NUOPUOLIS IR PASIPRIEŠINIMAS TREMTYJE
MEČYS MUSTEIKIS, Vokietija
TREMTIS
Tremtiniu vadiname žmogų, kuris dėl tam tikrų aplinkybių yra priverstas gyventi už savo tėvynės ribų — daugiausia dėl politinių aplinkybių, kurios jo grįžimą į tėvynę padaro neįmanomą.
Tačiau skirtinga yra padėtis lietuvio, ištremto į Sibirą, ir atsidūrusio Vakaruose. Pastarąjį dažnai vadiname ir pabėgėliu. Ypačiai paskutiniu metu kai kas nori išvyti tremtinio vardą iš tarpo lietuvių, esančių Vakaruose. Atsisakymas nuo tremtinio vardo motyvuojamas tuo, kad žmonės čia bėgę sava valia. Šio motyvo nevertinant, tenka betgi pastebėti, kad noras atsisakyti nuo tremtinio vardo gali reikšti ir ką kita—norą atsisakyti nuo įsipareigojimų, kuriuos uždeda tremtinio vardas. O jis uždeda pareigą būti kitokiam nei gyvenamos aplinkos žmonės, būti liudininku protesto prieš bolševizmo smurtą, liudijimu fakto, kad smurtas tebeviešpatauja. Tariant prof. A. Maceinos žodžiais, tremtis yra tapusi mūsų pašaukimu — išlikti tvirtos dvasios ir liudyti pasauliui apie didžiąją skriaudą mūsų tėvynei.
Tremtinio pašaukimą vykdyti nėra lengva, ir ne vienam kyla noro atsisakyti nuo jo, atsisakyti pirmiausia nuo tremtinio vardo, įsilieti į esamo gyvenimo tėkmę ir būti tokiu, kaip tie visi kiti gyvenamos aplinkos žmonės. Vienur gyvenimo sąlygos yra palankios įsilieti į aplinką, kitur aplinka neprisiima tremtinio, ir jis, netekdamas savo pašaukimo, praranda dvasios tvirtybę ir degraduojasi į menkesnį žmogiško gyvenimo lygį. Du tų skirtingų sąlygų kraštai yra Amerika ir Vokietija. Tačiau ir vienose ir kitose sąlygose yra žmonių, kurie išlieka ištikimi tremties pašaukimui.
Šiame pranešime norima nužymėti, kokie reiškiniai tremties pašaukimą blukdo, kokiomis priemonėmis galima jiems spirtis.
NUOPUOLIS
Kartą kabareto programoje buvo vaizduojamas tremtinys. Jis buvo aprengtas sudėvėtu, sunkiu, ištrūkusiomis sagomis apsiaustu, be skrybėlės, sutaršytais plaukais. Po kaklu atlapi nesulyginti marškiniai, be kaklaryšio. Iš po apsiausto matyti senai lygintos dryžos, atbrizgę ir iki pat kulnų uždribę kelnės. Seniai valyti, atkritusiais padais batai. Jis vaikščiojo po sceną baimingai, dairėsi be pasitikėjimo savim ir kitais. Traukė iš kišenės palaidą amerikonišką cigaretę ir prašė rūkantį savo kaimyną pridegti. Užkalbintas atsakinėjo nedrąsiai, kelių kalbų mišiniu. Publika kvatojosi ir ilgai plojo.
Tas aktorius - komikas buvo pastabus — tremtinio paviršių atvaizdavo tiksliai. Tačiau publika, kuri plojo, vargiai pastebėjo, kad po tuo paviršium slypi ištremtojo žmogaus tragika — išmuštas iš normalios vagos savo tėvynėje, it medis išverstas iš šaknų, per ilgesnį laiką jis pakeičia savo išvaizdą, pakeičia ir dvasią. Svetimam krašte pajunta nepasitikėjimą savim ir dar labiau kitais, daros nervingas, baimingas, net savo judesiais kinta.
Bendras gyvenimas stovyklose paliko gilius pėdsakus. Bėgdamas nuo vienumos ir tuštumos, tardamasis būsiąs su kitais, sekė kaimynų gyvenimą, deja, jų ydas, silpnybes ir apie jas kitiems turėjo pasakoti su vaizduotės priedais. Tai buvo priežastis nesutarimams ir intrygoms. Sunkus tremties gyvenimas nuo tokio santykiavimo darės dar sunkesnis.
Ilgesnį laiką papratę būti UNRRA ir IRO globojami, daugelis tremtinių dar ir šiandien nepajėgia sugrįžti į normalesnes vėžes. “Elgetavimas” kai kuriems yra pavirtęs amatu. Kai kurie tremtiniai, nors yra pajėgūs ir sveiki, darbo nesirūpina gauti, nes jiems ima rodytis, kad juos turi šelpti visą gyvenimą. O jeigu tos šalpos per maža, tai burnoja prieš šelpėjus ir prieš šalpos organizacijas.
UNRRA-IRO laikais pasireiškusi sumasėjimo dvasia neatslūgsta ir iki šiai dienai. Ji pasireiškia pastangomis išstumti intelektualinį elitą iš vadovaujamų vietų. Į elitui priklausančią vietą, anot Ortega y Gasset, veržiasi masės žmogus. Jam nėra autoritetų, nėra vyresniųjų. Tiesa yra tai, ką jis pats sako ir daro. Jis pats daug negalvoja ir nenori galvoti. Todėl fanatiškai neapkenčia galvojančių žmonių.
Visuomeninio gyvenimo klausimais pasisako ir gyvena bendromis stereotipinėmis frazėmis, negalvodamas apie jų tikrą prasmę ir jos netaikydamas sau. Dėl to kalbos apie vienybę, apie kovą, pasiaukojimą dažnai skamba oficialiai, be vidaus turinio ir pergyvenimo.
Pirmaisiais tremties metais mūsų veiklesnioji visuomenės dalis buvo pilna gražių siekimų ir noro veikti. Tikėjimas, kad Lietuva greitai atgaus laisvę, buvo tas akstinas, kuris išjudindavo ir neleisdavo apsnūsti. Lietuvos išlaisvinimo galimybei nutolus, dvasinis nuovargis ima stipriau reikštis. Ima trauktis iš visuomenės, nesirūpina net savo asmeniniu išsilavinimu.
Suminėti nuopuolio reiškiniai krinta visokio išsilavinimo ir visų užsiėmimų žmonėms. Jie pastoja kelią į tremties pašaukimo vykdymą, reiškia tautinį silpimą ir taip pat yra žmogiškojo degradavimosi ženklai.
PASIPRIEŠINIMAS
Daug sunkiau yra surasti priemonių toms tremties blogybėms pašalinti ar sulaikyti. . . (Autorius plačiai ir kruopščiai suminėjo konkrečias priemones palaikyti lietuviškos dvasios ir kultūros gyvenimui: lituanistines mokyklas, kursus, spaudą specialią jaunimui ir suaugusiems, ideologinių organizacijų reikšmę, jaunimo stovyklas organizacijų ir bendruomenių rėmuose, susitelkimą į bendruomenes, auklėjimą šeimoje, politinės vienybės ir politinės kultūros skiepijimą, susirūpinimą tinkamu nacionalinės kultūros supratimu ir kt. Sustabdome jo mintis prie bendresnių samprotavimų. Red.):
Jei tremtinio nuopuolis reiškiasi savęs praradimu — noru nuo savo nerimo ir vienumos pabėgti, noru užmiršti savo esamą padėtį net nusileidžiant į žmoniškumo atžvilgiu menkesnės vertės gyvenimo lygį, tai pasipriešinimas nuopuolio reiškiniams ir dvasios išlaikymas reikalautų pirmiausia save surasti. Tai reiškia — suvokti ir sąmoningai perprasti savo žmogiškojo buvimo prasmę ir uždavinius, savo vietą esamose gyvenimo sąlygose. Kada žmogus tai žino, langviau jam pasipriešinti destruktyvinei tų sąlygų įtakai.
Tikėjimas įprasmina žmogaus buvimą jo dvasine metafizine paskirtimi ir tuo būdu pakelia jo žmogiškąją vertę jo paties akyse, pergyvenimuose. Priklausymo tautinei grupei pajautimas pažadina žmogaus tautinę savigarbą, kuri duoda jėgos išsilaikyti tautinėje augštumoje ir reikštis tos rūšies darbais.
Prašnekti į tremtinį šia prasme ir rasti jame atgarsio yra pirmasis uždavinys.
Antra, reikia prašnekti taip pat, kad pasipriešinimo veikla yra asmeninė, prasideda nuo asmens, nuo savęs. Visos kalbos apie didžias paskirtis ir pareigas nepasieks rezultato, jei jos nebus taikomos pirmiausia sau. Kas pats pajėgs parodyti kaimynui daugiau paslaugumo, supratimo ir artimo meilės, mokės surasti jame ko gero ir apie tai trečiam asmeniui pasakyti; duos suprasti jam pačiam, ką jame gražaus pastebi, susilauks ir iš kito to paties. Tokis santykiavimas mažins neapykantą, nesutarimą ir skaidrins gyvenimą bei sugyvenimą.
Trečia, jei pavyzdžiai užkrečia, tai ir tremtiniai pavyzdžių reikalingi. Reikalingi konkretaus žmogaus, kuris jiems imponuotų. Toks pavyzdys, aišku, gali būti iš praeities, nematytas, bet skaitytas, įsivaizduotas. Tačiau praeities žmogus sunkiau patraukia nei dabarties. Praeity žmogus gyveno kitose sąlygose, skirtingose nei dabartinis tremtinis. Dabarties žmogus labiau ir lengviau paveikia, nes jis artimesnis — gyvena tose pačiose sąlygose kaip ir visi ir vis dėlto sugeba būti pakilesnis, šviesesnis dvasia, mintimis ir darbais.
Amerikoje buvo pastebėta, kad dabartinis lietuvis studentas sunkiai gali susirasti sau tokį pavyzdį iš vyresnės kartos. Mat, vyresnės kartos žmogus buvo išaugęs ir prisiderinęs gyventi vienalytiniame lietuviškame gyvenime, o dabartis reikalauja reikštis dvilytiniame, lietuviškame ir gyvenamo krašto gyvenime. Kaip tokiame gyvenime reikštis, jaunesnis lietuvis pasigenda pavyzdžių. Jų pasigenda ir tie, kurie buvo laimingi atsidurti Amerikoje ar kitur, ir tie, kurie buvo priversti liktis Vokietijoje. Ir ten jaunimas auga dvilytiniame gyvenime. Kaip tas sritis praktiškai derinti, reikia ne tik patarimo, bet gyvų pavyzdžių. O vyresnei kartai nėra lengva jų duoti.
Tačiau jei tokių visapusiškų pavyzdžių nelengva surasti, tai naudinga palaikyti bent autoritetą tų žmonių, kurie jį turi susidarę vienu ar kitu atžvilgiu— minties pakilumu, ar idealizmu veikloje, ar paslankumu kitiems pagelbėti. Nutraukti juos žemyn ir suniekinti yra skriauda ne tik jiems, nes jaunesnės akys nebeturės visai į ką atsiremti. O tokios atramos reikalingos ir nejaunos galvos.
Ketvirta, pavyzdžiai esti naudingi ne tik žmogui, bet ir tautai. Reikalingi pavyzdžiai tokių tautų, kurios per šimtmečius eidamos tremties keliu, atsispyrė nutautimo ir nužmoniškėjimo grėsmei . . . Labiausiai mūsų dėmesio verti žydai, kurie gyvena pasklidę europiečių rasės kraštuose, taigi panašiose sąlygose kaip mes. Jų atsparumą palaiko religija ir jos papročiai, tarpusavio solidarumas ir materialinis pajėgumas. Nors lietuviai savo religija neišsiskiria iš kitų tautų, tarp kurių jiems tenka gyventi, tačiau juos gali skirti iš kitų ir tarp savęs jungti to paties religinio gyvenimo, bet lietuviškos tradicijos. Tai patvirtina Amerikoje parapijų istorija — kur išsilaiko lietuviškos parapijos, ten ir tautybė laikosi. Prof. Z. Ivinskis Anglijos lietuvių kongrese paskaitoje apie “Katalikybės reikšmę lietuvių tautai” kalbėjo:
“Valančius jau jungė draugėn religinį ir tautinį pradą, nes religija ir tautybė turėjo reikšti pilnutinį lietuvių tautos atgimimą. Šiandien lygiai tą pat galima pasakyti žvelgiant į Lietuvos ateitį... Jeigu senieji mūsų išeiviai daug kur buvo atsinešę ir net išlaikę patriarchalinę ir religinę lietuviško kaimo nuotaiką, jeigu jie atsimena lietuviškas gegužines pamaldas, jeigu juos tikrai graudena gavėnios graudūs verksmai ir eilė kitur nerandamų religinių praktikų, tai jaunosios generacijos uždavinys yra tas gražias religiškai tautines mūsų tautos praktikas išsaugoti, jas palaikyti tremtyje ir perduoti dar jaunesnei kartai. Vadinasi, mūsų uždavinių tarpe yra išsaugoti tą tautos religinį turtą, nes tuo pačiu ir mes patys labiau išsisaugosime”.
Didelio dėmesio yra vertas žydų tarpusavio solidarumas. Savo tautiečiams varge žydai suorganizuoja tokią paramą, kokios lig šiol nepajėgia suorganizuoti jokia kita tautinė grupė. Tai patvirtina ir jų įvykdyta emigracija iš Vokietijos. Didelio salidarumo ženklų yra parodę senieji lietuvių išeiviai Amerikoje pirmojo pasaulinio karo metu, suorganizuodami arti milijono dolerių. Jo pareiškė po antrojo karo, parūpindami afidevitus ir per Balfą paramą tremtiniams Europoje. Simboliškai prasmingas metinis solidarumo Amerikos LF bičiulių solidarumo su Europoje likusiais pareiškimais. Bet reiktų kad tas solidarumas apimtų visus lietuviškos bendruomenės narius; kad jis apimtų ir tuos, kurie yra Lietuvoje, Sibire, jų atsiminimą gaivinant savyje ir juos paremiant dabar prieinama forma — siuntiniais.
Penkta, yra ir bus lietuvių, kurie sąmoningai ir nesąmoningai atitrūksta nuo lietuviškos bendruomenės. Tokius “atkritė-lius” gali patraukti pasakytas geras žodis ir parodytas solidarumas. Kitų tai neveikia. Okupacijų laikais Lietuvoje pogrindinės organizacijos turėjo ir aštresnių priemonių vadinamiems koliaborantams sudrausti, kai jie išeidavo iš ribų — įspėdavo, o jei tai negelbėdavo, skelbdavo jų pavardes tam tikruose laikraštėliuose. Tos visos “pogrindinės” priemonės šiandien neprasmingos ir neįmanomos. Tačiau pati draugiško įspėjimo mintis momentui ir vietai tinkamomis priemonėmis bei formomis gali būti naudinga ir šiandien.
Tai vis kovos priemonės pasipriešinant tremtinio nuopuoliui. Tačiau už visas jas yra svarbesnė išlaikymas idealizmo, vardan kurio žmogus sugeba ir pakentėti, ir daug atsisakyti ir pakovoti. Jo negalima žmonėms įsakyti. Jį galima tik žadinti ir išugdyti. Išugdyti mintimis ir pavyzdžiais. Jei bent dalis intelektualų juo spinduliuos kitiems tremtiniams, tai nuopuolio gundymai ne vienam pasiseks nugalėti ir išlaikyti ateitimi tikinčią, dabartyje veikiančią tremtinio dvasią.
