LIETUVIŲ TAUTA
Pirmas krikšto vandens lašas,
nukritęs tau ant galvos, karaliau,
tebevilgo tautos širdį.
Pirmas tavo kraujo lašas,
kritęs krikštyton žemėn,
ir tautos kankinių kraujas
liudija Dievą- karalių Karalių.
(Dedikacija karaliui Mindaugui iš maldyno Tikiu Dievą)
* * *
Kažkas tarė: „Mūsų žemė gęsta".
- Melas!
Netikėjau. Ne, tai netiesa.
O viršum visų laukų regiu, kaip puola
Kaip baisi gelmė tamsa.
(Bernardas Brazdžionis)
* * *
LIETUVIŲ TAUTA,
ta seniausioji arijų giminė, nuo amžių garsėjo taurumu, kilnumu ir gerumu, garsėjo karžygiška savo dvasia. Poetai dainavo ir apie meilų lietuvių vaišingumą, ir lietuvaičių skaistumą, ir jų širdin įaugusią rūtą, tyrumo simbolį, ir apie nepalaužiamą ištikimybę, didžią Tėvynės meilę. Taip, mūsų tėvų gyvenimas buvo garbingas.
Plačiai žinomas lietuvių motinų dorumas, kantrumas ir gerumas. Ramaus charakterio, švelnios ir jautrios jos nuo amžių buvo namų židinio sergėtojos. Per visus amžius moteris buvo tautinės savimonės ugdytoja. Lietuvos klestėjimo ir nuopuolio gadynėje ji išlaikė savo gimtąją kalbą ir dainas. Tada moteris ne už auksą mylėta.
Piktumas, storžieviškumas, šiurkštumas, melas, neištikimybė -šios savybės lietuviams nebūdingos - tai tik laikinas reiškinys, svetima įtaka.
Lietuvių tauta yra didi savo mistine ir istorine praeitimi. Ji pašaukta atlikti didelį vaidmenį Europos ir pasaulio ateityje, - sako rašytojas, poetas ir mistikas Oskaras Milašius. Jis išreiškia savo nesvyruojantį tikėjimą Lietuva ir lietuvio dvasia, kurios negali įveikti net sunkiausi išbandymai. Ištisais dešimtmečiais buvo slopinama individualybė ir žmogiškasis išdidumas, buvo stengiamasi išplėšti sielą, ir vis dėlto daugelis perėjo per tą išbandymų ugnį nepalūžę...
[Felicija Kasputytė]
