Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto JUOZO VITKAUS biografija

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Juozas Vitkus, antrasis sūnus iš šešių Vitkų šeimos vaikų gimė 1901 m. gruodžio 10d. Mažeikių apskrities Skuodo-Ketūnų kaime bočelio sodyboje prie Šerkšnės upelio, apie 7 km. nuo Tirkšlių. Bočelis Mykolas per „liustraclją" iš Šerkšnių dvaro buvo gavęs apie 12 dešimtinių žemės. Tėvas Juozapas Vitkus paveldėjo ūkį, tačiau turėjo mokėti bočeliui gan didelę „išimtinę". Šeima sunkiai vertėsi. 1904m. pradžioje Juozapas Vitkus slapta išvykoj JAV, nes prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, nenorėjo eiti į rusų armiją. 1906m. pasikvietė žmoną Marijoną su 3 vaikais atvykti į JAV. Žmona, pardavusi ūkelį ir atsiteisusi su „išimtine", su vaikais — Jadvyga, Juozeliu ir Valerijonu - išvyko iš Lietuvos. Tačiau Londone Marijoną sulaikė, kadangi ji sirgo trachoma, o Amerika sergančių emigrantų neįsileisdavo. Marijona, nemokėdama svetimos kalbos, neturėdama ryšio su Tėvyne ir vyru, pateko į vargą. Vaikus atidavė į prieglaudą, o ši juos išdalino anglų šeimoms. Tėvas, nesulaukęs šeimos, grįžo jos ieškoti ir po 9 mėnesių visi parvažiavo į Tirkšlius, kur nusipirko namą ir pradėjo verstis prekyba.

Juozas Vitkus 1924m.

Juozo Vitkaus vaikystė prabėgo Tirkšliuose. 1909-1913 metais jis mokėsi Tirkšlių pradžios mokykloje, 1913m. rudenį įstojo į Mažeikių prekybos mokyklą, tačiau prasidėjęs karas sutrukdė mokslą. 1918m. pabaigoje organizavosi nepriklausomos Lietuvos savivaldybės ir Juozas Vitkus tapo pirmuoju Tirkšlių valsčiaus sekretoriumi. 1919m. rudenį įstojo į Telšių gimnazijos IV klasę, o kitą vasarą, savarankiškai pasiruošęs, perėjo į VI klasę. Mokydamasis gimnazijoje, dalyvavo ateitininkų kuopoje. 1920m. lapkričio mėn., kovų su lenkais metu, Juozas su būriu bendraklasių atvyko į Karo mokyklą Kaune. 1921 m. balandžio 6d. ją baigė. Kartu su juo mokėsi ir Steponas Darius -būsimasis Atlanto nugalėtojas. Nuo to laiko Juozo Vitkaus gyvenimas siejasi su kariuomene. Jis paskiriamas į Akmenėje veikiančią armiją kovoti su bermontininkais, o po to iki 1923m. dalyvauja kovose su lenkais Širvintų - Giedraičių fronte. Taikos metu (1923-24m.) tarnavo IV-e Mindaugo vardo pėstininkų pulke Panevėžyje. Nuo 1924m. lapkričio 3d. iki 1926m. spalio 3d. mokėsi aukštuosiuose karo technikos kursuose Kaune, baigė statybos skyrių. Paskirtas į I-ąjĮ inžinierini bataljoną Kaune, Šančiuose vyr. leitenantu. Čia dirbdamas baigė gimnazijos kursą, 1927m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. 1928m. vasarą ruošėsi egzaminams į Briuselio karo akademiją, mokėsi prancūzų kalbą, tačiau egzaminų neišlaikė. 1929m. vasarą, pakartotinai pasiruošęs, įstojo į akademiją su Lietuvos Karo valdybos švietimo skyriaus stipendija. 1934m. liepos 18d. baigė akademiją: pagal egzaminų rezultatus jis antras po Belgijos karalystės princo Alberto. Gavęs karo inžinieriaus diplomą, grįžo į Kauno inžinierijos bataljoną kapitonu, o 1936m. paskirtas bataljono vado pavaduotoju, suteikus majoro laipsnį. 1938m. pabaigoje, gavęs pulkininko leitenanto laipsni, pakviestas dirbti lektoriumi karo mokykloje. Dėstė karinės inžinierijos discipliną, aktyviai bendradarbiavo „Mūsų Žinyne“, „Karde“, „Karyje“. Dalyvavo ruošiant ir redaguojant leidinį „Karo technikos dalių dvidešimtmetis“. J.Vitkus apdovanotas Nepriklausomybės kovų medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde. Karo mokyklos lektoriumi dirbo iki 1940m. rudens, kai Karo mokykla buvo išformuota ir įjungta į Raudonosios Armijos 29-ąjj šaulių teritorinį korpusą. Po to perkeltas į Vilnių ir karo pradžią sutiko Pabradės poligonuose. Kaip ir daugelis kitų kariškių, buvo įtrauktas į „juoduosius sąrašus“. Karo pradžioje iš Raudonosios Armijos pasitraukė, kartu su kitais lietuvių aktyvistais bandė atkurti Lietuvos kariuomenę. Nepavykus dirbo inžinieriumi Vilniuje nekilnojamo turto bendrovėje, tvarkiusioje valdžiai priklausiusius ar nusavintus namus.

1942m. pavasarį aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvių fronto karinę organizaciją „Kęstutis“ ir buvo Vilniaus štabo narys. Ši organizacija svarstė būdus, kaip lietuviai galėtų priešintis nacių ir bolševikų okupacijos sąlygomis. Šis darbas buvo dirbamas slaptai. J.Vitkus bendradarbiavo pogrindinėje spaudoje. Nuo 1942m. dėstė LLA suorganizuotoje pogrindinėje karo mokykloje studentams pogrindininkams karo inžinierijos disciplinas. 1943-44m. ši mokykla veikė. L.Vilučio teigimu, plk. ltn. J.Vitkus buvo „aktyvus dėstytojas, su meile ruošęs atsargos karininkus. Įkvėpti Tėvynės meilės jo paruošti karininkai stojo greta kadrinių karininkų ir vadovavo Tėvynės gynimui. Dauguma jų, kaip ir jis pats, sudėjo gyvybes ant Tėvynės laisvės aukuro“. Edmundas Arbas-Arbačiauskas, buvęs LF štabo narys, prisiminimuose rašo, kad 1942m. rudeni buvo sutikęs J.Vitkų slaptuose posėdžiuose, kuriuose aptarinėjo veiklos planus.

1943m. balandžio 5d. Kaune vokiečiai leido įtakingiausiems lietuvių atstovams susirinkti į konferenciją, kurioje iš jų reikalavo pagalbos mobilizuojant vyrus į SS dalinius, bet mūsų žmonės norėjo lietuviškos kariuomenės atkūrimo, kuri padėtų ginti Lietuvą nuo besiartinančios R.A. Šioje konferencijoje dalyvavo ir J.Vitkus.

Konferencijos metu slapta nuo vokiečių buvo įsteigtas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas- VLIKas. Hitlerininkams traukiantis iš Lietuvos, VLIKo vadovai taip pat pasitraukė. J.Vitkus liko Tėvynėje. 1944m. rudenį praleido kartu su šeima Aukštojoje Panemunėje, ieškodamas darbo, tačiau buvusio aukšto rango karininko niekas nerizikavo priimti, be to, ir pačiam buvo nesaugu. Galiausiai 1945m. gegužės mėn. pasitraukė į mišką, priimdamas Kazimieraičio slapyvardę. 1945m. birželio pradžioje jis jau buvo Dzūkų grupės partizanų vadu irveikė Varėnos, Rudnios, Druskininkų, Marcinkonių, Eišiškių, Valkininkų apylinkėse. Rugpjūčio mėn, susijungė su Šarūno rinktine, veikusia Leipalingio, Kapčiamiesčio, Veisiejų, Seirijų valsčiuose, pasivadino „A“ apygarda. Nuo 1946m. balandžio 18d. _A“ apygardos partizanai susijungė su Tauro apygardos kovotojais, pasivadinę Pietų Lietuvos partizanais, o jų vadu buvo išrinktas Kazimieraitis. Buvo leidžiamas partizanų laikraštukas „Laisvės varpas“, daug dirbama vienijant jėgas. Apie partizanų kovas ir Kazimieraičio veiklą plačiai kalbama A. Ramanausko-Vanago prisiminimuose „Partizanų gretose“.

1946m. liepos 2d. netoli Liškiavos Žaliamiškyje vykusiame susirėmime su žymiai gausesne NKVD kariuomene Kazimieraitis buvo mirtinai sužeistas ir vežamas į Leipalingį mirė. Leipalingyje jo kūnas buvo numestas turgaus aikštėje atpažinimui. Kur palaidotas — iki šiol nežinoma, tik spėjama, kad Leipalingio baudėjų garnizono štabo kieme.

Kazimieraitis - J. Vitkus buvo sąžiningas, darbštus, giliai tikintis žmogus. Kareiviai ir partizanai jį gerbė už kuklumą ir draugiškumą. Ligi pat mirties liko ištikimas kario priesaikai - ginti Tėvynę. Stalinistinė valdžia, keršydama jo šeimai, žmoną su 5 mažamečiais vaikais 1948m. gegužės 22d. ištrėmė į Sibirą (Irkutsko sritį). J.Vitkus-Kazimieraitis jaunystėje mėgo griežti smuiku, šeimos ir draugų ratelyje būdavo dažnai dainuojama. Dainuodavo ir su vyrais miške ramiomis dienomis. A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose taip atsiliepia apie jį: „Kazimieraičio asmenyje sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių vadu, iki kraštutinumo atsidavusio Tėvynei. Dėl jo žuvimo buvo nepaprastai sujaudinti visi partizanai, nes beveik visi asmeniškai buvo matę Kazimieraitį ir ypač daug girdėję apie jį pasakojant. Keliaudamas po dalinius aš visuomet partizanams pavyzdžiu stačiau Kazimieraičio asmenybę, žmogaus, kuris visas dvasines ir fizines jėgas skyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai: karininko, kuris iki paskutiniojo atodūsio ištesėjo duotąją priesaiką: kovotojo, kuris pelnytai buvo laikomas partizano idealu. Per savo partizaninės veiklos laikotarpi jis įsigijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis. Visiems partizanams didžiulę įtaką Kazimieraitis turėjo dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės, iki kraštutinumo atsidavęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir giliai religingas žmogus.“

1949m. vasario mėn. Vakarų Lietuvos srityje vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų sąskrydyje Pietų Lietuvos partizanų vadui Kazimieraičiui po mirties už ypatingus nuopelnus vykdant sąjūdžio idėją, prasmę ir pobūdi, už organizacinę, karinę ir visuomeninę veiklą rengiant ir masiniais tiražais leidžiant pogrindžio spaudą, o ypač mirties valandą parodytą didvyriškumą suteiktas Laisvės kovotojo Karžygio vardas, apdovanojant I-o laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi.

Vytautas VITKUS