KALBOS REIKŠMĖ

VEIDAI IR ATGARSIAI

J. M-tis [Jonas Ambraziejus]

 (Iš dienoraščio)

     Pakalbėkime apie kalbos reikšmę nutautėjimo ir dvasinio atgimimo procesuose. Kai kas linkęs manyti, jog kalbos reikšmė tautos egzistencijai pervertinama. Toks požiūris paprastai argumentuojamas nepriklausomų Afrikos šalių politinių veikėjų pavyzdžiais. Sangoras, pavyzdžiui, yra prancūziškai rašantis poetas, gimtąją kalbą mokantis daug blogiau, tačiau tai jam nesutrukdė dalyvauti kovoje už Senegalo nepriklausomybę ir tapti jo prezidentu. Taip pat ir daugelis kitų Afrikos šalių vadovų angliškai, prancūziškai kalba kur kas geriau negu gimtuoju dialektu, nors jų patriotizmu negalima abejoti. Tai tiesa. Tačiau tik konkrečiomis Afrikos sąlygomis. Anglų, prancūzų kalbos Afrikoje dabar atlieka tokį vaidmenį, kaip lotynų kalba kadaise Europoje. Dabartinės Afrikos problemos daugeliu aspektų panašios į Viduramžių Europos problemas. Kaip tada, nėra nacionalinių literatūrų, kaip tada, tas pats atotrūkis tarp didžiulės beraščių masės ir apsišvietusiųjų elito. Kaip pavyzdys taip pat iškeliami Amerikos airiai, kurie, dažniausiai užmiršę savo gimtąją kalbą, vis dėlto didžiuodamiesi vadina save airiais. Taigi afrikiečiams, airiams, žydams gimtoji kalba galbūt neturi lemiamos reikšmės jų nacionalumui.

     Kokią reikšmę lietuvių kalba turi mums, lietuviams? Ar jos praradimas reiškia ir priklausomumo lietuvių tautai praradimą? Visos tautos mastu lietuvių kalbos reikšmė lietuvybei mums negali kelti jokių abejonių. Tautinis atgimimas pas mus - kova dėl savo kalbos ir raštijos. Tautinį atgimimą visada lydėdavo ir grįžimas prie gimtosios kalbos. Tai vaizdžiai iliustruoja daugelio žymių mūsų tautos žmonių biografijos.

     Šiuo atžvilgiu geriausias pavyzdys Jurgis Baltrušaitis, kuris savo asmeniu bei kūryba susideda tarsi iš dviejų dalių - rusiškosios ir lietuviškosios. Senojoje Rusijoje jis buvo vienas žymiausių simbolistinės krypties rusų poetų. 1919 m. netgi buvo Rusijos rašytojų sąjungos pirmininkas. Jo pavyzdys aiškiai demonstruoja atitrūkusių nuo savo tautos kamieno atskirų žmonių ir grupių priklausomybę nuo visos tautos būklės. Tai, jog J. Baltrušaitis surado kelią į lietuvių literatūrą, nulėmė didžiuliai pokyčiai lietuvių tautos kultūriniame bei politiniame gyvenime. Tiesa, nemažą reikšmę jam turėjo ir politiniai bei kultūriniai pasikeitimai Rusijoje, kurie išsviedė jį už Rusijos kultūrinio gyvenimo borto. Tačiau tai, jog jis nepapildė daugiatūkstantinio rusų inteligentijos emigrantų būrio Paryžiuje arba neliko vegetuoti naujosios sistemos ribose, nulėmė lietuvių tautos atgimimas ir nacionalinės vertybės sukūrimas. Būdinga, jog suartėjimas su gimtuoju kraštu pastūmėjo jį prie lietuvių kalbos ir kūryboje.

     Tai, jog Baltrušaičio sugrįžimą didele dalimi nulėmė senosios Rusijos krachas, dar neįrodo, kad politinės sąlygos apskritai yra pagrindinė sąlyga tautiniam atgimimui. Tokią išvadą paneigia daugelio kitų sugrįžimų aplinkybės. Imkime kad ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Būtent tautos atgimimas, be jokių išorinių politinių sąlygų pasikeitimo, nulėmė jo lietuviškumą. Tautinis atgimimas jį ir visą Čiurlioniu šeimą kartu paskatino kalbėti lietuviškai. Reikia būtinai išmokti gerai lietuviškai kalbėti, - prisimena Jadvyga Čiurlionytė savo brolio žodžius, pasakytus šeimos lietuviškojo renesanso metu (J.Č. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį).

     Gimtosios kalbos vaidmenį savo tautinės savimonės atgimimui ypač pabrėžė Tautos himno autorius Vincas Kudirka. Savo „Tėvynės Varpuose“ jis rašė, kad pasijuto lietuviu esąs, gavęs pirmąjį „Aušros“ numerį. Šį vidinį lūžį ir to meto išgyvenimus jis taip aprašė:

     Žiūriu, ant pirmojo puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas", -pagalvojau jau lietuviškai... Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą" ir... neprisimenu jau visko, kas paskui su manimi darėsi.. Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio, <...> paskui man pasidarė taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžinamai buvo išbrauktos iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajėgos ėmė rastis... Rodos, išaugau išsyk, ir tas pasaulis jau man per ankštas... Pasijutau didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs.

     Kaip matome, Kudirka net pabrėžia tai, jog apie Basanavičių tada pagalvoj jau lietuviškai, o ne lenkiškai. Žinoma, „Aušra“ tikriausiai patarnavo kaip „detonatorius“, išsprogdinęs susikaupusį „dinamitą“, tačiau tai nė kiek nesumenkina jos, kaip lietuvių kalbos iškėlėjos, vaidmens Vinco Kudirkos (ir ne tik jo) tautiniam atgimimui.

     Taigi bent jau lietuviams gimtoji kalba yra neatskiriamas nacionalumo požymis. Jau vien tik kalbos reikšmės iškėlimas rodo, jog tautos, tiek visumos, tiek atskirų jos narių bei grupių, atsparumą bei atgimimą lemia ištikimybė savo nacionalinėms ir bendrosioms žmogiškoms vertybėms. Šios vertybės - tai tarsi vėliavos: pasitraukimas nuo jų reiškia nutautėjimą, atidavimas priešui - išdavystę, o sugrįžimas prie jų - tautinį atgimimą.