VALSTYBĖ IR ŠEIMA
Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ ciklas buvo pradėtas Nr. 2(39) str. Valstybė ir kultūra; jame svarstyta, kaip demokratijos principą. įgyvendinti kultūros srity, kad būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.
Nr. 3(40) ir 4(41) buvo str. žmogus ir ūkis: kaip demokratijos principą įgyvendinti ūkio srity, kad kuo tikslingiau būtų suorganizuota ūkinių gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp piliečių.
Nr. 5(42) str. Tauta tarp tautų: nepriklausomos Lietuvos įsijungimas į Europos tautų šeimą.
Nr. 6(43) str. Valstybė ir valdžia: kaip suorganizuoti valdžią, kad ji kuo teisingiau piliečių demokratines laisves suderintų su valstybės pažangai reikalinga tvarka.
Atsiliepdami į eilę paklausimų, svarstymą dar pratęsiame pora straipsnių.
ŠEIMA— TAUTOS IR VALSTYBES PAGRINDAS
Šeima yra pirmykštė ir pagrindinė žmonių bendruomenė. Šeima yra ląstelė, iš kurios išaugo ir kuria laikosi tauta ir valstybė. Šeima nėra valstybės funkcija, bet savarankiška bendruomenė, turinti teisių, kurių valstybė nei nusavinti, nei panaikinti negali. Be abejojimo, augštos kultūros gyvenime šeima savo teisių negali įvykdyti vien savomis pastangomis. Jai į pagalbą turi ateiti valstybė. Tačiau šeimai teikiama valstybės pagalba šeimos teisių nesusiaurina, o tik sudaro sąlygų joms vykdyti.
Kurti šeimą, turėti vaikų, juos auklėti ir lavinti yra viena iš pagrindinių ir nenusavinamų asmens teisių.
Kad šeima tikrai būtų “tautos stiprybės bei garbės lopšys”, kaip kad Pijus XII yra išsireiškęs ir ko mes visi turėtume norėti, šeima turi būti kuriama ir palaikoma pagal tam tikrus dėsnius. Šie dėsniai eina iš paties santuokos ryšio. Santuokos ryšys, esmėje būdamas meilės ryšys, privalo pastovumo, nes pačioje meilės prigimtyje glūdi amžinumo noras. Laikinė meilė tėra meilės išjuoka. Rišdamas dviejų asmenų gyvenimą, santuokos ryšys turi būti pagrįstas dorovingumu, nes asmuo yra dorinė vertybė. Kitokio pagrindo (naudos ir kt.) santuokos ryšys yra žmogaus pažeminimas. Be to, šis dviejų lyčių ryšys savaime siekia vaisingumo. Taigi tik pastovi, dorovinga ir vaisinga šeima yra tautos stiprybės ir garbės lopšys. Valstybės pareiga padėti šeimai šias pagrindines savybes ugdyti ir palaikyti.
SANTUOKOS SUDARYMAS
Santuoka priklauso žmogaus įsitikinimų sričiai. Pvz. katalikams santuokos aktas yra sakramentas. Popiežius Leonas XIII santuoką taip nusako: “Kadangi moterystės kūrėjas yra Dievas ir kadangi ji nuo pat pradžios yra tam tikras Dievo žodžio Įsikūnijimo paveikslas, todėl ji turi savyje kažką švento ir religinio, kas nėra atsitiktinai atsiradę, bet nuo pradžios įgimta; ne iš žmonių gauta, o josios prigimtyje įskiepyta... Moterystė yra šventa jau pati iš savęs, savo galia ir prigimtimi.” (“Arcanum divinae sapientiae” enc. liet. vert. 54—55 psl.). Todėl katalikas negali sutikti, kad santuokos aktas būtų palenktas valstybės galiai.
Savo ruožtu demokratinėje valstybėje asmuo turi teisę pasirinkti savo santuokai tokį būdą, kuris atitiktų jo pasaulėžiūrą ir turėtų teisinės galios. Praktiškai santuokos sudarymo būdas, kuris nekartą sukelia painiavos ir asmeniui ir pačiai valstybei, lengvai sprendžiamas kultūros savivaldybės.
Santuokos aktų sudarymas turi būti pavestas kultūrinę savivaldą turinčioms pasaulėžiūrinėms bendruomenėms. Pasaulėžiūrinei bendruomenei nepriklausančių asmenų santuokos aktų sudarymas pavestinas atitinkamoms valstybės įstaigoms.
Valstybė gali iš savo piliečių reikalauti, kad jai būtų praneštas kiekvienas santuokos aktas, bet ji neturi teisės prievartauti žmogaus sąžinės, versdama visus santuokos aktus daryti pas valstybės valdininkus. Jei žmogus yra įsitikinęs, kad santuoka yra šventas dalykas, jis neturi būti verčiamas santuokos aktą sudaryti ar sudaryto kartoti valstybės įstaigoje, kurią jis laiko tam nekompetentingą. Privaloma valstybinė santuoka yra nusikaltimas sąžinės laisvei. Demokratinėje santvarkoje privaloma valstybinė santuoka neturi rasti vietos.
Yra nuoseklu, kad santuokinės bylos, kiek jos liečia patį santuokos aktą, priklausytų tos pačios kompetencijos įstaigoms, kuriose santuoka buvo sudaryta.
Kam žmogus pagal savo pasaulėžiūrą patikėjo savo santuokos akto sudarymą, tik tas kompetentingai gali spręsti ir tolimesnį santuokos likimą.Todėl bažnytinės santuokos bylas turi spręsti bažnytinės įstaigos, civilinės — atitinkamos valstybės įstaigos.
ŠEIMA VAIKŲ AUKLĖJIMO SPRENDĖJA
Jungtinių Tautų priimtoji Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija skelbia, kad “tėvai turi pirmumo teisę spręsti, koks auklėjimas turi būti teikiamas jų vaikams” (XXVI, 3). Tad valstybė, nenusikalsdama šioms pagrindinėms tėvų teisėms, negali versti tėvų auklėti savo vaikus taip, kaip tėvai nenori.
Tėvai yra augščiausiasis savo vaikų ugdymo linkmės sprendėjas.
Bet kadangi pati šeima neturi pakankamai priemonių savo vaikams išugdyti, kiek reikalinga augštos kultūros gyvenime, tai ji privalo bendruomenės paramos. Šią paramą natūraliai turi šeimai suteikti augščiausioji tautinės bendruomenės organizacija — valstybė. Valstybės pareiga šeimos ugdomąją vaikų teisę ne tik pagerbti, bet ir parūpinti reikiamų priemonių jai įvykdyti. Valstybės teikiamos šeimai reikalingosios vaikų ugdomosios priemonės turi būti teikiamos tokiu būdu, kad nepažeistų pačių šeimos ugdymo teisių vykdymo. Visai pagrįstai ir teisingai Pijus XI yra pastebėjęs, kad “visokis mokyklų bei auklėjimo monopolis, kuris materialiniu būdu priverčia šeimas naudotis valstybės mokyklomis prieš krikščioniškosios sąžinės reikalavimus arba kad ir prieš tai, kas joms teisėtai geriau patinka, yra neteisingas ir nedoras.” (Encikl. “Divini illius Magistri”, liet. vert. 324 psp.). Ta pati išvada eina ir iš minėto Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos nuostato. Ši išvada demokratinėje ateities Lietuvoje turi būti ne tik konstitucijoje įrašyta, bet ir gyvenime vykdoma.
Mokykla yra šeimos ugdymo pratęsimas. Mokykla pirmiausia veikia tėvų vardu.
Tėvai turi teisę nuspręsti mokyklos auklėjimo kryptį ir jos laikymąsi.
ŠEIMOS PRIEAUGLIS IR JOS PAJAMOS
Kad mūsų tauta galėtų išlaikyti savo gyvybę, išskleisti savo tautinę kūrybą ir savo kultūra bendradarbiauti visuotinei žmonijos pažangai, jai yra būtinas nuolatinis prieauglis. Šeimos vaisingumas turi būti valstybės remiamas ir skatinamas.
Valstybė turi globoti gausias šeimas. Šeimos gausumas žmogui neturi būti ūkinė našta.
Šeimos medžiaginė padėtis negali smukti dėl to, kad šeima susilaukia vaikų. Šeimos prieauglio išlaikymas yra ne vien tėvų, bet ir bendruomenės uždavinys, nes šeimos bendruomenė yra pagrindas ir šaltinis visoms kitoms žmonių bendruomenėms. Šeimos prieauglio padėtis pirmiausia turi atsispindėti šeimos pajamose.
Moteris pačia savo prigimtimi yra šeimos židinio kūrėja ir jo saugotoja. Jos rankose vaikų auklėjimas. Labai didelė blogybė yra, kai dėl šeimos pajamų stokos motinos verčiamos uždarbiauti. Nuo to kenčia motiniškos pareigos, ypatingai vaikų auklėjimas. Reikia daryti visas pastangas, kad, šeimos motinai ir neuždarbiaujant, šeimos pajamų pakaktų visiems šeimos reikalams patenkinti. Gausėjant šeimai, ir pajamos turi atitinkamai didėti.
Antra vertus, dirbančiojo šeimos tėvo pajamos neturi būti našta jo darbdaviui. Todėl šeimos pajamas, be dirbančiojo šeimos tėvo tiesioginio uždarbio, turi sudaryti socialinis šeimos priedas.
Socialiniam šeimos priedui mokėti lėšų turi sukelti socialinio aprūpinimo fondas. Tai vienas pagrindinių šio fondo uždavinių.
Mokesčių sistemoje ir kitose viešosiose prievolėse šeimos reikalai taip pat turi rasti tinkamą atspindį.
MOTINYSTĖS GLOBA IR PAGALBA JAUNAVEDŽIAMS
Motinos namai turi aprūpinti motinas butais ir išlaikymu, jeigu jos dėl motinystės jų negali turėti. Motinos namai ne tik turi prižiūrėti nėščių, gimdyvių ir naujagimių sveikatą, bet taip pat turi organizuoti jaunimo paruošimą šeimos pareigoms.
Daugelis socialinio gyvenimo negerovių savo šaknis turi šeimos pareigų bei uždavinių nesupratime. Jei tad valstybės pareiga rūpintis žmonių profesiniu lavinimu, tai juo labiau valstybė turi sudaryti sąlygų tinkamai jaunimui pasiruošti šeimos pareigoms.
Šeimos gyvenimo trūkumai dažniausiai atsiranda iš to, kad susipainiojęs šių dienų socialinis gyvenimas, — butų, santaupų, pastovaus uždarbio stoka,
— neleidžia jaunimui laiku kurti šeimos, verčia jį santuokos sudarymą atidėlioti. Šiuo atžvilgiu turi ateiti jaunavedžiams į pagalbą socialinio aprūpinimo fondas.
NUOSAVAS ŠEIMOS ŽIDINYS
Savas kampelis suteikia šeimai tėviškę, padeda pagrindą, ant kurio įsitvirtina tautiniai papročiai, prisirišimas prie tėvynės, krašto meilė ir pagarba. Turėti nuosavą židinį yra natūralus žmogaus noras. Savas kampelis sudaro pagrindą pačiai žmogaus asmenybei išsiskleisti, jaunajai kartai auklėti, pagaliau, dvasinei, o iš dalies ir socialinei tautos gerovei tarpti.
Nepriimtina ir nepateisinama yra tokia gyvenamųjų namų statyba, kuri verčia šeimas gyventi susispaudus, be tinkamos erdvės vaikams. Tokie žmonių “skruzdėlynai” yra ne tik juose gyvenančių žmonių, bet ir pačios demokratijos karstai.
Gyvenamųjų namų statyba turi būti apspręsta šeimos židinio.
Šiuo atžvilgiu mūsų idealas yra, kad kiekviena lietuvių šeima turėtų nuosavą žemės sklypą ir namus. Materialiai nepajėgioms darbininkų, tarnautojų, valdininkų šeimoms valstybė turi ateiti į pagalbą ilgamečiu kreditu ir atitinkamu žemės nuosavybės tvarkymu.
GIMIMAS NESIAURINA TEISIŲ
Pavainikių gimimas yra, be abejojimo, ir doroviniu ir socialiniu požiūriu netvarkingas dalykas. Tačiau dėl šios tėvų netvarkos neturi nukęsti pats pavainikis, kuris nieku dėtas. Todėl pavainikio teisės neturi būti siauresnės kaip santuokinių vaikų.
Tėvui prisipažinus arba teismui tėvą nustačius, pavainikis turi turėti lygias su santuokiniais vaikais teises į tėvo pavardę, išlaikymą, palikimą. Suprantama, pavainikio pareigos tėvui taip pat yra tos pačios, kaip kad ir santuokinių vaikų.
