KAIP NEPAMIRŠTI...

viršelis

Stasė KISIELIENĖ


KAIP NEPAMIRŠTI.


UDK 947.45.08
            Ki-195

Knyga išleista monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu ir lėšomis.

Leidyklos žodis

Rengiant šią knygą spaudai, žmonių pasakojimus surinkusios ir užrašiusios mokytojos Stasės Kisielienės jau nebebuvo tarp gyvųjų. Todėl atsiprašome dėl kai kurių netikslumų. Jų radus, prašom rašyti:

Linai Jakubauskienei
Karaliaučiaus g. 8-18 
LT-2003 Vilnius

ISBN 9986-461-48-0


© Lina Jakubauskienė, 2001
© Caritas leidykla, 2002

Žodis apie autorę


autorėPrasidėjus Atgimimui, žmonės vis garsiau ir daugiau pradėjo šnekėti apie pokario baisybes. Kavarsko kraštotyrininkai taip pat susirūpino praeities istorija. Mokytoja Stasė Kisielienė pati pasisiūlė jiems užrašyti kraštiečių pasakojimus apie pokario metus.

Kai vienas po kito Amžinybėn iškeliavo daug matę ir iškentėję žmonės, Mokytoja suprato, kad ilgiau laukti jau nebėra kada. 1995-1996 metų žiemą ji rimtai ėmėsi darbo. Nelengva tai buvo padaryti. Tolimų kaimų, vienkiemių ar pamiškės trobelių gyventojai žinojo, kaip saugoti paslaptis.

- Neik, Tamsta, ten. Nieko nepasakys, nieko nesužinosit, - sakydavo žmonės Mokytojai.

Bet ji vis tiek ėjo. Per rudens darganas, žiemos šalčius ir pavasario atlydžius. Ištisas valandas klausyta ir kalbėta iš širdies į širdį, ir viskas užrašyta. Jokios anketos ar klausimynai nepakeis to, ką atveria laiko ir baimės išsaugotas skausmas. Bet būdavo ir taip, kad kelias valandas pasakojęs žmogus kitą rytą atėjęs skundėsi ramybės neradęs, visą naktį akių nesudėjęs. Mokytoja išplėšdavo prirašytus bloknoto lapelius ir atiduodavo, pažadėjusi net pavardės nepaminėti. Kiti patys ateidavo į namus ir pasakodavo, pasakodavo. Jiems po to net palengvėdavo. Juk kalbėjo ne svetimam, nepažįstamam žmogui, bet savai Mokytojai, gal net jų vaikų auklėtojai.

Skaityti daugiau: KAIP NEPAMIRŠTI...

Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai

viršelis

Nepataisomasis 

Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai

I dalis

versmė

VILNIUS|2014

UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08

© Alfonsas Svarinskas, 2014
© Donatas Stakišaitis, 2014
© Lina Šulcienė, 2014
© Domantas Vildžiūnas, 2014

Skaityti daugiau: Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai

Suomijos Žiemos karas - Išpirktasis kraštas

viršelis

1939—1940 m. žiemą Sovietų Sąjungai užpuolus mažą, taikią Suomiją, šios šalies vyrai lyg Skandinavijos granito uola stojo į žūtbūtinę kovą prieš keliasdešimt kartų gausesnį priešą. Apie tą kovą, meilę, karišką draugystę ir pasakojama šioje knygoje.

VILJO SARAJA

lŠPIRKTASIS KRAŠTAS

Antrasis, fotografuotas, leidimas

PDF:   Fotografinė kopija: 

Kaunas, MENTA,1990

UDK 894.541- 31 Sa 201

Išpirktojo krašto” paraštėje

Suomijos karas su Sovietų Sąjunga 1939-1940 m. žiemą yra vienas iš skaudžiausių įvykių šios mažos šiaurės tautos gyvenime. Nors daug laiko praėjo, tačiau kančios ir praradimai vėl atgyja ne tik dalyvių, bet ir po karo gimusių žmonių sąmonėje. Žiemos karas byloja apie didžiojo kaimyno niekšybes prieš mažą darbščių suomių tautą.

Kai 1989 m. Suomija plačiai minėjo šio karo pradžios penkiasdešimtmetį, Sovietų Sąjungos istorikai ir generolai be paliovos teisino Žiemos karo priežastis, nepamiršdami priminti ano meto ypatingų sąlygų, SSSR “geranoriškos" politikos ir pan. Priekaištauta Suomijos istorikams, kad Jie “neteisingai" vertina tiek politinę situaciją tiek karo priežastis, tendencingai interpretuoja to meto dokumentus.

Suomiai šiam karui, bei po jo paliaubų dar porą kartų atsinaujinusiems karo veiksmams tarp Suomijos ir SSSR skyrė ir tebeskiria daug dėmesio. Istorikai yra išleidę tokių fundamentalių veikalų kaip “Žiemos karo istorija" (“Talvisodan historia", 1977-1980, t. 1-4), “Suomija kovojo: Mūsų kareivių didysis vardynas“ (“Suomi taisteli: Sottemme suurlukemlsto", Porvoo, 1977-1980, t. 1-6), “Suomijos karas" ("Suomen sota“, 1951-1975, t. I-II). “Suomija kare" (“Suomi sodassa", Keuruu, 1982) ir kt. bei dešimtis mažesnių monografijų atsiminimų, dokumentų rinkinių (vien 1989 m., minint karo penkiasdešimtmetį, išleista apie 20 leidinių). Tuose darbuose aprašyta vos ne kiekvieno kareivio karo kelias, ką jau bekalbėti apie didesnių dalinių veiksmus, taip pat apie SSSR ir Suomijos diplomatinius santykius. Todėl abejoti Suomijos mokslininkų kompetentingumu gali tik Maskvos veikėjai.

Žiemos karas atsispindėjo ir meninėje kūryboje. Romanai, apysakos, novelės, dramos veikalai, filmai, dailės kūriniai - tai būtų tik bendra ir nedidelė visos tos kūrybos statistika. Tik, deja, mes, lietuviai, šitų kūrinių nežinome, nes Jie arba mūsų nepasiekdavo, arba buvo uždaryti spec. fonduose. Rašytojų kūryba, dokumentiškai vaizduojanti šį karą, nebuvo leidžiama nei rusų, nei kitomis SSSR tautų kalbomis. Tad lietuvių skaitytojas tik iš nuogirdų galėjo kai ką žinoti apie Žiemos karą, nors oficialioje pasaulinėje istorinėje literatūroje jis laikytas grobikišku SSSR - Suomijos karu.

1939 m. lapkričio mėnesi pradėtas Žiemos karas buvo jau prieš porą metų Maskvoje suplanuotos didelės suomių tautos tragedijos pradžia. Mat Suomija neatidavė prie Leningrado savo teritorijos Sovietų Sąjungai, panorusiai praplėsti sienas ir “užtikrinti'’ šio miesto saugumą. Atvežti iš Leningrado ir Maskvos įvairaus plauko “pabėgėliai“ Suomijos teritorijoje. Terijokyje (dabar Zelenogorskas), paskelbė sovietų valdžią su Suomijos emigrantu komunistu Otto Kūsinenu priešakyje. Įvykdžius provokaciją, beliko peržengti Suomijos sieną ir traukti į Helsinkį, kuris turėjo tapti O. Kūsineno vyriausybės valdomos Suomijos sovietų socialistinės respublikos sostine, bet tam pasipriešino suomiai, nepabūgę daug kartų galingesnio priešo.

Skaityti daugiau: Suomijos Žiemos karas - Išpirktasis kraštas

Gen. Povilas Plechavičius

Povilas Plechavičius

GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus.

Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas.    

Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje.

Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo.

Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.

Aplanko nuotraukaVytauto Maželio

Knygos fotografinė kopija Knygos fotografinė kopija   Knyga Pdf knyga PDF   Knyga internete knyga internete

Skaityti daugiau: Gen. Povilas Plechavičius

KRAŽIŲ SKERDYNĖS

Paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau, — drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas.

JONAS MARCINKEVIČIUS

KRAŽIŲ

SKERDYNĖS

ISTORINIS ROMANAS

I

TOMAS

KAUNAS - MARIJAMPOLĖ

I Tomas:
PDF:   Kopija PDF:   Web: 

II Tomas:
PDF:   Kopija PDF:   Web: 


PIRMOJI DALIS

Keletas žodžių

Prieš keturiasdešimt su viršum metų mažai kam žinomas Kražių miestelis buvo pagarsėjęs beveik viso pasaulio spaudoje. Ilgą laiką plito jo garsas ir Lietuvoje. Kas gi atsitiko? Tikiuosi, kad lietuviui skaitytojui nereikia plačiai Kražių istorijos aiškinti, nes tėvai, seneliai iki šių dienų nėra užmiršę Kražių įvykių, kurie, plačiai prigiję Kražių skerdynių vardu, tebėra primenami ir kai kur net legendomis yra virtę. Tačiau vis dėlto paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau,drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas. Nei mūsų senojoj, nei naujojoj literatūroj nėra ryškesnio žodžio apie kražietį. Ne tik jaunimas, bet ir senesniosios kartos inteligentai aiškiai nebesusigaudo, kas yra įvykę Kražiuose ir koki to įvykio padariniai bei tikroji siela.

Ir aš pats, jaunas būdamas, iš savo tėvų ir senesniųjų žmonių esu daug prisiklausęs apie Kražius. Vėliau jau pradėjęs dirbti literatūrinį darbą, nekartą pagalvodavau apie tą vargšą žemaitį taip ryžtai ir su pasiaukojimu išdrįsusį pakelti prieš pūvančios monarchijos dievukus savo pūslėtą kumštį. Pagaliau, susidarius tinkamoms sąlygoms, aš nuoširdžiai šito kūrinio ėmiaus.

Sunku kurti maždaug istorinį romaną tų įvykių, kuriuos dar dauguma atsimena. Kiekvienas toks skaitytojas ar istorininkas paima knygą, lūpų kertelėmis šypsodamasis, prieidamas prie jos kritiškai, nes tariasi esąs taip pat dalyvis, žinąs gal ne blogiau įvykius už autorių. Tačiau, kaip žinome, meno kūrinys turi savo dėsnius ir savo principus. Rašytojas negali suregistruoti visų faktų, faktelių, jam svarbu daugiau esmė ir faktai tik tokie, kurie tą esmę paryškina, parodo jos tikrąją sielą.

Rašydamas šį kūrinį, esu aplankęs tas apylinkes, plačiai kalbėjęsis su pačiais, kurie dar tebegyvi, dalyviais, naudojęsis istorine medžiaga, knyga,,Proces Krožańsky“, kunigo Veblaičio straipsniais, o ypač gerb. kanauninko Kražių klebono Tomaševičiaus pačia patikimiausia ir gražiausia medžiaga. Čia jam ir tariu nuoširdžiausią ačiū. Betgi ta medžiaga naudodamasis, aš visai sąmoningai esu sukeitęs metų laikus, kai kurias vietas, vardus ir net pavardes. Daugiausia betgi romano personažai veikia tikromis pavardėmis. Teko nutylėti ir kai kuriuos, net bendro pobūdžio, įvykius apie tų laikų bažnytinę politiką ir dvarininkų bajorų vaidmenį. Jei kas atidžiau yra pastudijavęs Kražių įvykių istoriją, tai žino, kad pats rimčiausieji Kražių didvyriai yra buvę paprasti liaudies sūnūs, pamaldieji žemaičiai, kurių rankos buvo varčiusios slaptai gautus ,.Varpo“ ar kitokių tų laikų garsesnių lietuviškų leidinių numerius. Dėl to tad kai kas gali pasigesti, kad šitame mano romane nematyti ryškesnio atgarsio to tautinio sąjūdžio, kuris yra plitęs kituose Lietuvos kampuose. Betgi taip ir yra buvę. Vargšas kražietis, ilgai vilkęs baudžiavą, nieko kito savo dvasiai nėra turėjęs, kaip tik bažnyčią, ir, kol jį maitino plutgaliais, kol jis dar šiaip taip galėjo kvėpuoti sukirmijusioj trobelėje, tylėjo, kentė, nes bažnyčioje pasiguosdavo ir iš ten laukdavo stebuklo. Bet kai caro tarnai išdrįso atimti iš jo ir šitą paskutinę jo paguodą, jis puolė ginti, nebodamas gyvybės. Dėl to tad, pakartoju, šitame romane, kad ir su visomis savo silpnybėmis, bet didvyris yra tik paprastas kampininkas, smulkus ūkininkėlis, sena davatkėlė, bernas.

Šia proga tariu dėkui ir „Dirvos“ b-vei, kuri yra davusi medžiaginę ir moralinę paramą šiam kūriniui, kiek mūsų sąlygose galima, tikriau sukurti.

Autorius.

Skaityti daugiau: KRAŽIŲ SKERDYNĖS