ŠEIMOS LIKIMAS
RYTŲ LIETUVA
Algimantas Morkūnas
Gimiau ir augau Ukmergės aps., Taujėnų vls., Vadų k. Šeimoje buvome penki. Tėtis Petras Morkūnas, g.1899 m., mama Elena, g.1903 m., sesuo Zofija, g.1925 m., brolis Kostas, g.1930 m., ir aš, Algimantas, g.1935 m. Tėtis, kaip savanoris, gavo žemės 8 ha, ir mes persikėlėme į vienkiemį. Aš lankiau Taujėnų pradinę mokyklą, sesuo pramoko siuvėjos amato, brolis Kostas įgijo traktorininko specialybę. Tėtis buvo labai nagingas, mokėjo viską daryti: arklius kaustyti, pečius mūryti ir t.t.
Nuo 1948 m. pas mus pradėjo lankytis partizanai, buvo padaryta slėptuvė, kurioje galėjo slėptis iki 5 vyrų. Lankydavosi Vyčio apygardos partizanai: Petras Sinkevičius-Ąžuoliukas, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Kazys Gečiauskas-Garvežiukas, Jeronimas Mulevičius-Verpetas, Adelė Juzokėnienė-Liūtienė, Vanda Adomaitytė-Krienienė, Povilas Kupčinskas-Alijošius, Pranas Dirsė-Kraštelis.
1950 m. kovo 2 d. mūsų namuose žuvo Ąžuoliukas, Šermukšnis, Alijošius, Krienienė, Kraštelis pasidavė gyvas. Vyrai buvo, matyt, išduoti*, nes kareiviai žinojo, kiek pas mus buvo partizanų.
------------
* Žr. dokumentinį priedą. - Red.
Sniego buvo labai daug, todėl ilgai negalėjo uždegti namo. Bet kai užsidegė, viskas sudegė, nedavė net knygų išnešti, o kai sesuo jas išnešė, stribas sumetė atgal į ugnį. Per susišaudymą aš buvau mokykloje. Nutaikęs progą išėjau namo (mūsų sodyba nuo mokyklos buvo už 2 km), eidamas pamačiau du vežimus, prikrautus žmonių, iš paskos varomus tėtį, seserį ir surištą partizaną.
Atėjęs į namus, jų neberadau, baigė degti paskutiniai sienojai, aplink telkšojo klanai kraujo, mėtėsi bintai, gilzės, o tvoros ir medžiai buvo sušaudyti kaip rėtis.
Visur tuščia, nė vieno žmogaus, tik tvarte gyvuliai kažkaip nuliūdę, galvas nulenkę stovėjo. Padaviau gyvuliams šieno ir nežinau, ką daryti, kur eiti - tik kuprinė ant pečių ir daugiau nieko. Žinojau,
□ Stovi: Vaclovas Pauliukonis-Girėnas, Jonas Baravykas-Vigandas, būrio vadas Jonas Mockėla-Tūzas(?), Kostas Morkūnas-Nemunas, atsiklaupę; Grigonis-Nykštukas, Vytautas Ūsonis-Aidas
□ Stovi: Romas Misionis-Gediminas. Sėdi: Lionginas Blauzdis-Dobilas, Petras Žalkauskas-Viesulas, Kostas Morkūnas-Nemunas, būrio vadas
□ Jeronimas Mulevičius-Verpetas, Petras Sinkevičius-Ąžuolas, Kazys Gečiauskas-Garvežiukas
□ Petras Sinkevičius-Ąžuolas žuvo 1950 03 02 Taujėnų vienkiemyje pas Petrą Morkūną
□ Čekauskas-Kirvis ir Petras Sinkevičius-Ąžuolas
kad mama Ukmergėje. Galvojau, ar ji grįš, ar stribai ją sulaikys Taujėnuose.
Po šios nelaimės nebebuvo noro daugiau mokytis, bet tėtis liepė baigti 8 klases. Vargais negalais baigiau.
Mano brolis Kostas dirbo Lūkynės tarybiniame ūkyje traktorininku, čia ir susipažino su Vyčio apygardos partizanais. 1950 m., būdamas 20 metų, įstojo į Vaclovo Pauliukonio-Girėno būrį. Kosto slapyvardis buvo Nemunas. Žuvus Girėnui, vadovavimą būriui, kuriame dar buvo likę partizanai Lionginas Blauzdys-Dobilas, Petras Žulkauskas-Viesulas ir Romas Misonis-Gediminas, perėmė brolis. 1952 m. liepos 17 d. Taujėnų miško masyve išduoti ryšininko Stasio Briaunio žuvo visi brolio būrio partizanai. Išdavikas iš Taujėnų apylinkės pabėgo į Klaipėdą.
Mūsų brolių lavonus nuvežę į Ukmergę išniekino milicijos kieme, paskui nuvežė į Pivonijos mišką ir palaidojo į dar nuo karo užsilikusius apkasus. Tuose apkasuose jau mūsų dienomis buvo iškasta apie 211 partizanų, jų palaikai perlaidoti Dukstynos kapinėse.
O mes slapstėmės nuo išvežimo: namuose nemiegojome, palikdavom mamą vieną. Mudu su tėte net žiemą patalus pasiėmę eidavome į miškelį miegoti. Vis tiek sužinojo, kur mes slepiamės, ir išvežė. Tėtį net virvę ant kaklo užrišę korė, reikalavo pasakyti, kur Kostas. Bet koks tėvas galėtų tikrą sūnų išduoti?
Po brolio žūties praėjus dviems savaitėms surengė paskutinį vežimą iš Lietuvos, nes jau nebebijojo keršto. 1952 m. paskutinėmis dienomis manęs ir sesers nebūdavo namuose, aš dirbau su vyrais statybose, o sesuo per žmones ėjo siūdama. Apie 2 val. nakties ginkluoti vyrai mane prikėlę liepė sėsti į "viliuką" ir nuvežė į Taujėnus. Ten jau radau mamą su tėčiu.
Kitą dieną pasirodė sesuo su ryšulėliu. Geri kaimynai dar sušelpė - kas lašinių, kas duonos, drabužių - nes nieko neturėjome, viskas buvo sudeginta. Be mūsų, dar atvežė iš Bobelių Žalkauskų šeimą (tėvą, motiną, dukterį ir du brolius), kurių sūnus žuvo kartu su mano broliu. Tėvelį pasikvietė į stribyną, surašė aktą, liepė pasirašyti. Anksti rytą, iš keturių pusių apsupti kareivių, atsisveikinome su mokykla, draugais, pažįstamais ir broliu, kurio net kapo vietos nežinojome. Tačiau kad jis žuvęs, žinojome, nes tėtis matė jį nušautą, kai buvo nuvedę atpažinti lavono. Tada tėtis atsiklaupęs paskutinį kartą pabučiavo šaltas sūnaus lūpas.
Į mūsų grotuotą vagoną sutilpo 33 žmonės su vaikais: mūsų šeima (4 žmonės), Žulkauskų (5 žmonės), Švežikienės šeima (6 žmonės, jauniausias buvo 1 metų), seserys Godlauskaitės, Žukauskų šeima (4 žmonės), Barsukienės šeima (4 žmonės), Elvyda Morkūnaitė su broliu Teisučiu ir keletas žmonių su vaikais iš Žemaitijos, pavardžių nepamenu. Pastarieji laikėsi atskirai ir vengė su mumis bendrauti.
Pajudėjo iš Lentvario ilgas 120 vagonų ešelonas, iš priekio ir galo varomas garvežių - tai buvo paskutinis trėmimas iš Lietuvos.
Kartu su mumis važiavo mokytojas iš Ukmergės, turėjęs žemėlapį, tad jis pagal miestus pranešdavo, kokia kryptimi juda mūsų ešelonas. Pravažiavome Baltarusiją, Smolenską, Riazanę, Kazanę... Žukauskas pasakė, kad važiuojame Sibiro kryptimi, tik nežinia, į kokį kraštą pateksime. O Sibiro platybės Lietuvos žmonėms jau buvo žinomos... Pravažiavome Sverdlovską, Kurganą, Omską, Novosibirską - labai dideli miestai su dideliais fabrikais ir gamyklomis. Mūsų tremtinių ešeloną per didžiuosius miestus vengė vežti dienos metu, tad prieš tai jį įvarydavo į kokį nors užkaborį, išlaikydavo iki vakaro, o tada vėl pirmyn. Kelionė labai ilga, važiavome 12 parų, ir vis nematyti galo. Pakeliui tik laukai, nuskurdusi augmenija ir moterys, stotyse pardavinėjančios paplotėlius su kopūstais ir uogiene. Mus jau pradėjo nebe taip saugoti, išleisdavo stotyse net po tris žmones, leisdavo atsinešti virinto vandens ir duonos, žuvies, nes mūsų atsargos jau baigėsi. Taip norėdavosi atsistoti ant žemės, pavaikščioti, nes vagone vietos nebuvo - jis buvo sausakimšai prigrūstas žmonių ir mažų vaikų. Vaikai pasidarė irzlūs, motinos maitindavo juos kuo turėjo, atiduodamos savo kąsnius vaikams.
Man pakilo temperatūra, nes gulėjau ant gultų prie lango, tai, matyt, galvą iškišau ir supūtė. Temperatūra pakilo iki 40 laipsnių. Paaiškėjo, kad su mumis važiuoja ir medikė. Ji man davė tablečių ir suleido vaistų. Netrukus aš jau vėl buvau sveikas.
Pravažiavome Tomską. Mokytojas nusprendė, kad mus veža į Krasnojarsko kraštą, netoli Uralo kalnų. Pravažiavome Obę, Irtyšių su labai dideliais intakais. Mūsų spėlionės pasitvirtino - atvažiavus į Krasnojarską, mus lydėjusių kareivių būrys ir viršininkai sujudo, pradėjo bėgioti po ešelonus, skaičiuoti "krovinį". Apskritai, nors ir buvo baisus tvaikas ("paraša" irgi su mumis važiavo kartu), jokių didelių ligų ir bėdų nebuvo, visi iškentėjome ir visi pasiekėme mums skirtą vietą. Valdžia buvo patenkinta, sakė, kad iš viso mūsų ešelone mirė tik keli žmonės. Šeimos galvos jau pradėjo ruoštis paskutiniam žygiui, viską sudėliojo, surišo į mazgelius patalynę, nes maisto jau niekas nebeturėjo.
Traukinys sustojo stoties pakrašty, buvo liepta visiems išlipti ir šeimomis sustoti prie traukinio. Vaizdas buvo labai nekoks. Mūsų ešeloną saugoję kareiviai kažkur dingo, liko tik mūsų angelai sargai - ešelono viršininkai su segtuvais laukti atvykstant "pirklių". O pirkliai - kolūkių pirmininkai ir gamyklų direktoriai - netrukus ir atvažiavo. Pirmumo teisę rinktis darbininkus turėjo direktorius, nes jam reikėjo stiprių ir jaunų žmonių. Mes patekom plytinės direktoriui Sazonovui. Žmogaus būta neblogo, gerai vadovavo mūsų pervežimui iš stoties į 3-ią plytinę, į kurią patekome mes, Žalkauskai, Bareišienė, Žukauskai, Morkūnaitė su broliu ir Sudniai. Tik Švežikienei nepasisekė - ją "nupirko" kolūkio pirmininkas. Tėtis gerai mokėjo rusiškai, bandė moteriai pagelbėti, bet veltui - niekas nenorėjo moters su penkiais mažais vaikais, iš kurių darbinga buvo tik viena septyniolikmetė Vanda.
Mus nuvežę laikinai apgyvendino raudonajame kampelyje, kiekvienai šeimai paskyrė po kampą. Netrukus visos šeimos gavo po mažą kambarėlį. Labai greitai išvarė į darbus, nes plytinė dirbo visu pajėgumu, o darbininkų trūko. Labai daug dirbo vokiečių belaisvių. Jie kasė iš kalno molį, o aš su arkliu pilnus molio vežimėlius bėgiais priveždavau prie troso ir užkabindavau. Trosas tempdavo, reikėdavo labai skubėti, nes kita puse grįždavo jau tušti vežimėliai. Padirbus prikabinėtoju, pervedė pjaustyti plytų. Pjaustyti reikėjo labai greitai, nes molio masė ėjo ištisai, o aš turėjau supjauti keturias plytas ir paskirstyti kiekvienai darbininkei po lygiai. Pasitaikydavo ir broko, bet šiaip su darbu susidorodavau. 2 valandas dirbdavau, 2 ilsėdavausi - dirbdavo kitas. Man tada buvo 17 metų.
Neilgai teko dirbti Krasnojarsko plytinėje. Tėtę pasikvietęs komendantas pasakė, kad seserį siunčia į mišką sakinimo darbams. Tėtis nenorėjo vienos dukters leisti, tai nutarė, kad važiuosime visi. Taip mus, lietuvius, surinko iš visų Krasnojarsko plytų fabrikų ir keleiviniu traukiniu nuvežė į Kanską. Tas buvo lapkričio mėnesį. Kanske jau laukė mašinos, kurios mus nuvežė iki Tasėjevo rajoninio miestelio. Per Tasėjevą teka Tasėjevo upė, kuri įteka į Jenisiejų. Jenisiejus - labai galinga upė, į ją įteka Angara, Tunguska ir daug mažesnių intakų. Jenisiejus įteka į Karsko jūrą, prie Karsko jūros upės plotis siekia beveik 40 km.
Iš Tasėjevo mūsų atvažiavo pasiimti didelis traktorius su rogėmis ir apie 100 km važiavom traktoriumi. Sutemo, važiuojame per miškus, per išvartas - mūsų žmonės rogėse pradėjo nerimauti. Pagaliau užgirdome lojant šunis, o jų ten turi beveik kiekvienas medžiotojas, turintis šautuvą. Privežė mus traktorius, sušalusius, su menka manta, moterys ėmė verkti. Pasitiko gyvenvietės ūkvedys, kuris ir parūpino pirmą prieglobstį. Mūsų manta buvo labai maža, todėl į pusę namelio tilpo 2 šeimos iš 8 žmonių. Mes apsigyvenome su Sudnių šeima. Namų apyvokos daiktų, jokių baldų nebuvo, tik medinis stalas, sukaltas iš lentų, ir iš kraštų 2 lovos. Kėdžių nebuvo, sėdėti teko ant lovų. Kitą dieną apsilankė čia jau gyvenantys lietuviai, norėdami sužinoti, iš kur mes, kas mes. Jie mums papasakojo apie gyvenvietę, darbo ir gyvenimo sąlygas. Be mūsų, Chroščiovkos gyvenvietėje gyveno Šuteikų šeima, Vaitkus ir Grigaitis su žmona, atvažiavusia pas vyrą. Užgiriai, Sudniai, Morkūnai. Daug latvių, keletas estų, kalmukų ir verbuotų rusų, kurie ilgiau neužsibūna: gautus verbavimo pinigus prageria ir važiuoja toliau. Buvo daug rusų kalinių, kuriems darbas nerūpėjo. Ukrainiečių buvo daugiausia, paskui pagal skaičių buvome mes, lietuviai. Su ukrainiečiais palaikėme draugiškus ryšius. Po dviejų dienų, dar nespėjus apsiprasti, jau reikėjo pradėti dirbti. Atėjo meistrai rinktis darbininkų, prasidėjo paruošiamieji sezono darbai. Mudu su tėte dirbome kartu, darėme lenteles statinėms: pjovėme medžius, skaldėme 120 cm ilgio lentomis ir krovėme į krūvas. Kiti vežė į dirbtuves, ruošė sezonui statines. Atėjus pavasariui, pradėjome ruošti pušis sezonui, turėjome po 5-10 tūkstančių medžių. Darbas labai sunkus, dirbti trukdė debesys muselių, o su tinkleliu ant veido dirbti buvo labai nepatogu. Planas -3 tonos smalos, o dar reikėjo ir viršyti planą. Planas nustatytas pagal miško storį ir pagal tai, kiek jis gali duoti smalos. Mes, jaunimas, nelabai puolėm į darbą - planą padarydavome, truputį viršydavome ir eidavome medžioti paukščių, stirnų, kitų žvėrelių. Medžioklėje labai padėdavo šunys: jie tuoj pat surasdavo medžiuose paukščius ir aptikdavo žvėrių pėdsakus. Aš turėjau labai gerą didelį šunį Tarzaną. Miške kiekvienas buvome pasistatę tokias palapines "šalašus", prie įėjimo į kurias reikėdavo visą laiką kūrenti ugnį, kad būtų dūmų, nes kitaip net pavalgyti per uodus ir museles
□ Mamos augintinė karvutė pienu girdė visą gyvenvietę
□ 1959 m. Komija, Uchta. Antroji Morkūnų šeimos tremties vieta
□ Krasnojarsko kr., Chroščiovkos gyvenvietė
□ Morkūnų šeima, Giedraičiai ir duonos kepėjas su žmona
negalėdavai. Jų prilįsdavo ir į burną, visur, kur tiktai būdavo nuogo kūno. Tėvukas su Bijūnu, arkliu iš Lietuvos, vežiojo į sandėlį smalą. Statinė svėrė apie 200 kg, smala turėjo būti švari, be spyglių. Ir taip ketverius metus padirbėjau Sibiro miškuose. Reikėdavo keltis anksti, kol saulė nekaitina, nes per karščius nebėga smala. Eidavome pramintais takeliais, nes žolė kai kur buvo virš galvos, ne kartą pagalvodami, kad tik nesusitikus meškos.
Man vienas kalinys patarė parašyti generaliniam prokurorui Rudenko, kad leistų mokytis. Jis surašė viską ir išsiuntė į Maskvą. Po kiek laiko atėjo atsakymas, kad galiu važiuoti mokytis. Taigi palikau mamą ir tėtį ir išvažiavau pas sesę į Uchtą (Komija), nes tuo metu mano sesuo ten gyveno su vyru, kuris 10 metų kalėjęs lageryje, o dabar buvo tremtyje.
Likusią savo jaunystės dalį praleidau šiaurėje. Šalčiai čia siekdavo net 60 laipsnių, trūko deguonies, todėl mums dėl šiaurės sąlygų už metus užskaitydavo dvejus. Pradėjau dirbti Uchtos mechaninės gamyklos ceche, išmokau kalvio padėjėjo darbo. Su Kuliavu dirbau prie 2 tonų kūjo, bet kai susilaužiau koją, pervedė dirbti į traktorių cechą. Ten pramokau elektriko ir suvirintojo amato. Artėjant 1960 m., gavome raštą, kad mūsų šeimą reabilituoja, ir aš susigundžiau nuvažiuoti į savo brangią tėvynę. Pravažiavus Baltarusiją, nuriedėjo džiaugsmo ašarėlė, bet kai sugrįžau į tėviškę, iš kurios išvežė prieš 8 metus, nieko nebuvo galima pažinti - likęs tik plynas laukas ir dvi obelaitės. Praleidęs Lietuvoje atostogas, susiradau draugę su namu, nes norėjau, kad tėveliai grįžę turėtų kur prisiglausti. Man Lietuvoje pavyko prisiregistruoti. Grįžau į Lietuvą 1960 m., po metų sugrįžo mama su tėčiu. Tik tėveliai neilgai gyveno Lietuvos žemėje. Mama mirė sulaukusi 59 metų, tėtis - 71 m.
Man būtų labai malonu, kad jaunimas perskaitytų apie mūsų vargus ir gyvenimą svetimame krašte, toli nuo tėvynės, apie Lietuvos vyrus, kurie žuvo nelygioje kovoje su ginkluota rusų kariuomene. Amžina šlovė Lietuvai ir tiems, kurie rėmė jos sūnus, valgydino, guodė ir šildė sušalusius, glausdami su baime savo namuose.
PRIEDAS
Dokumentai iš Morkūnų šeimos agentūrinio sekimo bylos
Dokumentai ar jų fragmentai liudija, kaip buvo sekama partiza-
□ Algimantas Morkūnas su tėvu 1956 m.
□ Algimantas Morkūnas medžioklėje taigoje. 1954 m.
□ Algimantas Morkūnas ir Juozas Šutrikas su seserimis. Chroščiovka 1953 07 23
□ Grįžus iš tremties į Lietuvą. Morkūnų sodybos vietoje likusi obelaitė
no šeima. Kai kurie dokumentai išversti į lietuvių kalbą. Terminai palikti tokie, kokie vartoti, kai kuriuos žodžius (partizanai, būrys irkt.) verčiant pagal prasmę.
Aktas apie partizanų kautynes 1950 03 02 Petro Morkūno sodyboje
Morkūnų šeimą šnipinėjo agentai ir informatoriai "Vaitaitytė", "Žibutė" Liūtys", "Ąžuolas". Agentūrinių pranešimų fragmentai
MGB informatorės "Žibutės" agentūrinis pranešimas 1952 m. balandžio 10 d.
Kopija
Visiškai slaptai
Man žinomi Girėno būrio ryšininkai:
1. Vilius Pauliukonis, Stasio, g.1927 m., gyvenantis Kavarsko raj. Možeikių k., Partizaninis slapyvardis Alksnis. Apie jo slapyvardį man pasakojo Pauliukonio sesuo 19-metė Ona Pauliukonytė. Be to, partizanai jį visada vadino slapyvardžiu ir per jį perduodavo laiškus, adresuotus Alksniui. Tai pats aktyviausias ir pagrindinis viso partizaną būrio ryšininkas, bendraujantis su jais nuo 1944 m. Anksčiau su vadu Vygantu, o dabar su Girėnu ir kitais. (Partizanas Antanas Končinskas buvo nušautas jo namuose.) Nevedęs. Motina Pauliukonienė, broliai Antanas - 16-os metą, Albinas- 9-erią ir sesuo, ištekėjusi už kelio darbininko Edvardo Romaškos ir gyvenanti Kavarsko raj. Šukštiškių k. namus pavertė slėptuve. Palaikydamas ryšį su būriu, tiesiogiai bendravo ir su Vanagu, Kavarsko raj. Juodvisinės k. gyventoju, kuris šiuo metu suimtas. Anksčiau laiškus Pauliukoniui atnešdavo - tai mačiau asmeniškai - Janina Dračiūnaitė, gyvenusi Varlėnų kaime ir kaip būrio ryšininkė suimta 1949 m. (Pauliukonis taip pat palaikė ryšį su mano broliu Romu Misoniu, kuris buvo Vyganto, Girėno, Žalgirio ir kt. būrią ryšininkas, o 1951 m. išėjo į būrį, bijodamas arešto. Per Romą taip pat vyko susirašinėjimas tarp partizaną. Jis dažnai nešiodavo laiškus Pauliukoniui ir atvirkščiai.)
2. Petras Kaselis, 30 metą, Kavarsko raj., Možeikių k. gyventojas, aktyvus ryšininkas ir rėmėjas, tiekęs partizaną būriui drabužius, avalynę, dėl ko 1951 m. vasarą vyko į Rygą pirkti uniformoms tamsaus diagonalo. Apie tai aš žinau iš pačią partizaną, kai jie buvo pas mus namuose, kalbėjosi su broliu Romu ir su manimi. Būrio reikalai jį sieja su Viliumi Pauliukoniu, Vanagu ir mano broliu Romu. 1951 m. vasarą Vyganto ir Girėno būrys apiplėšė parduotuvę Troškimą raj. Visas išplėštas turtas buvo slepiamas pas Kaselį. Dar daugiau: pats Kaselis važiavo su būriu plėšti. Apie tai aš žinau iš Žalvyrio, Dobilo ir Viliaus Pauliukonio pokalbio.
3. Vaclovas Petrikas, 50 metą, gyvena Kavarsko raj., Možeikių k. Siuvėjas. Aktyvus Vyganto ir Girėno būrią rėmėjas. Pagal partizaną užsakymą siuvęs uniforminius švarkus ir kitą aprangą. Apie tai žinau iš Viliaus Pauliukono ir Vanago pokalbių. Partizanai dažnai dienoja jo namuose. Petriko vaikai nepilnamečiai. Vyresnysis, 16-metis, mokosi Taujėną vidurinėje mokykloje.
4. Dračiūną šeima:
Antanas Dračiūnas, 26 metą, gyvena Kavarsko raj., Varlėnų k. Aktyvus ryšininkas ir rėmėjas. Anksčiau dirbo Žaibo būriui, paskui -Vyganto, o dabar - su Girėno, Misonio-Žalvyrio ir būriu, veikiančiu Šiaulių sr. Ramygalos raj. teritorijoje. Žinojo partizanų būrių išsidėstymą, palaikė su jais pastovų ryšį, aprūpindavo produktais ir visais būtinais reikmenimis. Dračiūnas globojo ir 9.IV52 m. Taujėnų miške rastą palapinę, kurioje buvo nušauti partizanai.
Kartu su broliu gyvenančios dvi seserys Petrė Dračiūnaitė, 28-erių metų, ir Aldona Dračiūnaitė ,20-ies - aktyvios būrio ryšininkės. Petrė -būrio vado Žalvyrio mylimoji, o Aldona - partizano Kosto Morkūno-Nemuno. Per Antaną ir jo seseris eina tiesioginis ir nenutrūkstamas ryšys su Kavarsko ir Ukmergės rajonų, Vilniaus ir Šiaulių sričių partizanais. Jie taip pat palaiko ryšį ir su labai patikimais ryšininkais, gauna ir išnešioja laiškus į partizanų stovyklas. Aš asmeniškai gerai su jais pažįstama ir jie nesivaržydami man apie tai pasakojo. Aldonai pakvietus, kartu su ja ėjau į partizanų stovyklą Taujėnų miške. Tai buvo 4 ar 5 balandžio, ten, t.y. palapinėje, mes susitikome su partizanu Balandžiu, Nemunu, Petru Želtausku, Žalvyriu, Strelčiūnu ir Dobilu. Buvome ten apie 4 valandas. Partizanai mus vaišino degtine, konservais, saldainiais ir kitais parduotuvėje rekvizuotais produktais. Aldona visą tą laiką buvo šalia Nemuno, koketavo, nes tai jos mylimasis.
Girėno būriui Repšėnų kaime apiplėšus kioskelį, partizanai Dobilas, Želtauskas ir Nemunas dalį prekių atvežė į Dračiūno namus. Petrei ir jų motinai davė po paltą, paliko keletą porų batelių, odekoloną, saldainius ir kitas smulkias prekes.
5. Petras Kaziūnas, apie 60-ies metų, gyvena Kavarsko raj. Možuikių k., dirba Taujėnų miško girininku, turi du sūnus: Paulių, 20-ies metų, Praną, 24-ių metų, ir 22-ų metų dukrą Zosę. Jie visi Girėno būrio rėmėjai. Apie tai man pasakojo patys partizanai. Po Repšėnų kioskelio apiplėšimo Kaziūnui perdavė gabalą kariūno. Apie tai man pasakojo patys partizanai.
6. Edvardas Pentukas. Tėvo vardo nežinau. Gyvena Kavarsko raj. Užupio k. Maždaug 29 metų. Aktyvus Girėno partizanų būrio ryšininkas. Praeityje - aktyvus Žaibo būrio rėmėjas. Žinojo Girėno bunkerio vietą ir ten vaikščiojo. Kovo mėn. susirgus partizanui Romui Misoniui-Žalvyriui, Pentukas vaikščiojo į bunkerį jo gydyti (statyti taurių), nes kai 1944-1946 m. tarnavo tarybinėje armijoje, buvo sanitaru. Be to, Pentukas sistemingai pranešdavo partizanams apie MGB kareivių pasirodymą Užupušių apylinkėse.
Noriu pranešti ir tai, jog man artimai bendraujant su Girėno būriu, supratau, kad Girėnas, pavarde Pauliukonis, yra būrio, į kurio sudėtį įeina Romo Misonio-Žalvyrio grupė, vadas. Apie tai, ar Girėnas kam nors pavaldus - negirdėjau.
Be išvardintų, kitų Girėno būrio ir Žalvyrio grupės partizanų ryšininkų nežinau.
“Žibutė”
1952 m. balandžio 10
Pastaba: 1951 m. balandžio 9 d., vadovaujantis agentės “Žibutės” pranešimais, Kavarsko raj. MGB likvidavo partizanų būrių vadus Girėną ir Žalvyrį.
Priemonės: norint greičiau likviduoti Girėno būrio likučius, naudotis ag. Žibutės pranešimais apie išaiškintus ryšininkus.
NKGB 2-os valdybos virš.pav. pplk. Kerin Kopija tikra: Kavarsko raj. MGB oper.įgaliot.j.ltn.Anskis
MGB pažyma apie Vyčio apygardos 2-os rinktinės Girėno būrį. 1952 05 01
Visiškai slaptai
Pažyma
Apie Kavarsko raj. MGB Girėno būrį pagal agentūrinės bylos
“Smežnyje” Nr.2 dublikatą
1952 m. gegužės 1-osios duomenimis
1944 m. Lietuvos SSR Ukmergės aps., į kurios sudėtį tuomet įėjo ir Kavarsko raj. teritorijoje, išvadavus nuo vokiškos-fašistinės kariuomenės, pagal vokiečių žvalgybos užduotį iš aktyviausių jų rėmėjų, lietuviškųjų nacionalistų ir dezertyrų, vengusių mobilizacijos į tarybinę armiją, buvo suformuota Vyties apygardos 2-oji partizanų rinktinė, kurios užduotimi tapo diversiniai ir teroristiniai išpuoliai puolančios tarybinės kariuomenės užnugaryje, ir tuo pačiu lietuvių gyventojų nepaklusnumo tarybų valdžios organams skatinamas.
MGB ir MVD agentūrinių-operatyvinių ir čekistinių operacijų, talkininkaujant vietiniams gyventojams, rezultate nuo 1944 iki 1951 m.
Vyties apygarda, tame tarpe ir 2-oji rinktinė, buvo likviduotos. Likę 2-osios rinktinės dalyviai susijungė į būrį, vadovaujamą Vaclovo Pauliukonio-Girėno, Antano, g.1927 m. ir gyvenusio Vareikių k., Ukmergės raj., Lietuvos SSR. Jis nuo 1948 m. gyveno nelegaliai. Iki išėjimo į partizanų būrį buvo aktyvus 2-osiospartizanų rinktinės (vadas Vygantas) ryšininkas.
Iš turimos agentūrinės bylos “Smežnyje” dublikato medžiagos aišku, kad šiuo metu Girėno būryje yra 13 partizanų, veikiančių dviejose grupėse. Pirmoji:
1. Būrio vadas Vaclovas Pauliukonis-Girėnas, Antano. (Asmens duomenis ir. aukščiau).
2. Partizanas Dominas (Dominykas?) Čekauskas, Balio, g.1910 m. Šalnų k., Kavarsko raj., LSSR; partizanų grupėje nuo 1945 m. Kirvio slapyvardžiu.
3. Partizanas Juozas Ignatavičius, Karolio, g.1919 m. ir gyvenęs Sibirkos k. Ukmergės raj., LSSR; partizanų grupėje nuo 1950 m. Švyturio slapyvardžiu.
4. Partizanas Jonas Rudokas, Prano, g.1925 m. Praeityje gyvenęs Šinkūnų k., Ukmergės raj., LSSR;partizanų grupėje nuo 1949 m. Slapyvardis nenustatytas.
5. Partizanas Vytautas Usonis, Kazio, g.1931 m. [...] Ukmergės raj., LSSR; partizanų grupėje nuo 1950 m. Aido slapyvardžiu.
6. Partizanas Vytautas Gečiauskas, Stasio, g.1929 m. ir gyvenęs Kavoliukų k., Ukmergės raj., LSSR;partizanų grupėje nuo 1949 m. Spyglio slapyvardžiu.
7. Partizanas Jonas Garliauskas, Jurgio, g.1916 m. ir gyvenęs Buzų k.; partizanų grupėje nuo 1951 m. Slapyvardis nenustatytas.
8. Partizanas Vaclovas Švežikas, Jono, g.1908 m. ir gyvenęs Šaukštiškių k., Kavarsko raj., LSSR; partizanų grupėje nuo 1951 m. Šaulio slapyvardžiu.
9. Partizanas Mečislovas Vanagas, Juozo, g.1931 m. ir gyvenęs Juod-visinių k., Kavarsko raj., LSSR; partizanų grupėje nuo 1951 m. Slapyvardis nenustatytas.
Girėno grupė slepiasi ir veikia daugiausia Vilniaus srities Ukmergės raj., periodiškai pasirodo Kavarsko raj. Šilų, Užulėnio, Užugirio ir kt. pasienio kaimuose. Vasaros metu partizanai slapstosi Gružų ir Užulėnio miškuose. Žiemą - mažomis grupelėmis miškuose ar savo aktyvių rėmėjų sodybose kruopščiai užmaskuotuose bunkeriuose.
Antroji Girėno partizanų būrio grupė:
1. Vadas - Kostas Morkūnas, Petro, g.1930 m. ir gyvenęs Badų k., Kavarsko raj., LSSR; partizanų grupėje nuo 1951 m. Nemuno slapyvardžiu.
2. Partizanas Antanas Blauzdys, Antano, g. 1931 m. ir gyvenęs Traupio k., Ramygalos raj., LSSR; partizanų grupėje nuo 1950 m. Dobilo slapyvardžiu.
3. Partizanas Romas Misonis, Stasio, g.1931 m. ir gyvenęs Užupušio k., Kavarsko raj., LSSR;partizanų grupėje nuo 1951 m. Gedimino slapyvardžiu.
4. Partizanas Petras Zelkauskas, Juozo, g.1931 m. ir gyvenęs Poežerių k., Kavarsko raj., LSSR; partizanų grupėje nuo 1951 m. Slapyvardis nenustatytas.
Šios grupės partizanai - dezertyrai, išvengę šaukimo į tarybinę armiją. Grupė veikia ir slepiasi Balelių ir Taujėnų miškuose ir šalia esančiuose Lėno, Balelių, Šaukštiškių, Užupušio ir kt. arti esančiuose Vilniaus sr., Kavarsko raj., Šiaulių sr. Ramygalos raj. Šilų, Traupio kaimuose. Nemuno partizanų grupė vasaros laiku periodiškai susijungia su Girėno grupe bendriems veiksmams.
Ukmergės, Kavarsko ir Ramygalos rajonų sankirtoje, Užulėnio, (Lėno), Taujėnų ir Balelių kaimus supančiuose miškuose Girėno ir į jos sudėtį įeinančios Nemuno grupės naudojasi plačiu partizaną ryšininkų ir rėmėjų tinklu, kurį sudaro vietiniai gyventojai, partizanų giminės ir kiti įbauginti gyventojai.
[...]
Pažymą paruošė: Kavarsko MGB operįgaliotinis milic.ltn.Anskis
(parašas)
Sutinku: Kavarsko MGB raj.sk.virš.kpt.Pumputis (parašas) 1952 V12
MGB agento "Ąžuolo" agentūrinis pranešimas. 1952 05 07
Kopija Visiškai slaptai
Vilniaus sritis
Kavarsko rajono MGB skyrius
Agentūrinis pranešimas
Ag. ’’Ąžuolas” 1952 05 07
Priėmė: Kavarsko ra). MGB skyr. virš.pav.Pijanzin
Petras Misonis, partizano brolis, kurį jie sistemingai lanko ir ateina bet kurią dieną išskyrus, sekmadienius, gyvena Užlipusio kaime. (Sekmadieniais vaikšto daug žmonių ir partizanai vaikščioti vengia.) Kostas Morkūnas, slapyvardžiu Dobilas, yra vienas iš partizanų, vaikštančių pas Petrą Misonį. Dažniausiai jie ateina vėlai vakare arba anksti rylą.
Partizanai prieš ateidami stebi sutartinį signalą, kurį iškelia kas nors iš vienkiemio gyventojų.
Pereitais metais šaltinis išsiaiškino Petro Misonio signalą partizanams: vaikiškas vėjinis malūnėlis ant lazdos, įbestos į malkas prie Misonio vienkiemio. Lazda buvo tai statoma, tai guldomą, bet kuris ženklas reiškė pavojų - šaltiniui nežinoma.
Misoniui ir šiuo metu žinomas susitarimas, kurio šaltinis nežino. Partizanus būtų galima likviduoti pasėdėjus pasaloje prie Petro Misonio sodybos 5 dienas. Kai partizanams aišku, jog kareivių nėra - jie drąsiai eina proskina, takeliu ir laisvai elgiasi.
Petras Misonis kartais pats neša partizanams maisto produktus, papirosus ir kt. Tada jis eina nuo savo sodybos tiesiai per miško kvartalą geležinkelio kryptimi.
Šaltinis siūlo pasalą suruošti pagal geležinkelį einančiu miško keliuku, esančiu 120 metrų arčiau Taujėnų, o prie jo - kreiva lenta ir mažas stulpelis.
Pastaba:agentas “Ąžuolas ” nukreiptas glaudaus ryšio su Misoniu užmezgimui ir jo išaiškinimui.
Priemonės:partizanų lankymo faktas patvirtintas kitos agentūros ir dėl to prie Misonio namų suruošti 5 parų pasalą.
Kavarsko raj.MGB sk. vi rš.pav. vyren.ltn.Pijanzin (parašas)
