Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIAI IR RESPUBLIKONŲ PARTIJA

LEONARDAS VALIUKAS

Šiame numeryje nagrinėjame lietuvių dalyvavimo politikoje JAV klausimą. Leonardas Valiukas, partinės politikos praktikas, svarsto lietuvių dalyvavimą bendrojoje Amerikos politikos upėje per Respublikonų partiją. Jo straipsnį papildo Vytauto Vardžio, politikos studento-teoretiko diskusija, nušviečianti nepriklausomos tautinės politinio intereso grupės veikimo galimybes ir įtaką. Prie lietuvių ir tautinių grupių dalyvavimo JAV politikoje galvojame grįžti dar kartą viename iš netolimų galimai perijodiškai pasirodysiančių Į Laisvę numerių.

LEONARDAS VALIUKAS yra vienas iš Los Angeles County Republickan Assembly vicepirmininkų, Kalifornijos Respublikonų partijos Centro Komiteto narys, dalyvaująs respublikonų veikloj nuo 1955 m., Los Angeles suorganizavęs abu lietuviškus respublikonų vienetus. Į JAV atvyko 1949 m. Vokietijoje dirbo gimn. mokytoju, kurį laiką Žiburių red. nariu. Amerikoj baigė politinius mokslus (University of Southern California). 1952-55 m. dirbo Lietuvių Dienų vyr. red. padėjėju, Aktyvus at-kas, Lietuvos vytis, LF bičiulis, bendruomenininkas.

Lietuviai imigrantai ir jau čia, Amerikoje, gimę ir augę jų vaikai pradėjo kiek aktyviau reikštis J.A.V-bių politinėje veikloje šio šimtmečio pradžioje. Tiesa, lietuvių jau būta ir veikta šiame krašte 19-tojo šimtmečio antroje pusėje, bet politinei veiklai skirta labai maža dėmesio; antra, lietuvių imigrantų skaičius šiame krašte buvo tada dar gana mažas.

Iki 1932 metų lietuviai labiau reiškėsi Respublikonų partijoje. Kokios buvo svarbiausios šio lietuviško respublikoniškumo priežastys ? Viena, Respublikonų partija krašte buvo labai populiari. Per 67 metų laikotarpį po civilinio karo (1865 — 1932) demokratai buvo laimėję tik ketveris prezidentinius rinkimus ir valdė tik 16 metų. Respublikonų partijos populiarumas krašte užkrėtė ir naujai atvykstančius lietuvius. Antra, įmonių vadovai, kuriose lietuviai dirbo, ir darbų prižiūrėtojai buvo beveik visi respublikonai. Lietuviai imigrantai sekė didele dalimi jų pėdomis. Pagaliau trečia, airiai, kurie grojo pirmaisiais smuikais to meto Demokratų partijoje, traktavo lietuvius gana blogai. Tas šiurkštus airių elgesys tolino lietuvius ir nuo partijos. Koks lietuvių procentas iki 1932 metų rinkimų priklausė respublikonams, tikslių davinių nėra. Žinoma tik, kad iki Franklino D. Roosevelto išrinkimo 1932 m. dauguma lietuvių balsavo už respublikonų kandidatus. Galima betgi prileisti, kad 1928 m. rinkimuose, kai demokratai nominavo kataliką Alfredą E. Smith, daug tautiečių balsavo už jį, nes lietuvių ir kartu Amerikos katalikų tarpe buvo pravesta stipri akcija palaikyti „savo žmogų.

Roosevelto valdymo laikais, betgi tautinių grupių dauguma persimetė į Demokratų pusę, taip kad jų parama pasidarė pagrindiniu politinės koalicijos ramsčiu Rooseveltui perrinkti 1936 m. Padėtis stabilizavosi sekančiais — 1940 — rinkimų metais, kai Rooseveitas, laužydamas šimtmetinę politinę prezidentų tradiciją, trečiu kartu užsinorėjo būti išrinktas prezidentu. Nuo to laiko prasidėjo palaipsnis tautinių grupių (o kartu ir didžiųjų Amerikos miestų) „grįžimas” į respublikonų partiją. Šitai padarė galimom 1952 ir 1956 m. respublikonų pergales.

POKARIO PADĖTIS POLITIKOS LAIPTUOSE

Respublikonų partijos Centro Komiteto duomenimis, nuo 1952 m. lietuvių dauguma ir vėl balsuoja už respublikonų kandidatus. Tai pailiustruoja Čikagos pavyzdys. Kaip žinoma, Čikaga yra viena iš Demokratų tvirtovių Amerikoje. Suprantama tad, kad Čikagos lietuvių dauguma ilgesnį laiką buvo pakrypę tos partijos link. Respublikonų partijos Centro Komitetas studijavo 1948, 1952 ir 1952 ir 1956 metų rinkimus Chicagos miesto 59-toje apylinkėje, 13-tame rinkiminiame rajone, kuris žinomas kaip „Mažoji Lietuva” (Litlle Lithuania), ir rado įdomių tendencijų.

1948 metų rinkimuose—

Už Dewey .............. 38%

Už Trumaną............ 62%

1952 metų rinkimuose—

Už Eisenhowerį......... 53%

Už Stevensoną .......... 47%

1956 metų rinkimuose—

Už Eisenhowerį ........ 66%

Už Stevensoną.......... 34%

Spėjama, kad kituose miestuose, kur Demokratų partija taip stipriai nedominuoja, lietuvių, balsavusių už Eisenhowerį procentas ir 1952 ir 1956 metais buvęs žymiai didesnis nei studijuotoje Čikagos 59 apylinkėje (praktiškai, Marquette parke). Tą pačią tendenciją pailiustruoja ir 1958 m. kongresiniai rinkimai Pennsylvanijoje. Nors tie rinkimai ir buvo sėkmingi demokratams, respublikonas Hugh D. Scott, Jr., buvęs Atstovų Rūmų narys ir Respublikonų partijos nacionalinio Centro Komiteto pirmininkas, buvo išrinktas į JAV Senatą. Pagal Scott, maždaug 80% visų Pennsylvanijos lietuvių balsavo už jį.

Kodėl Amerikos lietuviams Respublikonų partija vėl darosi artimesnė? Pagrindinė priežastis gal glūdi įsitikinime, jog respublikonai yra labiau pajėgūs vesti kovai prieš komunizmą ir niekad nesusikompromitavo santykiuose su naminiais ar tarptautiniais komunistais. Atrodo taip pat, jog respublikonų finansinė politika lietuviams labiau priimtinesnė nei demokratų.

iškilesnės lietuviškos FIGŪROS RESPUBLIKONŲ EILĖSE

Daugeliui asmenų dalyvavimas politinėje veikloje — įdomus savo laisvalaikio praleidimas, amerikietiškai tariant, malonus „hobby”. Galima drąsiai tvirtinti, kad didelė dalis politinių partijų darbuotojų nė negalvoja kada nors užimti kokią nors valdžios vietą, o dirba tik

iš pasišventimo ir įsitikinimo, galvodami, kad jų partija, o ne kokia nors kita, gali daugiau duoti krašto gerovei.

Tačiau kiekvienos politinės partijos tikslas yra paimti krašto valdžią į savo rankas teisėtų rinkimų keliu ir įgyvendinti savo partijos siekius krašte. Partijos, parinkdamos kandidatus valdžios postams (krašto ar valstijų legislatūroms ar administracinėms vietoms), todėl elgiasi labai atsargiai ir stato kandidatams didelius reikalavimus.

Per Respublikonų partiją lietuviai jau yra bandę keletą kartų prasiskinti sau kelią į J.A.V. Kongresą. Pirmieji lietuvių respublikonų bandymai patekti į J. A. V-bių Kongreso Atstovų Rūmus buvo padaryti senesniais laikais John G. Jefferson iš Michigan valstijos ir adv. William J. Drake iš New Yorko steito. Jų bandymai buvo nesėkmingi ; abu pralaimėjo. Neseniai, 1952 metų rinkimuose, adv. William J. Laukaitis iš Baltimore, Md., kandidatavo kaip Respublikonų Partijos, Maryland valstijos 7-tojo kongresinio distrikto kandidatas į J. A. V-bių Atstovų Rūmus. Pralaimėjo maždaug 3,000 balsų skirtumu. Iš lietuvių respublikonų, kurie paskutiniųjų dešimties metų bėgyje yra arčiausiai sukinėjęsi ar sukinėjasi prie Respublikonų Partijos centro viršūnių, paminėtini šie: amžinos atminties adv. Antanas Olis iš Čikagos, adv. William J. Laukaitis iš Baltimorės, Lietuvos konsulas adv. Anthony O. Shallna iš Bostono, William T. Kvetkas iš Wil-wes-Barre, Penn. Antanas Olis ir Antanas Shallna yra lydėję prez. Dwight D. Eisenhower jo rinkiminių akcijų metu; Olis — Illinois valstijoje, gi Shallna — JAV Rytuose. Būti partijų suvažiavimuose delegatu ar lydėti prezidentinį kandidatą, jo rinkiminės akcijos metu yra vienas iš aukščiausių partinių atžymėjimų. Ta garbė tenka tik rinktiniams partijos darbuotojams. Adv. William J. Laukaitis už visą jo veiklą buvo atžymėtas 1957 metais, kai prez. Eisenhoweris jį paskyrė Baltimorės pašto viršininku. William T. Kvetkas, Lietuvių Rymo Katalikų Susivienijimo Amerikoje organizacijos generalinis sekretorius, jau eilę metų yra lietuvių respublikonų atstovas specialiame tautybių komitete prie Respublikonų Partijos Centro Komiteto. Partijos centro pareigūnai palaiko su juo nuolatinį kontaktą.

YRA JŲ IR DAUGIAU

Visa eilė lietuvių respublikonų, kurie nėra prie pačių viršūnių, tačiau partijoje yra daug dirbę praeityje ar šiuo metu

reiškiasi, pažymėtini arba išskirtinis - taip pat nemažas skaičius. Taip, pav., adv. Jos. P. Uvick iš Detroito, daug veiklos yra parodęs kiek senesniais laikais. Adv. Susanne P. Shallna (adv. A. O. Shallnos žmona) yra buvusi partijos delegatė vienoje prezidentinėje konvencijoje. Felicija Grendelytė (Phyllis Grendal), taip pat iš Bostono, šiuo metu yra Suffolk Country respublikonų organizacijos sekretorė. Adv. Anthony Kupka, yra vienas iš Plymouth Country, Mass., teisėjų. Joseph Maceina (Luzeme County) ir Joseph Machulski (Schuykil County), abu Pennsylvanijoj, labai aktyviai reiškiasi savo apskričių (county) partinėje veikloje. John Kimbark ir adv. Louis Kizas, abu iš Cicero, Ill., užima gana svarbias vietas tame mieste — pirmasis yra miesto nuosavybių apkainuotojas mokesčių reikalams, antrasis — vienas iš miesto teisėjų. Adv. Julius Smetona iš Clevelando dirba kaip vienas iš advokatų - egzaminatorių pramonės darbininkų nelaimingų atsitikimų apdraudos reikaluose.

KAIP RESPUBLIKONAI ORGANIZUOTI

Abiejų didžiųjų Amerikos partijų organizacinė struktūra yra labai panaši. Abi partijos turi po centrinį komitetą (National Committee), kuriam vadovauja prezidento ar prezidentinio kandidato skirtas pirmininkas.

Respublikonų centrinį komitetą sudaro po du atstovu iš kiekvienos valstijos. Gi valstijos, kuriose partija buvo gavusi rinkiminę daugumą, šalia tų dviejų dar turi teisę siųsti į Centro Komitetą ir valstijos respublikonų partijos pirmininką. Demokratų centriniam komitetui valstijų partijų pirmininkai nepriklauso.

Abiejų partijų visi postai yra neapmokami. Tai garbės tarnybos. Algas gauna tik centrinių komitetų pirmininkai — maždaug $25,000 metams. Dabartinis Demokratų partijos Centro Komiteto pirm. Paul. Butler algą ima, gi Respublikonų Centro Komiteto pirm. Thruston Morton ( o taip pat ir prieš jį buvusieji Leonard Hali ir Meade Alcorn) jos atsisako. (Thruston Morton yra Amerikos senatorius iš Kentucky valstijos. Red.).

Politinis svoris abiejose partijose tačiau koncentruojasi į valstijų partijas, kurioms vadovauja valstijų centro komitetai. Partinis darbas ten yra vedamas kongresinių distriktų ir miestų apylinkių komitetų. Pats mažiausias (ir pats svarbiausias) yra rinkiminės apylinkės vienetas, į kurį įeina tik keli šimtai balsuotojų. Šioms apylinkėms partijos skiria seniūnus (precint).

Taigi, oficialių pareigūnų skaičius nei vienoje nei kitoje partijoje neprašoka keliolikos tūkstančių. Prisimenant, jog kiekvienuose rinkimuose dalyvauja tarp 60 iki arti 70 milijonų balsuotojų, tas keliolikos tūkstančių partijų oficialiųjų pareigūnų bei darbuotojų skaičius yra labai mažas ir prie geriausių norų negalėtų atlikti tinkamai darbo. Čia į talką ateina visa eilė ir vienoje ir kitoje partijoje didesnių ir mažesnių politinių organizacijų, klubų, vienetų ir pan. Kaip taisyklė, kiekviena valstija turi savo demokratų ir respublikonų organizacijas, apimančias visą valstiją ar jo dalį. Šį susiorganizavimą galima pailiustruoti Kalifornijos respublikonų pavyzdžiu.

PAGELBINĖS RESPUBLIKONŲ ORGANIZACIJOS

Visoje Kalifornijoje veikia trys didžiulės pagelbinės respublikonų organizacijos, turinčios savo skyrius miestuose, miesteliuose bei kaimuose: 1. California Republican Assembly, 2. Young Republicans, 3. The Republican Women. Paskutiniu metu prie pagrindinių respublikonų organizacijų pradedama priskirti ir Republican Associates, ir tautinių mažumų respublikonų organizacija —California Republican All-American Nationality Council (CRANC). Be šių pagrindinių organizacijų, yra šimtai įvairių įvairiausių respublikonų grupių, klubų bei vienetų, kurie daugiau ar mažiau talkininkauja partijai.

Visos šios organizacijos, grupės, klubai bei vienetai Jungtinėse Amerikos Valstybėse atgyja maždaug trejetą ar ketvertą mėnesių prieš rinkimus. Rinkimams praėjus visų tų grupių veikla nepaprastai sumažėja, ir visi vienetai, galima sakyti, apsnūsta iki sekančios rinkiminės akcijos. Paskutiniais metais ši padėtis kiek keičiasi: ir respublikonų ir demokratų visi vienetai stengiasi išlikti visą laiką aktyvūs, neimdami jokių „atostogų” po rinkimų.

Tarp šių organizacijų nėra ypatingai aktyvių lietuvių vienetų, išskyrus Kalifornijos lietuvius respublikonus. Tačiau beveik kiekvienoje didesnėje lietuvių bendruomenėje kiekvienos rinkiminės akcijos metu susidaro atskiri lietuvių respublikonų bei lietuvių demokratų vienetai partijų kandidatams remti. Rinkimams praėjus visi tokie vienetai ar komitetai išnyksta. Kelios didesnės lietuvių bendruomenės, kaip Chicago, Baltimore, Philareuphia, Ciaddale (Pa.), Los Angeles, turi savo pastovius lietuvių respublikonų vienetus. Senesniais laikais lietuvių respublikonų vienetų būta žymiai daugiau. Tačiau lietuviai veikėjai miršta ar pasitraukia visiškai iš bet kokios veiklos, o jų vaikai, gimę ir augę Amerikoje, jei tik yra respublikonai, įsilieja į įvairias amerikiečių respublikonų organizacijas.

TAUTINĖS GRUPĖS IR LIETUVIAI RESPUBLIKONU ORGANIZACIJOJE

Tautinių mažumų veiklai koordinuoti Respublikonų partija prie Centro Komiteto turi specialius tautinių mažumų komitetus (Nationalities Division of the Republican National Committee). Kiekviena tautybė turi po atstovą šiame specialiame komitete. Jau kuris laikas lietuviams respublikonams šiame komitete atstovauja William T. Kvetkas iš Wilkes-Barre, Penn., Lietuvių Rymo Katalikų Susivienijimo Amerikoje organizacijos generalinis sekretorius. Minėto komiteto pirmininku jau metų eilę yra amerikietis Albert B. Hermann. Komiteto nariai kartkartėmis posėdžiauja Wa-shingtone ir nustato bendras veiklos gaires. Visos sugestijos ir rekomendacijos perduodamos valstijų partijos vadovybėms.

Jei kurioje nors valstijoje tautinės mažumos aktyviau reiškiasi Respublikonų partijos veikloje, tai tik dėka minėtų pareigūnų ir, žinoma, iniciatyvos, išplaukiančios iš pačių tautinių respublikonų tarpo.

Ypatingo dėmesio tautinėms mažumoms yra parodžiusi Kalifornijos respublikonų vadovybė (Mrs. Marjorie H. E. Benedict, Edward S. Shattuck — partijos Centro Komiteto nariai, ir George W. Milias, Kalifornijos respublikonų pirmininkas. Anot adv. Edward S. Shattuck, didelio lietuvių bičiulio iš Los Angeles, jis esąs daugiau parašęs laiškų Centro Komitetui ir kalbėjęs daugiau Centro Valdybos posėdžiuose tautinių mažumų reikalu, negu visi kiti Centro Valdybos nariai kartu. Jo nuomone, didžiosios politinės partijos pamiršusios dvi amerikiečių grupes — tautines mažumas ir negrus. Respublikonų partija, anot Shattuck, yra pasitarnavusi ir vienai ir kitai grupei žymiai daugiau, negu kuri nors kita politinė partija; respublikonai galį žymiai daugiau ko duoti ir tautinėms mažumoms ir negrams.

KALIFORNIJOS LIETUVIŲ PAVYZDYS

1957 metų liepos mėn 29 d. minimo advokato (Pasadena, Calif.) buvo suorganizuota pastovi tautinių mažumų respublikonų organizacija Los Angeles mieste.

Didelio dėmesio tautinėms mažumoms Kalifornijoje yra taip pat parodžiusi seniausia ir įtakingiausia Kalifornijos respublikonų organizacija — California Republican Assembly. Los Angeles mieste jau veikia tos organizacijos devyni tautinių mažumų skyriai. Savo skyrius turi japonai, kiniečiai, meksikiečiai, vengrai, jugoslavai, lietuviai, sirijiečiai - libaniečiai, estai ir latviai.

Kalifornijos lietuviai turi porą respublikonų vienetų. Vienas jų vadinasi American - Lithuanian Republicans of California, suorganizuotas 1956 metų birželio mėn. 10 d. Antrasis yra Angeles County Republican Assembly, Lithuanian - American Unit, suformuotas 1957 metų gruodžio mėn. 15 d. Šiems vienetams priklauso gražus skaičius Kalifornijos lietuvių. Narių tarpe randami beveik visi žymesni šios valstijos lietuvių darbuotojai. Abu vienetai dėl savo puikios veiklos yra gavę gražių atsiliepimų iš visos Kalifornijos partijos pareigūnų. Lietuvių respublikonų suruoštame senatoriaus Thomas H. Kuchel pagerbime, įvykusiame 1958 metų spalio mėn. 25 d. Statler-Hilton viešbutyje, Los Angeles mieste, dalyvaujant kitų tautybių atstovams ir steito Partijos pareigūnams, Respublikonų Partijos Centro Komiteto narys Edward S. Shattuck savo kalboje pareiškė, kad Kalifornijos lietuviai esą geriausiai susiorganizavę ir esanti aktyviausia grupė iš visų kitų tautinių mažumų.

AR VERTA DALYVAUTI JAV PARTINĖJE VEIKLOJE?

Lietuviai kažkaip partinės veiklos nemėgsta. Nedalyvavimui amerikiečių partijose pateisinti paprastai ginamasi trimis argumentais. Viena, tie, kurie nuo partinės veiklos bėga, sakosi bėgą, kadangi visi partiečiai esą melagiai ir sukčiai. Antra, skundžiamasi, jog politinėje veikloje esama daug kivirčų ir rietenų. Ir pagaliau, raminamasi, jog labiausia lietuvybei laimėti galima esą būnant „neutraliais” partijų atžvilgiu.

Šie pasiteisinimai nėra labai rimto pobūdžio. Pirma, partinė politika ir politikai nėra „moraliai supuvę”. Vien tik iš savo patirties galiu teigti, kad savo kelių metų politinėje veikloje, kurios metu teko sutikti ir susibičiuliauti su eile federalinių valstijos legislatorių ir žymių Respublikonų Partijos darbuotojų nesu susidūręs nei su vienu sukčiumi, nei melagiu, nei dykaduoniu. Politinių partijų bei politinio gyvenimo veikloje yra žymiai daugiau nuoširdumo, teisingumo ir artimo reikalų supratimo negu kurioje nors kitoje srityj. Beliejantiems ašaras dėl partinių rietenų galima atsakyti, kad jų yra visur; kartais jų daugiau nepolitiniame nei politiniame gyvenime. Jokioj veikloj, iš kitos pusės, nebus šimtaprocentinio sutarimo. Visad rasis karštesnių ginčų bei vadinamų rietenų susirinkimuose ar posėdžiuose.

„Neutralistams” reikia nurodyti liaudies priežodį, jog dviem ponam netarnausi. Tikrai naivu galvoti ir sakyti, kad lietuviams esą tiksliau ir išmintingiau būti „neutraliems” amerikiečių politinių partijų atžvilgiu. Pagal „neutralistus”, lietuviai galį balsuoti kaip kam patinka, bet jokiu būdu neturį įsijungti į politines grupes. Mat, iš rinkimus laimėjusios partijos lietuviai galį sulaukti daug priekaištų, kad jų tarpe esą ir priešingo politinio įsitikinimo žmonių. Reikia tačiau pasakyti, kad panašūs asmenys politinėje veikloje dažnai vadinami „politiniais beraščiais”

NEUTRALISTINIAI PILIEČIŲ KLUBAI

Šitokiu „neutralistų” prototipu reikia nurodyti beveik kiekvienoje vietovėje randamus „piliečių klubus”. Dažniausiai tie klubai yra buvę suorganizuoti prieš kelioliką ar keliasdešimt metų. Tiems priklauso ir respublikonai ir demokratai. Tie neturi beveik jokių ryšių su Respublikonų ar Demokratų partijomis. Rinkiminių akcijų metu jie suruošia savo nariams po paskaitėlę vienu ar kitu aktualesniu politiniu klausimu, pakviečia į savo susirinkimus vienos ar kitos partijos kandidatą. Tuo „piliečių klubų” veikla ir apsiriboja. Nei vienos nei kitos partijų vadovybės bei kandidatai panašiems vienetams ypatingo dėme-sio neskiria, nors partijų kandidatai ir lieka dėkingi, kad jiems sudaromos galimybės sueigose ar piknikuose pasiekti platesnes mases balsuotojų.

Kodėl lietuviai ir kitų tautinių mažumų žmonės organizavo tokius „piliečių klubus”, o neformavo tiesiog respublikonų ar demokratų vienetų? Prieš keliasdešimt metų, kai tie lietuvių ar kitų tautybių piliečių klubai buvo organizuojami, politinės partijos bei jų vadovybės teskyrė maža dėmesio tautinėms mažumoms. Be abejo, piliečių klubų iniciatoriai neturėjo ryšių nei su Respublikonų nei su Demokratų partijų vietos vadovybėmis. Iniciatorių tarpe būta gana naivaus galvojimo: nesusirišti nei su viena nei su kita politine partija ir tuo pačiu išvengti savo nariams nepopuliarumo dėmės, partijai rinkimus pralaimėjus. Nepopuliarumo dėmės buvo išvengta, bet tie piliečių klubai ir jų nariai negalėjo prasimušti nė į vieną politinį postą, nes nei viena nei kita partija nelaikė taip vadinamų piliečių klubų narių „savo žmonėmis”. Jei vienas ar kitas lietuvis buvo iškilęs ar šiuo metu yra aukštesniame poste, tai tik todėl, kad aiškiai pasisakė už vieną politinę partiją.

Partiniam veikimui reikia pozityvaus lietuvių nusistatymo ir apsisprendimo. Iš patyrimo žinau, jog tik tokiu keliu galima įgyti pažinčių ir ištikimų draugų Lietuvos ir lietuvių reikalui. Apsisprendęs partijos žmogus gali daug efektingiau kelti ir ginti bendruosius reikalus per „savus žmones” Washingtone. Tokiu dūdų eidamas, gali būti tikras, kad tikrai ko atsieksi. Iš „spaudimo per savus žmones” rezultatai būtų keletą ar net kelioliką kartų geresni, negu kad ALT, Lietuvių Laisvės Komiteto ar VLIKo vadovybių lankymasis sostinėje. Jei labiau susidomėtumėm politine veikla, mūsų pozicijų sustiprėjimas Washingtone būtų ne svajonė, o tikrovė.

* * *

Už suteiktas informacijas ir medžiagą šiam straipsniui esu dėkingas šiems lietuviams ir amerikiečiams: A. Lapinskui ir E. Bartkui iš Chicagos; J. Smetonai iš Clevelando; Jos. P. Uvick iš Detroito; Wm. T. Kvetkai iš Wilkes-Barre, Penn.; ir panelei Phyllis Grendal iš Bostono; Albert B. Hermann (Executive Director, Republican National Committee) iš Washington, D. C.; Edward S. Shattuck (Republican National Committeeman) iš Los Angeles; Robert L. Pierce (Republican National Committeeman) iš Menomonie, Wisc.; Lawrence B. Lindemer (Chairman, State Central Committee) iš Lansing, Mich.; Robert W. Matthews (Chairman, State Central Committee) iš Indianapov lio, Ind.; Edwin H. May (Chairman, State Central Committee) iš Hartfordo, Conn.; ir Mrs. Robert O. Bonnell (Republican National Committeewoman) iš Baltimores.