Valkų mūšis

Aldona Vilutienė

Valkų mūšis vienas didžiausių partizanų susirėmimų

1944 m. rudenį, praslinkus frontui ir paskelbus mobilizaciją, dauguma  jaunų vyrų pradėjo slapstytis. Netrukus besislapstančius miškuose  vyrus Lietuvos kariuomenės karininkai ėmė  jungti į sukarintus dalinius, kad su ginklu pasipriešintų sovietams.

1945 m.gegužės 6–18 d. Šakių aps. Barzdų, Jankų ir Paežerėlių vls. (dabar – Šakių r. sav. ir Kazlų Rūdos sav.) NKVD pasienio kariuomenės daliniai vykdė karines operacijas, kurias parengė NKVD Šakių aps. skyrius, gavęs duomenų apie partizanų dislokacijos vietas. Gegužės 6 d. į minėtus valsčius buvo pasiųsti kariniai būriai. Be smogiamųjų būrių, sudarytos ir specialios karinės grupės besitraukiantiems partizanams persekioti. 1945 metų gegužės 12 dieną Jančių girininkijos Valkų miške, visą dieną trukusioje kovoje, partizanai atrėmė čekistų puolimą. Jie pralaužė apsupimo žiedą ir pasitraukė iš stovyklos.

Stovyklą dar 1944 metų rudenį prie Siesarties upelio ištakų įrengė Lietuvos kariuomenės puskarininkis Andrius Šmuilys.

1945 metų balandžio mėnesį vadovavimą partizanams perėmė Jurgis Valtys-Lokys, turintis karinį išsilavinimą. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jo nurodymu, stovykla paruošta žiedinei gynybai: iškasti apkasai, įrengtos papildomos žeminės, kuriose galėjo gyventi iki 200 kovotojų, kurie tuo metu slapstėsi namuose. Į stovyklą atvykdavo iškviesti viršininkų. J. Valtys įvedė karinę drausmę partizanų būriuose, užmezgė ryšį su partizanų būriais, veikiančiais aplinkiniuose valsčiuose, užmezgė ryšį su Lietuvos Laisvės Armija ir „Tauro“ apygardos štabu, kur gaudavo veiklos direktyvas, pogrindžio spaudą.

Partizano priesaikos priėmimas tapo būtinu ir iškilmingu.

Šių įvykių dalyvis Edvardas Guoga-Glaudys pasakojo: „Valkų stovykloje vadovavau būriui, todėl visą laiką tekdavo praleisti stovykloje. 1945 m. gegužės mėnesio pirmomis dienomis į stovyklą atvyko LLA atstovas, kuris domėjosi stovyklos įrengimu, turima ginkluote, kovotojų parengimu. Išvykus LLA atstovui partizanų pasitarime nuspręsta sustiprinti sargybą aplink stovyklą, iškviesti į namus išėjusius partizanus.“ Gegužės 12 ryte stovykloje buvo apie 100 partizanų.

Gegužės 12 dieną apie 10 valandą, apie 250 NKVD pasienio kariuomenės kareivių, atvežtų iš Kauno ir Šakių garnizonų, pradėjo stovyklos puolimą, kurį partizanai atrėmė, apmėtydami puolančius kariškius rankinėmis granatomis. Taip privertė juos atsitraukti.

Užpuolikai rinkosi nukautus ir sužeistus kariškius, persigrupavo, laukdami pastiprinimo. Antrąją ataką čekistai pradėjo panaudodami tarnybinius šunis ir stipriai apšaudydami partizanų apkasus kulkosvaidžiu, automatų ugnimi.

Antroji ataka užgeso pasieniečiams taip ir neįsiveržus į partizanų apkasus. Po antros atakos atokvėpio nebuvo. Snaiperiai, sulipę į medžius, pradėjo medžioti partizanus, nukaudami juos šūviais į galvas.

Šioje kovoje partizanams padėjo Vytauto Petkūno-Putino ir poros Vermachto kariškių patirtis. V. Petkūnas į partizanų gretas įstojo pabėgęs iš Raudonosios armijos. Vokietukai turėjo dar didesnę kovos meno patirtį. Šiems vyrams pavyko nukauti snaiperius. Įsivyravusi tyla po antros atakos reiškė, kad čekistai laukia pastiprinimo. Partizanams rūpestį kėlė senkančios šaudmenų ir granatų atsargos ir praretėjusios kovotojų gretos. Vado įsakymu partizanai pradėjo žūtbūtinį mūšį, stengdamiesi pralaužti apsupimo žiedą. Staigus išpuolis atnešė sėkmę.

Pasitraukę iš apsupimo, partizanai išsiskirstė mažais būriais. Kiek žuvo partizanų šiame mūšyje, tikslių žinių nėra. Pasak liudininkų, Valkų miške nukauta 19 partizanų.  Vienuolika jų palaidota Staliorių kaimo kapinaitėse. Sovietų saugumiečių atskaitoje apie Valkų mūšį yra įrašę: „mūsų nuostoliai minimalūs.“ Vietiniai gyventojai pasakojo, kad žuvusius ir sužeistuosius vežė sunkvežimiais.

 

  Mūšio vietoj 1990m. atidengtas paminklas su žuvusiųjų mūšyje pavardėmis.

    Mūšiui vadovavo Lietuvos kariuomenės kapitonas Jurgis Valtys – Lokys, Tunda viesulas,   gimęs  1910m. Pustauniškių k. Lukšių vls. Žuvo išduotas 1945 spalio 17d.