Dirbtiniai mėnuliai
Pasisekę Sovietų žygiai į erdvę paaštrina klausimą, su kokiomis problemomis susiduria mokslininkai, verždamiesi į erdvę, jei tų problemų išsprendimas ir žygio suorganizavimas trunka ištisais metais.
Kad nugalėtų žemės traukos jėgą, pakiltų į erdvę ir joje skristų pagal žmogaus valią, reikia — (1) sukonstruoti jėgainę, kuri galėtų veikti beorėje erdvėje, (2) pagaminti dideliu greičiu galintį skristi “lėktuvą”, (3) turėti nepaprastai tikslias kontrolės ir sekimo priemones. Pažiūrėkime į kiekvieną jų skyrium.
1. Jėgainės problema— iki šiol buvo cheminė ir metalurginė. Cheminė todėl, kad vartojamas kuras buvo per silpnas. Pagal Newtono dėsnį, raketos masės ir jos greičio sandauga yra lygi išmetamųjų dujų ir greičio sandaugai: MV=mv. Taigi norint suteikti raketai didelį greitį V, kai jos masė yra M, dujų greitis turi būti labai didelis, nes masė m yra labai maža. Šitas išmetamųjų dujų greitis gaunamas sprogimo viena kryptimi būdu, kryptimi, kuri yra priešinga raketos keliaujamai krypčiai.
Vokiečiai ir amerikiečiai, norėdami išgauti kuo didesnį sprogimą ir dujų greitį, vartojo labiausiai degančias ir degimą palaikančias medžiagas: etylio alkoholį ir skystą deguonį. Tačiau raketai bent truputį pakelti nuo žemės reikalingas didelis šio kuro kiekis. Ogi kuro kiekis raketos skridimo pradžioje prisideda prie raketos svorio. Tai užburtas ratas.
Antroji raketos jėgainės problema yra metalai. Sprogimo metu gaunama tokia temperatūra, kad paprasto plieno uodega išgaruoja. Reikėjo tad pagaminti tokius metalo mišinius, kad būtų galima juos laikyti nuolatinėje sprogimo liepsnoje ilgesnį laiką.
Pirmoji problema sovietų mokslininkų išspręsta: jie vartoja nežinomą kurą, kurio jėga ir atsipalaidavusi energija yra fantastiška. Amerikiečiai rengiasi paleisti satelitą 20 svarų (gal net 24 svarų), o Sovietų sputnikas I turėjo 184 svarus ir sputnikas II per 1,000 svarų ... Tai yra dideli santykiai raketų technikoje.
Antroji problema yra išspręsta tiek sovietų, tiek amerikiečių. Tačiau prisimenant pirmą problemą, reikia manyti, jog naujasis Sovietų kuras bus pareikalavęs dar kietesnių, karščiui atsparesnių metalų atradimo.
2. Erdvės lėktuvas— beorėje erdvėje išorės atžvilgiu nėra didelė problema ta prasme, kad nėra oro trinties. Tačiau pakylant nuo žemės, raketos forma yra labai svarbus dalykas: 200-300 mylių augštyje raketa pasiekia iki 10,000 mylių per valandą greitį. Šiame augštyje dar yra truputis oro. Raketa turi nugalėti oro pasipriešinimą ir neužsidegti tol, kol pabėgs iš oro sluogsnio. Be to, jos paviršius turi atmušti kosminius spindulius ir karščio spindulius. Sovietų mokslininkai dabar įsigijo papildomų žinių iš abiejų sputnikų, kad galėtų patobulinti visus tolimesnius skridimus šioje srityje.
3. Kontrolės ir sekimo aparatai— turi lemiamos reikšmės “mėnuliui” paleisti. Raketa turi būti vairuojama į apskaičiuotą orbitą. Pats žmogui šio darbo tiesiogiai atlikti nega
li - jo mintis eina per lėtai. Turi būti sukonstruoti specialūs “smegenys”, kurie sektų ir vairuotų raketą į orbitą, “padėjus ją į vietą”, atpalaiduotų mėnulį ir praneštų jo padėtį erdvėje. Visa tai turi būti sujungta su iššovimo mechanizmu, kuro padavimo siurbliais ir greičio matavimo aparatais. Ši projekto fazė reikalauja idealaus radaro, radijo, elektronikos ir komputerių sistemų pažinimo, žinojimo ir pasisavinimo.
Iš ligšiolinio pažvelgimo matyt, kad Sovietai pasirodė pranašesni chemijoje ir gal būt metalurgijoje. Elektronikoje ir pritaikomoje matematikoje — mažiausiai lygūs vakariečiams.
Informacijos apie erdvės temperatūrą, kosminius spindulius (kurie pro orą žemės nepasiekia), meteorus — yra begalinės reikšmės tolimesniems žygiams, kurių tikslas — tikrasis mėnulis. Mėnulio apvaldymas turės jau ne tik mokslinės, bet ir politinės reikšmės, nes kas valdys mėnulį, tas savo rankoje laikys ir žemės likimą. Mėnulyje įrengtos raketų stotys bus vadinamos, anot vieno JAV raketų eksperto, “trintukais”— jos galėsią ištrinti žemėje tai, kas mėnulio valdovui nepatiks.
A. Sabalis
