TREMTYJE: Studijų savaitė
Europos Lietuvių Fronto bičiulių studijų savaitė ir po jos metinė konferencija įvyko Vokietijoje, Ludwig-shafene, prie Bodeno ežero liepos 26 -rugpjūčio 1. Dalyvavo iš Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos ir Šveicarijos, o taip pat Amerikos bičiulių valdybos atstovas.
1. PIRMOJO BANDYMO PRASMĖ
Ją išreiškė prof. Zenonas Ivinskis, Europos bičiulių pirmininkas, pasveikinimo mintyse:
“Susirinkome istoriškoje vietoje prie Bodensee, kur kitados prieš 500 metų jau rinkosi pirmą kartą Vytauto pasiųsti vyrai, kurie pasauliui išdėstė anas didžiąsias neteisybes, patirtas iš vokiečių ordino . . . Patyrimas rodo, kad visokie kongresai bei suvažiavimai, net tarptautiniai — daugiau reikšmės turi ne tuo, kad ten atskaitoma daug paskaitų, bet užmezgiamais ryšiais, išvystomomis bičiulystėmis ir pažintimis... Tai noriu pabrėžti ne vien todėl, kad LF bičiulių sąjūdis iki šiol daugiausia buvo personalistinis ir stipriai palaikomas ašmenių pažinčių bei draugiškumo ryšiais. Gyvenant į begalybę nusitęsiančiose liūdnose tremties dienose svetimoje ir kartais dar nejaukioje diasporoje — arba ir visai vienišai svetimųjų jūroje — kai žmogus daug ko, net pačių brangiausių dalykų jau per visą dešimtmetį esi netekęs, — asmeniško ryšio palaikymas įgyja ypatingos vertės. Savi bičiuliai, sava lietuviška aplinka, sakyčiau, sava mozaikinė šakelė anos dingusios Lietuvos laikų gali mus šiandien palaikyti, sustiprinti, pozityviai nuteikti. Visi, tiesa, gyvename laisvosios Europos dalyje, t. y. pačioje mažiausioje kontinento dalytėje. Bet daug kam susitikti netenka, šiandien čia susitinka du bičiuliai, tik po penkerių metų. O kiti du bičiuliai, seni draugai, matosi tik po devynerių metų. Bet ir šitas susitikimas nereiškia, kad dėstysime tik savo senus įspūdžius pagal aną šabloną — kaip aš bėgau iš Lietuvos”...
Ideologinės organizacijos tremtyje Vokietijoje nekartą rengė studijų dienas. Lietuviškų politinių ir rezistencinių sąjūdžių tarpe mūsasis bandymas ar tik nebus iš viso pirmasis. Rodos, šiandien baigiasi Rennes žinomoji prancūzų semaine sociale, jau 41-oji iš eilės. Prancūzai vis paima vieną problemą, vieną pagrindinę mintį ir apie ją grupuoja visas paskaitas, šių metų jų tema pvz. yra ‘valdžios krizė, pilietinės pareigos krizė’... Mūsų studijų savaitėje yra įvairumas: čia matote ir socialinius visuomeninius klausimus ir mūsosios tremties rūpesčius ir istorines problemas ir t.t., kurias mums iškelia ši diena”. . .
2. TREMTIES IR ŽMONIJOS PAŽINIMAS
Buvo aštuoni pranešimai, kuriais buvo mėginta pažinti klausimus, keliamus "šios dienos”. Vienas iš jų buvo “lietuvių visuomeninė diferenciacija”, kurį referavo prof. Z. Ivinskis. Klausimą savotiškai suaktualino tremtis, kurios metu grupių tarpusavio kovoje ėmė reikštis tendencija iškreipti istorinius faktus, padailinti atskirų grupių rolę ir reikšmę tautos gyvenime. Apžvelgęs grupių istorinę raidą, pranešėjas konstatavo buvusią, tebesančią ir nesilpstančią aštrią tarp jų pasaulėžiūrinę kovą. O sugretinęs su anglo-saksinio pasaulio visuomenės diferenciacija ir metęs žvilgsnį į ateities Lietuvos, po sovietų okupacijos, visuomenines nuotaikas, darė išvadą, kad tarpusavio kovai švelninti tuo tarpu būtų tikslingiausia priemonė vykdyti demokratijos principą ne tik politikoje, bet ir kultūriniame gyvenime, sudarant realią galimybę laisvai reikštis piliečių pasaulėžiūriniams įsitikinimams.
Jau labiau į tremties gyvenimo klausimus leidosi J. Medušauskas “Tremties apmąstymuose”, nušviesdamas tremties gyvenimo idealinį pašaukimą, iš kitos pusės realiąsias galimybes, kuriomis pasireikštų tremtyje esančių lietuvių ir konkrečiai bičiulių veikimas. O su kokiais nusiteikimais reikia eiti į tą veikimą, dėstė savo pranešime apie “visuome-ninko ypatumus” kun. A. Liubinas.
Du pranešimai buvo skirti įžvelgti toms idėjoms ir kryptims, kurios reiškiasi dabarties valstybiniame gyvenime — V. Natkevičiaus ir K. Čeginsko. Jei nuolat kalbama apie socialistinę ir kapitalistinę valstybę, tai V. Natkevičius pranešime apie "kapitalizmą" ryškino kapitalistinio žmogaus dvasią, kapitalisto moralę, kapitalistinio ūkio pagrindinius principus. Jo analizė ėjo į išvadą, kad savo nuseklioje sistemoje kapitalistinio žmogaus nusiteikimas gresia atsisukti ilgainiui prieš save patį, prieš kuriantįjį žmogų. K. Čeginskas išryškina, kaip šių dienų valstybėje demokratiją gresia iškreipti technokratijos vardu vadinami reiškiniai. Technokratija tai administratorių, valdžios technikų įsigalėjimas valstybėje — panašiai kaip kitais laikais valstybėje persvarą turėjo aristokratija, ‘geresnioji’ visuomenės dalis. Technokratija šiandien reiškiasi tiek kapitalistinėse, tiek socialistinėse sistemose. Įsigalint technokratijai kapitalistiniuose kraštuose, atsiveria perspektyva stiprėti valstybiniam autoritetui, mažėti kiekybiškai ir kokybiškai proletariatui, bet sykiu grėsti masiniam nedarbui. Socialistiniuose kraštuose technokratija stiprėdama reiškiasi supramonėjimu ir partijos kontrolės augimu. Iš čia susidaro nauja piliečio padėtis valstybėje, tolimas ar tolinimas nuo valstybės reikalų.
Prof. J. Grinius pranešime “Laisva Lietuva federacinėje Europoje” žvelgė jau į Europos valstybių santykiavimą ateityje ir rado, kad Europos apsijungimas, susifederavimas bus neišvengiamas. Pasisakė, kad ir Baltijos valstybės negalės stovėti šalia federuotos Europos. Išdėstė motyvus, kodėl atmestinas siūlymas federuotis su išlaisvintom Rusijos tautom; nepakankama federacija su Baltijos tautom, neįmanoma vadinama Baltoskandijos federacija, nenaudinga rytų-vidurio Europos federacija, o priimtiniausia tiesiai federuotis su Europos federacija, kuriai užuomazga yra šios valstybės, sudarančios Plieno ir Anglies bendruomenę. Kitame pranešime tas pats pranešėjas aiškino, kokia gali būti “mažų tautų misija Europoje”.
Pakilo nuo valstybinių santykių į žmogaus santykius su Dievu, moderniojo žmogaus santykius su krikščionybe, prof. A. Maceina pranešime "Naujoji stabmeldybė”.
(Jo pranešimo santrauką dedame skyrium).
3. IŠVADOS REZOLIUCIJOSE
Svarstymų išvados buvo sutrauktos rezoliucijose. Pažymėtina, kad jų didžiausias svoris nukreiptas ne į politinius reikalus, bet į lietuvybės išlaikymą, — būdus kalbai ir kultūrai palaikyti, šeimai sudaryti ir lietuviškai išlaikyti, turint galvoj, kad Europos plote tos problemos yra daug aštresnės nei Kanadoje ar Jungtinėse Valstybėse, kur yra lietuvių masės. Europos kraštuose lietuviai labiau išblaškyti, dažnai vieniši tarp kitataučių. Tokia specifinė padėtis apsunkina ne tik savos kalbos vartojimą, bet ir lietuviškos šeimos sudarymą. Ten mišrių vedybų faktai neišvengiami. Atviromis akimis studijų dienų dalyviai žiūrėjo į tuos faktus. Nors kiekvienas šeimą sudaro pagal savo pasirinkimą ir apsisprendimą, tačiau dalyviai kreipė ypatingą dėmesį, kad mišrios šeimos nebūtų paleistos iš lietuvių tautos orbitos, ir ieškojo būdų įjungti jas į lietuvių bendruomenę. Kai rezoliucijoje kreipiamasi į tuos, kurie sudarė mišrią šeimą, kad nelietuviškąją šeimos pusę ir vaikus padarytų lietuviais, tai antroji pusė, žinoma, turėtų tokią pat moralinę teisę norėti lietuviškąją šeimos pusę ir vaikus padaryti savosios tautybės žmonėmis. Tai logiška. Tačiau rezoliucijos kreipimasis yra visai suprantamas ir pateisinamas žmogiškai: kitai tautai vieno asmens netekimas nebus tokia didelė skriauda kaip lietuvių tautai, kurios sauja belikus, vieno asmens dingimas kitoje tautoje. Šį argumentą antroji pusė gali suprasti, ir dėlto pateisinamas rezoliucijos siūlymas telkti į lietuvių bendruomenės šeimą ir nelietuviškąją pusę — tuos, kurie ir nemokėdami lietuviškai, bet apsisprendžia dėtis į bendrą gyvenimą su lietuviais.
Politiniai reikalai rezoliucijose trečiaeiliai, penktaeiliai. Ne tik dėlto, kad ten buvo susirinkę daugiau kultūrinio veikimo ir nusiteikimų žmonės. Gal ir dėlto, kad iš šalies jiems lengviau suvokiama, jog vadinamasis politikavimas, t. y. grupės kova su grupe, veiksnio su veiksniu, institucijose, skirtose Lietuvai laisvinti ir Lietuvai atstovauti, nėra tikrasis kelias, kuris artina į Lietuvą ir lietuviui padeda išlikti lietuviu. Konferencija tenkinos savo negatyvinio nusistatymo pareiškimu dėl tragiškų tos veiksnių kovos padarinių Bonnoje ir konstruktyvine sugestija Altui, kad jis imtųsi iniciatyvos, nes jis yra vienintelis organas, kuris turi visuomenės didžiosios dalies pasitikėjimą.
Jei rezoliucijos dažnai tereiškia nusistatymą, paleistą į orą, įpareigojimus kitiems, tai šiose rezoliucijose dėmesio vertas konkretus įsipareigojimas, ką Europos bičiuliai patys gali atlikti savo aplinkoje.
4. NUOTAIKOS STUDIJŲ SAVAITĖJE IR PO JŲ
Pirmas įspūdis — jaunoji karta atžygiuoja ... Ar nebūdinga, kad iš septynių referentų 4 yra jaunosios kartos, jau tremties auklėtiniai. Jaunoji karta atėjo ne tik pasiklausyti, bet ir pasisakyti.
Bet ji žygiavo čia drauge su vyresniaisiais. Ar vyresnieji vedė, o jaunesnieji sekė, ar jaunesnieji pirma nešėsi, o vyresnieji iš paskos rėmė — ne tai svarbu. Svarbu, kad drauge. Bet pažymėtina, kad ir studijų savaitės idėja buvo jaunųjų noro pagimdyta.
Vargingos ir kuklios sąlygos. Bet jose bendro gyvenimo ir darbo nuotaika buvo užkrėtusi visus. Amerikos bičiulių centro atstovo pareiškimu: “Konferencija padarė gilaus įspūdžio. Vien atstovų buvo su viršum 40, o su svečiais ir vaikais siekė per 50. Profesoriai, kunigai, studentai, džiovos graužiami ir kiaurais kišeniais veteranai pogrindininkai — tai sąstatas. Posėdžiai vyko parapijos pašiūrėlėj, į amerikonišką garažą panašioj. Gyveno išsimėtę kaimo namukuose; steikų nevalgė, net ir tokią buizą vietoj kavos gėrė. Bet jų dvasia padanges siekė. Maratonines paskaitas skaitė, išsijuosę diskutavo, konferencijoje bičiuliškai tarpusavy šaudėsi... O iš pašiūrėlės išėję, bendrai valgė, kartais šiemetinį vynelį sriūbčiojo, jei kas iš svečių ar savų ‘bagočių’ fundijo, ir dainavo dainavo”.
Tas studijas Bodeno ežero pakrantėje pastebėjo ne tik aplinkiniai vokiečiai, kuriems buvo naujiena tos naujos dainos. Aplankė juos ir svečiai iš Amerikos — kan. J. Končius, p. Rudis ir ponia (iš Čikagos), prel. L. Tulaba, kun. Dr. J. Vaišnora (iš Romos), p. J. Laučka ir ponia, p. I. Rugienius ir ponia (iš Miuncheno), Tėvas Bernatonis.
Europos LF bičiulių pirmininkas prof. Ivinskis kalbėjo ir apie ateitį: “Rodos, kad mūsų studijų savaitė buvo perkrauta. O tai todėl, kad mes per retai susitinkame, nes po kai kurių paskaitų diskusijos užsitęsė du-tris kartus ilgiau, negu pati paskaita. Tai buvo tik rodyklė, kaip gyvai paskaitoms rodėm dėmesį. Ateičiai tad studijų savaitės mums turi išlikti kaip svarbi mūsų veikimo dalis, kuri imasi paruošti bėgikus ilgai distancijai — susigyventi asmeniškai jaunesniems ir vyresniems į vientisą organizuotą bendruomenę, sujungtą ne šios dienos bendru interesu, bet bendromis pažiūromis, bendru dalykų pergyvenimu, tarpusavio broliškumu... Mes norime dar daugiau: į savaites sutraukti ne vien LF bičiulius, bet ir bičiulių bičiulius”.
Inž. A. RUDŽIUI ir PONIAI,
paaukojusiems $50.00 studijų savaitės išlaidoms padengti, nuoširdžiai dėkoja
Europos LF Bičiuliai
