas pilnai ir racionaliai būtų įjungtas į vykdymą tų pagrindinių uždavinių, kurie aptarti Lietuvių chartoje. Vadovaujančios institucijos neišvengs istorinės atsakomybės, jei lietuviškos veiklos žadintojus sumes vienan krepšin su tos veiklos ardytojais. Tuo tik pradžiugins Lietuvos laisvės priešus. Užgniaužti naujų ir veiksmingesnių laisvės kovos kelių ieškojimą, niekinti vadinamus partizaninius sąjūdžius, tuo pačiu metu savinantis jų atsiekimus, ir konservuoti sutrūnijusią, jokio veiklos svorio nebepakeliančią organizacinę laisvinimo veiksnių struktūrą yra žlibas trumparegiškumas, tegu ir remiamas patriotišku vienybės vardu.
Visuomenė turi teisę ir pareigą reikalauti iš veiksnių veiklos planų, pačios veiklos ir darbų ataskaitos. Tik politiškai apatiška, kultūriškai nesubrendusi ir idėjiškai nusigyvenusi visuomenė nesidomi darbais tų, kuriems vadovybė patikėta demokratiško proceso keliu ar kurie savanoriškai pasišovę stovėti tos visuomenės priekyje ir jai atstovauti.
Noblesse oblige dėsnis teiktinas taip pat visuomenę informuojančiai bei viešąją opiniją formuojančiai spaudai. Sąžiningai informuoti apie atsakomybę prisiėmusių žmonių ir institucijų darbus, priminti jų pareigas ir nurodyti klystkelius yra patriotinės lietuvių spaudos užduotis. Pareiga neatliekama, kai siaurumą sumaišius su principingumu viskas sveriama sroviniais ar asmeniškų ryšių svarsčiais, o taip pat kai atsisakius principingumo viskas pateisinama kompromisų, sugyvenimo, humaniškumo ir kitais gražiai skambančiais šūkiais.
Dar yra viena žmogaus ir visuomenės klaidinimo, o dažnai ir prievartavimo priemonė, apie kurią paprastai niekas nekalba,— tai nutylėjimas. Tylėti tada, kai reikia pasakyti, yra taip pat nesąžininga, kaip ir rėkti be reikalo.
Pasišaipant iš tautinio susiklausymo ir susidrausminimo prasmės, vienybės išlaikymo vardu teisinant neveikią, mandagiu nutylėjimu dengiant daromą ar padarytą laisvės kovos reikalui skriaudą, tam tikrą laiką iki tam tikro laipsnio galima laimėti viešosios opinijos palankumą, bet istorija mūsų darbus vertins kitais matais. Ir daugiau pareikalaus iš tų, kurie didesnei atsakomybei buvo įsipareigoję.
SĖKMĖS BIČIULIUI KOJELIUI!
Šis “Į Laisvę” žurnalo numeris yra paskutinis ‘‘mano rankose”. Žurnalo redagavimą perima Juozas Kojelis, laikraštininkas, visuomenininkas ir tikrai iškilus Lietuvių Fronto Bičiulių narys. Trumpai, žurnalas bus gerose rankose. Linkiu jam puikios sėkmės ir pažadu jam savo talką. Man jis tikrai daug talkino.
“Į Laisvę” žurnalas 1965 ir 1966 metais kurį laiką nebepasirodė. Nebuvo redaktoriaus. LFB speciali konferencija, kuri įvyko 1966 metų liepos pradžioje Chicagoje, davė dr. J. Kazickui ir man ‘‘įsakymą”: “Suraskite redaktorių ar patys žurnalą redaguokite”. Mums nepavyko surasti redaktoriaus, ir tas darbas buvo užkrautas ant mano pečių. Turint eilę kitų įsipareigojimų, žurnalo redagavimas buvo man tikra prabanga. Nemaniau, kad teks pakelti tą naštą net trejetą metų. Tikrai lengviau atsikvepiu, perleisdamas tą darbą kitam.
Nuoširdus dėkui visiems bendradarbiams, nes jie buvo patys didieji talkininkai. Puikiai savo darbą atliko žurnalo administratorius Aleksas Kulnys. Ačiū jam.
