AR ĮAMŽINSIME JŲ VARDUS?
□Feliksas Mažeikis 2001 07
Visais laikais didžiausio turto įvaizdis buvo auksas. Lietuva jo neturi ar bent dar neatrado aukso luitų savo žemės gelmėse, tad auksu pavadino gintarą, tautos turtu - žemės lopinėlį prie Baltijos, kuris per amžius labai rūpėjo artimiems ir tolimiems mūsų kaimynams. Tačiau tik tragiškiausių tautai išbandymų metais suvokiame, kad Lietuvos turtas yra jos laisvę mylintys žmonės: proto šviesuoliai ir paprasti kaimo bei miesto berneliai, tie amžinieji kariai, išsaugoję tėvynės nepriklausomybės viltį, žuvę dėl laisvės, neišdavę tautos. Ir jeigu ateis diena, kai mumyse nebeliks šio dvasinio turto - ryžto už laisvės idealus atiduoti gyvybę, jei per stebuklą atgavę nepriklausomybę ir pagrobę materialines vertybes neišsaugosim dvasios turtų, tai tą dieną Lietuva žus.
Apie tai ir kalbuosi su buvusiu partizanu, Lietuvos kariuomenės Pirmojo Gedimino pulko kariu Feliksu Mažeikiu.
1939-ųjų spalio 10 dieną pasirašyta Lietuvos - Sovietų sąjungos pagalbos sutartis. Spalio 28 dieną, sugrąžinus lenkų užgrobtą Vilnių, Lietuvoje jau šeimininkavo tūkstančiai raudonarmiečių. Žmonės pritilo, tik nenuilstantis Pupų Dėdė dainavo: „Vilnius mūsų, o mes -rusų!”
Tautai teko susitaikyti su amžina tiesa: kieno jėga, to ir teisė. Jėga buvo dviejų grobuonių - Vokietijos ir Sovietų sąjungos rankose: slaptu Molotovo-Ribentropo paktu viskas iš anksto numatyta, suplanuota, pasidalinta, kas ką ir kiek užtūps, kur kieno kareiviškas batas įžengs.
Žvelgiant pro istorijos šimtmečius į praeitį, vis dėlto skirtumą tarp savo laiku garsėjusių pasaulio užkariautojų ir sukėlusių Antrąjį pasaulinį karą galima pastebėti.
Istorinis pabaisa, prieš kurį drebėjo Europa ir Azija, krauju savovardą įrašęs užgrobtose žemėse Čingis Chanas dar buvo pusėtinai doras: plėšiko tikslų nedangstė, politinėmis įmantrybėmis valdovo “plunksnų” nepuošė - koks buvo, tokį save ir rodė pasauliui -“Drebėkit, Čingis Chanas ateina!“
Rusija, „vardan liaudies gerovės“ nužudžiusi savo carus, prisidengusi ypatinga meile liaudžiai, kur kas greičiau nei Čingis Chanas kolonijomis pavertė ištisas valstybes. Visa tai matė, suprato ir galingoji Amerika, kuriai mes iki šiol žemai lenkiamės, tačiau tylėjo, laukė: saugant savo „auksinę vilną“ galima paaukoti silpnesniųjų kailiukus ir ne tik kailiukus. Ir metė mus, nedideles tautas, į nepasotinamą komunistų ryklę, tarytum duoklę raudonajam čingis chanui.
Kaip atrodė prievartinėmis tarpusavio pagalbos sutartimis pažymėtas laikas, gerai atsimena Feliksas Mažeikis, pačioje karo aušroje tarnavęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.
- Vos įžengė rusų daliniai, atvykę teikti neprašytos pagalbos, tuojau buvo suimta, ištremta, sušaudyta 500 karininkų, 6000 puskarininkių, kareivių bei kitų specialistų, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje. Na, o mums, eiliniams kareivėliams, atsiuntė politruką ir ėmė aiškinti tai, ką mes ir be žodžių supratome. Jau pirmomis dienomis buvome atskirti nuo Lietuvos vyriausybės ir savo kariuomenės vadų. „Proto apšvietimui“ paskyrė mums visišką beraštį „komunizmo saliamoną“ - ruselį Morozovą. Melavo politrukas ir galų nesuvedė. Aiškino mums, kaip Lietuvoje blogai gyvename, kenčiame žeminėse, druskos nematę, kokie esame tamsūs ir beraščiai. Šypsojomės jam į akis žiūrėdami, tik kažin, ar jis suprato kreivas kareivėlių šypsenas. Taip giliai jam buvo įkaltos pakaušin komunizmo fantazijos, kad savų alkanų ir apdriskusių kareivėlių nei sužvėrėjusių saugumiečių jau neįstengė matyti. Beje, mes turėjome išsilavinusį kuopos vadą Stasį Balčiūną. Jis gaudavo tikslias žinias, kur kas vyksta ir ko galima laukti. Žinojom, kad karas neišvengiamas ir tam ruošėmės. Slėpėme ginklus, kiek kas turėjome, kad prireikus pasiimtume. 1941 metais, prasidėjus karui, kai rusai skubinosi bėgti nuo vokiečių, mes atimdavome iš jų ginklus, kai kurie ir patys atiduodavo arba išmainydavo į duoną.
Ne su gerais ketinimais ir vokiečiai į Lietuvą įžengė, nors daugelis iš jų tikėjosi elementaraus teisingumo. Ir vokiečiai su Lietuvos karininkais elgėsi panašiai: klasta, melas, išdavystė ir prievarta tapo realia kasdienybe. Lietuviai kareiviai ir jauni darbininkai prievarta buvo siunčiami į Vokietiją darbams arba į frontą kariauti su Sovietų sąjunga. Mums beliko vienintelė išeitis - slapstytis. Aišku, kiek įmanoma neapleidžiant darbų ūkyje. Bendraminčiai mano krašto vyrai rinkdavomės miške, mums vadovavo Petras Gudas. Ką reiškė lietuviui slapstytis ir vogčiomis, kad niekas nematytų, dirbti būtinus darbus ūkyje, žino tik tas, kas išgyveno sunkų dviejų okupacijų laikotarpį.
1944-ųjų liepos pabaigoje Tumasonių kaimo miške susirinko dvidešimt trys vyrai, kuriems vadovavau aš pats. Mat tik mudu su broliu Stasiu buvome tarnavę kariuomenėje, todėl teko pamokyti vyrukus, kaip elgtis su ginklu, naudotis granatomis. Pratyboms rinkdavomės miške.
Išdavė mus, dar nespėjusius nieko nuveikti, pusbrolio sūnus Juozas Pipikas. Pipikų šeima turėjo 30 ha žemės ir labai išsigando, kad jų nepalaikytų buožėmis, tai ir susidėjo vaikinas su stribais. Tiek to protelio ir turėjo... Mes kaip tik tą dieną laukėme ateinant jaunimo - būsimų partizanų ir ėjome pasitikti. Tačiau susitikome su Pipiko atvestais stribais. Supratome, jog esame išduoti. Įvyko susišaudymas. Toks buvo pirmasis mūsų būrio kovinis krikštas - būrys atsišaudė sėkmingai. Mirtinai sužeidė stribai atsitiktinai tuo momentu pamiške ėjusį kaimo siuvėją, kuris mirė ligoninėje. Stribams pavyko sučiupti mano brolį. Jį nuteisė dešimčiai metų katorgos.
Po susišaudymo būrys pasiskirstė kur kam patogiau: dalis vyrų nuėjo į Petro Gudo būrį, jau veikusį Garbalių miškuose, o aš su likusiais išėjome Latvijon į Simono Struopo būrį.
Dažnai pamąstau: jeigu visos Baltijos šalys būtume susivienijusios partizaniniam karui, tikrai mūsų nebūtų tiek daug žuvę, nebūtų ir tokios ilgos tautą nudvasinusios sovietų okupacijos.
Jau rugsėjo mėnesį mūsų latviškajam būriui teko kautis su sovietų kariuomene. Buvome sovietų kareivių apsupti. Mane sunkiai sužeidė, kliudė okupantų kulkos ir partizaną Petrą Dambrauską. Susišaudymo metu žuvo Simonas Struopas ir dar du partizanai -Latvijos lietuviai. Jų pavardžių nepamenu. Dabar, po sunkių kovų patirties, mes jau matome savo klaidas. Buvom labai neatsargūs, visais pasitikėjom, nesuvokėm, kokią didžiulę verbavimo ir išdavysčių patirtį turėjo saugumas, kaip klastingai veikėjų apmokyti informatoriai, agentai provokatoriai.
Mane sužeistą išgelbėjo ir nuvežė į Gediškių kaimą, Obelių valsčiuje, Petras Deksnys. Gydė, suteikė būtiną pagalbą kaime felčeris Mykolas Gaudzė. Nežinau, ar buvo kitas toks pasiaukojęs tėvynei ir jos žmonėms medikas. Mykolas Gaudzė yra išgelbėjęs daugybę sužeistųjų, tad partizanai bet kada galėjo juo pasitikėti ir šauktis. Net labai sunkiomis aplinkybėmis iš jo sužeistieji sulaukdavo pagalbos. Jei prireikdavo sudėtingesnės operacijos ar gydymo ligoninėje, jis veždavo mus pas savo bičiulį Kazimierą Lasinską. Neišvengiau po sužeidimo ligoninės ir aš. Per Mykolą Gaudzę patekau į Rokiškio ligoninę, kur gydžiausi svetima Būtėno pavarde. Su giliausia pagarba prisimenu Rokiškio medikus: jie visi žinojo mano tikrąją pavardę, kas esu ir kaip buvau sužeistas, bet nė vienas neišdavė saugumui. Kas tuos gydytojus pagerbs, kas prisimins, kai nebeliks paskutiniųjų partizanų? Ar įamžins kada nors Lietuva šių medikų - kovotojų be ginklo vardus mūsų enciklopedijose? Juk likau gyvas tik todėl, kad Rokiškio ligoninėje nebuvo nė vieno „raudono“ gydytojo, nė vieno mediko išdaviko. Dažnai prisimenu mūsų medikus: jie gelbėjo partizanus rizikuodami gyvybe, darbu ir šeima.
Motiniškai jautri sužeistiesiems partizanams buvo visų gerbiama gailestingoji seselė Stasė Zaborskaitė. Gelbėjo mus kuo galėdama: parūpindavo vaistų, palaikė mūsų laisvės viltį, sumaniai talkino organizuojant sveikstančių partizanų pabėgimus iš ligoninės, kai tik juos imdavo stebėti saugumiečiai.
Kai buvau besveikstąs, pavyko iš ligoninės pabėgti vienam partizanui iš Svėdasų. Visas ligoninės palatas, visus užkampėlius, net pastogę išlandžiojo milicininkas Jonas Alasevičius. Jis ir mane pažino pastebėjęs iš tolo, nors stengiausi neatkreipti jo dėmesio. Atvedė stribus į palatą ir pasakė jiems mano tikrąją pavardę. Netrukus prie mūsų palatos buvo pastatyti sargybiniai. Niekam neleido prie mūsų prieiti, medicinos seserims uždraudė su manimi šnekėtis. Tuo metu mane gydė chirurgas Barkauskas. Jis žinojo, kad jau rengiamas ligonių partizanų pabėgimas ir rado būdą mane įspėti. Ruošėsi mūsų tardymui ir saugumiečiai. Į palatą buvo atsiųstas tariamas ligonis -šnipas Stočkus iš Bučiūnų kaimo. Saugumiečiai vylėsi, kad mes pasitikėsime Stočkumi ir nieko apie jį nežinodami išsiduosim. Tačiau chirurgas žinojo, dėl ko palaton įkurdintas Stočkus, ir mus įspėjo. Pabėgimo dieną mūsų gerosios slaugės nuviliojo žemyn sargybinius. Apsiavę šlepetėmis, kad niekam nekristume į akis, išėjome pro tarnybines duris. Pasislėpti padėjo medicinos sesuo Alma Kranka-lyte. Mes ją vadinome slapyvardžiu Rūta, ji buvo kilusi iš Gediškių kaimo. Mergina viską matė: ligoninės kieme, mažiau pastebimoje vietoje, atplėšė tvoros lentą, kad mums nereikėtų eiti pro vartus. Paruošė vietą netoli Rokiškio, kur pasislėpėm. Su manimi iš ligoninės pabėgo partizanai Juozas Musteikis ir Virbickas. Prieš pabėgimą Rūta vaistais užmigdė mūsų palatos šnipelį. Pabėgėliai nieko vienas apie kitą nežinojome ir nesistengėme sužinoti, kad neišduotume, jei būsim sugauti ir kankinami. Nežinojom, kur kuris eisime pabėgę, kur slėpsimės, į kokį būrį grįšime pasveikę. Pabėgome 1944-ųjų lapkričio 23 dieną. Mane priglaudė Bajorų kaimo ūkininkas Savickas. Netrukus atėjo ginkluoti kovos draugai, atnešė rūbų, ginklą. Ir vėl išėjau partizanauti...
Gyventa lyg ant durklo ašmenų, okupantų ginklo taikiny, sėlinant mirčiai ir tiek mažai išpasakota. Tik šypteli partizanas atsakydamas: romantikos ten nebuvo... Nemoka gražbyliauti mūsų laisvės kariai - tai buvo jų audringų, sunkių dienų tikrovė ir ilgus metus širdyje nešiota partizanų paslaptis, ilgai slėpti iki skausmo brangūs prisiminimai. Neužmiršta praeitis: rūstūs kruvini susirėmimai, kulkų ugnis, šventos bendražygių netektys ir kasdien tykojanti mirtis... O per stebuklą išlikusieji nieko nereikalauja, tik vienintelės tiesos, kurią turi žinoti pasaulis, kad būtų nuplauta gėdinga istorijos dėmė, esą mes patys su džiaugsmu puolėme į komunistų glėbį Sovietų sąjungai po skvernu. Jie, mūsų laisvės didvyriai, paniekinti, iškentę MGB saugumo kamerose ir tremtyje, nori tik vieno - prašnekti pasauliui apie tai, kaip priešinosi ir kovojo Lietuva, ką pralaimėjo ir ką laimėjo. Kuo mus nuvylė svetimas didelis pasaulis, ką supratome ir kuo dar galime didžiuotis.
Atsigavęs ir sustiprėjęs po sužeidimo, 1944-ųjų gruodyje Feliksas Mažeikis vėl buvo Petro Gudo būryje, dalyvavo ne vienose kautynėse su sovietų kareiviais ir stribais. Tuo metu Lietuvos jaunimas masiškai vienijosi į būrius partizaninei kovai. Garbalių miške buvo įrengti keli bunkeriai ir slėptuvės. Būrys palaikė ryšį per gailestingąją seserį Almą Krankalytę-Rūtą. Nedidukė, juodaplaukė, niekada neprarandanti geros nuotaikos, nestokojanti išdidžios drąsos, ji tapo gyvuoju partizanų ryšiu su parklupdyta Lietuva. Kartą užpustytais miško keliukais slapstydamasi nuo pašalinių žvilgsnių ji į mišką atitempė kulkosvaidį. Susmukusi iš nuovargio prisipažino: „Labai sunkus... Nenusimink, - paguodė Feliksą, - yra ir šovinių... Daug...
Užkasiau pamiškėje. Nepajėgiau per pusnis atnešti.“
Partizanavo ir jos brolis, toks pat linksmuolis Alfredas. Šeimos tėvas Rudolfas Krankalis buvo partizanų tiekėjas ir ryšininkas: aprūpindavo drabužiais, kepė duoną, gaudavo būtiniausių reikmenų, rinko ir perduodavo reikalingas žinias. Tai buvo atsidavusi Lietuvai dora latvių šeima.
- Okupantų armija sutelkė jėgas, ruošėsi masiniam partizanų naikinimui. Tai buvo 1945-ųjų sausio 5-oji diena. Mūsų drąsuolė Alma Krankalytė pranešė, kad prie Gediškių malūno išlaipintos penkios mašinos rusų kareivių. Jiems vadovauja majoras Kostas Re-deckas. Kaip greit tapo majoru šis politrukas - Tumasonių kaimo komunistėlis... Vidurnaktį per sniego pusnis atbridusi, nespėjusi pailsėti, mūsų ryšininkė išskubėjo atgal. Sausio 6-ąją, dar neprašvitus, mes skubiai pasitraukėme į Paduobio mišką. Iš ryšininkų sužinojome, kad ir Juodupėje išlaipinti keli sovietų kariuomenės daliniai. Supratome, kad esame apsupti iš visų pusių ir prasiveržti bus sunku. Sausio 7-ąją, prieš aušrą, mus apsupo sovietų kariuomenė. Prasidėjo sunkios kautynės. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek vyrų tada prasiveržė ir kiek žuvo. Atsišaudydami traukėme per kruviną sniegą. Pasibaigus kulkosvaidžio šoviniams pirmasis žuvo leitenantas Petras Gudas. Tą dieną buvo nukauta daug partizanų iš Jūžintų, Ragelių ir kitų aplinkinių kaimų. Prasiveržė Adolfo Žukausko būrys. Sėkmingai atsišaudydami pasitraukė iš apsupties Juozo Kuveikio vyrai ir nusigavo į Armonų mišką. Likę gyvi mūsų būrio vyrai po kautynių pasitraukė į Latviją, į Rempelio miškus. Mus išvedė latvis Šilinis, vadintas tėvu. Tai buvo ramus, atsargus žmogus, žvitriomis akimis ir nedidele barzdele, gerai pažinojo pasienio miškus ir apylinkes, raistus ir daubas, kur galėjo praeiti tik vietiniai gyventojai. Jis daugybę kartų padėjo mūsų partizanams. Šilinis buvo tikrasis Latvijos didvyris. Skaudžiai nudiegė širdį, kai sužinojau, jog ir jis tais pačiais metais žuvo nuo okupantų kulkų.
Baisus buvo šis masinis partizanų naikinimas - tautos žudymas. Kas likome gyvi, išnaudoję visus sprogmenis ir šovinius išsiskirstėme po vieną ar kelis - ruošėmės peržiemoti, apgydyti žaizdas, atsigauti iki pavasarinių polaidžių.
Feliksas Mažeikis su kitais būrio vyrais žiemojo pas Rudolfą Krankalį. Enkavedistai jau seniai įtarinėjo Krankalį padedant partizanams, dažnai visu pulku įsiverždavo į namus. Ne kartą įsibrovę naktį ar paryčiais darė kratą, pagrobę maistą ir vertingesnius daiktus grasino vėl apsilankyti. Ateidavo po kelis ar visas būrys netikėtai, šniukštinėdavo, rausdavosi namuose, tačiau partizanų slėptuvės nesurado. Mat įlįsdavo vyrai slėptuvėn pro krosnį. Priekrosnyje visada būdavo padėta malkų krūvelė: kai tik šuo aplodavo ateinančius stribus ir kareivius, šeimininkė užkurdavo krosnį. Ugnis uždengdavo įėjimo į slėptuvę angą.
- Po Paduobio kautynių susitikome su Juozo Kuveikio vyrais ir likusiais gyvais kitų būrių partizanais. Sužinojome, kad saugumiečiai žiauriai nukankino partizaną Igną Kundelį. Per Plinkbalių kautynes žuvo ir pats Kuveikis...
1947-aisiais daug mano bendražygių partizanų buvo žuvę, jų šeimos ištremtos į Sibirą, namai sudeginti, išgrobstyti arba išvežti ir pastatyti kitame rajone. Čia paprastai apsigyvendavo stribai. Man pavyko gauti suklastotus dokumentus. Nutariau pasitraukti į Latviją, apsigyventi Rygoje. Ten turėjau pažįstamų. Deja, buvau sulaikytas Skrybėlių stotyje, pakeliui į Rygą. Suėmė ir išvežė tardyti į Rokiškį. Supratau, jog būta išdavystės. Paskui sužinojau, kad Petras Krasauskas, buvęs partizanas iš Skiemonių kaimo, 1945 metais buvo užverbuotas. Gal kankinant, gal grasinant jis buvo priverstas tarnauti okupantui. Tik jis vienas žino... Tačiau jis ramiai legalizavosi, dirbo vairuotoju, niekas jo nepersekiojo, matyt, vyras labai uoliai tarnavo saugumui. Ką gi, ne kiekvienas pajėgia pasirinkti mirtį už laisvę ir nepriklausomybę... Petru Krasausku daugelis pasitikėjo, jis žinojo daug ir galėjo išduoti ne vieno partizanų būrio bunkerius ir ryšininkus. Labai greitai buvo areštuota Krankalių šeima ir išvežta į lagerius sunkiausiems darbams mirtį nešančiose rūdų kasyklose. Ką jiems teko išgyventi, kas liko ir ar liko gyvi, - nesužinojau. Žinau tik, kad Alma Krankalytė mirė Jelgavoje 1992 metais. Nebeteko su ja pasimatyti...
Mielosios mūsų, gerosios mūsų gailestingosios medicinos seserys, ar prisimins Lietuva jūsų vardus? Jūsų tylų žygdarbį. Sugrįžęs iš katorgos aš norėjau tik vieno: susitikti su medicinos seserimi Stase Zaborskaite ir pabučiuoti jos kojas. Ne aš pavėlavau ją pagerbti ir padėkoti už išsaugotą gyvybę, ne aš pavėlavau... Mirtis paskubėjo ją pasiimti...
Mūsų medicinos seserų vardai liko partizanų krauju užrašyti Lietuvos žemėje. Kada tuos vardus prisimins tauta, kada jie bus įrašyti
į Lietuvos pasipriešinimo kovų istoriją, to galiu tik paklausti.
Daug svarbių žinių mums perduodavo seselė Stasytė Nemčinskienė. Viską apie mus žinojo ši moteris ir labai daug padėjo: gydė, slaugė, maitino, slėpė. Jos rankos plovė ir rišo mūsų žaizdas, jos sumanumo dėka ne vienam pavyko pabėgti nuo saugumo seklių, nors partizanų palatos būdavo akylai sekamos.
Lenkiu galvą Lietuvos medikams, sutiktiems partizanavimo metais Rokiškio ligoninėje. Be jų nebūtume išgyvenę, nebūtume atsigavę po sužeidimų. Jie suprato mūsų siekius ir tautos vargą, mirtinus pavojus, tykojančius kasdien. Jie buvo tylūs mūsų bendražygiai, laisvės vilties kariai be ginklo. Vargu ar galėčiau pasakyti dar gražesnius žodžius medikams, tegaliu pridurti, jog ir vienas žmogus, mylintis tėvynę, gali labai daug, kai išmuša tautai lemtinga valanda.
Tolesnis Felikso Mažeikio gyvenimas ir likimas buvo panašus į daugelio partizanų. Rokiškyje praėjęs visus tardytojų kabinetus ir jau iš pirmų saugumiečių žodžių supratęs, kad apie jį jie nieko konkretaus nežino, kategoriškai neigė visus kaltinimus. Išsidavė pats saugumo viršininkas neatsargiai pasveikinęs: „Sveikas, Čiužai, pagaliau susitikom.“ Feliksas suprato, kad jie jį palaikė kitu žmogumi, o jei turėjo žinių, tai ne per daug. Taip jau atsitiko, kad liudininkų nebuvo, įkalčių - taip pat, tad ką nors įrodyti saugumiečiams nepavyko. Su ciniko pasimėgavimu jį tardė rusas Cigankovas, o atsakymus vertė nepažįstamas mokinukas, prastai mokėjęs rusų kalbą. Paskui atsirado kita vertėja žydaitė, bet ir ji ne kažin ką išmanė kalbų moksle. Nieko nepešę išvežė partizaną į Panevėžį. O ten teisė karo tribunolas: atseikėjo dešimt metų kalėjimo ir penkerius tremties be jokių pilietinių teisių. Išvežė į Krasnojarską, vėliau - į Norilską, kur sparčiai buvo statomos karinės gamyklos, kur kasdien nualinti bado ir sunkaus darbo mirė žmonės. Ne tik Norilskas mirties šlove garsus -visa Rusija nuklota politinių kalinių kūnais.
- Varydavo į darbą ir skaičiuodavo mus, jų akimis - jau ne žmones, o numerius. Ir vis plaktuko smūgiu per pečius. Su dideliu pasimėgavimu taip elgėsi, juk jie tebuvo jėgą ir valdžią įgavusios padugnės. Norilske dalyvavau 1953 metų politinių kalinių sukilime. Kaliniai, iškankinti nežmoniškų darbo sąlygų, kasdieninio tyčiojimosi, pasirinko mirtį: kas bus - tebūnie! Pirmiausia sukilo šachtininkai, vieną dieną negrįžę iš darbo. Nepakilo į žemės paviršių įkalinę šachtoje nedidelį būrelį savo prižiūrėtojų. Prie jų prisidėjo visi kiti kaliniai.
Mūsų laukė mirtis, tad kuo greičiau - tuo geriau. Politinis kalinys net laiškų negalėjo į namus rašyti, neturėjo teisės: artimiesiems galėjome tik du kartus per metus žinutę pasiųsti. Iš namų laiškus irgi gaudavome cenzoriaus subraukytus. Rašyti leido tik rusų kalba. Visuose Lenino sumanytuose ir sukurtuose lageriuose buvo tokia pati tvarka: pažeminimas, nužmoginimas, pasmerkimas mirti. Teko padirbėti ir baisiose Vodorodnės karinio fabriko statybose, ir prie ledinuotojo vandenyno, kur karštligiškai skubant buvo statomi gigantiškų karinių gamyklų kompleksai. Sovietų sąjungai žmogus nerūpėjo. Sovietai kalė ginklus. Politiniais kaliniais iš Baltijos kraštų, Ukrainos, Kaukazo ypač nepasitikėjo, todėl greit buvau iš Krasnojarsko išvežtas į Norilską. Vos atvežė ir čia prasidėjo sukilimas. Sukilėliai reikalavo pagerinti maistą, gyvenimo sąlygas, atsiųsti komisiją iš Maskvos. Kai kaliniai, nepaisydami valdžios grasinimų išsilaikė požemyje dvi dienas, atvažiavo maskviškė komisija, nors... ir šie buvo tokie pat budeliai. Jeigu nepaglostė lagerio viršininko, tai tik už tai, kad leido įvykti sukilimui. Tiesa, po to mes jau dažniau galėjome rašyti laiškus į namus. Net grotas nuo langų nuėmė. Nei maistas pagerėjo, nei mūsų buitis. Kada gi sovietai buvo sotūs, turėdami derlingiausias žemes? Kada gi buvo turtingi, nors užgrobė ištisas tautas? Tik tiek ir sugebėjo sovietiniai valdininkai - vogti...
Vogė ir lagerio viršininkai - nuo žemiausio iki aukščiausio. Niekas nepasikeitė ir po sukilimo: budeliai liko tie patys. Beje, mūsų lageris nukentėjo mažiausiai, bet šachtininkų žuvo labai daug... Nors proletariški Maskvos ponai leido rašyti laiškus, tačiau praktiškai laiškai pasiekdavo artimuosius tik per civilius žmones, kurie jau buvo atlikę atlikę bausmės laiką ir dirbo tremtyje. Po Stalino mirties buvo organizuota komisija politinių kalinių byloms peržiūrėti. Kam pavyko atlaikyti saugumo kankinimus, kas nieko neišdavė ir byloje trūko įrodymų, tų nuteistųjų bylos pirmiausia buvo atiduotos peržiūrėjimui. Į tą grupę patekau ir aš. 1956 metais buvau perteistas be teisės gyventi tėvynėje. Išvažiavau į Latviją, į Jelgavą...
O dabar leiskite pažvelgti iš šalies, kaip atrodo konkretūs komunistų darbai saugant ir ginant Lietuvą, kuo pastaruoju metu jie ypač bando didžiuotis. Didelei mūsų tautiškai nusiteikusių komunistų gėdai tenka priminti, jog tik Lietuvoje, vienintelėje iš Baltijos respublikų, veikė įstatymas, draudžiantis lietuviams, attikusiems bausmę ir išbuvusiems tremtyje, sugrįžti į savo namus, gyventi gimtajame kaime ar mieste. Tai buvo „tiek daug nuveikusių“ Lietuvai komunistų sumanymas. Maskva šio įstatymo nepadiktavo. Mylėti tėvynę suomiškose pirtelėse ir ištaiginguose medžioklės nameliuose - to mūsų partiniai lyderiai išmoko vėliau - tai tik viena medalio pusė. Ir visai kita - savo pačių iniciatyva neįleisti tautiečių į gimtuosius namus. Ne tik Maskvos saugumas šokdino Lietuvos valdžios vyrus per virvelę - labai uoliai jie šokinėjo ir neraginami, neverčiami, lyg sotūs vergai paklusę slapčiausiam okupanto norui. Kokie panašūs į lietuvišką Brisiu tie sovietmečio vadai: matė, suprato, kodėl ir kaip žudoma tauta ir... laižė šeimininkui batus. Nė vienas net slapta nedrįso padėti buvusiam partizanui, sugrįžusiam iš lagerio ar tremties. O juk galėjo... Greičiau jau koks po „išlaisvinimo“ Lietuvoje pasilikęs „išvaduotojas“, dirbantis milicijoje, už kelis šimtus rublių ir degtinės butelį priregistruodavo sugrįžusį tremtinį ar politinį kalinį, tik ne savi...
Bėgo metai, kiti vėjai ėmė pūsti ir Maskvoje, o mūsų komunistai vis dar tylėjo, net nebandė prisiminti tremtinių, išblaškytų po Sovietų sąjungą.
- Tik 1990 metais mane visiškai reabilitavo. Grįžau į Rokiškį. Butą man paskyrė iš tremtinių paramos fondo. Pagaliau gyvenu tėvynėje. Ir nesvarbu, kiek gyvensiu, kur kas svarbiau - kaip.
Taigi kaip?
Sugrįžo partizanas namo ir namų neberado: stribų nugriauti, pagrobti ir išvežti. Pradėk, žmogau, savo saulėlydį nuo įmintos gimtinėje pėdos. Pradėjo. Su paskutiniais jėgų ir optimizmo likučiais, su viltimi, nenužudyta per kalėjimų metus, su sąžine, trypta ir nesutrypta lagerio prižiūrėtojų, su laisvės troškimu, saugumo budelių nenukankintu.
Nuvilnijus Atgimimui buvo Sąjūdžio aktyvistų būryje, dainuoja buvusių tremtinių chore partizaniškas dainas, dirba ieškant ir įamžinant partizanų prisiminimus, relikvijas. Gyvena pilnakraujį gyvenimą nesiskųsdamas, kaip skundžiasi daugelis už jį turtingesnių. Vėl gyvena viltimi - Lietuva nepriklausomybę išsaugos.
