Partizanų Vadas Juozas Lukša-Daumantas

REZISTENCIJOS DIENOS IR ŽMONĖS

Miegoki tyliai tu, partizane, šalis gimtoji tavęs liūdės. Pačioj jaunystėj padėjęs galvą, Lietuvą laisvą visad regi.

Su Juozo Lukšos didvyriška mirtimi Lietuvos laisvės kovų laukuose prieš dešimtį metų lietuvių tauta neteko vieno žymiausių savo laisvės kovotojų ir vadų antrosios sovietų okupacijos metu. Juozas Lukša buvo neeilinis kovotojas ir neeilinis vadas. Nuo pirmosios į kovojančių partizanų eiles įsijungimo dienos atliko daugelį rizikingiausių žygių ir tai besąlyginės kovos dvasiai liko ištikimas ligi paskutinės gyvenimo minutės. Redagavo partizanų laikraščius, visoje Lietuvoje lankė partizanų židinius, organizavo visus partizanus apjungiančią bendrą vadovybę, dalyvavo kovojančios rezistencijos vadų suvažiavimuose. Partizanų vadovybės pavedimu, 1947 m. pradžioje su dviem kovų draugais atliko pavojingą kelionę į Lenkiją, kad per ten susirištų su laisvame pasaulyje gyvenančiais lietuviais.

Nepaprastai rizikinga kelionė pasisekė į ten ir atgal. 1947 m. žiemą Juozas Lukša gauna patį didžiausią ir pavojingiausią uždavinį — bet kokia kaina prasiveržti į laisvuosius Vakarus. Juozas Lukša nesusvyravo, pavedimą priėmė ir šimtaprocentiniai įvykdė. Gyvendamas Vakaruose, parašė Lietuvos partizanų kovų antrosios sovietų okupacijos metu istorinę knygą Partizanai už geležinės uždangos, po dviejų metų grįžo į Lietuvą nebaigtosios kovos tęsti ir mirti krauju persunktos gimtosios žemės laukuose. Partizano mirtimi krito 1951 m. rudenį, sulaukęs tik 30 metų amžiaus. Savo mirtimi Juozas Lukša įrodė besąlyginę ištikimybę Lietuvai, rezistencijai, kovų draugams ir partizano priesaikai.

Garbinga Lukšų šeima ir giminė išnaikinta. Iki 1949 m. kovoje dėl Lietuvos laisvės galvas paguldė 11 giminės narių, tarp jų 75 metų tėvas Lukša, broliai studentas Jurgis ir Stasys, o per 20 giminės narių buvo ištremti į Sibiro darbo vergų stovyklas, jų tarpe brolis Antanas, mokytojas, ir ūkininkas Vincas.

Skirmantas — Daumantas — Skrajūnas — Miškinis... Šie skirtingi kovos vardai, kurių kiekvienas atskirai paminėtas kėlė siaubą priešui, o kovojančiai Lietuvai pasididžiavimą, priklausė narsiajam partizanų vadui Juozui Lukšai. Jo kovos žygiuose ir nueitame kelyje, lyg veidrodyje, atsispindi ištisas naujausiųjų Lietuvos kovų už laisvę tarpsnis.

Trejiems metams praėjus nuo Juozo Lukšos žuvimo buvęs NKVD pulkininkas G. S. Burlickis, pats dalyvavęs Lietuvos partizanų naikinime, vėliau pabėgęs į Vakarus, 1954 m. birželio 28 d. Amerikos Kongresinio Kersteno komiteto apklausinėjamas liudijo:

Daugiausia rūpesčių pridarė ir visuotinai pripažintas vadinamo lietuvių banditų judėjimo vadas buvo lietuvis, vardu Miškinis. Lietuvių tauta Miškinį laikė tautiniu didvyriu, ir jo autoritetas lietuviuose buvo nepalyginamas...

Ankstyvoji jaunystė

Juozas Lukša, gausios Užnemunės ūkininko šeimos sūnus, gimė ir augo tuo metu, kai savanoriai jau buvo apgynę Lietuvos laisvę ir Lietuva džiaugėsi atgautąja Nepriklausomybe. Vidurinės mokyklos suole įsijungė į tuometinį slaptą moksleivių ateitininkų sąjūdį ir organizavo moksleivių ateitininkų kuopeles. Čia subrendo tvirtas jaunuolio pasiryžimas nepavargstamai kovoti už didžiuosius idealus, buvo sukrautas pirmasis pogrindininko patyrimas, kuris vėliau jį iškėlė į Lietuvos partizanų vadus.

Aštuonių klasių gimnaziją baigė kitame mieste tais pačiais metais, kai į mūsų kraštą įsibrovė sovietinis okupantas. Tie, kurie buvo jautrūs nepriklausomojo gyvenimo netobulumams, pirmieji stojo ryžtingon kovon su pavergėjais ir Lietuvos naikintojais. Per pirmąjį bolševikmetį, tik baigus gimnaziją, buvo suimtas ir kalinamas. Iš kalėjimo išsilaisvino tik 1941 m. birželio mėn. lietuvių tautos sukilimo metu. Nacių okupacijos metais, jau būdamas technikos fakulteto studentas, Juozas Lukša buvo tų studentų eilėse, kuriems priklausė svarbiausias vaidmuo visą kraštą apėmusio rezistencinės organizacijos tinklo sumezgime.

Lietuvos moksleiviai 1938 m. pavasarį medelių sodinimo šventėje. Pirmoje eilėje pirmas iš kairės sėdi Juozas Lukša, paskutinėje eilėje pirmas iš kairės stovi jo brolis Jurgis, Lietuvos laisvės kovose žuvęs pora metų anksčiau.

Juozo Lukšos gimnazijos laikų klasės draugas jį taip pristato:

Juozas Lukša buvo vidutinio ūgio, žvalus, gražios išvaizdos. Visada linksmas, kalbus, draugiškas, geros nuotaikos ir mėgo pajuokauti. Mokėsi labai gerai, mėgo dainas. Dėl gerų būdo savybių klasės draugų, mokytojų ir kitų moksleivių buvo mėgiamas ir šiltai priimamas į draugų būrį. Moksleivius kalbino stoti į ateitininkus. Dėvėjo namuose austais drabužiais, kas rodė, jog tėvai buvo neturtingi. Juozo Lukšos brolis Jurgis, taip pat žuvęs partizano mirtimi, buvo stambesnis, mažiau kalbus, daugiau užsidaręs, nemėgo juokauti, bet vienodai gerai mokėsi.

Laisvės kovų garbės žygiuose

Antrą kartą 1944 m. bolševikams įsibrovus į Lietuvą, Juozas Lukša apsisprendė pasilikti krašte ir atspėjo savo tikrąjį pašaukimą. Nacių areštų, masinio pasitraukimo ir sovietinio teroro suardytas pogrindinis veikimas liko be viršūnės. Labai stigo vadų, kurie idėjiškai stiprintų ir organizuotai derintų gaivalingai išplitusį partizaninį sąjūdį ir pasyviąją rezistenciją. Nuo pirmųjų dienų studentas Juozas Lukša šioje srityje parodė neeilinį sugebėjimą.

Jeigu ne vieną į partizanų eiles nuvedė “bėda” ar jaunam amžiui įgimtas “nuotykio” ieškojimas, Juozas Lukša tarp jų atsidūrė tik tada, kai buvo išbandytos visos kitos priemonės. Sąmoningam krikščioniui ginklas ir karas yra paskutinės priemonės, kurių jis griebiasi teisingam reikalui ginti. Nuosekliai, apgalvotai ir sumaniai Juozas išbandė ne vieną priemonę ligi pagaliau, enkavedistams lipant ant kulnų, jis galutinai pereina pas miško brolius laisvės kovos tęsti. Bet kartą pasirinkęs kietą partizano kelią, jis čia pasižymėjo šauniomis rinktinio kovotojo ypatybėmis, savo žygdarbiais įamžino visą laisvės kovų sąjūdžio tarpsnį ir tik mirtis išplėšė iš rankų tvirtai laikytą ginklą.

Nuo 1944 m. rudens, veikliai dalyvaudamas universiteto atkūrimo darbuose, kur jo brolis studentas Jurgis buvo išrinktas net į studentų komitetą, gelbėjo kas tik buvo galima gelbėti: rūpinosi draugų saugumu, gelbėjo patekusiems į NKVD nagus, mezgė nutrūkusius ryšius, iš arti stebėjo pastangas atstatyti bendrą kovojančio krašto organą, ant kurio krito vienas po kito skaudžių represijų smūgiai.

1945 m. pavasarį, pusiau legaliai gyvendamas Kaune, jis darė daug pastangų, kad būtų sudarytas vyriausias partizanų štabas. Jau tų pačių metų rudenį tolesnės sąlygos pasidarė neįmanomos. Kai 1945 m. pavasarį buvo sutverta Lietuvos Išlaisvinimo Taryba, Juozas Lukša įsitraukė į jos veiklą. Tarybą iššifravus ir daugumą jos narių suėmus, Lietuvos laisvės kovai vadovauti buvo suorganizuotas Vienybės Komitetas. Juozas Lukša, dar vis pusiau legaliai gyvendamas, ir šio Lietuvos laisvės kovai vadovauti organo bendradarbis, talkininkas ir ryšininkas su besiplečiančiu partizanų sąjūdžiu. Tačiau enkavedistai išaiškino ir Vienybės Komitetą, kur užtiko ir Juozo Lukšos pėdsakus. Kurį laiką slapstęsis, 1946 Naujųjų Metų dieną kartu su broliu Stasiu pereina; pas miško brolius partizanus ligi mirties laisvės kovos tęsti.

Apsisprendimą įsijungti į kovojančių partizanų eiles Juozas Lukša savo testamentinėje knygoje Partizanai už geležines uždangos taip aprašo:

Mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti kuo skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvės priešo. Ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per keletą metų spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms, ta pati, kuri jau dabar suspėjo nevieną mūsų draugą pastūmėti į dabartinės kovos ryškiausią formą — partizanų eiles.

Atsidūręs už sovietinio įstatymo ribų, susirišęs su aktyviosios rezistencijos organizacija, kurioje jau nuo seniau du jo broliai dalyvauja, Juozas Lukša skiriamas spaudos ir organizacijos skyriaus vadovu. Jis redaguoja Kovos Kelią ir Laisvės Žvalgą, sėkmingai praveda bolševikinių rinkimų boikotą. Spaudos ir organizacijos reikalais jis aplanko Kazlų Rūdos, Rūdininkų, Žaliosios, Tauragės, Labanoro miško brolius. Atsidėjęs vykdo atskirų partizaninių grupių ir dalinių apjungimą į rinktines, o rinktinių į apygardas. Pamažu veda visą aktyviosios rezistencijos sąjūdį į vieną centrą, į vieną vyr. štabą.

Nuo pradžios iš arti stebėjęs ryšius su užsieniu, 1946 m. pavasarį susitinka su atkeliavusiais pasiuntiniais, kurių veikla ir intencijos nebuvo visiškai aiškios. Dar anksčiau, prieš galutinai įsijungdamas į kovojančių partizanų eiles, dalyvavo Užnemunės partizanų vadų suvažiavime 1945 m. rugpiūčio 25 d. Skardupyje. Išgyveno malonią staigmeną, kai pasižymėjusios Geležinio Vilko rinktinės vado asmenyje atpažino savo artimą giminaitį. 1946 m. vasarą dalyvavo Žemaičių, Aukštaičių, Vid. Lietuvos Užnemunės partizanų, pasyviosios rezistencijos ir politinio komiteto atstovų suvažiavime. Juozas Lukša atstovavo Užnemunės partizanus, tiesioginiai rūpindamasis ryšių reikalais.

1946 m. rudenį sudarius vyriausiąjį partizanų štabą (VGPŠ), Juozas Lukša skiriamas štabo viršininko pulk. Vyties adjutantu. Eidamas šias pareigas, aplankė Žemaičių ir Vid. Lietuvos partizanus jų veikimo ribose.

Tuojau po partizanų vadų suvažiavimo 1947 m. sausio 12 d. buvo paskirtas suorganizuoti naują Birutes rinktinę, į kurios ribas įėjo Kauno miestas ir apylinkės. Vos atlikęs pavestąjį uždavinį, gavo vadovybės pavedimą atstatyti nutrūkusius ryšius su užsieniu.

Juozas Lukša 1950 m. vasarą Vakarų Vokietijoj prieš grįždamas į pavergtą Lietuvą laisves kovų tęsti.

Žygis į Lenkiją

1947 m. pavasarį, partizanų vyriausios vadovybės pavedimu, kartu su dviem kovų draugais atliko nepaprastą žygį į Dancigą, kur susitiko užsienio ryšininką ir jam perdavė kovojančio krašto kreipimąsi į užsienio lietuvius. Užuot paguodos ir vilčių, čia teko patirti tikrąjį Vakarų nusistatymą, kuris skambėjo tiesiog pavergtųjų išdavimu. Tačiau ir tokios skaudžios tikrovės akivaizdoje Juozo Lukšos ryžtingumas nesusvyravo. Nusivylusius kovos draugus jis drąsino žodžiais, kurių mes negalime užmiršti ligi nebus laimėta mūsų teisinga kova:

Esame bejėgiai, kad galėtume paskubinti tarptautinės įvykių raidos rato sukimąsi mums palankesne linkme. Belieka tesėti kovą toliau, pačiais gudriausiais metodais, kurie suteiktų mums galimybių šitą kovą išvesti ligi reikiamo momento. Nusiminti nėra ko. Tai naudinga tik mūsų priešams. Anksčiau ar vėliau mūsų kova suras atgarsio, o mūsų tautos atkaklumas išrikiuos ją labiausiai laisvę mylinčių tautų galerijoje.

Grįžęs iš sėkmingo žygio į Lenkiją, toliau vadovavo rinktinei, redagavo Laisvės žvalgą,tapusį vyriausiu politiniu rezistencijos organu. Patyrė, kad jam būnant Lenkijoj, 1947 m. birželyje partizano mirtimi krito brolis Stasys.

Prasiveržimas į laisvuosius Vakarus

1947 m. gruodžio mėn. Juozui Lukšai kartu su kovotojų Mažvydu pavedamas pats svarbiausias ir pats pavojingiausias uždavinys — pro stiprias ir tankias sovietines sargybas prasiveržti į laisvąjį pasaulį. Juozas Lukša ir Mažvydas, ginkluotų kovos draugų lydimi, kurių tarpe buvo ir kovojančios Latvijos atstovai, iškeliavo į Vakarus, kad perduotų tiesioginę nesuklastotą kovojančios Lietuvos valią laisvėje esantiems lietuviams, žygyje padėjo galvas trys partizanai palydovai, jau tolokai už Lietuvos ribų. Du krito kautynėse pakirsti sovietinių šūvių, tretysis, sunkiai sužeistas, atsisveikinęs su Juozu Lukša ir Mažvydu, paprašęs atsisveikinti su jo motina ir atkeršyti priešams, susisprogdino granata.

Lukša ir Mažvydas laisvąjį pasaulį pasiekė. Mažvydas, kuris buvo Juozo Lukšos palydovas ligi peržengimo geležinės uždangos, greitai grįžo atgal ir krito Lietuvos žemėje 1949 metais. Juozas Lukša atnešė Lietuvos tikinčiųjų laišką Popiežiui, nežinomojo lietuvio laišką laisvajam lietuviui, partizanų dainas, kurios tuojau paplito stovyklų jaunimo tarpe ir nėra užmirštos ir dabar. Kaip Lietuvos laisvės kovų įgaliotinis, Juozas Lukša atnešė laisvajam lietuviui krašto laisvės kovų prasmę, aktyviosios rezistencijos tragiškai sunkų kelią.

Gyvendamas laisvuose Vakaruose, parašė knygą — Lietuvos partizanų istoriją — Partizanai už geležinės uždangos, kurios pratarmėje skaitome žodžius:

Kai mano pateiktus faktus bus galima tikrinti jų vykimo vietoj, jau didelė aprašyme įvestų veikėjų dauguma bus išskirti iš šio gyvenimo. Si realybė itin vertė mane, naudojantis iš krašto atsineštomis užrašų nuotrupomis ir atminty nešiojamais pergyvenimais, šiuos prisiminimus užfiksuoti spaudoje ateities kartoms.

Grįžimas atgal į Lietuvą ir mirtis

Didieji kovotojai miršta kovos lauke. Tokia buvo Lukšų šeima, tokiais buvo dešimtys tūkstančių Lietuvos partizanų. Juozas Lukša 1950 m. rudenį grįžo į Lietuvą pas labai praretėjusius kovų draugus nelygios laisvės kovos tęsti ir mirti Lietuvos žemės laukuose. Išvykdamas savo artimiesiems bičiuliams kalbėjo, jog dabartinėse sąlygose partizano amžius nuo pusės ligi pusantrų metų. Savo likimą gerai žinojo, bet liko ištikimas partizano priesaikai, kritusiems ir gyviesiems kovų draugams.

Ištisus metus dideli ir išdresiruoti enkavedistų daliniai, naudodami visas rafinuotas provokacijų priemones, vadovaujami iš Maskvos atsiųsto gen. Kruglovo, kuris po Berijos likvidavimo buvo paskirtas Sovietų vidaus reikalų ministeriu, bet vėliau pašalintas, pynė tankų tinklą aplink šitą vieną, vos trisdešimt metų sulaukusį, Lietuvos laisvės kovotoją. Kartu su Juozu Lukša nelygioj kovoj 1951 m. rugsėjo mėn. krito dar keli Užnemunės partizanų vadai, išsilaikę nuo 1945 metų. Milžiniškos medžiaginių jėgų persvaros slegiami, jie buvo priversti stebėti, kaip pamažu smurtininkų ir išdavikų rankos skverbėsi į jų artimiausių ryšininkų tarpą, kaip sunaikintų partizanų požeminės tvirtovės tapdavo jų persekiotojų provokacijos lizdais, kaip, pagaliau, vietoj laukiamos paspirties iš užsienio jiems buvo atsiųstas Judas.

Siekdamas išsaugoti šventą laisvės kovos reikalą ir taupydamas kovos draugų kraują, Juozas Lukša ryžosi paskutiniam žygiui Mauručių apylinkėse. Įpratęs daug kartų žvelgti mirčiai į akis, gal būt, dar ir tada tikėjosi pasiekti šaunią partizanišką pergalę, kokių yra daug turėjęs. Bet partizanu persivilkęs čekistas tą kartą jau daug nerizikavo. Pasalos pavyko. Šūvių serijos suaižė didvyrio kūną.

Bet nenužudytos liko idėjos, už kurias Juozas Lukša didvyriškai daugel metų kovojo ir mirė laisvės kovų garbės lauke.

Jūs žuvot už laisvę garbingoj kovoj, gimtosios šalies sakalai, Per amžius lietuviai minės Jus dainoj, garbė Jus lydės amžinai.