Partizanai: Istorija ir dabartis

„Ginkluota proletariato diktatūros ranka"

Naujosios valdžios sandara atrodo sudėtinga: jos fasadas yra „sovietų valdžia", formaliai atstovaujama Centrinio vykdomojo komiteto; teisėta vyriausybė - Liaudies komisarų taryba, kuri stengiasi pelnyti tiek tarptautinį, tiek vidaus pripažinimą; dar yra revoliucinė organizacija, operatyvinė struktūra, veikianti pačiame junginio, skirto valdžiai paimti, centre: Petrogrado karinis revoliucinis komitetas (PKRK). Štai kaip tą komitetą apibūdina Feliksas Dzeržinskis, nuo pat pirmųjų dienų turėjęs jame lemiamą vaidmenį: „Lengva, lanksti, žaibiškai operatyvi struktūra, be smulkmeniško teisėtumo vaikymosi. Jokių apribojimų veikti, smogti priešams ginkluota proletariato diktatūros ranka".

Kaipgi jinai veikė nuo pat pirmų naujojo režimo dienų, toji „ginkluota proletariato diktatūros ranka", kaip vaizdingai ją pavadino Dzeržinskis ir kaip vėliau buvo vadinama politinė bolševikų policija, t. y. ČK? O veikė ji paprastai ir greitai. PKRK sudarė 60 narių, iš kurių 48 buvo bolševikai, kiti - kairieji eserai ir anarchistai; komitetui formaliai vadovavo „pirmininkas" - kairysis eseras Lazimiras, turintis keturis pavaduotojus. Visi keturi buvo bolševikai, du iš jų - Antonovas-Ovsejenka ir Dzeržinskis. O iš tikrųjų beveik šešis tūkstančius PKRK įsakymų per penkiasdešimt tris jo gyvavimo dienas parašė ir „Pirmininko" arba „Sekretoriaus" vardu pasirašė kokie dvidešimt žmonių. Įsakymai dažniausiai būdavo pakeverzojami pieštuku ant pirmų pakliuvusių po ranka popiergalių.

Toks pat „operatyvinis paprastumas" perduodant direktyvas ir vykdant įsakymus: PKRK veikė kone per tūkstantį „komisarų", paskirtų į įvairiausias organizacijas, karinius dalinius, sovietus, kvartalų komitetus, administracijas. Atsiskaitantys tik PKRK, tie komisarai dažnai imdavosi priemonių, neturėdami nei vyriausybės, nei bolševikų Centro komiteto pritarimo ar leidimo. Spalio 26 d. (lapkričio 8 d.¹), nedalyvaujant nė vienam iš žymesnių bolševikų lyderių, kurie skubiai sudarinėjo vyriausybę, nežinomi „komisarai", taip ir likę anonimais, nutarė „sustiprinti proletariato diktatūrą" tokiomis priemonėmis: uždrausti „kontrrevoliucinius" atsišaukimus; uždaryti septynis svarbiausius sostinės laikraščius, tiek „buržuazinius", tiek ir „nuosaikiųjų socialistų"; imti kontroliuoti radiją ir telegrafą; sudaryti privačių butų ir automobilių rekvizicijos projektą. Laikraščių uždarymą po poros dienų savo dekretu legalizavo vyriausybė, o po savaitės tą padarė ir Centrinis sovietų vykdomasis komitetas, nors ir būta įnirtingų diskusijų šiuo klausimu².

Nepasitikėdami savo jėgomis, bolševikų vadovai pradžioje skatino tai, ką jie vadino „revoliuciniu masių spontaniškumu". Taip darydami jie vadovavosi taktika, kuri atnešė jiems sėkmę 1917 m. Atsakydamas kaimo sovietų atstovų delegacijai, atvykusiai iš Pskovo srities pasiteirauti PKRK, ko jiems reikėtų imtis norint „išvengti anarchijos", Dzeržinskis paaiškino, kad „dabartinis uždavinys yra sulaužyti senąją tvarką. Mūsų, bolševikų, nėra tiek daug, kad mes galėtume atlikti šią istorinę užduotį. Reikia leisti pasireikšti revoliuciniam masių, kovojančių dėl savo išsivadavimo, spontaniškumui. Truputį vėliau mes, bolševikai, parodysime masėms, kokiu keliu jos turi eiti. Būtent per Petrogrado karinį revoliucinį komitetą masės pasireiškia ir veikia prieš savo klasinius priešus, liaudies priešus.

Mes esame čia tik tam, kad teisinga linkme nukreiptume engiamųjų neapykantą ir teisėtą norą atkeršyti engėjams".

Kelios dienos prieš tą susitikimą, spalio 29 d. (lapkričio 10 d.), įvykusio PKRK susirinkimo dalyviai, kurių pavardės protokole nenurodytos, priminė būtinumą energingiau kovoti su „liaudies priešais". Tolesniais mėnesiais, metais ir net dešimtmečiais šis posakis pasidarė nepaprastai populiarus. PKRK atkartojo jį savo proklamacijoje, išleistoje lapkričio 13 (26) d.: „Aukštieji valstybės valdymo, bankų, iždo, geležinkelių, pašto ir telegrafo pareigūnai sabotuoja bolševikų vyriausybės priemones. Nuo šiol jie skelbiami liaudies priešais. Jų pavardės bus skelbiamos visuose laikraščiuose, ir liaudies priešų sąrašai bus iškabinami visose viešose vietose"3. Praėjus kelioms dienoms po šių proskripcinių sąrašų įvedimo - nauja proklamacija: „Visi asmenys, įtariami sabotažu, spekuliacija, grobstymu, turi būti nedelsiant areštuojami kaip liaudies priešai ir nugabenami į Kronštato kalėjimą" ⁴.

Per keletą dienų PKRK įvedė dvi ypatingai bauginančias sąvokas: „liaudies priešas" ir „įtariamas".

Lapkričio 28 (gruodžio 10) d. vyriausybė suteikė „liaudies priešo" sąvokai oficialų statusą; Lenino pasirašytame dekrete buvo numatyta, kad „kadetų partijos - liaudies priešų partijos - vadovaujančių organų nariai skelbiami už įstatymo ribų; jie turi būti nedelsiant areštuoti ir privalo stoti prieš revoliucinį tribunolą"⁵. Šie tribunolai buvo įkurti „dekretu Nr. 1 dėl tribunolų". Jis panaikino visus įstatymus, kurie „prieštaravo darbininkų ir valstiečių vyriausybės dekretams, taip pat ir politinėms socialdemokratų ir eserų partijų programoms". Belaukiant, kol bus parašytas naujas Baudžiamasis kodeksas, teisėjai turėjo visą laisvę vadovautis tais įstatymais, kurie „nepanaikinti revoliucijos ir neprieštarauja revoliucinei sąžinei ir revoliucinei sąmonei", o tos sąvokos buvo tokios miglotos, kad leido pažeisti teisę bet kokiais būdais. Senosios santvarkos teismai buvo panaikinti. Juos pakeitė liaudies teismai ir revoliuciniai tribunolai, kurių žiniai priklausė visi nusikaltimai „prieš proletarinę valstybę", „sabotažas", „šnipinėjimas", „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi" ir kiti „kontrrevoliuciniai nusikaltimai". Kaip pažymėjo Kurskis, teisingumo liaudies komisaras nuo 1918 iki 1928 m., revoliuciniai tribunolai nebuvo teismai įprasta, t. y. „buržuazine", prasme, - tai buvo proletariato diktatūros tribunolai, kovos su kontrrevoliucija organai, kuriems labiau rūpėjo radikaliai šalinti, o ne teisti⁶. Tarp revoliucinių tribunolų buvo „revoliucinis tribunolas spaudos reikalams", įpareigotas teisti už spaudos nusižengimus ir uždrausti bet kokią publikaciją, kuri „galėtų sukelti sąmyšį, sąmoningai skelbdama klaidingas žinias"⁷.

Atsirandant negirdėtoms „įtariamų" ir „liaudies priešų" kategorijoms, formuojantis naujiems juridiniams mechanizmams, Petrogrado karinis revoliucinis komitetas toliau plėtė ir tobulino savo sudėtį. Mieste, kur miltų atsargų nepakako skurdžiam vienos dienos daviniui (pusė svaro duonos suaugusiam), aprūpinimo maisto produktais klausimas, žinoma, turėjo didžiausią reikšmę.

Lapkričio 4 (1 7) d. buvo įkurta Maisto tiekimo komisija. Pirmoji jos proklamacija smerkė „turtuolius, kurie pelnosi iš skurdo", ir tvirtino: „Atėjo laikas rekvizuoti turčių turimų gėrybių perteklių ir jų turtą apskritai". Lapkričio 11 (24) d. Maisto tiekimo komisija nutarė nedelsiant pasiųsti specialius būrius, sudarytus iš kareivių, jūreivių, darbininkų ir raudongvardiečių, į šalies sritis, auginančias javus, norint gauti „būtiniausių maisto produktų Petrogradui ir frontui"⁸. Priemonė, kurios griebėsi PKRK Maisto tiekimo komisija, davė pradžią rekvizicijų politikai, kurią trejus metus paeiliui įgyvendino „maisto tiekimo armijos" būriai ir kuri tapo pagrindine naujosios valdžios ir valstietijos susidūrimo priežastimi, o toks susidūrimas negalėjo apsieiti be smurto ir teroro.

Karinė tardymo komisija, įkurta lapkričio 10 (23) d., buvo įpareigota areštuoti karininkus „kontrrevoliucionierius", kuriuos dažniausiai įskųsdavo jų kareiviai, „buržuazinių" partijų narius, „sabotažu" įtariamus valdininkus. Ši komisija beregint buvo užversta įvairiausiomis bylomis. Pilname neramumų išbadėjusiame mieste, kur Raudonosios gvardijos ir greitosiomis surinktos milicijos būriai revoliucijos vardu kratė, plėšė, reikalavo išpirkų, remdamiesi pasitikėjimo nekeliančiu mandatu, pasirašytu kažkokio „komisaro", šimtai žmonių patekdavo į tą komisiją kasdien ir už įvairiausius nusikaltimus: plėšikavimą, „spekuliaciją", būtiniausių produktų „pasisavinimą", taip pat ir už tai, kad „buvo pasigėrę" ar „atrodė kaip klasiniai priešai"⁹.

Bolševikų prisišauktą revoliucinį masių spontaniškumą buvo ne taip lengva suvaldyti. Padaugėjo smurto ir sąskaitų suvedinėjimo, ypač ginkluotų apiplėšimų ir krautuvių apiplėšimų, konkrečiai, krautuvių, prekiaujančių alkoholiniais gėrimais, ir Žiemos rūmų rūsių. Palengva tai įgavo tokį mastą, kad Dzeržinskio pasiūlymu PKRK nutarė įkurti Kovos su girtavimu ir pogromais komisiją. Gruodžio 6 (19) d. ši komisija paskelbė Petrograde apgulties padėtį ir įvedė komendanto valandą, norėdama „padaryti galą neramumams ir netvarkai, kuriuos kelia įtartini elementai, apsimetą vadinamaisiais revoliucionieriais"¹⁰.

Iš tiesų bolševikų vyriausybė kur kas labiau bijojo ne tiek tų pavienių, atsitiktinių neramumų, kiek valdininkų streiko, prasidėjusio jau kitomis dienomis po spalio 25 (lapkričio 7) d. valstybinio perversmo. Bolševikai itin nuogąstavo, kad streikas neišsiplėstų. Ši grėsmė ir davė pretekstą įkurti gruodžio 7 (20) d. Visos Rusijos ypatingąją komisiją kovai su kontrrevoliucija, spekuliacija ir sabotažu (Vserossijskaja črezvyčainaja komissija po borbe s kontrrevoliucijei, spekuliacijei i sabotažem), įėjusią į istoriją savo inicialais VČK, arba sutrumpintai ČK.

Keletas dienų prieš ČK įkūrimą vyriausybė nutarė paleisti PKRK, nors dėl to ir būta abejonių. Ši laikina operatyvinė struktūra, įkurta sukilimo išvakarėse kovinėms operacijoms vadovauti, jai skirtas užduotis atliko: leido paimti valdžią ir apginti naująją santvarką, kol ji suformuos savą valstybės aparatą. Dabar, norint išvengti valdžios ir kompetencijų painiavos, ši institucija turėjo perduoti savo prerogatyvas legaliai vyriausybei - Liaudies komisarų tarybai.

Tačiau kaip apsieiti be „ginkluotos proletariato diktatūros" rankos tokiu momentu, kurį bolševikų vadovai laikė kritiniu? Gruodžio 6 d. susirinkusi vyriausybė įpareigojo „draugą Dzeržinskį įkurti specialią komisiją, kuri išnagrinėtų energingiausios revoliucinės kovos su visuotiniu valdininkų streiku būdus ir nustatytų metodus sabotažui nuslopinti". Kad šiai užduočiai buvo parinktas „draugas Dzeržinskis", ne tik nesukėlė jokių diskusijų, bet pasirodė savaime suprantama. Prieš keletą dienų Leninas, kaip visuomet mėgaudamasis paralelėmis tarp Didžiosios Prancūzų revoliucijos ir 1917 m. Rusijos revoliucijos, buvo pasidalijęs su savo sekretoriumi V. Bonč-Brujevičiumi mintimis apie būtinumą skubiai surasti „mūsiškį FouquierTinville'į, kuris mums pažabotų visas kontrrevoliucines padugnes"¹¹. Gruodžio 6 d., kai prireikė parinkti, anot kitos Lenino formuluotės, „tvirtą proletarišką jakobiną", Felikso Dzeržinskio kandidatūra susilaukė vienbalsio pritarimo. Pasižymėjęs energinga veikla PKRK, jis per kelias savaites tapo didžiuoju saugumo klausimų specialistu. Be to, kaip Leninas paaiškino Bonč-Brujevičiui, „iš mūsų visų Feliksas praleido daugiausia laiko caro kalėjimuose, jis daugiausia susidūrė su Ochranka [politinė carizmo policija]. Jis išmano reikalą!"

Prieš vyriausybės susirinkimą, turėjusį įvykti gruodžio 7 (20) d., Leninas nusiuntė Dzeržinskiui dekreto projektą:

„Kai dėl šiandieninio jūsų pranešimo, ar nebūtų įmanoma parašyti dekretą su preambule, kurioje būtų sakoma maždaug taip: buržuazija rengiasi bjauriausiems nusikaltimams, verbuodama visuomenės padugnes ir kurstydama jas maištui. Buržuazijos bendrininkai, t. y. aukštieji valdininkai, bankų tarnautojai ir t. t., griebiasi sabotažo ir organizuoja streikus, norėdami sužlugdyti vyriausybės priemones, skirtas įgyvendinti socialistiniam visuomenės pertvarkymui. Buržuazija nesustoja prieš maisto tiekimo sabotavimą, pasmerkdama milijonus žmonių badui. Kovai su sabotuotojais reikia imtis ypatingų priemonių. Todėl Liaudies komisarų taryba savo dekretu..."¹²

Gruodžio 7 (20) d. vakare Dzeržinskis pateikė savo projektą Liaudies komisarų tarybai. Jis pradėjo savo kalbą paminėdamas pavojus, gresiančius revoliucijai „vidaus fronte":

„Mes turime pasiųsti į šį frontą, pavojingiausią ir žiauriausią iš visų frontų, ryžtingus, griežtus, tvirtus draugus, pasirengusius pasiaukoti Revoliucijos labui. Nemanykite, draugai, kad aš siekiu revoliucinio teisingumo. Mums nereikalingas „teisingumas"! Mes kariaujame žiauriausiame fronte, nes priešas sėlina į priekį užsimaskavęs, ir ši kova mirtina! Aš siūlau - ne, aš reikalauju sukurti organizaciją, kuri suves sąskaitas su kontrrevoliucionieriais revoliuciniu, išties bolševikiniu būdu!"

Toliau Dzeržinskis perėjo prie svarbiausios savo kalbos dalies, kurią čia pateikiame pagal susirinkimo protokolą:

„Komisijos užduotys:

1) panaikinti ir likviduoti bet kokį kontrrevoliucinį ir sabotažo bandymą ar veiksmą visoje Rusijos teritorijoje, nesvarbu iš kur jie kiltų;

2) perduoti visus sabotuotojus ir kontrrevoliucionierius revoliuciniam tribunolui.

Komisija apsiriboja preliminariniu tardymu, jeigu šis yra būtinas jos užduočiai atlikti.

Komisija suskirstoma į tris skyrius: 1) informacijos, 2) organizacinį, 3) operatyvinį.

Komisija skirs ypatingą dėmesį spaudos ir sabotažo reikalams, kadetams [konstituciniams demokratams], dešiniesiems eserams [socialistams revoliucionieriams], sabotuotojams ir streikininkams.

Komisija vykdo tokias represines priemones: turto konfiskavimas, išvarymas iš namų, maisto kortelių neišdavimas ar atėmimas, liaudies priešų sąrašų skelbimas ir t. t.

Nutarta: pritarti projektui. Pavadinti komisiją Visos Rusijos ypatingąja komisija kovai su kontrrevoliucija, spekuliacija ir sabotažu. Paskelbti spaudoje"¹³.

Šis tekstas, kuriuo buvo įkurta sovietinė politinė policija, iš karto verčia kelti klausimą: kaip suprasti nuožmiai atakuojančios Dzeržinskio kalbos ir gana kuklių ČK priskirtų funkcijų nesiderinimą? Bolševikai rengėsi sudaryti sutartį su kairiaisiais eserais (socialistais revoliucionieriais; šešetas jų vadovų gruodžio 12 d. įėjo į vyriausybę), norėdami nutraukti savo politinę izoliaciją tuo momentu, kai jiems reikėjo spręsti klausimą dėl Steigiamojo susirinkimo sušaukimo, - jame jie būtų turėję mažumą. Taigi jie nutarė kol kas susilaikyti nuo drastiškų žingsnių. Priešingai gruodžio 7 (20) d. vyriausybės priimtam nutarimui, nebuvo paskelbta jokio dekreto, pranešančio apie ČK įkūrimą ir apibrėžiančio jos kompetenciją.

ČK, „ypatingoji" komisija, netrukus suklestėjo ir veikė be menkiausio teisinio pagrindo. Dzeržinskis, norėjęs, kaip ir Leninas, turėti laisvas rankas, ištarė stulbinančią frazę: „Pats gyvenimas diktuoja ČK jos kelią". Gyvenimas - kitaip sakant, „revoliucinis masių teroras", gatvės smurtas, kurį dauguma bolševikų vadovų tuomet gyvai skatino, bemat pamiršdami savo nepasitikėjimą liaudies spontaniškumu.

Gruodžio 1 (14) d. kreipdamasis į Centrinio sovietų vykdomojo komiteto delegatus, liaudies komisaras karo reikalams Trockis įspėjo: „Nepraeis nė mėnuo, ir teroras įgaus labai žiaurią formą, kaip buvo Didžiosios Prancūzų revoliucijos dienomis. Mūsų priešų lauks nebe vien kalėjimas, o giljotina, puikus Didžiosios Prancūzų revoliucijos išradimas, kurio privalumas - sutrumpinti žmogų visa galva"¹⁴ .

Po kelių savaičių, kalbėdamas darbininkų susirinkime, Leninas dar kartą pakvietė imtis teroro, to „revoliucinio klasinio teisingumo":

„Sovietų valdžia veikė, kaip turėtų veikti visos proletarinės revoliucijos: ji visiškai sutriuškino buržuazinį teisingumą, valdančiųjų klasių įrankį. [...] Kareiviai ir darbininkai turi suprasti, kad niekas jiems nepadės, jeigu jie nepadės patys sau. Jeigu masės spontaniškai nepakils, mes nieko nepasieksime. [...] Kol mes nesiimsime teroro prieš spekuliantus - kulką į kaktą, čia pat vietoje, - tol mes nieko nepasieksime"¹⁵.

Tasai raginimas griebtis teroro kurstė smurtą, kuris ir taip jau buvo įsisiūbavęs, nelaukiant bolševikų atėjimo į valdžią. 1917 m. rudenį įniršę valstiečiai nusiaubė tūkstančius didelių dvarų, šimtai dvarininkų buvo išžudyti. 1917 m. vasarą smurtas įsisiautėjo visoje Rusijoje. Tai nebuvo kokia nors nauja smurto forma: 1917 m. įvykiai sudarė sąlygas susilieti krūvon daugeliui paslėptų smurto formų. Iš jų galime paminėti: smurtą mieste kaip „reakciją" į žiaurius kapitalistinius santykius pramoniniame pasaulyje; „tradicinį" valstiečių smurtą; „modernųjį" Pirmojo pasaulinio karo smurtą, vedusį į ypatingą regresą ir siaubingą žmonių santykių žiaurumą. Šių trijų smurto formų mišinys sudarė tokį sprogstamąjį kokteilį, kurio poveikis galėjo būti katastrofiškas tomis ypatingomis išgyvenančios revoliuciją Rusijos sąlygomis, kurioms buvo būdinga valdžios ir tvarkos institucijų bankrotas, per ilgą laiką susikaupusių socialinių frustracijų ir pagiežos išsiliejimas ir politinių liaudies smurto įrankių kūrimas. Miestiečiai ir kaimiečiai nepasitikėjo vieni kitais. Kaimiečiams miestas labiau nei bet kada atrodė esąs valdžios ir priespaudos centras. O miesto elitui, profesionaliems revoliucionieriams, daugiausia kilusiems iš inteligentijos, valstiečiai buvo ir liko, anot Gorkio, „puslaukinių" masė, kurios „žiaurius instinktus" ir „gyvulišką individualizmą" reikėjo pajungti „organizuotam miesto intelektui". Kartu politikai ir intelektualai puikiai suprato, kad būtent valstiečių sukilimų protrūkis išklibino Laikinąją vyriausybę, leisdamas mažumą tesudarantiems bolševikams užgrobti valdžią institucinėje tuštumoje.

1917 m. pabaigoje ir 1918 m. pradžioje naujajam režimui negrėsė jokia rimta opozicija. O tas režimas, praėjus mėnesiui po bolševikinio valstybės perversmo, kontroliavo didžiąją dalį Šiaurės ir Vidurio Rusijos iki Volgos vidupio, taip pat tam tikrą skaičių didelių gyvenviečių, net Kaukaze (Baku) ir Vidurinėje Azijoje (Taškentas). Ukraina ir Suomija, žinoma, atsiskyrė, bet neatrodė nusiteikusios kariauti su bolševikais. Vienintelė organizuota karinė antibolševikinė jėga buvo mažytė „savanorių armija", maždaug trys tūkstančiai vyrų, būsimosios „baltagvardiečių" armijos užuomazga. „Baltąją" armiją Rusijos pietuose suformavo generolai Aleksejevas ir Kornilovas, visas viltis dėję į Dono ir Kubanės kazokus. Kazokai iš esmės skyrėsi nuo kitų rusų valstiečių; carizmo laikais pagrindinė jų privilegija buvo ta, kad jie gaudavo trisdešimt hektarų žemės mainais už karinę tarnybą, kurioje turėdavo išbūti ligi trisdešimt šešerių metų amžiaus. Jeigu kazokai nesiekė įsigyti naujų žemių, tai jie tikrai norėjo išsaugoti tas, kurias jau turėjo, o labiausiai troško išsaugoti savo statusą ir nepriklausomybę. Sunerimę dėl bolševikų deklaracijų, smerkiančių buožes, kazokai 1918 m. pavasarį prisidėjo prie antibolševikinių jėgų.

Ar galima kalbėti apie pilietinį karą, turint omeny pirmuosius susirėmimus Rusijos pietuose 1917 m. žiemą ir 1918 m. pavasarį, kai susidūrė keli tūkstančiai savanorių armijos vyrų ir generolo Siverso vadovaujami bolševikų būriai, kuriuose kovėsi vos šeši tūkstančiai? Iškart sukrečia kontrastas tarp nedidelio mūšiuose dalyvavusių vyrų skaičiaus ir negirdėtai žiaurių represijų, kurias bolševikai vykdė ne tik prieš paimtus nelaisvėn kariškius, bet ir prieš civilius gyventojus. 1919 m. birželį vyriausiojo Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų vado generolo Denikino sudaryta „Bolševikų nusikaltimų tyrimo komisija" per kelis savo veiklos mėnesius bandė suregistruoti bolševikų žvėriškumus Ukrainoje, Kubanės ir Dono rajonuose bei Kryme. Komisijos surinkti liudijimai, tapę pagrindiniu šaltiniu S. P. Melgunovo knygai Raudonasis teroras Rusijoje 1918-1924 m., išėjusiai Londone 1924 m. ir laikomai klasikiniu veikalu apie bolševikinį terorą, rodo, kad nuo 1918 m. sausio prasidėjo nesuskaičiuojami žvėriškumai. Taganroge Siverso armijos būriai, surišę penkiasdešimčiai „baltųjų" junkerių ir karininkų rankas ir kojas, įmetė juos aukštakrosnėn. Jevpatorijoje šimtus karininkų ir „buržujų" kankino, paskui supančiojo ir sumetė į jūrą. Tokios pat žiaurios akcijos vyko daugumoje bolševikų užimtų Krymo miestų - Sevastopolyje, Jaltoje, Aluštoje, Simferopolyje, o nuo 1918 m. balandžio ir gegužės mėnesių - ir didelėse sukilusių kazokų gyvenvietėse. Labai tikslūs Denikino komisijos dokumentai kalba apie „lavonus nukirstomis rankomis, sulaužytais kaulais, nutrauktomis galvomis, suknežintais žandikauliais, nupjautais lytimais organais"¹⁶ .

Kaip pažymi Melgunovas, vis dėlto sunku skirti sistemingo organizuoto teroro veiksmus ir tai, kas atrodo buvę nekontroliuojami „kraštutinumai". Iki 1918 m. rugpjūčio-rugsėjo beveik niekada neminima, kad žudynėms būtų vadovavusi vietinė ČK. Beje, ligi to laiko ČK tinklas buvo dar gana retas. Dažniausiai ne tik priešiškos stovyklos kovotojus, bet ir civilius „liaudies priešus" sąmoningai žudė „ginkluoti būriai", „raudongvardiečiai" ir kiti tiksliau nenusakomi „bolševikiniai elementai". Antai 1918 m. kovo pradžioje iš Jaltoje nužudytų 240 žmonių 165 buvo karininkai, 70 - politikai, advokatai, žurnalistai, mokytojai. „Liaudies priešų" naikinimas buvo logiškas revoliucijos tęsinys - revoliucijos, kuri kartu buvo ir politinė, ir socialinė ir kur vieni buvo „nugalėtojai", o kiti - „nugalėtieji". Tokia pažiūra susiformavo ne išsyk po 1917 m. spalio, tačiau nedviprasmiška bolševikų pozicija tuo klausimu šią koncepciją įteisino.

Priminsime, ką 1917 m. kovo mėnesį vienas jaunas kapitonas rašė savo reto įžvalgumo laiške apie revoliuciją jo pulke:

„Nuo kareivių mus skiria neišmatuojama bedugnė. Jiems mes esame ir liksime ponai (barin). Jų akimis žiūrint, tai, kas ką tik įvyko, yra ne politinė, o išties socialinė revoliucija, kur jie yra nugalėtojai, o mes - nugalėtieji. Jie mums sako: „Pirma jūs buvote ponai, dabar mūsų eilė jais būti!" Jiems susidarė įspūdis, kad jie pagaliau gavo progą atsirevanšuoti po šimtmečius trukusios vergovės"¹⁷ .

Bolševikų vadovai skatino visa, kas galėjo stiprinti šį liaudies masių siekimą „socialiai atsirevanšuoti", o tam reikėjo morališkai pateisinti ir įteisinti, paties Lenino žodžiais tariant, įskundimus, terorą, „teisingą" pilietinį karą. 1917 m. gruodžio 15 (28) d. laikraštyje Izvestija Dzeržinskis paskelbė kreipimąsi, raginantį „visus sovietus" organizuoti savąsias ČK. Priviso gausybė „komisijų", „būrių" ir kitų „ypatingų organų", kuriuos centrinei valdžiai buvo ne taip lengva paimti į rankas, kai ji po kelių mėnesių nutarė padaryti galą „masių iniciatyvai" ir organizuoti centralizuotą ČK tinklą¹⁸ .

Apibūdindamas pirmąjį ČK veiklos pusmetį, 1918 m. liepą Dzeržinskis rašė: „Tai buvo pirmųjų žingsnių apgraibomis ir improvizacijų laikotarpis, kuriuo mūsų organizacija ne visada siekė aukštumas"¹⁹. Tačiau ČK, kaip represinio organo, veiklos balansas jau buvo pakankamai išraiškingas, o pati organizacija, 1917 m. gruodį teturėjusi kokį šimtą asmenų, per pusmetį padidino savo kadrų skaičių 120 kartų!

Tiesa, pirmieji organizacijos žingsniai buvo gana kuklūs. 1918 m. sausio 11 d. Dzeržinskis nusiuntė Leninui raštelį: „Esame beviltiškoje padėtyje, nepaisant jau suteiktų svarbių paslaugų. Jokio finansavimo. Dirbame dieną naktį be duonos, be cukraus, be arbatos, be sviesto ar sūrio. Imkitės priemonių, kad davinys būtų padorus, arba leiskite mums patiems rekvizuoti kas reikia iš buržujų"²⁰. Dzeržinskis turėjo parinkęs apie šimtą žmonių, daugiausia iš pogrindžio draugų, kurių didžioji dalis buvo lenkai ar pabaltijiečiai, beveik visi dirbę Petrogrado kariniame revoliuciniame komitete. Tarp jų jau buvo būsimieji trečiojo dešimtmečio GPU ir ketvirtojo dešimtmečio NKVD kadrai: Lacis, Menžinskis, Mesingas, Morozas, Petersas, Trilisseras, Unšlichtas, Jagoda.

Pirmoji ČK akcija buvo susidorojimas su Petrogrado valdininkų streiku. Veikta operatyviai: „kurstytojai" buvo bemat areštuoti, o to žingsnio motyvavimas labai paprastas: „Kas nenori dirbti kartu su liaudimi, tam su ja nepakeliui", - pareiškė Dzeržinskis, įsakęs suimti kai kuriuos eserų ir menševikų deputatus, išrinktus į Steigiamąjį susirinkimą. Šį savavališką aktą tuoj pat pasmerkė liaudies komisaras teisingumo reikalams Šteinbergas, kairysis eseras, prieš kelias dienas įtrauktas vyriausybėn. Pirmasis incidentas tarp ČK ir justicijos iškėlė esminį klausimą dėl viršįstatyminio šios politinės policijos statuso.

„Kuriam galui tas liaudies komisariatas teisingumo reikalams? -paklausė Šteinbergas tada Lenino. - Verčiau jau pavadinti jį liaudies komisariatu socialiniam naikinimui, ir aiškus reikalas!"

„Puiki mintis, - atsakė Leninas. - Lygiai taip aš ir suprantu jo misiją. Deja, šitaip pavadinti jo tikrai negalima"²¹ .

Žinoma, Leninas išsprendė ginčą tarp Šteinbergo, reikalavusio griežto ČK pavaldumo teisingumo institucijoms, ir Dzeržinskio, piestu stojusio prieš „smulkmenišką senosios carizmo mokyklos teisėtumo vaikymąsi", Dzeržinskio naudai. ČK privalėjo atsiskaityti už savo veiksmus tik vyriausybei.

1918 m. sausio 6 (19) d. tapo svarbiu bolševikų diktatūros stiprinimo etapu. Paryčiais buvo išvaikytas tik vieną dieną posėdžiavęs Steigiamasis susirinkimas, išrinktas 1917 m. lapkritį-gruodį; jame bolševikai tesudarė mažumą: turėjo tik 175 deputatus iš 707. Tačiau šis savavališkas veiksmas nesusilaukė šalyje jokio žymesnio atgarsio. Nedidelę protesto demonstraciją prieš Steigiamojo susirinkimo paleidimą kaipmat išvaikė kariuomenė. Demonstracijoje žuvo 20 žmonių: skaudus ir didelis mokestis už vos porą valandų tetrukusį bandymą elgtis pagal parlamentinės demokratijos principus²².

Pirmomis dienomis ir savaitėmis po Steigiamojo susirinkimo paleidimo bolševikų vyriausybės padėtis Petrograde vis blogėjo. Tai buvo kaip tik tuo metu, kai Trockis, Kamenevas, Jofė ir Radekas derėjosi Brest Litovske su Vidurio Europos imperijų delegacijomis dėl taikos sąlygų. 1918 m. sausio 9 d. vyriausybės dienotvarkėje tebuvo vienas klausimas: dėl persikėlimo į Maskvą²³ .

Bolševikų vadovams kėlė nerimą ne tiek vokiečių puolimo pavojus (paliaubos tęsėsi nuo gruodžio 15 (28) d.), kiek gresiantis darbininkų sukilimas. Iš tiesų, darbininkų kvartaluose, kurie dar prieš du mėnesius palaikė bolševikus, dabar tvenkėsi nepasitenkinimas. Paskelbus demobilizaciją, nutrūko kariniai užsakymai, ir įmonės atleido iš darbo dešimtis tūkstančių žmonių; kasdienis duonos davinys dėl dar labiau pasunkėjusio aprūpinimo maisto produktais sumažėjo ligi ketvirčio svaro. Nepajėgdamas pataisyti padėties, Leninas ieškojo atpirkimo ožio: vertė visą kaltę „spekuliantams" ir „supirkinėtojams". „Kiekviena gamykla, kiekviena kompanija turi organizuoti rekvizicijos būrius. Maisto paieškoms reikia mobilizuoti ne tik savanorius, bet absoliučiai visus, grasinant už atsisakymą tuoj pat konfiskuoti maisto kortelę", -rašė jis 1918 m. sausio 22 (14 (27) d. - Leid. past)²⁴.

Grįžęs iš Brest Litovsko Trockis 1918 m. sausio 31 d. buvo paskirtas Ypatingosios komisijos maisto tiekimo ir transporto reikalams vadovu. Tai rodė, kad vyriausybė teikia lemiamą reikšmę „maisto produktų medžioklei". Kaip tik šiai komisijai Leninas vasariui įpusėjus pasiūlė dekreto projektą, kurį atmetė net tos institucijos nariai, o tarp jų, be Trockio, buvo Ciurupa, liaudies komisaras maisto tiekimo reikalams. Lenino parengtame tekste buvo numatyta, kad visi valstiečiai bus priversti atiduoti grūdų ir kitų maisto produktų perteklių, gaudami už tai pakvitavimą. Laiku nepristačiusieji to pertekliaus būsią sušaudyti. „Perskaitę šį projektą, mes buvome priblokšti, - rašė Ciurupa savo prisiminimuose. - Taikant tokį dekretą, būtų reikėję griebtis masinių egzekucijų. Galiausiai Lenino projekto buvo atsisakyta"²⁵ .

Šis epizodas puikiai atskleidžia tuometinės situacijos esmę. 1918 m. pradžioje Leninas, savo politikos įvarytas į aklavietę, baimindamasis katastrofiškos padėties, kuri susidarė aprūpinant didžiuosius pramonės centrus maisto produktais (o tie pramonės centrai buvo vienintelės bolševikinės salelės tyvuliuojančiame valstiečių vandenyne), ir neketindamas nė per plauką keisti savo politikos, buvo pasirengęs viskam, kad tik gautų grūdų. Konfliktas tarp valstietijos ir naujosios valdžios pasidarė neišvengiamas, nes valstietija norėjo pati naudotis savo darbo vaisiais ir atmetė bet kokį valdžios kišimąsi, o naujoji valdžia siekė primesti savo autoritetą, nepaisė ekonomikos dėsningumų, tikėjosi suvaldyti tai, kas jai atrodė tik socialinės anarchijos apraiška.

1918 m. vasario 21 d., atsidūrusi prieš žaibišką vokiečių armijos puolimą, prasidėjusį nutrūkus Brest Litovske taikos deryboms, vyriausybė paskelbė Lenino pasirašytą dekretą - atsišaukimą „Socialistinė Tėvynė pavojuje". Tai buvo kvietimas priešintis užpuolikams ir vykdyti masinį terorą: „Kiekvienas priešo agentas, spekuliantas, chuliganas, kontrrevoliucijos kurstytojas, vokiečių šnipas bus tučtuojau sušaudytas"²⁶ . Šis atsišaukimas atkūrė karo padėtį karinių operacijų zonoje. 1918 m. kovo 3 d. Brest Litovske sudarius taiką, karo padėtis liovėsi galiojusi. Legaliai mirties bausmė Rusijoje buvo atkurta tik 1918 m. birželio 16 d. Tačiau nuo 1918 m. vasario pasipylė ČK egzekucijos be teismo ir tardymo visai ne karinių operacijų zonose.

1918 m. kovo 10 d. vyriausybė persikėlė iš Petrogrado į Maskvą, paskelbtą sostine. ČK įsikūrė netoli Kremliaus, Didžiosios Lubiankos (Bolšaja Lubianka) gatvėje, draudimo kompanijos pastate. Keisdama savo pavadinimą - ČK, GPU, NKVD, MGB, KGB - ji ten išbus ligi sovietinio režimo žlugimo. Kovo mėnesį Maskvoje dirbo 600 čekistų. Liepos mėnesį jų jau buvo du tūkstančiai, neskaitant specialių būrių. Įspūdingas skaičius - ypač žinant, kad Vidaus reikalų komisariate, turėjusiame vadovauti milžiniškam visos šalies vietinių sovietų aparatui, tuo pačiu metu, t. y. 1918 m. liepą, tebuvo 400 tarnautojų.

Pirmąją savo plataus masto operaciją ČK atliko 1918 m. naktį iš balandžio 11 į 12d.: daugiau kaip tūkstantis vyrų iš specialių ČK padalinių šturmu paėmė Maskvoje apie dvidešimt namų, kuriuose laikėsi anarchistai. Po įnirtingų, kelias valandas trukusių kautynių 520 anarchistų buvo areštuota, iš jų 25 nedelsiant sušaudyti kaip „banditai". Nuo šiol taip bus vadinami ir streikuojantys darbininkai, ir šaukimo į armiją vengiantys dezertyrai, ir maištaujantys prieš rekvizicijas valstiečiai²⁷ .

Po pirmojo laimėjimo ir kitų tokių pat sėkmingų „ramybės įvedimo" operacijų tiek Maskvoje, tiek Petrograde Dzeržinskis savo laiške, rašytame 1918 m. balandžio 29 d. Centriniam vykdomajam komitetui, pareikalavo smarkiai padidinti ČK skiriamas lėšas. Jis rašė: „Dabartiniu metu, visuose pašaliuose gausėjant kontrrevoliucinėms opozicijoms, būtinai reikia žymiai išplėsti CK veiklą"²⁸ .

„Dabartinis metas", apie kurį kalba Dzeržinskis, iš tiesų atrodė esąs lemiamas etapas, kai bus įgyvendinta politinė ir ekonominė diktatūra ir stiprinamos represijos prieš gyventojus, kurie žiūrėjo į bolševikus vis priešiškiau. O ir už ką eilinis žmogus turėjo jiems dėkoti? Juk nuo 1917 m. spalio kasdienis žmonių gyvenimas nepagerėjo. Jie netgi prarado pagrindines laisves, kurias buvo iškovoję 1917 m. Bolševikai, vieninteliai politikai, kurie leido valstiečiams pasisavinti taip seniai geidžiamą žemę, dabar pavirto jų akyse „komunistais", atiminėjančiais jų darbo vaisius. Argi čia tie patys, klausė savęs daugelis valstiečių, skirdami savo peticijose „bolševikus, kurie davė žemės", nuo „komunistų, kurie apiplėšinėja dorą žemdirbį, atimdami iš jo paskutinius marškinius".

1918 m. pavasarį iš tikrųjų buvo galima laikyti tuo lemiamu momentu, kada lošimo baigtis dar neaiški; sovietuose, kurie dar nebuvo pažaboti ir paversti paprastais valstybinės administracijos organais, vyko tikri politiniai debatai tarp bolševikų ir nuosaikiųjų socialistų. Dar ėjo opoziciniai laikraščiai, nors ir nuolat persekiojami. Vietiniame politiniame gyvenime knibždėjo konkuruojančių institucijų. Tuo laikotarpiu, kuriam buvo būdingas gyvenimo sąlygų pablogėjimas ir visiškai nutrūkę ekonominiai mainai tarp miesto ir kaimo, eserus ir menševikus lydėjo neginčytina politinė sėkmė. Rinkimuose į atnaujinamus sovietus, nepaisant viso spaudimo ir manipuliacijų, jie nugalėjo devyniolikoje iš trisdešimties svarbiausių srities miestų, kur rinkimai buvo laikomi įvykusiais, o rezultatai paskelbti viešai²⁹ .

Atsakydama į tokią padėtį, bolševikų vyriausybė sugriežtino savo diktatūrą tiek ekonomikoje, tiek politikoje. Paskirstymas buvo nutrūkęs ir dėl priemonių, ir dėl motyvavimo: priemonių - dėl to, kad nebuvo susisiekimo (transportas, ypač geležinkeliai, beveik nebeveikė), o motyvavimo - dėl to, kad valstietis jautėsi nesuinteresuotas parduoti savo produkciją, nes nebuvo pramonės gaminių. Taigi užtikrinti armijos ir miestų, „proletariato" būstinių ir valdžios centrų aprūpinimą maisto produktais tapo gyvybiškai svarbu. Bolševikai turėjo dvi išeitis: arba atkurti ant ekonomikos griuvėsių kažką panašaus į rinką, arba griebtis prievartos. Jie pasirinko antrąjį kelią, būdami įsitikinę, kad kovoje dėl „senojo pasaulio" sugriovimo būtina žengti į priekį.

Kalbėdamas 1918 m. balandžio 29 d. Centriniame sovietų vykdomajame komitete, Leninas tiesiai pareiškė: „Taip, smulkieji savininkai buvo šalia mūsų, šalia proletarų, kai reikėjo nuversti dvarininkus ir kapitalistus. Bet dabar mūsų keliai skiriasi. Organizuotumas, drausmė kelia smulkiesiems savininkams siaubą. Atėjo laikas mums negailestingai kovoti su tais smulkiaisiais savininkais"³⁰. Po kelių dienų tai pačiai auditorijai liaudies komisaras maisto tiekimo reikalams patikslino: „Sakau atvirai: kalbama ne apie ką kita kaip apie karą; mes gausime grūdų tik eidami su šautuvais"³¹. O Trockis pridūrė: „Mūsų partija yra už pilietinį karą. Pilietinis karas - tai kova dėl duonos... Tegyvuoja pilietinis karas!"³²

Pacituokime tekstą, parašytą 1921 m. kito bolševikų lyderio, Karlo Radeko. Šis tekstas puikiai apibūdina bolševikų politiką 1918 m. pavasarį, t. y. likus keliems mėnesiams iki dvejus metus trukusios ginkluotos kovos, supriešinusios raudonuosius ir baltuosius: „Valstietis buvo ką tik gavęs žemės, jis buvo ką tik grįžęs namo iš fronto, jis pasiliko sau ginklą, o jo pažiūrą į valstybę galima būtų nusakyti šitaip: kuriam galui ta valstybė? Jam ji buvo visiškai nereikalinga. Jeigu mes būtume nutarę surinkti mokesčius natūra, mums nebūtų pavykę to padaryti, nes mes neturėjome valstybės aparato: senasis buvo sunaikintas, o valstiečiai laisva valia nieko mums nebūtų davę. 1918 m. pradžioje mūsų uždavinys buvo labai paprastas; mums reikėjo priversti valstiečius suprasti du elementarius dalykus: valstybė turi teisę į valstiečių produkcijos dalį savo pačios poreikiams patenkinti ir ji pakankamai stipri, kad realizuotų savo teises"³³ .

1918 m. gegužę ir birželį bolševikų vyriausybė ėmėsi dviejų ryžtingų priemonių, kurių įgyvendinimas davė pradžią pilietiniam karui, tradiciškai vadinamam „kariniu komunizmu". 1918 m. gegužės 13 d. paskelbtu dekretu Liaudies komisariatui maisto tiekimo reikalams suteikti ypatingi įgaliojimai, įpareigojant jį rekvizuoti maisto produktus ir sukurti tikrą „tiekimo armiją". 1918 m. liepą tuose „maisto tiekimo būriuose" buvo jau beveik 12 tūkstančių žmonių. Apogėjus pasiektas 1920 m., kai šiuose būriuose telkėsi 24 tūkstančiai vyrų. Gerą pusę sudarė bedarbiai Petrogrado darbininkai, kuriuos traukė padorus užmokestis ir atlyginimas natūra, proporcingas konfiskuotų grūdų kiekiui. Antroji priemonė, paskelbta 1918 m. birželio 11 d. dekretu, buvo varguomenės komitetų steigimas kaime. Tie komitetai buvo įpareigoti glaudžiai bendradarbiauti su maisto tiekimo būriais ir taip pat rekvizuoti žemės ūkio produkcijos perteklių iš pasiturinčių valstiečių, o už tai jiems buvo žadama dalis rekvizuotų gėrybių. Varguomenės komitetai turėjo pakeisti kaimo sovietus, kuriais valdžia negalėjo pasitikėti, nes jie buvo persiėmę eserų ideologija. Turint omeny užduotis, kurias jie privalėjo vykdyti (jėga atimti iš kito jo darbo vaisių), ir motyvus, kurie privalėjo juos skatinti (savo valdžios suvokimas, frustracijos ir pavydo „turtuoliams" jausmai, pažadas gauti dalį grobio), galima įsivaizduoti, kas ir kokie buvo tie pirmieji bolševikų valdžios atstovai kaime. Andrea Graziosi įžvalgiai rašė: „Tie žmonės buvo atsidavę reikalui, o veikiau - naujajai valstybei. Jie buvo neabejotinai pasiaukoję darbui. Bet jų politinis ir socialinis sąmoningumas buvo leisgyvis, jiems būdingas stiprus karjerizmas ir „tradicinis" elgesys: žiaurumas pavaldiniams, alkoholizmas, nepotizmas. [...] Mums prieš akis puikus pavyzdys, rodantis, kokiu būdu plebėjiškos revoliucijos „dvasia" skverbėsi į naująjį režimą"³⁴.

Nepaisant šiokios tokios pradinės sėkmės, kaimo varguomenės komitetų organizavimas nepasiekė tikslo. Pati idėja atiduoti pirmenybę vargingiausiems valstietijos sluoksniams rodė, kaip bolševikai nepažįsta valstiečių bendruomenės. Vadovaudamiesi marksistine schema, kuri stengėsi pirmiausia supaprastinti nagrinėjamą dalyką ir todėl labai dažnai pateikdavo iškreiptą jo vaizdą, bolševikai įsivaizdavo, kad valstietija susiskaldžiusi į antagonistines klases. O valstietija pirmiausia buvo solidari, stodama prieš aplinkinį pasaulį, prieš atvykėlius iš miesto, kurie jai buvo svetimi. Kai prireikė atiduoti žemės ūkio produktų perteklių, visa jėga pasireiškė egalitarinis ir bendruomeninis kaimo sueigos refleksas: užuot užkrovus rekvizicijų naštą tik pasiturintiems valstiečiams, ji buvo paskirstyta visiems kaimo ūkininkams, priklausomai nuo kiekvieno galimybių. Vidutiniokai irgi neišvengė rekvizicijų, todėl ir nepasitenkinimas buvo visuotinis. Daugelyje rajonų prasidėjo neramumai. Atsakant į maisto tiekimo būrių, kuriuos rėmė ČK arba armija, žiaurumus, jau 1918 m. birželį kilo tikras partizaninis karas. Liepą ir rugpjūtį naujosios valdžios kontroliuojamose zonose įvyko 110 valstiečių sukilimų, kuriuos valdžia vadino „buožių maištais", - tokią terminiją bolševikai vartojo kalbėdami apie sukilimus, kuriuose dalyvavo ištisi kaimai, be jokių socialinių kategorijų skirtumų. Per keletą savaičių išgaravo visas bolševikų autoritetas, kuriuo jie naudojosi -tiesa, trumpam ir tik dėl to, kad 1917 m. nesipriešindami leido valstiečiams nusavinti dvarininkų žemes. Trejetą metų dėl rekvizicijų politikos vienas po kito ar išsyk kilo tūkstančiai maištų, riaušių, neramumų, jie virto tikru valstiečių karu, malšinamu žiauriausiais būdais.

Politiniu požiūriu diktatūros aštrėjimas 1918 m. pavasarį pasireiškė tuo, kad buvo galutinai uždrausti visi nebolševikinės krypties laikraščiai, paleisti nebolševikiniai sovietai, areštuoti opozicionieriai ir žiauriai nuslopinta daug streikų. 1918 m. gegužę ir birželį uždaryta 250 socialistinės opozicijos laikraščių. Kalugos, Tverės, Jaroslavlio, Riazanės, Kostromos, Kazanės, Saratovo, Penzos, Tambovo, Voronežo, Oriolo, Vologdos sovietai, kuriuose daugumą sudarė menševikai ar eserai, paleisti jėga³⁵. Scenarijus beveik visur buvo vienodas: praėjus kelioms dienoms po pergalingų opozicinių partijų rinkimų ir naujo sovieto sudarymo, bolševikų frakcija pasišaukdavo į pagalbą ginkluotąsias pajėgas, dažniausiai būrį čekistų, ir tie opozicionierius suimdavo.

Dzeržinskis buvo išsiuntinėjęs savo artimiausius bendradarbius į opoziciją palaikančius miestus ir tiesiai ragino griebtis smurto. Tą iškalbingai liudija direktyvos, 1918 m. gegužės 31 d. Dzeržinskio išsiųstos visus įgaliojimus turinčiam ČK atstovui Eidukui, komandiruotam į Tverę: „Menševikų, eserų ir kitų niekšų kontrrevoliucionierių sukurstyti darbininkai surengs streiką ir demonstraciją, norėdami sudaryti visus „socialistus" sujungiančią vyriausybę. Tu turi įsakyti visame mieste išklijuoti atsišaukimus, skelbiančius, kad ČK tučtuojau sušaudys kiekvieną banditą, vagį, spekuliantą, kontrrevoliucionierių, rengiantį sąmokslą prieš sovietų valdžią. Uždėk miesto buržujams ypatingą kontribuciją. Surašyk juos. Tie sąrašai labai pravers, jeigu jie pabandys bent krustelėti. Tu manęs klausi, iš kokių elementų sudaryti mūsų vietinę ČK. Imk ryžtingus žmones, kurie žino, kad pats efektyviausias būdas ką nors nutildyti - tai paleisti kulką į kaktą. Iš patirties žinau, kad saujelė ryžtingų žmonių gali pakeisti situaciją"³⁶.

Opozicinę daugumą turėjusių sovietų išvaikymas ir menševikų bei eserų pašalinimas iš Visos Rusijos sovietų vykdomojo komiteto 1918 m. birželio 14 d. sukėlė protestą, demonstracijas ir streikus daugelyje darbininkiškų miestų, kur aprūpinimas maisto produktais vis blogėjo. Kolpino gyvenvietėje, netoli Petrogrado, ČK būrio vadas įsakė šaudyti į demonstraciją, surengtą badaujančių darbininkų, kurių mėnesinis maisto davinys tebuvo du svarai miltų! Dešimt demonstracijos dalyvių buvo nušauta. Tą pačią dieną Berezovskio gamykloje prie Jekaterinburgo raudongvardiečių būrys nušovė 15 žmonių, dalyvavusių protesto demonstracijoje prieš „bolševikų komisarus", kaltinamus tuo, kad pasisavino geriausius miesto namus ir įsidėjo į savo kišenę 150 rublių, gautų apmokestinus vietinę buržuaziją. Kitą dieną rajono valdžia įsakė šiame darbininkų mieste įvesti karo padėtį, ir vietinė ČK tučtuojau sušaudė 14 žmonių, nepranešusi apie tai Maskvai³⁷ .

1918 m. antrojoje gegužės pusėje ir birželį buvo kraujyje paskandintos gausios darbininkų demonstracijos Sormove, Jaroslavlyje, Tuloje, taip pat ir pramoniniuose Uralo miestuose: Nižnij Tagile, Belorecke, Zlatouste, Jekaterinburge. Stiprėjantį represyvų vietinių ČK vaidmenį liudija vis dažnesni darbininkų šūkiai prieš „naująją Ochranką" (taip buvo vadinama politinė caro policija), tarnaujančią „komisarokratijai"³⁸ .

1918 m. birželio 8-11 d. Dzeržinskis pirmininkavo pirmajai Visos Rusijos ČK konferencijai. Joje dalyvavo 100 delegatų iš keturiasdešimt trijų vietinių organizacijų, kuriose buvo jau apie 12 000 čekistų. 1918 m. pabaigoje jų bus 40 000, o 1921 m. pradžioje - daugiau nei 280 000. Tvirtindama esanti aukščiau sovietų ir net „aukščiau Partijos", kaip sakė kai kurie bolševikai, konferencija paskelbė „prisiimanti visoje respublikos teritorijoje kovos su kontrrevoliucija naštą kaip aukščiausias Sovietų Rusijos administracinės valdžios organas". Tobula organizacijos sektorių, jų tarpusavio ryšių ir uždavinių schema, priimta konferencijos pabaigoje, akivaizdžiai rodė, koks platus veiklos baras tenka politinei policijai jau 1918 m. birželį, t. y. prieš didžiąją „kontrrevoliucinių" sukilimų bangą, nuvilnijusią 1918 m. vasarą. Mėgdžiodama Lubiankos (centrinės ČK, įsikūrusios Lubiankos gatvėje Maskvoje) modelį, kiekviena provincijos ČK privalėjo per trumpiausią laiką organizuoti tokius skyrius ir poskyrius: 1. Informacijos skyrius. Poskyriai: Raudonosios armijos, monarchistų, kadetų, dešiniųjų eserų ir menševikų, anarchistų ir kriminalinių nusikaltėlių, buržuazijos ir bažnytininkų, profesinių sąjungų ir darbininkų komitetų, užsienio piliečių. Atitinkami poskyriai turėjo sudaryti įtariamųjų sąrašą kiekvienai minėtųjų kategorijų. 2. Kovos su kontrrevoliucija skyrius. Poskyriai: Raudonosios armijos, monarchistų, kadetų, dešiniųjų eserų ir menševikų, anarchistų, profesinių sąjungų, tautinių mažumų, užsieniečių, alkoholizmo, pogromų ir viešosios tvarkos, spaudos reikalų. 3. Kovos su spekuliacija ir piktnaudžiavimu valdžia skyrius. 4. Transporto, susisiekimo ir uostų skyrius. 5. Operatyvinis skyrius, jungiantis specialius ČK dalinius³⁹ .

Praėjus dviem dienoms po visos Rusijos ČK konferencijos, vyriausybės dekretu vėl įvesta mirties bausmė. Ji buvo panaikinta po 1917 m. Vasario revoliucijos. 1917 m. liepą Kerenskis ją atnaujino, bet tuomet ji buvo taikoma tik fronte, pagal karinę jurisdikciją. Viena pirmųjų priemonių, kurių 1917 m. spalio 26 (lapkričio 8) d. ėmėsi Sovietų II suvažiavimas, buvo vėlgi mirties bausmės panaikinimas. Šis nutarimas sukėlė Lenino įniršį: „Tai klaida, neleistina silpnybė, pacifistinė iliuzija!"⁴⁰ Leninas ir Dzeržinskis nesiliovė raginę vėl įvesti mirties bausmę, nors puikiai žinojo, kad ją be jokio „smulkmeniško teisėtumo vaikymosi" galėjo taikyti už teisės ribų esantys organai, tokie kaip ČK. Pirmąjį legalų mirties nuosprendį revoliucinis tribunolas priėmė 1918 m. birželio 21 d.: admirolas Čiastnyj buvo pirmasis „legaliai" sušaudytas „kontrrevoliucionierius".

Birželio 20 d. eseras nušovė V. Volodarskį, vieną Petrogrado bolševikų lyderių. Šis pasikėsinimas įvyko tokiu metu, kai buvusioje sostinėje buvo susidariusi itin įtempta padėtis. Ankstesnėmis savaitėmis bolševikų ir darbininkų santykiai vis blogėjo; 1918 m. gegužę ir birželį Petrogrado ČK priskaičiavo 70 „incidentų" - streikų, antibolševikinių mitingų, demonstracijų, kuriuose dalyvavo daugiausia metalurgijos darbininkai, 1917 m. ir dar anksčiau buvę karščiausi bolševikų šalininkai. Valdžia atsakė į streikus didžiųjų nacionalizuotų gamyklų lokautais. Vėlesniais mėnesiais ši priemonė itin paplito, ja buvo stengiamasi palaužti darbininkų priešinimąsi. Nužudžius Volodarskį, prasidėjo dar neregėta Petrogrado darbininkų areštų banga. „Darbininkų įgaliotinių susirinkimas", kuriame daugumą turėjo menševikai ir kuris koordinavo Petrogrado darbininkų opozicijos veiklą, būdamas tikra darbininkų valdžios atsvara Petrogrado sovietui, buvo paleistas. Per dvi dienas suimta daugiau kaip 800 darbininkų lyderių. Darbininkai atsakė į tuos masinius areštus, pradėdami 1918 m. liepos 2 d. visuotinį streiką⁴¹ .

Tuomet Leninas iš Maskvos nusiuntė bolševikų partijos Petrogrado komiteto pirmininkui Zinovjevui laišką, kuris atskleidžia tiek lenininę teroro koncepciją, tiek stulbinantį politinį nenuovokumą. Leninas iš tiesų padarė didžiausią politinį liapsusą - jis tvirtino, kad darbininkai sukilo pasipiktinę Volodarskio nužudymu!

„Drauge Zinovjevai! Mes ką tik sužinojome, kad Petrogrado darbininkai pageidauja atsakyti į draugo Volodarskio nužudymą masiniu teroru ir kad jūs (ne jūs asmeniškai, o partijos Petrogrado komiteto nariai) juos sulaikėte. Ryžtingai protestuoju! Juk mes save kompromituojame: skatiname masinį terorą visuose sovieto nutarimuose, o kai ateina metas veikti, stabdome visiškai teisingą masių iniciatyvą. Tai ne-leis-ti-na! Teroristai laikys mus lepšiais. Pats laikas kariauti! Būtina skatinti teroro energiją ir masinį jo pobūdį. Teroras turi būti nukreiptas prieš kontrrevoliucionierius, ypač Petrograde, kurio pavyzdys turi lemiamą reikšmę. Draugiškai sveikinu. Leninas"⁴².

1 Iki 1918 m. vasario 1 d. Rusijoje galiojo julijoniškasis kalendorius, kuris atsiliko nuo grigališkojo kalendoriaus trylika dienų. Taigi 1917 m. spalio 25 d. Rusijoje atitiko 1917 m. lapkričio 7 d. Prancūzijoje.