Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ IR ČEKISTU BENDRADARBIAVIMAS

BENDRADARBIAVIMO PAGRINDAI. Komunistai ir čekistai Lietuvoje siekė to paties tikslo -įtvirtinti ir kiek galima įteisinti okupacinį režimą, vaizduojant jį kaip sovietų valdžią. Šis tikslas vertė tas dvi svarbiausias okupacinės valdžios grandis bendradarbiauti.

Lietuvoje okupantai susidūrė su įnirtingu gyventojų pasipriešinimu, todėl pamažu išsirutuliojo savotiškas darbų pasiskirstymas - čekistai besipriešinančius asmenis ir apskritai visą tautą spaudė administracinėmis priemonėmis (taip buvo vadinamas fizinis teroras - sušaudymai, suėmimai, tardymai ir pan.), o komunistai, jų įvairaus lygio partijos komitetai turėjo ideologiškai apdoroti žmones, taip silpnindami jų nusiteikimą priešintis, nors neretai dalyvaudavo ir susidorojant fiziškai (išbuožinant, tremiant ir pan.). Buvo siekiama, kad tie du metodai, tiek brutalus fizinis, tiek dvasinis apdorojimas, kuo labiau susipintų. Visą partizaninio karo laikotarpį tiek čekistai, tiek komunistų partijos vadovai, ypač A. Sniečkus, iš komunistų partijos narių reikalavo, kad jie ne tik žodžiu bei ūkinėmis priemonėmis, bet ir ginklu kovotų su vadinamaisiais buržuaziniais nacionalistais. Tačiau komunistų savisaugos jausmas juos ne itin stūmė į atvirą kovą, nors buvo ir išimčių. Be to, LKP(b) CK partiečius, ypač pirmaisiais pokario metais, nelabai ir vertė aktyviai su ginklu kovoti, nes buvo pavojus, kad partizanai gali visus ar didelę dalį okupantams prijaučiančių asmenų sunaikinti. Galima sakyti, kad lietuviai komunistai buvo saugomi, nors žodžiu ir buvo nuolat raginami su ginklu rankose ginti „darbo žmonių iškovojimus“. Toks žodžių ir darbų neatitikimas dažnai piktino čekistus, kurie, kad ir dengiami kariuomenės, turėjo patys stoti į mūšius. Todėl, ypač pradžioje, anaiptol ne visi jie buvo linkę įsiklausyti į partinių veikėjų patarimus, juo labiau kad tuo metu provincijoje buvo tik vienas kitas šiek tiek išprusęs partinis funkcionierius, galintis ką nors tinkamo patarti. Be to, dauguma atsiųstų čekistų Lietuvą laikė užkariautu kraštu ir nebuvo linkę per daug atvirai kalbėti su visais lietuviais, net ir su tais, kurie buvo nusiteikę jiems pataikauti.

Pamažu pasiekta, kad tarp daugelio partijos komitetų ir MVD-MGB apskričių skyrių įsivyravo abipusis supratimas (visiškai susigyventi daugiausia trukdė dvi priežastys - nuolatinė kova dėl valdžios bei įtakos ir itin didelis čekistų darbo įslaptinimas). 1948-1949 m. partiniai organai provincijoje jau beveik visur sugebėjo čekistus priversti įsiklausyti į jų reikalavimus ir pageidavimus. „Supratimo“ dvasia slinko į žemesnes partines ir čekistines struktūras. Pradėta teigti, kad kova su nacionalistiniu pogrindžiu yra bendras reikalas. Antai partijos Kelmės r. komiteto 1950 m. lapkričio 28 d. nutarime rašoma, jog kai kurios pirminės partinės ir komjaunimo organizacijos neteisingai mano, „kad kova su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis yra tik MGB organų reikalas“1.

Tam tikrą komunistų ir čekistų bendradarbiavimo pagrindą klojo tai, jog per visą Stalino valdymo laikotarpį daugumą komunistų Lietuvoje sudarė rusai (tarp jų ir čekistai, kurių 80-90 proc. buvo partijos nariai). Net 1953 m. LKP gretose lietuvių buvo tik apie 39 proc., apie 70-80 proc. partijos komitetų darbuotojų taip pat sudarė rusai. Todėl dauguma partijos narių tiek savo mentalitetu, tiek kalba visiškai prilygo čekistams, kurių apie 90 proc. buvo rusai ar rusakalbiai.

Beje, kiekviena sovietinė žinyba stengėsi išpūsti savo nuopelnus, bent žodžiu vaizduoti, jog ji toje ar kitoje srityje buvo svarbesnė, pirmesnė. Ne išimtis ir partinės institucijos. Nors ne viename net sovietinių laikų dokumente pripažįstama, jog su lietuvių tautos pasipriešinimu kovojo tik iš kitur atvykę čekistai ir jų kariuomenė, tačiau neretai partiniai organai toje kovoje iškeliami į pirmą vietą. 1949 m. spalio 26 d. partijos Panevėžio aps. komiteto biuras svarstė politinę padėtį Sidabravo, Miežiškių ir Ramygalos vlsč. Tų valsčių partijos komitetų sekretoriai ir MGB poskyrių viršininkai pateikė ataskaitas apie tai, kas nuveikta. Kai kuriems iš jų buvo įrašyti papeikimai, kiti - įspėti. Mat tuose valsčiuose partizanai buvo įvykdę mirties bausmes 13 sovietinių ir kolūkių aktyvistų. Nurodyta visuose kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose ir MTS sudaryti ginkluotas grupes. Viename nutarimo punkte rašoma: „Antitarybinio nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotų gaujų sutriuškinimą artimiausiu metu laikyti svarbiausia partinių organizacijų ir MGB organų užduotimi“2. Tokią formuluotę - partinius organus iškeliant pirma čekistinių - dažnai vartojo ir LKP(b) CK biuras. Iš tikrųjų partinės organizacijos galėjo padaryti tik tai, kas buvo nurodyta. Pavyzdžiui, partijos Utenos aps. komiteto 1949 m. rugpjūčio 25 d. posėdžio nutarime partijos valsčių komitetų sekretoriai įpareigoti po kiekvieno partizanų puolimo nuvykti į įvykio vietą kartu su MGB poskyrio viršininku ir ten gyventojams aiškinti apie „reakcinę nacionalizmo esmę“. Veiksmingesni buvo nurodymai kiekviename kolūkyje įkurti po ginkluotą savigynos grupę, jai priskiriant stribus ir milicininkus3.

Čekistų vadovybė Vilniuje ir net Maskvoje bei LKP(b) CK biuras, ypač A. Sniečkus, bendradarbiavo labai glaudžiai, net ir 1944-1947 m., kai Lietuvą valdė tiesioginė Maskvos „ranka“ -VKP(b) CK biuras Lietuvai. Nepavyko rasti nė vieno reikšmingesnio dokumento, kurio I. Tkačenka, J. Bartašiūnas, D. Jefimovas ir kiti čekistų vadai nebūtų siuntę ir A. Sniečkui, ne tik M. Suslovui, V. Ščerbakovui ir aukščiausiajai represinių organų vadovybei Maskvoje. Kaip minėta, svarbesni dokumentai retai buvo siunčiami M. Gedvilui ar J. Paleckiui. Galima manyti, jog tarp čekistų ir A. Sniečkaus nebuvo jokių paslapčių, tarp jų ir operatyvinių. Tai patvirtintų toks faktas, kad LSSR MVD ministras J. Bartašiūnas ir 4-osios ŠD vadas P. Vetrovas A. Sniečkui siųsdavo pusės mėnesio ar mėnesinius čekistinių karinių operacijų planus. Tuose planuose buvo nurodoma, kuriose vietovėse operacijos bus vykdomos, kada ir kokiomis jėgomis koks dalinys jas vykdys prieš kurį konkretų partizanų būrį4.

Tuo tarpu apskrityse, o juo labiau valsčiuose, būdavo visaip. Nors bendra nuostata buvo aktyvinti bendradarbiavimą, tačiau daug lėmė ir vietos valdžios vyrų - tiek partinių, tiek čekistų -asmeninės savybės, jų tarpusavio santykiai. Daugelyje apskričių partijos komitetai ir MGB skyriai ilgai veikė atskirai, nelabai kišosi į vieni kitų reikalus. 1946 m. birželio 7 d. vykęs partijos Telšių aps. komiteto biuro posėdis konstatavo, jog partijos komitetas „visiškai nepatenkinamai vadovauja operatyviniam darbui“. Biuro nutarime pripažįstama, kad partijos komitetas MVD ir MGB skyrių operatyvinio darbo nekontroliavo, stribų būrys nesukomplektuotas, aktyvas neapginkluotas, prastai dirba agentai, nepuolami buožės, todėl „banditai“ suaktyvėjo5. Išeitį iš padėties toje apskrityje LKP(b) CK matė tik tokią - pakeisti partijos apskrities komiteto vadovybę.

Dar ir 1948 m. liepos 20 d. vykusiame partijos Telšių aps. komiteto biuro posėdyje po Ubiškės vlsč. komsorgės Z. Gabalytės žuvimo* konstatuota: „Šis provokacinis susidūrimas įvyko todėl, kad MGB apskrities ir valsčių organų vadovai vis dar dirba atitrūkę nuo partinių organizacijų ir paprasčiausius reikalus slepia nuo jų“ 6.

* Žr. 273 p.

1947 m. panaikinus VKP(b) CK biurą Lietuvai, A. Sniečkus apskritai tapo pagrindine LKP(b) bendradarbiavimo su represinėmis struktūromis ašimi. Jis iš jų gaudavo daugybę pranešimų, informacijų, spec. pranešimų ir kitokių dokumentų, taip pat svarbiausių partizanų dokumentų vertimus. 1949 m. LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus vedėjas I. Razinas į LSSR MGB sekretoriatą grąžino tas metais iš LSSR MGB vadovybės gautus 327 pranešimus apie sutriuškintus partizanų būrius, antisovietinių organizacijų veiklą ir jų narių suėmimą, gandus bei gyventojų nuomones apie trėmimus, būsimą karą ir t. t. Truputį vėliau buvo grąžinti dar 37 1949 m. dokumentai. 1950 m. pabaigoje grąžinta 300 iš MGB gautų dokumentų, įvardytų kaip „spec. pranešimai“7. Kadangi dalis MGB dokumentų likdavo LKP(b) CK, galima teigti, jog susirašinėjimo srautai buvo dideli.

LSSR MGB sekretoriatas LKP(b) CK ypatingajam sektoriui grąžindavo CK biuro nutarimus ir išrašus iš tų nutarimų. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas tam, kas vyksta Kaune ir Vilniuje. LSSR MGB kasdien rengdavo atskiras suvestines apie įvykius tuose miestuose. 1950 m. kovo 22 d. LKP(b) CK ypatingasis sektorius grąžino LSSR MGB ministrui P. Kapralovui 256 egz. kasdienių suvestinių. Šių miestų partijos komitetus čekistai taip pat informuodavo apie atskirus asmenis, žmonių nuotaikas, antisovietinių organizacijų likvidavimą ir pan. įvykius. Partijos Vilniaus m. komitetas 1950 m. pradžioje grąžino LSSR MGB 39 1947-1949 m. iš jų gautus dokumentus, nes jie „tapo nereikalingi“. LKP(b) CK mėgino, bent nuo 1950 m., kontroliuoti ne tik kaip vykdomi CK biuro nutarimai, bet ir kaip nagrinėjami atskirų žmonių pareiškimai, kurie iš CK būdavo persiunčiami į MGB. CK darbuotojai, praėjus maždaug mėnesiui po dokumento išsiuntimo, P. Kapralovui siųsdavo „Priminimą“ ir klausdavo, kas yra padaryta gavus piliečio pareiškimą. Beje, MGB paketus su įvairiais dokumentais išvežiodavo spec. ryšio respublikinės kontoros pasiuntiniai, priklausę MGB pavaldumui8.

Kaip teigia V. Tininis, A. Sniečkus šiek tiek konfliktavo su dauguma LSSR represinių struktūrų vadų (atrodo, tik J. Bartašiūnas buvo visiškai paklusnus ir nevykdė jokios savarankiškos politikos). Kiek tas konfliktavimas turėjo ryšio su P. Kapralovo 1950 m. rezoliucijomis ant dviejų raštų, sunku pasakyti. Šiaip ar taip, tų raštų uždelsimas išsiųsti rodo, kad LSSR MGB vadovybė labai apgalvodavo savo siunčiamų raštų turinį. Gal tos rezoliucijos atsirado išaiškėjus kokioms nors techninėms, kad ir statistinėms klaidoms. Pirmas raštas buvo skirtas A. Sniečkui ir LKP(b) CK antrajam sekretoriui A. Trofimovui. Jame rašoma, jog nacionalistai mėgina įsiskverbti į sovietines ir ūkines organizacijas, kad galėtų kenkti. Šio rašto apačioje yra rezoliucija: „Pažyma adresatams neišsiųsta, nes ministras užrašė rezoliuciją kol kas laikyti ją apskaitos-informacijos poskyryje“. Antras raštas buvo adresuotas A. Sniečkui, jame rašoma apie nacionalistinio pogrindžio taktiką ir metodus. Rašoma, jog nacionalistai lenda į kolūkius, ten kenkia, žaidžiama rusifikacijos korta.

Išvardijama, kokios pogrindžio organizacijos ir kaip veikė. Ant šio rašto yra tokia P. Kapralovo rezoliucija: „Drg. Počkajau. Kol kas saugoti. Bus reikalinga vėliau“9 (Ilja Počkajus - P. Kapralovo pavaduotojas, MGB 2N valdybos viršininkas, vienas aktyviausių čekistų veikėjų)- Beje, antrame rašte tarp kitų atskleistų organizacijų minima ir „Raketa“. Tos neva atskleistos organizacijos 10 narių suėmimas buvo viena didžiausių čekistų klastočių. Viename iš partizanų štabų paimtų dokumentų radę paminėta, jog Tauragėje aktyviai veikia pogrindinė organizacija „Raketa“, suėmė jiems įtarimą kėlusius žmones ir kankinimais privertė juos prisipažinti. Beje, Tauragės apskritis, vėliau - rajonas buvo vienas iš pasipriešinimo okupacijai židinių ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Todėl nenuostabu, kad 1950 m. LSSR MGB A. Sniečkui ir A. Trofimovui rašė, jog „remiantis Lietuvos KP(b) CK biuro š. m. balandžio 26 d. nutarimu į Tauragės apskritį buvo pasiųsta grupė vadovaujančių ministerijos darbuotojų“, kurie turėjo padėti „likviduoti pogrindžio likučius“. Kartu su jais papildomai pasiųsta 100 karių, sudarytos 5 operatyvinės kariuomenės grupės kiekvienam partizanų būriui. Pasirodžius toms naujoms jėgoms buvo nukauta 22 ir paimti gyvi 11 partizanų10. Taigi LKP(b) CK biuras, o ypač A. Sniečkus, buvo čekistinių darbų sūkuryje, į juos gilinosi ir neretai nurodinėjo, ką reikia toliau daryti.

Kaip minėta, žemesnės partinės grandys, partijos apskričių komitetai, su čekistais bendradarbiavo gana įvairiai. Kai kurie partijos komitetai tik bendresnio pobūdžio planų, atskirų asmenų patikrinimo bei ataskaitų pavidalu būdavo įsileidžiami į čekistinių darbų „virtuvę“, kiti, tokie kaip partijos Kėdainių aps. komitetas, sudarydavo bendrus operatyvinius planus ir kartu su čekistais juos įgyvendindavo. Pamažu tarp daugelio apskričių (rajonų) komitetų ir MGB skyrių nusistovėjo daugmaž dalykiniai, o kai kur ir gana draugiški ryšiai. Ideologiniai ir net teisiniai (LKP(b) CK ir LSSR MGB vadovybės nurodymai, direktyvos) glaudaus bendradarbiavimo pagrindai buvo, juos tik retkarčiais sudrumsdavo kova dėl valdžios bei asmeninių ambicijų karai. Kaip galima spręsti iš kai kurių partijos komitetų 1951-1952 m. pranešimų LKP(b) CK, tuo metu daugiausia trinties būta tarp naujai įkurtų rajonų (anksčiau neturėjusių apskrities statuso) partinių funkcionierių ir čekistų, mat tiek vieni, tiek kiti naujose vietose stengėsi užimti patogiausias, reikšmingiausias pozicijas, į aukštesnius postus paskirti savus žmones. Partijos Varnių r. komiteto biuro 1952 m. kovo 4 d. nutarime dėl partizanų grupių sutriuškinimo rašoma: „MGB RS dirba atitrūkęs nuo partinių ir tarybinių organų, prisidengdamas visiška konspiracija“. Be kitko, ten dar rašoma, jog partizanus remia ryšininkai ir rėmėjai „iš buožių likučių ir atsilikusi gyventojų dalis“. Tuo metu Varnių r. dar buvo 13 partizanų. Partijos Skaudvilės r. komiteto 1952 m. balandžio 8 d. nutarime rašoma: „MGB RS viršininkas drg. Vyrovas vis dar neužmezgė glaudaus ryšio su rajono komitetu, ne visada laiku praneša apie banditų pasirodymus ir jų veiksmus, taip pat visiškai nepakankamai informuoja apie nacionalistinio pogrindžio propagandos faktus“. Partijos Kazlų Rūdos r. 1952 m. birželio 9 d. biuro nutarime apie politinę padėtį konstatuota, jog čekistai daug padarė triuškindami pogrindį nuo 1950 m., kai buvo įkurtas rajonas, bet dar yra likę 16 „banditų“. Viename iš nutarimo punktų rašoma: „Partijos rajono komitetą [būtina] laiku informuoti apie visus įvykius rajone, kad kartu būtų galima imtis priemonių užbėgti jiems už akių“11. Tokių priekaištų čekistams partiniai funkcionieriai pažerdavo nuolat. Jų būdavo ir anksčiau. Antai 1949 m. birželio 28 d. partijos Kauno aps. komitetas buvo priėmęs nutarimą „Dėl politinės padėties Zapyškio valsčiuje“. Nutarime konstatuota:

MGB VP viršininkas pareiškė, jog nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotų gaujų likvidavimu užsiima tik MGB organai, tai ne partijos valsčiaus komiteto reikalai, todėl ir nemanė, kad būtina partijos valsčiaus komitetui pranešti apie banditų puolimus“12. Komunistai dažniausiai tik apsimesdavo, kad nori dalyvauti kovose, į jas buvo stumiami žemesnieji pavaldiniai. Čekistai tą imitaciją gerai suprato, todėl padėtis beveik per visą partizaninio karo laikotarpį liko nepakitusi.

Be idėjinės pareigos vykdymo, komunistus ir čekistus dar jungė materialinės naudos siekis. Kai 1946 m. pabaigoje A. Sniečkus Maskvos įsakymu nurodė kovą su buržuaziniais nacionalistais derinti su kova prieš buožes, vykdyti šį nurodymą uoliai ėmėsi dauguma partinių funkcionierių ir čekistų. Išbuožinimai ir trėmimai jiems buvo patogi proga gerokai praturtėti. 1947 m. visose apskrityse įvairiais variantais buvo priimami nutarimai, kuriuose nurodoma „operatyvines banditizmo likvidavimo priemones suderinti su buožių puolimu ir masinio politinio darbo tarp gyventojų išplėtimu“.

Bendradarbiavo ne tik siaurąja prasme suprantami čekistai ir partijos komitetai, bet ir visos represinės struktūros (prie jų stalinizmo metais galima priskirti ir komunistų partiją). Vienoje iš 1945 m. partijos Panevėžio aps. komiteto bylų yra pateiktas sąrašas 180 pranešimų, kuriuos tais metais apskrities prokuratūra buvo nusiuntusi NKVD-NKGB operatyvinio sektoriaus viršininkui, o kopijas — partijos komiteto sekretoriui ir per VČ (aukšto dažnio linijomis) perdavusi J. Bartašiūnui13. Šis prokuratūros per 4 mėnesius išsiųstų svarbių raštų srautas sujungdavo įvairių žinybų „informacijos srautus“.

Kai kurie partijos apskričių komitetų bylose esantys dokumentai leidžia spėti, kad buvo keičiamasi gana slaptomis žiniomis, net operatyviniais pranešimais. Vienoje partijos Ukmergės aps. komiteto byloje yra gen. P. Vetrovo 1946 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 1-2-002382 „Dėl operatyvinių tarnybinių dalių 1946 m. spalio mėn. veiklos patikrinimo“. Jame gana smulkiai nagrinėjama divizijos pulkų veikla, nurodoma, kas iš vadų už nusižengimus atleistas, kurie iš jų kelioms paroms suimti ir t. t.14

Represinės žinybos buvo pagrindinis partijos komitetų informacijos šaltinis. Iš jų kartotekų buvo galima bet kada gauti reikiamų žinių, tarkime, kad ir apie tai, kiek partizanų šeimų gyvena vienoje ar kitoje apskrityje ar valsčiuje. Pavyzdžiui, partijos Ukmergės aps. komitetui buvo pateikta pažyma, kurioje rašoma, kiek kuriame valsčiuje gyvena vadų ir eilinių partizanų šeimų. Tokių buvo 135, tarp jų 20 vadų šeimų15.

Tiek represinių organų darbuotojai, tiek partiniai funkcionieriai tuo sudėtingu šalies gyvavimo laikotarpiu ieškodavo priešų ir priekabių ten, kur jų nebuvo. Dažnai įžvelgdavo diversijas, tarkime, laikraščių korektorių klaidose, neretai po to iš darbo lėkdavo ne tik korektoriai ir teksto rinkėjai, bet ir redaktoriai. Partija atidžiai sekė spausdintą žodį, kiekviena klaida buvo vertinama kaip pasikėsinimas į komunistinės ideologijos grynumą. LSSR MGB ministras P. Kondakovas 1952 m. birželio mėn. A. Sniečkui parašė gana ilgą pranešimą apie knygos „Mūsų didžioji Tėvynė“ vertimą. „Vykdydama Lietuvos KP(b) CK nutarimą, LTSR MGB įvykdė operatyvinį tyrimą ir ištyrė faktus apie politinius iškraipymus išleidžiant lietuvių kalba knygą „Mūsų didžioji Tėvynė“. Ją išleido politinės ir mokslinės literatūros leidykla 1950 m.“ Knygą vertė Pranas Merklis, išvardyti redaktoriai, cenzorius, rinkėjai, korektorius. Pateikti trys svarbiausi prasmių iškraipymai ir dar 20 mažesnių. „Per agentūrą stengiamės sužinoti, kas padarė politinius iškraipymus“16.

Čekistų ir partinių funkcionierių bendradarbiavimo operatyviniu lygmeniu intensyvumą lėmė įvairios priežastys. Ypač glaudžiai bendradarbiauta ten, kur partijos sekretoriais dirbo praeityje buvę čekistai ar jiems artimi politiniai kariuomenės vadovai. Vienas iš tokių — karinių politrukų — buvo partijos Klaipėdos sr. komiteto pirmasis sekretorius K. Liaudis (vėliau, 1954-1959 m. - LSSR KGB pirmininkas). Šios srities MGB valdybos viršininkas Kapitonas Seninas siųsdavo jam pranešimus, kuriuose pateikdavo itin slaptų žinių. 1951 m. spalio 6 d. buvo pranešta apie vykdomas įvairias vadinamąsias kombinacijas pradėjus išdavinėti partizanei G. Rudytei. Taip pat pranešta apie tai, kad Tauragės r. „Vienybės“ kolūkio pirmininko pavaduotojas J. Narušis čekistams pranešęs, jog Kaupių kaimo apylinkėse jis žino esant bunkerį, į kurį nuvedė čekistus persirengęs rusų kareiviu. Bunkeryje buvo nušautas Žalgirio būrio partizanas S. Mozeliaus-kas-Perkūnas 17. 1951 m. spalio 27 d. pranešta apie kombinaciją, kurios metu agentai smogikai mėgino paimti gyvą partizaną Joną Vidauską-Ramūną, tačiau šis spėjo susprogdinti granatą; žuvo pats ir smogikas J. Mankus, dar du smogikai sužeisti. Metų pabaigoje K. Seninas pranešė apie agento Kazio Šapono perkėlimą gyventi į Pajūrio miestelį (Šilalės r.)18. Kartais K. Seninas siųsdavo K. Liaudžiui po 2-3 pranešimus per dieną apie partizanų puolimus, jų nukovimą, gaisrus kolūkiuose, apie tai, kad „panaudojus literines priemones“ buvo paimtas ar nukautas tas ir tas. Tarp tų dviejų žmonių, matyt, nebuvo jokių paslapčių.

Gana svarbi bendradarbiavimo grandis buvo įvairių „įtartinų“ reikalų, žinių, duomenų ir pan., kurie įvairiais būdais patekdavo į partijos komitetą, perdavimas represiniams organams. Kiekvieno komunisto, juo labiau partijos komitetų garbės reikalas buvo kuo skubiau perduoti į čekistų rankas visus antisovietinio atspalvio reikalus. Įskundimas ne tik toleruotas, bet ir laikytas garbingu dalyku (įskundimo atvejai šioje knygoje ne kartą minimi). Klasikiniu tokio komunistų elgesio pavyzdžiu gali būti 1953 m. pradžios įvykis Kudirkos Naumiesčio vidurinėje mokykloje. Ten vyko klausimų vakaras, moksleiviai savo klausimus iš anksto galėjo pateikti raštu, raštelius įmesdami į pastatytą dėžutę. Tarp tų klausimų buvo nemažai tokių, kurie buvo įvardijami kaip „antitarybiniai“. Šiek tiek padelsęs mokyklos direktorius tuos raštelius nunešė į partijos komitetą, kurio darbuotojai juos skubiai perdavė MGB19. Nepavyko rasti tolesnių tyrimo rezultatų, bet galima teigti, kad raštelių autoriai buvo nustatyti, nes mokiniai rašė savo ranka. Netrukus mirus Stalinui ir pakitus represijų krypčiai, raštelių autoriai tikriausiai išvengė Sibiro, bet jie, matyt, buvo ilgai persekiojami, juos mėginta verbuoti agentais, o atsisakiusiems trukdyta toliau mokytis.

Pokario metais žmonės, ne tik linkę išduoti, ko gero, manė, kad rašyti skundą ar įdavimą partijos komitetui ar čekistams yra vienas ir tas pats. Štai tokio įdavimo pavyzdys, rašytas partijos Ukmergės aps. komitetui neraštingo žmogaus pieštuku ant nuplėšto popieriaus gabalo (kalba netaisyta): „Aš pranešu kompartijai, kad Klaipėdos gatvėje Nr. 50 gyvena Juozas Ramanauskas, kuris dirba kaipo maisto (?) kalvis, bet praktiškai daugiausia dirba savo naudai, plėšdamas nuo žmonių aukščiausias kainas ir iš tų pinigų pralaiko banditus, nežinau kelis. Vieną žinau tikrai, kad per laiką tai blogas darbas nuo žmonių plėšti aukštas kainas, už patentą nereikalinga mokėti, nes prisidengęs kaip maiste dirbąs, priešingai, turtą didina ir banditus užlaiko, turi 2 slėptuves namie, kurios randas iš šiaurės tame gale, kur gyvena motina, vargšė senutė. Viena slėptuvė randasi sienoje už spintelės“. Po šiuo rašteliu yra rezoliucija: „MGB gauta [19]47. III. 17. [19]47. III. 18 įvykdyta operacija“. Raštelis yra likęs partijos komiteto byloje 20.

Partijos komitetai nuolat ragino partijos narius bendradarbiauti su čekistais. 1949 m. rugsėjo 23 d. uždarame partijos Tauragės aps. komiteto biuro posėdyje buvo svarstomi partizanų puolimai. Nurodyta čekistams ir jų kariuomenės 273-iajam šaulių pulkui (SP) smogti pogrindžiui lemiamą triuškinantį smūgį, nuolat rengti pasalas ir sekretus tikėtinuose partizanų judėjimo keliuose, operatyvinius darbuotojus komandiruoti į tuos valsčius, kur aktyviai veikia partizanai, ir t. t. Priimtame nutarime buvo toks punktas: „Įpareigoti partijos valsčių komitetų sekretorius mobilizuoti visą valsčių partinį ir tarybinį aktyvą kovai su ginkluotomis gaujomis ir nacionalistiniu pogrindžiu, laiku informuoti MGB VP viršininkus apie tarybinio partinio aktyvo gautas žinias“21. Be abejo, ne aktyvistų žinios ir pastangos buvo svarbiausios okupantams sutriuškinant pogrindį, bet ir jie prie to prisidėjo.

Represinių struktūrų pareigūnai siųsdavo partijos komitetams pranešimus apie įvairias gyvenimo sritis, ne tik apie politiką ir kovas, bet ir apie tai, ką žmonės kalba apie rinkimus, kainų pakėlimą, kokie pasakojami anekdotai. Buvo pranešama ir kur kas vagia, ką gadina. Pranešinėdavo apie - jų supratimu -netinkamą pareigūnų elgesį. 1947 m. pavasarį MVD Prienų AS pranešė partijos komiteto pirmajam sekretoriui S. Naimavičiui, kad Pakuonio vlsč. komiteto sekretorius K. Liudvinavičius du kartus nakvojo (kartu su stribu) Antakalnio kaime. Po to S. Naimavičius perspėjo partorgus ir sekretorius taip nesielgti, į kaimus vykti tik su apsauga, o „pasikartojus minėtiems faktams, būsite svarstomi LKP(b) apskrities komiteto posėdyje ir traukiami partinėn atsakomybėn už bolševikinio budrumo praradimą“22.

Buvo siekiama, kad jokios sovietų paslaptys neišplauktų į paviršių ir kad neliktų jokių jų nusikaltimus įrodančių dokumentų. MGB Prienų AS viršininkas Maksimas Ševčenka 1948 m. vasarą rašė S. Naimavičiui, kad, tikrinant piliečio P. Lukoševičiaus dokumentus, šis pateikė pažymą, išduotą Pakuonio vlsč. trėmimų įgaliotinio Šafirovičiaus (su DZDT antspaudu), jog P. Lukoševičius buvo vienas iš įgaliotinių tremiant gyventojus. Pasak čekisto, tokios pažymos išduoti negalima, nes taip pažeidžiami LKP(b) CK nurodymai23.

LSSR MGB ypatingosios inspekcijos darbuotojai kartu su LKP(b) CK atsakingais darbuotojais dalyvaudavo CK brigadų darbe tiriant ar tikrinant apskričių partinių funkcionierių ar čekistų veiklą. Apie tai 1947 m. pradžioje ministras D. Jefimovas pranešė SSRS MGB inspekcijai. Jis rašė, kad „inspekcijos darbuotojai dalyvavo LKP(b) CK brigados darbe tiriant tarybinių partinių ir MVD bei MGB AS darbuotojų revoliucinio teisėtumo pažeidimo faktus Raseinių apskrityje“. Skundėsi, jog inspekcijai trūksta darbuotojų - net viršininko, nors etatai senokai patvirtinti24.

Kai partijos komitetai parinkdavo kandidatus į įvairaus lygio deputatų tarybas, visus juos tikrindavo represinių struktūrų darbuotojai. Neretai partinių organų jau patikrintus kandidatus čekistai atmesdavo dėl jų praeities „klaidų“. Buvo atmetami kandidatai net į AT. Pavyzdžiui, Vilkaviškio aps. gavus MGB AS viršininko pranešimą apie kandidatę į LSSR AT M. Eidukaitienę (buvusi pavasarininkų ir tretininkų organizacijų narė, karo metu buvo Vokietijoje), nutarta prašyti LKP(b) CK pakeisti kandidatę25.

Savo ruožtu prieš išduodama ginklus aktyvistams, MVD (vėliau - MGB) jų sąrašą būtinai derindavo su partijos komitetais.

Prieš skirdami žmogų į bet kokias, nors ir menkas pareigas, partijos komitetai jo kandidatūrą būtinai derindavo su čekistais, kurie kartais net nepaaiškindavo, kodėl jie nepritaria vienai ar kitai kandidatūrai. MGB Prienų AS viršininkas M. Ševčenka 1947 m. balandžio 25 d. rašė partijos komiteto pirmajam sekretoriui S. Naimavičiui, jog jis „negali sankcionuoti“, kad V. Šalkauskas būtų patvirtintas ryšių skyriaus viršininku. Partijos Prienų aps. komitetas buvo prašęs MGB patikrinti Jiezno partorgą K. Liudvinavičių, savo komiteto techninius darbuotojus ir daug kitų žmonių 26. Visa tai darė ir visi kiti partijos apskričių komitetai. V. Šalkauskas ryšių skyriaus viršininku tikriausiai buvo nepaskirtas todėl, kad nebuvo agentu. Tokiose informacijos susikaupimo vietose čekistai būtinai norėdavo turėti savo agentus. Po kurio laiko ryšių, susisiekimo įmonėse Lietuvoje dirbo beveik vien agentai arba „patikimi asmenys“. Be to, prieš paskirdami į bet kurį reikšmingesnį postą, partijos komitetai visuomet klausdavo čekistų, ar šie neturi kompromituojančių duomenų apie kandidatą į tą postą. Štai kokius paklausimus pateikė 1950 m. antroje pusėje vien partijos Panevėžio r. komitetas ir kokius atsakymus jis gavo. Į vieną paklausimą MGB RS viršininkas atsakė, jog neprieštarauja, kad kolūkių pirmininkais būtų paskirti 8 išvardyti asmenys. Į paklausimą apie kitus 9 asmenis atsakyta, kad apie 7 žmones kompromituojančių duomenų nėra, o apie 2 - yra. Apie vieną iš jų rašė: „Ignas Dailidėnas, Juozo, 1910 m. gimimo, buvusio Naumiesčio vlsč. Stultiškių kaimo gyventojas, savo ūkyje turėjo 27 ha žemės, 3 arklius, 4 karves, naudojosi samdomąja darbo jėga. Igno Dailidėno žmona — Ona Dailidėnienė-Vertelkaitė yra legalizuoto bandito Jurgio Vertelkos pusseserė. Igno Dailidėno brolis Edvardas Dailidėnas vedęs Viršulytę, kurios 4 broliai Viršuliai buvo banditai, juos nukovė kariuomenė 1945-1946 m. Be to, jos giminaitis Stasys Kudulis Tarybų valdžios suimtas kaip vokiečių parašiutininkas banditas“. Paklausus dar apie 8 kandidatus į kolūkių pirmininkus, atsakyta, jog apie 5 kompromituojančių duomenų nėra, o apie Bronių Vidugirį parašė: „Aktyviai padeda banditams maisto produktais, gyvena pasiturimai“.

1950 m. rugpjūčio 15 d. MGB Panevėžio RS pateikė pažymą apie 8 pradžios mokyklos mokytojus, apie kuriuos turėta „kompromituojančių duomenų“. Vieni jų yra buvę tautininkų partijos nariais, kiti - antisovietiškai nusiteikę, jų giminės - „banditai“ ar suimti ir t. t. Apie Naujamiesčio nepilnos vidurinės mokyklos direktorių Adolfą Miškinį rašoma: „Jo tėvai 1948 m. ištremti iš Lietuvos TSR kaip buožės - banditų rėmėjai, kurių sodyboje 1948 m. kovo 10 d. MGB kariuomenė nužudė du banditus. Jo žmona Bronė Miškinienė susirašinėja su JAV gyvenančiais giminėmis“27.

Maždaug nuo 1949 m. prieita iki to, kad net visuomeninės pareigos negalėjo būti skiriamos be čekistinių žinybų sutikimo. Niekas be LSSR MGB sutikimo negalėjo būti apdovanotas sovietiniais medaliais ar ordinais, toks sutikimas buvo reikalingas ir norint suteikti kam nors garbės vardą. Kai kurie partijos komitetai, kaip kad Kalvarijos aps., 1950 m. prašė MGB patikrinti visus apskrities darbuotojus, įeinančius į partijos komiteto nomenklatūrą. Taip būdavo iš naujo „iššukuojami“ tie, kurie anksčiau praslydo per partinius ir čekistinius patikrinimų tinklus.

Kaip minėta, represinės struktūros ypač atidžiai tikrindavo visus norinčiuosius stoti į komunistų partiją. Čekistams būdavo siunčiami maždaug tokie paklausimai, kokį partijos Alytaus aps. komiteto antrasis sekretorius N. Mironovas 1947 m. rugpjūčio mėn. nusiuntė MGB AS viršininkui V. Bogomolovui: „Lietuvos KP(b) Alytaus apskrities komitetas prašo pranešti, ar turite medžiagos, kompromituojančios pil. Stasį Kalinauską, Adomo, 1906 m. gimimo, gyvena Dekovčiznoje (?), dirba Aniškio tarybinio ūkio skyriaus ūkvedžiu. Minėtus duomenis reikia pasitikrinti, nes pil. Kalinauskas pateikė pareiškimą stoti į VKP(b) narius“28.

Praėjus 1944—1945 m. kovoms, kai krašte siautėjo čekistinė kariuomenė, čekistai turėdavo partinėms institucijoms pranešti apie rengiamas operacijas, bet ne visuomet tą darė. Partijos Trakų aps. komiteto propagandos sekretorius 1947 m. birželio 16 d. partijos apskrities komitetui pranešė, kokiomis aplinkybėmis vienas aktyvistas žuvo, kitas buvo sužeistas. Tai padarė čekistiniai kareiviai, palaikę juos partizanais. Jo teigimu, valsčiaus partijos sekretorius ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas nebuvo informuoti, kad Valkininkų—Eišiškių ruože veiks kariuomenė. Partijos sekretorius prašė MGB vadovybės iš darbo atleisti operacijai vadovavusį operatyvininką Kulminskį29. Beje, tokių atvejų, kai kariškiai nušaudavo aktyvistus, buvo dešimtys, gal net šimtai.

Čekistai aktyviai dalyvavo ir propagandiniame kare prieš pogrindį. Vien jų pastangomis būdavo surengiami atviri partizanų teismai, į kuriuos susirinkdavo gana daug žmonių. Tie teismai ne visuomet pavykdavo, nors dažniausiai juose būdavo teisiami per tardymus palūžę partizanai. Represinės struktūros aprūpindavo partijos komitetus propagandine medžiaga, kuri būdavo panaudojama straipsniuose ir paskaitose. Ypač stengtasi kompromituoti partizanus ieškant jų sąsajų su vokiečiais. Kretingos aps. MVD AS viršininkas Fiodoras Dusis 1946 m. pabaigoje partijos apskrities komitetui pristatė pažymą apie partizanų vadus, kurie turėjo ryšių su vokiečiais (baigę vokiečių diversantų mokyklas ir pan.), ir dvasininkus (taip pat ir zakristijonus), kurie dalyvavo pasipriešinimo sąjūdyje ar rėmė partizanus. Tokią pat medžiagą, pavadintą „Kompromituojanti medžiaga“, partijos komitetui pristatė ir MGB skyriaus viršininkas; joje pateikti duomenys apie 16 partizanų30.

Pažymėtina, kad kartais ir represinės struktūros kreipdavosi pagalbos į partines institucijas, norėdamos ką nors sužinoti apie žmogų, ypač iš partinių sluoksnių. LSSR MGB Kadrų skyrius 1948 m. kreipėsi į LKP(b) CK Kadrų skyriaus pavaduotoją Mironą Moskviną su paklausimu apie Stasį Aleksiejūną, kurį partijos Kaišiadorių aps. komitetas rekomendavo darbui MGB. Neva jis, dirbdamas Onuškyje mokytoju, kalbėjęs antisovietiškai. Prašė, jei turi duomenų, jiems atsiųsti. LKP(b) CK Kadrų skyrius nusiuntė vienos komjaunuolės pranešimą, kad mokytojaudamas Žiežmariuose S. Aleksiejūnas iš tiesų kalbėjo antisovietiškai, buvo nusiteikęs prieš komjaunimą, nors paskui įstojo į komjaunimo organizaciją31. Šis atvejis rodo, kad partijos komitetai kartais turėdavo išsamesnę informaciją negu represinės struktūros.

Partinės vadovybės keliami neįvykdomi reikalavimai čekistams per kelis mėnesius sutriuškinti pogrindį buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios čekistai, labai skubėdami tą nurodymą įvykdyti, griebdavosi drastiškų priemonių - masiškų suėmimų, kankinimų, bylų klastojimo ir pan. Suklastotos bylos dažniausiai atsirasdavo tada, kai po partizanų ar pogrindinių organizacijų išpuolių, ypač įvykdytų miestuose, čekistai partinės ir savos vadovybės būdavo spaudžiami žūtbūt „teroristus“ surasti. Nesugebėdami greitai to padaryti, jie sudarydavo bylas ir niekuo dėtiems žmonėms, kurie visi ar didesnė jų dalis kankinami „prisipažindavo“ padarę viską, ką jiems inkriminuodavo čekistai. Kaip minėta, 1948 m. pradžioje LSSR MGB pranešė A. Sniečkui, M. Gedvilui ir J. Paleckiui apie 7 Utenos gimnazistų suėmimą. Jie 1947 m. balandžio 24 d. buvo neva nušovę partijos komiteto darbuotoją Zaguliajevą, o gruodžio 3 d. - berniukų gimnazijos direktorių Kuliešį. Pranešimo pabaigoje rašoma: „Suimti teroristinės organizacijos dalyviai prisipažino kalti ir davė plačius parodymus apie savo praktinę veiklą“32. Buvo atrinktas ir iš dalies sunaikintas Utenos gimnazistų žiedas. Iš tiesų minėtus sovietinius aktyvistus mieste nušovė partizanai; gimnazistai buvo visiškai nekalti.

Partizanų ir apskritai nelegalų legalizaciją tikriausiai sumanė partiniai organai. Pirmą kartą legalizaciją LKP(b) CK ir LSSR vyriausybė paskelbė 1945 m. vasario mėn., vėliau propagavo J. Bartašiūnas, J. Paleckis ir kiti iki pat 1956 m. Pačią legalizacijos procedūrą vykdė represinės struktūros. Į MGB apskričių skyrius ar valsčių poskyrius turėdavo prisistatyti partizanai ir tarnavimo RA vengę ar iš ten dezertyravę asmenys. Jei legalizuodavosi buvęs partizanas (iš pradžių, ypač 1945 m., tą stengtasi nuslėpti, todėl buvę partizanai dažniausiai prisistatydavo kaip asmenys, vengę tarnybos RA), iš jo būdavo reikalaujama pristatyti turėtą ginklą ir išduoti kovos draugus bei rėmėjus. Visus agitacinius propagandinius legalizacijos reikalus turėjo tvarkyti sovietinės ir partinės įstaigos. Taigi vykdydami šią priemonę čekistai ir partiniai funkcionieriai turėjo glaudžiai bendradarbiauti. 1948 m. sausio 8 d. MGB Tauragės AS gavo anoniminį laišką, kuriame buvo rašoma, jog eiliniai „banditai“, jeigu jiems bus garantuota amnestija, išžudys savo vadus ir pasiduos. Informacijoje LKP(b) CK ministras P. Kapralovas pridūrė: „Jei manote, kad tai būtina ir galima, prašau Jus nurodyti visiems partijos komitetams parašyti straipsnius laikraščiuose, jog LTSR vyriausybės kreipimasis dėl legalizacijos galioja“33.

Ne tik apskrityse, bet ir valsčiuose partijos komitetams ir MGB valsčių poskyriams būdavo pavedamos bendros užduotys, iš vienų ir iš kitų reikalaujama ataskaitų. 1948 m. sausio 26 d. partijos Alytaus aps. komiteto biuras svarstė šešis klausimus, tarp jų ir kaip partijos Miroslavo vlsč. komitetas vykdo LKP(b) CK 1947 m. gruodžio 12 d. nutarimą dėl kovos sustiprinimo. Tiek partijos komiteto sekretoriui Rutkauskui, tiek MGB valsčiaus poskyrio viršininkui buvo pavesta per 10 dienų kiekvienoje apylinkėje sudaryti ginkluotas grupes, jų narius išmokyti šaudyti, per 5 dienas sukomplektuoti stribų būrį, į kovą įtraukti aktyvą, sustiprinti valsčiaus centro apsaugą, nakčiai išstatyti postus, patruliuoti, tam pasitelkiant ir aktyvistus34. Po devynių mėnesių vėl svarstyta padėtis Miroslavo vlsč. ir vėl priimtas beveik analogiškas nutarimas (beje, tai rodo, kad partijos komitetai priiminėjo nelabai įgyVendinamus nutarimus; priimdavo, nes „taip reikia“, o ar tikrai jie gali būti įgyvendinti ir ar yra įgyvendinami, mažai rūpintasi), tik šiek tiek jį paįvairinus (nurodyta sustiprinti agitaciją prieš nacionalistus, ginkluotų aktyvistų skaičių valsčiuje padidinti iki 50, „kiekvieną banditų puolimo atvejį apsvarstyti partijos valsčiaus komiteto posėdyje, imtis ryžtingų priemonių, kad teroristai būtų persekiojami ir sugauti“35. Kai kuriuos raštus toje apskrityje (taip pat ir kitose) pradėjo pasirašinėti partijos komiteto pirmasis sekretorius ir MGB AS viršininkas. Antai partijos komiteto pirmasis sekretorius B. Lopata ir MGB AS viršininkas V. Bogomolovas išsiuntinėjo raštus Alovės, Miroslavo ir Alytaus vlsč. partijos sekretoriams ir poskyrių viršininkams; juose teigė, kad jie neįvykdė partijos apskrities komiteto biuro nurodymo iki 1949 m. spalio 31 d. visiškai sukomplektuoti stribų

būrius, ir nurodė, kiek stribų tuojau turi būti surasta. Atsiskaityti nurodyta tiek partijos apskrities komitetui, tiek MGB AS 36.

Kad represinių organų darbuotojai ir partiniai funkcionieriai bent kai kuriose apskrityse (rajonuose) itin glaudžiai bendradarbiavo, rodo Kuršėnuose įvykęs atvejis, apie kurį partijos Šiaulių sr. komiteto pirmajam sekretoriui M. Šumauskui 1950 m. pranešė MGB srities valdybos viršininkas plk. Vladislovas Vasiljevas. Pasak jo, į MGB Kuršėnų RS 1950 m. rugsėjo 24 d. atvyko „Tarybų Lietuvos“ kolūkio pirmininkas Stekonas ir pranešė, kad Užpalių miške yra partizanų. MGB RS viršininkas Ali Nadžafalijevas operacijai sutelkė 167 vyrus, tarp jų 70 MGB kariuomenės karių. Rengiant puolimo planą, į viršininko kabinetą iš laikraščio jubiliejaus minėjimo pobūvio užėjo partijos rajono komiteto sekretoriai K. Lydis ir Byčkovas. Girtas K. Lydis keikėsi, liepė nuimti antpečius operatyviniam įgaliotiniui Abromavičiui ir jį suimti neva už tai, kad laiku nepranešė apie gautą žinią. Tada partiniai funkcionieriai pakvietė milicijos viršininką ir su „Pobeda“ nuvažiavo į partizanų laikymosi vietą, kur Byčkovas iššovė iš medžioklinio šautuvo. plk. V. Vasiljevas teigė, jog dėl tokio partijos komiteto sekretorių elgesio operacija buvo sužlugdyta37. Partijos sekretorių lankymasis tose MGB skyriaus patalpose, kur buvo planuojama operacija, rodo, jog ten jie buvo dažni svečiai. Be abejo, operaciją jie sužlugdė dėl girtumo; negirti būtų elgęsi kitaip, prisidėję prie jos planavimo.

Nuo 1950 m. Lietuvoje pradėjus į sovietinę kariuomenę imti visus atitinkamo amžiaus vaikinus (kaip žinome, iki to laiko, bijant, kad dalis vaikinų vietoj kariuomenės nepasuktų į mišką, į ją buvo imama tik apie 15-20 proc. šaukiamojo amžiaus jaunuolių, kurie buvo laikomi „patikimais“; beje, apie 50 proc. į kariuomenę paimtų vaikinų buvo siunčiami tarnauti į darbo batalionus, kurie buvo tarsi drausmės batalionų atmaina; kaip rašoma viename MGB pranešime, „šaukiamieji, apie kuriuos yra kompromituojančių duomenų, nukreipiami tarnauti statybos batalionuose“), tarp partijos komitetų ir MGB skyrių užsimezgė dar vienas papildomas ryšys. Partijos Širvintų aps. komiteto biuro 1950 m. vasario 25 d. posėdžio, kuriame buvo svarstomas 1928-1929 m. gimusių jaunuolių ėmimas į kariuomenę, nutarime valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir partijos sekretoriai buvo įpareigoti pasiekti, kad šaukiamieji atvyktų į karinius komisariatus ir kad jiems būtų parengtos charakteristikos bei pažymos apie šeimos padėtį. Čekistams buvo skirtas toks nutarimo punktas: „Įpareigoti MGB Aš viršininką drg. Melniką teikti veiksmingą pagalbą valsčių vykdomųjų komitetų atstovams, kad šaukiamieji laiku atvyktų į šaukimo punktus, ir ieškoti vengiančiųjų šaukimo“38. Beje, per šį pirmą po 1945 m. lietuvių vaikinų visuotinį ėmimą į kariuomenę apie 200 jų, užuot tarnavę sovietinėje kariuomenėje, pasirinko miško brolių likimą; buvo ir tokių atvejų, kai į karinius komisariatus vaikinus giminės atveždavo surištus, nes baigiantis partizaniniam karui vyresnieji stengėsi išsaugoti bent savo vaikus.

1949 m. lapkričio pabaigoje apskrityse buvo svarstomi 1931 m. gimusių jaunuolių prirašymo reikalai. Antai Šakių aps. valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkai, partijos komitetų sekretoriai, apylinkių pirmininkai ir kolūkių valdybų nariai buvo įpareigoti apeiti kiekvieną sodybą. Valsčių valdžia įpareigota kiekvienam šaukiamajam parengti 8 dokumentus (pasą arba gimimo liudijimą, pažymas apie išsilavinimą, šeimyninę padėtį, iš darbo ar gyvenamosios vietos ir t. t.). Tarp tų dokumentų - ir „išsami politinė charakteristika, nurodant teigiamas ir neigiamas savybes, pasirašyta valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko, partijos valsčiaus sekretoriaus ir MGB VP viršininko“ 39. Visose apskrityse vyko tų dviejų valdžios organų posėdžiai, kuriuose buvo aptariama, kaip įvykdyti LSSR karinio komisaro 1949 m. gruodžio 3 d. direktyvą — pašaukti tarnauti sovietinėje kariuomenėje „1929 m. gimusius Pabaltijo tautybės (?) piliečius“. Taigi okupantai bei kolaborantai Lietuvos vyrams surengė dar vieną didelį išmėginimą, kuris tęsėsi per visą okupacijos laikotarpį. Sovietinėje kariuomenėje dešimtys tūkstančių vyrų buvo fiziškai ir, svarbiausia, dvasiškai suluošinti. Įvairių lygių politrukai ir kariniai operatyvininkai pirmiausia siekdavo išmušti iš vaikinų galvų bet kokią nacionalinę savimonę ir mintis apie teisingumą. Neretai jiems tai pavykdavo.

LKP(b) CK, ypač A. Sniečkus, nuolat rūpinosi čekistų kadrais. Buvo siekiama, kad jie taptų kovingesni, labiau išmanytų operatyvinius reikalus, būtų šiek tiek praprusę ir, svarbiausia, atsidavę sovietų valstybei ir partijai. Kadangi beveik visi čekistų kadrai buvo atsiųsti iš Sovietų Sąjungos, o turėta užmačių pasipriešinimą užgniaužti pačių lietuvių rankomis, tai iš pradžių buvo įkurti stribų būriai, netrukus Vilniuje atidaryta MGB mokykla. Toje mokykloje 1948 m. papildomai buvo atidarytas vienų metų mokymo skyrius 150 žmonių. A. Sniečkus iš visų partijos apskričių komitetų reikalavo į tą skyrių siųsti žmones, jų sąrašą pateikti ir LKP(b) CK40. Baigusiems čekistų mokyklą Vilniuje ir milicijos mokyklą Kaune paprastai būdavo suteikiami karininkų laipsniai. Pokario metais į šias mokyklas stodavo ne itin raštingi žmonės, daugiausia buvę stribai. Jie tapdavo prasto lygio čekistais, kurie sunkiai kopė karjeros laiptais.

Apskritai kadrai buvo tiek partijos komitetų, tiek represinių organų vadovybės dėmesio centre (apie tai kitame šios knygos skyriuje). Čia apie kadrus pateiktas tik vienas kitas pavyzdys, rodantis, kaip kruopščiai būdavo tikrinamas bet kuris žmogus, užimantis kad ir nežymų postą ar net visuomenines pareigas. 1949 m. pradžioje, užklausęs MGB Papilės VP, partijos Biržų aps. komiteto pirmasis sekretorius A. Likas gavo tokį pranešimą: „Į liaudies tarėjas iškelta Papilės valsčiaus Saučėnų (?) kaimo gyventoja Leonora Simonytė, Juliaus, yra mūsų tiriama kaip banditų rėmėja, be to, dar reiškia antitarybines nuotaikas. Atitinkama medžiaga apie aukščiau išdėstytą yra MGB Papilės VP“41. Partiniai funkcionieriai ir čekistai jiems įtartiną žmogų puldavo sutartinai. A. Likas 1949 m. antroje pusėje vėl kreipėsi į MGB apskrities skyrių. Jis rašė, jog VU prašo studento Broniaus Vaitkevičiaus charakteristikos. Jo turimomis žiniomis, tas studentas yra tarnavęs SS. „Valsčiaus partorgas sakė, kad jo ieško organai. Reikia patikrinti, kaip ir iš kur jis pateko į valstybinį universitetą“. Toliau byloje pateikiama liudytojo apklausa, iš kurios aiškėja, kad vokiečių kariuomenėje tarnavo B. Vaitkevičiaus brolis, kuris po karo gimtinėje nepasirodė42.

Siekiant čekistų kadrus bent kiek sulietuvinti, represiniuose organuose įdarbinti žmones, kurie nusimanytų apie partinį darbą, ir per juos daryti įtaką čekistams, LKP(b) CK ne kartą nurodė tiesiai iš partinio darbo perkelti žmones į represines struktūras įvairioms pareigoms (beje, tai vėlgi rodo, kad partiniai funkcionieriai buvo ne tik persiėmę bendra čekistine dvasia, bet ir perpratę čekistinės veiklos metodus). Kai kurių čia laukdavo netikėtumai, nes čekistų kadrai būdavo tikrinami kur kas nuodugniau negu partiniai kadrai ir jiems keliami dar didesni reikalavimai. Kai partijos Šiaulių sr. komiteto antrasis sekretorius Michailas Afoninas 1952 m. pradžioje rekomendavo įvairiose pareigose dirbti 17 partinių darbuotojų, 3 iš jų kandidatūros buvo atmestos. Partijos Joniškio r. komiteto sekretorius Benediktas Žabas buvo rekomenduotas dirbti MGB rajono skyriaus viršininko pavaduotoju; jo kandidatūra buvo atmesta todėl, kad žmonos tėvai buvo buožės, dėdė ištremtas. Užvenčio r. vykdomojo komiteto finansų skyriaus viršininkas Mykolas Prakuliauskas buvo numatytas dirbti MGB valsčiaus poskyrio viršininko pavaduotoju, bet juo netapo, nes žmonos tėvai turėjo lentpjūvę, jos seserys buvo ištekėjusios už policininkų, jo tėvai susirašinėjo su Vakarų Vokietijoje gyvenančiais giminėmis. Partijos Joniškio r. komiteto instruktorius Jonas Stasiukaitis siūlytas dirbti vyr. operatyviniu įgaliotiniu. Jo kandidatūra atmesta todėl, kad jo dėdė gyveno JAV, iki 1946 m. jis su dėde susirašinėjo43. Taigi „socialiai patikimi“ turėjo būti ne tik patys represinių organų darbuotojai, bet ir jų žmonų giminės. Dirbti čekistais buvo rekomenduojami žmonės, turintys „bendradarbiavimo“ su jais patirtį, paprasčiau sakant, jie turėjo būti agentais ar pan.

Beje, partiniai darbuotojai, pasiųsti dirbti į represines struktūras, ne visada pateisindavo pasitikėjimą. 1949 m. vasarą MGB Prienų AS viršininkas rašė partijos komitetui, kad į MGB Balbieriškio VP operatyvininku dirbti pasiųstas j. ltn. Radavičius nuolat girtuokliavo. Apie jį buvo pateikta 37 lapų pažyma (jos byloje nėra), prašyta jį apsvarstyti biure44.

Čekistai ir partiniai funkcionieriai drauge dirbo represinį darbą. Panorėję čekistai galėdavo bet ką pasodinti už grotų, kartais net sufabrikavę bylą arba nereikšmingus faktus labai išpūtę. Bet jeigu jie nematydavo reikalo tą daryti, tai duodavo signalą partiniams organams, kurie netinkamą jiems žmogų atleisdavo iš darbo ir atimdavo pragyvenimo šaltinį. Ir čekistai, ir partiniai funkcionieriai, kaip buvo įprasta visoje Sovietų Sąjungoje, kartkartėmis surengdavo kovos prieš ką nors vajus — prieš buržuazinius nacionalistus, prieš revizionistus, prieš „reakcingą dvasininkiją“, prieš sionistus ir t. t. MGB Klaipėdos sr. valdybos viršininkas K. Seninas partijos srities komiteto pirmajam sekretoriui K. Liaudžiui 1950 m. pranešė, kad srities mokyklose yra apie 100 netinkamų dirbti mokytojų, pateikė jų sąrašą45. 1951 m. MGB rajonų skyriai buvo įspėti, kad „suaktyvintų darbą atskleidžiant antitarybinius elementus tarp inteligentų ryšium su Lietuvos TSR MGB įsakymu Nr. 0068“. Vien Šiaulių sr. „per partinius organus prieš mokslo metų pradžią nuo dėstymo mokslo įstaigose nušalinti 56 socialiai svetimi ir politiškai nepatikimi asmenys, tarp jų srities švietimo skyriaus inspektorius ir 5 rajonų švietimo skyrių vedėjai“. Tarp pastarųjų buvo ir Radviliškio r. švietimo skyriaus vedėja Ona Steivienė, globojusi persekiojamus mokytojus46.

Tais pat metais čekistai partijos Šiaulių sr. komiteto antrajam sekretoriui M. Afoninui pranešė, kad srities mokyklose yra atskleisti 323 „socialiai svetimi ir politiškai nepatikimi bei buržuaziniai nacionalistiniai elementai“. Iš jų 127 — buožės, 32 — buvę buržuazinių partijų nariai, 37 - „banditų“ rėmėjai, 15 - iš represuotų šeimų, 81 - šaulių, jaunalietuvių ir panašių organizacijų nariai. 1951 m. per partines institucijas iš mokymo įstaigų buvo atleisti 35 žmonės47.

Represiniai organai ir partinės institucijos ypač stengėsi sunaikinti „socialiai svetimus elementus“, kurių didžiąją dalį Lietuvoje sudarė buožės, t. y. pasiturimai gyvenantys valstiečiai. Dažniausiai prieš juos buvo naudojama itin brutali represinė priemonė - visos šeimos ištrėmimas į atokius Rusijos Šiaurės ar Sibiro rajonus, o jų ūkiai sunaikinami (viskas konfiskuojama, išplėšiama, sudeginama ir t. t.). Be trėmimų, buožės dar buvo baudžiami juos teisiant, išmetami iš darbo, taip pat šalinami iš kolūkių. Buožes spaudė visos represinės struktūros ir partijos komitetai. Daug jų nukentėjo kolektyvizacijos metais. Vien Šiaulių sr. 1950 m. rugpjūčio 1 d.-kovo 25 d. buvo suimti 158 buožės: emgėbistai suėmė 70, milicija - 53, prokuratūra - 35. Iš Šiaulių sr. kolūkių jų tuo metu buvo pašalinta 88, iš įstaigų ir įmonių - 64. LSSR MGB duomenimis, tuo metu srityje dar buvo 1318 buožių, iš jų 992 buvo „sulindę“ į kolūkius. Čekistai įvairiais tikslais „apdorojo“ 362 buožes, t. y. rinko apie juos medžiagą48. Represiniai organai buožes suimdavo už antisovietines kalbas ir ryšius su pogrindžiu, o milicija ir prokuratūra - radę kokių nors ekonominių priekabių.

Apskritai tiek čekistai, tiek partiniai funkcionieriai jautė didelį priešiškumą buožėms, nevengdavo to ir dokumentuose parodyti. Pavyzdžiui, partijos Šiaulių sr. komiteto pirmajam sekretoriui M. Šumauskui 1950 m. žodžiu buvo pranešta apie gaisrą viename Radviliškio kolūkyje - sudegė kluonas su šienu. Vėliau čekistai raštu pranešė, kad gaisrą sukėlė šiene žaidę vaikai, nes kluonas buvo be durų. Nepaisant to, pranešime rašoma, jog „tuo pat metu srities valdyba vykdo priemones, norėdama nustatyti galimus gaisro kurstytojus, kadangi „Tiesos“ kolūkyje yra 5 buožių ūkiai“49.

Represinių struktūrų darbuotojai ne tik pranešdavo, kad kurioje nors įstaigoje ar įmonėje dirba buožės, bet ir sekdavo, ar partiniai organai juos iš ten atleisdavo. MGB Šiaulių sr. pareigūnai 1951 m. liepos mėn. rašė M. Šumauskui, kad po pranešimo jam ir srities vykdomojo komiteto pirmininkui Antanui Mickevičiui dalis vykdomajame komitete dirbusių buožių buvo atleista, bet trys (išvardytos pavardės) ir toliau dirba. Kitame rašte priekaištavo, kad partijos komitetai neprašė MGB patikrinti sustambintų kolūkių pirmininkų, todėl ten prasibrovė priešai50.

Pamažu pradėta persekioti ne tik pasipriešinime dalyvavusius asmenis bei buožes arba jų šeimų narius, išstumiant juos iš viešojo gyvenimo, bet ir tolimesnius gimines. Klasikiniu pavyzdžiu gali būti MGB Panevėžio m. milicijos skyriaus (kaip žinoma, milicija MGB pavaldumui buvo perduota 1949 m.) viršininko mjr. Kolodino 1952 m. spalio 11 d. pranešimas partijos miesto komiteto sekretoriams apie vagystes MTS ir kolūkiuose. Jis rašė, jog tiriant „atskirų kolūkių užteršimą priešiškais elementais nustatyta, kad „Raudonosios vėliavos“ kolūkio buhalteris Derinskas yra bandito Šukio pusbrolis, to paties kolūkio sandėlininkas Rudis yra bandito Kazio Raubos pusbrolis. Tame kolūkyje gyvena buvusio bandito Žibikio žmona Ona Žibikienė, kuri agituoja prieš kolūkius. Pučekų kolūkyje revizijos komisijos pirmininku dirba toks Juozas Juška — bandito Žibikio švogeris“. Milicijos viršininkas tokių nepatikimų žmonių „Juostos“ kolūkyje suskaičiavo 14, „Žalgirio“ kolūkyje - 651.

Kas vyko rajonuose, galima iliustruoti 1953 m. pavyzdžiais iš Prienų r. (Beje, represinių organų pareigūnai partijos komitetams siuntė pranešimus su tokiais grifais: „Turi būti grąžinta“, „Nekopijuoti“, „Asmeniškai“. Pranešimai su grifu „Asmeniškai“ paprastai būdavo skiriami tik partijos komiteto pirmajam sekretoriui.) Šio rajono MGB skyriaus viršininkas tais metais pateikė partijos komitetui pažymą apie 14 Birštono kurorte dirbančių žmonių (nuo vyr. gydytojo iki virėjos), kurių tėvai - buožės, be to, daugelis ištremti. Partijos komitetui užklausus MGB dėl 18 mokytojų antisovietiškumo, ties 13 jų pavardžių ranka užrašyta „Sniat“ (lietuviškai - „Pašalintas“). Rudenį partijos komitetas iš skaityklos vedėjos Šimusauskaitės gavo skundą apie Pošvenčio kolūkio sąskaitininkę D. Šalčiūtę, kurios tėvai buvo ištremti, o ji pati nuo trėmimų pabėgusi, rėmė „banditus“. Apie tai užklausus MVD AS, jo viršininkas Dzidas Jocius atsakė, kad „taip ir buvo“. Metų antroje pusėje partijos komitetas gavo pranešimą apie Birštono vidurinės mokyklos direktorių J. Burgilą, kuris kilęs iš buožių, antisovietiškai nusiteikęs ir t. t. Pranešime rašoma: „Burgilas turi būti iš direktoriaus pareigų atleistas ir iš jo atimtos galimybės toliau dirbti pedagoginį darbą“52. Be abejo, tai buvo tik maža dalis reikalų, kuriuos 1953 m. sprendė Prienų r. partiniai funkcionieriai ir čekistai; iš to galima daryti išvadą, kad persekiojimus kartais inicijuodavo partijos komitetas, kartais - čekistai.

Jei žmogus būdavo atleidžiamas iš darbo arba nepriimamas į darbą remiantis represinių žinybų pateiktais duomenimis, tai motyvuojant atleidimą arba atsisakymą priimti į darbą nebuvo galima nurodyti nei informacijos šaltinio, nei kaltinimo esmės. 1952 m. liepos 4 d. MGB Kauno sr. valdybos viršininkas J. Sinicynas partijos srities komiteto pirmajam sekretoriui E. Ozarskiui pranešė, jog nepriimtai į darbą partijos komitete techninei sekretorei komiteto ypatingojo sektoriaus vedėjas pasakė, kad jos gimines kompromituojančią medžiagą pateikė MGB. Tuo buvo pažeistas SSRS MGB 1948 m. kovo 1 d. nutarimas Nr. 535-204ss, „...kuriame kategoriškai draudžiama remtis MGB organų sprendimu atleidžiant dėl pašalinimo nuo slapto darbo ir supažindinti apiforminamą asmenį su turimų apie jį kompromituojančių duomenų esme“53. Beje, dažniausiai dėl politinių motyvų atleidžiant žmogų ar atsisakant jį priimti į darbą būdavo pasakoma, iš kur gautas nurodymas, ir žmogui duodama suprasti, kad teisybės ieškoti neverta - visur jis atsimuš kaip į sieną. Tiek čekistų, tiek partijos komitetų nurodymai virsdavo neapskundžiamais įsakymais visiems valdininkams.

Paskutiniaisiais Stalino valdymo metais partijos komitetų iš represinių struktūrų gaunamus pranešimus galima suskirstyti į tokias grupes: 1) apie sunaikintus partizanus; 2) apie atskleistas pogrindžio grupes ir atskirus asmenis; 3) apie kenkėjus, antisovietiškai nusiteikusius asmenis (kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose ir kt.); 4) apie atskirų komunistų praeitį; 5) apie ūkines negeroves dėl apsileidimo, gaisrų ir pan.; 6) apie anoniminių laiškų - grasinimų autorius; 7) apie atsišaukimų pasirodymą ir jų autorių nustatymą. Apskritai nebuvo tokios gyvenimo srities, į kurią nebūtų kišęsi čekistai ir tuo stimuliavę partijos komitetų represinę veiklą. Savo ruožtu partijos komitetai taip pat neretai skatindavo čekistus aktyviau ir efektyviau veikti.

Būdavo ir gana specifinių čekistų pranešimų. A. Sniečkui buvo nusiųsti du pranešimai, kuriuose rašoma apie partizanų į saviškių kapus įdėtas minas. Kaip yra žinoma, čekistai, dažniausiai stribai, žuvusių partizanų kūnus tampydavo miestų ir miestelių aikštėse, o po to sumesdavo į pelkes, apleistas žvyrduobes, net šulinius ir pan. Bet po 1945 m. mūšių su čekistine kariuomene pamiškės, miškai buvo nusėti partizanų kapais, nes tuo metu partizanų kūnai dar nebūdavo vežami į provincijos centrus. Ir vėliau vieną kitą žuvusį kovos draugą partizanai išnešdavo iš mūšio lauko ir kuo iškilmingiau palaidodavo. Atgulė ir tie, kurie po mūšių mirdavo nuo žaizdų ar įvairių ligų, nes partizanus, gyvenančius ekstremaliomis sąlygomis, ligos itin puldavo. Taigi įvairiose vietovėse atsirado nedidelės kapinės, dažniausiai itin gražiai prižiūrimos vietinio jaunimo ar giminių. Tuos kapus gana dažnai išardydavo stribai (išmėtydavo vainikus, nulauždavo kryžius, ištrypdavo gėles ir pan.). Kartais taip elgtis jiems įsakydavo jų viršininkai. Partizanų kapus ardydavo ir rusų kariškiai, ginkluoti aktyvistai. Represinių institucijų pranešimais A. Sniečkus buvo ne tik informuojamas apie tai, kas įvyko, bet ir įspėjamas, kad nurodytų, kaip turi elgtis jo vadovaujami funkcionieriai. 1951 m. pabaigoje A. Sniečkui buvo pranešta, kad ardydami partizanų kapus Panemunės r. šalia Poškų kaimo nuo partizanų į kapus įdėtos minos žuvo 3 stribai. Tie kapai ir prieš tai buvo ne kartą stribų ir kariškių ardyti (juose palaidoti partizanai buvo žuvę 1945 m.). Prienų r. Mikališkėse 1951 m. rugsėjo mėn. ardydami kapus žuvo ltn. Švėgžda, stribas ir milicijos seržantas. Po to, kai tą patį mėnesį ardydami kapus stribai žuvo ir Marijampolės r., LSSR MGB uždraudė tai daryti54. Ardant kapus, ko gero, žuvo ne viena dešimtis stribų, aktyvistų ir rusų karių, ir tai, o ne pagarba žuvusiam priešui, sovietinius okupantus privertė nutraukti tą barbarišką darbą.

Beveik visus represinius veiksmus partiniai funkcionieriai ir čekistai atlikdavo sutartinai, tačiau vertinant senąją inteligentiją jų požiūriai šiek tiek skyrėsi. Komunistai intelektualų atžvilgiu laikėsi truputį liberalesnės pozicijos. Išskyrus gal J. Paleckį, visi kiti partiniai funkcionieriai vargiai kiek nors nuoširdžiau juos vertino, tačiau, žinodami jų moralinę įtaką Lietuvos žmonėms, buvo jiems atlaidesni. Tuo tarpu čekistai, neturėdami nieko bendro su lietuvių tautos kultūra, sunaikinę beveik visus senuosius rusų inteligentus, tą patį norėjo padaryti ir Lietuvoje. Aukšto lygio intelektualų Lietuvoje buvo likę tik vienetai, nes dauguma jų pasitraukė į Vakarus. Tą nedidelę pasilikusio kultūrinio ir mokslinio elito grupelę retino suėmimai, o dar labiau - nuolatiniai tiek partinės, tiek ypač čekistinės vadovybės persekiojimai, trukdymai dirbti. Buvo skubama sukurti savą, sovietinį mokslo ir kultūros elitą, senuosius intelektualus galutinai nustumiant į šalį. Vienas iš būdų sudaryti elitinę žmonių grupę buvo gabesnių (ar landesnių) jaunuolių siuntimas mokytis į Sovietų Sąjungos kultūros ir mokslo centrus - Maskvą ir Leningradą. Kadangi žemo intelekto žmonių ten pasiųsti nebuvo galima, todėl noromis nenoromis tekdavo siųsti ir padorių jaunuolių, iš tiesų turinčių mokslinių bei kultūrinių aspiracijų. Tačiau jiems tekdavo pereiti gana tankius sovietinių ir komjaunimo įstaigų sietus, o po to dar įsitraukdavo čekistai. LSSR MGB ministras P. Kondakovas 1952 m. gegužės 17 d. prašė A. Sniečkaus, kad jis nurodytų LSSR MT ir komjaunimo CK nuodugniau tikrinti siunčiamus mokytis asmenis, nes tarp jų pasitaiko ir antisovietiškai nusiteikusių (tokių išvardijo tris)55.

Beje, čekistų požiūrį į senuosius lietuvių mokslininkus gerai rodo toks atvejis. LSSR MT, ketindama apdovanoti grupę mokslininkų medaliais ir ordinais, paprašė LSSR MGB juos patikrinti (tai buvo privaloma procedūra; tikrinta įvairiomis progomis, taip pat ir norint apdovanoti). Daugiau ar mažiau neigiamų duomenų (sovietų akimis) čekistai surado apie Juozą Balčikoni, Kazimierą Bieliuką, Dzidą Budrį, Kazį Daukšą, Vytautą Girdzijauską, Juozą Indriūną, Vladą Lašą, Paulių Slavėną, Praną Šivicką. Pavyzdžiui, apie J. Balčikonį pateikti tokie duomenys: 1923-1939 m. dažnai vykdavo į užsienį, karo metu publikavo antisovietinius rašinius. 1947 m. „Didžiojo lietuvių žodyno“ 2 tomas, kaip ideologiškai kenksmingas, buvo išimtas iš apyvartos, o mokslininkas atleistas iš MA prezidiumo bei Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pareigų56. Beje, dauguma minėtų mokslininkų nepriklausomybės metais deklaravo savo kairiąsias pažiūras. Keistai atrodo inkriminavimas dėl buvimo užsienyje (tuo žmonės buvo kaltinami per visą okupacijos laikotarpį, bet ypač dažnai — Stalino laikais). 1918—1940 m. Lietuvą čekistai traktavo tik kaip laikinai ištrūkusią iš Rusijos glėbio ir tuo metu tarsi turėjusią ribotą nepriklausomybę.

Kaip minėta, maždaug nuo 1950 m., gerokai palaužus ginkluotą pasipriešinimą, represinės struktūros ir LSSR MGB ministras P. Kapralovas vėl ėmė daugiau domėtis inteligentais. Didėlių represijų — valymų nebuvo griebtasi, tačiau ramiai gyventi irgi nebuvo leidžiama. Pradėta kibti dėl įvairiausių smulkmenų. To pavyzdžiu galėtų būti P. Kapralovo 1951 m. spalio 30 d. raštas A. Sniečkui, kuriame dėstoma nuomonė („manyčiau“), kad trims rašytojams, komandiruotiems į Maskvą rašytojų sąjungos, komandiruotė turėtų būti atidėta „pošventiniam laikotarpiui“. Mat tie trys rašytojai — Eduardas Mieželaitis, Kostas Kubilinskas ir Aleksas Baltrūnas - buvo komandiruoti lapkričio 2-8 d., t. y. per spalio perversmo minėjimo dienas. Pasak ministro, jų komandiruotę reikia atidėti todėl, kad E. Mieželaitis palaiko ryšį su suimtais nacionalistais rašytojais A. Miškiniu ir V. Drazdausku bei vienu partizanų ryšininku, kartais reiškia nacionalistines pažiūras; K. Kubilinskas vokiečių okupacijos metais buvo parašęs antisovietinę poemą bei eilėraščių, tuo metu skelbė „tarybinei tikrovei priešiškas pažiūras“; A. Baltrūnas buvo tarnavęs P. Plechavičiaus armijoje, jo žmonos tėvas ir brolis buvo suimti už ryšį su „banditais“57. Apie tai, kad K. Kubilinskas savo „kaltę“ sovietų valdžiai 1949 m. buvo išpirkęs 5 partizanų žūtimi, tame rašte neužsimenama. (K. Kubilinskas Kalesnykų miške štabo bunkeryje nušovė vieną partizaną, vėliau jam išdavus buvo susprogdinti dar du štabo bunkeriai ir žuvo dar 4 partizanai, tarp jų žinomas partizanas Vaclovas Voveris-Žaibas, po mirties apdovanotas aukščiausiu partizanų apdovanojimu - jam suteiktas Laisvės kovotojo karžygio vardas.) Žinoma, ir „bausmė“ - komandiruotės atidėjimas - buvo labai nedidelė. Ji labiau rodė smulkmenišką saugumiečių kišimąsi į įvairius reikalus.

Beje, A. Sniečkus arba LKP(b) CK antrasis sekretorius A. Trofimovas (dažniausiai abu) represinių struktūrų būdavo informuojami ir apie itin smulkius reikalus. Nusiuntę pranešimą apie žmogų, kuriam pasodinti už grotų dar trūksta duomenų, bet kurį laikyti užimamose pareigose, čekistų nuomone, netikslinga, jie pridurdavo, jog pranešama tikintis „Jūsų sprendimo“. Toks pranešimas būdavo siunčiamas ir tos srities, miesto ar rajono, kur žmogus dirbo, partijos komitetui (tai garantavo, kad net ir nenorėdami partiniai funkcionieriai turės elgtis taip, kaip rekomendavo čekistai). 1951 m. A. Sniečkui pranešta, jog „Tiesos“ laikraščio atsakingojo sekretoriaus, VKP(b) nario Jurgio Tornau giminės yra profašistai. Tuo pat metu A. Trofimovui pranešta apie partijos Panevėžio r. komiteto moterų skyriaus vedėją Adą Paškevičienę, kurios brolis buvo „gaujoje“, o sesers vyras žuvo „gaujoje“58.

Galimybę ramiai dirbti inteligentai labai dažnai turėdavo išsipirkti iš čekistų sutikę su jais bendradarbiauti. Pažymėtina, kad 1953 m. naują intelektualų persekiojimą buvo inicijavęs LKP CK. Tų metų pradžioje P. Kondakovas nusiuntė A. Sniečkui labai ilgą pranešimą „Apie asmenis, minimus iš Jūsų gautame laiške“, apie kuriuos „LTSR MGB turi duomenų“. Tie „duomenys“ buvo tokie. Apie KPI katedros vedėją prof. A. Purėną parašyta, jog jis tarpukariu buvo socialdemokratu, jo žmona Liuda neva šnipinėjusi komunistus Lietuvos saugumui. Eksperimentinės medicinos instituto profesorius V. Girdzijauskas karo metu dirbo Molotove, ten šmeižė sovietinę tvarką, grįžęs dirbamas sveikatos apsaugos ministru trukdė medikams iš kitų respublikų įsikurti Lietuvoje. Lietkoopsąjungos pirmininkas B. Jankevičius tarpukariu buvo socialdemokratu, jo du broliai teisti, sesuo - ištremta. Apie tuometinį MA viceprezidentą J. Žiugždą parašyta, jog jis buvęs eseru, socialdemokratu, o būdamas švietimo ministru sabotavo kai kurias valdžios priemones59.

LSSR MGB ministras P. Kondakovas 1953 m. gegužės mėn. nusiuntė A. Sniečkui raštą, kuriame dėstė čekistinį požiūrį į rašytojo K. Borutos prašymą naudotis knygų specialiaisiais fondais ir suteikti galimybę lankytis jį dominančiose įmonėse. Rašytojas apibūdinamas kaip buvęs eseras, 1946 m. už dalyvavimą „Lietuvių nacionalinės tarybos“ veikloje kartu su kitais 12 tos tarybos narių nuteistas 5 metams, bet 1949 m., tarpininkaujant LSSR AT Prezidiumui, prieš laiką paleistas. „Kaip ir anksčiau reiškiasi kaip nacionalistas“, todėl, ministro manymu, jo prašymą reikia atmesti60.

1953 m. čekistai A. Sniečkui siuntė dar daug pranešimų, kuriuose rašė apie nelabai įtikimus dalykus. Vienas iš tokių — apie respublikinės banko kontoros valdytojo pavaduotoją Janą Stankų. Šis žmogus 1937—1938 m. neva dalyvavęs Tolimuosiuose Rytuose latvių rengtame sąmoksle. Kai kurių liudytojų parodymais (jie vėliau teismo metu jų atsisakė, kaip ir pats J. Stankus), jis buvo vokiečių ir japonų agentu. Amerikietis (įtariama - žvalgybininkas), apsilankęs Vilniuje, gyrė J. Stankaus kultūringumą ir tai buvo vienas iš įrodymų prieš jį61.

Represinių žinybų darbuotojai mėgo girtis gyventojų pagalba. 1952 m. A. Sniečkui pranešta, jog Laukuvos MTS direktorius informavo čekistus, kad Padievyčio tarybinio ūkio vairuotojas N. Matvejevas nuolat klausosi užsienio radijo stočių, tą patį daro ir MTS politinio skyriaus viršininko pavaduotojas Pisarenka, vyr. mechanikas Jevstifejevas ir kiti MTS darbuotojai bei jų žmonos. Direktorius buvo išjungęs elektrą N. Matvejevo namui, tada jis užsienio stočių klausydavosi radijo aparatą nusinešęs kitur. Tuo pat metu pranešta, jog pas čekistus atėjo Albina Lūšienė iš Ariogalos r. Boževolų (?) kaimo ir pranešė, kad pas jos kaimyną Viktorą Venclovą atėjo du „banditai“. Apsupus buvo nušauti Jonas Stoškus ir Valentinas Gudžiūnas. Truputį vėliau čekistai pasidžiaugė, kad Lazdijų r. finansų skyriaus inspektorius Pranas Sapiega ir Pranas Blaževičius sulaikė partizaną Bronių Lukoševičių62. A. Sniečkui pranešta, kad 1953 m. kovo 17 d. išdavus Rietavo r. Klibių kaimo gyventojui Biniuliui, žuvo 6 partizanai. 1953 m. kovo 24 d., išdavus buvusiam ryšininkui Juozui Motiekaičiui iš Žagarės r. Damelių kaimo, žuvo Juozapavičiaus tėvūnijos vadai. Nebuvo užmirštami ir propagandos reikalai. LSSR MGB ministras P. Kondakovas 1953 m. kovo 25 d. spec. pranešime A. Sniečkui rašė: „Vadovaujantis Lietuvos komunistų partijos CK Biuro nutarimu, MVD respublikos organai kartu su partijos komitetais vykdo aiškinamąjį darbą atskleisdami buržuazinių nacionalistų antiliaudinę esmę, pateikdami vietos konkrečius faktus“. Pranešime paminėta, kad per kolūkiečių susirinkimą buvo skaitomi „banditų“ ryšininko Kazlausko tardymo protokolai63.

A. Sniečkus buvo nuolat informuojamas apie „politinio pasitikėjimo nekeliančius žmones“. Šiaulių sr. vykdomajame komitete jų buvo 9, Dotnuvos pagalbiniame ūkyje - 5, Marijampolės MTS - pilna „svetimų klasių žmonių“, Pakruojo r. „Pergalės“ kolūkyje - buožės ir įtartini asmenys, be to, ten „kiaulių fermoje dirba dvi buožės Petro Zako dukterys“. Pažymėtina, kad net toks atsidavęs komunistas kaip B. Pušinis yra patekęs į čekistų įtarimų akiratį. 1951 m. pradžioje A. Sniečkui buvo pranešta, jog B. Pušinis, būdamas komandiruotėje Rietavo r., kartais net kelias savaites gyvendavo Laukuvoje pas vaistininką K. Stropų, anksčiau turėjusį 47 ha žemės. Jo broliai kaip buožės buvo ištremti64.

Tarp LSSR MGB ir LKP(b) CK darbuotojų buvo ir gana subtilių reikalų, kuriuos spręsdami tai vieni, tai kiti rodė savo viršenybę. 2N valdybos viršininkas Ilja Počkajus 1949 m. vasario 23 d. kreipėsi į LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus vedėją A. Letulį su tokiu prašymu. 1947 m. iš rašytojų sąjungos išmestas K. Kubilinskas K. Preikšui buvo perdavęs eilėraščių knygos rankraštį, todėl jis „operatyviniais sumetimais“ prašo rankraštį surasti ir pristatyti į valdybą. A. Letulio rezoliucija: „Drg. Preikšas gavo asmeniškai ir tegul jie į jį kreipiasi“65. Beje, kreiptasi norint gauti K. Kubilinsko poezijos knygos rankraštį likus tik dviem savaitėms iki jau minėtos šio rašytojo išdavystės. Istorija su rankraščiu rodo, jog K. Kubilinskas, prieš tapdamas išdaviku, mėgino vėl prasibrauti į rašytojų sąjungą ir norėdamas, kad jo eilėraščiai būtų spausdinami, kreipėsi į LKP(b) CK biuro narius.

Po 1947 m., kai kovai su pogrindžiu vadovauti ir ją organizuoti buvo pavesta LSSR MGB, MVD atsidūrė tarsi kovų nuošalėje, ir tai kėlė tam tikrą trintį tarp tų represinių struktūrų. Tiek LKP(b) CK, tiek vietiniai partiniai funkcionieriai nuolat ragino emvėdistus ir toliau aktyviai dalyvauti kovose, tačiau antraeilis vaidmuo jų netenkino ir jie, atsiradus galimybei, mėgindavo emgėbistams įgelti. Tokiu menku dūriu galima laikyti MVD Kalvarijos AS viršininko R. Rogačiovo 1949 m. liepos 24 d. kreipimąsi į partijos sekretorių Linkevičių. R. Rogačiovas pranešė, kad partizanai sušaudė MVD patikimą asmenį P. Kasiulį ir jo penkis gimines. Tai įvyko todėl, kad MGB Krosnos VP viršininkas Golubevas dažnai kviesdavosi P. Kasiulį ir jį bardavo, kam jis apie partizanus praneša MVD, o ne MGB. Tie dažni kvietimai, pasak R. Rogačiovo, ir rekonspiravo P. Kasiulį66. Šis atvejis yra tipiškas žinybų galynėjimosi dėl informacijos šaltinių pavyzdys. Kartu su P. Kasiuliu sušaudyti jo giminės tikriausiai buvo asmenys, teikdavę jam informaciją. Paprastai prieš įvykdydami mirties nuosprendį išdavikui, partizanai jį ištardydavo, ir mirties akivaizdoje išdavikas papasakodavo viską, ką žinodavo.

Represinių struktūrų dokumentuose užfiksuotas vienas kitas retas atvejis, rodantis kai kurių čekistų žmoniškumą. Vieną iš tų itin retų žmoniškų pranešimų MGB Kauno sr. valdybos viršininkas J. Sinicynas 1951 m. vasario 26 d. nusiuntė partijos srities komiteto pirmajam sekretoriui E. Ozarskiui. Jame rašoma apie Vilijampolės r. kolūkietės Pranės Baliulienės susideginimą „dėl didelio vargo“. Jos vyras buvo ligonis, gulintis patale, ji pati dirbo tik 39 darbadienius. J. Sinicynas padarė išvadą, kad susideginta dėl materialinių nepriteklių, liguistos būklės ir kolūkio bei vietinės valdžios beširdžio elgesio67.

Kaip ne kartą minėta, čekistai, o ypač partiniai funkcionieriai, stengėsi į bet kurią savo nusikalstamą veiklą, jei tik leido konspiracijos taisyklės, įtraukti kuo daugiau žmonių. Labai daug žmonių buvo įtraukta į masinius vajus - išbuožinimus, trėmimus, suvarymą į kolūkius ir pan. Bet ir sprendžiant smulkesnius reikalus stengtasi kuo daugiau žmonių padaryti nusikaltimo bendrininkais. Represinės struktūros ir partijos komitetai buvo sudarę šimtus komisijų, kurių sprendimai buvo lemtingi. Viena tokių komisijų sudaryta 1953 m. LSSR MGB Tardymo skyrius tų metų kovo 3 d. priėmė nutarimą sudaryti ekspertų komisiją, į kurią įėjo G. Gabrieljanas (VU profesorius), Marcelinas Ročka (VPI direktorius), Sofronijus Lopajevas (LSSR švietimo ministro pavaduotojas) ir E. Buika. Komisija nustatė, kad švietimo ministerijos pedagoginio kabineto vedėjas A. Iešmantas vadovėliuose skleidė buržuazines nacionalistines idėjas. Ant komisijos išvadų yra A. Sniečkaus rezoliucija: „Prieš grąžinant man skubiai supažindinti drg. Preikšą“68.

Paskutiniaisiais Stalino gyvenimo metais partijos komitetai jau kartais čekistų klausdavo, kodėl jie suima vieną ar kitą žmogų, ir reikalaudavo suėmimą pagrįsti. Kartais būdavo pasitelkiamas ir A. Sniečkus. Matyt, taip įvykdavo tada, kai suėmimas nebūdavo suderintas su partijos komitetu. Atsakydamas į vieną A. Sniečkaus paklausimą telefonu, LSSR MGB ministro pavaduotojas A. Leonovas raštu paaiškino, kad Joniškio r. 1951 m. balandžio 26 d. suimti „Švyturio“ kolūkio nariai nuo 1946 m. palaikė ryšį su partizanais, o kolūkio pirmininkas Mamavičius nuo 1949 m. partizanus aprūpindavo grūdais ir pinigais. Taip pat atsakydamas į A. Sniečkaus paklausimą A. Leonovas rašė, jog Jurbarko r. laikraščio redaktorius Sabaliauskas buvo suimtas todėl, kad „šmeižė tarybų valdžią“ 69.

LKP(b) CK VAIDMUO STIPRINANT BENDRADARBIAVIMĄ. LKP(b) CK, ypač jo biuras, įvairiomis priemonėmis (labiausiai žinoma — partizanų būrių sutriuškinimo bendrų planų sudarymas 1945 m. pabaigoje) stengėsi sujungti represinių organų ir partijos komitetų pastangas. Vienas pirmųjų sovietinių funkcionierių apie bendradarbiavimą su čekistais prabilo J. Paleckis. LKP(b) CK IV plenume, vykusiame 1944 m. gruodžio 27-30 d., jis kalbėjo, kad yra viena jėga - sovietų valdžios jėga, o partiniai organai ir RA yra tos jėgos veiksniai. „Jie turi tarpusavy itin glaudžiai bendradarbiauti“70. Savaime suprantama, toks raginimas buvo daugiau retorinis; visiems buvo aišku, jog tie du „organai“ turėjo būti susieti glaudžiais ryšiais, tačiau tų ryšių techninis įgyvendinimas buvo nevisiškai aiškus. Kalbėdamas apie RA, J. Paleckis turėjo galvoje visą sovietinę karinę struktūrą, ne vien čekistus.

Reikėjo ieškoti sąlyčio taškų, bendravimo būdų. Apie partinių organų reikšmę įsitvirtinant čekistams LSSR NKGB liaudies komisaras A. Guzevičius 1944 m. rugpjūčio 27-28 d. vykusiame LKP(b) CK III plenume kalbėjo: „Nesant nacionalinių kadrų, mes turime valstybės saugumo organus komplektuoti pasitelkdami darbuotojus iš Rytų sričių, kurie mažiau ir prasčiau žino vietos sąlygas, dėl to ir kyla nesusipratimai. Tam tikrais atvejais reikia nebijoti vietose patarti valstybės saugumo darbuotojams, nukreipti teisingu keliu; į partinių organų balsą jie turi įsiklausyti. Reikia aktyviai padėti ne tik patarimais, bet ir materialiai, padėti visomis jėgomis, kuriomis disponuoja partijos komitetai, tam, kad valstybės saugumo organai galėtų padaryti nekenksmingus priešus, kad mūsų organizacijose negalėtų slėptis nei priešai, nei sabotuotojai“71. 1945 m. rugpjūčio 14 d. buvo priimtas LKP(b) CK biuro nutarimas „Dėl buržuazinių nacionalistų teroro aktų Alytaus ir Trakų apskrityse“. Pirmajame šio nutarimo paragrafe buvo rašoma: „Pavesti Lietuvos KP(b) Alytaus ir Trakų aps. komitetams kartu su NKVD ir NKGB organais sudaryti banditizmo likvidavimo apskrityse planus, numatant juose politines, ūkines ir čekistines kariuomenės priemones“72. Taigi jau tuo metu LKP(b) CK buvo brandinamos mintys apie bendrus čekistų ir partijos komitetų darbus.

Daugumos partizaninio karo laikotarpiu LKP(b) CK priimtų dokumentų viena svarbiausių minčių buvo tokia: operatyviniai kariuomenės veiksmai triuškinant ginkluotą pogrindį turi būti derinami su agitacija ir propaganda. Taip buvo paskirstomas darbas tarp čekistų, jų kariuomenės ir partijos komitetų, nors tiek jėga, tiek įkalbinėjimai ir komunistų, ir čekistų veiklos arsenaluose buvo labai susipynę. Vis dėlto pokario metais vyravo ne įkalbinėjimas, o negailestinga fizinė jėga, todėl okupacinės kariuomenės veiksmai Lietuvos gyventojams buvo lemtingiausi. Partijos komitetai kartais tapdavo tik represinių organų priedėliu. Bet partizaniniam karui einant į pabaigą, nutolus išlaisvinimo vilčiai, tautoje išsekus pasipriešinimo jėgoms, partijos komitetų reikšmė augo ne vien dėl jų ūkinės funkcijos, bet dar labiau todėl, kad daliai žmonių reikėjo įteigti kažkokią gyvenimo ideologiją, kurioje bene svarbiausia buvo prisitaikymo prie aplinkybių teorija. Nors partiniai funkcionieriai visą laiką kalbėjo skambiomis frazėmis, žmonės pamažu įprato jas ramiai išklausyti, o kiek kiekvienas jas priėmė, tai priklausė nuo žmogaus individualybės. Pasitaikė, kad komunistinę ideologiją perėmė kai kurie intelektualai ir net vadinamieji klasiniai priešai, o buvo ir vargšų, kurie niekaip nepriėmė tos antikrikščioniškos ideologijos.

Taigi okupantams ir kolaborantams labiausiai rūpėjo du pagrindiniai darbai - teroras ir aktyvi propaganda. Bene geriausiai politinių ir represinių darbų susipynimą bei pasiskirstymą rodo LKP(b) CK 1948 m. birželio 18 d. nutarimas „Dėl politinio darbo tarp gyventojų sustiprinimo ir buržuazinių nacionalistinių gaujų liekanų likvidavimo“. Jame teigiama, kad „darbininkai, darbo valstiečiai ir inteligentai vienbalsiai pritaria tarybinės valstybės priemonėms prieš banditus ir buržuazinius nacionalistus“ (tai - apie trėmimus). Iš miestų į kaimus „akcijai“ įvykdyti buvo pasiųsta 2 tūkst. aktyvistų, todėl „nacionalistai, įsiutinti gauto smūgio, stiprina provokacinį darbą, skleisdami paskalas apie karą, apie visų lietuvių ištrėmimą“. Pirmajame nutarimo paragrafe rašoma: „Pareikalauti iš visų partinių organizacijų neprarasti politinio budrumo, sumaniai derinti operatyvines čekistines priemones likviduojant banditus su masinio politinio darbo tarp gyventojų išplėtimu“73.

Partijos Telšių aps. komiteto biuras, apsvarstęs LKP(b) CK biuro 1949 m. birželio 6 d. nutarimą „Dėl kovos su banditizmu ir buržuazinio nacionalistinio pogrindžio liekanomis sustiprinimo ryšium su kolūkių kūrimu respublikoje“, parengė veiksmų planą, kuriame daugiausia dėmesio skirta agitacijai ir propagandai. Anaiptol nebuvo užmiršti ir stribai bei kariuomenė. Nutarta parengti jų perdislokavimo planą, ginkluotas jėgas priartinant prie kolūkių74. Panašius nutarimus po kiekvieno LKP(b) CK biuro ar plenumo nutarimų priimdavo kiekvienos apskrities (rajono) partiniai biurai.

Labai didelį vaidmenį bendradarbiaujant, ypač 1945 m., kai reikėdavo operatyviai priimti sprendimus, vaidino keitimasis informacija. Nors veikė patikimas telefoninis VC ryšys tarp partijos apskričių komitetų pirmųjų sekretorių, NKVD ir NKGB skyrių viršininkų bei jų vadovybės Vilniuje, tačiau ilgesni tekstai būdavo perduodami raštu. Tuos raštus perduodavo specialūs kurjeriai, įprastam paštui jie nebūdavo patikimi. Nuolat keisdamosi raštais ir sprendimais, okupacinės struktūros daugmaž žinojo, kas ką konkrečiai veikia.

Kol Lietuvoje kariavo (iki 1945 m. spalio mėn.) užnugario frontų apsaugos pasienio kariuomenė, tų pulkų štabai rengdavo kasdienes operatyvines suvestines tarsi iš fronto linijos ir jas siųsdavo ne tik LSSR NKVD vadovybei, bet ir VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui M. Suslovui bei A. Sniečkui. Pagrindinius kasdienius suvestinius pranešimus beveik per visus 1945 m. M. Suslovui ir A. Sniečkui siųsdavo SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvoje štabas ir LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bar-tašiūnas (gausybės pranešimų, matyt, reikėjo ir todėl, kad būtų sunkiau meluoti, didinti savo nuopelnus). Be šių pranešimų minėtiems asmenims, iškilus reikalui būdavo siunčiami ir spec. pranešimai apie kokius nors išskirtinius atvejus (didelį vienų ar kitų jėgų puolimą, sovietinės kariuomenės nusikaltimus, suimtą išskirtinį asmenį ir t.t.). Į LKP(b) CK atsiųsti dokumentai keliaudavo per CK ypatingąjį sektorių, ten su jais susipažindavo tie darbuotojai, kuriems jie buvo skirti, paskui būdavo surenkami ir grąžinami siuntėjams. Pažymėtina, jog nepaisant didžiulio įslaptinimo ir kariškos drausmės, dalis itin slaptų dokumentų pasiklysdavo (nors visose čekistinėse ir partinėse įstaigose nuolat būdavo rengiamos dokumentų revizijos) ir dabar buvusiame KGB archyve pasitaiko dokumentų, kurie turėtų būti tik CK archyve, ir atvirkščiai.

Ir po 1945 m. represinės struktūros LKP(b) CK siuntė įvairių formų pranešimus. 1947 m. VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui V. Ščerbakovui, A. Sniečkui, kartais ir M. Gedvilui bei J. Paleckiui buvo siunčiamos penkiadienės ataskaitos, pusės mėnesio ir solidžiausios — mėnesio. Jos paprastai būdavo įvardijamos kaip „Politinė padėtis LTSR“. Kai kurios ataskaitos, ypač mėnesio, būdavo gana detalios. Jose būdavo rašoma apie partizanų būrių sutriuškinimą, jų išpuolius, kitus įvykius, pateikiami išrašai iš partizanų dokumentų, į nelaisvę paimtų partizanų parodymai, kaip jie buvo instruktuojami veikti. Daug rašyta apie partizanų taktikos pokyčius. Kiekvieno partizanų būrio, o ypač štabo, sunaikinimui buvo skirta po 2-3 puslapius. Su mažiausiomis smulkmenomis aprašytas Marijampolėje 1947 m. vasario 18 d. įvykdytas partizanų pasikėsinimas, kurio metu buvo nušautas partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius S. Bakevičius, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Jasinskas ir dar keli išdavikai. Rašoma, kad po to pasikėsinimo buvo sulaikyta 111 žmonių, iš jų 56 įformintas suėmimas75. Tuo pat metu ir toliau buvo rašomos kasdienės suvestinės, kurias pasirašydavo LSSR NKVD (MVD) liaudies komisaro pavaduotojas P. Kapralovas arba 2N valdybos viršininkas I. Počkajus.

Beveik per visus 1945 m. LKP(b) CK rengdavo savo informacijas apie politinę padėtį. Informacija būdavo surenkama iš partijos apskričių ir miestų komitetų pranešimų bei nutarimų. Jos buvo naudojamos ne tik savo reikmėms, bet siunčiamos ir LSSR NKVD liaudies komisarui J. Bartašiūnui, kartais net reikalaujant pranešti, ką NKVD nuveikė vienu ar kitu klausimu. Tas informacijas rengdavo ir pasirašydavo LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus informacijos sektoriaus vedėjas Michailas Žukauskas (kartais pasirašydavo Žukovskiu). Nors jo informacijos dažniausiai būdavo įvardijamos kaip žinios apie „teroristinę buožių nacionalistinių gaujų veiklą“, tačiau jose buvo paliečiamos beveik visos to meto aktualijos; kadangi kova dėl valdžios komunistams buvo svarbiausia, tai apie ją daugiausia ir rašyta. Daug rašyta, kad tik padidinus kariuomenės skaičių galima įveikti pasipriešinimą. 1945 m. gegužės 19 d. informacijoje Nr. 30 partijos Panevėžio aps. komiteto antrasis sekretorius M. Sorokinas, išvardijęs dešimtis partizanų puolimų, prašė Panevėžio įgulą padidinti iki pulko (t. y. iki maždaug 1 tūkst. karių), kai kuriuose valsčiuose įkurti įgulas. Nurodė, kad partizanus reikia pulti nelaukiant, kol užaugs javai. Informacijoje Nr. 35 pateikti partijos Zarasų aps. komiteto pirmojo sekretoriaus A. Mėlynio žodžiai: „Siekiant likviduoti banditizmą, būtina kariuomenei išvalyti miškus ir gyvenvietes 3—5 apskrityse“. 1945 m. birželio 15 d. informacijoje Nr. 36 partijos Švenčionių aps. komiteto sekretorius teigė: „Šiuo metu į apskritį atvyksta papildomai kariuomenės, tačiau [ji] valsčiuose išsidėsto be partijos apskrities komiteto žinios ir patarimo, kartais netgi nesuderinus su vietiniais NKVD ir NKGB organais“76. Šias informacijas M. Žukauskas rengė remdamasis partijos komitetų pranešimais apie padėtį vietose ir todėl galėjo greitai patikrinti, ar jie sutampa su represinių organų pranešimais. Radus nesutapimų arba pagalbos šaukimųsi, būdavo imamasi priemonių ir spaudžiami čekistai, reikalauta, kad jie veiktų aktyviau ir tikslingiau.

Suvienyti partinių funkcionierių ir čekistų pastangas įveikiant pogrindžio pasipriešinimą LKP(b) CK mėgino po 1945 m. rugpjūčio 23-24 d. vykusio VII plenumo. Jame LKP(b) CK biuras įrodinėjo ištikimybę okupantams ir gebėjimą taisyti savo „klaidas“, kurias nurodė VKP(b) CK. Vienas iš būdų įtikti okupantams buvo nurodymas partijos komitetams ir čekistams sudaryti bendrus kovos su partizanais planus, kuriuose siūlyta numatyti partizanų būrius triuškinti atskirai po vieną. 1946 m. vasaros pabaigoje parengtoje ataskaitoje apie tai, kaip vykdomas VKP(b) CK nutarimas, labai atvirai (tai nebuvo būdinga LKP(b) CK) rašoma, jog nors ir imtasi priemonių, „padėtis respublikoje ir toliau tebėra labai įtempta. Didelė vidutiniųjų valstiečių, inteligentijos, besimokančio jaunimo dalis ir toliau yra veikiama buržuazinio nacionalizmo ideologijos“, mėginama sujungti visas antisovietines jėgas, pogrindis orientuojasi į Angliją ir JAV, į karinio konflikto su SSRS neišvengiamumą. Ataskaitoje teigiama, kad partinės organizacijos nepakėlė į kovą plačiųjų liaudies masių, čekistai neturi ryšio su gyventojais, nėra čekistinių nacionalinių kadrų, labai kenkia socialistinio teisėtumo pažeidimai. VKP(b) CK prašyta sustiprinti čekistinius organus patyrusiais čekistais ir įpareigoti SSRS NKVD atidaryti NKVD poskyrius tuose valsčiuose, kur jų dar nebuvo (tokių - 65 valsčiai)77. Ko buvo prašyta - gauta. Tuo tarpu mėginimai visiškai sujungti represinių žinybų ir partijos komitetų pastangas lauktų rezultatų nedavė. Svarbiausia priežastis - labai menka gyventojų parama. Trukdė ir abiejų „organų“ darbo specifika, nepaprastas saugumiečių darbų įslaptinimas, menkas partinio aparato išplėtojimas bei partijos narių savisaugos jausmas.

LKP(b) CK, jo atskiri skyriai įdėmiai sekė padėtį kiekvienoje apskrityje. Kai padėtis, jų nuomone, pasidarydavo pavojinga ar net grėsminga, imdavosi priemonių: į tą apskritį pasiųsdavo tikrintojų brigadą, surinkdavo duomenis ir prireikus svarstydavo LKP(b) CK biure, kuris dažniausiai priimdavo griežtus nutarimus. Vieną iš tokių nutarimų, kuris turėjo nemalonių padarinių apskrities partiniams vadovams, LKP(b) CK biuras priėmė 1947 m. birželio 6 d., apsvarstęs, kaip yra vykdomas biuro tų metų balandžio 4 d. nutarimas „Dėl priemonių stiprinant kovą su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis“ Telšių, Kretingos ir Mažeikių aps. Pripažinta, jog visose tose apskrityse nutarimas vykdomas nepatenkinamai, „o partijos Telšių aps. komitetas ir jo sekretoriai I. Venckus ir Glochovas apskritai nevadovauja kovai su banditizmu“. Nutarime rašoma, kad toje apskrityje partizanų teroras netgi sustiprėjo, tačiau partijos komitetas nepakėlė partinės organizacijos į kovą, nesustiprino politinio darbo tarp masių, nekėlė stribų kovingumo ir neapginklavo kaimo aktyvistų. Nutarta I. Venckų iš darbo atleisti, Glochovui įrašyti papeikimą. Be to, nutarta: „Po teroro atvejo būtinais atvejais suimti, turint MGB kariuomenės prokuroro sankciją, pavienes banditų šeimas ir banditų rėmėjus buožes. [...] Siūlyti partijos apskričių komitetams į pagalbą MGB kariuomenės politiniam aparatui ir siekiant vykdyti politinį darbą tarp gyventojų per čekistines karines operacijas prie judrių operatyvinių kariuomenės grupių pritvirtinti patyrusius partinius darbuotojus [...]. Siūlyti vidaus reikalų ministrui drg. Bartašiūnui duoti nurodymus MVD AS, jog būtina kartu su MGB organais aktyviai dirbti, kad kuo greičiau būtų sutriuškintas nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotos gaujos. [...] Atkreipti MGB Mažeikių AS viršininko Senino dėmesį į tai, kad jis atitrūkęs nuo partijos apskrities komiteto ir kad neteisingai elgiasi, neinformuodamas partijos komiteto sekretorių apie kovą su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis, dėl to partijos komitetas negali konkrečiai vadovauti kovai su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis“. Dar nurodyta „išvalyti“ valsčių ir apylinkių valdžios įstaigas, kad jose neliktų priešiškų, įtartinų ir netinkamų darbui žmonių78. Šiuo nutarimu partijos komitetai toliau grindė savo darbą. Didelę įtaką jis turėjo ir čekistų veiklai.

Kaip minėta, kurioje nors apskrityje reikalams labai susikomplikavus, ten vykdavo LKP(b) CK atsakingų darbuotojų komisija (kartais itin solidi), kuri priversdavo tiek partinius funkcionierius, tiek čekistus aktyviau imtis darbų, kartais pakeisdavo ir vieną kitą vadovą. Pažymėtina VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininko pavaduotojo F. Kovaliovo ir M. Gedvilo išvyka į Tauragę, kur jie 1946 m. gegužės 15 d. dalyvavo partijos apskrities komiteto biuro posėdyje. Buvo konstatuota, kad toje apskrityje partizanai surengia itin daug didelių puolimų (gegužės 9 d. naktį į 10 d. buvo užpultas Šilalės vlsč. Pajūrio miestelis, paimtas pieninės ir pašto turtas; to mėnesio 11-osios naktį į 12-ąją pultas Naujamiestis), o kariuomenė ir operatyvininkai daugiausia laikosi valsčių centruose, kai kurie įgulų kariai plėšia ir muša žmones. Nutarta pavesti MVD Tauragės AS viršininkui Nikolajui Nožnickiui ir partijos komiteto pirmajam sekretoriui P. Murauskui per parą sudaryti kiekvieno partizanų būrio sutriuškinimo planus, komjaunimo ir partijos kadrų sekretoriui per 10 dienų parinkti 90 žmonių į stribus, išmesti iš darbo 3 operatyvininkus ir kariškius karininkus. MVD AS viršininkas N. Nožnickis buvo įpareigotas už žmonių mušimą atleisti iš darbo ir teisti MVD Kvėdarnos ir Eržvilko vlsč. poskyrių viršininkus Babajevą ir Aksionovą, o MVD Gaurės vlsč. poskyrio viršininkas pašalintas iš partijos79.

Partinių funkcionierių ir čekistų bendradarbiavimo mastai priklausė ir nuo to, kiek partiniai organai iš anksto būdavo informuojami ir ar iš jų būdavo reikalaujama sutikimo aukštesnes pareigas einančių žmonių suėmimams. Kaip galima suprasti iš jau minėtų A. Sniečkaus paklausimų, ne visose apskrityse (rajonuose) čekistai partiniams organams pranešdavo apie ketinimus suimti kurį nors žymesnį provincijos pareigūną. Tuo tarpu respublikos lygiu buvo aiški subordinacija - norėdami suimti žymesnį kultūros, mokslo veikėją ar kunigą, čekistai turėdavo gauti tiek savo vadovybės Maskvoje, tiek LKP(b) CK sutikimą. Viename pranešime apie kunigų suėmimą rašoma, kad LSSR MGB, gavusi „TSRS MGB ir Lietuvos KP(b) CK sankcijas“, 1952 m. gegužės 23 d. suėmė 4 kunigus - Vaclovą Degutį, Joną Palukaitį, Aloyzą Šlepkauską ir Česlovą Zažecką. Jie buvo suimti už ryšį su pogrindžiu, antisovietines kalbas ir kt.80 Beje, kodėl partinėms institucijoms būdavo pranešama apie kunigų suėmimą, paaiškina MGB Tauragės aps. skyriaus viršininko 1949 m. pranešimas partijos apskrities komitetui apie suimtą Varlaukio kunigą I. Šiaučiūną. Pranešimo esmė: „Prašau atlikti atitinkamą aiškinamąjį darbą tarp vietos gyventojų dėl kunigo Šiaučiūno veiklos“81. Kunigai tarp Lietuvos gyventojų, kurių dauguma tuo metu buvo tikintys, turėjo didelį autoritetą, todėl partijos komitetams tekdavo labai pasistengti norint šiek tiek sumažinti neigiamus kunigų suėmimo padarinius.

Kaip ne kartą minėta, svarbiausias partinių funkcionierių informacijos šaltinis buvo represinės struktūros. Pamažu čekistai tiek apie juos dominančius žmones, tiek apie pogrindines organizacijas sukaupė daug duomenų. Komunistų partija turėjo ir savo informacijos šaltinius, iš kurių didžiausias buvo LKP(b) CK archyvas. Jame apie kai kuriuos komunistų partijos narius buvo sukaupta daugiau informacijos, negu jos turėjo čekistai. Be to, reikalingų dokumentų kartais turėdavo ir kai kurie LKP(b) CK skyriai. Antai LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Fridis Krastinis 1949 m. nusiuntė LSSR MGB ministrui N. Gorlinskiui pranešimą, jog skyrius turi Kaune suimto Juozo Sliesoraičio, kuris karo metu neva buvo IX forto komendantu, invalidumo bylą. Iš tos bylos esą galima sužinoti, kas paliudijo J. Sliesoraičio darbą iki 1944 m.; joje išvardyti ir kiti su juo turėję ryšį asmenys. Kartais ir čekistai prašydavo informacijos. Antai MGB Telšių AS viršininkas F. Dusis 1949 m. rudenį prašė LKP(b) CK „operatyviniais tikslais“ patikrinti, kokių duomenų turima apie Praną Dangovą, partijos narį, neva buvusį provokatoriumi Smetonos laikais. Buvo nurodyta R. Šarmaičiui (ilgamečiam Partijos istorijos instituto prie CK direktoriui) patikrinti, kokių turima duomenų, ir juos nusiųsti. R. Šarmaitis atsakė, kad žinoma tik tiek, kiek yra parašęs Mykolas Jun-čas-Kučinskas savo autobiografijoje, įvardijęs P. Dangovą kaip jį išdavusį provokatorių82.

Tarp įvairių LKP(b) CK ir čekistų reikalų buvo ir gana specifinių. LSSR užsienio reikalų ministras Ignas Gaška 1949 m. liepos 27 d. LKP(b) CK pateikė sąrašą žmonių (Bimbų, Kaškevičiaus ir kt.), kurių giminės buvo „pažangūs lietuviai Amerikoje“, su prašymu, kad jų neliestų MGB. Ant sąrašo yra A. Sniečkaus rezoliucija: „Drg. Kapralovui. Prašau pateikti savo pasiūlymus, kad tų žmonių niekas nenuskriaustų, o jei reikėtų imtis priemonių, tai tik mums sutikus“83.

LSSR NKVD liaudies komisaras P. Kapralovas 1949 m. balandžio 19 d. prašė A. Sniečkaus, kad jis nurodytų partijos Prienų aps. komitetui ir vykdomajam komitetui atlyginti nuostolius Prienų aps. Pakuonio vlsč. Laukiškės kaime gyvenančiam Antanui Misiūnui. Mat šis pranešė MGB, kad pas jį bunkeryje slepiasi „banditai“, ir prašė juos „likviduoti“. Pats padegė namą, kuriame gynėsi partizanai. Visi keturi partizanai žuvo. Šiek tiek anksčiau A. Sniečkus buvo gavęs partijos Kauno m. komiteto pirmojo sekretoriaus K. Gabdanko pranešimą. Jame buvo rašoma, jog ZŪA studentė Misiūnaitė pranešė, kad jos brolis prašęs pranešti, jog pas jį slepiasi „banditai“. Kaip minėta, operacijos metu jie visi žuvo, bet žuvo ir 2 kariai bei 6 buvo sužeisti. Pasak A. Misiūno, nebuvo blokuotas pašiūrėje įrengtas bunkeris ir „banditams“ leista pereiti į namą84. Neaišku, kas tą žmogų pastūmėjo į išdavystę — ar išvargino nuolatinis pavojaus jausmas, ar nesutarė su sodyboje gyvenusiais partizanais, o gal tai buvo kerštas už partizanų dar 1945 m. nušautą tėvą (apie tai užsiminė P. Kapralovas). Tikriausiai sovietai materialiai gerai atlygino išdavikui; bijant partizanų keršto, jis tikriausiai buvo perkeltas gyventi į miestą. Galima spėlioti apie jo bei panašių į jį likimus. Kai kuriuos iš tų išdavikų gal ir kankino sąžinė, bet dauguma nugyveno savo dienas teisindamiesi, kad tuo metu kitaip elgtis nebuvo galima, kad reikėjo gelbėtis, o partizanai vis tiek buvo pasmerkti.

PARTIJOS KOMITETŲ PASTANGOS STIPRINTI BENDRADARBIAVIMĄ SU ČEKISTAIS.

Komunistų partijos nariai turėdavo pripažinti, kad valdžią jie išlaiko tik čekistų, jų kariuomenės dėka. Bet nemažai pastangų dėjo ir partijos komitetai. Buvo kartu vykdomos represijos - trėmimai, vadinamieji išbuožinimai, kadrų valymai ir kiti bendri „darbai“, kurių sėkmė priklausė nuo glaudaus bendradarbiavimo.

Vienas pirmųjų didelių bendrų planų buvo po LKP(b) CK VII plenumo, vykusio 1945 m. rugpjūčio 23—24 d., sudarytas planas, kaip sutriuškinti pasipriešinimą. Gavę nurodymus, visi partijos komitetai ėmėsi to darbo. Partijos Marijampolės aps. komiteto kartu su čekistais parengtame plane buvo numatyta, kokių priemonių — pasalų, sekretų, puolimų ir kt. — bus imtasi prieš 6 partizanų būrius. Plane nurodyta, kas iš čekistų ir partijos komiteto atsakingi už tam tikro būrio sutriuškinimą. Buvo numatyta suimti visus atskleistus ryšininkus ir rėmėjus, informuoti valsčių vykdomuosius komitetus apie visas „lietuviškai vokiškų nacionalistų sukilėlių“ šeimas, konfiskuoti jų turtą. Numatyta skirti budintį transportą kariuomenei perkelti, stribus uždaryti į kareivines. Buvo dar keletas ne tokių reikšmingų sprendimų85. Tačiau ne visi taip mikliai sukosi. Partijos Alytaus aps. biuras 1945 m. gruodžio 15 d. nutarė: „Partijos apskrities komiteto pirmajam sekretoriui drg. Matačinskui ir NKVD—NKGB AS viršininkams V. Lisovskiui ir Aleksandrovui per tris dienas parengti operatyvinių čekistinių ir organizacinių priemonių planą, kaip likviduoti gaujas. Prašyti gen. mjr. Kubasovą k/d 166 visokeriopai padėti įgyvendinti šiuos planus“. Tai nebuvo pirmas planas, kurio iš čekistų reikalavo partijos komitetas. Dar rugpjūčio 21 d. biuro posėdyje, dalyvaujant M. Gedvilui, buvo nutarta (kalba netaisyta): „Operatyviniai čekistinių priemonių planas dėl kiekvienos gaujos likvidacijos atskirai neperžiūrėtas partijos komiteto. NKVD, NKGB apskrities skyrių viršininkai 1945 IX 7 d. jo nepristatė ir neveda paruošiamojo darbo gaujų dalyvių viešiems procesams organizuoti“ 86.

Partijos komitetų, kartais ir NKVD darbuotojų pasirašytuose bendruose partizanų sutriuškinimo planuose pradėta vartoti pasakymai „mūsų užduotys“, „mūsų agentas“, „mūsų pastangos“ ir pan. Antai 1945 m. pabaigoje A. Sniečkui adresuotame Alytaus aps. partinių ir čekistinių vadovų pasirašytame rašte sakoma: „Gaujos vadeiva Jonas Ogilba, Jono, slapyvardis Dobilas, 27 metų, lietuvis, buvęs policininkas, 1945 m. rugpjūčio 31 d. buvo nužudytas pagal mūsų užduotį mūsų agento Vileiš“. Toliau aprašytas vėlesnis 90 žmonių būrio, veikusio Stakliškių ir Jiezno vlsč., sutriuškinimas ir dar 9 partizanų būrių sutriuškinimas87. Apskritai pirmieji bendri planai buvo tik vienas iš mėginimų sujungti represinių žinybų ir partijos komitetų pastangas palaužti pasipriešinimą okupacijai. Praktiškos naudos iš jų tikriausiai buvo nedaug jau vien todėl, kad juose buvo keliami neįgyvendinami reikalavimai — pogrindį sutriuškinti per kelis mėnesius. Be to, čekistinio darbo specifika, kurios pagrindinis elementas buvo slaptumas ir iš to kylantis įtarumas, tuo metu -1945 m. — dar nesudarė prielaidų glaudesniam bendradarbiavimui; glaudžiau bendradarbiauti čekistinės žinybos ir partijos komitetai apskrityse pradėjo maždaug 1948-1949 m.

Pamažu kai kuriose apskrityse įsigalėjo dar vienas bendradarbiavimo būdas: pradėta kartu vykti į partizanų išpuolių vietas. Tai ypač buvo būdinga Panevėžio aps., kai ten partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi dirbo J. Paplauskas, o antruoju -M. Sorokinas. 1945 m. rugpjūčio 31 d. NKVD Panevėžio AS viršininkas V. Bogomolovas J. Paplauskui pranešė, jog Naujamiesčio vlsč. Vaišviliškių kaime partizanai nušovė du žmones, vieną nusivedė, vieną sumušė. Rašė: „Į įvykio vietą išvykau aš su partijos apskrities komiteto sekretoriumi Sorokinu bei operatyvine grupe, kariuomenės padaliniu ir 30 liaudies gynėjų būriu“. Po to, kai tų metų spalio 3 d. partizanai Panevėžio vlsč. Ūtos kaime iš 4 šeimų paėmė maistą, kitą turtą, išsivedė arklius ir nušovė stribą S. Bučiūną, NKVD AS viršininkas V. Bogomolovas rašė: „Į įvykio vietą išvykau aš, Bogomolovas, partijos komiteto sekretorius Paplauskas su operatyvine grupe ir 25-ojo SP kariuomenės padaliniu“. Jis išvardijo 3 išpuolio metu atpažintus partizanus. „Atpažintų banditų šeimos suimtos, ūkiai konfiskuoti ir vykdomojo komiteto nutarimu vietoje perduoti nukentėjusioms šeimoms“. Spalio 11 d. V. Bogomolovas rašė LSSR NKVD liaudies komisarui J. Bartašiūnui (sekretoriaus J. Paplausko pareigos ir pavardė užbrauktos; matyt, kartu rašant būtų buvusi pažeista subordinacija) apie tai, kad spalio 9 d. partizanai Krekenavos vlsč. sušaudė 4 norėjusius legalizuotis partizanus ir vieno iš jų šeimą, o namą sudegino. Du partizanus nukovė persekiojanti kariuomenė. „Be to, dėl šio išpuolio suimtos 7 Lukoševičiaus gaujos aktyvių dalyvių šeimos, jas rengiamasi iškelti už Lietuvos TSR ribų“. Į įvykio vietą su čekistais buvo išvykęs partijos komiteto antrasis sekretorius M. Sorokinas. Pastarasis vienoje iš savo pažymų, kaip kovojama su „banditizmu“ (beje, pažyma 15 puslapių), rašė, kad į kiekvieną svarbesnę partizanų puolimo vietą su kariuomene vyksta operatyvininkas ir vienas iš partijos apskrities komiteto sekretorių, paskui partijos komitetas svarsto politinę padėtį tame valsčiuje. Buvo numatyta per mėnesį išklausyti visus partorgus ir NKVD valsčių poskyrių viršininkus. Pažymoje daug aprašymų, daug skaičių - kiek asmenų kada suimta, nužudyta ir t. t.88

Partinių veikėjų dalyvavimas čekistinėse operacijose gal nebuvo visuotinis reiškinys, tačiau ir ne retas. Apie tai užsimenama įvairių apskričių dokumentuose. Tarkime, po 1949 m. spalio 18 d. Simno vlsč. partizanų įvykdyto puolimo, kurio metu buvo sudeginti kolūkio pastatai ir nušautas brigadininkas A. Piliūnas, į įvykio vietą skubiai išvyko valsčiaus čekistai ir partijos valsčiaus komiteto sekretorius Butėnas. Tačiau partizanų jie nesulaikė, todėl apskrities biuro buvo įspėti89.

Kaip galima spręsti iš dokumentų, apie 1948 m. apskrityse beveik visiškai išnyko partinių funkcionierių ir čekistų tarpusavio nesutarimai, pradėta dirbti ranka rankon. Įvairiose apskrityse tas susigyvenimas vyko nevienodu tempu, nes lėmė ne tik bendra padėtis, bet ir „veikėjų“ asmeninės savybės, jų ambicijos bei kitos subjektyvios priežastys. Matyt, tiek LKP(b) CK, tiek represinių organų vadovybė irgi reguliavo savo žemesniųjų grandžių tarpusavio santykius, nes esant tam tikrai trinčiai tarp žinybų buvo galima gauti papildomos informacijos, kadangi varžovai paprastai įdėmiai sekdavo vienas kito žingsnius ir ką nors pastebėję pranešdavo savo vadovybei. 1948-1949 m. dideli nesutarimai tapo retenybe, nors visiškai neišnyko. Partijos komitetai tuos nesutarimus jau traktavo kaip išimtis. Antai partijos Raseinių aps. komiteto 1948 m. balandžio 13 d. biuro nutarime rašoma: „Yra atvejų, kai valsčių partorgai ir MGB organai nedirba kartu, pavyzdžiui, Girkalnio valsčiuje“. Tos apskrities biuras, po 4 mėnesių svarstęs politinę padėtį Betygalos ir Girkalnio vlsč., nutarime konkrečiai išvardijo keturias komunistų priešų grupes: „Nė vienai dienai nesusilpninti kovos su buožėmis, katalikų dvasininkija, nacionalistiniais elementais ir ginkluotomis gaujomis kaip pikčiausiais lietuvių liaudies priešais“90. Kol buvo pasiektas tam tikras sutarimas, reikėjo nueiti kelerių metų bendravimo kelią.

Partinė vadovybė ėmė spausti ne tik apskričių, bet ir valsčių partines organizacijas, kad jos imtųsi vadovauti čekistams ir kartu su jais atsakytų už nesėkmes. Partijos Kėdainių aps. komiteto 1948 m. gruodžio 8 d. posėdyje buvo svarstytas dviejų komjaunuolių iš Padotnuvio apylinkės sušaudymas. Priimtame šešių paragrafų nutarime yra ir toks: „Perspėti partijos valsčiaus komiteto sekretorių Jakubiną, kad jei nebus valsčiuje pagerintas vadovavimas valstybės saugumo organams, sustiprinant kovą su nacionalistiniu pogrindžiu, ir visa partinė organizacija nebus nukreipta sustiprinti tos kovos, tai drg. Jakubinui biuras paskirs griežtesnę partinę bausmę“. Toliau nutarta: „Įpareigoti MGB AS viršininko pavaduotoją Rogožiną sustiprinti MGB VP aparatą patyrusiais čekistais, o MGB VP viršininko pareigas einantį drg. Kuznecovą kaip susikompromitavusį atleisti iš MGB VP viršininko pareigų ir pažeminti pareigomis“91.

Partinių funkcionierių ir čekistų bendradarbiavimą ypač silpnino pirmųjų nenoras rizikuoti savo galva, todėl tas bendradarbiavimas dažnai buvo deklaratyvus, tik ketinimų demonstravimas. Partijos Kupiškio aps. komiteto biuras 1946 m. gruodžio 20 d. savo posėdyje svarstė kovos su pogrindžiu sustiprinimo klausimą. Mat gruodžio 8-osios naktį į 9-ąją trijuose valsčiuose partizanai buvo įvykdę mirties nuosprendžius 20 žmonių. Vėliau Svėdasų vlsč. buvo nukauti 4 partizanai. Konstatuota, kad svarbiausias partinių organų ir MGB trūkumas - nepakeltos į kovą masės, o partinės organizacijos mano, kad kova - MGB reikalas. Partinės organizacijos nepalaiko glaudžių ryšių su MGB. Partijos komiteto nutarimo perkelti aktyvistus į miesto centrą vykdomojo komiteto pirmininkas Bendoraitis nevykdo. Nurodyta apskrities centre ir valsčių centruose įkurti ginkluotas aktyvistų grupes bei tris ginkluotas grupes Svėdasų vlsč. Lapgirio, Bajorų ir Drobčiūnų kaimuose (tai buvo sentikių kaimai; aktyvistus į miesto centrą nutarta perkelti po to, kai buvo pasikėsinta į Kupiškio pakraštyje gyvenusius kolaborantus). Po penkių mėnesių patikrinęs, kaip vykdomas tas nutarimas, apskrities partinis biuras konstatavo, kad per tą laikotarpį nukauta 14, suimti 5 „banditai“. Esą kai kurie valsčių sekretoriai ir partorgai vis dar mano, jog „banditizmo likvidavimas yra tik MGB AS ir VP pareiga“. Ginkluotos grupės - tik valsčių centruose, apylinkėse jos nesudarytos. MGB turi silpną ryšį su gyventojais92. Taigi ir praslinkus beveik pusmečiui, padėtis buvo nelabai tepasikeitusi. Pakeisti tam tikras inercijas, kai dauguma gyventojų buvo priešiškai nusiteikę, nepajėgė ir komunistai.

Partijos apskričių komitetų biurų nutarimuose, kuriuose dėstoma, ką reikia nuveikti arba kaip reikia veikti, vis dažniau nurodoma stiprinti čekistų ir partinių funkcionierių bendradarbiavimą. 1947 m. vasario 2 d. partijos Utenos aps. komiteto biuro uždarame posėdyje, apsvarsčius politinę padėtį apskrityje, priimtas 8 paragrafų nutarimas, kuriame rašoma, jog po „banditų“ išpuolių turi būti surengtos ne vien karinės ekspedicijos, bet ir sušaukti darbo žmonių susirinkimai, juose demaskuojami priešai. Per gimines reikia raginti partizanus legalizuotis, o legalizavusius panaudoti propagandai. Nurodyta sustiprinti agentūrinį darbą, ypač nustatant atsišaukimų platintojus. MVD ir MGB skyrių vadovybė raginama nuolat informuoti partijos sekretorius apie politinę padėtį apskrityje93. Beje, toks raginimas rodo, kad tuo metu, 1947 m., daugelyje vietovių čekistai dar buvo padėties šeimininkai.

1947 m. gegužės 18 d. vykusiame partijos Tauragės aps. komiteto biuro uždarame posėdyje konstatuota, jog nuveikta daug, bet nepakankamai, ir buvo sudarytas bendras partijos komiteto ir represinių žinybų veiksmų planas. Jame numatyta prieš kiekvieną partizanų būrį sudaryti operatyvines čekistines grupes, kurioms „iškelti uždaviniai visiškai likviduoti gaujas jas fiziškai sunaikinant arba paimant gyvus“. Konstatuojama, kad legalizacijos klausimu dirba partijos komiteto ir vykdomojo komiteto darbuotojai. Nutarime išvardijami partizanų būriai, nurodoma, kurie MGB darbuotojai paskirti į spec. grupes (jose - kas nors iš MGB apskrities skyriaus ir visi valsčių poskyrių darbuotojai arba tik poskyrių darbuotojai), kokie tam reikalui paskirti kariuomenės padaliniai (šešios kuopos, t. y. apie 400 karių), kas iš sovietinių darbuotojų vykdo politinį darbą (tam darbui daugiausia numatyti partijos valsčių sekretoriai)94. Šis ir kiti panašūs planai tuo metu buvo sudaryti pačių čekistų ir partinių funkcionierių nutarimu, o ne LKP(b) CK spaudžiant, kaip 1945 m. pabaigoje.

Komunistų ir represinių struktūrų darbuotojų santykiai tuo metu dar ne visur vienodai gerai klostėsi. Didžiulėje ataskaitoje A. Sniečkui partijos Marijampolės aps. komiteto pirmasis sekretorius J. Olekas rašė, kad 1947 m. pabaigoje vykusiame biuro posėdyje, kuriame dalyvavo ir valsčių sekretoriai bei partorgai, taip pat MGB poskyrių viršininkai, atskleisti tokie trūkumai: „1. Dauguma valsčių partinių organizacijų rimtai nesidomėjo kovos su banditizmu klausimais, darbe nepalaikė ryšių su MGB, partiniuose susirinkimuose neišklausydavo, kokių priemonių imtasi kovai su banditizmu, ir todėl dauguma iš jų nežinojo tikrosios padėties. 2. Dauguma partinių organizacijų, kaip nurodyta Lietuvos KP(b) CK biuro nutarime, nesuprato savo vaidmens kovoje su banditizmu, manydamos, kad komunistų ir komjaunuolių vaidmuo yra tik agitacinis darbas su gyventojais, tiesiogiai aktyviai nedalyvaujant operacijose prieš banditus su ginklu rankose“95. Kad komunistai „su ginklu rankose“ dalyvautų operacijose, to beveik niekur nebuvo pasiekta. Aktyvistai noriai ginklavosi savigynai, tačiau patys pulti neskubėjo.

Vis dėlto padėtis ir šioje srityje pamažu pradėjo keistis, nors partiniai funkcionieriai ar net aktyvistai niekada masiškai nedalyvavo kovose. 1948 m. vasario 17 d. partijos Utenos aps. komiteto į LKP(b) CK nusiųstoje ataskaitoje apie tai, kaip vykdomas CK nutarimas dėl kovos su pogrindžiu sustiprinimo, rašoma: „Reikia pažymėti, kad iki Lietuvos KP(b) CK biuro nutarimų valsčiuose buvo daug neišspręstų partinių organizacijų ir MGB VP santykių klausimų [...]. Valsčiaus partinės organizacijos pradėjo daugiau gilintis į kovos su banditizmu klausimus. Aluntos vlsč. komitete valsčiaus partijos sekretorius drg. Šileikis ir MGB VP viršininkas drg. Ščiurovas, užuot ėmęsi bendromis pastangomis likviduoti banditus, ginčijosi vienas su kitu ir neteisingai elgėsi. Po Lietuvos KP(b) CK nutarimo ir partijos apskrities komitete įvykusio pasitarimo valsčiaus tarybinis partinis aktyvas jau du kartus su organais dalyvavo operacijose [...]. Pastaruoju metu gerokai sustiprinta MGB ir MVD organų kontrolė“. Ataskaitoje pažymėta, kad 1947 m. buvo nukauti 74 ir suimti 24 „banditai“. 1947 m. antroje pusėje visų valsčių partinės organizacijos ir MGB poskyriai partijos komiteto biurui pateikė ataskaitą apie kovą su nacionalistiniu pogrindžiu. Tais metais du MGB valsčių poskyrių viršininkai buvo pašalinti iš partijos už revoliucinio teisėtumo pažeidimus96.

Tačiau kitose apskrityse ir kai kuriuose valsčiuose padėtis ir toliau tebebuvo sunki. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto biuras 1948 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje konstatavo, kad „susilpnėjo politinis budrumas“: nesaugomi valsčių centrai, į kaimus aktyvistai išvyksta be ginkluotos apsaugos. „Komunistai neišeina kartu su MGB organais į banditų puolimų vietas, nedalyvauja tiesioginėje kovoje su banditizmu“97. Partijos Marijampolės aps. komiteto biuras, 1949 m. rugsėjo 5 d. svarstęs politinę padėtį Kazlų Rūdos vlsč., padarė išvadą, kad „dalykinio ryšio darbe tarp MGB VP ir partijos valsčiaus komiteto nėra“98.

Partiniai funkcionieriai labai audringai reaguodavo į saviškių netektis, nes pajusdavo visai šalia alsuojančią mirtį. Po to būdavo išjudinamos įvairios žinybos, daugiausia represiniai organai. Tipiškas pavyzdys - partijos Prienų aps. komiteto 1950 m. vasario 11d. posėdyje priimtas nutarimas. Posėdyje buvo apsvarstytas Balbieriškio MTS agronomo, kandidato į partiją Lapinsko ir komjaunuolio Borkevičiaus žuvimas Šilavoto vlsč. Ten jie buvo nuvykę sudaryti arimo sutarčių ir kelias dienas girtuokliavo, apie savo atvykimą nepranešė MGB valsčiaus poskyriui. Nurodyta MTS direktoriui Raižiui ir jo pavaduotojui politiniams reikalams darbuotojų išvykas derinti su MGB ir valsčiaus valdžia, o MGB ir MVD poskyrių viršininkams nurodyta į kaimus neišleisti neginkluotų ir nedidelių aktyvistų grupių. Partijos valsčių komitetams taip pat nurodyta aktyvistų išvykas į kaimus derinti su MGB99.

Ne vienas bendras partinių funkcionierių ir čekistų tyrimas pereidavo įvairias pakopas. 1949 m. pradžioje partijos Vilkaviškio aps. komiteto pirmasis sekretorius Klemas Markevičius iš LKP(b) CK ypatingojo sektoriaus vedėjo A. Letulio gavo raštą. Jame buvo rašoma, jog jis iš LKP(b) CK antrojo sekretoriaus A. Trofimovo gavęs Gribienės pareiškimą, kuriame teigiama, kad partijos narys V. Griunovas bendradarbiavo su gestapu. Atsakydamas sekretorius patvirtino, kad vokiečių okupacijos metais, būdamas Pravieniškių kalėjime, V. Griunovas iš tiesų buvo gestapo agentu, nors byloje yra MVD apskrities skyriaus viršininko pažyma, kad apie tą pilietį kompromituojančių duomenų jie neturi100. Po to, kai 1947 m. pradžioje vadovauti kovai su pasipriešinimu iš MVD buvo perduota MGB, dauguma informacinių kartotekų liko MVD, o MGB kūrė savo duomenų bazę. Matyt, duomenis apie minėtą žmogų MGB ėmė jau iš savų kartotekų.

PARTINIŲ FUNKCIONIERIŲ IR ČEKISTŲ ŪKINIAI RYŠIAI. Čekistų materialine gerove daugiausia rūpinosi vietinės partinės ir sovietų valdžios įstaigos. Neretai atvykę iš Rusijos čekistai savavališkai užimdavo jiems patikusius butus ir net namus, bet vėliau tą daryti buvo vis sunkiau. Be butų, patalpų įvairioms saugumo įstaigoms, reikėjo dar ir baldų joms apstatyti, reikėjo čekistus aprūpinti maistu. Karo metu sugriautame Vilniuje buvo ypač sunku apgyvendinti daugybę iš Rusijos atsiųstų čekistų. SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka 1945 m. rugsėjo 29 d. rašė M. Suslovui, A. Sniečkui ir M. Gedvilui, kad Vilniuje neturi butų 65 NKVD darbuotojai, 50 NKGB darbuotojų ir 40 NKVD kariuomenės karininkų. Pasak jo, čekistai dėl to skundėsi L. Berijai ir V. Merkulovui, o jis, jei padėtis nepagerės, čekistus išsiųs atgal. „Kokie padariniai gali būti mūsų liaudies komisariatų darbui, Jūs žinote; vis dėlto, jei šis klausimas nebus sprendžiamas, aš būsiu priverstas bendradarbius komandiruoti atgal“101. Butų klausimą iš esmės išsprendė VKP(b) CK biuras Lietuvai. 1945 m. spalio 1 d. pasitarime pas M. Suslovą buvo nurodyta Vilniaus m. vykdomojo komiteto pirmininkui per 2-3 dienas NKVD perduoti 2-3 namus su 60-70 butų, NKGB - 1-2 namus su 20-30 butų, „kuriems reikėtų nedidelio remonto“. Nurodyta per dvi savaites NKVD dar skirti 17, NKVD kariuomenei — 17, NKGB - 16 butų102. Tų metų gruodžio 3 d. I. Tkačenka rašė NKVD-NKGB operatyvinių sektorių ir apskričių skyrių viršininkams, kad vykdant aukščiausios čekistinės vadovybės nurodymą į Lietuvą per 10 dienų bus atsiųsta nuo 100 iki 130 operatyvininkų, kurių pusė bus palikta nuolatiniam darbui, o kiti dirbs 3 mėnesius. Raštą jis baigė taip: „Susitarkite su partijos komitetų ir vykdomųjų komitetų sekretoriais, kad būtų aprūpinti butais, patalyne ir organizuotas maitinimas“103.

O štai kokią telefonogramą partijos apskričių komitetų sekretoriams nusiuntė A. Sniečkus 1945 m. pabaigoje: „Vadovaujantis TSRS NKVD nurodymais, Lietuvos TSR apskrityse sudaromi NKVD valsčių poskyriai. Įpareigoju Jus tuoj pat įsitraukti į šį darbą ir kartu su NKVD apskrities skyriaus viršininku atrinkti reikiamą skaičių partijos narių, komjaunuolių, aktyvistų, taip pat piliečių, patikrintų ir pasižymėjusių stiprinant tarybų valdžią, ir perduoti juos komplektuojant NKVD valsčių poskyrius. Aprūpinkite patalpomis ir būtina mityba. Apie atlikto darbo rezultatus praneškite per savaitę“104. Vargu ar partijos komitetai tuo metu galėjo represiniams organams parūpinti savų, vietinių kadrų, gal tik vieną kitą visoje Lietuvoje. Tiksliai buvo įvykdyti tik ūkiniai užsakymai, nors ir jie ne visur vienodai lengvai buvo sprendžiami.

Atsiuntus į Lietuvą daug kariuomenės, pradėjo trūkti ne tik butų karininkams, bet ir kareivinių, prasidėjo konkurencija tarp įvairių kariuomenės rūšių. I. Tkačenka, be abejo, protegavo saviškius. 1945 m. gruodžio 14 d. jis rašė M. Suslovui ir A. Sniečkui, kad į Tauragę atvyko čekistinės kariuomenės 273-iasis ŠP, bet kareivinės, kuriose iki tol gyveno perdislokuotas 95-asis pasienio būrys, jau perduotos kitai kariuomenės rūšiai. Savaip grasino, kad jei tos kareivinės nebus perduotos 273-iajam ŠP, jis bus dislokuotas kitur, nors labai reikalingas Tauragėje. Prašė „paspausti“ apskrities valdžią105. Be abejo, tas pulkas buvo dislokuotas Tauragėje.

Aprūpinant sovietinius karius gyvenamosiomis patalpomis čekistų ir partinių funkcionierių bendradarbiavimas kartais įgaudavo makabriškų bruožų. Kupiškio aps. Viešintų miestelio gyventoja E. Konovalova skunde rašė, kad ji 1947 m. balandžio 14 d. nenorėjo į savo namus įsileisti iš Subačiaus atvykusių čekistinių karių. Ji rašė, kad gyveno viena (kariai kaip tik būdavo apgyvendinami ten, kur gyveno merginos arba vienišos moterys), todėl atsisakė juos priimti. Tada karius apgyvendinti vedžiojęs partijos komiteto instruktorius M. Aleksejevas ją tampęs už plaukų ir daužęs galvą į sieną sakydamas: „Jūs prostitutės“. Nuo jo moterį apgynę kareiviai. Gavus tą skundą, buvo sudaryta komisija iš valsčiaus partijos komiteto ir vykdomojo komiteto darbuotojų. Kadangi E. Konovalova niekur nedirbo, „viliojo vyrus“ ir t. t., nutarta ją iškelti į kaimą106. Apskritai Viešintos, kuriose gyveno daug sentikių, tais baisios savivalės metais išsiskyrė ypatinga atmosfera. Vien iš sentikių jaunimo sudarytas stribų būrys ne tik plėšikavo, bet ir žudė niekuo dėtus žmones.

Nemažai rūpesčių partinė ir sovietinė provincijos vadovybė turėdavo čekistus aprūpindama tarnybinėmis patalpomis. Mat jos turėjo būti erdvios, mūrinės, su gerais saugiais rūsiais areštinėms ir kankinimo patalpoms. Ypač valsčiuose reikalauta mūrinių namų, tinkamų gintis, kurių langus būtų galima paversti ambrazūromis (kai kuriuose tokiuose namuose, pavyzdžiui, Prienų aps., Šilavote, po kelių partizanų puolimų nuo jų kulkų apie tuos langus buvo ištrupinta mūro per plytos plotį). Labai daug patalpų (ne vien kareivinių) po karo buvo užėmusi reguliarioji sovietinė kariuomenė, tad jai kur nors pajudėjus čekistai stengdavosi paimti tuos pastatus savo žinion. Partijos Telšių aps. komitetas 1946 m. rugpjūčio 6 d. patvirtino kreipimąsi į A. Sniečkų ir M. Gedvilą, kuriame prašoma perduoti vykdomajam komitetui Vyskupų rūmus. Juose po karo buvo divizijos štabas, diviziją išformavus, jie priklausė gvardijos pulkui. Gavus tuos rūmus, buvo numatyta sukeisti vietomis ir kitas įstaigas. Ypač rūpintasi, kad MGB ir MVD skyriai gautų erdvias patalpas su rūsiais, kuriuose būtų galima įrengti kameras kaliniams107.

Buvo dar vienas čekistų reikalavimas, susijęs su patalpomis: jie pageidavo patalpas gauti tokioje vietoje, kurioje lankytojai į jas galėtų patekti nepastebėti. Nors čekistai, ypač apskričių centruose, turėjo slaptų butų agentams priimti, tačiau dar nepatikrintų informatorių į juos neleisdavo, su jais iš pradžių susitikinėdavo savo darbo vietose. Partijos Biržų aps. komiteto biuro 1947 m. birželio 7 d. posėdyje, sušauktame po to, kai partizanai Pabiržės vlsč. įvykdė keletą mirties nuosprendžių, buvo priimtas 12 paragrafų nutarimas. Viename iš jų rašoma: „Įpareigoti valsčiaus partorgą drg. Korsaką ir valsčiaus pirmininką drg. Anilionį padėti MGB VP viršininkui sudaryti reikiamas sąlygas priimti lankytojus, garantuojant jų atvykimo į MGB visišką slaptumą“108. Čekistai dažniausiai būdavo įkurdinami viename pastate su milicija, nes milicijoje dažnai lankydavosi žmonės su įvairiais reikalais, todėl nesukeldami įtarimų čia galėdavo lengvai įeiti ir agentai.

1950 m. Lietuvoje įkūrus sritis, o jose - MGB valdybas, joms sunkiai sekėsi rasti patalpas. A. Sniečkui net 1951 m. pabaigoje pranešta (leidžiant suprasti, kad reikia padėti), jog nors MGB Vilniaus sr. valdyba J. Jasinskio ir S. Šimkaus gatvių kampe turi 47 kambarius, bet kad galėtų normaliai dirbti, jai reikalingi dar 78 kambariai109.

Represiniai organai irgi rūpinosi, kad partijos komitetai turėtų saugias patalpas, nes ir jų beveik visi reikalai buvo slapti, tokie, kokių nereikėjo gyventojams žinoti. 1952 m. pavasarį MGB Kauno sr. valdyba informavo A. Sniečkų, kad partijos Kauno sr. komitetas yra netinkamose patalpose — pastate kartu su KPI, todėl pašaliniai gali netgi klausytis ar matyti, kas vyksta komitete. Greta komiteto esančiame pastate gyvena nepatikimi žmonės, jie pro savo langus gali matyti visus kabinetus110.

MGB prižiūrėjo aukšto dažnio - VČ — ryšio linijas, kurios garantavo pokalbių saugumą ir kuriomis buvo galima susisiekti su SSRS ir LSSR vadovais (apskrityse VČ telefonus turėjo partijos komitetų pirmieji sekretoriai ir MGB bei MVD apskričių skyrių viršininkai). Matyt, tos linijos abonementus dalydavo aukščiausieji SSRS MGB pareigūnai savo nuožiūra. LSSR MGB ministro pavaduotojas L. Martavičius 1951 m. pradžioje MGB Kauno sr. valdybai nusiuntė tokį pranešimą: „Pastatyti VČ aparatą partijos Kauno sr. komiteto antrajam sekretoriui TSRS valstybės saugumo ministro pavaduotojas drg. Selivanovskis neleido“111.

Represiniai organai buvo partinių funkcionierių skydas plačiąja prasme. Net ir kasdieniame gyvenime partijos komitetai be čekistų būtų sunkiai vertęsi. Visi partijos komitetų pastatai pokario metais dieną naktį buvo saugomi ginkluotos sargybos, partijos nariai taip pat buvo ginkluoti, tačiau ginklų turėdavo prašyti iš čekistų. Pavyzdžiui, 1947 m. partijos Ukmergės aps. komitetas kreipėsi į MGB skyrių su prašymu išduoti savo 4 sargybiniams aprangą ir du automatus (du turėjo)112. Taip turėjo elgtis visi partijos komitetai. Asmeninių ginklų irgi tekdavo prašyti, tik juos dažniausiai išduodavo milicija.

Čekistai su partine valdžia ūkinėje srityje bendradarbiavo ne tik tvarkydami jiems rūpimus reikalus. Kaip „viską matanti akis“, jie dažnai kišdavosi ir į grynai ūkinius reikalus (tokių atvejų ypač padažnėjo po masinio valstiečių suvarymo į kolūkius). Antai 1948 m. pavasarį LSSR MGB ministro pavaduotojas P. Kapralovas pranešė A. Sniečkui, kad Raseinių aps. Ūturių spirito gamykloje susikaupė 32 tūkst. litrų spirito. „Prašau Jūsų įpareigoti spirito gamybos trestą imtis priemonių, kad iš įmonės būtų pašalintas spiritas ir kad ateityje spiritas nesikauptų“113.

Kartais čekistai įsikišdavo ir matydami ūkinį sukčiavimą, nors tai būdavo susiję su gana aukštais sovietiniais veikėjais. 1950 m. vasarą P. Kapralovas pranešė A. Sniečkui, kad jo vadovaujamos institucijos darbuotojai Biržų miškų ūkyje ir miško plukdymo punkte atskleidė 8 sabotuotojų grupę, iš jų 5 buvo nuteisti po 25 metus kalėti, kiti 3 - mažiau. Padaryta 1,4 mln. rb nuostolių. Už neva įvykdytus planus partijos Biržų aps. komiteto pirmasis sekretorius A. Likas iš miškų pramonės gavo motociklą, vykdomojo komiteto pirmininkas Slanys - šautuvą ir t.t.114 Prirašinėjimai sovietinėje valstybėje buvo įprastas dalykas - tą darė ne tik ūkiniai, bet ir partiniai darbuotojai. Prirašinėta ne tik norint turėti naudos (pinigai, ordinai, medaliai, aukštesnės pareigos ir t. t.), bet ir todėl, kad dauguma planų buvo nerealūs, jų įvykdyti neprirašinėjant nebuvo įmanoma. Jei būdavo dalijamasi už neįvykdytus darbus gautais pinigais (dalis jų pasiekdavo aukščiausius valdininkus), prirašinėtoj ai neįkliūdavo. Juos patyliukais globodavo aukščiausi sovietiniai ir partiniai darbuotojai, nes tik prirašinėjant būdavo galima pasiekti, kad jų kuruojama ūkio sritis ar teritorija pirmautų vadinamojo socialistinio lenktyniavimo baruose. Čekistai paprastai iš savo agentų neblogai žinodavo apie įvairų ūkinį sukčiavimą (taip pat ir apie masinį vogimą), bet anaiptol ne visada iškeldavo tai į viešumą. Turėdami žinių apie tokį sukčiavimą, jie taip pat dalyvaudavo, nors ir netiesiogiai (dažniausiai būdavo gerai vaišinami), dalijantis iš prirašymų ir kitokio sukčiavimo gautą naudą. Bet svarbiausia buvo tai, kad ūkinių paslapčių žinojimas čekistams padėdavo šantažuoti partinius ir ūkinius vadovus.

Kaip galima spręsti iš dokumentų, minėtus Biržų miško paruošų darbuotojus čekistai pasodino į kalėjimą apeidami vietos valdžią, kuri, matyt, buvo suinteresuota tais prirašymais. Paprastai apie ūkines negeroves, kaip jas suprato čekistai, pirmiausia būdavo pranešama vietos valdžiai, o norint apsidrausti — dar ir kam nors iš respublikos vadovų. Antai MGB Biržų AS viršininkas N. Gerasimovas partijos komiteto pirmajam sekretoriui A. Likui 1950 m. pavasarį pranešė, kad dėl prastos priežiūros kolūkiuose stimpa gyvuliai ir kad kolūkiuose yra buožių. Ant rašto yra A. Liko rezoliucija: biure priimti sprendimą ir buožes iš kolūkių išvyti. Po mėnesio tas pats emgėbistas A. Likui ir LSSR MGB ministro pavaduotojui Georgijui Sokolovskiui nusiuntė raštą apie nepatenkinamą Biržų vartotojų kooperatyvo darbą - apie išeikvojimus, vogimą, trūkumus115. Tokius ar panašius pranešimus apie ūkinius apskričių (rajonų) reikalus, ypač pradėjus steigti kolūkius ir silpstant ginkluotam pasipriešinimui, čekistai visuose rajonuose partinei valdžiai siuntė nuolat. Visose tose ūkinėse negerovėse jie neretai įžvelgdavo politinę potekstę, kartais realią, bet dar dažniau jų liguistos fantazijos sukurtą.

Represiniai organai savo veikloje kartais būdavo priversti derinti Sovietų Sąjungos ūkinius poreikius ir šalies saugumą. Ypač daug rūpesčio jiems kėlė vis besiplečiantis žvejų laivynas (komunistai jūrą laikė vienu iš svarbiausių menkų savo maisto išteklių papildymo šaltinių). LSSR MGB ministras P. Kondakovas 1952 m. vasarą prašė A. Sniečkų nurodyti LSSR žuvies pramonės ministerijai visuose žvejų laivuose įrengti abipusį radijo ryšį su Klaipėda. Beje, prieš tai A. Sniečkus buvo informuotas, kad žvejoti į Norvegijos jūrą iš Klaipėdos išplauks traleriai, kuriems reikią 1 tūkst. žmonių, o turima apie 500, todėl reikės priimti naujų. „Turint tikslą nuodugniai atrinkti asmenis, vykstančius į plaukiojimus užsienyje, manau prašyti Jus, ar nebūtų tikslinga prie Lietuvos KP(b) Klaipėdos komiteto sudaryti į užsienį plaukiančių kadrų komisiją“116. Tokia komisija buvo sudaryta. Matyt, čekistai, žinodami, kaip rizikinga sovietinius žmones leisti į užsienį, stengėsi pasidalyti atsakomybe su partinėmis institucijomis. Šie pranešimai rodo, kad net tokios politizuotos valstybės kaip SSRS ūkiniai prioritetai kartais nugalėdavo politinius. Nors paprastai žvejybos traleriai neužsukdavo nė į vieną užsienio uostą (jei dėl audrų ar avarijų būdavo priversti tą padaryti, jūrininkai į krantą nebūdavo išleidžiami), vis dėlto iš tų laivų yra pabėgęs ne vienas rusas ir lietuvis (į laivus paprastai priimdavo pagal tautybes; rusai turėjo pranašumą). Pabėgimui ypač tiko Danijos sąsiauriai. Per juos plaukiant iš laivų yra iššokęs ir mėginęs krantą plaukte pasiekti ne vienas jūrininkas; vienam kitam pavykdavo, jeigu jo nesugaudavo laive esantys čekistai ir komunistai. Beje, kai dar ne visi žvejybos laivai (kai kurie iš jų tik taip vadinosi; iš tiesų tai buvo tik didelės motorinės valtys, žvejojusios Baltijos jūroje) su krantu ir tarp savęs turėjo radijo ryšį, čekistai visuomet tarp tų kad ir 4-5 žvejų įterpdavo nors vieną agentą arba partijos narį, kuris turėjo kontroliuoti įgulos veiksmus. Tas partijos nario prilyginimas agentui yra labai iškalbingas.

Apie kokius ūkinius reikalus čekistai rašydavo partiniams funkcionieriams, galima suprasti iš žemiau pateiktos trumpos susirašinėjimų santraukos. MGB Kauno sr. valdybos viršininkas J. Sinicynas partijos srities komiteto pirmajam sekretoriui E. Ozarskiui 1951 m. rašė apie žmonių nenorą dirbti kolektyviai. Pranešė apie Rokų plytų fabriko neūkiškumą, siūlė sudaryti komisiją to fabriko vadovybės darbui patikrinti. Pranešė apie tai, kad Panemunės r. Kovo 8-osios kolūkio pirmininkas, gavęs partijos komiteto instruktoriaus Vitkausko pritarimą, keitė grūdus į naminę degtinę ir ruošė pabaigtuves. Tas pats instruktorius susimalė 100 kg grūdų ir išsivežė į Kauną. Čekistai aprašė arklių anemiją Šakių r. Nurodė, ką daryti - pasiųsti daugiau veterinarų, išdezinfekuoti arklides, nusiųsti ten komisiją, turinčią didelių įgaliojimų. Dar rašė apie prastą Kaišiadorių MTS darbą, nuolatinį tos stoties direktoriaus girtuokliavimą, apie tai, kad Kalvarijos r. vykdomojo komiteto pirmininkas Kabacevičius, būdamas girtas, sukėlė muštynes, grasino pistoletu; apie tai, kad Kybartų r. kolūkiai „užteršti“ — išvardyta 15 žmonių, valdybų narių, brigadininkų, sąskaitininkų, kurie kilę iš buožių arba jų giminės teisti ir t. t.117 Prienų r. čekistai partijos rajono komiteto pirmajam sekretoriui V. Supronui 1951 m. nusiuntė daugybę ūkinių ir kitokių pranešimų. Juose rašoma, kad Šilavoto kolūkio pirmininkas nesirūpino kolūkiu, „apaugo“ buožėmis. Varnakės kaimo kolūkyje jo pirmininkas J. Metrulevičius globoja buožes, 10 dienų sandėlyje laikė sėklas, kurias paėmė „banditai“. Partijos narė O. Kazakevičiūtė-Abramavičienė yra antisovietiškai nusiteikusi, partizanams perdavė MVD darbuotojų ir milicininkų sąrašą118.

A. Sniečkui MGB vadovybė (dažniausiai ministro pavaduotojai A. Gailevičius ir A. Leonovas) taip pat perduodavo panašaus turinio pranešimus. 1951 m. pavasarį jam pranešta, kad MGB Šiaulių sr. valdyba nustatė ir suėmė 80 į kolūkius prasibrovusių „banditų“ ryšininkų bei rėmėjų, tarp jų 5 kolūkio pirmininkus. Jie iš kolūkių partizanams perdavė 12 tonų grūdų ir kitų produktų. Pranešė, jog Kauno r. kolūkiai blogai pasirengė sėjai - supilta tik 76 proc. sėklai reikalingų grūdų. Dar kitame pranešime rašyta, kad ir Vilniaus sr. kolūkiai blogai pasirengė sėjai. Iš 30 Druskininkų r. kolūkių 22 gyvuliai ir inventorius nesuvisuomeninti. Smėlių r. iš 79 kolūkių sėklą supylė tik 7 kolūkiai, tiek pat kolūkių suvisuomenino gyvulius. 1951 m. pradžioje buvo pranešta, kad iš Naujosios Vilnios r. esančių 52 buožių ūkių 32 ūkiai turi 400 tūkst. rb mokesčių skolų, be to, jie nepristatė 44 tūkst. litrų pieno ir pan. Kai kurie buožės, neišmokėję skolų, išparduoda turtą ir dingsta. Prokuratūra jiems neiškelia bylų119.

ČEKISTINĖS VADOVYBĖS PASTANGOS ĮTRAUKTI PARTIJOS KOMITETUS | BENDRA VEIKLĄ. Represinių organų vadai, žodžiais pripažindami partinių institucijų viršenybę bendro vadovavimo atžvilgiu, konkrečiuose darbuose partiečiams buvo numatę tik tam tikro rėmėjo vaidmenį. Beje, kare kitaip būti ir negalėjo, nes paprastai kariauja profesionalai, išmanantys karybą.

Į Lietuvą atvykusiems čekistams turbūt pirmiausia į akis krito pasipriešinimo mastai ir menkos vietinių kolaborantų galimybės sulaikyti tai, ką ne vienas čekistas buvo įvardijęs kaip „besiplečiantį sukilimą“. Todėl iš pradžių kai kurie čekistai net įtariai žiūrėjo į partijos komitetus, geriausiu atveju į juos per daug dėmesio nekreipė. Bet pamažu, sutvirtėjus partijos komitetams, santykiai pasidarė ne tik glaudūs, bet ir intensyvūs.

Vienas pirmųjų represinių organų dokumentų, kuriame kalbama apie bendradarbiavimą su partiniais funkcionieriais, yra 1945 m. gegužės mėn. LSSR NKVD liaudies komisaro J. Bartašiūno ir OBB skyriaus viršininko Aleksandro Gusevo parengtas planas. Jame rašoma, kaip reikia demoralizuoti lietuvių ir lenkų „banditų formuotes“. To plano skyriuje „Agentūrinis operatyvinis darbas“ yra 18 paragrafų, daugelyje jų rašoma apie tai, jog reikia užverbuoti „autoritetus“ - buvusius karininkus, buržuazinių partijų vadus, dvasininkus ir pan. Juos nukreipti į partizanų būrius, siekiant partizanus įtikinti, kad jie legalizuotųsi. Legalizuotis leisti tik su ginklais. Nurodoma verbuoti ir į mišką kaip agentus grąžinti net suimtus partizanus. Minimi asmenų, kuriuos reikia nusiųsti į mišką, užverbuotų lenkų karininkų slapyvardžiai. Nurodoma vietiniams valdžios organams legalizavusiųjų šeimų nerepresuoti, turto nekonfiskuoti. Skyriuje „Profilaktinis darbas“ yra 10 paragrafų. Rekomenduojama į labiau besipriešinančias apskritis, valsčius siųsti LKP(b) CK sekretorius, LSSR AT deputatus, NKVD-NKGB vadovybę. Nurodoma, kad susirinkimuose, spaudoje kalbėtų ir rašytų „autoritetai“, legalizavęsi buvę partizanų vadai. Viename iš paragrafų rašoma: „Per visą legalizacijos darbo [laikotarpį] palaikyti ryšį su LKP(b) apskričių komitetais, jiems aiškinti, kad šiems tikslams reikia skirti atsakingus darbuotojus“120.

Daugelyje represinių žinybų vadų pranešimų LKP(b) vadovams būdavo pateikiama informacija apie įvykius - mūšius, partizanų ir čekistų kariuomenės išpuolius, šiek tiek apie vadinamąsias operatyvines kombinacijas ir pan. Buvo nemažai pranešimų apie konkrečius žmones, kurių suimti dėl įvairių priežasčių čekistai dar negalėjo, bet norėjo, kad juos iš darbo atleistų partiniai organai. Tokių pranešimų buvo šimtai. Štai ką 1945 m. pradžioje J. Bartašiūnas pranešė A. Sniečkui apie Rokiškio aps. valdžios „užterštumą“: vykdomojo komiteto pirmininko Kairelio brolis yra „banditas“, jo pavaduotojas Žala vokiečių okupacijos metais kalbėdavęs mitinguose, prokuroro Sakalausko žmonos du broliai miške ir t. t.121 O tų metų pabaigoje LSSR NKGB liaudies komisaras D. Jefimovas M. Suslovui, A. Sniečkui ir M. Gedvilui pranešė apie Šiaulių, Telšių, Mažeikių ir Joniškio aps. sovietinių įstaigų „užteršimą priešiškais elementais“, tarp kurių buvo 8 partorgai; jie girtuokliavo, kai kurie vogė, yra beraščiai, nieko nedirba ir t. t. Išvardyta dar dešimtis „nepatikimų ir net priešiškų elementų“. Šiaulių aps. „likviduota“ per 100 nacionalistinių organizacijų dalyvių, dirbusių net partiniuose organuose, bet dar liko per 40, kuriuos reikia atleisti. SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka rašė apie sovietinio ūkinio aparato „užteršimą“ Panevėžio, Biržų ir Rokiškio aps. Panevėžio aps. nustatyta per 200 „įtartino ir priešiško elemento“122. Gavę tokius ir panašius pranešimus su išvardytomis pavardėmis, partiniai organai sukrusdavo ir visus „įtartinus“ asmenis išmesdavo iš darbo.

Daugiausia dėmesio čekistai, be abejo, kreipė į tuos, kurie aktyviai priešinosi sovietų valdžiai. Represinių žinybų pranešimai partijos komitetams pamažu darėsi vis konkretesni, kai kuriose apskrityse pereita prie tų dviejų sovietų valdžios ramsčių operatyvinio bendradarbiavimo. Ilgainiui čekistai per agentus, tardydami suimtuosius, šantažuodami ir kitais būdais gana gerai perprato partizanų veikimo būdus, išsiaiškino jų būrių asmeninę sudėtį. Visas tas žinias jie perduodavo partijos komitetams. Antai partijos Rokiškio aps. komitetui 1947 m. pradžioje pateiktoje pažymoje išvardijami visi konkrečių būrių partizanai, nurodomos jų pavardės, vardai, tėvų vardai, gimimo metai, socialinė kilmė ir elgesys vokiečių okupacijos metais. Tų pat metų antroje pusėje pateiktos dar 4 partizanų būrių visų narių pavardės.

Ypatingas atvirumas demonstruotas 1947 m. partijos Rokiškio aps. komitetui pateikus 6 partizanų būrių vadinamojo agentūrinio apdorojimo aprašymą. Jame rašoma, jog į Šarūno rinktinės antrąją kuopą, kuriai vadovavo Dobilas, infiltruotas agentas Galinis, kuris būryje gavo Tigro slapyvardį. Į Petronio būrį, kuris taip pat priklausė Šarūno rinktinei, ketinama infiltruoti vidaus agentą Osį. Į būrį, kuriam anksčiau vadovavo Blėka (pats Blėka jau buvo žuvęs), nusiųsti vidaus agentai - moteris, kurios sesuo jau buvo partizanų būryje, ir buvęs partizanas, kuris užverbuotas ir vėl nusiųstas į būrį. Į Romanausko būrį, kuris daugiausia bazavosi Latvijos Alūkstos aps., taip pat infiltruotas agentas Nizunas. Infiltruoti į partizanų būrį rengiamasi ir maršrutinį agentą Šarką123. Nors vidaus agentai neįvardijami pavardėmis, tačiau iš pateiktų kitų požymių - giminystės ryšių, buvusio darbo ir t.t. - norintys juos galėjo nesunkiai nustatyti. Šitokio pobūdžio dokumentų siuntimas partijos komitetui rodo visišką represinių organų pasitikėjimą.

Įdomi ir MGB Rokiškio AS viršininko Timofejaus Župikovo 1947 m. vasario mėn. rašyta pažyma apie kai kurias kariuomenės sužlugdytas operacijas. Tokių buvo 11, tarp jų 5, kai kariškiai sodybose nesugebėjo rasti bunkerių. Pasak emgėbisto, 1946 m. lapkričio—1947 m. balandžio mėn. kariškiai paleido apie 30 partizanų. Išvardyta 10 atvejų, kai kariškiai iš gyventojų atiminėjo ir vogė maistą124. Partijos komitetas tarsi kviečiamas būti arbitru nuolatiniame operatyvininkų ir kariškių ginče, vykusiame per visą partizaninio karo laikotarpį. Vieni teigė, kad jie nustato partizanų buvimo vietas, bet kariuomenė jų nesugeba nušauti, o kiti teigė, kad operatyvininkai jiems teikia per mažai duomenų, be to, duomenys labai netikslūs. Vieni kitus kaltindami dėl nesėkmių tame kare, stengėsi save pateisinti ir užimti geresnes pozicijas tikėdamiesi apdovanojimų, taip pat ir pinigais, už nukautus „banditus“. Kariškiai po miškus daugiausia buvo vaikomi operatyvininkų nurodymu. Kai išpuolius rengdavo patys kariškiai, jie tą darydavo kuo metodiškiau, leisdavo kareiviams išsimiegoti, pavalgyti, nusiprausti. Operatyvininkai, ką nors nauja sužinoję apie partizanus, išsikviesdavo karius nenumatytu laiku; dažnai vos grįžę iš vienos operacijos, kariai net nepavalgę būdavo išsiunčiami į naują, kuri trukdavo kelias dienas. Todėl jie, kariškiai, taip pat ir karininkai, į operatyvininkus žiūrėjo priešiškai. Tuo tarpu operatyvininkai pykdavo, kai jų sunkiai surinktas žinias kariškiai dėl savo neoperatyvumo, nemokšiškumo ar ir bailumo paleisdavo vėjais.

Taigi maždaug nuo 1947 m. partijos komitetams represinių žinybų rašomos ataskaitos ir pranešimai vis labiau darėsi panašūs į operatyvinius pranešimus, kuriuose pateikiami ne vien skaičiai. Ypač daug operatyvinių pranešimų partijos komitetui yra nusiuntę Tauragės čekistai. MGB AS viršininkas A. Lapinas partijos komiteto pirmajam sekretoriui B. Krasauskui 1947 m. pirmojo ketvirčio ataskaitoje rašė, kad per tą laikotarpį buvo nukauta, suimta ir legalizavosi 250 partizanų, miške liko dar apie 250. Detaliai aptariami 9 partizanų būriai (skaičius, kur veikia, kas vadovauja). Pažymima, kad prieš kiekvieną būrį sudarytos operatyvinės grupės. „Politinį ir aiškinamąjį darbą tarp gyventojų gaujų veikimo rajone ir darbą su banditų giminėmis, siekiant legalizuoti jų gimines banditus, dirba atsakingi Lietuvos KP(b) apskrities komiteto ir vykdomojo komiteto darbuotojai“. Tų metų birželio 13 d. A. Lapinas vėl nusiuntė detalų pranešimą apie apskrityje veikiantį antisovietinį pogrindį - Kęstučio apygardą, Lydžio rinktinę, kiekviename valsčiuje veikiančias OS (partizanų rezervo) struktūras125.

Dar 1946 m. gegužės mėn. tos pačios apskrities čekistai partijos komitetui buvo pateikę du partizanų sutriuškinimo planus, kuriuos greta MGB AS viršininko pasirašė ir 273-iojo ŠP vadas. Abu planai sudaryti siekiant sutriuškinti Eržvilko apylinkėse veikiantį Antano Strungvilo būrį (viename nurodoma, kad būryje yra 20-30, kitame - 50-80 vyrų, kurie gegužės 2 d. mėgino užimti Eržvilką; čekistų manymu, pasitelkęs kitus būrius, vėl pakartos puolimą). Planuose nurodyta, kokiose konkrečiai sodybose bus įrengtos pasalos, ką ketinama užverbuoti (nurodomos žmonių pavardės), išvardijami numatomų infiltruoti į partizanų būrius agentų slapyvardžiai, kada ir kur bus šukuojami miškai ir kaimai, kas už ką atsakingi. Be A. Strungvilo būrio, minimi ir I. Malščaičio bei A. Pociaus partizanų būriai. Vieno plano pabaigoje rašoma: „Remiantis Lietuvos KP(b) Tauragės aps. komiteto sprendimu, paskirti atsakingi partijos komiteto ir vykdomojo komiteto darbuotojai, kurie padėtų likviduojant nurodytas banditų formuotes ir vykdytų masinį aiškinamąjį darbą tarp gyventojų“. Gegužės 19 d. buvo sudarytas naujas A. Strungvilo būrio sutriuškinimo planas, pasirašytas operatyvininkų ir kariškių vadų. Plane numatyta, kad to būrio 22-24 d. turėtų ieškoti apie 100 karių, kurie šukuotų šalia Eržvilko esančius miškus. Po kelių dienų partijos komiteto pirmajam sekretoriui P. Murauskui pranešta apie tos operacijos rezultatus. Buvo nukauti 4, paimti į nelaisvę 3 partizanai. Visi išvardyti pavardėmis, tarp jų vokietis F. Frimburgas, žetono numeris 1053126.

Kaip žinome, čekistai buvo pagrindiniai partijos komitetų informatoriai, turėję visus ar beveik visus kovų ir kitokius duomenis. Kai reikėdavo parengti ataskaitą LKP(b) CK, ypač apie politinę padėtį, dauguma partijos komitetų kreipdavosi į represines žinybas. Antai partijos Kauno aps. komiteto pirmasis sekretorius Bronius Goštautas, iš jo pareikalavus ataskaitos apie tai, kas padaryta įgyvendinant LKP(b) CK biuro 1949 m. birželio 6 d. nutarimą sustiprinti kovą steigiant kolūkius, užrašė rezoliuciją: „Belovui, paimti pažymas iš MGB ir MVD organų ir parengti...“ (neįskaitomas žodis)127.

Tam pačiam sekretoriui (kaip ir visų kitų apskričių ar rajonų partijos komitetų sekretoriams) ne tik MGB, bet ir MVD skyriai siuntė konkrečių kolūkių ar valsčių apžvalgas, kuriose greta ūkinių negerovių būdavo nurodoma, kurie kolūkiuose dirbantys asmenys yra „nepatikimi“. Garliavos vlsč. Jurginiškių kaimo kolūkyje apskaitininku dirbo J. Katkūnas, o brigadininku — A. Žemaitis, abu buvę šauliai, o kolūkio pirmininko pavaduotojo giminės buvo ištremti. Ilgakiemio kolūkio pirmininku dirbo buožė A. Markauskas, kurio giminės buvo ištremti. Tokių ir panašių „nepatikimų“ asmenų kiekviename rajone išvardyta šimtai.

Kartais čekistų grasinimų ir net veiksmų siekiant paveikti gyventojus nepakakdavo, tada kai kuriose vietovėse būdavo sutelkiamos visos sovietinių okupantų ir kolaborantų pajėgos. MGB Kauno sr. valdybos viršininkas J. Sinicynas partijos apskrities komiteto pirmajam sekretoriui B. Goštautui 1949 m. vasarą rašė: „...ateityje mūsų apskrityje Lietuvos TSR vyriausybė už kolūkių pirmininkų ir kitų kolūkių aktyvistų nužudymą vykdys trėmimus“. Raštas buvo apie tai, kad Zapyškio vlsč. „Tarybinio artojo“ kolūkio pirmininkas Tamulaitis iš kolūkiečių reikalauja drausmės, o jam grasinama. J. Sinicynas rašė, kad „organai“ tą pirmininką saugo, o į kolūkį turi būti nusiųsti propagandininkai, kurie žmonėms išaiškintų padėtį. Pasirodo, žmonėms sueinant į kolūkį, jiems buvo žadėta, kad jie savo pasėtus žiemkenčius galės nusipjauti patys, o kolūkio pirmininkas juos nori paimti į bendrus aruodus 128. Beje, tuo metu tokių ir panašių konfliktų su kolūkių administracija buvo tūkstančiai. Neretai žmonės dėl patirtų skriaudų kreipdavosi į partizanus. Gana griežti partizanų veiksmai daugumą kolūkių pirmininkų ir kolūkių valdybų sulaikė nuo beatodairiško žmonių engimo.

Kartais po MGB skyrių pranešimų būdavo atleidžiami iš darbo kone visi valsčių valdžios pareigūnai. 1948 m. gegužės mėn. MGB Panevėžio AS viršininkas G. Čachava parašė pranešimą partijos komiteto pirmajam sekretoriui V. Vildžiūnui, kuriame kaltino visą Sidabravo vlsč. valdžią. Anot jo, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas K. Barkauskas kilęs iš policininko šeimos, ginąs buožes ir t. t. Jo pavaduotojas Ūsas tarnavo vokiečių kariuomenėje, palaiko ryšius su antisovietiniais elementais ir buožėmis, nesutaria su stribais. Žemės komisijos pirmininkas J. Tamošiukas buvo išėjęs į mišką, vėliau pasidarė fiktyvius dokumentus, gina buožes ir antisovietinius elementus. Tokie ir panašūs kaltinimai išsakyti ir vykdomojo komiteto sekretoriui Olapšiui, agronomui Abromavičiui, agrotechnikui Janeliūnui. Ant šio čekisto pranešimo yra kelios rezoliucijos, iš jų viena tokia: „Parinkti kiti darbuotojai. Tamašauskas“.129 Galima spėti, jog to valsčiaus valdžia nukentėjo ne vien todėl, kad ji neva rėmė buožes ir pan., bet ir dėl to, kad atsisakė bendradarbiauti su čekistais - skųsti žmones, kartu girtuokliauti, vogti ir savavaliauti. Po tokių čekistų pranešimų būdavo atleidžiami iš darbo šimtai žmonių.

IŠVADOS. Represines struktūras ir partijos komitetus bendradarbiauti vertė to paties tikslo siekimas - įtvirtinti okupacinį režimą.

Iš esmės buvo toks darbų pasiskirstymas: čekistai teroru slopino pasipriešinimą, o partijos komitetai propagandos ir agitacijos priemonėmis slopino norą priešintis. Tačiau neretai ir partiniai funkcionieriai su ginklu rankoje terorizuodavo žmones, o čekistai tapdavo agitatoriais, taigi pasikeisdavo pareigomis.

Bendradarbiavimui pagrindą klojo ir tai, jog dauguma komunistų Lietuvoje Stalino laikais buvo rusai, jie sudarė daugumą ir partijos komitetuose. Tarp čekistų rusų buvo per 80 proc.

Ypač glaudžiai bendradarbiavo represinių organų vadovybė ir A. Sniečkus. Tarp jų buvo visiško pasitikėjimo atmosfera. A. Sniečkus savo nurodymais dažnai skatindavo čekistų veiklą.

Tuo tarpu apskričių (rajonų) lygmeniu bendradarbiavimas ne visur buvo glaudus. Ten, kur santykių netemdė kova dėl valdžios ir asmeninės ambicijos, kur partijos komitetų pirmieji sekretoriai yra buvę politrukais ar čekistais (Kėdainių - J. Piligrimas, Rokiškio - A. Paradauskas, Biržų - A. Likas, Klaipėdos sr. - K. Liaudis ir kt.), bendradarbiavimas buvo itin glaudus: kartu buvo sudaromi pogrindžio sutriuškinimo operatyviniai planai, keičiamasi slapčiausia informacija.

Visą informaciją apie antisovietinę veiklą partijos komitetai skubiai perduodavo represinėms žinyboms. Partijos nariai nuolat buvo raginami teikti žinias čekistams.

Partijos komitetai drauge su čekistais tikrindavo ne tik į svarbesnes valstybines ar partines pareigas, bet ir į visuomenines pareigas skiriamus asmenis, taip pat tuos, kuriuos siūlydavo apdovanoti ir t.t. Be represinių žinybų sutikimo negalėjo pajudėti joks reikalas, kaip ir bet koks reikalas negalėjo būti sprendžiamas be partijos komitetų sutikimo.

Maždaug nuo 1946—1947 m. represinės žinybos turėjo partijos komitetams pranešinėti apie jų rengiamas operacijas, tačiau ne visada tą darė, dažniausiai dėl aplaidumo. Todėl apie tai nežinodami į čekistinės kariuomenės ugnį neretai patekdavo sovietiniai partiniai aktyvistai, tuo pačiu metu kaimuose vykdę savo akcijas.

Partiniai funkcionieriai ir čekistai ypač glaudžiai bendradarbiavo 1945 m. per vadinamąjį legalizacijos vajų, kai iš miškų išėjo kelios dešimtys tūkstančių nuo ėmimo į kariuomenę besislapstančių vyrų ir keletas tūkstančių partizanų. Partijos komitetai agituodavo, o čekistai įformindavo legalizavusius asmenis, išduodami jiems dokumentus. Neretai tie vyrai būdavo ir verbuojami.

Siekdamas represinių struktūrų kadrus sulietuvinti ir taip padaryti juos efektyvesnius, o per ten įdarbintus savus žmones daryti įtaką čekistų veiklai, LKP(b) CK nuolat reikalavo kai kuriuos partinius darbuotojus perkelti į MGB apskričių skyrius, valsčių poskyrius ir net į LSSR MGB ministeriją. Tik menkos partinių darbuotojų lietuvių pajėgos trukdė tam procesui.

Partijos komitetai ir MGB skyriai bei poskyriai glaudžiai bendradarbiavo tais atvejais, kai čekistams trūkdavo duomenų kurį nors žmogų pasodinti į kalėjimą, tačiau tiek jie, tiek partijos komitetai nenorėdavo, kad tas žmogus eitų tam tikras pareigas, turėtų tam tikrą socialinį statusą. Tokiu atveju nepageidaujamas asmuo būdavo atleidžiamas iš darbo be jokių perspektyvų jį dirbti vėliau. Tą žmogaus sunaikinimo darbą dirbo partijos komitetai (valstybė buvo vienintelė darbdavė, netekus darbo, kitur jo gauti buvo neįmanoma, nes reikėjo charakteristikos iš ankstesnės darbo vietos).

Ne visose apskrityse (rajonuose) čekistai partiniams organams pranešdavo apie ketinimą suimti vieną ar kitą žymesnį žmogų. Tuo tarpu Vilniuje subordinacija maždaug nuo 1947 m. buvo išlaikoma visada. Norėdami suimti žymesnį žmogų, čekistai atsiklausdavo leidimo savo viršininkų Maskvoje ir LKP(b) CK.

1 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 195, b. 11,l. 116. Partijos apskričių, rajonų komitetų nutarimai apie politinę padėtį, socialistinio teisėtumo pažeidimus ir kt. klausimais.

2 Ibid., f. 801, ap. 801/15, b. 1, l. 78-79. Partijos Panevėžio aps. komiteto biuro protokolai.

3 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 19,l. 21. Partijos Utenos aps. komiteto biuro nutarimai.

4 Ibid., f. 1771, ap. 9, b. 265,

l. 19-22, 79-83. LTSR MVD organų pažymos, pranešimai apie kovas ir kt. klausimais.

5 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 2,

l. 3-5. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

6 Ibid., b. 4,l. 20-21. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

7 Ibid., f. 1771, ap. 92, b. 35. Direktyvos dėl slapto susirašinėjimo, susirašinėjimas su LTSR MGB ir kitomis organizacijomis įvairiais klausimais.

8 LYA, f. 1, ap. 10, b. 120, l. 4, 31-33, 41, 44. LTSR MGB susirašinėjimas su tarybiniais ir partiniais organais.

9 Ibid., ap. 3, b. 350,l. 1-7, 22-26. LTSR MGB pažymos LKP(b) CK ir kitiems vyriausybiniams organams.

10 Ibid., b. 351,l. 87-91. Pranešimai LKP(b) CK, LTSR MT ir AT.

11 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 195, b. 17,l. 46, 321, 136. Partijos sričių, rajonų komitetų nutarimai apie stribus, politinę padėtį bei socialistinio teisėtumo pažeidimus.

12 Ibid., f. 2785, ap. 2785/9, b. 5,

l. 8-10. Partijos Kauno aps. komiteto biuro nutarimai.

13 Ibid., f. 801, ap. 1, b. 64,l. 20. NKVD-NKGB AS pranešimai partijos Panevėžio aps. komitetui.

14 Ibid., f. 78, ap. 2, b. 10,l. 86. Partijos Ukmergės aps. komiteto siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų byla.

15 Ibid., l. 87-88.

16 LYA, f. 1, ap. 10, b. 133,l. 297-300. LTSR MGB pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

17 Ibid., ap. 16, b. 807, l. 298. MGB Klaipėdos sr. valdybos pranešimai partijos komitetui.

18 Ibid., b. 808,l. 30-34, 105.

19 Ibid., b. 440,l. 1. MGB Kauno sr. valdybos ataskaitos LTSR MGB.

20 LYA LKP DS, f. 78, ap. 2, b. 10, l. 29. Partijos Ukmergės aps. komiteto raštų byla.

21 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 6,l. 27. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

22 Ibid., f. 739, ap. 1, b. 9,l. 6, 7. Partijos Prienų aps. komiteto susirašinėjimas su LTSR MVD ir MGB.

23 Ibid., l. 57-58.

24 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 42, l. 69. Pranešimai TSRS MGB ir LTSR MGB iš apskričių.

25 LYA LKP DS, f. 1555, ap. 1555, b. 51,l. 4-5. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

26 Ibid., f. 739, ap. 1, b. 70,l. 64, 83, 118. Partijos Prienų aps. komiteto kadrų tikrinimo byla.

27 Ibid., f. 5106, ap. 1, b. 52,l. 3, 6, 7, 8-10. Partijos Panevėžio r. komiteto susirašinėjimas su MGB RS.

28 Ibid., f. 1308, ap. 3, b. 8,l. 63. Partijos Alytaus aps. komiteto susirašinėjimas su MGB organais.

29 Ibid., f. 164, ap. 164/14, b. 2,l.1-3. Partijos Trakų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

30 Ibid., f. 494, ap. 494/7, b. 1,l. 8-9. 10-14. Partijos Kretingos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

31 Ibid., f. 1771, ap. 11, b. 248,l. 325. Įvairių įstaigų susirašinėjimas su LKP(b) CK.

32 LYA, f. l,ap. 3, b. 273,l. 1-3. LTSR MGB ataskaitos, pranešimai LKP(b) CK ir LTSR AT apie kovas.

33 Ibid., l.7-8.

34 LYA LKP DS, f. 1308, ap. 1308/4, b. 1,l. 3-4. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro nutarimai.

35 Ibid., b. 2,l. 90-91.

36 Ibid., ap. 4, b. 9,l. 53-55. Partijos

Alytaus aps. komiteto gaunamieji ir siunčiamieji raštai.

37 LYA, f. 1, ap. 16, b. 929, l. 4-45. MGB Šiaulių sr. valdybos susirašinėjimas su tarybiniais ir partiniais organais.

38 LYA LKP DS, f. 3040, ap. 3040, b. 107,l. 90-91. Širvintų aps. vykdomojo komiteto ir partijos komiteto bendri nutarimai.

39 Ibid., f. 1806, ap. 1806/13, b. 5, l. 1-2. Partijos Šakių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

40 Ibid., f. 1771, ap. 52, b. 45, l. 275. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK įvairiais klausimais, susirašinėjimas su LTSR MGB, MVD, prokuratūra.

41 Ibid., f. 1093, ap. 19,l. 14,l. 1. Partijos Biržų aps. komiteto susirašinėjimas su LTSR MGB.

42 Ibid., l. 131.

43 Ibid., f. 1771, ap. 123, b. 2,l. 62-63. Partijos sričių ir rajonų komitetų raštai kadrų klausimais.

44 Ibid., f. 739, ap. 6, b. 9,l. 12. Partijos Prienų aps. komiteto susirašinėjimas.

45 LYA, f. 1, ap. 16, b. 810,l. 1-20. MGB Klaipėdos sr. valdybos pranešimai partijos srities komitetui.

46 Ibid., b. 970, l. 191-192. MGB Šiaulių sr. valdybos 5-ojo skyriaus pranešimai LTSR MGB.

47 Ibid., b. 971,l. 75. MGB Šiaulių sr. valdybos pranešimai partijos srities komitetui.

48 Ibid., b. 971,l. 5-15. LTSR MGB nurodymai Šiaulių sr. valdybai.

49 Ibid., b. 973,l. 189. MGB Šiaulių sr. valdybos pranešimai partijos srities komitetui.

50 Ibid., L 42,158.

51 LYA LKP DS, f. 516, ap. 5, b. 135, l. 87-88, 89-93. Partijos Panevėžio r. komiteto susirašinėjimas su LTSR MGB organais.

52 Ibid., f. 5258, ap. 9, b. 76, l. 24,

106, 115,126-127. Partijos Prienų r. komiteto kompromituojančių duomenų byla.

53 LVA, f. 1, ap. 16, b. 437,l. 48. MGB Kauno sr. valdybos pranešimai partijos srities komitetui.

54 LYA, f. 1, ap. 10, b. 133,l. 202, 206. LTSR MGB pranešimai partiniams ir tarybiniams organams

55 Ibid., l.233.

56 Ibid., b. 131,l. 68-70. LTSR MGB ataskaitos ir spec, pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

57 Ibid., b. 132,l. 174-175.

58 LYA, f. K-l, ap. 10, b. 151, l. 149,152.

59 Ibid., l. 135-141.

60 Ibid., l. 35-41, 212-213.

61 Ibid., l. 121-122.

62 Ibid., b. 133,l.54-55, 109, 161. LTSR MGB pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

63 Ibid., b. 151,l. 160,174-176. LTSR MGB pranešimai ir spec, pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

64 Ibid., b. 62,l. 186, 190, 194, 256-257, 279. LTSR MGB pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

65 Ibid., f. 1771, ap. 52, b. 48,l. 281. LKP(b) CK pažymos ir pranešimai

VKP(b) CK apie socialistinio teisėtumo pažeidimų likvidavimą, direktyviniai nurodymai, pažymos apie LTSR MGB darbą ir kt.

66 Ibid., f. 2468, ap. 2468, b. 47, l. 8-11. Partijos Kalvarijos aps. komiteto susirašinėjimo su MVD AS dokumentai.

67 LYA, f. 1, ap. 16, b. 410,l. 67-68. MGB Kauno sr. valdybos spec, pranešimai partijos komitetui.

68 Ibid., ap. 10, b. 130,l. 263-282. Spec, pranešimai, grąžinti LTSR MGB iš Lietuvos KP(b) CK.

69 Ibid., ap. 3, b. 369,l. 27-28, 30. Pranešimai, pažymos LKP(b) CK apie kovas.

70 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 7, b. 10, I. 156. LKP(b) CK IV plenumo stenogramos.

71 Ibid., b. 4,l. 39-40. A. Sniečkaus kalba ir pasisakymai LKP(b) CK III plenume.

72 Ibid., ap. 190, b. 3,l. 40. LKP(b) CK biuro nutarimai ir įvairios pažymos.

73 Ibid., b. 6,l. 64-66. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

74 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 5,

l. 9-10. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

75 L Y A, f. 1, ap. 3, b. 223,l. 39-40, 77-79, 155-165. LTSR MGB pranešimai, pažymos, ataskaitos LKP(b) CK.

76 Ibid., b. 63,l. 1, 13, 20, 26. LKP(b) CK informacijos apie įvykdytas akcijas.

77 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 9, b. 242,l. 3-24. LKP(b) CK ataskaitos apie VKP(b) CK nutarimų vykdymą.

78 Ibid., ap. 190, b. 5,l. 106-112. LKP(b) CK ypatingasis aplankas.

79 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 3, l. 7-10. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

80 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 133,l. 275. LTSR MGB pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

81 LYALKPDS, f. 381, ap. 381/16, b. 13,l. 114. Įvairių žinybų pranešimai, informacijos partijos Tauragės aps. komiteto sekretoriui.

82 Ibid., f. 1771, ap. 52, b. 48,l. 285, 318. LKP(b) CK pažymos, pranešimai VKP(b) CK apie socialistinės teisėtvarkos pažeidimų likvidavimą, direktyviniai nurodymai, pažymos apie MGB darbą ir kt.

83 Ibid., l. 346-348.

84 Ibid.,b. 47,l. 47, 51. LKP(b) CK laiškai VKP(b) CK apie MGB organų stiprinimą, trėmimus, partijos komitetų pranešimai ir kt.

85 Ibid., ap. 8, b. 159,l. 88-91. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos miestų ir apskričių komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

86 Ibid., f. 1308, ap. 1, b. 1,l. 206, 154. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro posėdžių protokolai.

87 Ibid., f. 1771, ap. 8, b. 157,l. 78-84. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.

88 Ibid., f. 801, ap. 1, b. 64,l. 23, 62, 70-71, 89-104. NKVD-NKGB AS pranešimai partijos Panevėžio aps. komitetui.

89 Ibid., f. 1308, ap. 1308/21, b. 4, l. 54-57. Partijos Alytaus aps. komiteto biuro nutarimai.

90 Ibid., f. 979, ap. 979/10, b. 3, l. 10, 25. Partijos Raseinių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

91 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1, l. 94-95. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

92 Ibid., f. 1495, ap. 1495/5, b. 1, l. 29-31, 32-34. Partijos Kupiškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

93 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 7, l. 1-2. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

94 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 1, l. 22-24, 25-26. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

95 Ibid., f. 1186, ap. 3, b. 44,l. 8. Partijos Marijampolės aps. komiteto pranešimai apie politinę padėtį ir kt.

96 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 15, l. 3-10. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

97 Ibid., f. 1555, ap. 4, b. 3,l. 7-8. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

98 Ibid., f. 1186, ap. 1186/15, b. 4, l. 3. Partijos Marijampolės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

99 Ibid., f. 739, ap. 739/10, b. 5,l. 1. Partijos Prienų aps. komiteto biuro posėdžių protokolai, 

100 Ibid., f. 1555, ap. 1555, b. 109, l. 56-59. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto susirašinėjimas su LTSR MGB, MVD, teismais, prokuratūra ir kt.

101 V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m., t. l,p. 195.

102 LVA LKP DS, f. K-8, ap. 3, s. v. 1 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

103 LYA, f. 1, ap. 10, b. 17, L 52. LTSR NKVD-NKGB vadovybės nurodymai.

104 Ibid., f. 801, ap. 801, b. 72, L 8. Partijos Panevėžio aps. komiteto byla.

105 Ibid., f. 1, ap. 10, b. 18,l. 305. Pranešimai VKP(b) CK biurui Lietuvai.

106 LYA LKP DS, f. 1495, ap. 1495, b. 20,l. 41. Partijos Kupiškio aps. komiteto skundų knyga.

107 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 2, l. 7. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

108 Ibid., f. 1093, ap. 1093/27, b. 1, l. 40-43. Partijos Biržų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

109 LYA, f. 1, ap. 10, b. 132,l. 218. LTSR MGB pranešimai partiniams ir tarybiniams organams, 110 Ibid., b. 133,l. 178-179. MGB Kauno sr. valdybos pranešimai LKP(b) CK.

111 Ibid., ap. 16, b. 523,l. 5. MGB Kauno sr. valdybos ataskaitos LTSR MGB ir partijos srities komitetui.

112 LYA LKP DS, f. 78, ap. 2, b. 10, l. 99. Partijos Ukmergės aps. komiteto gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla.

113 LYA, f. 1, ap. 10, b. 60,l. 186. LTSR MGB spec. ir informaciniai pranešimai LKP(b) CK. 114 Ibid., ap. 18, b. 68,l. 34-37. LTSR MGB susirašinėjimas su partiniais organais.

115 LYA LKP DS, f. 1093, ap. 22, b. 9, l. 21-22, 35-37. Partijos Biržų aps. komiteto susirašinėjimas su MGB AS.

116 LVA, f. 1, ap. 10, b. 133,l. 165, 278. LTSR MGB pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

117 Ibid., ap. 16, b. 410, l. 5-8, 9-10, 17-18, 27-31. MGB Kauno sr. valdybos spec. pranešimai partijos komitetui.

118 LYA LKP DS, f. 5258, ap. 3, b. 76,l. 1-3. Partijos Prienų r. komiteto gaunamieji ir siunčiamieji raštai.

119 LYA, f. 1, ap. 10, b. 131,l.112, 131-132, 158-162. LTSR MGB ataskaitos ir spec. pranešimai partiniams ir tarybiniams organams.

120 Ibid., ap. 3, b. 32,l. 156-159. Spec, pranešimai TSRS NKVD GUBB.

121 Ibid., b. 39,l. 7. LTSR NKVD pranešimai, jų išrašai, operatyvinės suvestinės.

122 Ibid., ap. 10, b. 18,l. 184-189. LTSR NKVD pranešimai VKP(b) CK biurui Lietuvai.

123 LYA LKP DS, f. 331, ap. 2, b. 6, l. 16-19, 22, 51-55. Partijos Rokiškio aps. komiteto iš MGB AS gauti raštai.

124 Ibid., I. 20.

125 Ibid., f. 381, ap. 381/16, b. 7, l. 8-13, 34-43. Įvairūs pranešimai partijos Tauragės aps. komiteto sekretoriui.

126 Ibid., b. 5,l. 4-10,15-19, 21. Pranešimai apie politinę padėtį Tauragės aps. ir kt.

127 Ibid., f. 2785, ap. 2785/5, b. 9, l. 8. Partijos Kauno aps. komiteto iš LKP(b) CK gaunamų raštų byla.

128 Ibid., b. 7,l. 45, 65-71. Partijos Kauno aps. komiteto susirašinėjimas su LTSR MGB.

129 Ibid., f. 801, ap. 11, b. 51,l. 18-19. Partijos Panevėžio aps. komiteto susirašinėjimo byla.