MANO JAUNYSTĖS METAI
PIETŲ LIETUVA
Algirdas Radzevičius-Lapas
Augau pasienio policininko ir paprastos kaimo merginos šeimoje. Tėvas, gimęs 1898 m., pas kaimo daraktorių buvo išmokęs skaityti ir rašyti lietuviškai, o daugybos lentelę rusiškai. Motina, jokių mokslų nebaigusi, mokėjo skaityti ir pasirašyti. Kas jiems įkvėpė meilę Lietuvai, man mįslė iki šiol. Tėvas stojo savanoriu į Lietuvoje besikuriančią kariuomenę, 1923 m. dalyvavo vaduojant Klaipėdą, karo frontuose buvo sužeistas į koją (koja nesilankstė per kelį), 13 metų dirbo pasienio policijoje.
Nuo mažų dienų tėvai skiepijo meilę Lietuvai, apgailestavo, kad netekome sostinės Vilniaus. Ant pliušu aptrauktos sofos gulėjo juodo šilko pagalvėlė, kurioje aukso raidėmis motina buvo išsiuvinėjusi žodžius: “Mes be Vilniaus nenurimsim”.
1944 m., praslinkus frontui, tėvą kažkas įskundė, kad buvo policininku, vokiečių metais tarnavo eiliniu valdininkėliu. Pirmieji čekistai tėvą uždarė į naujai įsteigtą areštinę Druskininkuose. Karas buvo nesibaigęs, nebuvo dar ir stribų, todėl motina per pažįstamą lenkaitę priėjo prie čekistų vyresniojo (žinoma, nuvežusi pusę bekono ir baką samagono) ir tėvą netikėtai mums visiems paleido. Po to, paskelbęs visiems kaimynams ir giminėms, kad išvyksta gyventi į savo tėviškę (Lynažerio kaimą Rudnios valsčiuje), išėjo partizanauti. Veikė Klevo slapyvarde Marcinkonių būryje, kuris tuo metu stovyklavo ir sėsliai gyveno vadinamoje Gudų šalyje (maždaug dabartinė Čepkelių raisto teritorija). Kadangi nelankstė dešinės kojos, didesniuose žygiuose nedalyvavo. Dažniausiai palaikė ryšį tarp Šilų ir Leipalingio girios partizanų. Turėjo padirbtus dokumentus svetima pavarde, apsirengęs nudriskusia sermėga, nesiskutęs, su terba ir lazda keliaudavo nuo Dubičių iki Dulgininkų kaimo (Leipalingio vls.), užsukdamas pas mamą, kuri gyveno Liškiavos vienuolyne, vadinamuose cieliuose prie bažnyčios. Dažnai, konspiracijos sumetimais, vesdavosi telyčaitę, kuri lengvai įveikdavo apie 100 km atstumą. Tuo metu aš buvau vaikas ir visų vyriškų, partizaniškų paslapčių nežinojau. Po kiek metų sužinojau, kad telyčaitei būdavo apvyniojama koja, o tuose skuduruose ir būdavo tai, ką reikdėdavo pristatyti iš vieno partizanų dalinio į kitą. Taip mano tėvas išsislapstė nuo čekistų ir stribų iki 1949 m., tuo pačiu įnešdamas savo indėlį į bendrą partizaninę kovą prieš raudonąjį okupantą.
1949 m. lapkričio 2 d. tėvas ėjo pas mamą pasikeisti marškinių ir pasirodyti, kad dar gyvas. Belipantį į kalną nuo Nemuno pusės vienuolyno link jį suėmė staiga iš krūmų iššokę čekistai.
1944 m. pradėjau mokytis Druskininkų gimnazijos antroje klasėje. Gyvenau pas krikštatėvį, mamos brolį Petrą Andriulionį kitoje Nemuno pusėje, Baltašiškės kaime. Dažnai pareidavau ir pas mamą (8 km iki Liškiavos), kuri gyveno prisiglaudusi pas savo seserį ir svainį vargonininką vienuolyno kambarėlyje. Vienuolyne buvo ir klebonija - visų išblaškytų ir besislapstančių nuo okupantų prieglobstis ir slėptuvė. Vienuolyne buvo įvairių užkaborių, kuriuose galėjai pasislėpti nuo stribų. Juose daug kartų ir daug metų gelbėjosi žmonės nuo persekiojimų ir areštų, dėl to nukentėjo abu Liškiavos kunigai: klebonas Grablikas, vikaras Kriščiūnas ir mano dėdė vargonininkas Naujokaitis. Jų dėka daugelis partizanų ir besislapstančiųjų išsigelbėjo nuo mirties ir išvengė stribų. Abu kunigai ir mano dėdė buvo nuteisti 10 metų lagerio, iš kurio klebonui Grablikui jau nebuvo lemta sugrįžti.
Vasaromis gyvenau su mama Liškiavos vienuolyne, patarnaudavau kunigams mišiose, vežiojau kleboną Grabliką po parapijos kaimus rinkti aukas po karo nuniokotos bažnyčios atstatymui.
Į kleboniją-vienuolyną dažnai užsukdavo narsaus partizanų vado Grušausko-Siaubo vyrai. Man didžiausią įspūdį paliko jaunas partizanas Nemunėlis. Jis buvo taktiškas, kultūringas, kūrė eiles. Matyt, ir aš jam patikau, nes jis mane pradėjo kalbinti bendradarbiauti. Man pasakydavo stribo aktyvisto pavardę, o aš turėjau sužinoti jo adresą, pasekti kada jis išeina iš namų, kaip saugiau prieiti prie jų irt.t. Dažnai susitikinėjant ir retkarčiais būnant vedliu į Druskininkus, gimnazijoje pasklido kalbos, kad aš jau vaikštau su partizanais. Po kiek laiko vienas mokytojas mane pasišaukęs sako: “Dink iš gimnazijos - tavimi domisi NKVD”. Padėkojęs mokytojui, nepasiėmęs net knygų iš suolo, dingau.
Nemunėlis ir jo draugai Ryklys ir Naikintuvas mane žavėjo savo drausme, pamaldumu, todėl aš kreipiausi į juos, prašydamas priimti į savo būrį. Man tada buvo 15 metų, todėl jie viską apsvarstę patarė eiti pas tėvą ir su juo spręsti tolimesnį likimą.
Taip aš 1947 m., dar nenutirpus sniegui, išėjau ieškoti tėvo į jo tėviškę Lynažerio k., Rudnios vls. Giminės pasakė, kad tėvas yra netoli, Gražuolio būryje. Po poros dienų sulaukęs partizanų su jais atėjau į stovyklą. Ji buvo labai sumaniai parinkta Čepkelių pelkėse. Lyguma apaugusi nedideliais medeliais, labai klampi, po vandeniu grįsti medžiu takai. Nepataikęs kojos ant tako kaip mat nuslysti į dumblą, todėl turi laikytis grįsto tako. Paėjus tuo varginančiu taku pasirodo miško tankmė-sala. Stovyklavietę pastebi tik priėjęs prie jos arti. Iš plonų medžių kamienų padaryti stalai ir suolai. Kelių ir keliolikos metrų atstumu viena nuo kitos pastatytos palapinės paprastos, iš medžio, dengtos samanomis, eglišakiais. Tėvas, mane pamatęs, labai nustebo. Kai viską papasakojau, jis, pasitaręs su būrio vadu Gražuoliu, nusprendė mane primti į būrį. Taip tapau partizanu. Tuo metu būryje buvo apie 30 vyrų, daugiausia iš Marcinkonių kaimo. Tai buvo sėslus, mažai judantis, pats neieškantis susitikimų su okupantais partizanų būrys. Į tuos miškus ir kaimus rusų kariuomenė važiuodavo tik labai dideliais būriais arba net batalionais. Kaimus administravo partizanai. Po juos vaikščiodavome ir dienomis, nes išdavikų ir skundėjų daug nebuvo.
Pasirodo, toje pelkėje buvo ir daugiau salelių. Vienoje jų gyveno partizanas Gardinas su žmona, prie jų atskiroje palapinėje - partizanas Tigras. Tai buvo studentas, nebaigęs universtiteto ir pasitraukęs į mišką. Pasirodo, jam buvo neįdomu per dienas kortuoti ir klausytis įvairiausių pasakojimų būryje, todėl jis apsigyveno toje salelėje. Kartą Tigras, atėjęs į mūsų stovyklą, pakalbino mane eiti kartu su juo. Jis esąs palapinėje vienas, bus apie ką pakalbėti: jis - studentas, aš - gimnazistas. Būrio vadas Gražuolis neprieštaravo ir perėjau į Gardino grandį. Salelė buvo už 300-500 m nuo pagrindinės stovyklos. Apsigyvenęs Tigro palapinėje pasirinkau Lapo slapyvardį.
Maistu turėdavome pasirūpinti patys. Bekoną iš kaimo parsiveždavome vežimu iki vandens, o iki stovyklos reikėdavo parsinešti. Pagrindinis maistas - kruopienė su kiauliena. Įvairesnio maisto gaudavome tik išėję su reikalais į kaimą, nors šilų dzūkai patys valgydavo tai, ką gaudavo iš karvutės arba vištos. Lakstydavo kieme ir keletas paršiokų, kurie lengvai pralįsdavo pro vartų apačią. Šilų dzūkeliai rugelius, pasėtus geresnėje žemėje, nusipjaudavo pjautuvais. Gal todėl šie dzūkeliai buvo ypatingi žmonės. 1947 m. mes vaikščiojome po kaimus dienos metu. Žinoma, buvo ir čia vienas kitas, norėjęs pasišildyti "Stalino saulėje", bet juos atidžiai prižiūrėjo kaimynai ir laiku įspėdavo partizanus, todėl išdavysčių dar nebuvo. Jos prasidėjo vėliau, kai į Lynažerio kaimą buvo atsiųstas mokytojauti poetas K.Kubilinskas.
Kartą į pagrindinę stovyklą atėjęs ryšininkas Gražuoliui pasakė, kad Lynažerio kaime iškepta duona ir reikia ją parsigabenti. Gražuolis šią užduotį patikėjo partizanui Dzūkui*, o kitą liepė pasikviesti iš Gardino grandies. Atlikti šią užduotį paskyrė mane. Pasiėmiau Tigro automatą ir su Dzūku nuėjome į Lynažerio kaimą. Iš sutiktų žmonių sužinoję, kad kaime ramu, šviečiant saulutei atėjome pas ūkininką. Pasirodo, kad duoną kepė kelios kaimo merginos ir mūsų laukė ne vien su duona. Dzūkas čia savas ir visi jį pažįsta, kalba rišasi sklandžiai. Davė ne tik pavalgyti - dar ir namine pavaišino. Merginos žinojo, kad Dzūkas į šį reikalą nespjauna, o aš, šešiolikmetis gimnazistas, nebuvau ragavęs degtinės nei sėdėjęs prie stalo su merginomis. Jos labai nuoširdžiai vaišino Dzūką, o mane, nepažįstamą, apžiūrinėjo kaip eksponatą. Pralinksmėjo mano bendražygis, pagyvėjo merginos, pradėjo raginti ir mane. Neišdrįsau prisipažinti, kad nesu ragavęs degtinės, todėl ėmiau ir pabandžiau. Dar po poros taurelių paprašiau šeimininko pakinkyti arklį. Dzūkas važiuoti nenorėjo, bet šeimininkas įkalbėjo. Sukrovė mūsų duoną į du maišus ir mes išvažiavome. Važnyčiojau aš, o Dzūkas vežime traukė dainą. Važiuojant per kaimą Dzūkas pamatė dvi merginas ir, norėdamas pasipuikuoti, ėmė šaudyti iš automato trumpomis serijomis į viršų. Aš jį raminau. Vakarop susiradome kelią ir sausuma privažiavome prie brastos per liūliuojančią pelkę. Apsukę arklį paleidome namo (taip visada darydavome, kai parsiveždavome maistą ar kitą amuniciją arčiau stovyklos).
---------
* Dzūkas, tai ne Lioginas Baliukevičius
Pradėjome žygį per pelkę, kurios takas kai kuriomis vietomis buvo grįstas rąsteliais ir paniręs po vandeniu. Murkdėmės, virtom, krito duona, bet apie vidurnaktį išlipome į salos krantą, kur iš karto pasitiko sargyba. Paėmė iš mūsų šlapius maišus su duona ir liepė eiti miegoti. Aš bandžiau ieškoti savo salelės, bet naktį taip ir neradau. Užmigau didžiosios salos pakraštyje. Nubudau saulei tekant, labai sušalęs, nes buvau visas peršlapęs. Draugai jau buvo sukilę, pradėjo mane klausinėti, kur mes taip ilgai buvome, nes jie jau pradėjo nerimauti. Nuoširdžiai prisipažinau, kad tai buvo mano pirmas pabandymas “įsirašyti į vyrus”. Man liepė eiti išsimiegoti. Pažadino Tigras, pasakęs, kad turiu prisistatyti būrio vadui Gražuoliui. Jam irgi viską nuošidžiai papasakojau tik, žinoma, nieko nesakiau apie šaudymą. Po to kelias dienas mane dar auklėjo Tigras. Jis neatlyžo, kol neprisiekiau partizanaudamas daugiau negerti.
Praėjo savaitė, gal dvi, per tą laiką visi išgirdo apie mūsų nuotykius. Po savaitės buvo sušauktas rinktinės susirinkimas. Jis vyko žiemai paruoštoje stovykloje prie Krokšlio kaimo. Prie stalo, uždengto žaliu audeklu, sėdėjo rinktinės vadas Lokys ir kitų būrių ir grandžių partizanai. Išrinktas trijų žmonių teismas visų akivaizdoje sprendė mūsų likimą. Teismui viską turėjome papasakoti iš naujo. Pasitarę jie priėmė sprendimą: mane, kaip nešaudžiusį, pirmą kartą dalyvavusį tokiame partizano vardą žeminančiame žygyje, nubaudė dvidešimt penkiomis rykštėmis. Mano bendražygis Dzūkas buvo nuteistas griežčiau - penkiasdešimčia rykščių ir mėnesį sėdėti bunkeryje, neišeinant į kaimus ir nedalyvaujant jokioje veikloje. Bausmė įvyko tuoj pat, stebint visiems partizanams. Iš bunkerio išnešė suolą, atnešė specialiai tam paruoštas žilvičio rykštes. Manęs, nusižengusio pirmą kartą ir dar nesubrendusio naujoko, mušdami gailėjosi. Turėjo eiti visi iš eilės ir kirsti po vieną kirtį. Daugumos kirčiai skriejo taip, kad rykštės galas trenkdavosi į suolo apačią ir didelio skausmo nejaučiau, bet kai kurių kirčiai buvo labai skaudūs. Mano bendražygio niekas negailėjo; o pats dvi savaites gulėjo ant pilvo. Po šitos pamokos antrąkart degtinės paragavau jau po Vorkutos “kurortų”, būdamas 25-erių.
Daugiau per devynis mėnesius, kuriuos praleidau šiame būryje, ypatingų nuotykių nenutiko, nes niekur asmeniškai nesusidūriau nei su kareiviais, nei su stribais. Jeigu okupanto valdžios atstovams reikėdavo atvažiuoti į kaimą dėl obligacijų ar rinkti duoklės, be kariuomenės niekur neidavo. Jų apsaugai vykdavo ne mažiau 50 kareivių būrys.
Pirmomis dienomis tėvas buvo patenkintas, kad aš esu šalia ir jis gali su manim dažnai bendrauti. Bet tėvas dažnai išeidavo ir dingdavo mėnesiui arba dviems. Visų aš jo kelių nežinojau, nebuvo priimta klausinėti ir pasakoti, kas ką daro. Grįžęs iš vieno tokio žygio tėvas jau buvo pakeitęs nuomonę: motina dėl manęs eina iš proto, nepaliaujamai verkia, reikalauja, kad aš grįžčiau namo. Tėvui pasakė: “Jeigu neparvesi sūnaus, gali ir pats nepareiti”.
Apie išėjimą iš miško aš net negalėjau pagalvoti - buvau labai užsidegęs partizanine kova. Prašydavausi į kiekvieną žygį, galėjau dalyvauti pavojingiausiose operacijose, matyt, dėl jauno amžiaus nejaučiau jokios baimės. Tėvas, matydamas, kad manęs neperkalbės, paprašė Lokio ar Gražuolio, kad mane pasaugotų. Aš jutau, kad į pavojingesnius žygius manęs jau neima, palieka stovykloje. Tai mane labai žeidė. Aš visa tai papasakojau savo draugui Tigrui. Tigras man prisipažino, kad ir jam nelabai patinka šio būrio sėslumas ir ramus gyvenimas. Jis irgi buvo jaunas, apie 20 m. amžiaus, jį irgi traukė aktyvesnė veikla ir žygiai. Taip mes nutarėme iš čia trauktis; Tigras ieškodamas aktyvesnės veiklos, o aš nuo įkyrių tėvo raginimų eiti namo. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad dar vis jaučiau gėdą dėl įvykdyto teismo man ir Dzūkui.
Tigras suderino šį klausimą su mūsų skyrininku Gardinu, ir vieną ankstyvą rytą miškais, aplenkdami kaimus, patraukėme ieškoti Merkio rinktinės štabo. Tuo metu Merkio rinktinės vyrai garsėjo kaip aktyviausi kovotojai tarp šilinių partizanų. Juk dar per pirmas nepriklausomybės kovas 1918-1922 m. perlojiškiai, pasiskelbę atskira respublika, sugebėjo apginti savo Perloją nuo lenkų okupacijos.
Man šios vietovės buvo visiškai nežinomos ir nepažįstamos - buvau gimęs ir augęs kitoje Nemuno pusėje, ties Druskininkais. Šiliniai žmonės vadindavo “iš Lietuvos”, nes jie buvo 20 m. okupuoti lenkų, o kairė Nemuno pusė buvo neokupuota. Tigras čia jau buvo vaikščiojęs, bet irgi dažnai paklysdavo. Vargais negalais per vieną Tigro pažįstamą ryšininką susiradome Merkio vadovaujamą grupę, kurioje gyvenimas buvo kitoks negu tuo metu pas marcinkoniškius.
Keli kilometrai nuo Palkabalio kaimo Varėnos rajone buvo gerai įrengtas Merkio vyrų bunkeris. Tai atviro tipo žeminė su dviejų aukštų gultais, kuriuose galėjo miegoti iki 30 vyrų. Kampe stovėjo stalas, ant lentynėlės radijo aparatas, rašomoji mašinėlė ir kt. Atskira patalpėlė buvo skirta virtuvei, kurioje ant metalinės krosnelės gamindavo maistą.
Kadangi šiuos prisiminimus rašau po penkiasdešimt dvejų metų, prisiminti tikslias datas yra sunku, todėl aprašysiu tik epizodus, įstrigusius visam gyvenimui. Nei aplinkinių kaimo žmonių, nei partiza-
□ Jonas Budėnas-Klebonas, Algirdas Radzevičius-Lapas, Vincas Vaisieta-Šaulys, Julius Karpis-Vieversys, Tigras, Jonas Bičkauskas-Vilkas, Juozas Šilanskas-Šilutis, Bronius Didika-Alksnis
□ Partizanus apdovanojo Rytų Lietuvos vadas (prie stalo) A.Ramanauskas-Vanagas ir jo adjutantas L.Baliukevičius-Dzūkas
nų iki to nepažinojau, todėl aprašyti galiu tik paviršutiškai. Merkio štabe atsirado vyrų, kurie jau anksčiau pažinojo Tigrą, todėl dėl priėmimo į jų būrį jokių problemų neatsirado. Čia viskas buvo tvarkoma pagal partizanų statutą. Per kelias savaites tapome uniformuotais kariais ir nesiskyrėme nuo kitų. Gavome vietą ant gultų ir įsijungėme į jų gyvenimą. Eidavome kartu apsirūpinti maistu, vandenį medine statine nešėme net iš Palkabalio kaimo. Dalyvavome ir kituose žygiuose, nes Merkio vadovaujami vyrai buvo veiklūs ir drąsūs. Ypač krito į akis ir buvo pavyzdžiu kitiems Nemunas, Vieversys, Šilutis, Klebonas ir kt. Mane, kaip ir anksčiau, globojo Tigras.
Kartą auštant, grįždami iš naktinio žygio, apsistojome viename kaime pas ūkininką dienavoti. Suvirto vyrai kaip stovi ant lovų, suolų, grindų. Aš avėjau naujais auliniais batais, kurie labai nugraužė kojas. Užlipęs ant krosnies, juos nusiaviau, ir užmigau. Ryte prieš kalnelį, ant kurio stovėjo trobesiai, sargyba pastebėjo išsidėsčiusius ir supančius sodybą rusų dalinius. Sargyba prikėlė visus miegančius, ir per lygumėlę, kuri dar buvo neapsupta, partizanai ėmė trauktis. Mane prikelti pamiršo. Tik šeimininkas, tikrindamas, ar ko nepa-likome, rado mane miegantį. Tada aš, pamiršęs, kad esu basas, stvėriau ginklus ir pro duris. Pabėgėjus gal 100 m prasidėjo šaudymas. Greitai pribėgęs miškelį pavijau vyresnio amžiaus partizaną Šturmą. Kitame kaime gavau batus, o vienas žmogus nuvežė mus į vietą. Deja, ne visi žygiai baigdavosi taip laimingai.
Aš prašydavausi į visus žygius, visus išėjimus, bet ne visur mane išleisdavo, matyt, dėl amžiaus. Nepaėmė manęs ir į tą žygį, į kurį išėjo mano draugas Tigras, Alksnis ir Narcizas ir iš kurio, mano didžiam sielvartui, negrįžo du - Alksnis ir Tigras. Draugo mirtį išgyvenau labai skaudžiai, nes jis buvo mano svajonių karys ir auklėtojas.
Daug bendražygių mane guodė, bet ypatingos užuojautos sulaukiau iš vieno taktiško ir narsaus skyrininko, kulkosvaidininko Klebono. Jis, matyt, pasitaręs su vadu Merkiu, mane priėmė kulkosvaidininko padėjėju. Į mano pareigas įėjo vokiško kaspininio kulkosvaidžio priežiūra. Žygio metu aš turėjau nuo kulkosvaidžio niekur nesitraukti, o kautynių metu būti šalia Klebono, padėti jam, jungti šovinių kaspinus ir kt. Tai laikiau garbe. Laikas ėjo, žaizdos gijo, laukė naujos netektys.
Ypatingas momentas mano gyvenime buvo priesaika. Tą dieną į mūsų stovyklą atvyko Pietų Lietuvos partizanų vadas Vanagas (Adolfas Ramanauskai) su adjutantu Lionginu Baliukevičiu-Dzūku. Juos lydėjo apie 10 uniformuotų, gerai ginkluotų partizanų. Visų nuotaika buvo pakili. Merkio ir Nemuno buvome išmokyti rikiuotės, griežtokai išmuštruoti, nes sutikti tokią aukštą partizanų vadovybę buvo garbė. Susirinko visi Merkio rinktinei priklausę partizanai, išsirikiavome būriais. Iškilmės prasidėjo partizanų malda ir himnu. Po to visi, dar neprisiekę, tarp jų ir aš, ėjome prie stalo, bučiavome kryželį, vėliavą ir ginklą. Po priesaikos sekė apdovanojimai. Narsumo ir uolumo juostelėmis buvo apdovanotas ir mano porininkas Klebonas. Yra išlikę šios šventės nuotraukos. Po to su vadais fotografavosi ir mūsų merginos: partizanės, seselės. Vienintelė gyva likusi iš tą dieną davusių priesaiką yra mano bendražygė Antanina Lukšytė-Milda, su kuria iki šiol nuoširdžiai bendraujame. Vakare prie laužo buvo suvaidintas veikaliukas iš partizanų gyvenimo, režisuotas Merkio. Jame ir aš vaidinau “šiaudadūšį” partizaną, kuris užpultas priešo paslepia savo ginklą ir kelia rankas. Tai, žinoma, man nepatiko, bet reikėjo kažkam atlikti ir tokį vaidmenį. Po to skambėjo savos kūrybos eilėraščiai, kuriuos skaitė ir Milda.
Atleisk, kad neverkiau suklupus,
Nevadinau Tavęs vardu,
Ir tardant priešui, išsigyniau,
O, ne! Jo nežinau! Nepažįstu...
Jaučiu, greit laisvė atplasnos mums.
Užteks aukų, mirties, kovų,
Bet kur tada Tavęs ieškosim
Kai nematysim tarp savų?
Milda
Dzūkijos miškai 1948
Bet visų labiausiai atmintin įstrigo dainos. Dega laužas, aplink sėdi ir stovi 50-60 vyrų, o šilais liejasi graudžios, iš širdies plaukiančios partizanų dainos. Jos buvo didelis stimulas, ryžtas toliau kovoti su nepalyginimai stipresniu nuožmiu priešu.
Kartą prie Barčių kaimo, Varėnos r., iš pasalos buvo apšaudytos dvi mašinos, pilnos stribų ir aktyvo. Mūsų grupė išsidėstė aukš-tumelėje, o mašinoms važiuojant lyguma atidengėme ugnį. Buvo nukauta ne tik apsauga, bet ir keletas aktyvistų. Apie šį atvejį MGB 2N valdybos ataskaitoje (žr.kn.“Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais”) rašoma: “1948 m. gegužės 7 d. Varėnos vls. Barčių kaimo rj., 5 km nuo Varėnos, banditai iš pasalos apšaudė dvi automašinas, vežusias operatyvinį-karinį ir sovietinį-partinį aktyvą, nurodytame kaime platinusį valstybinę paskolą.
Apšaudant užmušta 9 ir sužeista 10 žmonių.
Užmušti: partijos Varėnos apskrities komiteto instruktoriai Juozas Novikas ir Vincas Prokapas, komjaunimo apskrities komiteto instruktorius Jonas Gražulis, Varėnos valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Juozas Pašinskas, moterų organizatorė Novikienė, valsčiaus vykdomojo komiteto instruktorė Palevičiūtė, paruošų agentas Gicevičius, MGB valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis Astrachancevas ir milicininkas Cipliunavičius.
Sužeisti: milicininkas Palevičius, liaudies gynėjas Savickas ir 8 valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojai. ”
Kadangi buvau kulkosvaidininko Klebono antruoju numeriu, kautynių metu būdavau šalia jo ir sujunginėjau šovinių kaspinus, kuriejier kautynes “ištirpdavo” bematant. Tokių atvejų buvo ne vienas. Žinoma, buvo ir kautynių, iš kurių tekdavo pasitraukti. Prisimenu vieną atvejį, kai mūsų grupė, grįždama iš žygio, prieš rytą atėjo į mišką ir visi labai išvargę gavo minutę atokvėpio. Vadas Merkys pastatė sargybą, ir mes sukritome miegoti. Pašokau, kai mano kaimynas spyrė į šoną ir suriko: “Rusai!” Čiupau ginklą ir nėriau su visais į krūmus. Šaudymas jau buvo prasidėjęs, bet rusai atėję pėdsakais nespėjo mūsų apsupti, nes susišaudė su sargyba. Tą kart virsdamas per krūmus, pamečiau savo "valterio" apkabą. Liko tik vienas šovinys. Atsimenu, draugai juokdavosi, kad likau su vienu šoviniu pačiam nusišauti. Tuose žodžiuose buvo tiesos, nes nei vienas partizanas niekada nėrą galvojęs, kad pasiduos priešui gyvas. Ilgokai vaikščiojau su vienu šoviniu trumpajame ginkle, nes tuo metu trumpieji ginklai buvo deficitas. Mano ilgasis ginklas buvo parinktas "pagal kepurę" - rusiškos kavalerijos trumputis šautuvas. Kai eidavo į žygį ne visi, tai iš kitų draugų buvo paimami automatiniai ginklai. Aš ginklais dažnai keisdavausi su partizanu Šturmu, kuris nešiojosi rusišką, labai lengvą desantininkų automatą.
Palkabalio kaime gyveno vado giminaitis, pagrindinis mūsų ryšininkas Kirvis. Vieną rytą Kirvis pranešė, kad prasidėjo miškų “valymas”: sutraukta daug kariuomenės ir greičiausiai mūsų miško teritorija yra apsupta. Visiems staiga buvo duota komanda pasiruošti atsitraukimui. Vadai nutarė trauktis per geležinkelį, ėjusį tarp Marcinkonių ir Varėnos. Prasidėjo atsitraukimas. Priekyje ėjo žvalgai. Priėję geležinkelio liniją sustojome, laukdami žinių iš sugrįžtančių žvalgų. Grįžę vyrai pranešė, kad palei visą geležinkelį išrikiuoti kareiviai. Kadangi rusų kareiviai stovėjo ne ant bėgių, bet miške šalia geležinkelio, vadai pasiuntė du partizanus su automatiniais ginklais prie kareivio nusitaikyti į jį ir liepti tylėti, o mes po kelis bandysime pereiti geležinkelį ir išeiti iš apsupimo. Tą atvejį gerai mačiau, nes stovėjome su Klebonu arti kareivio. Per tankmę prišliaužė priėjo du mūsų vyrukai ir staigiai atsistojo, nukreipę į jį savo ginklus. Kareivėlis suakmenėjo ir tylėjo. Jo automatas liko ant peties. Labai tyliai, kad neišgirstų už šimto metrų stovėjo kitas kareivis, mūsų pirmoji grupė iš trijų žmonių perbėgo geležinkelį ir sugulė kitoje sankasos pusėje, nutaikę ginklus į kareivį. Tą jis puikiai matė, bet tylėjo. Su antrąja grupe perėjo jau šeši partizanai. Kaip buvo sutarta, mes likome saugoti kareivėlio, sugulę už sankasos, o tie pirmieji pasitraukė toliau į mišką. Taip mes visi (30 vyrų ir kelios moterys) laimingai perėjome geležinkelio sankasą, o kareivis nepajudėjo. Kada perėjo visi partizanai, tada staiga pasitraukė ir mūsų smarkuoliai, saugoję kareivį. Ilgai visi svarstėme, kodėl tas kareivis mus praleido, ir niekaip nesupratome, ar jis pabijojo mirties, ar buvo mums gailestingas.
Po to mes pasitraukėme net į Marcinkonių miškus. Kuomet praėjo siautimas, grįžome į savo senas vietas. Mūsų žeminės rusai neaptiko. Ji stovėjo kalno aukštumoje, o šalia buvo lygi, šviesi aikštelė, kurioje vyko mūsų dieninis gyvenimą - teoriniai ir praktiniai mokymai. Saulėtomis dienomis aikštelėje ilsėdavomės, šildydavomės saulutėje, žaidėme įvairius žaidimus. Vieną tokią dieną, esant daugumai partizanų, pastebėjome mūsų link einančius penkis vokiškomis uniformomis apsivilkusius vyriškius. Visur vaikščiojome su trumpaisiais ginklais, o ilgieji ginklai stovėdavo šalia arba piramidėse. Visi čiupome ginklus, bet tie keisti žmogystos ėjo mūsų pusėn, nors jau aiškiai pamatė stovyklą bei žeminę. Mes juos apsupome ir vadai pradėjo su jais kalbėtis. Pasirodo, jie lietuviškai prastai suprato, o kalbėjo vokiškai. Visus juos nuvedė į žeminę ir apklausė. Apklausoje dalyvavo vadai Merkys, Nemunas ir vokiškai šiek tiek kalbantis Vieversys. Jie buvo vokiečių belaisviai, atvežti į gretimą kaimą kirsti ir doroti miško. Iškilo didelė problema, ką daryti su penkiomis gyvybėmis? Laisvu nuo darbo metu jie vaikščiodavo po kaimus ir duoneliaudavo, nes rusų stovykloje prastai maitindavo. Grįždami iš kaimo į savo stovyklą, paklydo ir keliukas atvedė tiesiai pas mus. Vadai tarėsi, ką daryti su tais vokiečiais. Paleisti juos pavojinga, reikėtų keisti stovyklos vietą, o tai yra nepaprasta, reikia statyti naują žeminę ir t.t. Juos likviduoti irgi nesąžininga, nes žmonės nekalti. Juos pavalgydino ir mūsų vadai ilgai sprendė šį klausimą. Galiausiai buvo nutarta belaisvių nelikviduoti, į mūsų būrį nepriimti (nors jie labai prašėsi), užrišus akis nuvesti prie jų stovyklos. Palydėti vokiečių paskyrė ir mane. Užrištomis akimis mes juos vedėme kelis kilometrus ir tik arti jų stovyklos, prie pat kaimo atrišome akis. Į kaimą mes eiti negalėjome, nes jų stovyklą saugojo ginkluoti kareiviai. Eidami užrištomis akimis, vokiečiai buvo įsitikę, kad mes juos nuvedę toliau nuo savo stovyklos sušaudysime. Tą mums sakė Vieversys, kuris su jais kalbėjosi. Kai atrišome akis ir paleidome, jie ilgai dėkojo mums. Po to porą savaičių mūsų stovykloje buvo padidinto budrumo padėtis. Sargybą iš trijų pusių ėjome ir dieną, ir naktį. Bet vokiečiai mūsų stovyklos neišdavė.
Po kokių pusės metų, man būnant Merkio rinktinės štabe, prisistatė mano tėvas. Aš labai nustebau, bet Merkys jį sutiko kaip seną pažįstamą, nes tai buvo ne pirmas jo atėjimas į šį būrį. Ilgai jie kalbėdavosi su Merkiu, bet jų pokalbio turinio nežinau. Kas du trys mėnesiai mano tėvas būtinai čia pasirodydavo, bet manęs jau neagitavo eiti namo. Papasakodavo apie mamą, gimines, pasiteiraudavo apie mane ir vėl išeidavo.
Beje, tėvas traukėsi su mūsų būriu iš apsupimo per geležinkelį. Aš jam daviau savo “parabelį”, nes jis ginklo nesinešiojo. Bet kai priėjome didesnį miško kelią iš kaimo į kaimą, su tėvu atsisveikinome ir jis pasiliko su savo lazda ir terba. Visa tai pasakoju dėl to, kad man iki šiol neaišku, kaip aš gyvas pakliuvau į priešo rankas. Ar aš buvau Merkio ir tėvo apgaulės būdu išviliotas iš miško, ar tikrai turėjau atlikti kažkokią užduotį? Su Merkiu šito išsiaiškinti jau negalėjau, o tėvas, sutiktas Lukiškėse ir grįžęs iš lagerio, tvirtino, kad jis čia niekuo dėtas.
Labai vėlyvą 1948 metų rudenį (spalio ir lapkričio mėn.) mane pasikviečia Merkys ir duoda ypatingą užduotį. Šios paslapties niekas negali žinoti. Kadangi esu kauniškis (tėvas po nepriklausomybės kovų buvo gavęs sklypą Petrašiūnuose ir pasistatęs namą), kurį laiką gyvenau ten, pažįstu miestą, todėl ši užduotis pavedama man. Turiu nuvažiuoti į Kauną ir prisistatyti vienam žmogui, vykdyti jo nurodymus ir parvežti paketą. Aš buvau labai nepatenkintas, nes norėjau būti čia, kur vyksta tiesioginė kova su okupantu. Bet po poros dienų mane pradeda kalbinti ir Klebonas - užduotis atsakinga ir aš turiu ją vykdyti. Taip įtikintas nuėjau pas Merkį. Man išdavė pasą, kitas pažymas ir buvo viską išaiškino. Aš dar paprašiau, kad prieš išvykstant leistų pasimatyti su motina. Merkys leido, tik įspėjo apie kelionę ir užduotis nieko nepasakoti.
Taip aš iš būrio į būrį, apie 100 km keliavau iki Liškiavos vienuolyno. Kelionė buvo ilga, nes Norulių būryje įstrigau kelioms savaitėms - vyko rusų siautimai, negalėjau persikelti per Nemuną. Pasibaigus siautimui, vieną naktį buvau perirtas per Nemuną ir nuo ten jau vienas parėjau pas mamą. Susitikimas su motina buvo ypač graudus, nes buvau vienturtis sūnus. Ji taip manimi džiaugėsi, nes nežinojo, kad pas ją būsiu neilgai. Persirengęs civiliais drabužiais, uniformą ir ginklą paslėpęs gerai žinomoje vienuolyno vietoje, praleidęs šv.Kalėdas su motina, kai jos nebuvo namie, pėsčias patraukiau į Alytų. Alytuje nustojau baimintis, nes visi aplinkiniai man buvo nepažįstami. Toliau pakeleivinga mašina pasiekiau Kauną ir prisistačiau nurodytu adresu. Mane sutiko vidutinio amžiaus žmogus, kuris jau viską žinojo ir manęs laukė. Apie jokias užduotis jis neužsiminė, tik liepė rytojaus dieną ateiti į Taikomosios dailės mokyklą. Paaiškino, kad aš turiu laikinai įsikurti ir laukti užduoties. Kitą dieną buvau priimtas į Taikomosios dailės mokyklą, apgyvendintas bendrabutyje, ir viskas buvo atlikta greitai ir sklandžiai. Pradėjau lankyti pamokas. Per TSRS konstitucijos pamoką į klasę atėjo dėstytojas - tas pats žmogus, kuriam prisistačiau atvykęs. Mane ištiko šokas. Bet po pamokos jis mane nuramino, kad tai yra konspiracija, kad būčiau ramus ir niekam neišsiduočiau. Taip praėjo keli mėnesiai, o jokios užduoties negavau. Pradėjau nerimauti, o dėstytojas mane vis ramino. Vienu metu norėjau grįžti atgal, bet mane įspėjo, kad toks elgesys bus traktuojamas kaip partizaninės drausmės pažeidimas.
Kartą iš pamokos mane iškvietė pas direktorių, kur jau laukė du civiliai apsirengę vyriškiai. Pasitikslinę mano tapatybę, uždėjo antrankius ir atsidūriau Kauno saugumo rūsiuose. Pirmasis tardymas įvyko jau Varėnos KGB. Aš bandžiau viską neigti, bet kagėbistai mušdami, susprogdinę kairės ausies būgnelį, sutraiškę dešinę plaštaką, numetė ant stalo partizanines nuotraukas ir privertė patikėti, kad aš partizanas ir laisvės jau nematysiu. Kada prisipažinau, pradėjo tvarkyti dokumentus: nufotografavo, paėmė pirštų antspaudus. Pirštų antspaudus ėmė viena totorė, anksčiau gyvenusi Liškiavoje. Ji man pasirodė nuoširdi ir papasakojo, kad prieš tris dienas suėmė ir mano tėvą, o prieš keletą mėnesių, t.y. 1949 m. žiemą (sausio ar vasario mėn.), žuvo visi mano bendražygiai ir vadas Merkys.
Tardymų metu ir norėdamas negalėjau nieko išduoti, nes partizanavau svetimame krašte, nieko nepažinau ir manęs niekas nepažino. Negalėjau išvardinti net savo žuvusių bendražygių pavardžių. Varėnoje, kai aš gyniausi, kad niekur nedalyvau, tik skutau bulveles ir nešiojau vandenį, man akistaton buvo atvestas tas pats ryšininkas Kirvis, kaip paskui paaiškėjo, už auksinį laikrodį ir butą Varėnoje pardavęs savo pusbrolio Merkio būrį. Jie buvo išduoti 1949 m. žiemą, visi žuvo didvyrių mirtimi savo bunkeryje netoli Palkabalio kaimo.
Nuo didesnių kankinimų mane išgelbėjo totorė iš Liškiavos, kuri papasakojo visus man nežinomus įvykius. Todėl manęs nereikalavo nei parodyti bunkerio, nei išduoti ryšininko, kuris jau pabėgęs į Varėną mane patį išdavė. Jo dėka turėjau prisipažinti visus įvykdytus žygius, kuriuos jis labai stropiai papasakojo per akistatą. Vilniaus saugume buvau labiausiai tardomas dėl veiklos, kurią turėjau atlikti Kaune. Gal tas konstitucijos dėstytojas, sužinojęs, kad Merkio štabas žuvęs ir norėdamas manimi atsikratyti, įdavė mane? O gal tėvas, neišlaikęs kankinimų, pasakė? To aš nežinau ir, ko gero, jau nebesužinosiu.
Po Vilniaus saugomo, po Lukiškių kalėjimo atsidūriau Vorkutos 8-oje šachtoje, vadinamoje Rudnik. Kasiau “tėvynei” anglį. Per metus galėjau parašyti tik du laiškus. Motina laiškuose vis bardavo, kad labai retai rašau. Po kiek laiko pradėjau iš mamos (garbė jai ir šlovė per amžius) gauti gerus siuntinius. Visi buvome sunumeruoti katorgininkų numeriais ir po patikrinimo nakčiai užrakinami barakuose, grotuotais langais. Iš šachtos gilumos man pasisekdavo išlįsti darbams ant žemės už lašinius, gaunamus iš mamos. Tada jau dirbdavau aptarnavimo brigadoje, kuristatydavo naujus barakus. Tapau gerai kvalifikuotu tinkuotoju-dažytoju. Kas trys mėnesiai vykdavo kalinių sveikatos patikrinimas. Jeigu ant sėdmenų gydytojas užčiuopdavo raumenų, toks kalinys būdavo priskiriamas pirmos kategorijos darbininkams, dirbantiems šachtoje. Tuomet iškart pervesdavo į atskirą šachtininkų baraką ir jau rytojaus dieną tekdavo leistis kelis šimtus metrų po žeme. Yra nutikęs atvejis, kai mane su dviem latviais užgriuvo anglys ir draugai mus atkasė tik po kelių valandų. Bet gavęs siuntinį vėl išlįsdavau iš šachtos ir laukdavau kitos komisijos. Taip visus penkerius metus ir kovojau už lengvesnį, ne tokį pavojingą tinkuotojo-dažytojo darbą.
Šio įvykio nėra girdėję net seni kaliniai, už trockininkų veiklą kalintys jau po dvidešint metų. Žinau, kad visos doros motinos myli savo vaikus, žinau, kad jos gali aukotis dėl savo vaikų. Bet kokios stiprybės pilna buvo motina, kuri po trejų metų viena per visą Europą vagonais atidardėjo aplankyti lageryje kalinčio sūnaus. Buvo dar Stalino režimas ir pamatyti manęs ji negalėjo. Mane iškvietė prižiūrėtojai į vachtą ir atidavė jos atvežtą siuntinuką. Tik tada supratau, kad čia, kažkur už spygliuotų vielų, stovi verkdama mano motina, kuriai nelemta pamatyti savo vienturčio sūnaus. Mes su draugais užlipome ant valgyklos stogo ir ilgai stebėjome tundrą, nors prižiūrėtojai ir gąsdino karceriu. Ir tikrai pamatėme vienišą moterį, traukiančią per pusnynus į Vorkutą. Kokią širdgėlą nešėsi moteris, mano motina, nepamačiusi savo sūnaus, kokie bejausmiai buvo Stalino budeliai, neleidę susitikti motinai su sūnumi, atvažiavusiai beveik iki Uralo kalnų iš Lietuvos. Pasikartosiu: kaliniai, praleidę dvidešimt metų lageryje, tokio atvejo nebuvo girdėję. Garbė, šlovė ir padėka jai, jau užbaigusiai savo gyvenimo kelią ir vargus.
