Birželio 27 d. žuvę Partizanai

1949 m. birželio 27 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Pakapurnio k. apylinkes (dabar – Raseinių r. sav.) šukavo MGB Raseinių vls. poskyrio 30 stribų ir MGB vidaus kariuomenės 273-iojo šaulių pulko 120 kareivių grupė.

Netoli gyventojo Paulausko sodybos buvo aptikti 6 partizanai. Per kautynes žuvo Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadas Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, Beržas, rinktinės štabo narys Alfonsas Augustinas Pakarklis-Kilpa, Puta, rinktinės partizanai Juozas Dirmeikis-Jaunutis, Diemedis (kitais duomenimis, žuvo liepos 27 d.) ir Romas Vaitkevičius-Dangutis.

Žuvusiųjų palaikai užkasti Raseinių aps. Raseinių vls. Dumšiškių kaime (vadinamajame Vedecko ąžuolyne). 1990 m. rugsėjo mėnesį rasti ir kartu su kitų žuvusiųjų palaikais perkelti į Raseinių kapines.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.
V., 2010, LGGRTC, p. 65.

 

Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadovybė su rinktinės štabo apsaugos būrio partizanais. 1947 m. Pirmoje eilėje iš kairės: antras – Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, trečias – Antanas Bakšys-Klajūnas; antroje eilėje iš kairės: antras – Alfonsas Augustinas Pakarklis-Puta, šeštas – Edmundas Kurtinaitis-Vainius. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Birželio 27 d. žuvę Partizanai

Alfonsas Bagdonas-Arelis

Aro būrio vadas Alfonsas Bagdonas-Aras (VŽM)

Alfonsas Bagdonas gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės k. (dabar vadinamas Paužuolių k.) Juozapo Bagdono ir Domicėlės Babelytės vidutinių ūkininkų šeimoje. Krikštytas Telšių vyskupijos Balninkų bažnyčioje rugpjūčio 26 d. Krikšto tėvai: Antanas Burneikis ir Elena Baranauskaitė1. Bagdonų ūkis buvo nedidelis, bet pažangus: turėjo dviejų galų gyvenamąjį namą, molio plūktą sienų tvartą, klojimą, pirtį ir didelį sodą. Šeimoje augo penki broliai: Jonas, g. 1903 m., Vincentas, g. 1908 10 17, Alfonsas, g. 1912 08 17, Rapolas, g. 1913 m., Povilas, g. 1912 12 12, ir sesuo Ona, g. 1921 m. Visi gimė Ukmergės aps., Balninkų  vls., Padembės (dabar Paužuolių) kaime ir krikštyti Balninkų bažnyčioje. Visi šeši vaikai augo darnioje šeimoje, o paaugę lankė Karališkių pradinę mokyklą ir padėdavo tėvams ūkio darbuose.

Alfonso brolį Vincą vadindavo vienalangiu, nes skaldant akmenis jam išmušė vieną akį. Alfonsas, Rapolas ir Povilas buvo muzikalūs ir gražiai trise grodavo, todėl juos kviesdavo į vestuves, šokius ir kitus pobūvius.

Bagdonų šeimos likimas buvo tragiškas: sūnus Jonas ir duktė Onutė 1948 05 22 buvo ištremti į Krasnojarsko sr., Igarkos r. Praleidę tremtyje 11 metų, 1959 gruodžio 3 d. buvo paleisti. Alfonsas, Rapolas ir Povilas žuvo gindami tėvynę. Dabar nebėra nei Bagdonų sodybos, nei pačių Bagdonų.

Alfonsas Bagdonas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą ir gavo puskarininkio karinį laipsnį2. Baigęs karinę tarnybą, dirbo tėvų žemės ūkyje. Buvo Jaunosios Lietuvos sąjungos narys - jaunalietuvis.

1940 m. rusų okupaciją sutiko nepalankiai. Pirmosiomis Sovietų ir Vokietijos karo dienomis buvo aktyvus sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais tarnavo Paužuolių seniūnu. Išgirdęs gen.P.Plechavičiaus kvietimą, stojo savanoriu į gen.P.Plechavičiaus organizuojamą vietinę rinktinę ir tarnavo puskarininkiu3. Jis tikėjo, kad apgins Lietuvos rytų gyventojus nuo raudonųjų partizanų bei lenkų teroro, o baigiantis karui, kai rudasis ir raudonasis okupantai bus nusilpę, ginklu atgaus nepriklausomybę.

Skaityti daugiau: Alfonsas Bagdonas-Arelis

Birželio 24 d. žuvę partizanai

Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. I eilėje: Vincas Brašinskas-Smauglys (ž.1952 06 24), rinktinės vadas Vytautas Menkevičius-Spyglys (ž.1952 06 24), Kazimieras Kurtinys-Ąžuolas (ž.1952 01 31). Stovi: Vincas Navikas-Dėdė (ž.1952 06 24), Kazimieras Popiera-Gegužis (ž.1952 01 31), Sigitas Jankauskas-Keleivis (ž.1952 06 16), Klemensas Marčiulaitis-Karaliūnas (ž.1952 05 31), Albinas Banislauskas-Klajūnas (ž.1952 06 24), Pranas Kižys-Pranelis (ž.1952 06 24)

Jeigu 1945-1951 m. stribai, enkavedistai ir kariuomenė šukuodavo miškus ir kaimus, ieškodami partizanų, tai 1951-1956 m. atvykus iš Ukrainos Sokolovui, buvo stengiamasi užverbuoti visokiausio plauko perėjūnus informatoriais, vėliau agentais. Juos pervesdavo į nelegalią padėtį ir mėgindavo įdiegti į partizanų būrius ir tokiu būdu juos sunaikinti. Dažnai tuo tikslu naudodavo ir perverbuotus partizanų ryšininkus. Su jų pagalba specialiai paruošta degtine užmigdydavo partizanus idant paimtų juos gyvus, o vėliau, atitinkamai apdorojus ir sukūrus legendą, išleisdavo į miškus naikinti savo kovos draugų. Tokiu būdu buvo užverbuotas Ūkas-Patriotas, Šilavoto vls. gyventojas, ir Geisneris-Kaizeris, Vilkaviškio miesto gyventojas. Į šią veiklą buvo įtraukta ir Ūko žmona, sl. Kazlauskas. Tai buvo Lietuvos vokiečiai, iš pradžių užverbuoti sekti savo tėvynainių, o vėliau permesti naikinti partizanų. Ilgai jiems nepavyko įsibrauti į miško brolių būrį, bet galiausiai jais patikėjo ir 1952 m. birželio 24 d. 8-9 valandą ryto šie KGB agentai Prienų miške sušaudė septynis miegančius partizanus. Žuvo Vytas Minkevičius-Spyglys, Vincas Bražinskas-Smauglys, Pranas Kižys-Vilius, Antanas Šalčius-Švedas, Albinas Banislauskas-Klajūnas, Vincas Novikas-Dėdė, Kostas Marčiulaitis-Slampa.

Skaityti daugiau: Birželio 24 d. žuvę partizanai

Červenės žudynės

1941 m. naktį iš birželio 22 d. į birželio 23 d. iš Kauno kalėjimo autobusais išvežta 90 kalinių (liudytojai mini 118). Dauguma jų nuvežti į Minsko kalėjimą, nedidelė grupė – Polocko Bigosovo stoties link. Minske buvo atskirta ir sušaudyta 15–17 nuteistųjų mirti, tarp jų pulkininkas Steponas Rusteika, Vanda Pranckonienė, Albertas Švarplaitis, B. Kaniauskas ir kiti. Birželio 25 d. likusieji kartu su 2000 kitų kalinių pėsčiomis išvaryti iš Minsko kalėjimo [1] keliu Lugos slabada – Smilavičiai – Červenė – Magiliavas. Tarp suimtųjų buvo ir lenkų Ginkluotos kovos sąjungos (lenk. Związek Walki Zbrojnej) narių, suimtų Vilniuje ir Kaune. Trečdalis suimtųjų – moterys, tarp jų ir su mažais vaikais. Pakeliui enkavedistai šaudė nebegalinčius paeiti bei bandžiusius pabėgti suimtuosius. Dalis suimtųjų nušauti į pakaušį Chvoinikų miške.

Skaityti daugiau: Červenės žudynės

LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

LIONGINAS

BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

1925 01 01–1950 06 24

Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje Kosto Baliukevičiaus ir Joanos Petruškevičiūtės-Baliukevičienės šeimoje. Baigęs Alytaus gimnaziją, jis 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. ankstyvą pavasarį patriotiškai nusiteikęs pirmojo kurso studentas užsirašė į gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę, kurią vokiečiai išformavo 1944 m. gegužės 15 d. Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai.

1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“, – rašoma knygoje „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“ (Vilnius: LGGRTC, 2002, p. 6).

1944 m. pabaigoje L. Baliukevičius buvo išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 d. jis, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, Ukrainos Donbaso anglių šachtas, pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą. Čia iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą.

Skaityti daugiau: LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

Subkategorijos