ATPIRKIMAS - NAUJAS SUKŪRIMAS
Pirmas karališkas Mindaugo CREDO,
įsiūbavęs tautos dvasią nerimui ir ilgesiui,
tolydžio augdamas,
dabar žengia į aštuntą savo šimtmetį.
(Stasys Yla)
* * *
NEBIJOKITE PRIIMTI KRISTŲ... Nebūkite bailūs!
Kristui duris atverkite plačiai!
Kristaus gelbstinčiai religijai atverkite valstybių sienas,
politines ir ekonomines sistemas,
plačiąsias kultūros, civilizacijos ir ekonomikos raidos pakopas...
Nebijokite!
Kristus puikiai žino, kas yra, kas slypi žmoguje.
Šiandien žmonės taip dažnai nežino, ką jie nešiojasi savyje...
Leiskite Kristui prabilti į jus, nes Jis tik vienas
turi šio gyvenimo laimės ir amžinojo gyvenimo raktą...
(Jonas Paulius II)
Jonas Paulius II
ATPIRKIMAS - NAUJAS SUKŪRIMAS
Redemptor mundi!Jame tarsi naujai apreiškiama toji pagrindinė sukūrimo tiesa, kurią Pradžios knyga skelbia, daug kartų pakartodama: Dievas matė, kad tai buvo gera... Gėrio versmė yra Išmintyje ir Meilėje. Žmogui Dievo sukurtas regimasis pasaulis, kuris dėl nuodėmės buvo pajungtas tuštybei, Jėzuje Kristuje vėl atgauna savo pirmykštį ryšį su pačiu dieviškosios Išminties ir Meilės šaltiniu. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų. Ir kaip žmogui - Adomui tasai ryšys buvo nutrauktas, taip žmogui - Kristui jis vėl iš naujo užmezgamas...
<...> Kristus - pasaulio Atpirkėjas - vieninteliu ir nepakartojamu būdu pasiekė žmogaus paslaptį, įėjo į žmogaus širdį. Todėl Vatikano II Susirinkimas teisingai moko:
Iš tiesų tiktai Įsikūnijusio Žodžio paslaptyje tikrai paaiškėja ir žmogaus paslaptis. Pirmasis žmogus Adomas buvo to busimojo, būtent Viešpaties Jėzaus Kristaus, įvaizdis. Kristus, galutinis Adomas, Tėvo ir Jo meilės paslapties apreiškimu rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas. Ir todėl suprantama, kad Jame minėtosios tiesos randa savo šaltinį ir pasiekia savo aukštumas. Jis yra „neregimojo Dievo atvaizdas“, tobulas žmogus, kuris Adomo vaikams atkūrė dieviškąjį pašaukimą, sugriautą pirmosios nuodėmės. Kadangi Jame žmogiškoji prigimtis priimta, o ne sugriauta, kartu ir mumyse ji iškelta į kilnumo aukštumas. Nes pats Dievo Sūnus savo Įsikūnijimu tam tikru būdu prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo. Žmogiškomis rankomis dirbo darbus, žmogišku protu mąstė, žmogiška valia veikė ir žmogiška širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, iš tiesų tapo vienu iš mūsų, išskyrus nuodėmę, visais atžvilgiais į mus panašus.
Svarstydami Susirinkimo mintis, nė valandėlę nepamirškime, kad Jėzus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, pasidarė mūsų Sutaikintoju su Tėvu. Būtent Jis, ir tik Jis vienas, atsiteisė tai amžinajai Tėvo meilei, tam tėviškumui, kuris nuo pradžios pasireiškė pasaulio sukūrimu, žmogaus apdovanojimu visais tos kūrinijos turtais, padarant jį ne ką menkesnį už angelus (Ps 8, 6), nes žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Pasaulio atpirkimas - toji sukrečianti meilės paslaptis, kurioje tarsi naujai pasikartoja sukūrimo paslaptis, savo esmių esme yra žmogaus išteisinimas vienoje žmogiškoje širdyje - Viengimio Sūnaus Širdyje, kad ji galėtų padaryti teisias širdis daugelio žmonių, kurie tame amžinajame vienatiniame Sūnuje amžiams tapo išrinkti sūnumis ir pašaukti malonei, pašaukti meilei. Kryžius ant Kalvarijos kalno, per kurį Jėzus Kristus - Žmogus, Mergelės Marijos Sūnus, Juozapo iš Nazareto Įsūnis - pasitraukia iš šio pasaulio, kartu yra naujas atskleidimas amžinosios tėvystės Dievo, kuris Jame [Kristuje] vėl priartėja prie žmonijos, prie kiekvieno žmogaus, apdovanodamas jį tąja triskart šventa tiesos Dvasia.
Šiame Tėvo apreiškime ir Šventosios Dvasios išsiliejime, kurie atpirkimo paslapčiai uždeda tarsi neišdildomą antspaudą, ir paaiškėja Kristaus kryžiaus bei mirties prasmė. Sukūrime Dievas apsireiškia kaip atpirkimo Dievas, kaip Dievas, ištikimas pats sau, ištikimas savo meilei žmogui ir pasauliui, kurią parodė sukūrimo dieną. O Jo meilė nenusileidžia Jo paties teisingumo reikalavimams. Todėl Jis nepagailėjo savo Sūnaus, kurį dėl mūsų padarė nuodėme. Jei padarė nuodėme absoliučiai Nenuodėmingąjį, tai todėl, kad galėtų apreikšti meilę, kuri yra didesnė už visą kūriniją, kuri yra Jis Pats, nes Dievas yra Meilė. Bet pirmiausia toji Meilė yra didesnė už nuodėmę, už silpnybę, už kūrinijos tuštybę (plg. Rom 8, 20), galingesnė už mirtį - nuolat pasirengusi pakelti, atleisti, visada pasirengusi pasitikti sugrįžtantį savo sūnų palaidūną, nuolatos ieškanti, kada bus apreikšti Dievo vaikai (Rom 8, 19), kurie yra pašaukti į būsimą garbę. Tasai meilės pasireiškimas dar vadinasi gailestingumu. Tasai meilės ir gailestingumo apsireiškimas žmonijos istorijoje turi vieną pavidalą ir vieną vardą: Jis vadinasi Jėzus Kristus - Redemptor hominis!
<...>Jėzus Kristus yra pastovi pradžia ir nekintantis centras misijos, kurią pats Dievas skyrė žmogui. Toje misijoje privalome visi dalyvauti, privalome sutelkti joje visas savo jėgas, nes mūsų epochos žmonijai ji atrodo esanti dar labiau reikalinga negu kada nors anksčiau. O jeigu atrodo, kad mūsų epochoje ši misija sutinka didesnį pasipriešinimą, tai toji aplinkybė taip pat liudija, kad šioje epochoje ji labiau reikalinga ir, nepaisant kliūčių, labiau laukiama negu kada nors. Čia netiesiogiai prieiname dieviškosios ekonomijos paslaptį, kuri išganymą ir malonę sujungė su kryžiumi.
Ne veltui Kristus sakė, kad dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia (Mt 11,12). Taip pat Kristus sakė, kad šio pasaulio vaikai apsukresni <...> negu šviesos vaikai (Lk 16, 8). Mielai priimame tą įspėjimą, idant kaip tie Dievo smarkuoliai, kuriais tiek kartų stebėjomės Bažnyčios istorijoje ir tebesistebime šiandien, susijungtume tarpusavy, suprasdami didžiąją misiją:
rodyti pasauliui Kristų,
padėti kiekvienam žmogui atrasti save Kristuje,
padėti dabartinei mūsų brolių ir seserų kartai,
tautoms, santvarkoms, žmonijai,
besivystančioms ir „peraugusioms“ šalims, - visiems -
pažinti nesuvokiamus Kristaus turtus (Ef 3, 8),
nes jie yra skirti kiekvienam žmogui, jie priklauso kiekvienam asmeniui...
(Iš enc. Redemptor hominis. Iš lenkų k. vertė ses. Lina Vanagaitė)
· * *
Mes žvelgiame į Tave,
Jėzau Kristau, mūsų Viešpatie ir Mokytojau,
žmonijos Atpirkėjau ir pasaulio Šviesa,
ir Tavo apšviesti meldžiame:
Duok, Viešpatie,
kad mes niekados neapkurstume Tavo Evangelijos kvietimui -
kad pažintume
savo krikščioniškojo gyvenimo garbingumą ir atsakomybę -
kad laisvai ir ryžtingai atsiduotume
Tavo Bažnyčios vienybės paslapčiai -
kad Tavo dvasia apšviestų ir perimtų mūsų gyvenimą -
kad vis nuoširdžiau ir veikliau
mylėtume visus brolius ir seseris Kristuje -
kad mokėtume savo užmojus jungti
su visų geros valios žmonių pastangomis.
Leisk tad mums, Tavo pašauktiems, kurti žmonijos gerovę tiesos, laisvės, teisingumo ir meilės dvasia.
To prašome Tave per Tave patį, mūsų Viešpatį. Amen.
(Popiežius Paulius VI)
