Grėsmingoji sąvarta

Žmonių gimine, nugalėjusi liūtus ir tigrus, išvengė pavojaus būti išnaikinta. Per 30.000 metų ji surado apsaugą prieš jos sunaikinimą. Nūdienis žmogus pateko į būtį, kuri užtinkama prieš milijoną metų. Nuo 1949 m., kai Rusija pradėjo gaminti atominius sprogmenis, žmonija pateko į susinaikinimo grėsmę. Jei mes ją išgyvensime, prieš akis turėsime nuolatinį pavojų.

Arnold J. Toynbee pareiškimas Look žurnale, 1962 sausio 16 d.

Gediminas Galva

Laiko prasmė

Vienas graikų padavimas vaizduoja laiko tragiškuosius padarinius. Dieviškos kilmės Kronos, kairėje rankoje laikęs piūklą, piūties globėjas, veda seserį Reą. Jį persekiojo baimė, kad neįvyktų jam žinoma pranašystė: pirmgimis jo nenušalintų nuo sosto. Jis praryja penkius pirmuosius savo žmonos naujagimius. Kai gimė šeštasis, pramintas Zeusu, žmona griebėsi klastos. Ji įvyniojo į drobulę vaiko dydžio akmenį ir įteikė savo vyrui. Zeusas užaugęs Kretoje, nuvyksta į Tesaliją ir nuo Olimpo, panaudojęs milžinus kiklopus, ritamais akmenimis sudrebinusius žemę, pražudė dangaus pasmerktąjį Kronos.

Gediminas Galva

gimęs 1905 m. Vabalninko valsč., yra 1929 m. baigęs Vyt. Didž. universiteto ekonominį skyrių, 1929 - 31 m. tarptautinio ūkio studijas gilino Romoj, Genevoj, Paryžiuj, Berlyne ir Kiely. 1931 m. buvo Žemės Ūkio ministerijos patarėjas, 1931-4 m. fin. min. ūkio konjunktūros sk. viršininkas. 1934-40 m. Prekybos instituto lektorius ir docentas. Buvo Ryto leidyklos direktorius, Biržų miesto burmistras, 1941-2 m. Taupomųjų Kasų valdytojas. Už politinę veiklą buvo vokiečių suimtas ir kalintas. Amerikoje 1952-3 m. Sheil institute Chicagoje dėstė Europos ūkį ir kitus dalykus. Šiuo metu dirba Goss b-vės raštinėje. Yra eilės laikraščių bendradarbis, rašęs ir vokiečių spaudoj. Rankraščio teisėmis yra išleidęs Prekybos institute dėstytus dalykus.

Šiame padavime laikas susietas ne tik su tragedijos užuomazga ir atomazga. Laikas pasitinka įvykius ir juos palydi. Jo plokštumoje įvykiai sukuria didžiausią įtampą, kuri vėl išblėsta. Praeitis yra susijusi su dabartimi ir nūdieniai mūsų veiksmai yra ateities laiptai.

Sakoma, jog jaunuolis gyvena tik dabartimi, tuo tarpu suaugęs ir patyręs vyras bando praeities patirtį jungti su ateities siekiais. Kurio laiko tarpsnio praeitis gretintina su dabartimi? Kokią prasmę turi afrikiečių šauksmas ir net pasididžiavimas, kad jie nieko neišrado, nieko nesukūrė ir nieko neatrado? Ar šios minties skelbėjai išsižada tik savęs ir savo praeities ?

Mes atmetame dialektinio materializmo istoriją, kurioje įvykiai rikiuojasi pagal iš anksto nustatytą tvarką. Pakitus rikiuotojui, keičiama ir iš naujo klastojama istorinė eiga. Palikę šį kraštutinumą, susiduriame su kitu klausimu, naujais bandymais žvelgti į istoriją. Kiekviename tarpsnyje, beveik kiekvienoje gentkartėje, bandoma peržiūrėti įvykius, nugarmėjusius laiko sriaute. Kiekvienas istorikas pasirenka ne tik būdą, metodus, bet ir įvykius praeičiai nušviesti. Ar Osvald Spenglerio, ar Arnold J. Toynbee’s apibendrinančios išvados patikimos aptarti visas kultūras, jų kilimą, brendimą ir išnykimą? Ar praeities žmogaus sąmone ir pasąmonė glaudžiai sietina su dabartimi? Ar galima lyginti praeitį su dabartimi ir daryti išvadas iš išorės sąlygų surikiavimo? Į šiuos klausimus galima atsakyti, kad žmogaus patirtis turi kaikurios įtakos daryti sprendimus ateičiai. Istorinės raidos sugretinimas su dabartimi gali mus mokyti, tačiau iš to pamokymo negalima daryti visuotinų išvadų.

Romos imperijoje įvyko lūžis dėl techninio atsilikimo, nors buvo išrastas garo variklis, nelūžtantis stiklas ir kiti išradimai, kurie liko vaikų žaislais. Šiuo metu pergyvenamas lūžis didžiausiame civilizacijos iškilime. Romos valdymas sunyko. Įsigalėjo žemvaldžiai ir skurdas, kurie dalimi sugretintini su padėtimi Pietų Amerikoje. Romos karinė centralizacija, tikriau karinė diktatūra, pagreitino imperijos žlugimą, nors žinome priešingų atvejų nūdienėje istorijos raidoje. Romos imperija krito, bet jos atžala Mažojoj Azijoj dar išsilaikė 200 metų.

Romos imperijos dienas sutrumpino sunykimas vietos savivaldų, kurios buvo stipriuoju pagrindu jos klestėjimo metu. Jas sunaikino imperijos valdininkai, siekę iš gyventojų galimai daugiau mokesčių išspausti. Vietos gyventojai prarado galią savo reikalus tvarkyti ir norą remti imperiją. Vergai tegalėjo būti imperijos priešais. Krikščionys tarė žodį.

Dabar laisvajame pasaulyje nerimą kelia šalis, kurioje vyrauja diktatūra, paglemžusi ne tik sričių savivaldą, bet ir pilietines teisės suvaržiusi. Gyventojai verčiami tikėti į vieną mintį, nors joje gausu prieštaravimų, garbinti vieną stabą — tautų draugystę, kurioje gausu neteisybės, apgaulės ir tariamų laimėjimų.

Visa tai primena Atėnų vyravimo tarpsnį, kai globojamų miestų rinkliavos buvo panaudotos atstatyti persų sugriautas maldyklas ir kitus pastatus. Periklis įtikino atėniečius pasirinkti kreivą kelią. Jam pasipriešinęs Tukidides, politikas, bet ne istorikas, atmetė tokį sumanymą ir buvo ištremtas., Neteisingumas Įpialai-dojo Atėnus. Neteisingumo drąsūs pėdsakai užtinkami ne tik nūdieniuose Rytuose, bet ir Vakaruose, kurie dedasi gynėjais jų pačių išduotųjų ir pavergtųjų.

Praeityje suregzta tragedija nūnai bręsta. Paskutinysis visuotinis karas nutraukė giją su praeitimi. Prieš karą išryškėjusios sutrikimo apraiškos dabar įgyja grėsmingą apimtį. Vakarinė Europa sutelkė jėgas ūkiškai atsikurti ir įrodė sugebėjimą spręsti socialinius klausimus. Jų laimėjimas tačiau priklauso nuo politinės padėties, kuri yra labai netikra. JAV darė kai kuriuos netolimo pramatymo žygius, dėjo kai kurių pastangų spręsti jau pavėluotus klausimus ir tenkinosi vivere parvo — gyventi pamažu ir saugoti karo laurus, kurie taikos metu tapo dagiais, šio tarpsnio tragedija primena nelaimingąjį Kronos, kuris bandė likimą apspręsti rydamas savo vaikus, kai Vakarai lengva ranka leido Rytams pavergti ištikimus talkininkus ir užimti nepaprastos svarbos strategines sritis, kuriose įrengtas grėsmingas durklas vakarietiškos civilizacijos sunaikinimui, kad įsigalėjus pasaulyje.

Socialiniai lūžiai

Politika — tautos tikslų rikiavimas ir jų įgyvendinimas valstybėje — yra neatsiejama nuo visuomeninio gyvenimo dalis. Ji glaudžiai susijusi su žmogumi, jo dorove, mokslu, ūkine, socialine, kultūrine veikla. Nūdienis žmogus pateko į naują plokštumą, kurioje išryškėjo jo vidinis suskilimas, o valstybėse pasigedimas vairuotojų ir vairavimo. Kiekviename svarbesniame žemyno krašte pasireiškia savotiški sukrėtimai, kruvinas šėlimas ir įmatomi lūžiai net pastoviųjų diktatūrų kraštuose. Vakarinė Europa pirmutinė pergyveno žiaurų nužmoginimą karo metu, pirmutinė įrodė kūrybinę gyvybę, kuriai tvirtybės teikia kai kurie praeities šaltiniai. Bet ir vakarinėje Europoje vis dažniau nugirstami romėnų laidotuvių giesmės žodžiai, nes ir jos ūkinis atkutimas, politinio svorio padidėjimas, kultūrinis suklestėjimas atsitrenkia į politinį netikrumą, kuris gniuždo visą pasaulį, palikdamas mažą viltį.

Per trumpą pokario laikotarpį ryškiai prasikišo dviejų rungtyniaujančių valstybių negerovės. Maskvos ideologinis telkinys pergyvena posūkio metus nusigręžti nuo ideologinio dogmatizmo ir pasukti į gerbūvį. Tarp partijos prieštaraujančios programos ir gyventojų atsiranda plyšys. Partija ir toliau skelbia komunizmo dogmatizmą, kurio gyventojai patylomis bando nepripažinti. Maskva ir Pekinas pradeda nesutarti ne tiek dėl komunizmo strategijos, bet taktikos. Kinai pasitiki milžinišku gyventojų prieaugliu, rusai mokslu ir technika- Neapsiginklavę kinai ieško surasti vietos gyventojų prieaugliui, rusai siekia laimėti laiko, daryti pažangą technikos ir gamybos srityse, įsigalėti kituose žemynuose ir sukurti milžinišką karo mašiną.

Amerika, vakarinio pasaulio vadovas, neatsakingai leido pokario metus. Ji gyveno nepagrįstomis prielaidomis: nuolat su sovietais tartis, daryti nuolaidas, iki jos tiesiogiai nelietė, beveik visus politinius klausimus palikti atvirus ir laukti neįtikimo bendravimo, pagaliau, patyrus savo politikos karčiuosius vaisius — ginkluotis. Ginklavimasis reikalauja ne tik ūkinių reikmenų, milžiniškų sumų, kurios vis auga, didesnių mokesčių, naujų rinkliavų, valstybės įsiskolinimo didinimo, infliacijos, bet ir piliečių teisių siaurinimo.

Amerikietiškas konservatiškumas paliko atvirus klausimus, kurie prašosi skubaus sprendimo. Pokario metais ūkiniai sukrėtimai prašosi esminių sprendimų. Socialinio klausimo ir gydymo apdraudos atidėliojimas susietas su bendruomenės nauju sąjūdžiu ieškoti išeities. Naujoji ūkinio mechanizavimo banga atneša nedarbą ir naujus klausimus, kurie prašosi valstybės įsikišimo į pramonę, žemės ūkio gamybos tvarkymas nepašalino socialinių negerovių: smulkių ūkio šakų skurdo ir ūkininkų kėlimosi į miestus. Organizuotas kapitalas ir darbas dažnai susiduria su tautos ir valstybės esminiais reikalais. Valstybė vengė kištis į šias sritis negerovėms šalinti. Ji tenkinosi šalutinių klausimų sprendimu, o esminių — atidėliojimu.

Nusikaltimai tik dalimi pavaizduoja šio krašto dorovinį lygį, auklėjimo pakrikimą ir menką mokyklos įtaką. Nuo 1950 iki 1960 m. gyventojų prieauglis siekia 18% procentų, kai nusikaltimų skaičius pašoko 98%. 1960 m. padaryta 1,86 mil. nusikaltimų. Kokį poveikį nusikaltimai turi į viešąjį gyvenimą? FBI vadovas J.Edgar Hoover atsako: “Nusikaltėliai liovėsi slapukauti ir įsijungė į JAV tėkmės. Organizuoti nusikaltėliai turi didelių pajamų iš žaidimų, ištvirkavimo, narkotikų ir kitų neteisėtų šaltinių. Pinigus jie įdeda į teisėtas įmones. Jų įtaka pasiekia darbininkų unijas. “Garbingieji” nusikaltėliai savo turtu daro įtakos į vyriausybę, ūkį, darbininkų unijas, kad galėtų dar daugiau plėšikauti ir pasipelnyti.”

Čia tikrai užtinkame JAV ir begriūvančios Romos imperijos sugretinimą: turtingųjų nepaprastą gobšumą, administracijos pakrikimą ir nesugebėjimą viešojo gyvenimo negerovių pašalinti. Jei nusikaltėliai turi įtakos į vidaus politiką, stambusis kapitalas bando palenkti užsienio politiką siekdamas vienintelio tikslo — naudos. Krašte vyraujantis utilitaristinis nusiteikimas sukuria maišatį, kuri tarnauja organizuotam kapitalui, darančiam spaudimą į politiką iš apačios.

Politinis gyvenimas JAV genamas ne idėjų, bet dviejų partijų mašinų, kurios skiriasi ne idėjomis, valstybiniais pradais, bet taktika. Abiejų partijose užtinkami laipsniuojami liberalai, kurie daugelyje atvejų siekia ne tolimesnių valstybės tikslų, bet savosios naudos, kuri valstybės reikalus nustelbia ir įstumia į prieštaravimo tėkmę.

Prof. Pitirim Sorokin, buvęs socialistas revoliucionierius Rusijoje, JAV paskelbė eilę originalių veikalų, pasižyminčių giliu mintijimu ir ieškančių šio tarpsnio esminių priežasčių. Dar pačioje praslinkusio karo pradžioje, jis, didysis šauklys grįžti į pilnutinę krikščionybę, prabyla: “Mes gyvename ir veikiame istoriniame lūžyje, kai juslinė visuomenės ir kultūros išraiška nyksta ir iškyla kita. ši sąvarta nepaprastos apimties. Ji, kaip ir jos pinmatakės, pasižymi ypatingais karais, perversmais, anarchija, kraujo praliejimu, socialinėmis, moralinėmis, ūkinėmis, politinėmis ir intelektualinėmis suirutėmis, žiaurumu ir gyvuliškumu, vertybių naikinimu ir milijonų skurdu, kuris sužadina plačios apimties konvulsijas”.

Kas per viena ateinanti santvarka? Jis į klausimą neatsako, tik skatina žmones pasinerti Dievo palaimintoje kūryboje.

Žmogus dviejų pasaulių sankryžoje

Gamtos mokslai yra laimingi, kad galima daryti tikslius bandymus, juos pakartoti tose pačiose sąlygose ir ištirti celės mažiausias daleles. Fiziologinis žmogus gali daryti tuos pačius veiksmus pasikartojančiose sąlygose, bet gali ir nukrypti nuo daugumos sudarytos taisyklės. Jis gali paklusti kančiai, bet gali jai ir atsispirti iki mirties dūrio. Žmogaus apsisprendimas vienu varikliu, pav. ūkine santvarka, jos raida, kaip aiškina dialektinis materializmas, yra ne tik žmogaus prigimčiai prieštaringas, bet ir logiškai nenuoseklus, kai komunizmas ugdomas į dogmą, kurią nūnai dalimi pati Maskva nuvainikuoja. Gamyba išaukštinama, nes skurdas ir komunizmas esą nesuderinami, nors per 44 metus gyventojai skurdo vadinamoje socialistinėje ar pereinamoje į komunizmą santvarkoje. Komunistai kovoja prieš vakarų krikščioniškąją kultūrą, bet nori prilygti vakarų lygmeniui ne tik ūkinėse srityse, bet siekia pamėgdžioti ir krikščioniškosios dorovės taisykles. Komunistai, bandydami žmogų įstatyti į griežtus rėmus, jo valią aprėžti, stengiasi puoselėti didvyriškumą pradedant melžėja ir baigiant kosmonautu. Dorovės taisyklės nužiūrėtos nuo hedonistų -— viskas gera, kas tarnauja malonumui, viskas gera, kas tarnauja komunizmui.

Vakarų pasaulyje kolektyvizacija vyksta iš apačios. Jos varikliu yra ne kuri ideologinė linkmė, bet racionalizmo ir technikos sukurtos sąlygos. Racionalizmas veda į mokslinę, ūkinę ir techniškąją racionalizaciją: asmens klasifikaciją ir įterpimą į masę, nustačius jo kiekybinį pajėgumą. Moksle įsivyrauja kolektyvinė apraiška, kuri įsilieja į darbo specializaciją, funkciją ir standartus.

Specializacijai reikalingas ne pilnutinis žmogus, bet tik kaikurie jo sugebėjimai atlikti išskirtinus veiksmus. Specializacija skaldo žmogų iš vidaus, nes jis įterpiamas į griežtus rėmus. Jis turi laikytis bendrų elgesio taisyklių, taikytis prie viešosios nuomonės ir naudoti bendrą kalbą. Taloro specializacijos tvarka, Henry Fordo patobulinta, žmogų sutapdina su gamybos eiga. Rusijos komunistai ne pripuolamai rėmėsi pramonės darbininkija, kuri specializacijas priartinta kolektyvinei galvosenai. Nereikia nustebti Int. Harvester Co. prezid. pareiškimu, kad pramonės didžiausias uždavinys apvaldyti prasikišančio žmogaus savybes. General Motors didžiuojasi, kad nemokyta negre gali atlikti tikslius darbus gaminant Cadillac motorus. Žmogus, prisitaikydamas mechaniškajai eigai, pajunta tuštumą, kai jo proseneliai džiaugėsi bendravimu ir naudojosi didesniu saugumu, šiais žodžiais aptariami ne tik stovintieji prie mašinų, bet ir įstaigų tarnautojai, kurie naudojasi tinkamesnėmis išorinėmis sąlygomis, bet gainiojami specializacijos. Standartai deda antspaudą ne tik žmogaus išorei, bet primeta prieštaravimus ir jo psichikai.

Fiziškai ir dvasiškai suskaldytas, nuo pilnutinės krikščionybės atitrūkęs žmogus, praranda esmines vertybes, žmoniškasis racionalizmas, empirizmas vis labiau užgožia dieviškosios kilmės vertybes. Praktiškasis materializmas dieviškųjų vertybių sampratoje artėja prie dialektinio materializmo —- komunizmo pamato. Tobulo žmogaus samprata, genetika, fiziologija, endokrinologija, psichoanalizė ir eksperimentalinė psichologija dalimi sąlygoja laisvą valią. Aplinkos socialogines studijos yra artimos materialistinei galvosenai, kurios išoriniais veiksmais apsprendžia žmogų. Fiziko Niels Bohro žodžiais laisvoji valia esanti tik sąlygota apraiška, kuri išryškėja tik konflikte. Šie fiziniai samprotavimai veda į klystkelius socialinėje srityje.

Vakarų civilizacijoje ryškus nusisukimas nuo Dievo, žmogaus nužmoginimas, teroro apraiškos ir tamsa, kurioje A. Camus išdrįso skelbti saužudybės “filosofiją”. Masės įsivyrauja vakarietiškoje demokratijoje ir komunistinėje autokratijoje. Prieštaraujantis kapitalizmas ruošia dirvą vis dar kelio beieškančiam Maskvos skelbiamajam komunizmui. Jie yra giminingi, kaip veiksmas atoveiksmiui.

Walter Bagehot veikale Physics and Politics, išleistame 1869 m., deda viltis, kad mokslas suartins žmones ir juos sudrausmins. Praslinkęs nepilnas šimtmetis įrodė, kad jo prielaida iš esmės klaidinga. Mokslas, kuriame ryškus reliatyvizmas, nominalizmas, materializmas ir E. Kanto kritiškumas atvedė prie slenksčio, ant kurio yra tiesa ir klaida. Reliatyviškumas tik padidino sąmyšį socialinėje srityje, o šio amžiaus matematikos genijus mažybiniame pasaulyje sukūrė perversmą.

Prancūzai H. Becquerel ir Piere Curie su žmona studijuodami mažybinį pasaulį radiume užtiko ypatingos energijos šaltinį, kuris vėliau įglaudintas į matematikos formulę E= m c2, energija lygi mases apimčiai, padaugintai iš šviesos greičio per sekundę. Sudeginus anglies kg. gaunama 8,5 kv. energijos, kai jo visuotinė menama energija siekia 25 bil. kv. Šis išradimas pirmiausiai panaudotas ne ūkio reikalams, bet naikinimui. Naujojo mokslinio išradimo pirmomis aukomis tapo Hirošimos ir Nagasaki miestų gyventojai.

Nuo 1945 m. padaryti mokslo patobulinimai ne tik branduolinės energijos, bet chemijos ir biologijos srityse. Tuo laiku sukurti siaubingiausi ginklai žmonijos naikinimui. Paskutiniuoju metu jau skelbiamas išradimas biologijos srityje, kad gyvojo branduolio esmine dalimi yra DNA rūgštis. Šis išradimas tebėra vaiko batuose. Jis gal atskleis kai kuriuos neaiškumus, gal atidengs vėžio ligos priežastis, bet taip pat gali iškreipti gyvūniją naudojant sintetinį būdą jai daugintis. Išradimas neatmins gyvybinės mįslės, tačiau gali būti panaudotas didesnei biologinei pabaisai sukurti už branduolinę energiją.

Laisvė ir demokratija

Vakariečiai, ypač šis kraštas, dažnai kartoja: mūsų gyvenimas remiasi dviem atsparomis — laisve ir demokratija. Jei už jų neslypėtų didysis kapitalas, kuris siekia naudos ir įtakos krašto valdyme, vargu šie du žodžiai lemtų krašto ir užsienio politiką.

Demokratija atliko didelį vaidmenį tautų gyvenime. Ji pravėrė duris beteisiams savo reikalus ginti, užtikrino saugumą asmeniui ir laisvą gyvenimą. Tačiau demokratija yra tik būdas tautoms tvarkytis. Jos organizacija ir net samprata gali būti kitokia skirtingose sąlygose. Ji turi savo požvilgius, bet neturi sąrangos sampratos, sistemos, kurią bando sukurti autokratinės ir diktatūrinės santvarkos.

Demokratinė santvarka tarpsta mažose, kultūringose tautose, kuriose kiekvienas pilietis yra jos ramstis. Jis žino ne tik vietą, kur “batas spaudžia’’, bet turi nuovoką apie apylinkės ir valstybės reikalus. Juo didesnė valstybė, juo didesnis tarpas tarp piliečio ir vyriausybės.

Įvairūs pavojai graso demokratijai, tikslingiausiai valdymosi santvarkai. Dažnai ji atsilieka nuo gyvenimo, nepajėgia išspręsti savo meto iškilusių klausimų ir prasideda visuomeninis puvimas, sąmoningai palaikomas tam tikrų organizuotų įtakų, kurios nesidomi krašto gerbūviu, valstybės reikalais ir dora.

Kai kurios tautos Europoje, dviejų pasaulinių karų tarpsnyje, išgyveno nepaprastą sukrėtimą, kurio metu išryškėjo demokratinės santvarkos negalavimai. Vokietijoje dalinai panaudotas demokratinis būdas pačiai demokratijai sunaikinti.

Šiame krašte eilė veiksnių skriaudžia demokratiją, kurią valstybė nori ir kitiems įpiršti. Organizuoti stambieji kapitalo junginiai užkulisyje daro spaudimą, kad būtų į juos atsižvelgta. Rinkimus veikia partijų mašinos. Politinis mainikavimas, rinkiminiai pažadai ir netesėjimai itin ryškūs.

C. Wright Mills taria: “JAV socialinė sudėtis yra ne demokratinė. Imkime mažiausios svarbos reikalą: aš nežinau kitos šalies, kurioje demokratinė santvarka būtų laikoma idealu. JAV demokratiškos tik savo išraiška ir puoselėjamomis viltimis. Tikrovėje daugelis sričių pasižymi nedemokratiškumu. Didysis kapitalas ir karinė mašina, kuri tampa vis galingesnė, randa būdus savo reikalus tvarkyti.”

Įstatymų leidimas ir jų vykdymas nemaža dalimi pareina nuo šalutinių veiksnių įsikišimo. Idealistinis nusiteikimas kovoti dėl laisvės yra sustingęs, jei ne išnykęs. Pirmaisiais amžiais Kristaus pasekėjų nepalaužiamas nusistatymas ginti tikėjimą, laisvą jo išpažinimą, siekti sielos išganymo ir brolybės buvo atžymėtas kruvinomis aukomis. Tvirtas tikėjimas, pagrįstas valia, dalimi verčia aukotis ir žvelgti mirčiai į akis.

Ne socialistai, ne komunistai, bet kapitalistai praėjusiame šimtmetyje pirmieji smogė privačiai nuosavybei. Anuomet ir dabar jie dangstosi laisve, American way of life, valstybės gerove, kuri sutapatinama su kapitalistinių milžinų gerove. Didžiųjų kapitalistinių junginių praktiškoji laisvės samprata ryškiai kertasi su idealistinės laisvės samprata pavergtoms tautoms išlaisvinti. Tautų laisvinimas yra užsienio politikos programoje, bet šis papuošalas nereikšmingas praktiškajai laisvei, kuri gali būti sutapatinama su atitinkama gavinių sumą. Skambusis idealistinis šūkis — duok laisvę ar mirtį — gaubiamas šešėlių.

Varžybos dėl ateities

Valstybės tikslų rikiavimas ir jų įgyvendinimas yra visos eilės veiksnių išdava. Politika susieta su tautos vidiniais nusiteikimais, ryžtu, valstybės rikiuotojų sugebėjimais, krašto ūkiniais ištekliais, karine jėga, tautos kovingumu, kultūros lygiu, jos tikėjimu į ateitį ir pasitikėjimu savo vadais.

Žmogus gyvena ne vienoje plokštumoje. Tautos gyvenimas yra žymiai sudėtingesnis, jos viena plokštuma veikia kitą. Jų sąveiksmio išdavos dažnai tiksliai nenumatomos. Dažnais atvejais daro klaidas viešosios nuomonės tyrėjai, kurie iš reprezentaciniu būdu parinktų asmenų gautųjų atsakymų daro išvadas. Valstybių vadovų pareiškimai yra tik dalinis tikroviškosios politikos atspindys.. Jie pasako, kur norėtų eiti, ko siekia, bet kartais savo žodžiams netiki ar masonišku įpročiu kalba apie tai, į ką netiki.

Šio pokario metas pasižymi politiniu sąmyšiu. Vakariečių pasaulis, neišskiriant Europos, pateko į srovę, kurioje išvengta pavojų, bet nerasta taikaus uosto. Mases nuotaikų įsigalėjimas, gyvenimas juslėmis, pojūčiais, ieškojimas patogumų ir kova tik dėl šios dienos, esminių vertybių nustūmimas ir dorovės paneigimas turi didelės įtakos ir į tuos, kurie iš politikavimo pragyvena, šis pokario metas yra neturtingas prasikišančiais valstybės vyrais, kurie toliau numatytų, vadovautųsi idealais ir juo3 įgyvendintų. Europoje, nežiūrint jos šalutinio vaidmens, pirmame pokario dešimtmetyje nepateisino vilčių du varžovai — Prancūzija ir Anglija. Karą pralaimėję kraštai įrodė didesnį pajėgumą ūkiškai atsikurti, bet politiškai dar nesurado tvirtos atsparos. Jean Monnet toli siekianti vizija pirmiausia apjungti Europą ūkiškai, o vėliau suartinti politiškai, tampa kūnu. Eilė valstybių jau padarė žygius politiškai suartėti.

Vakarų Europa pergyvena grėsmę būti sunaikintai. Anglija vis dar dairosi į imperijos dalis, kurios eina kas sau- Prancūzija politiškai dar neatsigavo nuo praėjusio karo smūgių. Vokietija nenori išsižadėti 1939 m., nors vis tyliau kalba apie visos Vokietijos sujungimą. Lenkija, šiuo požiūriu yra laimingsnė, nes Neisės — Oderio sieną gina sovietai. Vidiniai palūžusi Italija, bet rodanti pastangų ūkiškai atsikurti, rodo didelę politinę mįslę. Skandinavijoje gali pasikartoti Pabaltijo tragedija.

Į didžiausius sąvartos verpetus pateko JAV, laisvojo pasaulio vadovas. Jos turi atsisakyti eilės klaidingų požiūrių. To nepadarius gali patekti į dar didesnį pavojų.

Pirmoji klaida, jog pasaulyje tėra dvi stovyklos — komunizmo ir kapitalizmo santvarkos. Antroji klaida — savoji socialinė, ūkinė ir politinė santvarka laikoma tobulybe ir siekiama ją kitur įgyvendinti. Trečioji klaida — neturėjimas pradų užsienio politikoje, apsiginklavimo srityje ir propagandos bare. Ketvirtoji klaida, kad JAV gali išlikti pirmaujanti valstybė pasaulyje, kai jau matome ryškius nuoslinkius ne tik tarptautinėje politikoje, bet ir ūkyje, kai negali suvesti biudžeto, įsiskolinimas sparčiai didėja, mokėjimų balansas pasyvus, o gamybos kilimas atsilikęs. Penktoji klaida, jog šnekomis su sovietais apie nusiginklavimą ir taiką galima nusiginkluoti ir įgyvendinti taiką pasaulyje, šeštoji klaida — gintis prisitaikymu ir atoveiksmiais. Prisitaikymas darytas leidžiant pavergti senas, kultūringas tautas. Iki šiol juntama dviguba politika: prieš rinkimus kalbama apie pavergtųjų laisvinimą, panaudojami pavergtųjų valstybių pavyzdžiai Jungtinių Tautų politiniame dialoge, šnekama Kongrese apie pavergtųjų likimą, bet nieko nedaroma pavergtiesiems išlaisvinti. Atoveiksmis neišplaukia iš JAV politikos, bet iš sovietų priešpuolio. JAV apsiginklavimas ir moksliniai tyrimai buvo išjudinti tik sovietams įrodžius savąją pažangą.

Kurios šių klaidų pasėkos? Ryškiausia paseka — pažeidimas pažadų, kad visos pasaulio tautos turi naudotis laisve savo likimą spręsdamos. Greitas JAV pokario nusiginklavimas ir tūnojimas pasikliaujant branduolinės energijos ginklais ir jų monopoliu pasaulyje primena prancūzų didžiavimąsi Maginot linija. Net 1949 m., kai sovietai pradėjo branduolinių sprogmenų bandymus ir vėliau paspaudė mygtuką šiaurinei Korėjai pradėti laisvosios Korėjos užpuolimą, JAV reikšmingesnių išvadų nepadarė.

Mažųjų karų tarpsnyje, kuris klaidingai vadinamas šaltuoju karu, įsivyrauja tuštumos politika. Jau minėtas C. Wright Mills tiksliai pastebi: “Nūnai JAV šviesuoliai, menininkai, dvasiškiai ir mokslininkai dalyvauja šaltajame kare atstovaudami oficialųjį sąmyšį. Jie nereikalauja jokių ypatingų priemonių politikoje ir jų nenurodo visuomenei. Jie net nebando pasiūlyti kai ko atsakingesnio JAV užsienio politikoje, o tik talkininkauja ir toliau tuščiavidurės politikos vairavimui, žurnalistinis melas tampa įprastiniu reikalu, o rėkiantis menkavertiškumas į,rikiuojamas į socialinius mokslus”.

Vakarai jaučia pavojų, bet vengia iš naujo peržiūrėti savąsias vertybes, apvaldyti vidaus negeroves, kurios yra ne mažiau pavojingos už mokslo sukurtuosius didelio pajėgumo, ligi susinaikinimo, naikinamuosius ginklus.

Šaltiniai:

U. S. News and World Report, 134 psi., 1962. 1. 1.

The Crisis of our age, 22 psl., 1951, N. Y. Pirmoji laida 1941.

The Sociological Immagination, 188 and 183-4 psl., 1959, Oxford Press, N. Y.

Melas yra dvasios vergija, ir melo apspręsti žmonės yra lengviausia valdyti, nes meluojąs bei melą mylįs žmogus yra palūžėlis dvasioje. Neleiskime tad sovietams paversti melą lietuvių santykiu su savo tauta, su jos praeitimi ir jos kultūra. Rezistencija prieš melą šiandien yra lietuviškojo žmogaus išsilaikymo pagrindas.

Antanas Maceina