Šatrijos rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės - Juozas Gudliauskas-Ežys, antros - Jonas Griguola-Ažuolas, trečias - neatpažintas. Antroje eilėje iš kairės pirma - Jadvyga Rekašiūtė, antras - Jonas Laucevičius-Girėnas, trečia - Leontina Platakytė-Žibutė, ketvirtas - Mykolas Kleiba-Dagys, penkta - Aniceta Vainoraitė-Severiutė, šeštas - Vladas Montvydas-Žemaitis, septintas - Zigmantas Vainoras, aštunta - Kazimiera Vaičekauskaitė, devintas - neatpažintos, dešimtas - Viktoras Bubliauskas-Būras, vienuoliktas - neatpažintas, dvyliktas - Jonas Vaičekauskas-Kovarnis.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Dar tragiškesnis Dzūkijos partizanų ryšininkės Monikos Plytnikaitės-Turskienės likimas. 1951 01 23 suimant bandė nusišauti, bet nesėkmingai kulka sužeidė galvą, bet žaizda nebuvo mirtina. Paguldyta į Alytaus ligoninę atgavusi sąmonę drąsioji partizanė įvykdė priesaiką iki galo. Kai sargyba nusisuko, ji suvalgė termometrą ir mirė.
https://partizanai.org/failai/html/lietuvos_partizanai.htm
Skaityti daugiau: Sausio 23 d. žuvę partizanai
Jonas Savičius, Antano g.1926m. spalio 27d. Marijampolės vlsč., Naujamiesčio k.
1946m. suėmus brolį Kazimierą, Jonas išvažiavo į Kauną ir ten pasisekė įstoti mokytis amatų mokykloje, bet ir ten pradėjo jį sekti, todėl teko grįžti į Marijampolę ir 1947m. pabaigoj, gal spalio mėnesį įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 54 kuopos l būrį.
Gerai atsimenu, kai vieną 1947m. rudenio vėlų vakarą, pas mus užėjo 4 partizanai Vienas nepažystamas. Gintaras pristatė: Jonas Žukauskas – Uranas. Atėjom pasitikti ir vedamės į būrį. Naujokas buvo liūdnas, mažai kalbėjo, sakė, kad jo brolis suimtas, o artimieji ištremti 1946 vasario 18 d. Motina tuoj tremtyje mirė. Pavakarieniavę vyrai išėjo. Uranas labai slėpė savo pavardę. Jis buvo ne Žukauskas, o Jonas Savičius.
Žuvo 1948 01 23 vakarą Geležinių k. ties Žolynais. Kazimieras grįžęs iš lagerių brolio nerado. Išeidamas Uranas kovoti už Tėvynės laisvę parašė artimiesiems į Sibirą laišką, kuriame rašo, kad kitos išeities nėra ir jis perima (išeina partizanaut) brolio Kazimiero tarnybą. Slapyvardį pasirinko, taip pat, brolio Uranas.
Skaityti daugiau: Jonas Savičius – Uranas
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanai 1947 m. vasarą. Sėdi iš kairės: Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Mykolas Kairys-Naujakurys, Juozas Vasylius-Dainius. Stovi iš kairės: neatpažintas, Albertas Apšėga-Raišys, Teofilis Gudas-Eskimas, Petras Apšėga-Vilkas (VŽM)
GREIČIŪNAS Vytautas-Daktaras, gim. 1915 m. Grauželiškių k., Kupiškio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21d. Vidugirių miške netoli Sineliškių k, Kupiškio vls.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Užrašas kitoje pusėje: „Kelionė per klampiojo Šepeto. 1947 m."
Iš dešinės: Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Albinas Milčiukas-Tigras, Antanas Musteikis-Kiškis, neatpažintas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas. (Genocido aukų muziejus)
Šatrijos rinktinės partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Zigmantas Vainoras, antras - Mykolas Kleiba-Dagys,
trečias - Juozas Vaičekauskas-Kovarnis, ketvirtas - Jonas Laucevičius-Girėnas,
penktas neatpažintas, šeštas - Jonas Griguola-Ąžuolas.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Musteikis Antanas-Kiškis gimė 1913 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus Lukošiškio kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Algimanto apygardos V. Greičiūno-Daktaro vadovaujamam būriui. Žuvo 1949 m. sausio 21d. kartu su būrio vadu V. Greičiūnu-Daktaru Kupiškio valsčiaus Vidugirių miške. Kūnai buvo išniekinti Kupiškio aikštėje
Vaičekauskas Juozas-Kovarnis. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21 d.
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Sausio 21-22 d. žuvę partizanai
Į Ž A N G A
Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.
Baigiamajame žodyje tada buvo išguldyta ir tokia mintis: „...Tai tegu jums, mano brangieji, ir liks ilgam prisiminimui ši mano rankų, minties ir sielos vargo kukli dovanėlė.“ Šią apybraižą skyriau tėvelių šviesiam atminimui.
Šiandien, po 30-ies metų, kai buvo rašomąja mašinėle atspausdinta ir savilaidos būdu išleista anoji „Mano atsiminimų“ knyga, per tą laiką susikaupė papildomai gana nemaža šūsnis įvairiausių užrašų dienoraščių forma, atskirų lapų su naujai užrašytais išgyvenimais, patirtais nuotykiais, kelionėmis...
Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą – ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.
Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Nors, manau, jog jie bus įdomesni skaityti tik mane pažinojusiems, mano tėvynainiams, kraštiečiams, mano išleistų knygų skaitytojams, buvusiems mokslo draugams, bendradarbiams, o tiems, kurie manęs nepažinojo – beprasmis balastas.
Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.
Tegu atleidžia man Dievulis, kad šiuose prisiminimuose drįsau įsiterpti ir į kai kurių kitų žmonių gyvenimus, beveik nesusijusius su mano asmeniu, bet palikusius neišdildomus pėdsakus mano atmintyje, kadangi per daugelio jų likimus aš perėjau savo sudarytose ir išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“, „Miškiniai“, atskirose publikacijose periodinėje spaudoje...
Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius... Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980–1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais. Todėl dalį anų pasakojimų perkėliau ir į šią knygą.
Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju – likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju – teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju – išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę... Neminėsiu ir neviešinsiu aš jų, kadangi tai sieja ne vien mano paties likimo gijas, tegu tai išlieka užmarštyje iki karsto lentos, bet po tokio kiekvieno prabudimo tada pasakydavau sau ir kitiems, kad Dievas yra...
Skaityti daugiau: Romas Kaunietis. Biografija
Gimimo vietovė: Kadrėnų kaimas (Ukmergės r.)
Tėvai: Vaclovas Svarinskas 1893 – 1973-12-25 ir Apolonija Petronytė Svarinskienė 1900 -1977-01-22.
Religingi vidutiniai ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės. Alf. Svarinskas buvo vyriausias trijų vaikų šeimoje, brolis Vytautas Svarinskas 1927m. ir sesuo Janina Svarinskaitė Pupkienė 1934m.
1932-1936 mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje. Antano Smetonos gimnazijoje Ukmergėje įsitraukė į pogrindinę veiklą ir tęsė ją seminarijoje. 1942 – 1946 studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje, kaip planingą laisvės kovą. Būdamas seminarijoje palaikė ryšį su partizanų vadais Šarūnu ir Siklu.
1946 m. pavasarį Alf. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl išėjo pas partizanus ir pasirinko Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanams spauda ir medikamentais. 1946 gruodžio 21 dieną jis buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, teistas net penkis kartus. Pirmą kartą - karo tribunolo, antrą kartą, taip vadinamos „troikos“ - KGB organo už akių. Gavo 10 metų pataisos lagerio ir 5 metus beteisių. 1947-1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Dirbo įvairius sunkius fizinius darbus. Lengvesni: naktinis sargas ir keletą metų med. Felčeris, bet atviros džiovos korpusuose.
Skaityti daugiau: Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-01-21)
Viktoras Vitkauskas- Saidokas, Karijotas, gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo -Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.
Bronius Karbočius gimė 1922 m. sausio 14 d. Kėdainių aps. Dotnuvos vls. Kutiškių k. Tėvai turėjo 8 ha žemės, sodyba buvo tvarkinga. 1945 m. stribai suėmė tėvą Simoną Karbočių, išsivežė visą turtą. Vengdamas mobilizacijos į sovietinę armiją, B. Karbočius įsidarbino Kėdainių kelių valdyboje ir Josvainiuose statė tiltą per Šušvę. Buvo suimtas, tačiau iš Josvainių areštinės pabėgo ir išėjo partizanauti toliau nuo gimtųjų vietų.
