ATKOČIUS VACLOVAS, Jono - Varnas, g.1925 m. Voversių k., Skiemonių vls. Partizanas, žuvo kautynėse su NKVD 1945 04 09 Žiogų kaime, palaidotas Alantoje.
ŠAUKŠTAS ANTANAS, gimęs Miškinių k., Pakalnių apyl. Žuvo Miškinių k. 1945 04 09.
ŠAUKŠTAS VYTAUTAS, gimęs Miškinių k., Pakalnių apyl. Žuvo Miškinių k. 1945 04 09.
http://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm
Skaityti daugiau: Partizanų žūtis balandžio 7-8-9 dienomis
Povilas Gaidelis. Didvyriai nemiršta: Kazimieras Antanavičius-Tauras
K. Antanavičius gimė 1908 m. sausio 16 d. Kėdainių aps. Josvainių vls. Karūnavos kaime ūkininkų šeimoje. Be Kazimiero jų šeimoje buvo dar penki broliai ir dvi seserys. Verčiama aplinkybių vėliau šeima persikėlė gyventi į Telšių aps. Plungės vls. Didvyčių kaimą. 1932 metų rugsėjo 8 dieną K. Antanavičius baigė A.Smetonos karo mokyklą Kaune. Pradžioje jis tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ajame pėstininkų pulke, o vėliau-kariuomenės štabe. Tuo metu jis jau turėjo kapitono laipsnį.
Kuomet sovietai pirmą kartą okupavo Lietuvą ir jos kariuomenę inkorporavo į Raudonąją armiją, K. Antanavičius, kaip nepatikimas naujai santvarkai, buvo atleistas iš kariuomenės. Netrukus jis pradėjo slapstytis, nes jautė koks likimas laukia tų Lietuvos kariuomenės karininkų, kurie nesutiko tarnauti okupantams. 1941 metų birželio14 dieną Kazimiero tėvas Saliamonas Antanavičius, motina Marija, o taip pat seserys Genovaitė ir Kostė buvo ištremti į Sibirą-į Komiją. Jie buvo tarpe tų lietuvių, kuriuos net 17-ka ešelonų gyvulinių vagonų išgabeno į šaltį ir badą. Abu tėvai ten mirė nuo bado 1942 metais. Toks pat likimas 1945metais ištiko ir seserį Genovaitę. Trys Kazimiero broliai: Jonas, Antanas ir Juozas buvo įkalinti Telšių kalėjime. Okupantai sprukdami nuo vokiečių kariuomenės, 1941 metų birželio 25 d. juos žiauriai nukankino Rainių miškelyje (netoli nuo Rainių gyvenvietės, į P.R. nuo Telšių). Jo broliui Alfonsui teko taip pat patirti visas GULAGO kančias.Vokiečių okupacijos metu K. Antanavičius buvo Plungės burmistras. Kuomet sovietai 1944 m. vasarą okupavo Lietuvą antrą kartą, jis kartu su broliu Povilu-buvusiu Lietuvos karo lakūnu, įsiliejo į laisvės kovotojų gretas. Nuo 1944 m. Kazimieras buvo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) Plungės kuopos vadas.
Žemaičių partizanų apygarda ir buvo šios karinės organizacijos-LLA funkcijų perėmėja. Deja, vokiečiams traukiantis, LLA stipriai „nukraujavo“, nes daug aukštesnių pareigūnų ir karininkų pasitraukė į Vakarus kartu su jais. Pradžioje Žemaitijoje dar susikūrė tarpinė laisvės kovotojų grandis-Žemaičių Legionas, kurį įkūrė desantininkas kpt. Adolfas Kubilius-Vaišvila kartu su Adolfu Eidimtu, o legionui vadovavo mjr. J.Semaška-Liepa. Šį karinį junginį kiek anksčiau įkūrė kpt. Jonas Noreika kovai su naciais. Jis apjungė Žemaitijoje veikusias partizanų grupes ir pavienius laisvės kovotojus į stiprią, gerai organizuotą rezistencinę kariuomenę-Žemaičių Legioną. Tačiau netrukus okupantų represinės struktūros savo agentūros pagalba susekė ir suėmė pagrindinius vadus, tame tarpe ir J.Semašką. 1945 m. LLA (Vanagų) pagrindu Žemaitijoje susikūrė trys būsimos Žemaičių apygardos rinktinės: Šatrijos, Alkos ir Kardo. 1944 m. rudenį ir 1944-1945 m. žiemą Telšių apskrities laisvės kovotojai buvo vieni aktyviausių Lietuvoje. 1945m. pavasarį Telšių apskrityje, panašiai, kaip ir visoje Lietuvoje, išryškėjo naujas laisvės kovotojų akcijų prieš okupantus bruožas. Iki tol okupantų marionetinės valdžios pareigūnai ir kolaborantai buvo baudžiami tiesiog už „antilietuvišką“ veiklą. Tuo tarpu nuo pavasario prieš stribus, milicininkus, komunistus, komjaunuolius, apylinkių tarybų pirmininkus, privačios žemės konfiskavimu užsiėmusių „ žemės ūkio komisijų“ narius, tarybinių ūkių vadovus ir kitus sovietinės valdžios aktyvistus bei kolaborantus, partizanų bausmės įgavo atpildo už konkretų nusikaltimą pavidalą.
Skaityti daugiau: Kazimieras Antanavičius-Tauras
BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS. PIETŲ LIETUVA
Bonifacas Ulevičius
1998 m. vasario 1 d.* sukako 50 metų nuo vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų, Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties.
□ Antanas Baltūsis partizanų pulkininkas
-----------
*Str. "Tauro apygardos istorijos apžvalga", remdamasis žmonių pasakojimais, esu rašęs (Laisvės kovų archyvas. T.3-4. K. 1992. P.37.), kad Žvejys žuvo vasario 2 d. Buvusiame KGB archyve dokumentų šiuo klausimu dar nebuvo rasta. Pastebėjau, kad dauguma autorių iki šiol mini šią Žvejo žūties datą. Patikslinsiu -Žvejys žuvo vasario 1 d. - B. U.
Antanas Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. Gulbiniškių k., Pilviškių vls.,
Vilkaviškio aps., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 32 ha žemės.
Be Antano, šeimoje augo dar 4 sūnūs ir viena duktė. Tėvas Antanas mirė 1925 m., motina Ona - 1942 m.
Baigęs gimnaziją, Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau trečiaisiais mokslo metais iš seminarijos išstojo ir dirbo mokytoju.
Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, ypač matematikai ir tiksliesiems mokslams. 1938 m., pašauktas į kariuomenę, įstojo į Karo mokyklos husarų aspirantūrą, kurią baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo išleistas į atsargą. 1939 m. rugsėjo mėn., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į kavalerijos dalinį ir pakeltas leitenantu. 1940 m., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, iš karo tarnybos buvo atleistas ir vėl dirbo mokytoju.
Užėjus vokiečiams, buvo paskirtas Pilviškių valsčiaus policijos viršininku, tačiau netrukus už priešingas pažiūras dėl žydų persekiojimo buvo suimtas. Maždaug po trijų savaičių paleistas, mokytojavo toliau. 1943 m. vengdamas suėmimo, įstojo į 255 lauko žandarmerijos savisaugos batalioną Kaune. Buvo paskirtas kuopos vadu ir pakeltas kapitonu. Vėliau, perdislokavus dalinį, tarnavo Lenkijoje bataliono vado adjutantu.
Skaityti daugiau: VADU GIMSTAMA
Povilas Gaidelis
Mes atidavėm viską Tėvynei –
Jaunystės dienas kaip gėles,
Mūs tėvai savanoriai ją gynė
Ir šauliai lygiai taip, kaip ir mes! /Iš partizanų dainos/
Prieš porą metų vienam iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų vadų – Antanui Baltūsiui-Žvejui sukako 100 metų. Deja, sulaukęs vos 33 metų, jis žuvo nelygioje kovoje su okupantais…
A. Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. balandžio 8 d. Vilkaviškio apskrityje Gulbiniškių kaime pasiturinčių ūkininkų Antano ir Onos Baltūsių šeimoje. Be Antano, šeimoje dar buvo sesuo Anelė ir 4 broliai: Jonas, Jurgis, Feliksas ir Vincas. Baigęs Šakių gimnaziją Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau jos nebaigęs pradėjo mokytojauti. Gabus, linksmas, sportiškas jaunuolis mokėjo Anglų ir vokiečių kalbas. 1940 m. eksternu jis baigė karo mokyklos aspirantūrą. Vokiečių okupacijos metu trumpai tarnavo policijoje.
1945 m. pavasarį Antanas įsijungė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą ir lapkričio 20 d. tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Vaikystės pomėgis žvejoti jam padėjo pasirinkti slapyvardį. 1946 m. A. Baltūsis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo viršininku, o žuvus Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, liepos mėnesį jis tapo Tauro apygardos vadu. Vėliau žuvus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, jis laikinai ėjo Pietų Lietuvos srities vado pareigas.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Antanas Baltūsis–Žvejys
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI
STRAIPSNIAI VAKARŲ LIETUVA
Eugenijus Ignatavičius
Apmatai partizanų vado Juozo Kasperavičiaus portretui 90-ajam gimtadieniui ir 55 žuvimo metinėms atminti
APSISPRENDIMAS
Kadaise Lietuvoje gimus vaikeliui, sako, ateidavo nuo upės laumės, iš lankose pakilusių rūkų naujagimiui ausdamos kelią. Paskui pro kambarėlio langą nužvelgdavo mažutėlį, ir, atmatavusios jo atraižą, patiesdavo gyvenimo kelionei taką.
O egiptiečiai pasikliaudavo žvaigždėmis. Jei, pasak jų, kiekvieno žmogaus likimas užrašytas žvaigždėse, tai 1912-ųjų planetos tą liepos 17-osios naktį ant Mituvos krantų, Kasperavičių troboj, Juozukui įtraukus pirmą deguonies gurkšnį, susiklostė labai nepalankiai. Nors gimė sveikas ir gaivalingos prigimties rubuilis, visa kunkuliuojančia energija ir proto išmintim priešinęsis likimui, gyvenimo vairą laikė nelyginant “ANBO” lėktuvo šturvalą, tačiau jam skirtų žvaigždžių nulemto tako traukos būta stipresnės už asmeninius norus ir valią - įvyko tai, kas buvo lemta įvykti.
“Keturiasdešimt penktųjų žiemą, sužinoję, kad jis namuose, būrelis vyrų nuvykome kviesti į partizanų būrį. Į partizanų judėjimą jis žiūrėjo skeptiškai ir buvo linkęs laikytis pasyviai.
- Per žiemą pasislapstysiu, o pavasarį matysim, - toks buvo atsakymas į mūsų kvietimą.
- Jūsų reikalas. Tik pavasarį kad nebūtų per vėlu, - perspėjome išeidami ir palinkėjome geros kloties.
□ Lietuvos kariuomenės karininkas, aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius
Praslinkus po mūsų apsilankymo trim ar keturiom savaitėms, kažkas jį įskundė, nurodė slėptuvę ir būrys enkavedistų jį su broliu areštavo”1.
Tai liudija, kad pats lemtingiausias J.Kasperavičiaus sprendimas nebuvo atsitiktinis. Jo mąstymas ir situacijos suvokimas buvo pagrįstas aiškia logika. Romantiškomis greitų permainų nuotaikomis tuo laiku gyveno beveik visa Lietuva. Vakaruose, visai netoli jo gimtinės, Karaliaučiaus žemėje, dar tebegaudė karo kanonada. Rusų kariuomenėn gaudomi patrankų mėsai vyrai slapstėsi kur kas išmanė. Ne iš bailumo, o dėl to, kad nematė jokio reikalo tarnauti raudonųjų okupantų tikslams ir laikė tai Tėvynės išdavimu. Rudas ar raudonas - vienodas okupantų ponas.
Skaityti daugiau: MES NEBUVOME BĖDOS VAIKAI
Juozas Kasperavičius-Visvydas – Lietuvos partizanų jungtinės Kęstučio apygardos vadas. GAM nuotrauka
Aras LUKŠAS
Prieš 75 metus, 1947-ųjų Didįjį penktadienį, gausių priešo pajėgų apsuptyje žuvo 11 Kęstučio partizanų apygardos štabo apsaugos būrio vyrų. Kitą dieną, nenorėdami pasiduoti gyvi, štabo žeminėje susisprogdino pirmasis apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas.
1947 metų Didysis šeštadienis. Prisikėlimo laukiančioje nuošalioje eigulio sodyboje tylu. Tik kartkartėmis sudejuoja užklydusio vėjo užgautos šakos, tik nenuilstantis Agluonos upelis garma per akmenis, sekdamas vien medžiams ir dangaus sparnuočiams suprantamą sakmę.
Šalia sodybos pasislėpusioje partizanų žeminėje negirdėti net ir šių garsų. Du joje įsitaisę vyrai pasirengę atsisveikinti su savo laikinais namais, nes po kelių dienų kelsis į kitą, saugesnę vietą. Į naują žeminę jau išgabenta didžioji dalis daiktų, tad kovotojams dabar neįprastai erdvu ir švaru - lyg išsikuopus namus prieš didelę, šviesią šventę.
Vyrai dar nenujaučia, kad šventės jie nesulauks. Nežino ir to, kad vakar, Didįjį penktadienį, netoliese esančiame Paparčių kaime krito vienuolika jų kovos draugų - Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio kovotojų. Vienoje sodyboje Velykų švęsti susirinkusius vyrus netikėtai apsupus sovietų kareiviams ir stribams, partizanai stojo į mūšį su gerokai gausesniu priešu. Ištrūkti iš apsupties gniaužtų pavyko vien būrio vadui kapitonui Vytautui Gužui-Mindaugui. Ir tai tik todėl, kad baigiantis šoviniams vyrai nutarė pasiaukoti ir pridengti vado atsitraukimą. Deja, perspėti apie mirtiną pavojų dviejų žeminėje prie Agluonos pasislėpusių kovos draugų Mindaugas nebespėjo.
Velykų išvakarėse eigulio Juozo Juknos sodybą, kurioje buvo įrengtas apygardos štabas, keliais žiedais apsupo čekistai, kareiviai ir stribai. Išsiveržti iš tokio žiedo buvo neįmanoma. Viskas, ką įstengė padaryti du kovotojai, tai - išplėšti iš mirties bent keletą brangių minučių, kad būtų galima sudeginti svarbius štabo dokumentus ir taip išgelbėti dešimčių kitų partizanų gyvybes. Čekistams jie buvo reikalingi gyvi, tačiau vyrai neketino pasiduoti - prie bunkerio priartėjusius kareivius pasitiko įnirtinga ugnis.
Skaityti daugiau: Pirmasis kęstutėnų vadas
Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Iš kairės: Algimantas Gumauskas-Balandis, Kazimieras Popiera-Gegužis, Antanas Karpauskas-Kurtas ir Antanas Gudynas-Speigas.
Apie 1950-1951 m. (A. Vilutienės asmeninė kolekcija)
Gumauskas Algimantas-Balandis gimė 1924 m. Marijampolės apskrities Liepynų kaime. Priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei, buvo Dešinio tėvūnijos vadas. Žuvo 1951 m. balandžio 6 d. Igliaukoje
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai apie 1947—1948 m. Centre — Albinas Milčiukas-Tigras. Stovi iš kairės: Aleksas Velanis-Tigras, Jonas Kadžionis-Bėda, Antanas Blauzdys-Konkurentas, Antanas Karvelis-Vachmistras, Jonas Darela-Dieduška, Liudvikas Bajoriūnas-Kilbukas, Butageidžio kuopos vadas Antanas Jogėla-Ąžuolas, Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Petras Sakėnas-Šauksmas, Jonas Butkus-Karklas, Pranas Taujanskas-Pakalnis-Beržas, Anicetas Simanonis-Sigitas (VŽM)
BAJORIŪNAS Liudvikas, Jono-Kilbukas, gim. Margių k., Anykščių vls., gyveno Troškūnų mstl. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Traidenio būrio, vėliau Butageidžio kuopos partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 6 d. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių Troškūnų mstl. kapinių teritorijoje.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai 1950 m. Sėdi iš kairės: Bronius Morkūnas-Diemedis, Granito rajono vadas Antanas Morkūnas-Jaunutis. Stovi iš kairės: rinktinės vadas Antanas Lapienis-Pempė, Rambyno rajono vadas Teofilis Limba-Sakalas, Vytautas Guobužas-Viesulas (GAM)
LAPIENIS Antanas, Juozo-Pempė, Damaskas, gim. 1912 m. Galvydžių k., Svėdasų vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 35 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas. Žuvo 1951 m. balandžio 6 d. Aknystėlių k., Leliūnų vls.
LIMBA Teofilis, Juozo-Sakalas, Deimantas, gim. 1926 m. Padborkos vnk., Leliūnų vls. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Rambyno rajono vadas. Žuvo 1951 m. balandžio 6 d. Aknystėlių k., Leliūnų apyl.
http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Balandžio 6 d. partizanų žūtis
Gimė 1918 m. Girpetrių kaime, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje.
Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.
A. Meškausko asmeninis archyvas
Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Nebaigęs mokslų, 1945 m. tapo Žaliosios rinktinės partizanu. Dalyvavo Ažagų-Eimuliškio kautynėse. Po jų buvo suimtas, bet sugebėjo pabėgti. 1948 m., Algimanto apygardos sudėtyje sukūrus Žaliąją rinktinę, dirbo jos štabo viršininku. 1949 m. gegužės 15 d. paskirtas tos pačios Žaliosios rinktinės vadu.
Žuvo 1951 m. balandžio 4 d. per kautynes Moniūnų kaime (Rozalimo valsčius).
1948 m. kovo mėnesį štabo viršininko įsakymu Algimanto apygardai priskirtas Vytauto Česnakavičiaus-Valo partizanų būrys, vėliau perorganizuotas į Žaliąją rinktinę (kai kuriuose šaltiniuose šio būrio prijungimo prie Algimanto apygardos data nurodoma 1947 m. liepos 1 d.). Jos vadu iki žūties buvo minėtasis Vytautas Česnakavičius-Daujotas, Valas, adjutantu ir Žvalgybos skyriaus viršininku - Algirdas Meškauskas-Lapinas, Vanagaitis, o štabo viršininku - Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. 1949 m. kovo mėn., Valui žuvus, Žaliosios rinktinės vadu paskirtas Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. Kadangi ši rinktinė veikė Pasvalio ir Panevėžio apskričių teritorijose, partizanai pasiekdavo ir atskirus kaimyninių Radviliškio bei Šiaulių valsčius, ypač Rozalimą.
Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės partizanai. II eilėje iš kairės: pirmas rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis, antras rinktinės štabo viršininkas Jonas Januševičius-Rakšnys, ketvirtas rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas. Fotografuota ne vėliau kaip 1949 m. kovo mėn. A. Meškausko asmeninis archyvas
Skaityti daugiau: Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.
,Audros" būrio skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas.
1950-1951 m.
„Audros " būrio partizanai. Iš kairės sėdi: Juozas Padervinskas-Šermukšnis, neatpažintas asmuo, Juozas Petraitis-Putinas, Klemensas Danasas-Ramutis (?). Stovi iš kairės: neatpažintas asmuo, Lionginas Vitkauskas-Dobilas, Vytautas Padervinskas-Jaunutis, Vladas Daraška-Kikilis, Petras Danasas-Tyrulis, Pranas Kumpis-Gibauskas (?)
1952 m. balandžio 3 d. Dabruolės miške (Šiaulių rajone) žuvo šeši „Audros" būrio partizanai, tarp kurių buvo ir būrio vadas Petras Danasas-Tyrulis bei skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas. Partizanų stovyklą saugumiečiai surado padedami agentų Dobilo ir Ramunės.
šaltinis: http://www.partizanai.org/failai/html/prisikelimo_apygardoje.htm
1946 m. pavasarį trys Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo pareigūnai vyko į susitikimą su Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu.
Balandžio mėn. pradžioje jie apsistojo Alytaus aps. Varėnos vls. Pabaronės k. gyventojo, partizanų ryšininko Adomo Stankevičiaus sodyboje. 1946 m. balandžio 3 d. sodybą apsupo MVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko kareiviai ir MVD Valkininkų vls. poskyrio stribų grupė. Per susišaudymą, kuris truko 45 minutes, žuvo Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Leonas Tarasevičius-Lūšis, Aras ir jo adjutantas Adolfas Kalanta-Kostas. Likęs gyvas rinktinės Propagandos ir žvalgybos skyriaus viršininkas Adolfas Uždavinys-Dobilas ir sodybos šeimininkas buvo suimti.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Trakų aps. Valkininkų vls. prie NKVD Valkininkų vls. poskyrio pastato, vėliau užkasti miške prie Valkininkų mstl. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 30
LEONAS TARASEVIČIUS- PUŠKINAS, LŪŠIS, ARAS
1912 06 29–1946 04 03
Leonas Tarasevičius, Mato, gimė 1912 m. birželio 29 d. Švenčionių aps. Adutiškio vls. Šilakių k. Mokėsi Tauragės aps. Eržvilko mstl. vidurinėje mokykloje. 1930 m. baigė keturias Rokiškio gimnazijos klases, 1936 m. – Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno gimnaziją suaugusiesiems. 1938 m. gegužės 12 d. baigė Kauno karo mokyklą (XIX laida). L. Tarasevičius buvo paskirtas į 9-ąjį pėstininkų pulką, jam suteiktas jaunesnysis leitenanto laipsnis. 1940 m. kovo 1 d. buvo perkeltas į 4-ąjį pėstininkų pulką ir paskirtas 9-osios šaulių kuopos būrio vadu. Pirmosios sovietų okupacijos metu, likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 262-ojo šaulių pulko šaulių būrio vadu. 1941 m. birželio 22 d. kilus Vokietijos–SSRS karui iš armijos pasitraukė.
1941 m. birželio mėn., susikūrus laikinajai Lietuvos vyriausybei, L. Tarasevičius buvo paskirtas Trakų aps. karo komendantu. Vėliau dirbo Trakų m. savivaldybėje instruktoriumi. Buvo Lietuvos gynėjų sąjungos organizatorius Trakuose. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai slapstėsi Ukmergės aps. pas žmonos Marijonos Cemnolonskaitės tėvus. Atsiradus galimybei persikėlė gyventi į Vilniaus aps. Dieveniškių vls. Daulėnų k. ir dirbo šio kaimo pradžios mokyklos mokytoju.
Skaityti daugiau: Partizanų žūtis balandžio 1-3 d.
Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys" 2018 balandžio 17 d.
Prisikėlimo apygarda – laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta – nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
Apygardos įkūrimas
Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946–1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadovybė (Jonas Žemaitis-Žaltys ir štabo pareigūnai), buvo nutarta įsteigti naują apygardą.
1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. Jie buvo įpareigoti susitikti su rinktinių vadais ir atkurti po ryšininkų areštų nuolat trūkinėjančius ryšius su Vidurio Lietuvoje veikusiomis partizanų struktūromis.
1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J. Žemaičio siūlymu, junginys pavadintas Prisikėlimo apygarda.
1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“
Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju – Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Daug kur trūko kariškos tvarkos, todėl buvo planuojama apygardoje organizuoti kovotojų mokymą, deja, dėl sovietinės kariuomenės Lietuvoje siautimo sumanymas liko neįgyvendintas.
Skaityti daugiau: Prisikėlimo apygarda
Šatrijos rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės - Juozas Gudliauskas-Ežys, antros - Jonas Griguola-Ažuolas, trečias - neatpažintas. Antroje eilėje iš kairės pirma - Jadvyga Rekašiūtė, antras - Jonas Laucevičius-Girėnas, trečia - Leontina Platakytė-Žibutė, ketvirtas - Mykolas Kleiba-Dagys, penkta - Aniceta Vainoraitė-Severiūtė, |šeštas - Vladas Montvydas-Žemaitis, septintas - Zigmantas Vainoras, aštunta - Kazimiera Vaičekauskaitė, devintas - neatpažintos, dešimtas - Viktoras Bubliauskas-Būras, vienuoliktas - neatpažintas, dvyliktas - Jonas Vaičekauskas-Kovarnis.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekciįo)
Bubliauskas Viktoras-Būras gimė 1929 m. Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Gomintlaukės kaime. Į partizanų gretas įstojo 1949 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Būrio vadas. Žuvo 1952 m. kovo 31d. Rietavo rajono Užpelkių miške įrengtame bunkeryje kartu su dar trimis bendražygiais
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Andriulionis Antanas iš Avižonių k. Seirijų vlsč. ?- 1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Perkūno rinktinė.
Burba Antanas - Ledas iš Santakos k. Kalvarijos vlsč. 1906-1947.03.30 Šaulių būrio vadas, vėliau - policininkas. Partizanuose nuo 1944 m. Perkūno rinktinė, vėliau Vytauto rinktinės 71-oji kuopa. Žuvo Liubavo vlsč. prie Jurgiškių k., užmynęs ant minos. Palaidotas Kalvarijoje.
Kvedaravičius iš Bobių k. Veisiejų vlsč. ?-1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Perkūno rinktinė.
Mikelionis iš Veisiejų vlsč. ?-1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Pasak baudėjo, prieš mirtį pasakęs: „Aš esu Lietuvos partizanas, kovoju ir mirštu už jos laisvę".
http://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
Skaityti daugiau: Kovo 30-31 d. žuvę partizanai
Paminklas, pastatytas Paverknių mūšyje žuvusiems partizanams atminti
1945 m. kovo 28 d., prieš Šv. Velykas, Didįjį trečiadienį, partizanų dalinys buvo apsistojęs Sokonių, Voseliūnų kaimuose. Gavo pranešimą, kad rusų kariuomenė „šukuoja" Benčiakiemio miškelius, krūmus, žygiuodami link Voseliūnų, Sokonių kaimų. Geležinio vilko pulko partizanų dalinys, kurį sudarė apie 90-dešimt vyrų, turėdami penkiolika kulkosvaidžių, automatų ir kitų ginklų, stojo į mūšį su galinga rusų kariuomene. Rusų kareivių kolonai priartėjus partizanai atidarė ugnį, retindami rusų karių gretas. Įnirtingas mūšis vyko apie 7 valandas. Rusų kariuomenė buvo pastiprinta naujais rusų karių būriais, daliniais iš Alytaus, Prienų, Birštono, ruošdamiesi apsupti partizanų buvimo vietovę. Partizanai pradėjo trauktis. Daug sunkumų patyrė, nes Verknės upė buvo išsiliejusi iš krantų, ne visi mokėjo plaukti, ginklai, šilta apranga trukdė keltis į kitą Verknės pusę. Partizanas Albinas Šiugždinis-Žaibas buvo sužeistas ir negalėjo paeiti, jis, paėmęs kulkosvaidį, pridengė besitraukiančius draugus. Jo kulkosvaidis nesiliovė tol, kol buvo šovinių. Šoviniams pasibaigus, išsiėmęs granatą sušuko:
- Gyvas nepasiduosiu, Tėvynės neišduosiu!
Žuvo didvyrio mirtimi kovos lauke.
Skaityti daugiau: Paverknių kautynės
Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis,
ginkluoti vokiškais automatais MP-43/44 (Sturmgewehr 44).
(L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Milkintas Juozas-Maršalis gimė 1920 m. Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus Smulkių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Žuvo išduotas 1951 m. kovo 28 d. Kelmės rajono Zalpės miške kartu su žmona partizane Jadvyga Janušaite-Milkintiene-Ieva
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Algimanto apygardos vadovybės nariai Šimonių girioje 1947 m. rudenį. Iš kairės: Julijonas Burneika-Tardytojas, Alfonsas Budreika-Bukšys, neatpažintas, Aleksas Matelis-Audenis, Juozas Kemeklis-Rokas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
BUDREIKA Alfonsas, Antano-Bukšys, gim. 1923 m. Gykių k., Svėdasų vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 16 ha žemės. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos Jauniaus būrio vadas. Žuvo 1948 m. kovo 28 d. Palaidotas Svėdasų mstl. kapinėse.
http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
1949 m. kovo 28 d. Ukmergės aps. Šešuolių vls. Užupėnų k. gyventojo Balio Stundžio daržinėje MGB Šešuolių vls. poskyrio operatyvinė grupė aptiko Didžiosios kovos apygardos B rinktinės štabo bunkerį. Kilus susišaudymui žuvo rinktinės vadas Kazys Ališauskas-Spartakas, rinktinės štabo narys ir rinktinės vado adjutantas Feliksas Mikalajūnas-Žalgiris, rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas Bronius Morkūnas-Kirka.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Šešuolių mstl. prie MGB Šešuolių vls. poskyrio ir stribų būstinės pastato. Vėliau užkasti Pivonijos šile, esančiame šalia Ukmergės m. 1989 m. liepos 29 d. rasti ir palaidoti Ukmergės m. Dukstynos kapinėse.
Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1 dalis: Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos, Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 99-100.
Skaityti daugiau: Kovo 28-29 d. žuvę partizanai
1923 09 09–1950 04 12
Vilutis Leonas (slap. Arūnas, Bitinėlis) gimė 1920 04 11 Derviniškės k.,(Linkmenų vls.) Šeimoje augo brolis Mykolas ir 3 seserys Anksti liko visiškas našlaitis, todėl teko dar vaikui atlikti ūkyje su broliu visus vyriškus darbus. 1939m. mokėsi Telšių amatų mokykloje. Ją baigęs 1942m. rudenį įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Nuo 1936m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmosios sov. okupacijos metu Telšių amatų mokykloje suorganizavo slaptą antisovietinę moksleivių kuopelę, jai vadovavo.1942 m. vasarą įstojo į LLA ( vadas K. Veverskis slap. Senis), dirbo Telšių apylinkės LLA štabe. 1943 pradžioje baigė LLA pogrindinės karo mokyklos Vilniuje žvalgybos ir organizacinio skyriaus kursus. Nuo 1943 04 LLA centrinės vadovybės ir Vilniaus apygardos štabo ryšininkas. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegzti VR ryšius su LLA. 1944m. vasarą dalyvavo LLA vadovybės pasitarime su LLA įkūrėju ir vyriausiuoju vadu Kaziu Veverskiu, operatyvinio sk. v – ku kpt. A Karaliumi (slap. Varenis), Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu (slap. Papunis, Žybartas)gen. Motiejum Pečiulioniu (slap. Miškinis), kur jam nurodyta praėjus frontui grįžti į gimtinę ir įkurti Lietuvos partizanų Vanagų rinktinę.
