VORKUTA

TREMTIES KELIAIS

Antanas Šimėnas

ĮVADAS

1989 m. birželio-liepos mėnesį kartu su Sąjūdžiu organizavome ekspediciją į Komių respubliką tremčių ir kalinimo vietomis. Ekspedicijoje dalyvavo 9 žmonių grupė. Jai daug žinių suteikė Syktyvkaro muziejaus kraštotyrininkas, buvęs tremtinys Anatolijus Smilingis ir veterinarijos daktaras Rimvydas Racėnas, komis Aleksejus Ložkinas, Abezės "Memorialo" pirmininkas, Pečioros "Memorialo" pirmininkas Vladimiras Čiuvanovas, Uchtos "Memorialo" istorikas, muziejininkas Kirilas Sedychas ir A.Koneva, Vorkutos ir Intos "Memorialo" darbuotojai, vietos gyventojai.

1992    m. buvo organizuota į Vorkutą ir jos apylinkes antra ekspedicija, šešių žmonių grupė iš buvusių Vorkutos lagerių kalinių, dalyvaujant Skirmantui Pabedinskui.

1993    m. kaip Lietuvos atstovas dalyvavau statant Vorkutoje paminklą, kurį 1993 m. rugpjūčio 30 d. pašventino ir atidengė monsinjoras Jonas Juodelis, Šv.Petro ir Povilo bažnyčios klebonas.

NEPALAUŽĖ LIETUVIŲ ŽIAURI KOMIJOS ŽEMĖ

Kas tas Komijos kraštas? Tai neįžengiamų miškų, pelkių ir tundrų kraštas, kur užpoliarinėje dalyje vyrauja šalčiai 50-60 laipsnių žemiau nulio, su vėjais ir žiauriomis pūgomis.

Dar caro laikais tai buvo "puiki" tremties vieta. S.Matulaitis savo atsiminimuose rašė, kad 1899 m. buvo ištremtas į Ust Sysolską (dabar Syktyvkaras). Bolševikai jau nuo 1929 m. masiškai pradėjo kurti konclagerių sistemą, ėmė tremti žmones iš Sovietų sąjungos kampelių.

Masiški trėmimai į Komiją prasidėjo jau 1930 m. Tai pirmosios Rusijos kolektyvizacijos aukos. 1939 m. atsirado nauji tremtiniai - rytinių Lenkijos rajonų piliečiai. 1941 m. prasidėjo trėmimai iš Lietuvos. Lietuviai buvo apgyvendinti Vyčegdos baseino viduryje ir aukštupyje. Komijos NKVD archyvų duomenimis, 1941 m. birželio 14-19 d. trėmimų iš Lietuvos metu buvo atvežti apie 1549 žmonės. Birželio pabaigoje ešelonas pasiekė Kotlasą. Tremtiniai iš vagonų buvo perkelti į tris baržas, traukiamas ratinio garvežio "Kadlovik", nes tuo laiku geležinkelio dar nebuvo. Toliau kelionė tęsėsi upėmis.

Komijos teritorija maždaug dešimt kartų didesnė už Lietuvą. Įsivaizduoti ši kraštą galima pravažiavus traukiniu nuo Kotlaso iki Chalmer Ju apie 2000 km.

Didesnės gyvenvietės, tremčių ir lagerių vietovės ir jų charakteristikos:

Čėšartas- nemažas komių kaimas dešiniajame Vyčegdos upės krante, pirmoji Lietuvos tremtinių išlaipinimo vieta. Čia jie rado būrį anksčiau atitremtų lenkų. Išlaipino dvidešimt šeimų, apie aštuoniasdešimt žmonių. Vyrai ir jaunesnės moterys dirbo miško kirtimo darbus Gojago punkte. Į punktą turėdavo išeiti visai savaitei, grįždavo tik šeštadienį. Čėšarto cerkvėje buvo įrengta medžio gaminių dirbtuvė. Buvo atvežta ir keletas žydų šeimų. Dalis pajėgesnių vyrų iš čia buvo mobilizuoti į vadinamą darbo armiją ir išvežti į Vorkutą. Tuo metu Vorkutoje nežmoniškose sąlygose žūdavo ištisi pulkai kalinių. "Trudarmiečiai" gyveno pakenčiamai. Čėšarte tremtiniai krito kaip lapai.

Aikinas- komių kaimas dešiniajame Vyčegdos krante. Šalia kaimo atsirado tranzitinių sandėlių bazė, įsikūrė gyvenvietė. Visą šią vietovę Čėšarto lietuviai net miesteliu vadino. Aikinui turėjo reikšmės geležinkelis ir jo atšaka iki prieplaukos prie Vyčegdos. Per Aikiną ėjo tiekimas visam Vyčegdos baseinui, pietiniam Komijos rajonui.

Čia buvo nedidelis būrys lietuvių - apie 30-40 žmonių. Darbo sąlygos šiek tiek geresnės. Ir iš Aikino nemažai lietuvių pateko į Vorkutos "trud-armiją". Vėliau jie išsikvietė šeimas. Čia liko tik keletas lietuvių.

Seriogovas - išlaipintos 22 šeimos (apie 60 žmonių). Dauguma tremtinių vasarą gaudydavo rąstus upėje, o žiemą pjaudavo malkas. Nagingesni vyrai dirbo traktorininkais, lokomobilių mašinistais.

Gyvenimas buvo varganas ir alkanas, kaip ir visur. Seriogove veikė druskos ir koklių gamyba, galima buvo pasivogti druskos ir mainyti su

□ Anglių kasykla Intoje

□ 1957 m. 13 šachta Intoje. Iš lagerio paleisti kaliniai prie statybų. III eilėje 1-as iš dešinės Antanas Šimėnas

komiais į produktus. Tik buvo rizikinga: už tai bausdavo 10-čia metų lagerio. Daug vyrų buvo mobilizuota į Vorkutą.

Ibas - tai gaterinio tipo senas komių kaimas, nusidriekęs pagal Vyčegdos intaką Sysole apie 11 km. Daug tremtinių dirbo Rudšoro dervos-terpentino gamyklėlėje, kurią patys pastatė taigoje, už astuonių kilometrų nuo Ibo. Buvo atvežta 37 žmonės, apgyvendinti taigoje, barakuose prie kirtaviečių ir kelmų rovyklių. Aplinkiniai kaimai turtingesni negu kitur. Miškuose daug uogų ir grybų, atsivežtus drabužius keisdavo su vietiniais gyventojais į produktus. Kai 1943 m. vyrus mobilizavo į "darbo armiją", lietuvių bendruomenė sunyko, šeimos išsikėlė į Vorkutą pas vyrus. Čia liko tik dvi šeimos. Jų palikuonys tame kaime ir Syktyvkare gyvena iki šiol.

Slobodos reidas ir kaimas. Reidas - tai palaidai atplukdyto miško rišimo ir tolesnio transportavimo Įmonė. Reidas įsikūrė buvusio lagerio vietoje. Šiandien išnykęs kaimas atsidūręs Syktyvkaro priemiestyje - gigantiško miško perdirbimo kombinato sanitarinėje zonoje. 1941 m. lietuvių atvežė apie 100 šeimų - 365 žmones. Po karo dalis tremtinių iškelti į kitas vietas (Vyringą). Mirtingumas buvo didelis. 1990 m. Sabatauskų ir Babonų šeimų iniciatyva kapinėse pastatytas paminklas lietuviams tremtiniams. Slobodos kaime atitremti gyveno grafas J.Pliateris ir V.Krėvės-Mickevičiaus sesuo Veronika.

Syktyvkaras - Komijos respublikos sostinė. 1926 m. buvo 5000, o dabar virš 200 tūkstančių gyventojų. Dar ir šiandien čia gyvena keliasdešimt 1941 m. ir 1945 m. tremtinių iš Lietuvos palikuonių. Komių kalbos nesigirdi, vien rusų. Per tiek metų komius sugebėjo nutautinti ir nugirdyti. Gana smulkiai kelionę į tremtį ir gyvenimą Syktyvkare aprašo dailininkė Sofija ir Eugenijus Romeriai.

Kortkeroso (komių kalba - "geležinis kalnas") rajonas, įsikūręs ant stataus kairiojo Vyčegdos kranto, apie 50 km nuo Syktyvkaro. Į Vyčegdą įteka Lokčimo upė, davusi pavadinimą Lokčimlagui, įsteigtam 1936 m. Ši vietovė buvo visa apraizgyta lagerių tinklų. Kortkeroso kraštotyros muziejaus įsteigėjo A.Smilingio duomenimis, vien tik Kortkeroso rajone jų buvo apie 35 didesnių ir mažesnių. Lokčymlagas visoje galybėje klestėjo apie penkerius metus. Prasidėjus karui, jo kontingentas buvo skubiai perkeltas statyti Pečioros geležinkelio, nes buvo griežtas Stalino nurodymas per du metus nutiesti geležinkelį iki Vorkutos, kas ir buvo padaryta. Čia buvo išlaipinta lietuvių tremtinių 44 šeimos - 112 žmonių. Įkurta Kortkeroso miško kirtimo įmonė, kuri tebegywoja ir dabar. Lietuvių mirė 17,8 proc., 23,3 proc. liko gyventi Rusijos Federacijoje, kiti grįžo į Lietuvą. Šiandien išlikusi tik Sobono gyvenvietė. Apylinkėse tebegyvena šeši lietuviai ir jų mišrios šeimos. Čia buvo atitremta ir pirmo Lietuvos prezidento A. Stulginskio žmona Ona Stulginskienė. 1954 m. pabaigoje A.Stul-ginskis, paleistas iš Vladimiro kalėjimo, atvyko pas žmoną ir 1956 m. grįžo į Lietuvą. Be lietuvių šiose vietose buvo 1941 m. tremties lenkų. Karo meto tremtinių kapinių neišlikę.

Ust Lokčimo gyvenvietė išsidėsčiusi kairiajame Vyčegdos krante, apie 10 km upe aukštyn nuo Kortkeroso. Tai buvusio Lokčimlago lageris -krovinių sandėliavimo ir perkrovimo bazė. Atvežta 147 tremtiniai iš Lietuvos. Ust Lokčimo mieste liko 65 lietuviai. Pagrindinis darbas buvo medienos plukdymas upe. Čia buvo atitremta Vlado Putvinskio žmona kartu su vieno sūnaus šeima. Ust Lokčime mirė jaunoji Putvinskienė ir du paaugliai sūnūs, senoji Putvinskienė buvo suimta ir žuvo Verchnij Čiovo lageryje. Čia mirtingumas buvo gana didelis. Kapinės, patekę į ūkinės veiklos zoną, sunaikintos. Tačiau atvykę buvę tremtiniai iš Lietuvos 1994 m. birželio mėn. pastatė paminklą. Šiuo' metu čia gyvena du lietuviai ir vienas Lietuvos žydas bei jų mišrių šeimų palikuonys.

Uljanovo "sovchozas" Vyčegdos aukštupyje, Ust Kulono rajone, greta Uljanovo vyrų vienuolyno likučių, netoli Uljanovo kaimo. Buvusio Lokčimlago lageryje buvo išlaipinta ir apgyvendinta 115 tremtinių iš Lietuvos. 1946 m. šiose vietovėse liko tik nedarbingi, valdžia leido patiems ieškotis darbo. Taip Uljanovo "sovchozas" ir išnyko.

Ust Nerno - apie 80 km į rytus nuo Ust Kulono, dešiniajame Vyčegdos krante apie 10 km tęsiasi komių kaimų virtinė, netoli Nemo upės žiočių. Kiekvienas kaimelis turi savo pavadinimą. Kitame upės krante, už kelių kilometrų - centrinė lagerių salyno gyvenvietė. Čia buvo išlaipinta 400 Lietuvos tremtinių. Netoliese Indino kaimas, kur gyveno 1930 m. trėmimo vokiečiai ir čekai. Čia per dieną kelis kartus atskrenda iš Syktyvkaro ir Ust Kulono lėktuvai-biplanai - "kukurūznykai". Kapų nėra išlikę. Čia buvo atitremta poeto Maironio sesuo invalidė Pranciška Mačiulytė, kuri netrukus mirė. Ją globojo Babonų šeima.

Timšeras. Dalį išlaipintų Ust Neme Lietuvos tremtinių varė pėsčius apie 40 km iki atokaus lagerio gyvenvietės^ kuri vadinosi Timšeru. Čia pateko apie 100-150 žmonių. 1941 m. buvo atitremti ir lenkų piliečiai. Jie dirbo miško kirtime ir plukdyme. Tremtinių mirtingumas buvo didelis, nes nebuvo iš ko papildyti valdiško maisto davinio. Šiandien Timšeras palyginti tvarkinga gyvenvietė. Gyvena daug vokiečių nuo 1930 m. trėmimo iš Pavolgio. Atskrenda ir biplanai. Kad gyveno lietuviai, nebeliko jokių žinių.

Lenkai-tremtiniai į šiuos kraštus pateko anksčiau negu lietuviai. Lenkai kariškiai, paimti į nelaisvę, dirbo geležinkelių statyboje. Jau 1930 m. jų buvo daug atvežta tarp Uchtos ir Kožvos prie Pečioros. Lenkų karo belaisvių rankomis Pečioroje pastatytas lageris-ligoninė, buvęs 4-6 km į šiaurę nuo Rybnicos geležinkelio stoties. Ši vietovė pavadinta Lazaretu. Vėliau čia pateko ir lietuvių kalinių. Prie Lazareto pušynėlyje yra kapinės, kur lenkai pastatė paminklą. Šalia lenkų atgulė naemažai ir lietuvių. Lazareto ligoninėje būdavo atliekami bandymai, kaip aklimatizuoti žmones užpoliarės sąlygomis, buvo daromos įvairios injekcijos. Čia buvo įkalintas Vilniaus krašto žydas M.Beginas, po keliasdešimt metų tapęs Izraelio premjeru. Pečioros lageriuose, pagal "Memorialo" pirmininko duomenis, buvo įkalinta apie 30 tūkstančių kalinių. Pasirašius Lenkijos-SSRS 1941 m. liepos 30 d. sutartį, lenkus vežė į Vidurinę Aziją, kur buvo kuriama generolo Anderso armija.

Lietuvos žydai. 1941 m. buvo tremiami ir Lietuvos piliečiai žydai. Yra davinių, kad ištremtų žydų buvo apie 8,3 proc. Jie buvo apgyvendinti Aikino, Slobodos reide, Ust Lokčimo, Uljanovo ir Timšero gyvenvietėse bei Syktyvkare. Po karo jie išvažiavo į Lietuvą, išsibarstė po Rusiją, dauguma išvyko į Izraelį. Apie 15 proc. žydų mirė tremtyje ir lageriuose.

Latviai ir estai. Masiškai šių kraštų piliečių, ištremtų į Komiją, nebuvo. 1941 m. trėmimo estų buvo gretimoje Kirovo srityje. Bet lageriuose estų ir latvių buvo nemažai, apie tai byloja Intos rytų kapinėse pastatytas paminklas latviams. To paminklo architektas, buvęs Intos politinis kalinys, vėliau tremtinys Alfredas Godmanis. Paminkle pavaizduota latvė tautiniais rūbais, laikanti siūlų kamuoliuką, kuris rieda į vakarus, ir užrašas "Dzimtinei". Tas paminklas 1956 m. buvo surinktas per vieną naktį. Vėliau piktų rankų nugriautas, o 1989 m. iškilmingai atstatytas. A.Godmanis suprojektavo Intos miesto vandentiekio bokštą ir pastatų. Estai kol kas Komijoje dar nieko neįamžino.

Vokiečiai.Komijos lageriuose buvo daug vokiečių - karo belaisvių ir kalinių-civilių gyventojų, nuteistų iki 1949 m. Vokietijos Demokratinės respublikos susikūrimo. Vorkutoje buvo atvežtų ir Pavolgio vokiečių. Pirmieji vokiečiai buvo atitremti 1930 m. iš pietų Ukrainos ir šiaurės Krymo stepių. 1932-33 m. Pavolgio vokiečius trėmė Į neįžengiamus miškus, į Vaivože-Pomozdine-Veslianoje rajonų trikampį. Čia buvo įkurta keletas suklestėjusių kolūkių. Ketvirta grupė buvo tremta 1944 m. pabaigoje iš Ukrainos. Su jais ir ukrainiečių, nereiškusių priešiškumo vokiečiams per okupacijos laikotarpį. Daug vokiečių buvo paimta į Vorkutos anglių kasyklas, į darbo armiją. Jie buvo laikomi uždarose zonose. Į Komiją jų ištremta apie 3-4 tūkstančius. Net Vorkutos miesto antrame rajone buvo gyvenvietė, pavadinta "Nemeckij posiolok". Man teko dirbti su vokiečiais 8-oje anglių kasykloje nuo 1949 m. pradžios iki 1950 m. Vėliau daug jų emigravo į Vokietiją tiesiai iš Komijos.

LIETUVIAI PERMĖS KOMIŲ ŽEMĖJE

Į pietus nuo Vyčegdos aukštupio kairiųjų intakų, už poros dešimčių kilometrų, prasideda takoskyra - Karnos upės baseinas. Dar ir dabar išlikęs kanalas, jungiantis upes - Šiaurės ir Pietų Kelturas, Vyčegdos ir Karnos intakus. Šis kanalas iškastas dar Kotrynos II laikais. Čia plyti Permės Komių autonominė apygarda su sostine Kudymkaru. Komių zyrėnų gyventojai į "platųjį pasaulį" keliauja per Syktyvkarą Pečioros geležinkeliu.

Į Permės Komių kraštą 1945 m. liepos-rugpjūčio mėn. buvo atitremti du ešelonai lietuvių, apie 2,5-3 tūkstančius žmonių. Juos patalpino į šiaurę nuo Kudymkaro-Jurlos, Kosos, Juksiejavo, Gainų miško ruošos įmonių gyvenvietėse.

į rytus nuo šių vietų apie 100-150 km, Sosva ir Gari gyvenviečių apylinkėse buvo lageriai, kuriuose kalinti 1941 m. birželio mėn. trėmimo vyrai, atskirti nuo šeimų. Čia jų buvo apie 800, kurių dauguma išmirė. Čia kalėjo ir 1942 m. sušaudytas prof.Pranas Dovydaitis.

1941-1945 M. FILTRACIJA KOMIJOS LAGERIUOSE

Lietuva dar buvo vokiečių okupuota, o Sovietų sąjungos NKVD jau planavo tremtis ir areštus. Vos įkėlę kojas į Lietuvą, pradėjo juodą darbą. 1944-1945 m. buvo dar viena tarpinė būsena: žmones suimdavo, laikydavo kalėjimuose, etapais veždavo į lagerius, nemažai į Komiją, Archangelsko sritį, metus-pusantrų išlaikydavo be teismo ir... lyg niekur nieko paleisdavo namo neatsiprašę, tik prigrasinę nepasakoti, kur buvo, ką matė, ką valgė ir t.t. Ešelonas su tokiais suimtaisiais 1945 m. rugsėjo mėn. atvyko į Vorkutą. Man teko vėliau su kai kuriais susitikti lageryje, kuriems dėl viso pikto buvo OSO duota 7-10 metų lagerio. Apie tai rašo V.Šarka savo atsiminimuose "Pragaro turguje".

Filtracija buvo tik pretekstas greitai "pametėti" vergų Vorkutos anglies kasykloms. Jų 1945 m. buvo "pametėta" į visus Tarybų Sąjungos kampelius, į Pamaskvio ir Donbaso baseinus.

1945 METŲ TREMTIS

Kartu su filtracija prasidėjo žmonių trėmimas. 1945 m. balandžio mėn. Kaune buvo sudarytas ir išsiųstas į Tadžikiją tremtinių ešelonas. Tarp jų daug lietuvių šeimų su vokiškos kilmės pavardėmis, surinktų iš visos Lietuvos. Liepos mėn. pabaigoje iš Lietuvos išsiunčiami du ešelonai: vienas į Komių-Zyrėnų kraštą (centras Syktyvkaras), kitas į Permės komių kraštą (centras Kudymkaras). Pirmasis iš vakarų Lietuvos, antrasis iš Dzūkijos.

Tremtiniai dirbo miško kirtimo ir plukdymo darbus, buvo siunčiami šienauti prie Kožvos upės.

Andronovas-Kanašoras. Dalis žmonių, plaukusių baržomis, buvo išlaipinti Andronovo gyvenvietėje, prigludusioje prie Pečioros krantų. Tremtinius išskirstė: vienus (apie 100-150 žmonių) paliko Andronove, o kitus (apie 70-90) apgyvendino už 3-4 km Kanašoro gyvenvietėje.

Troicko-Pečiorsko apylinkės. Tremtinius (apie 300 žmonių), numatytus apgyvendinti Troicko-Pečiorsko apylinkėse, Kožvos prieplaukoje sulaipino į keleivinius garlaivius. Nusekusioje upėje Dutuvo apylinkėse laivas užplaukė ant seklumos. Viacko kaimelyje tremtinius iškėlė į krantą. Dvi savaites prastovėjus lietuje, dėl atvėsusių orų rugpjūčio viduryje ke-

□ Komija, Učeska Ustje-Liaga

□ Vorkutos centras žiemos metu, Leningrado gatvė

lionės vargų neatlaikė ir mirė keletas mažų vaikų ir senelių. Čekistinė valdžia į tremtinius žiūrėjo kaip į vergus. Neilgai jie plaukė, vėl nusėdo vanduo, ir turėjo sustoti ties Skaliapu. Pakeliui dalį žmonių išlaipino nedidelėse Mitrofano ir Splavbarako gyvenvietėse. Po niūriu rudens dangumi čia mirė 12 žmonių. Likusieji buvo paskirstyti Padeivano, Prokovičbožo, Paljų, Antonovo ir Maksimo gyvenvietėse.

Ust Liaga-Levadai. Tai dvi gyvenvietės priešinguose Pečioros krantuose, 45 km į pietus nuo rajono centro Troicko Pečiorsko. Darbingus tremtinius apgyvendino Ust Liagoje. Levaduose įkurdino daugiavaikes šeimas, senus žmones, kurie negalėjo kirsti miško.

1930 m. šiose vietose buvo apgyvendinti Dono kazokai tremtiniai, kurių likę gyvi vyrai 1941 m. buvo mobilizuoti į karą, o 1946 m. tremtis visiems panaikinta. Karui prasidėjus, buvo atgabenti Besarabijos rumunai ir moldavai. 1930-1933 m. buvo atitremti ir Ukrainos vokiečiai kolonistai. Kapinėse palaidota apie 20 lietuvių.

Miškinjolė. Tai medkirčių gyvenvietė, 12 km aukščiau nuo Bolšaja Liagos upės žiočių. Ją pradėjo statyti 1948 m. Gečų šeima. Miškinjolė sparčiai augo, pralenkdama Ust Liagą. Į Miškinjolę atsikėlė apie 50 lietuvių ir ilgam apsigyveno.

Svarbiausi darbai - miško kirtimas ir medienos plukdymas pavasario polaidžio metu. Ši gyvenvietė dar tebegyvuoja, kelios lietuvių šeimos.

Bolšaja Liaga. Tai kirtėjų ir plukdytojų gyvenvietė, kurią 1941 m. žiemą pradėjo statyti vokiečių tremtinių jaunimas. Maisto davinys menkas, su pasauliu susisiekimo jokio, tad iš 80 žmonių pavasario sulaukė vos 20. Atvykę lietuviai rado pastatytą baraką, arklides ir pagalbinį pastatėlį.

Naujieji tremtiniai pastatė kepyklą, sandėlį, parduotuvę, pirtį, rūbų džiovyklą, darbo įrankių taisyklą ir didelį baraką. Žiemą miškas buvo kertamas ir sandėliuojamas. Pavasarį medieną plukdydavo iki Pečioros. Čia buvo apie 50-70 lietuvių tremtinių. Dar ir dabar gyvena keletas lietuvių. Čia komendantas Pustinas aršiai kovojo už ateizmą, atimdamas maldaknyges ir sudegindamas.

Ledavai. Tai sena ir dabar ištuštėjusi gyvenvietė kairiajame Pečioros upės krante. Statyta įvairių tautybių tremtinių. Ši vieta nuo seno buvo pagarsėjusi blogiu. Karo metu per trumpą laiką išmirė 1500 rumunų ir moldavų. Nuo 1930 m. buvo tremti Rusijos kazokai ir Ukrainos vokiečiai. Gyvi likę lietuviai išsikėlė.

Ust Iljičius. Tai trijų kilometrų ilgio senas komių kaimas, administracinis centras dešiniajame Iljičiaus upės krante, santakoje su Pečiora. Tai galutinis tremtinių išlaipinimo punktas Pečioros aukštupyje, net komių akimis - gilus užkampis. Nuo čia netoli iki Pečioros-Vyčegdos baseinų takoskyros. Vyčegdos pakrantėse vargo 1941 m. tremtiniai iš Lietuvos. Ust Iljičiuje iš trisdešimties šeimų liko vos kelios šeimos.

Padeivanas. Tipiška medkirčių gyvenvietė dešiniajame Iljičiaus upės krante, 12 km nuo žiočių. Ją pastatė apie 1930 m. Rusijos tremtiniai kazokai, Krymo totoriai, čečėnai. Gyvenvietės įkūrėjai beveik visi išmirę, nes buvo atvežti žiemą. 1941 m. iš Karelijos, iš pafrontės buvo atkelta apie 2000 vokiečių. Jiems tai antroji tremtis. 1942 m. žiemą, išsekus maisto atsargoms ir dėl stiprių šalčių dauguma jų išmirė, ypač vaikai ir seneliai.

Prokovičbožas įsikūręs 7 km Iljičiaus upe aukštyn. Nykstant Padeiva-no gyvenvietei, čia pradėjo keltis šeima po šeimos, o 1945 m. persikėlė visi. Kiek atvežta lietuvių, nėra tiksliai žinoma. Pastačius klubą, jo vedėja buvo paskirta Aldona Šlepetytė. Ji subūrė gražų saviveiklininkų kolektyvą, kuris dainavo ir šoko lietuviškus šokius. Apie tai rašė komių spauda. Šiuo metu gyvena kelios mišrios lietuvių šeimos.

Troicko-Pečiorskas. Tai Pečioros aukštupio (trečdalio Lietuvos dydžio) sostinė. Jau iki karo gyveno daug komių. Troicko-Pečiorskas išsidėstęs Pečioros ir Mylvos upių santakoje, kairiuose jų krantuose. Priemiesčiai: Zarečje, Zapane, Zatonas, Ambarai. Šiandien mieste, į kurį nutiestas geležinkelis iš Uchtos, yra didelis aerouostas. Nuo 1930 m. čia privežė įvairių tautybių tremtinių, o 1945 m. gruodyje ir lietuvių, daug moterų. Ir šiuo metu sutinkami lietuviai. Čia gyvena Jonas Jurpalis. Yra išlikę ir lietuvių kapų.

PIRMIEJI LAGERIAI KOMIŲ ŽEMĖJE

1929 m. rugpjūčio 21 d. po ilgos ir sunkios kelionės iš Solovkų salos, įveikę Baltąją ir Barenco jūrą, pakilę aukštyn Pečioros, Ižmos ir Uchtos upėmis, prie Čibju upelio sustojo kalinių etapas. Tai buvo Uchtos ekspedicija, kuri turėjo pradėti žemės gelmių turtų gavybą, ir buvo pavadinta Uchtpečlagu.

Tai ištisa imperija: pietuose siekė Syktyvkarą (Verehnij ir Nižnij Čovų lageriai), o šiaurėje - Vaigačo salą, Barenco ir Karos jūrų sandūroje, kur taip pat buvo didelis lageris. Uchtpečlago monstrą buvo sunku valdyti, 1937 m. gruodžio 28 d. jis buvo suskirstytas į padalinius: Vorkutos kasyklos ir jų 80 km siaurasis geležinkelis iki Usos upės, Intos anglies geologinė žvalgyba, plačiojo geležinkelio nuo Kožvos iki Vorkutos statyba, žemės ūkio lageris "Kočmes", elnių auginimo ūkis ir krovinių perkrovimo punktas Adžvovom atiteko Vorkutlagui.

Pečlagui teko anglių kasykla Jedžyt Kyrta, penktoji žvalgybinė naftos verslovė. Pečlago valdyba buvo Kožvoje. Uchtižcmlagui atiteko pirmoji naftos verslovė Čibju, trečioji Jearegoje, ketvirtoji Krutoje, trys radžio verslovės Vodnyje, asfalto kasykla, Uchtos ir Sedju žemės ūkio lageriai. Vėliau Uchtižemlago valdos praplėstos Pečlago sąskaita.

Ustvymlagui priklausė plačiojo geležinkelio tiesimas nuo Kotlaso iki Čibju, miško kirtimo lageriai Vymės upės baseine, krovinių transportavimas iš Aikino į Uchtą (kai dar nebuvo geležinkelio), žemės ūkio lageris "Kiltovo". Valdyba buvo Vožajolyje, netoli Knižpogosto. Jau po karo iš Vorkutlago ir Pečzeldorlago (valdyba Abezėje) išsiskyrė Minlagas (valdyba Intoje), iš Ustvymlago- Sevželvorlagas. Be to, atsirado Priepoliarės lagerių valdyba, tiesusi geležinkelio atšaką per Labytnangus Salechardo link.

1937-1941 m. gyvavo Lokčimlagas. Jo valdybos centras - Pezmogo gyvenvietė, dabar vadinama Adžeronu. Jo valdos driekėsi nuo Kortkeroso iki Pomozdino Vyčegdos baseine. Čia buvo apie 70 lagerių ir lageriukų. Su lietuviais jis siejosi tuo, kad 1941 m. Lietuvos tremtinių dauguma buvo apgyvendinti būtent tuščiuose Lokčimlago barakuose. Kaliniai, prieš atvežant tremtinius, buvo skubiai išsiųsti baigti tiesti Pečioros geležinkelio, kuris, kilus karui, pasidarė ypač svarbus, netekus Donbaso.

Prie Vorkutos tundroje 1937-1938 m. buvo šaudomi žmonės. Kaliniai buvo laikomi Vorkutos "Kirpičnyj" kalėjime (ten buvo persiuntimo punktas), iš kur po 60 kalinių grupėmis buvo siunčiami neva į Vorkutos šachtas. Jie būdavo nuvaromi į tundrą tarp sopkų ir sušaudomi. Ši karuselė sukosi net ir prasidėjus karui. Tam darbui vadovavo iš Maskvos asmeniškai Stalino atsiųstas v.ltn. Aleksandras Kašketin. Tai buvo baisus žmogus, sadistas.

UCHTOS LAGERIAI

Jau XVII a. buvo žinoma, kad Uchtos apylinkėse esama naftos. Tai išgirdęs iš caro Petro I, savo knygoje "Šiaurės ir Rytų Totoriai", išleistoje 1692 m., paskelbė olandas Vitsonas 1745 m. Archangelsko verslininkas F.Priadunovas įrengė naftos verslove prie Čibju upelio ir per metus išgaudavo iki 4000 pūdų naftos. Vėliau verslovė sunyko, ir tik XII a. viduryje žinomas Rusijos verslininkas Michailas Sidorovas vėl ją atstatė, gamindamas po dešimt tūkstančių pūdų žibalo per metus. Minis Sidorovui, versloves eksploatavo kelios bendrovės, pavadintos Gansbergo dukterų vardais. 15 metų Gansbergas darbavosi Uchtos miškuose, kol kilo Rusijos pilietinis karas. Apie 1920 m. vietos gyventojas Gavrilas Semiaškinas bandė vieną verslovę atgaivinti, bet dėl žiaurių gamtinių sąlygų neilgam. Galų gale Uchta sulaukė žmonių antplūdžio: ne nuotykių ieškotojų ar verslininkų, o kalinių. Naftos gavyba prasidėjo nuo lagerių statybos. Lagerių istorija Komių žemėje ir prasidėjo nuo Uchtos, nuo Čibju upelio žiočių.

Kaliniai Volgos burliokų papročiu sunkiai pakrautas valtis tempė 400 km, Ižmos upe 12 km, Uchtos upe 21 km. Kaliniai nežmoniškomis sąlygomis būdu turėjo sukurti turtų gamybos pramonę.

1932    m. lapkričio 19 d. VKP (b) CK politinis biuras, asmeniškai dalyvaujant Stalinui, priima nutarimą "Apie Uchtos-Pečioros tresto organizavimą". Tuo nutarimu numatyti darbai teritorijoje, kurios plotas prilygsta dviem Prancūzijom. Taip buvo įkurtas Upitlagas (Uchto-Pečiorskij ispravitelno-trudavoj lager), paprastai vadinamas Uchtpečlagu. Geležinkelio statyboje vėliau dirbo ir žuvo nemažai baltijiečių, ypač daug lenkų kariškių.

1933    m. liepos 1 d. Uchtpečlage buvo 19944 kalinių. Be jų komendantų įskaitoje buvo 1175 kolonizuoti (išleisti iš lagerio zonos), 1647 neturintys pasų tremtiniai ir tik 731 (3,2 proc.) laisvai samdomi, daugiausia buvę kaliniai.

1934    m. Uchtpečlago įskaitoje buvo 24175 žmonės. Ypač ji "klestėjo" pokario metais, kai lagerius papildė didelis kalinių srautas iš Baltijos šalių ir vakarų Ukrainos.

"Memorialo" Uchtos skyriaus duomenimis, Uchtžemlago valdybos lageriuose apie 1950 m. vienu metu buvo iki 15-20 tūkstančių kalinių, kas dešimtas buvo iš Lietuvos. Lageris N, vadinamas "peresilka", buvo Uchtos pašonėje. Iš čia etapai buvo nukreipiami į kitus lagerius. Pačioje Uchtoje buvo lageris Nr.14, aptarnaujantis naftos perdirbimo gamyklą. Daugiausia lagerių buvo pagal kelią į Vaivožą. Be naftos verslovių čia buvo plytų fabrikas - 13-as olpas-lageris. 12-as olpas-žemės ūkio lageris - aptarnaujamas daugiausia moterį}. Kati: Sedju, Lek Keme, 1-as ir 2-as Kinjoleja (Į šiaurę nuo Vaivožo), 1-as, 2-as ir 3-as Nibelija. Daug lageriukų buvo miško kirtimui. Kalėję Uchtos lageriuose, girdėjo apie verslovę 2, vadinamą Vodnu. Čia iš žemės gelmių gręžiniais buvo išgaunamas radioaktyvus, karčiai sūrus vanduo, kuriame buvo daug radžio. Tiriant tokio vandens poveikį žmogaus sveikatai, buvo atliekami bandymai su kaliniais. Šį vandenį švirkštu net į veną jiems leisdavo. Žmonės mirdavo vėžiu.

VORKUTLAGAS

Vorkutstrojaus ir Vorkutlago kaliniai ant amžino įšalo susirentė sau lagerius, iškasė anglių kasyklas, pastatė Vorkutos miestą, nutiesė geležinkelį. Didžiulį Vorkutos kompleksą sukūrė kaliniai-vergai, o pats miestas stovi ant žmonių kaulų, kaip ir geležinkelis į Vorkutą.

Jau nuo neatmenamų laikų vietiniai klajokliai komiai ir nencai žinojo, kad Vorkutos ir Chalmer Ju upių baseinuose yra juodų degančių akmenų. Apie 1925 m. geologas Černovas tyrė viso Pečioros anglies baseino kontūrus. 1929 m. ekspedicijai, atvykusiai į Uchtos apylinkes, buvo užduotis ištirti Vorkutos anglies klodus ir pradėti gavybą.

Susisiekimas su Vorkutos vietove buvo varganas - tik Pečioros, Usos ir Vorkutos upėmis. Visa veikla buvo pradėta kalinių rankomis ir protu. Upėmis nuo Pečioros reikėjo pakilti prieš srovę 1300 km. Vorkutos gyvenvietė labai sparčiai augo: pradėta statyti 1931 m., jau 1943 m. gavo miesto teises. Tokia sparta pasiekta kalinių vergiško darbo sąskaita. Darbo jėgos buvo tiek, kad 1932 m. liepos 1 d. jau buvo pradėta statyti pirmoji Vorkutos šachta, o liepos 20 d. - antroji šachta. Ši vietovė buvo pavadin-

□ Kunigas Liudas Puzonas ir tėvelis Navickas su apkrikštytais anūkais. Apie 1956-1957 m.

□ Kazimieras Bartašius 1956 m. Vorkutos lagerio anglies kasyklose

 

ta Rudniku. Karo metais labai intensyviai buvo statomos anglių kasyklos Nr.3, 4, 5, 7. Anglies pramonės gavyba buvo pradėta 1934 m. Navigacija Vorkutos upe labai trumpa dėl ankstyvi; šalčių. Žiema tęsdavosi nuo rugsėjo iki birželio mėn. 1935 m. liepos 25 d. buvo atidarytas siaurasis geležinkeliukas 80 km atkarpa iki Usos ir Vorkutos santakos. Žiemą buvo kasama anglis ir pilama į kaupus, o vasarą gabenama iki Usos siauruko, kraunama į baržas ir plukdoma Usa ir Pečiora į jos žemupį laivybos ir garvežių reikalams. 1941 m. nuo Kožvos pradėtas tiesti geležinkelis ir jau 1942 m. pirmas ešelonas anglies išsiųstas iš Vorkutos stoties į tuo laiku vokiečių apsuptą Leningradą.

Pirmas "etapas" prie geležinkelio statybos iš Lietuvos atvarytas 1941 m, o iki to laiko pagrindinė jėga buvo lenkų belaisviai. Paskaičiuota, kad po kiekvienu pabėgiu guli dviejų kalinių palaikai. Lenkus 1941 m. pradėjo evakuoti į gen.Anderso armiją. Jų vieton vežė tūkstančius kalinių iš visos Sovietų Sąjungos, kad būtų įvykdytas Stalino Įsakymas 1942 m. paleisti traukinį į Vorkutą.

Lietuvių Komijoje lageriuose iš pradžių buvo apie 200 žmonių, daugiausia buvę Lietuvos karininkai ir karo mokyklos kursantai. Apie 1942 m. į lagerius pateko tremtinių-lietuvių šeimų nariai, apie 40-60 vyrų. Jau 1944-1945 m. vėl plūstelėjo kalinių iš Lietuvos.

Pačioje Vorkutoje buvo šios šachtos: 1-oji Kapitalinė, 2-oji, 3-oji, 4-oji. Pati pirmoji kasykla - prie Rudniko gyvenvietės - Nr.8. Čia atvyko pirmas kalinių etapas Pečioros-Usos ir Vorkutos upėmis apie 300 kalinių. Likus apie 100 km iki Rudniko, dėl akmenų slenksčių kėlėsi pėsčiomis, kol prasidėjo šalčiai. Kaliniai žiemojo palapinėse ir nuo bado bei šalčio beveik visi išmirė. Tai įvyko 1931 m. Toliau į šiaurę kūrėsi 6-a ir 7-a anglių kasyklos ir kartu šiaurinė gyvenvietė. 1949 m. buvo paleista elektrinė TEC-2, toliau cemento gamykla. Dar toliau kalkynas "Izvestkovyj" - sunkus drausmės lageris, iš kurio retai kas grįždavo gyvas.

Pietinėje Vorkutos dalyje veikė kasyklos Tundrovo Nr.9,10,11 (miek-lyje šachty).

Nuo 1949 m. atsirado griežto režimo lageriai politiniams kaliniams. Jų asmeninės bylos buvo perbrauktos raudona spalva. Reikėjo nešioti numerius ant kairės rankovės, dešinės kojos virš kelio ir kepurės. Mano numeris buvo IC-723. Barakuose ant langų grotos, du laiškai per metus ir rusų kalba. Gerai tiek, kad atskyrė nuo kriminalinių.

Vorkutoje ir aplink Vorkutą buvo 64 įvairaus dydžio lageriai. Žiūrint iš malūnsparnio atrodė kaip žmogaus kaukolė.

CHALMER-JU

Nuo Vorkutos apie 74-80 km į šiaurę, Pai Choj kalnagūbrio papėdėje, ties 68 lygiagrete, yra vietovė Chalmer-Ju (nencų kalba) - upelis. Čia 1945-1947 m. kalinių rankomis pastatytos ir atidengtos dvi anglių kasyklos ir nutiestas geležinkelis. Anksčiau iš Vorkutos žmones gabeno sunkvežimiais. Čia buvo apie 1000 lietuvių kalinių. Pradžioje, kol įrengė lagerį ir barakus, kaliniai gyveno palapinėse. Kol dirbdavo paviršiuje, gaudavo trečdalį davinio - 0,5 kg duonos, todėl kilo badas ir daug žmonių išmirė.

Vėliau, pastačius anglių kasyklas ir lagerį, pastoviai būdavo apie 2000 kalinių. Kasyklos šlapios, plonas sluoksnis anglies, vidutiniškai 60 cm ir labai statūs anglies sluoksniai, dėl ko dažnai kildavo griūtys. 1953-54 m. žiemą žuvo 15 žmonių.

USTVYMLAGAS

Tai vienas seniausių lagerių trestų Komių žemėje. Valdybos centras buvo Vožajolio gyvenvietėje, kiek į šiaurę nuo Kniažpogosto. Jo valdos apėmė didžiulius Komijos pietinės dalies plotus. Vierchnij ir Nižnij Čiovo lageriai prie Syktyvkaro buvo pavaldūs Ustvymlagui. Šiaurėje susisiekė su Uchtlagu maždaug ties Ropčos geležinkelio stotimi. Kaliniai kirto mišką, statė pietinę Pečioros geležinkelio dalį. Per Ustvymlago teritoriją ėjo kalinių ir įrangos tranzito linija, "maitinusi” Uchtpečlagą, kol buvo pastatytas geležinkelis. "Etapai" geležinkeliu būdavo atvežami iki Kotlaso, sulaipinami į baržas ir Vyčegdos upe plukdomi iki santakos su Vymės upe. Ši bent jau pavasarį tiko laivybai, tad pirmiausia krovinius, o kartais ir kalinius šia upe gabendavo iki Kniažpogosto. Toliau būdavo keliaujama garsiuoju Čibju traktu: kalinius iki Uchtos varydavo pėsčius. Išilgai trakto vėliau buvo nutiestas Pečioros geležinkelis. Išvargusiems kaliniams kelis šimtus kilometrų eiti pėstiems buvo labai sunku. Žmonės nakvodavo po atviru dangumi, maistą gaudavo sausu daviniu. Vasarą kankindavo uodai, žiemą - šaltis. Pakeliui daug žūdavo.

Didžiausias kalinių iš Lietuvos antplūdis Ustvymlage, kaip ir visur, buvo po karo.

Pirmosios dalies pabaiga

PATIKSLINIMAI

Skaitydamas "Laisvės kovų archyvo" 20-ajį numerį, 202-ame puslapyje, straipsnelyje "Vladas Karosas-Vilkas", yra toks sakinys: "Pagal G.Gimbutį ir S.Indrašių, jis išdavęs Alberto Nakučio-Viesulo slėptuvę Drobčiūnų miške..."

Aš tokio liudijimo niekam nedaviau ir nerašiau. Norėčiau, kad ši klaida būtų ištaisyta kitame numeryje, nes archyvo medžiaga turi būti teisinga.

Su pagarba Stasys Indrašius Utena, 1997 10 11

 

LKA-20: 132 psl. po nuotrauka turi būti užrašas: "... ir I.Bendinskienė...". Atsiprašome.