Adolfas Ramanauskas-Vanagas

ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS

(1918 03 06-1957 11 29)

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo 
pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir 
LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas,

LLKS Gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas

    Adolfas Ramanauskas gimė 1918 metais kovo 6 dieną New Britain mieste, JAV. 1921 m. su tėvais Liudviku ir Elena Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime. Adolfas Ramanauskas mokėsi Galinių pradžios mokykloje, buvo gabus ir darbštus mokinys. 1930 m., baigęs pradžios mokyklą, savarankiškai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir iš karto įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio" gimnazijos klasę. Čia už labai gerą mokymąsi buvo atleistas nuo mokslo mokesčio. Neturtingai šeimai tai buvo didelis palengvinimas. Sėkmingai baigęs gimnaziją 1937 m. išvyko studijuoti į Klaipėdos Pedagoginį institutą. Mokslas Pedagoginiame institute sekėsi labai gerai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėjimuisi Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais. 1939 m. Klaipėdos Pedagoginis institutas, kuriame mokėsi Adolfas Ramanauskas, buvo perkeltas į Panevėžį, todėl 1939 m. baigė jau Panevėžio Pedagoginį institutą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutiniąją, 15-ąją karininkų laidą. 1940 metų rudenį pradėjo dirbti mokytoju Druskininkų krašte.

    1941 metais, prasidėjus karui, A. Ramanauskas dalyvavo sukilime ir vadovavo partizanų būriui Druskininkų apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais persikėlė į Alytų ir dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų bei auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetentingumą, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Puikiai grojo akordeonu, gražiai dainavo. Mokytojų seminarijoje A. Ramanauskas dėstė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, vadovavo fizinio lavinimo užsiėmimams bei pedagoginei praktikai, dėstė karinį parengimą. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas, bet visus darbus ir planus sugriovė antroji sovietinė okupacija.

    Adolfas Ramanauskas matė ir aiškiai suprato, kad okupantas siekia dvasiškai ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, Lietuvos valstybingumą, tad paliko namus, mėgiamą darbą, visa, kas širdžiai buvo brangu, ir išėjo kovoti už Lietuvos Laisvę - tapo partizanu. 1945 metų pavasarį užmezgė ryšius su Alovės miškuose veikusiais partizanais ir netrukus įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį. Jau pirmąją dieną buvo išrinktas partizanų būrio vadu. Pasirinko „Vanago" slapyvardį.

 Partizaninis judėjimas stiprėjo. Būdamas puikus organizatorius A. Ramanauskas-Vanagas subūrė Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrelius į 140 vyrų kuopą. 1945 metų rudenį kuopa, kuriai vadovavo A. Ramanauskas-Vanagas, buvo įtraukta į Dzūkų grupę. Vėliau kuopa buvo performuota į batalioną (įėjo 8 būriai), o A. Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas jo vadu. 1945 07 01 jis pakeltas ir į Merkio rinktinės, kuriai dar priklausė Marcinkonių bei Druskininkų batalionai, vado pareigas. Būdamas Merkinės bataliono ir Merkio rinktinės vadu A. Ramanauskas aktyviai dirbo ginkluoto pogrindžio centralizavimo darbą Dzūkijoje. 1946 04 23 dieną buvo paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. Nuo 1947 rugpjūčio laikinai ėjo Dainavos apygardos vado pareigas. 1947 09 24-25 dienomis Dainavos apygardos vadų sąskrydyje per surengtus slaptus rinkimus Vanagas buvo išrinktas Dainavos apygardos partizanų vadu. Tapęs kovojančios Dzūkijos vadu, A. Ramanauskas pradėjo vizituoti visus Dainavos apygardos kovojančius vienetus, stengėsi susitikti ir atvirai pakalbėti su visais kovotojais, sužinoti ir įvertinti eilinių karių ir jų vadų veiksmus ir tik po to priimti reikalingus sprendimus. Partizanai gerbė Vanagą už kuklumą, draugiškumą, nuoširdumą, visišką atsidavimą laisvės kovai. Savo darbštumu ir principingumu jis rodė gerą pavyzdį kitiems kovotojams, buvo tikras idealistas. Jo veikloje atsispindėjo ir pedagogo, ir karininko savybės. A. Ramanauskas gerai suprato, kad norint išlaikyti tautos sąmonėje valstybingumo atkūrimo siekius, šalia ginkluoto pasipriešinimo reikalinga ir politinė idėjinė kova. Jis daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai - organizavo jos leidybą, redagavo ir pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: 1945 m. rudenį - Merkio bataliono laikraštį „Trečias skambutis", 1946-1947 m. - Merkio laikraštį „Mylėk Tėvynę", 1947-1949 m. - Dainavos apygardos laikraštį „Laisvės Varpas", 1947-1949 m. - laikraštį „Svobodnoje slovo" (skirtą okupacinės kariuomenės kariams), 1949-1950 m. - Pietų Lietuvos partizanų srities laikraštį „Partizanas", 1951-1952 m. - laikraštį „Miško Brolis", 1948-1952 m. leido informacinius užsienio politinių žinių biuletenius.

    1948 metais A. Ramanauskas-Vanagas buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1949 02 2-22 dienomis A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime Žemaitijoje, kur buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė - LLKS prezidiumas ir LLKS prezidiumo taryba. A. Ramanauskas-Vanagas tapo LLKS prezidiumo ir prezidiumo tarybos nariu. Suvažiavimas jį išrinko Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio prezidiumo tarybos pirmininko J. Žemaičio pirmuoju pavaduotoju, taip pat patvirtino Pietų Lietuvos srities partizanų vadu. A. Ramanauskas-Vanagas yra 1949 m. vasario 16-osios LLKS Tarybos Deklaracijos signataras. Suvažiavimo metu A. Ramanauskui-Vanagui buvo suteiktas laisvės kovotojų partizanų majoro laipsnis, 1949 metų rudenį - partizanų pulkininko laipsnis, be to, A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Vyriausiuoju Gynybos Pajėgų vadu. Po kelių mėnesių LLKS prezidiumo tarybos pirmininkas pasiūlė A. Ramanauskui-Vanagui suteikti partizanų generolo laipsnį. 1952 m. dėl ligos atsistatydindamas LLKS prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis vietoj savęs pirmininko pareigoms užimti prezidiumo nariams pristatė savo pirmąjį pavaduotoją A. Ramanauską-Vanagą.

    A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo daugelyje kautynių. 1946 04 09 už organizacinį darbą pasipriešinimo sąjūdyje apdovanotas Uolumo Juostele, už vadovavimą Merkinės puolimui - Narsumo Juostele. Už narsumą ir nuopelnus sąjūdžiui 1949 m. A. Ramanauskas-Vanagas apdovanotas II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi su kardais. 1950 m. LLKS tarybos prezidiumas už drąsą, pasiaukojimą, sumanų vadovavimą ir organizacinio darbo nuopelnus A. Ramanauską-Vanagą apdovanojo I ir II rūšies I-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais. Pagal tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, 1998 metų kovo 6 dieną LR prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1999 metų vasario 1 dieną LR prezidento dekretu - Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties). A. Ramanauskas-Vanagas yra 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Vyčio Kryžiaus ordinų kavalierius. 1998 metų sausio 26 dieną LR prezidento dekretu Nr. 1506 patvirtintas brigados generolo laipsnis. Jam yra suteiktas Alytaus miesto ir Lazdijų rajono garbės piliečio vardas.

    Dar partizanavimo pradžioje A. Ramanauskas-Vanagas susituokė su Birute Mažeikaite, Alytus mokytojų seminarijos absolvente (1945 10 07). Toliau abu ėjo partizaninės kovos keliu. Ji buvo jo bendražygė ir bendramintė - partizanė, slapyvardžiu „Vanda". 1948 m. jiems gimė dukra Auksutė.

    Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, A. Ramanauskas-Vanagas ir jo šeima slapstėsi. Tuo metu jis parašė trijų dalių atsiminimus „Partizanų gretose". Juose Dainavos apygardos, Pietų Lietuvos srities, iš dalies - visos Lietuvos Laisvės Kovų sąjūdžio istorija. Jų rašymas tuo metu liudija nepalaužiamą A. Ramanausko-Vanago tikėjimą, kad Lietuva ateityje vis tiek bus laisva ir tikroji laisvės kovų istorija bus reikalinga. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, A. Ramanausko-Vanago atsiminimus išleido jo dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė knyga „Daugel krito sūnų..."

    A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatos veikianti operatyvinė grupė, kuriai talkino daugybė KGB agentų. Vien tik 1956 m. užverbuota 30 agentų, iš naujo užmegztas ryšys su 20 agentų, anksčiau išbrauktų iš agentūrinio tinklo. A. Ramanausko-Vanago paieškai vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos vadovas Petras Raslanas ir KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus mjr. Nachmanas Dušanskis. 1956 metų spalio 11 dieną, buvęs bendramokslis Kauno karo mokykloje, KGB agentas Antanas Urbonas (slapyvardis „Žinomas"), išdavė A. Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę. Slapta, netikėtai suimtas ir nuvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą, partizanų vadas KGB požemių kameroje buvo iš karto sadistiškai kankinamas. Supjaustytas, išpjaustytas, išdurta akim po kelių kankinimo valandų A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę: saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame medicininiame apžiūros akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas 60/40, ligonis visas kruvinas." Toliau akte išvardintos žaizdos. Tokių barbariškų kankinimų, apie kuriuos liudija Lietuvos ypatingame archyve saugomi dokumentai, nėra buvę nuo Europoje siautėjusios inkvizicijos laikų. Kalėjimo ligoninėje A. Ramanauskas buvo operuotas, atgavo sąmonę. Kalėjimo ligoninės dokumentuose liko įrašyta ciniška pooperacinė diagnozė: „Trauminis šokas. Savęs sužalojimas." Komisija dar užrašė, kad sėkmingai gydant tardymas galimas po 2-3 savaičių. Apgydytas A Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir moraliai beveik metus.

    Partizanų laikraštis „Prie rymančio Rūpintojėlio" 1952 m. rašė: „Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausiai jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę."

    1957 09 25 A. Ramanauskas LTSR aukščiausiojo teismo nuteistas mirties bausme. 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas. 

http://partizanai.org/failai/html/ramanauskas-vanagas.htm

Jau kyla pilkas debesėlis

Jau kyla pilkas debesėlis,
Sniegutis krinta pamažu,
O būriui Vanagas kartoja,
Kad rytoj rytą mūšis bus.

-    Nereikia priešui pasiduoti,
Reikia su juo narsiai kovot.
O jeigu žūtų mūsų brolis,
Jo vietoj turi šimtai stot.

Dar nepriėjom nei Merkinės -
Iš būrio krito du draugai.
-    Pirmyn! - sušuko mūsų vadas. -
Mes jiems atkeršysim už tai.

Kai tik įėjom į Merkinę,
Padegėm lizdą kraugerių,
Paėmėm keturis stribukus,
Kurie žadėj kelią pastot.

Aplankėm gimnazijos rūmus,
Kur mokos broliai, sesės mūs,
Kur auga būsimi didvyriai,
Kurie už ateitį kovos.

Aplankėm kapus partizanų, 
Nušautus piktų kraugerių. 
Kiekvienas klaupė ir bučiavo žemę:
-    Ilsėkis, broli, čia brangus.

Kai tik išėjom iš Merkinės,
Mus pasitiko pulkų vadai. 
Kiekvienas spaudė baltą ranką 
Ir klausė, ar viskas gerai.

-    Oi mielas, brangus, mūsų vade, -
Atraportavo Gegužė, -
Nėra Putino, Genovaičio,
Nėra čia Siaubo, Milžino.

Jie krito, puldami Merkinę,
Tikėjos laisvės ir šviesos...
Mes uždainuosim jiems Laisvės himną. 
Jo aidas skrenda per laukus.

http://partizanai.org/failai/html/partizanu-dainos.htm