JUOZAPAS FRIČAS IR "JUTIS" KELIAI
Laisvės šauklio nužygiuoti keliai buvo daug ilgesni už jo gyvenimą. Jaunas, karštas, trumpas jo gyvenimas ir neišmatuojamai ilgi kovos keliai baigėsi, nutrūko pačioje Asarės miškų širdyje.
Kai priešas jo neįveikė atvira kova, - pasitelkė išdavystę.
Išdavikas jau seniai pėdino vadui iš paskos, laukdamas patogaus momento. Tik vadas tos lemtingos akimirkos nepastebėjo. Užsimiršo. Atsigėręs šaltinio vandens pačioje Asarės miškų širdyje, stabtelėjo minutėlę: žvilgsniu išmatavo dar nenužygiuotus žalius tolius ir viskas aplinkui išnyko. Liko tik jis ir žalia miško erdvė, liko, kas nerealu, neapčiuopiama, nesuvokiama: miškas kalbėjo ir siuntė medžių viršūnėmis artimųjų žodžius iš gimtų namų. Nepajuto pavojaus vadas, mintimis buvo tarp savų, regėjo jų veidus, - ne vėjas glostė, glamonėjo - artimųjų rankos. Pavojaus akimirką vado čia nebuvo, tik kūnas, pervargęs nuo grumtynių. Stangrus jaunas kūnas, sugaunantis kiekvieną medžio šakelės virptelėjimą, oro gūsį, nepajuto, kada pasidavė palaimintai vizijai laisvam sugrįžti į namus. Būtinai sugrįžti, kada nors... kai ilgesnis už gyvenimą kelias jį, Juozapą Fričą, partizanų vadą, parves namo.
Jei nebūtų pašaukus gimtų namų vizija, jei nebūtų visa siela nuklydęs už mėlynų tolių, už Asarės miškų širdies, tikriausiai būtų išgirdęs automato spragtelėjimą už nugaros. Mirtinai išvargintas nesibaigiančių kautynių, nepajuto išdaviko, esančio šalia, nors išdavystę jau seniai jautė. Kai būryje atsirado šitas nepažįstamas Plepąs, net nugara jautė jo buvimą. Jis vaikščiojo kaip katinas negirdima sėlinančia eisena, o kai praeidavo pro šalį lyg šešėlis, apimdavo keistas nerimas. Tačiau tai buvo tik jausmas, jokių įkalčių prieš atėjūną vadas dar neturėjo. Prisipažinimas, jog šis buvo verbuojamas MGB žudikų jiems dirbti, - dar nerodė išdavystės. Juk būta rizikingų žygių drauge su būrio vyrais: Plepąs elgėsi kaip visi ir niekas nieko neįtarė. Vadas tikėjo arba norėjo tikėti išdaviko nekaltumu, todėl ir neišgirdo automato spragtelėjimo.
Lemtinga klaida. Net mirties dvelksmas neįspėjo vado apie pavojų, nors dažniausiai jaučiame artinantis tą neprašytą viešnią. Šį kartą net mirtis tapo išdaviko bendrininkė.
Asarės miškų širdyje nuaidėjo vienintelis šūvis. Kulka mirtinai perskrodė vado kūną. Ne kartą sužeistas, jis žinojo, kad vieną dieną mirtį nešanti kulka jo neaplenks, ir vis dėlto... Pajutęs, kaip trūktejėjo ir suplazdėjo krūtinėje širdis, jis dar nesuprato, kas atsitiko: ar jo širdis plaka trūkčiodama, ar miškas apmirė, sustingo ir nutilo...
Išdaviko šūvis buvo tikslus: nesunku nužudyti stovint per žingsnį už nugaros.
Taip baigėsi vado Juozapo Fričo ilgesnis už gyvenimą kelias žalioje Asarės miškų širdyje, atlaikius paskutines kautynes su okupantų kariuomenės daliniais - smogikais. Krito tautos laisvę gynęs karys ne nuo okupanto kulkos - nuo savo tautos išdaviko. Krito aukštielninkas, plačiai atmetęs rankas, tarytum nespėjęs apglėbti neaprėpiamų miškų tolių. Ir nieko aplink nebuvo, tik aidas, atkartojęs vienintelio šūvio garsą, išsisklaidė medžių viršūnėse.
Išdavikas, nužudęs latvių tautos didvyrį, žaibiškai nusisuko, nė nepažiūrėjęs į auką, nes buvo tikras, kad šūvis - mirtinas. Gal jis dar nežinojo, kad išdavystė - praraja? Iš ten nebėra kelio atgal. Įkritai į išdavystės liūną ir liksi ten amžinai: žudysi, sėsi ir pjausi tik neviltį. Ir lydės amžinas melas ne tik tave, išdavusį savo tautą, lydės ir tavo vaikus, kol ateis diena, kai visi pamatys beprotybe degantį išdaviko žvilgsnį. Tik išdaviko akys ir bus dar gyvos, o jis pats - seniai miręs. Siela mirusi, gyvas tik kūnas ir sekanti iš paskos išdavystė.
Ar žudikas tikėjo tais, kuriems tarnavo? Netikėjo, nes jautė, kad juo taip pat nepasitikima. Jis taip pat jau seniai meldėsi tik pinigams.
Išdavikas Plepąs nežiūrėjo į savo auką, žinojo, kad vadas nebegyvas. Tiksliai, iš labai arti nusitaikė, nesudrebėjo ranka, nesustojo laikas ir nieko nebuvo gaila, nesvarbu - sušaudys jį į šūvio garsą atbėgę partizanai ar paliks gyvą, patikėję paskubomis suregztu melu. Prieita paskutinė riba, kai net savo gyvenimo negaila, nes visas išdaviko gyvenimas tebuvo viena didžiulė juoda klaida. Jis nieko tą akimirką nemąstė, nežinojo, kaip ginsis ir teisinsis, tik nežiūrėjo į auką ir tiek... Ne pirmą išdavė, ne vienintelį nužudė. Tačiau nušovęs Juozapą Fričą išdavikas pirmą kartą aiškiai suvokė, jog tai jau ir jo paties kelio galas. Toliau nebėra kur eiti. Jau senokai jis gyveno tarsi jausmų dykynėje, nors aplink buvo žmonės. Vieni, pasiryžę išsunkti iš jo paskutinius blaivaus proto likučius, kiti - pasidalinę su juo duona ir neramiom partizanų naktim, pasiruošę ginti ir gintis. Tačiau vieną šventą tiesą išdavikas gerai žinojo: kai jis bus nebereikalingas arba išaiškės išdavystė, - ar vieni, ar kiti jį likviduos. Jeigu ir neatsisuks į jį pistoleto vamzdis, tai būtinai ateis laikas, kai tauta jį pavadins išdaviku. Šta kodėl jam niekas nebeturėjo vertės: dingo savigarba, išnyko pareigos jausmas, liko tik mirties baimė. Ir jis bėgo nuo savo mirties, bėgo net miegodamas, šaukdamas naktimis, nors pabudęs neprisimindavo siaubo sapnų. Ir vis dažniau slogių reginių chaose prieš akis iškildavo pistoleto vamzdis - vienintelė ryški sapno detalė. Jis stengėsi per sapną pamatyti tą, kuris nusitaikė į jį ginklu, tačiau niekaip nepavyko jo išvysti. Sapnai kartojosi kas naktį. Išdavikas staiga nubusdavo išpiltas lipnaus prakaito ir gulėdavo tyliai, kaip sukaustytas, kad tik jo nepastebėtų kiti. O likti nepastebėtam būryje kaskart darėsi sunkiau: vadas dažnai keitė stovyklos vietą, nuolat tekdavo kautis su gerais apmokytais raudonarmiečių smogikų daliniais, sprukti iš kautynių vietos niekam nepastebint irgi buvo neįmanoma. Į jį jau ne kartą taikėsi smogiko automatas, ir tai jau nebuvo sapnas, iš kurio nubundi. Galimybės niekam nematant, slapta išeiti iš būrio nepasitaikė. Net pusvalandžiui pradingus iš stovyklavietės, kiltų įtarimas. Išdavikas gyveno apimtas nuolatinės baimės ir panikos: žinojo, kad labai greit juo suabejos net okupantai, kuriems ištikimai tarnavo bijodamas atsidurti mirties lageriuose.
Didžiausias priešo privalumas yra mūsų baimė.
Išdavikas mintyse teisino save: ne, ne! Argi jis kaltas, kad Juozapas Fričas negali kur nors miškų tankmėj tyliai slapstytis, betgi ne -pirmas į kautynes! Kai išdavikas suvokė, jog ir ten, ir čia jo laukia toks pats likimas, bėgti buvo per vėlu. Jį dar galėjo išgelbėti dideli pinigai už Fričo ir Streikaus "galvas". Išdavikas bematant sumąstė: žus vadas - neliks ir būrio. O tada jis išeis iš miško. Išeis ir dings visiems iš akių, nes už didelius pinigus įmanoma viskas. Pakeis pavardę, gal net nusipirks namelį, kur nors toliau... Visko būna, o pinigai, kaip sakoma, nekvepia.
Išdavyste lengva pasinaudoti, bet jam jau gana! Užtenka! Jis išnyks, būtinai išnyks!
Ar valdo pinigai pasaulį, sunku pasakyti, bet išdavikus tikrai nuperka su kūnu ir siela. Štai kodėl išdaviku lengva pasinaudoti. Vartydama archyvo dokumentus, tarsi gyvus pamačiau Latvijos partizanų vadą Juozapą Fričą ir jo žudiką Edvardą Plepą, išdavystės akivaizdoje.
Apie Juozapą Fričą bei jo veiklą, susijusią su lietuviais partiza-
□Trečias iš dešinės Jozefas (Juozapas) Fričas
□Trečias iš kairės - Jozefas (Juozapas) Fričas. Nepriklausomybės metais dirbo miškų ūkyje "Liepas"
nais, kalba ne tik buvusių Latvijos SSR MGB skyrių pažymos, bet ir suimtų partizanų Algirdo Makutėno, Antano Skukio, Antano Bieliausko, Aleksandro Darvės, Viktoro Smelterio tardymo bylos. "Jutis" junginio partizanų vadą prisiminė ir apie jį papasakojo Ausma Vitola, pasipriešinimo okupacijai metais gyvenusi Miglanų kaime, Mednekės vienkiemyje. Juozapo Fričo pusseserė Ausma Vitola prisiminė, jog pačioje okupacijos pradžioje, Juozapas, buvęs Latvijos pasienio policijos darbuotojas, kagėbistų sulaikytas ir verčiamas bendradarbiauti su MGB. Fričas sutikimą pasirašė, tačiau liko miške. Artimiesiems pasakė: "Aš pasirenku mišką ir liksiu miške. Išdaviku negimiau ir nebūsiu". Toks buvojo sprendimas, tokį pat ryžtingą ir nepasiduodantį Juozapą, Ausma Vitola matė ir paskutinį kartą, kai jis aplankė artimuosius sodyboje. "Nesiskundė, nors mačiau -buvo pavargęs: jam vis dar skaudėjo po sužeidimo neužgijusi kojos žaizda. Pasiduoti, nutraukti kovos jis neketino, žinojo, kad yra sekamas, kad okupantai sutelkė visas jėgas suvienytam latvių ir lietuvių partizanų junginio sunaikinimui. Ypač stengėsi surasti "Jutis" bunkerius Ilūkstės MGB viršininko pavaduotojas majoras Buninas, pagarsėjęs žiaurumu. Jo nurodymu buvo sunaikinta daug sodybų, ištremti ūkininkai. Smogikai siautėjo visame Latvijos-Lietuvos pasienyje ir partizanai jau seniai rengėsi likviduoti Buniną. Žinau, kad šioje akcijoje dalyvavo Juozapo Fričo būrys ir šeši lietuviai" -prisiminė Ausma Vitola.
Juozapo Fričo veiklą, susijusią su lietuviais partizanais, "įvertino" po jo žūties ir Latvijos SSR 2-ojo MGB skyriaus viršininkas majoras Zujanas, pirmą kartą oficialiai pripažindamas, jog tai buvo pasipriešinimo okupacijai kova. Nors paliko partizanams "banditų" vardą, tiesos nepavyko nuslėpti. 1948 m. sausio 6 d. rašte savo vyresnybei Zujanas rašo: "1947 m. pradžioje iš sutriuškintos Urbono ir Kaminsko grupės bei iš smulkių banditų grupuočių, veikusių Latvijos SSR teritorijoje, Ilūkstės ir Jekabpilio apylinkėse, buvęs policijos darbuotojas Juozapas Fričas organizavo banditų būrį, kuris turėjo tikslą suvienyta ginkluota kova pasipriešinti tarybų valdžiai ir įvesti buvusią Latvijos buržuazinę nacionalistinę valdžią ir tvarką".
Kova už laisvę lietuvius ir latvius sieka nuo pačios okupacijos pradžios. Apie tai kalba dokumentai, paminklai ir aukos.
Pažvelkim į pradžių pradžią, kada iškilo neišvengiama būtinybė vienytis ir vieniems kitus remti. Su Juozapo Fričo vardu, asmenybe ir veikla neatskiriamai susijęs ir Juozo Streikaus partizaninės kovos kelias.
1944 metais gruodžio 25 dieną, po garsių Antazavės šilo kautynių, Antanas Streikus (Juozo ir Izidoriaus tėvas) ir Kazys Ramanauskas persikėlė su savo partizanų būriais, kuriuose buvo apie 100 vyrų, į Latvijos miškus. Galima neabejoti, jog tada susitiko su Latvijos partizanais ir kurį laiką jų globojami slėpėsi. 1945 metų birželio 7 dieną Antano Streikaus, Balio Pupeikio, Kazio Ramanausko ir Mykolo Kazano vyrai (jų buvo 85) susitiko su rusų kariuomene ir stribais: įvyko kautynės netoli Zirnajų, Kūdrų miške. Po kautynių partizanai patraukė į Agurkiškio mišką. Tačiau kitą dieną, birželio 8-ąją, enkavedistų dalinys gavo pastiprinimą ir įvyko dar vienos kautynės. Mūšis truko visą dieną iki vėlyvo vakaro. Sulaukę nakties, partizanai sėkmingai pasiekė Latviją ir Raudinės miškus, kur po kautynių buvo lengviau slapstytis. Mykolas Kazanas pasitraukė su savo vyrais kitu keliu, atsiskyręs nuo gausaus būrio.
1945 metų rugsėjo 28 dieną Lietuvos-Latvijos pasienyje, Raudinės miške, įvyko dar vienos didžiulės kautynės su okupantų kariuomene. Per kautynes buvo sunkiai sužeistas Antanas Streikus. Įsakęs partizanams veržtis iš apsupties, o pats likęs juos dengti, žuvo mūšyje kartu su dar trylika vyrų.
Būriui ėmėsi vadovauti Antano Streikaus sūnus Juozas Streikus. Tą pačią dieną, po mūšio, partizanai išsisklaidė mažesniais būreliais ir vėliau susitiko sutartoje vietoje, sėkmingai užmezgę ryšius su latvių partizanais. Juozas Streikus dažnai veikė kartu su latviais Jekabpilio ir Aknystės vietovėse.
Galima tikėti, jog tai ir buvo ne tik bendros latvių ir lietuvių partizanų veiklos pradžia, bet ir iškilusi neišvengiama būtinybė kovoti su okupantais drauge.
Per daugybę okupacijos metų žemė dar nesulygino buvusio Ilūkstės partizanų vado latvio Stasio Urbono bunkerių vietos Dunavos miške. Čia buvo gerai įrengti net trys bunkeriai, kur dažnai po kautynių poilsio sustodavo lietuviai ir latviai. Jau nuo 1945 metų Stasio Urbono tikslas buvo suvienyti lietuvių ir latvių partizanus kovai prieš okupantus.
Okupantai tokią galimybę nujautė ir veikė nedelsdami: Lietuvos-Latvijos pasienyje įsikūrusius rusų karinius dalinius gausiai papildė specialiai parengti enkavedistų smogikų būriai. Jų pasirodymopartizanams laukti neteko.
1945 metų birželio 17dieną, 11 valandą apsupamas Krišjanų vienkiemis. Latviai partizanai - buvęs policininkas Keiris su sūnumi -dažnai aplankydavo saviškius sodyboje. Apie tai iš agentų sužinojo Ilūkstės NKVD.
Speciali trisdešimties smogikų grupė dviem partizanams surengė pasalą. Kokį didžiulį nerimą ir pavojų okupantams sukėlė Lietuvos ir Latvijos partizanų draugystė! Tačiau kai enkavedistai apsupo Krišjanų vienkiemį, partizanų ten jau neberado: matyt, ir jiems ryšininkai laiku pranešė apie pavojų. Tada enkavedistai sulaikė Keirio brolį miškininką, įsakė jam organizuoti keturis vežimus ir pervežti kareivius į Ilūkstę. Pakeliui į apskrities centrą miške enkavedistus pasitiko Fričo ir Streikaus partizanai, apsupo juos ir atidengė ugnį. Prasidėjo kautynės. Susišaudymo metu buvo sužeisti du kareiviai iš smogikų grupės ir juos lydėjęs milicininkas. Enkavedistui Romanovskiui ir sužeistam Popovui pavyko nepastebėtiems pasitraukti iš kautynių vietos ir nusigauti iki savo buveinės. Jie skubiai paskambino į Bebrenę papulkininkiui Škelei, pranešė apie pasalą ir vykstantį susišaudymą. Skėlė kreipėsi į savo viršininką, MGB komisarą Eglitą prašydamas pagalbos. Greit buvo surinkta dar šešiolikos MGB kareivių, operatyvininkų, milicininkų ir stribų grupė, kuri po penkiolikos minučių išvyko į kautynių vietą. Tačiau ten jie rado tik septynis nukautus enkavedistus iš smogikų būrio. Tarp nukautųjų vienas buvo saugumo karininkas. Šito okupantai lengvai užmiršti negalėjo. Apie smogikų žūtį buvo pranešta pačiam Ilūkstės NKVD viršininkui mjr. Buninui.
Negirdėtas akiplėšiškumas! Žūti privalėjo tik okupuotų šalių vyrai ir kuo daugiau. Buninas surinko dar dvidešimt penkis kareivius iš smogikų dalinio, milicininkus bei gerai pažinojusius miško kelius ir vietovę stribus. Prasidėjo intensyvus partizanų grupės sekimas. Partizanai tikėjosi, jog bus apsupti visi keliai ir jiems saugiai pasitraukti gilyn į miškus nepavyks. Todėl ruošėsi būsimoms kautynėms.
Po dviejų savaičių, 1945 metų liepos 2 dieną, šturmuoti vietovę, kur enkavedistai ruošėsi apsupti partizanus, kareiviai atvažiavo dviem kariškomis mašinomis. Kautynės įvyko Rubenės miške, apie du kilometrus nuo Dunavos centro. Smogikai, nesitikėję pasalos ir puolimo, buvo apsupti. Kiek smogikų žuvo kautynėse, archyvinių duomenų nėra. Liudininkų žiniomis, žuvo visi kareiviai, atvažiavę
□Prie kelio į Siatę ir Asarę, Lucanų vietovėje, akmeniniame pastate buvo gerai įrengtas bunkeris, kuriame slėpėsi Juozas Streikus su savo vyrais ir latvių partizanai žiemos metu.
□Subatės smėlio karjeruose buvo užkasti Lietuvos partizanai. Istorikai Algis Kazulėnas, kairėje - Janis Vasilevskis
dviem mašinomis. Kautynių pradžioje iš partizanų niekas nebuvo nukautas. Tačiau partizanai nenumatė atsitiktinumo. Pakeliui į mišką trečioji smogikų mašina dėl neaiškių priežasčių sustojo kelyje ir partizanų žvalgai jos nepamatė. Kai partizanai jau rinko žuvusių kareivių ginklus, atvažiavo atsilikusi smogikų mašina. Partizanai buvo netikėtai užklupti ir įvyko dar vienas susišaudymas.
Išaiškinta, jog kautynėse būta šešiolikos Fričo ir Streikaus būrio partizanų. Per antrąsias kautynes krito šeši partizanai, du iš jų -grupės vadas Edvardas Baltenis ir jo brolis - buvo sunkiai sužeisti. Sužeistuosius kovotojai išnešė iš kautynių vietos, tačiau besitraukiant gilyn į mišką jie mirė nuo žaizdų. Partizanai savo bendražygius palaidojo miške, atidavę deramą pagarbą. Sulaukę nakties, jie sugrįžo į kautynių vietą norėdami ir kitus nukautuosius garbingai palaidoti, tačiau jų ten jau nebuvo...
Didesniam apylinkės gyventojų įbauginimui, šeši išniekinti žuvusių partizanų kūnai buvo nuvežti prie Rubenės ir viešai sudeginti. Iš visų namų ginkluoti enkavedistai suvarė apylinkės žmones, kad šie pamatytų kraupų reginį - deginamus partizanų kūnus.
1945 m. liepos 2 dieną kautynėse su sovietų kariuomenės specialiosios parengties smogikų daliniais žuvo „Jutis“ junginio partizanai: Janis Abaronas, Vladislavas Buka, Peteris Bernanis, Albertas Klimams, Vladislavas Dilanas, Juris Timšanas.
Iš šešiolikos kautynėse dalyvavusių, partizanai neteko aštuonių kovotojų. Kautynėms vadovavo Stasys Urbonas.
1945 metų spalio 24 dieną Stasio Urbono partizanams teko atlaikyti dar vieną nuožmų, kelias valandas trukusį mūšį su dviem okupantų daliniais. Apsupti Dunavos miške, vyrai gynėsi, bet pritrūkę šaudmenų pasitraukė. Vėliau jie persikėlė į Eglainės miškus ir po kurio laiko sugrįžę į senąsias vietas įsirengė naujus bunkerius. Didžiausias Urbono partizanų bunkeris smogikų buvo susprogdintas. Ar tuokart buvo jame lietuvių - neišaiškinta.
Nepaisant didžiausio persekiojimo, pasienio vietovėse veikę lietuvių ir latvių partizanai vienijosi. Apie tai byloja įrašai paminkluose, pastatytuose partizanams kautynių vietose.
Netoli Ilūkstės, kur buvo įrengtas partizanų pulko štabas, dabar stovi paminklas dviem latvių partizanams. Jie kovodami drauge su lietuviais žuvo mūšyje nuo okupantų kulkų 1947 m. gruodžio 1 d.
Asarėje, Valainės vienkiemyje, akmeniniame name po grindimis buvo įrengtas didžiulis bunkeris, kur dažnai susirinkdavo ir žiemodavo partizanai. 1948 metų sausio 1 dieną bunkeris buvo apsuptas ir susprogdintas. Įvyko partizanų kautynės su KGB dalinių kareiviais. Mūšyje žuvo lietuviai partizanai: Jonas Navickas, Jonas Bakšys, Pranas Beliauskas.
Sunkiai sužeistas ir paimtas į nelaisvę Algirdas Makutėnas. Neabejojama, jog būta išdavystės.
Prie kelio į Slatę ir Asarę, Lucanų vietovėje, tebėra išlikę akmeniniai pastatai, kur buvo įrengtas didelis bunkeris. Čia žiemodavo Juozo Streikaus ir Juozapo Fričo partizanai.
Išliko ir akmeninių pastatų sienos Olgos Vaivodos vienkiemyje, kur dažnai lankydavosi ir sustodavo ilgesniam poilsiui Juozas Streikus su savo vyrais.
Tarytum gyvas kovų istorijos paminklas stovi gyvenamasis namas netoli Aknystės: čia, kelio posūkyje į Suseją, kautynėse su enkavėdistais-smogikais žuvo kuopos vadas Albertas Kaminskas ir penki būrio partizanai.
Atmintina vieta Subatėje, kur prieš pusę šimtmečio būta smėlio karjerų. Ten okupantai suveždavo ir sumesdavo į gilias duobes nukautų ir nukankintų partizanų kūnus. Jų būta tiek daug, kad neįmanoma atsekti nei pavardžių, nei žuvimo aplinkybių, nes nelikę ir partizanų artimųjų. Dviejų Baltijos tautų tragedijos vieta, permirkusi kovotojų krauju, dabar užžėlusi žole, čia niekas negyvena. Bevardžius žuvusius karius atmena tik paskutinieji gyvi to meto įvykių liudininkai, dabar jau senukai, matę, ko čia būta, išgyvenę smogikų būrių siautėjimą pasienyje.
Artimi ryšiai siejo partizanų vadą Janį Ruzgį ir Juozą Streikų. Trys broliai Ruzgiai - Janis, Vytautas ir jauniausias Pranas - buvo partizanai. Sesuo Valentina Ruzgis - ryšininkė, prireikus - medicinos sesuo ir sužeistųjų slaugytoja. Valentina turėjo ir puikiai valdė ginklą.
Partizanų štabų vadų pasitarimuose Janis Ruzgis kiekvieną kartą atkakliai kvietė lietuvių ir latvių partizanus susivienijus pakilti kad ir paskutinei žūtbūtinei kovai prieš okupacinę valdžią.
1947 metais partizanai, veikę Ilūkstės, Jekabpilio apskrityse, pasiskirstė į penkias grupes. Vienai jų vadovavo pats Janis Ruzgis. Jis turėjo plačiausią tinklą patikimų ryšininkų, kurie nuolat lankydavo partizanus, aprūpindavo maistu, vaistais, būtiniausiais reikmenimis.
Ruzgio žvalgai informuodavo apie MGB dalinių judėjimą, pranešdavo apie gresiančius pavojus, rūpinosi partizanų saugumu ir buitimi. Nepakeičiamas, atsidavęs žvalgas buvo Karlis Upskus, kuriam teko ypatinga užduotis. Įgijęs kagėbistų pasitikėjimą - netgi tapęs stribų būrio vadu - Karlis Upskus skubiai pranešdavo Janio Ruzgio partizanams apie MGB organų rengiamas gaudynes, pasalas, sodybų naikinimo akcijas, neretai rizikuodamas savo gyvybe yra perdavęs kovotojams ginklų.
Apie „Jutis“ veiklą daug pasako ir tuo metu buvusio Jekabpilio MGB viršininko kapitono Sokolovo pranešimai vyresnybei.
1948 m. kovo 16 dienos pranešimu Sokolovas informuoja savo viršininkus apie vienos „Jutis“ junginio partizanų grupės likvidavimą, praneša, ką „Jutis“ partizanai sušaudė iš vietinių komunistų.
„... 1947-1948 m. „Jutis“ įvykdė eilę teroristinių ginkluotų aktų prieš komunistų partijos aktyvą:
1947 m. rugpjūčio 16 dieną nušautas Ilūkstės MGB viršininko pavaduotojas mjr. Buninas ir to paties smogikų bataliono kareivis.
1947 m. rugpjūčio 18 dieną nušauta agentė Ostrovskaja, pasiųsta su užduotimi į Rubenės apskritį.
1947m. rugpjūčio 27 dieną apiplėštas siauruko traukinio Jekabpilis-Aknystėpašto vagonas. „Jutis“pagrobė trisdešimt tūkstančių rublių.
1947 m. spalio 25 dieną vėl apiplėštas Jekabpilis-Aknystė siaurukas traukinys. „Jutis“ pagrobė trisdešimt penkis tūkstančius rublių. “
Pasiteisindamas prieš savo viršininkus, Sokolovas nurodo ir išaiškintus „Jutis“ junginio vienos grupės rėmėjus. Visuomenės parama partizanams, akivaizdi grėsmė, kad prieš okupantus gali susivienyti ne tik Latvijos-Lietuvos pasienyje veikę partizanų būriai, matyt, jau įvarė siaubą kagėbistams. Į visas puses išsiuntinėjami jų agentai-informatoriai su užduotimi infiltruotis į partizanų būrius.
Pranešdamas apie partizanų ryšininkus ir rėmėjus, Sokolovas smulkiai išdėsto, kas kuo buvo, iš kur kilęs ir kuo „nusikalto“ tarybų (sovietų) valdžiai. Suprantama, jog po tokių pranešimų negalėjo likti nei partizanų artimųjų, nei jų sodybų:
„Janis Pavilas, Janio Ruzgio svainis. Žinoma, jog ne kartą lankėsi „Jutis“ bunkeriuose, pristatydavo maisto, drabužių ir įvairių daiktų, nupirktų už pagrobtus iš traukinio pinigus.
Erikas Neveris, Asarės apskrities Ilūkstės gyventojas, pastoviai priimdavo savo vienkiemyje Janio Ruzgio grupę ir operatyviai informuoda-
□Namas, kuriame vyko partizanų kautynės su enkavedistais. Vieta netoli Aknystės, kur posūkyje į Suseją žuvo kuopos vadas Albertas Kaminskas ir penki jo partizanai
vo apie MGB dalinių pasirodymą bei dislokacijos vietas miesteliuose ir miškuose.
Karlis Upskus, (būdamas Slatės apskrities stribų būrio viršininkas!) palaikė ryšius su Ruzgiu ir pranešdavo jam apie visas rengiamas MGB operacijas likviduojant liaudies priešus, o 1947 metais netgi perdavė Ruzgio grupei automatą. ”
Ne viena, o ištisa išdavysčių grandinė ženklino partizanų rėmėjų ar viso būrio žūtį.
Susidorojimas su „liaudies priešais“, Urbono bunkerio susprogdinimas ir ryšininkų išaiškinimas nepakėlė Sokolovo autoriteto vadovybės akyse: mat emgėbistai nepajėgė apsaugoti mjr.Bunino, o Fričas tuo metu dar buvo gyvas! Bunino ir Sokolovo agentai žudikai jau seniai buvo išsiuntinėti į visas puses, kad gyvus suimtų ar, blogiausiu atveju, žudytų „Jutis“ vadus Fričą ir Streikų. Kuo sėkmingiau veikė partizanai, tuo labiau nerimo emgėbistai. Siekdami likviduoti net mažiausią pasipriešinimą, kuris galėjo išaugti į masines lietuvių ir latvių kovas, MGB nepagailėjo didžiausių atlyginimų ir premijų išdavikams. O partizanai jau rengė bendros veiklos planus.
□Čia Subatėje užkasti Janio Ruzgio grupės žuvę partizanai. Pasakoja latvė, tų įvykių liudininkė. Stovi: Algis Kazulėnas, Gunaras Bluzma, Janis Vasilevskis.
1947 metų pavasarį Janis Ruzgis į Juozo Streikaus būrį atėjo su Juozapu Friču, kuris jau buvo išrinktas latvių ir lietuvių suvienytų būrių vadu. Jo pavaduotojais tapo Janis Ruzgis ir Juozas Streikus. Tuo metu lietuviai dažnai slapstėsi Slatės miškuose. 1947 metų rugpjūčio mėnesį Juozapo Fričo partizanai įsikūrė Asarės miškuose. Kartą vakare Juozapas Fričas, Juozas Streikus, Janis Ruzgis ir jo brolis Vytautas išėjo į Lucanų vienkiemį. Tuo momentu, kai partizanai sėdėjo klėtyje ir kalbėjosi su Valentina Ruzgis, kuri jiems perdavė ryšininkų žinias, sargybinis pastebėjo į vienkiemį ateinančius du žmones. Partizanai išbėgo iš klėties ir pasiruošė sutikti nepažįstamuosius. Kai tik šie prisiartino, jiems buvo duota komanda pakelti rankas. Fričas pastebėjo, kad atėjūnai ginkluoti. Vyrai nuginklavo juos ir nusivedė į partizanų stovyklą miške. Atėjūnai Auzinis ir Plepas, paverkšlenę apie jų namus ištikusias bėdas, išlieję „neapykantą“ okupantams, prašėsi priimami į būrį. Vadui sutikus, jie buvo palikti būryje ir stebimi. Netrukus partizanai pamatė, kad vienas iš atėjūnų žygio metu būtinai stengiasi atsirasti Streikui už nugaros. Kilo įtarimas: ko jie atėjo į būrį, kas ir kokiu tikslu juos atsiuntė?
Apie atėjūnus buvo surinktos žinios, į vietas, iš kur sakėsi esąkilę, pasiųstas žvalgas. Tačiau ryšininkas žvalgas su žiniomis į būrį nesugrįžo: buvo emgėbistų nukautas. Įtarimas dar labiau prislėgė partizanus, ypač Juozą Streikų, kuris buvęs pernelyg atsargus. Atėjūnus partizanai dar kartą ištardė atskirai. Įtarimas pasitvirtino: Auzinis iškart pasisakė, jog esąs MGB agentas. Auzinis buvo partizanų sušaudytas 1947 metų rugpjūčio 10 dieną. Apie Edvardą Plepą, latvį, iš Jekabpilio apskrities, Lucanų vietovės, turėta mažiau žinių. Jis prisipažino, jog buvo prievarta užverbuotas dirbti emgėbistams ir atvykęs į būrį su majoro Bunino užduotimi susekti bunkerį. Pasisakė, jog labai to gailisi ir yra pasiryžęs išpirkti kaltę išduodamas partizanams susitikimų su Buninu ryšius bei slaptažodį.
Iš tiesų Plepas turėjo užduotį susekti ir suimti Juozapą Fričą ir Juozą Streikų. Gelbėdamas savo kailį, Plepas išduoda MGB viršininką Buniną. Paskambina jam telefonu ir praneša, jog užduotis įvykdyta. Įtikinamai informuoja, kad Streikus ir Fričas suimti ir prašo Buniną atvažiuoti į sutartą vietą jų paimti. Buninas patiki ir dėl visa ko paklausia, ar atvykti su dideliu būriu. Plepas atsako, jog nereikia, nes belaisviai nuginkluoti ir saugomi patikimai. Žodžiu, važiuok, viršininke, šlovės su niekuo nereikės dalintis.
Majoras Buninas labai nori pamatyti jam mirtinai įkyrėjusius „liaudies priešus“ ir skuba į susitikimą su Plepu.
Asarės seniūnijoje, Salmienų vienkiemyje, šeimininkas Calytis turėjo įrengęs bunkerį partizanams. Iš čia ir buvo duotas signalas miške, pasaloje laukiančiai latvių ir lietuvių partizanų grupei. Vos tik kelyje pasirodė Bunino mašina su vairuotoju ir keliais kareiviais, Plepas juos atpažino. Pasaloje laukę partizanai nukovė Buniną ir vienąjį lydinčių kareivių. Buvo paimtas Bunino pistoletas ir prancūziškas automatas, o Plepas Buninui ant krūtinės prisegė raštelį: „Taip išperku gėdą ir kaltę prieš latvių partizanus.“ Labai gaila, bet Plepas jau seniai nežinojo, kas yra gėda ir kaltė. Juozapas Fričas išdaviku patikėjo. Buvo 1947 metų rugpjūčio 16 diena.
Tik Juozą Streikų neapleido abejonė dėl Plepo atgailos. Jis juo vis dar netikėjo. Įtarimas vėliau pasitvirtino ir partizanams teko brangiai sumokėti už patiklumą.
Kokiomis mintimis tuo metu gyveno išdavikas Plepas? Ką rezgė? Juk jautė, kad Streikus jo neišleidžia iš akiračio, stebi. Išdavikas kantriai laukė progos, nes baiminosi, kad juo greit ir MGB „darbdaviai“ nepasitikės.
Melas ilgai gelbėjo išdaviką. Kai ką išdavikai sugeba: prisitaikyti ir laukti. Išlaukė savo valandos ir Plepas. Proga, kai būryje nebuvo visus kiaurai veriančių akių, pasitaikė.
1947 metų rugsėjo 9-oji - Juozapo Fričo žūties diena.
Tą dieną Juozas Streikus su grupe partizanų išėjo iš Asarės miškų į Pruodės valsčių susitikti su ryšininkais ir apsirūpinti maisto produktais. Juozapas Fričas liko laukti partizanų stovykloje, nes po sužeidimo jį vis dar kankino kojos skausmai. Su juo pasiliko Janis Baltmanis, Ana Kapitkova, Edvardas Plepas, Petras Klimaitis bei dar vienas partizanas lietuvis, vardu Arvydas.
Vos tik Streikaus grupė nutolo nuo stovyklos, pasigirdo šūvis. Greičiausiai tik vieną akimirką užsimiršo vadas ir Plepas atsidūrė jam už nugaros. Išdavikas turėjo prancūzišką kulkosvaidį ir jau seniai tykojo paruošęs ginklą šūviui. Prisiartinęs šovė į nugarą. Kaip ir dera išdavikui - iš pasalų. Kulka mirtinai sužeidė Juozapą Fričą.
Išgirdę šūvį, atbėgo kiti stovykloje buvę partizanai. Plepas suvaidino nervinį šoką: tik dabar išvydo nušovęs vadą! Aišku, „netyčia“! Nepastebėjęs, kad ginklas užtaisytas. Todėl dabar tegul partizanai nušauna jį patį. Plepas atidavė ginklą ir nuleidęs rankas laukė nuosprendžio, net ašarą nubraukė.
Partizanai juo patikėjo dar kartą.
Melas - galingas ginklas. Plepui automato atiduoti neprireikė. Kodėl jie neatėmė ginklo iš žudiko - paslaptis. Vyrus smarkiai sukrėtė netikėta vado žūtis ir jie prarado budrumą, nesigilino į situaciją. Susimąstę apsupo vadą, kuriuo šventai tikėjo, kurio jėgą ir dvasios tvirtybę jautė kasdien. Palaidojo Juozapą Fričą jo žūties vietoje, po medžiu, ir išpjovė medžio žievėje kryžių.
Po Fričo žūties latvių-lietuvių junginiui ėmėsi vadovauti Juozas Streikus.
Ką tuo metu veikė išdavikas?
Pasidarė tylesnis už tylą. Atrodė visai nebe tas žmogus. Neilgai trukus pasisakęs, kad eina riešutauti - mat čia pat, netoliese, nužiūrėjęs lazdyną, apkibusį riešutų kekėmis - išėjęs negrįžo į stovyklą. Pagaliau partizanai suprato: išdavikas pabėgo!
1948 metais, pavasarį, Baltmušės pelkėse, Pruodenės valsčiuje, įvyko partizanų būrių pasitarimas ir tada Juozas Streikus pasiūlė Ilūkstės ir Jekabpilio apskričių būrių vadu išrinkti Balį Vaičėną. Latviai pasiūlymui pritarė. Po šio pasitarimo partizanai pasitraukė į
Elksnės miškus.
Kokiais keliais pasuko išdavikas, koks jo likimas?
Prisistatęs MGB viršininkams, pasiteisino sakydamas, kad buvo priverstas tokį jį kompromituojantį raštelį prisegti prie mjr. Bunino krūtinės. Mat... pats Streikus ginkluotas stovėjęs už jo nugaros ir diktavęs, ką rašyti.
Ar juo patikėjo emgėbistai?
Galbūt... Melo kojos ilgos, o Buninas jau buvo po žeme. Užtat išdavikas dar gyvas ir turėjo žinių, reikalingų okupantams.
Labai greit, 1948 metų kovo 9 dieną, išduoti, apsupti okupantų kariuomenės smogikų dalinių žuvo „Jutis“ junginio vienos grupės partizanai.
Nušautas dvidešimt ketverių metų partizanų vadas Janis Ruzgis.
Smogikų užmuštas kankinant dvidešimt dvejų tesulaukęs jo brolis Vytautas Ruzgis.
Nušauta dvidešimtmetė jų sesuo Valentina Ruzgis.
Užmuštas kankinant dvidešimt dvejų metų Alis Biltauras.
Sužeista šūviu į galvą ir po to smogikų užbadyta durtuvais partizanė Ana Kapitkova. Jai buvo dvidešimt ketveri.
Nušautas dvidešimt septynerių metų partizanas Janis Baltmanis.
Partizano Arvydo Biltauro žūties aplinkybės nežinomos.
Išdavystė, lydima MGB smogikų, jau artinosi prie didžiausio partizanų bunkerio Ilėje.
Kas bunkerį išdavė - neišaiškinta: Plepas ar kiti į jį panašūs?
Ar sužinosim kada ir... ar tai svarbu? Vis tiek išdavystė prislėgė visų pečius ir sąžinę.
Ilės bunkerio sunaikinimas tapo katastrofa „Jutis“ junginio partizanams.
Kai tautų draugystė ne ginklu ir prievarta įpiršta, tik tada ji tikra ir amžina. Ilgaamžė draugystė, netgi daugiau - bičiulystė sieja lietuvius su latviais. Vienoda lemtis pasipriešinimo okupacijai kovų metais mus dar labiau suartino. Džiaugiuosi turėdama galimybę papasakoti apie lietuvių ir latvių partizanų draugystę, prikelti iš užmaršties tragedijos Latvijos miškuose vaizdus.
Istorija neteisia, ji greičiau kaltina. Tad tegul kruvinų laisvės kovų istorija kaltina okupantus už neregėtą vandalizmą.
Ilės bunkerio partizanai - didelis lietuvių ir latvių būrys „Krauja“, veikęs Dobelio rajone, už mūsų laisvę sumokėjo savo jaunais
□Vietovė netoli Asarės, kur 1947 m. rugsėjo 9 d. žuvo Juozas Fričas, latvių partizanų vadas
□Dunavos miške llūkstės partizanų pulko vado latvio Stasio Urbono buvęs bunkeris
gyvenimais. Bunkerio sunaikinimą enkavėdistai-smogikai suplanavo taip, kad nė vienas gyvas neišliktų. Apie bunkerį, įrengtą tarp Ilės ir Zebrenės kaimų, Latvijoje, ir žuvusius ugnyje kovotojus turėtume dainas, legendas kurti, nors liko tik griuvėsiai ir per stebuklą nesudegusių keleto gyvųjų amžinas skausmas. Tikėkime, kad dainas ir legendas sukurs laisvėje užaugusi karta.
1949 metų kovo 17 dienos įvykiai Lielaucės miške, netoli Ilės ir Zebrenės kaimų, Latvijos visuomenei liko nežinomi. Oficiali to meto spauda tylėjo, o šių kaimų žmonės apie mirtiną mūšį su NKVD smogikų kariuomene kalbėjosi tik slapta, net ir tie, kurie daug žinojo, - bijojo prašnekti. Buvusio bunkerio vietoje Atgimimo metais buvo surasti keli partizanų pasai, kario bilietai, įvairios pažymos, nuotraukos, užrašų knygelės, žemėlapiai, pinigai, laikrodis. Tačiau dokumentų ir užrašų savininkai neišaiškinti. Neliko ir aplink gyvenusių ūkininkų, sodybos buvo išplėštos, žmonės ištremti.
Mūšyje nukauta daug enkavėdistų-smogikų, tačiau apie rusų kareivius, kritusius kare su partizanais, saugumiečiai visuomenės neinformuodavo, nelikdavo įrašų apie aukas, ypač eilinių kareivių žūtį net įslaptintuose saugumo dokumentuose: sovietų kareivis nors popieriuose turėjo likti nemirtingas, nenugalimas herojus. Jų šeimos, žinoma, gaudavo trumpą pranešimą, jog „sūnus žuvo didvyrio mirtimi gindamas liaudies interesus...“ Deja, smogikų akcijų Latvijoje ir Lietuvoje didvyriškumu nepavadinsi.
Įsižiūrėkime į kruopštų Ilės bunkerio planą, surastą KGB archyve. Tiksliai nubraižyti didžiulio, puikiai įrengto, užminuoto, paruošto gynybai bunkerio schemą buvo galima tik padedant išdavikui. Kas jis, tas bevardis, beveidis išdavikas? Amžinas, bet kokiam okupantui tinkantis, sugebantis persikūnyti, parsidavėlis? Kas jis? Atėjūnas ar savas?
Schemoje matome, jog bunkeris buvo 50 metrų ilgio, turėjo du išėjimus į abi puses, patogius gultus, tualetą, slaptavietę, ventiliacijos angas, viską, kas būtina ilgesnį laiką gyventi po žeme dideliam partizanų būriui. Slaptuose enkavedistų dokumentuose rašoma, jog „likviduojant Ilės bunkerį banditai buvo sunaikinti ir užversti žemėmis“. Teigiama, kad jų žuvo penkiolika ir rasti tokie ginklai: 82 mm patranka, kulkosvaidžiai, rankinis kulkosvaidis, 11 automatų, 9 šautuvai, 5 pistoletai, o slėptuvėje buvusi amunicija susprogdinta.
Privalėjo nieko nelikti, nė menkiausio pėdsako. Tačiau pėdsakailiko ir po pusės šimtmečio okupacijos latviams tapo žinoma laisvės kovų didvyrio Karlio Kraujos vardas. Pasipriešinimo kovų metais Karlį Kraują, dvidešimt šešerių metų Latvijos karininką iš Grabinės, žinojo ir jo vengė net enkavedistai. Suprantama, jog tam, kas jo bunkerį išdavė, teko milžiniška pinigų suma.
Apsupties ir sprogdinimo metu Karlio Kraujos bunkeryje nebuvo. Jis atėjo vėliau su keliais partizanais ir tuokart išliko gyvas. Ką išgyveno, ką jautė vadas radęs kraujo klanus, degėsius ir savo tvirtovės likučius, galima tik numanyti. Likęs gyvas, netekęs savo būrio, jis kovos neatsisakė: žuvo vėliau mūšyje su rusų kariuomenės daliniais. Jį pažinoję sako, kad buvęs bebaimis kovotojas, sumanus vadas, pasiaujojęs Latvijos laisvės idėjai. Lietuvių, prisimenančių Karlį Kraują, gyvų jau nėra.
Ilės bunkerio sunaikinimui enkavedistai itin kruopščiai ruošėsi. Išdavikui padedant sudarė smulkų bunkerio gynybos įrangos planą, puolant bunkerio teritoriją net keliais žiedais apsupo gausūs enkavėdistų-smogikų kariuomenės daliniai. Kas kelios minutės pagal komandą į bunkerį lėkė minos, abi išėjimo angos buvo užpiltos degalais ir padegtos. Iš degančio bunkerio prasiveržė tik septyni latviai ir du lietuviai: sužeisti, pridusę, apdegę, jie toli nenubėgo - buvo suimti. Ne visi atlaikė kalinimo žiaurumus, ne visi sugrįžo iš mirties lagerių. Partizanai, kurių tuomet bunkeryje nebuvo, vėliau susivienijo ir kovojo kartu su „Daugavos vanagais“. Kai po kančių ir sunkių darbų sugrįžo iš Sibiro lagerių į tėvynę buvęs Karlio Kraujos būrio partizanas Modris Zichmanis, jis nuvyko į susprogdinto bunkerio vietą. Net po daugelio metų ten dar mėtėsi partizanų daiktai, apdegusio bunkerio įrangos dalys, sugadintas buvusios elektros stotelės akumuliatorius, aliuminio puodai, gertuvės, o duobės pakraščiuose - žmonių kaulai. Niekas negalėjo pasakyti, kieno jie... Buvo aišku tik viena - tai kraujo brolių - laisvės gynėjų, latvių ir lietuvių partizanų, neužkasti palaikai. Aplinkiniai gyventojai pasakojo, jog Ilės bunkerio vieta okupacijos metais ne kartą buvo kasinėjama. Vieno tokio kapstymosi metu vietos komunistų partijos sekretorius ant nulaužto lazdyno užmovė iškastą kaukolę ir pasakė: „Tegul išbąla priešų kaulai“.
□Karlio Kraujos bunkerio schema (Ilės irZebrenės kaimo ribose). Užrašas prie Ilės bunkerio plano. Ilės bunkerio schemą sudarė MGB 1-ojo skyriaus štabo papulkininkis Loput (parašas sunkiai įskaitomas).
„Tokie vandalizmo aktai buvo neretas atvejis“, prisiminęs praeitį rašė Modris Zichmanis. Net ir po Nepriklausomybės atkūrimo išlikusiems gyviems partizanų junginio „Daugavos vanagai“ kovotojams ekskomunistų vyriausybė neleido tyrinėti Ilės bunkerio vietos, uždraudė laidoti žuvusių partizanų palaikus į karių kapines.
Nepaisydami draudimų, latviai surinko partizanų palaikus, sudėjo į vieną karstą ir po atkaklių reikalavimų gavę leidimą palaidojo karių kapuose. Tiksliai nustatyti kiek ir kas žuvo - sunku. Kovotojus priglaudė vienas kapas. „Juk vienodas ir mūsų tautų likimas. Jei išnyktų viena Baltijos tauta, nieko geresnio nesulauktų ir kita“, sako Modris Zichmanis.
Žuvusiems pastatytas paminklas ir surašytos pavardės tų, kuriuos pavyko išaiškinti. Ilės bunkeryje žuvo: latviai - Voldemaras Silinis-Mikus, g. 1925 m., Janis Bulis-Peteris, g. 1916 m., Peteris Kliavinis-Mičmanis, g. 1928 m., Erikas Brauzinis-Kapteinis, g. 1930 m., Arnoldas Reidė-Vilnis, g. 1928 m., Haris Jakobsonas-Misteris, g. 1924 m., Arnoldas Graudinis-Janka, g. 1901 m., Alfredas Škelė-Džonis, g. 1923 m.; lietuviai - Benediktas Povilaitis-Benis, g. 1915 m., Jonas Rutkus-Jurginas, 22 m., Alfonsas Kriščiūnas-Šermukšnis, g. 1925 m., Kazys Kriščiūnas-Smilga, g. 1930 m., Jonas Kriščiūnas-Neiranas, g. 1912 m., Anicetas Rutkus-Tervinskas, 26 m., Pranas Gelažius-Klonis, Direktorius, 32 m.
Šio latvių-lietuvių partizanų būrio vadas buvo Karlis Krauja, jo pavaduotojas Pranas Gelažius-Klonis.
1992 m. oficialiai surengtų kasinėjimų metu surastos Ilės bunkerio relikvijos buvo atiduotos Latvijos valstybiniam karo muziejui.
Partizaniškos draugystės ir žūties akimirkas prisimena latvis Modris Zichmanis. Jam pavyko išbėgti iš degančio bunkerio. „Buvome apsupti. Virš bunkerio sproginėjo minos ir granatos. Partizanai ryžosi gintis iki mirties. Susprogdino gynybai parengtas minas, kurių, išdavikui padedant, smogikų grupė nerado ir neišminavo.
Partizanai atkakliai atsišaudė pro išėjimo angas. Daugelis buvo sužeisti. Mūšis truko tris valandas ir, atrodė, neturės pabaigos. Prasiveržti neįmanoma: smogikų kariuomenės daliniai minosvaidžiais apmėtė bunkerį. Viskas aplinkui degė. Ugnis veržėsi pro sprogimų plyšius.
Iš bunkerio galo atbėgo Benediktas. Kraujuojantis, sunkiai sužeistas. Jam buvo skeveldrų suskaldyti alkūnės kaulai, nevaldoma karojo ranka ar tik tai, kas iš jos liko. Vyrai paskubomis sustabdė kraujavimą, sutvarstė žaizdas. Benediktas nedejavo, valios pastangomis sveikąja ranka laikė automatą. Pasakė: „Aš dar galiu kautis kita ranka, vyrai...“
Ugnies ir sprogimų pragare vieni jau merdėjo, gyveno paskutines minutes, kažkam prasidėjo isterija...
Daugelis mūsų jau buvo žuvę, gulėjo čia pat, ant žemės, šalia besikaunančiųjų. Gyvieji duso nuo dūmų. Dar po keliolikos sprogimų bunkerio lubose prasivėrė platus plyšys. Degė gultai, sienos, užsiliepsnojo net partizanų apranga. Pro plyšius veržėsi gaivus oras, dar palaikantis gyvybę, pylėsi skeveldrų lietus. Iš ilgojo bunkerio atbėgo sužeistas lietuvis Pranas Gelažius-Klonis - būrio vadas. Pasilenkęs prie Benedikto pamatė subintuotą ranką, apkabino. Jie buvo stiprūs vyrai, galingi, trykštantys sveikata, daug kautynių su sovietų kariuomene atlaikę narsūs partizanai.
Gelažiaus apranga buvo persunkta krauju, silpo jo jėgos.
- Oi, Beniuk, aš nusišausiu... - tarytum atsiprašydamas pasakė Pranas. Jis negalėjo pasiduoti. Nelaisvė jam būtų baisesnė už mirtį.
- Kas galit, bėkit! Gal prasiveršit?..
- Kloni, Kloni! - šaukė pro dūmus Benediktas, tikriausiai norėdamas jį sulaikyti. Bet... jiems nereikėjo nusišauti.
Vienas po kito griaudėjo sprogimai virš bunkerio, įgriuvo lubos. Iš abiejų bunkerio išėjimo angų veržėsi liepsnos: kareiviai pro išmuštas skyles pripylė benzino ir padegė.
Tęsėsi negailestingai žiaurus mūšis. Pragaras talkino smogikams. Sužeistieji degė dar gyvi... Okupantams mūsų gyvų nereikėjo, netgi mūsų darbo jėgos lageriuose: jiems reikėjo tik mūsų mirčių, žmonių ir tautų sunaikinimo.
Benis žuvo įgriuvus luboms, spėjęs pasakyti: „Vyrai, mirštu už Lietuvą, vienintelę mūsų motiną.“ Atsistoti ir bėgti jis jau nepajėgė...“
Žuvo liepsnose ir Jonas Rutkus-Jurginas, dvidešimt dvejų metų juodaplaukis gražuolis, pasižymėjęs jėga ir ištverme, sąmoju, visiems spėdavęs padėti, pasakyti paguodos ir tvirtą žodį.
Vyriškos draugystės su lietuviais, paramos vienas kitam sunkiomis akimirkomis ir šventos kovos prieš okupantus niekada nepamirš likę gyvi po pragariško bunkerio sunaikinimo.
Ilės bunkeris buvo ypatingai svarbus - „Jutis“ ir „Daugavos vanagų“ susitikimų ir poilsio vieta. Tvirtai suręstas iš rąstų, paruoštas gynybai. Partizanai turėjo puikią ginkluotę, savo elektros stotį. Teritorija buvo užminuota, viskas numatyta, kad ilgą laiką čia galėtų saugiai įsikurti ar sustoti poilsiui ne vienas būrys. Latviai neabejoja, jog būta išdavystės, nes enkavedistai turėjo tikslų vietovės ir bunkerio planą, o jo sunaikinimui sutelkė didžiulius enkavėdistų-smogikų kariuomenės dalinius.
Bunkerio planas surastas Latvijos slaptų bylų archyve: bylos Nr. 29095, lapas 49.
Ilės partizanų prisiminimai, nepaisant tragiškos žūties, nuteikia šviesiai vilčiai: latvių ir lietuvių krauju sutvirtinta draugystė, kovų už laisvę metai partizanų pasidalinta duona, vieno kitam sutvarstytos žaizdos ir skaudi vyrų lemtis tik dar kartą įrodė, kad mūsų tautų bičiulystės niekas niekada nesupriešins, neišardys. Kaip priesaika, kaip lietuvių ir latvių partizanų atsisveikinimas prieš žūtį skamba degančiame Ilės bunkeryje: „Mes gimėm prie Baltijos laisvi, mes žūstame, kad liktume laisvi.“
Kai sužeisti, kraujuojantys, liepsnos apimti „Jutis“ partizanai nebepajėgė kovoti ginklu, kovojo jų laisvės dvasia. Ar ne jų kovinga dvasia gyveno mumyse ir prasiveržė Atgimimo metais, pašaukusi į „Baltijos kelią“?
Tuo ir baigčiau Ilės bunkerio sunaikinimo, latvių ir lietuvių partizanų junginio „Jutis“ vieno būrio žūties istoriją, jei ne labai daug pasakančios pavardės tų, kurie mus žudė.
Ataskaitoje Maskvai apie „įvykdytą karinę čekistinę operaciją, sunaikinant ginkluotą Karlio Kraujos būrį, kuriame buvo daugiau dvidešimt žmonių“, tuometinės Latvijos TSR MGB 2-N skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis Savitovas, MGB kariuomenės 5-osios divizijos Operatyvinio skyriaus viršininkas papulkininkis Lapuchovas, Latvijos TSR MGB 2-N skyriaus 4-ojo poskyrio viršininkas majoras Voroninas, MGB kariuomenės 1/36 smogikų pulko štabo viršininkas Drozdovas didžiai apgailestauja dėl... „nuostolių“. Mat sprogdinant Ilės bunkerį buvo sunkiai sužeistas MGB 36-ojo smogikų pulko 1-osios kuopos neeilinių sugebėjimų naikintojas Kulijevas Mustafa Chanlar Ogly, lengvai sužeistas MGB 36-ojo smogikų pulko 1-osios kuopos seržantas komjaunuolis Prince-vas Piotras Konstantinovičius, sunkiai sužeistas mirė MGB 32-ojo smogikų pulko 1-osios kuopos šaulys Filipovas Ivanas Aleksandravičius, nuo žaizdų mirė to paties smogikų pulko jefreitorius Gla-
□Olgos Vaivados vienkiemis netoli Asarės, kur buvo įrengtas bunkeris ir dažnai žiemodavo Lietuvos partizanų būrio vadas Juozas Streikus su savo vyrais
zovas Viktoras Ivanovičius, lengvai sužeistas šio pulko seržantas Karliukovas Michailas Ivanovičius.
Kiek daug smogikų divizijų, pulkų ir kuopų prireikė vienam partizanų junginiui ir bunkeriui sunaikinti! Ir... visoms Baltijos tautoms.
Ar verta klausti, ko reikėjo Baltijos tautų žemėse tūlam Mustafai Chanlarui, gal jam saulės turtingojoje Azijoje buvo per mažai? Ko svetimoje žemėje ieškojo, kam tarnavo ir vardan ko žuvo princevai, karliukovai ir filipovai? Mirties? Žinoma, ne. Gal jie savo tėvynę - motinėlę Rusiją - gynė? Irgi ne. Nei mes juos puolėm, nei jų namus deginom.
Enkavedistų dokumentuose toli gražu ne visos aukos surašytos, karinės operacijos vykdytojai tik gailisi menkų „nuostolių“ - žuvusių smogikų per bunkerio šturmą. „Savanoriais“ į grobikišką karą išvaryti ir žuvę vyrai jiems tik šioks toks „nuostolis“.
Iš tiesų, kaip prisimena tų įvykių liudininkai, žuvusius sovietų kariuomenės eilinius po bunkerio susprogdinimo mašinomis vežė. Tačiau apie tikruosius okupantų kariuomenės nuostolius iš saugumo dokumentų nesužinosime. Tiek to...
Mums pakanka žinoti, kas mus žudė, kas buvo tie voroninai ir drozdovai, ko siekė ir ko bijojo tuo metu Lietuvoje „tvarką įvedęs“saugumo ministras generolas majoras Kapralovas.
Mums pakanka žinoti, kad nužudę milijonus pavergtų tautų piliečių jie savo tėvynėje Rusijoje laisvo gyvenimo nesukūrė.
Mums pakanka neužmiršti, kad pasaulis dar neišsilaisvino nuo idėjos turėti vergų...
□Šioje vietoje žuvo 8 latvių-lietuvių partizanai (netoli Dunavos centro). Prie atminimo kryžiaus stovi ekspedijos rengėjai. Iš kairės: Algis Kazulėnas, Janis Vasilevskis, Andrius Dručkus, Gunaras Bluzma.
P.S. Už pagalbą renkant medžiagą apie Ilės bunkerio sunaikinimą ir partizanų junginio „Jutis“ veiklą nuoširdžiai dėkoju Latvijos pasipriešinimo kovų tyrinėtojui Gunarui Bluzmai ir istorikui Janiui Vasilevskiui. Gunaras Bluzma rūpinosi, kad būtų surengta bendra ekspedicija į dar netyrinėtas „Jutis“partizanų veiklos vietas, atsiuntė dokumentų kopijas iš Rygos archyvų apie kartu kovojusius prieš okupaciją lietuvius ir latvius.
Ekspedicijoje dalyvavo ir pasidalijo surinkta medžiaga Obelių istorijos muziejaus įkūrėjas Andrius Dručkus, Rokiškio krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojas istorikas Algis Kazulėnas.
Dėkoju visiems už atsiųstas dokumentų kopijas ir laiškus.
