MARIJA KURAITYTĖ-VARNIENĖ
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS
Ona Matulaitytė-Keturkienė
Žvelgiant į jos gyvenimą ir darbą, mane stebino tie gyvenimo ir darbo vingiai, kuriais, Viešpaties Rankos vedami, didieji žmonės ateina į savo tikrojo pašaukimo kelią ir nuveikia didžiulius darbus, reikšmingus Žmogui, Šeimai, Tautai, Bažnyčiai.
Marija gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Raseinių apskr., Girkalnio par., savo tėvo dvarelyje Bakaičiuose. Tėvas Andrius Kuraitis ir motina Marija Perkauskaitė-Kuraitienė susilaukė 3 dukterų (Jadvyga, Stasė, Marija) ir vieno sūnaus (Viktoras). Jiems gyvenant Petrapilyje, dar mažutė - vos ketverių metukų Marija patyrė skaudų smūgį: ji neteko motinos. Visi vaikai liko su tėvu, o motina išėjo ir negrįžo. Mažoji Marytė labai sielojosi, verkė, liūdėjo, visus klausinėjo, kurgi mama, juk nesirgo, nemirė... Kaip giliai ji tai išgyveno, rodo jos keturmetės fotografija - veidelis liūdnas, susimąstęs. (Autobiografijoje Marija Varnienė absoliučiai nieko nemini apie savo motiną. Sekdama Kristaus mokslu, ji nepasmerkė motinos, nemetė į ją akmeniu, bet pagerbė motinystę visiška tyla.)
Tėvą Marija itin brangino už jo tikėjimą ir patriotizmą. Jis ir savo vaikus taip išauklėjo. Kuraitis labai mylėjo Lietuvą ir troško matyti ją savarankišką. Jo namai Petrapilyje buvo tarsi lietuviškumo oazė, kur lietuviai studentai gaudavo materialinę ir dvasinę paramą. Čia jie laisvai galėjo kalbėtis, svarstyti Lietuvos ateitį, kelti nepriklausomybės idėją. Girdėdamos, su kokia pagarba ir ilgesiu jauni, pilni entuziazmo studentai analizuoja Lietuvos atgimimo klausimus, įsijungė į Lietuvos reikalus ir Kuraičio dukterys. Vasaros atostogų metu jos tėvo dvarelyje, su jo pritarimu ir pagalba, organizavo lietuvišką mokyklėlę vaikams ir suaugusiems jaunuoliams. Dieną mokydavo vaikus, o vakare - jaunuolius. Jie ir sekmadieniais bei šventadieniais, grįžę iš bažnyčios, užsukdavo į palėpę mokytis. Stasė ir Marija juos mokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti lietuviškai. Žiemą jos susirašinėdavo su pušyniškiais, norėdamos palaikyti ir gerinti jų įgūdžius rašyti ir skaityti. Pas piemenukus jos eidavo net į ganyklas ir čia viena ganydavo, kita mokydavo. Ganyti joms abiem labiau patikdavo negu mokyti. Kartais pamokydavo ir įdomių žaidimų.
Tėvas dukterų darbą su vaikais ir jaunuoliais uoliai saugojo nuo žandarų, atvykusius „nelauktus svečius“ vaišindavo, kol perspėtos dukterys likviduodavo mokyklos žymes. Lankydavosi pas Kuraitį ir mielų svečių -lietuviškai šnekančių dvasininkų. Tai buvo 1899-1905 m.
Grįžkime į Marijos vaikystę. Netekusios motinos, vyresnės seserys auklėjo mažuosius - Viktoras ir Marija pradinį mokslą išėjo namie. Vėliau -vyriausiajai seseriai ištekėjus už ispano ir išvykus Ispanijon, tėvas apgyvendino mažuosius - Marytę ir Viktorą - Princo Oldenburgiškio institute eiti mokslų ir gyventi bendrabutyje. Taigi vaikai nebuvo lepinami.
1904 m. baigusi gimnaziją, Marija tėvui pareiškė, jog norėtų tapti gydytoja. Bet čia iškilo tabu - mergaitės į medicinos fakultetą gali stoti, tik būdamos 21 m. amžiaus. Ką veikti tuos trejus metus? Buvo nutarta stoti į dr. Otto ginekologijos institutą. Čia kaip tik mokslas tęsiasi trejus metus, o išeitos disciplinos bus įskaitytos medicinos fakultete. Tad laikas bus praleistas naudingai.
Marija čia turėjo suimti save į rankas: grūdinti valią, lavinti kantrumą, mokytis siekti tikslo aplinkiniais keliais. Jos troškimas buvo rinktis tai, kas gyvenime svarbiausia ir ką pataria mylimas ir gerbiamas tėvas. Jis vaikams buvo didelis autoritetas, nes juos ugdė aukštesniems siekiams, neleido lengvai leisti vaikystės dienų. Jie išmoko po 4 kalbas: lietuviškai, prancūziškai, rusiškai ir lenkiškai. O Jadvyga - penkias, dar ir ispaniškai. (Įdomu, kad Ispanijoje gimę ir augę Jadvygos vaikai, susitikę ekskursiją iš Lietuvos, kalbėjo lietuviškai.)
1906 m. Marijai bebaigiant Ginekologijos institutą, mirė tėvas. Diagnozė - plaučių TBC. Mergaitės ir brolis, apraudoję ir palaidoję tėvą, svarstė tolesnius savo kelius. Pirmiausia jie nutarė, jog dabar reikia susikaupti ir pasirūpinti savo sveikata. Stasė tuo tarpu studijavo pedagogiką Ženevoje. Ji pasiūlė ir Marijai šiuo sveikatai pavojingu metu nestoti į medicinos fakultetą, bet važiuoti su ja į Šveicariją, profilaktiškai saugoti sveikatą, laisvalaikiais naudojantis kalnų oru, ir kartu studijuoti pedagogiką. Marija taip ir padarė. Po dvejų metų Stasė baigė pedagogiką ir, kadangi tėvui mirus lėšų sumažėjo, jos abi grįžo į Petrapilį. Čia Marija mokėsi masažo ir gydomosios gimnastikos kursuose.
Vėliau ji apsisprendė baigti pedagogines studijas, kurias buvo pradėjusi Ženevoje. Kartu dirbo gimnazijose mokytoja. Gimnazijos direktorius ir mokytojų kolektyvas Mariją pripažino gabia mokytoja, darančia dorovinę įtaką mergaitėms, mokančia jas drausmingumo. Jai buvo dėkojama už moksleivių dvasingumą.
Nuo 1910 m. Marija tik studijuoja ir baigia pedagogines studijas. Tuo tarpu Stasė išteka už muziko Miko Petrausko. Viktoras studijuoja Petrapilyje. Marija susidraugauja su filosofijos studentu Romanu Bytautu (apie jį rašoma 1986 m. „Moksle ir gyvenime") ir rengiasi sukurti Šeimą. Bet vėl nesėkmė: Romanas suserga kaulų tuberkulioze. Tada TBC siautėjo. Gydymas -tik Šveicarijoje kalnų oru ir saulės spinduliais. Reiktų gelbėtis važiuojant į Šveicariją, bet Romanas neturi lėšų. Marijos gailestingumas sergančiam ir jos dvasingumas diktuoja, kaip galėtų padėti. Per naktis svarstydama, ji atranda išeitį:
- Važiuojam, Romanai, nesivaržyk. Aš gi turiu diplomą iš dr. Otto ginekologijos instituto, įsidarbinsiu gailestingąja sesele, gausiu atlyginimą ir bus kuo mokėti už gydymą.
Marija buvo iš tų, kurie įstengia aukotis. Ji įsidarbina Laizeno kurorte (Šveicarijoje) gailestingąja sesele ir pati slaugo Romaną: perrišinėja jo labai dvokiančias žaizdas, ramina, guodžia draugą, nors iš daktarų žino, kad jam sugrąžinti sveikatą nesitikima. 1915 m. birželio 15 d. Marija apverkia dar vieną brangų asmenį - savo sužadėtinį Romaną Bytautą - ir, palaidojusi jį Laizeno katalikų kapinėse, ieško būdų grįžti į Maskvą. Po Romano laidotuvių nebeužteko pinigų kelionei. Rusijoje karas, keliai uždaryti. Bet viena prancūzė invalidė rengiasi grįžti namo į Prancūziją. Jai reikia palydovės. Marija lydi ją namo, o už tai jai nuperkamas bilietas į Maskvą.
Grįžusi Marija dėkoja Dievui už gailestingumo stebuklus ir, didžiadvasiškai pakėlusi likimo smūgius, stoja į darbą. Dabar - su mažais ikimokykliniais vaikais. Profesorė Masalitinova pakviečia ją pagalbininke savo eksperimentiniame darželyje bei vasaros vaikų aikštelėse. Taip pat kviečia ir prof. Šatskis į mažų vaikų klubą Darbas ir poilsis. Marija su visu dėmesiu atsiduoda darbui. Ji pamilsta mažus vaikučius, ir profesoriai jos darbą įvertina tik gerai ir labai gerai.
Tačiau Marija trokšta grįžti Lietuvon ir dirbti savo tėvynainiams. Tėvynės meilės vedama 1917 m. ji atsiduria Voroneže, kur buvo susibūrę nuo karo evakuoti lietuviai. Čia buvo jiems įkurta lietuviška gimnazija. Marija imasi auklėti trečios klasės mergaites, gyvenančias bendrabutyje. Jos pedagogiška ir tvirta ranka tuoj buvo pajusta - bendrabutyje įsivyravo drausmė ir tvarka.
Be to, Marija įsidarbino ir ligoninėje, kur labai trūko medicinos personalo: vieni išėjo į raudonąją armiją, kiti - į baltąją, nebebuvo kas slaugo ligonius. Vienoje palatoje Marija užtiko seną pažįstamą iš Petrapilio laikų -dailininką Adomą Varną, kuris irgi lankydavosi jos tėvo namuose. Jis per revoliucionierių susišaudymą buvo sužeistas gatvėje (j dubens sritį, sulaužyti kaulai) ir dabar buvo labai sunkios būklės. Marija pasiaukojamai jį slaugė, kreipė gydytojų dėmesį į jo sveikatą ir taip pakėlė jį iš lovos, jog jis galėjo traukiniu grįžti Lietuvon.
Vėliau dar kartą Vilniuje, kai A. Varnas labai sunkiai sirgo plaučių uždegimu, Marija parodė jam didelį gailestingumą - jos švelnios moteriškos rankos ir pasiaukojimas grąžino jam gyvybę. Ji gelbėjo jį kaip žmogų nelaimėje, kaip dailininką, naudingą besikuriančiai Lietuvai. Tik Marija pašalino nuo jo lovos giltinę: jis buvo patekęs tokion neviltin, jog po pagalve turėjo revolverį, kuriuo rengėsi išspręsti savo likimą - būti arnebūti.Marija Kuraitytė ir Adomas Varnas, besidarbuodami Vilniuje Lietuvos ateičiai, ir patys sutarė sukurti šeimą.
(Tiesa, A. Varnas, žandarų persekiojamas kaip dekabristas, seniau buvo pasitraukęs į užsienį: Šveicariją, Siciliją, Prancūziją. Nebeturėdamas vilties grįžti Lietuvon, jis buvo civiline metrikacija susituokęs su turtinga prancūzaite. Prasidėjus karui, 1914 m. jie atvyko Lietuvon. Prancūzei čia nepatiko ir ji, atsisakiusi tolesnio vedybinio gyvenimo, išsirūpinusi leidimą išvažiuoti iš Lietuvos, su dukrele išvyko atgal Prancūzijon.)
Marija nemetė akmens į jokius asmeninius „nusikaltimus“. Antrąkart išgelbėjusi Adomui gyvybę ji sutiko paduoti jam ranką kartu ir su ta mintimi, kad reikia gelbėti tą puikų menininką, kai jis tiesiog turi polinkį pakliūti į nelaimę. 1919 m. Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kan. Juozas Tumas-Vaižgantas suteikė jiems moterystės sakramentą, palaimindamas vedybiniam gyvenimui. Įsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Marija ir Adomas Varnai apsigyvena Kaune pastoviam bendram gyvenimui. Dailininkas Adomas Varnas vyriausybės pavedimu piešia pirmuosius Lietuvos pinigus - litus. Jis važiuoja į Čekoslovakiją prižiūrėti tų pinigų spausdinimo, kartu vyksta ir Marija. Kad neleistų veltui laiko, ji Prahoje lanko ritminės gimnastikos kursus.
1928 m. Marija Varnienė savo bute Kęstučio gatvėje įsteigia privatų vaikų darželį. Čia nebuvo kiemo, tad vasarą ji išnuomodavo Vytauto kalne paviljoną ir ten vaikai turėdavo daug erdvės. Taip ji viena dirbo su trisdešimčia vaikų. 1930 m. gruodžio mėnesį, uždariusi savo darželį, Marija Varnienė išvyko į Romą studijuoti mokslinio-darbinio metodo. Kursus vedė pati dr. Marija Montesori, ir čia M. Varnienė persiėmė kilnia vaikų auklėjimo dvasia. Pati tapo dvasinga. Ją labai žavėjo vaiko poreikius atspėjusi vaikų pranašė Marija Montesori.
Grįžusi iš Romos Varnienė įsteigė darželį savo bute Trakų gatvėje. Čia jai talkino ištikima idėjų bendrininkė Domė Petrutytė. Pasigaminusi auklėjimo priemonių, savo auklėjimu ji labai nustebino Kauno pedagogus. Jie gėrėjosi vaiko laime - išgyventi ankstyvą vaikystę nesišvaistant beprasmiškai, o auklėjant save pagal įgimtas galimybes ir tempus. Šios pedagogės įžvelgė metodo esmę. Juk tai kūrybinis darbas - ne saugoti be užsiėmimo besiblaškančius vaikus, o galimybė jiems laisvai reikštis naudojant specialiai paruoštas mokslines priemones, kurios ugdo intelektą, drausmina. Drausmė išplaukia iš malonaus darbo, - nereikia jų bausti, nes dirbantis žmogus - vaikas nenusikalsta.
Bet buvo ir tokių pedagogų, kurie, nesuvokdami esmės, ėmė pavydėti Varnienei sėkmės dirbant su vaikais, mėgino ją kritikuoti, niekinti šį geriausią pasaulyje metodą. M. Varnienė tai skaudžiai išgyveno. Norėdama įtikinti kritikus ir kuo plačiau šį metodą paskleisti, ji rengė darbinių priemonių parodas, organizavo kursus vaikų darželių vedėjoms. Tačiau jos darbu per mažai domėjosi tie, kurie galėjo jai padėti ir per ją išplėsti darželių bei pradinių mokyklų, dirbančių šiuo metodu, skaičių. Aišku, -raminosi M. Varnienė, - kiekvienas pionieriškas darbas yra nelengvas, -ir nenuilstamai darbavosi, turėdama du ištikimus talkininkus: savo vyrą -dail. A. Varną ir Domę Petrutytę, buvusią pačios M. Montesori mokinę 1934 m. Prancūzijoje. Domė populiarino šį metodą skaitydama per radiją paskaitėles, o dail. Varnas - versdamas iš italų ir prancūzų kalbų M. Montesori straipsnus, kurie buvo spausdinami žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“ ir kt.
M. Varnienė į šį darbą įdėjo visą savo pasišventimą artimo, t. y. vaiko, gyvenimui palengvinti. Ji skyrė vaikams visą savo sielą, visą širdį, visus sugebėjimus. Kai kas M. Varnienę laikė užsispyrusią ir nesidominčia kitais metodais fanatike. Taip buvo tik dėl to, kad jie nepakankamai pažino M. Varnienės psichologiją. Ji ir kitus metodus pasvėrė visais savo kūno ir sielos pajautimais. Juk ji Maskvoje dirbo gimnazijose, vaikų darželiuose bei aikštelėse pas to meto geriausius profesorius, tad turėjo galimybių susipažinti ir su kitais metodais bei įsitikinti šio metodo pranašumu. Su šiuo metodu M. Varnienė jau nebesiskyrė visą savo ilgą gyvenimą. 1945 m. atsidūrusi Vokietijoje, svetimame krašte, karo metais, be jokio turto, padedama D. Petrutytės, - dažnai neprivalgiusios ir nemigusios, - pasigamino priemones ir įkūrė vaikų darželį ir pradinę mokyklą.
Vėliau JAV M. Varnienė ir D. Petrutytė savo darbu nustebino amerikiečius, - 1949 m. įsijungė į šeštadieninę lietuvių mokyklą, o 1955 m. atvėrė savo namelio duris mažiesiems Amerikos lietuviukams, pirma 6 metus atidirbusios fabrike, kad įsigytų lėšų šiam nameliui. Ir čia - Čikagos priemiestyje - atsirado užrašas ant durų: Varnas - Montesori - Vaikų židinys.
Į šį Židinėlį įsijungė ir amerikiečių vaikai. Teko papildyti priemones pagal anglų k. abėcėlę ir nomenklatūrą. Vėl darbavosi aštrus peilis, žirklės, pieštukai.
Dvi nenuilstančios moterys padarė naują stebuklą. Žinios apie jų sėkmingą auklėjimą pasiekė Čikagos De Polio universitetą. Jos buvo pakviestos skaityti teorinių paskaitų ir rodyti darbo su vaikais. Jas taip pat kvietė moterų vienuolynai, kur pedagogės klausė jų paskaitų, kūrė tuo metodu vaikų darželius. Vėliau D. Petrutytė buvo kviečiama į daugelį universitetų skaityti paskaitų. Ji pasiekė universiteto dėstytojos garbę ir pripažinimą visoje JAV vidurvakarių teritorijoje. Viso to pradžia Lietuvoje - tai dvasingos moters Marijos Varnienės troškimų išsipildymas.
Marija Varnienė mirė 1982 m. spalio 10 d. Jos - Vaiko apaštalės -laidotuvės, kaip rašė Amerikos spauda, buvo tarsi jos idėjų triumfas.
(Skaitytojams pateikiame Marijos Montesori sūnaus laišką Marijai Varnienei) Su kokiu džiaugsmu ir laime aš dalyvausiu minejime, organizuojamame Amerikos lietuvių Montesori draugijos šiais 1962 metais! Aš manau, kad tarp daugelio dėkingumo ženklų, dr. Marijai Montesori išreikštų praėjus 10 metų nuo jos mirties, iškyla dar vienas labai jaudinantis ir garbingas dėkingumas.
Ir man labai džiugu dėl to, kad lygiai taip pat šiame simbolyje -Marija Varnienė, kuri bus šalia dr. Marijos Montesori.
Marija Varnienė. Nepaisant sunkumų ir nuotolių, ji iki Antrojo pasaulinio karo kada tik galėdama atvykdavo į Tarptautinius Montesori asociacijos kongresus. Iš tylios nežinomybės, - dėl auklėjimo, dėl priemonių stokos, - ji staiga atsirasdavo, tokia rami, graži. Su ja ir jos vyru - labai rimta, uoli mergaitė, vardu Domė Petrutis. Jos vis gaudavo įkvėpimo iš Vaikų Pranašės - Marijos Montesori, nes buvo pažįstamos. Paskui jos vėl grįždavo tęsti savo pačių lėšomis išlaikomo mini pionieriško darbo ir pradingdavo nuošalioje tyloje.
Tyla ir vienatvė. Argi aš jų nežinau? Tai du faktoriai, kurie veda į žmogaus asmenybės irimą, idealų išsisklaidymą. Bet palauk. Ne! Juk taip nėra! Argi ne tylos ir vienumos siekiama norint pasimelsti Dievui?
Taip. Taip ir buvo - jų gyvenimas buvo malda. Aš tai supratau ir įsitikinau, kai jie vėl pasirodė mano gyvenime po karo. Tuo metu Ji - Vaiko Pranašė - jau buvo išėjusi.
Atrodė, kad tamsa paslėps mus keletą, išlikusių po karo. Tikrai tai man padarė karas. Karas sunaikino ir sugriovė daugelį dr. Montesori įstaigų (mokyklų, draugijų). Nužudė, išblaškė geriausius jos mokinius. Aš kovojau atkakliai, bet ėmiau netekti vilties.
Ir štai atėjo Marijos Varnienės laiškas. Aš nežinau, ar ji suprato, ką galėjo reikšti man jos laiškas: jos - Vaiko Pranašės - šviesa prasiskverbė pro tamsą, kurioje aš kamavausi. Sugėdino mane ir suteikė drąsos.
Tikėjime, kokia stipri tavo šviesa!
Ar gali būti stipresnis tikėjimas už jos, už jų?! Išlikti per karo baisumus, atvykti senatvėje be turto, be pinigų į svetimą nepažįstamą kraštą, verčiamiems užsidirbti fabrike pragyvenimui, ir dar tokiame kupiname visiško abejingumo okeane sukurti mažą salelę vaiko sielai!
Jie trise: p. M. Varnienė, p. A. Varnas ir Domė Petrutytė vėl kartu, dar kartu, vis dar tikėjimo saugotojai, vis dar įkvepiantys šviesą ir drąsą, vis dar rodantys pirštu į kiekvieną pakartojamą pažadą, kad Dievas atsiunčia per mus pagalbą savo vaikams.
Dievas suteikė man džiaugsmą matyti juos vėl. Aš nuėjau pas juos nepranešęs ir netikėtai, ir jie priėmė mane. Man tai buvo lyg įėjimas į šventovę. Ėjau nusižeminęs ir prislopintas.
O jiems aš lenkiausi visu nuolankumu, su pagarba, kaip vienam iš gražiausių paminklų Vaikų Pranašei - Marijai Montesori - trys gyvenimai, gyvenantys jos tikėjimo šviesoje.
Mario M. MontessoriGeneralinis direktorius Asotiation Montessori Internationale
(Versta iš anglų kalbos)
