TĖVYNĖ LIETUVA
KUN. A. KENSTAVIČIUS
Lietuva, kai aš tave tariu—
Prieš akis sumirga raštų raštai,
Ir pilna padangė vyturių,
Ir linų žydėjimas be krašto . . . (Brazdžionis)
Nusikeikime mintimis į paliktą tėvynę Lietuvą— kas ji yra?
TĖVYNE yra mūsų tėvelių ir senelių gimtasis kraštas; ten ir mes išvydome pasaulį.
TĖVYNĖ yra ir kalneliai su įvairiais padavimais, ir mirguliuojantys kloniai, ir upeliai, ir Baltijos jūros šniokštimas, ir vingiuoti vieškeliai—keleliai, ir laukų madonos, kryžiai, rūpintojėliai.
TĖVYNĖ yra ir tos bręstančios auksinės kviečių, rugių varpos, kurios maitina tėvynės žmones, kur kiekvienas žemės kampelis išvaikščiotas.
TĖVYNĖ yra ir ta besislepianti už horizonto saulė, kada grįžta iš laukų, iš pievų broliai po dienos darbo.
TĖVYNĖ yra ir Vytauto žygiai, ir keturių šimtų metų amžiaus Mažvydo knyga, ir Ratelio Mokykla, ir Vasario 16 dienos aktas, ir savanorių, partizanų būriai, deportuotieji Sibiran, kentėję ir kritę, kad Tėvynė būtų laisva... Nes tauta gyvena daugiau praeityje negu dabartyje. Ji yra tarsi simfonija, kurioje susilieja septynių šimtų metų nuotaikos su crescendo nuo istorinės Lietuvos pradžios ir decrescendo, su tėvynės kilimu ir garsėjimu, su jos kritimu ir silpnėjimu; su lamento e trionfo, su tėvynės verksmu ir kančia, su džiaugsmu ir pergale . . .
TĖVYNĖ yra ir tie gražūs papročiai kaip kūčių vakarienė— kiek daug čia mistikos; tarytum regi Kristų, laužantį šeimos nariams baltą duoną; kiek daug švento susikaupimo Didžiojo šeštadienio vakarą prie Kristaus karsto ir kaip didingai gaudžia Velykų rytą varpai. Tėvynė yra ir tie žali Sekminių berželiai ir Dievo Kūno šventėje mažos gėlių barstytojos.
TĖVYNĖ yra ir tas Karo Muzėjaus Laisvės Varpas, ir koplytėlės gale juodas kryžius su padėtu po juo žuvusiųjų testamentu: “Mes žuvome, kad jūs laisvi gyventumėt”, ir laukų akmenėlių paminklas žuvusiems už laisvę su įspėjimu gyviesiems: “Redde ąuod debes— grąžink skolą, atiduok, ką privalai — auką tėvynei iš meilės.
Meilės kilnumas matuojamas pagal tai, kiek ji nėra žemiška, savanaudiška, kiek ji nėra apmokama. Tėvai myli savo vaikus, nelaukdami iš jų kokio užmokesčio. Meilė negali būti apmokama pinigais. Tėvynė ir priklauso prie tų vertybių, kurias mylėdami negauname medžiaginių gėrybių. Ji yra tarsi antra mūsų siela, kuri mūsų gyvenimą įprasmina, kuri mus padaro žmonėmis. Todėl dėl tėvynės laisvės kovojama ir mirštama be dejonių ir aimanavimų!
(Iš Valandėlės Tėvynei 1956. 8. 10 Neckarsteinache)
