Partizanai: Istorija ir dabartis

PARTIZANŲ MIRTIES NUOSPRENDŽIAI: PRASIMANYMAI IR TIKROVĖ

Nijolė Gaškaitė

Visuomenės nuomonės formavimas

Laisvės kovose padėjo galvas dvidešimt tūkstančių nušautų, sudegintų, nusišovusių, susisprogdinusių, nukankintų partizanų. Neliko nei jų kapų, nei vardų: okupantui jie buvo pavojingi ir po žeme. Tačiau ištrinti žmonių atmint} baudėjams nepakako - reikėjo sunaikinti ir tą aureolę, kuri gaubė laisvės kovotojo vardą pasakojimuose, dainose, prisiminimuose. "Kur beeitume šiandien po kaimą, ten visur girdime jaunimą partizanų dainas dainuojant, ir ne tik jaunimą, bet ir mažus vaikus — piemenukus. Tose dainose vėl atgyja seniai žuvę partizanai ir jų darbai, vėl prieš akis stojasi lietuvių tautos dalia. Tai, kas dainos žodžiais mažyčio vaiko lūpose kartojasi, giliai sminga ir į jo sąmonę. Šiandien mažiausias vaikas pasakys, kad bolševikas — tai pabaisa, kad stribas - išgama. Komunisto, istrebitelio ir enkavedisto vardai siejasi su žvėriškumo, dvasinio nuskurdinimo ir niekšiškumo sąvokomis," — rašė partizanas L.Baliukevičius¹.

Todėl, pasibaigus laisvės kovoms, sovietinė propaganda pradėjo kurti priešingą paveikslą.

1959m. balandžio mėn. Lietuvos KP CK biuro nutarimu buvo sukurta speciali redakcija, į kurią įėjo trys KGB operatyviniai darbuotojai. Jų pareiga buvo atrinkti ir parengti medžiagą apie "buržuazinių nacionalistų" nusikaltimus. Netrukus į šį darbą įsitraukė daugelis centrinio aparato ir periferinių KGB organų darbuotojų. Jiems talkino LKP CK Partijos istorijos institutas. Ši medžiaga, "tarpininkaujant patikimiems asmenims iš literatūrinių darbuotojų, buvo perduodama į Lietuvos KP CK arba tiesiai į respublikinių laikraščių redakcijas, kur buvo publikuojama mūsų patikimų asmenų vardu"².

Šių publikacijų tikslas buvo formuoti visuomenės nuomonę apie partizanus kaip apie banditus ir nekaltų žmonių žudikus.

1959-1960m. vien respublikiniuose laikraščiuose buvo išspausdinti 452 straipsniai ir dokumentinės apybraižos, organizuota 30 radijo laidų (6 iš jų užsieniui), sukurtos dvi kino apybraižos ir 5 kino žurnalai (viename iš jų Tauro apyg. ir Lietuvos Išlaisvinimo komiteto įkūrėjas kun. A.Ylius pavaizduotas kapojantis žmonėms galvas). Pradėtos leisti knygos apie "buržuazinius nacionalistus", prie LSSR Mokslų Akademijos sukurta redakcija išleido seriją knygų "Faktai kaltina" ir kt.

Kun. J.Lelešius, partizanų kapelionas Grafas, šiose publikacijose vaizduojamas deginęs ant aukų kaktų penkiakampes. Nors nebuvo rasta nei tokių nukentėjusiųjų, nei inkvizicijos įrankių, tačiau įrodymams pakako vienintelio pasidavusio stribams liudininko - buvusio partizano B.Budrio. Po daugelio metų šmeižikas parašys: "Ateidavo (kun. J.Lelešius), kad laikytų mišias, pasakytų pamokslėlį. Apie kokius nors žiaurumus ar niekšybes iš jo pusės negali būti jokios kalbos.. Išvis tie parodymai 1949m. neverti nei sutrūnijusio grašio. Tai rezultatas badu marinamo vienutėje ir nardinamo po vandeniu surištomis rankomis ir kojomis. Apie tai turėtų papasakoti kapitonas Sasnickis, tuometinis tardytojas.."³.

Daugelio partizanų "nusikaltimų" įrodymai buvo panašiai išgaunami. Suimtas, tardomas ir kankinamas partizanas galėjo prisipažinti būtus ir nebūtus dalykus. Tardytojo verčiamas, naiviai sutikdavo, kad jo būrio partizanai (dažniausiai jau žuvę ar dar nesugauti) yra nušovę vieną ar kitą tose apylinkėse nužudytą asmenį. Taip čekistai įvykdydavo savo planus - atskleisdavo neišaiškintą nusikaltimą, apkaltindavo partizanus šiurpiais nusikaltimais, kartais tuo pridengdami savo sėbrų nusikaltimus. O kartais palūžęs, tapęs išdaviku suimtasis, norėdamas įsiteikti naujiems šeimininkams, šlykščiai meluodavo ir šmeiždavo buvusius kovos draugus.

Partizano - bandito įvaizdžio visuomenėje formavimas nesiliovė per visą okupaciją. Jau Atgimimo metu, 1987m, KGB informavo, kad pagal jų pateiktą medžiagą išspausdinta keliasdešimt straipsnių, parengtos 8 radijo laidos, 16 KGB vadovų davė interviu žurnalistams⁴. 1990m., šiek tiek prasivėrus archyvų slaptumo skraistei, kaip kontrpriemonė Lietuvos MA Istorijos instituto mokslininkų ketinimams tirti KGB archyvinę medžiagą, nurodoma SSRS KGB ryšių su visuomene centrui, "Z" valdybai ir LSSR KGB parengti "alternatyvų leidinį apie nacionalistinį pogrindį" su atitinkamais komentarais⁵.

Šie ilgą laiką vieninteliai, o Atgimimo laikais - alternatyvūs leidiniai, penkiasdešimt metų kartodami savaip traktuojamus ir interpretuojamus, o kartais klastojamus faktus, kalte įkalė į galvas, kad šiurpiausius pokario nusikaltimus padarė ne baudėjai iš okupacinių represinių struktūrų, o partizanai. Dažnas inteligentas, pripažindamas partizanų beviltišką heroizmą, linkęs ir šiandien atsiprašinėti už "nekaltai pralietą kraują": 'Tai tamsiausias ginkluotos rezistencijos šešėlis, daugelio žmonių sąmonėje lydintis ją net ligi šiol"⁶. Todėl šių dienų Lietuvoje oficialioji istoriografija mieliau tyrinėja pasyviąją rezistenciją, nei partizanų laisvės kovas, visai pamiršdama, kad tautos teisę į savigyną garantuoja visos tarptautinės chartijos, deklaracijos ir konvencijos. Savigynos formos - nesmurtinės rezistencijos ar ginkluotos kovos — pasirinkimą dažniausiai nulemia konkreti situacija. "Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo - kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga", — rašoma Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcijos projekte⁷. "Jeigu nėra aukštesnio vadovavimo, savarankiški kariuomenės dalinių, savaveiksmių ginkluotų formuočių ir piliečių kovos veiksmai yra teisėti"

Tokius kovos veiksmus vykdė Lietuvos partizanai, ir ne jų kaltė, kad kova užsitęsė dešimtį metų ir nebuvo apvainikuota valstybės atstatymu. Jei ši kova būtų vainikuota pergale, niekas neminėtų nekaltų aukų, kurios neišvengiamos jokiame kare. Kaip dabar neminimos Drezdeno bombardavimo aukos, Prancūzijos "maki" nužudyti kolaborantai, kaip neminimi raudonųjų partizanų nusikaltimai.

Žuvusiųjų skaičius ir socialinės kategorijos

Kol nėra žuvusiųjų vardynų, tenka remtis išlikusiais archyviniais dokumentais. KGB ataskaitose nurodyti tiek žuvusių partizanų, tiek ir nuo jų rankos kritusiųjų asmenų skaičiai. Lietuvos miškuose ir laukuose krito 20,1 tūkst. partizanų⁸. Į šį skaičių neįeina nukankinti užmušti kalėjimuose, žuvę lageriuose ir tremtyje. Ar tikslus šis skaičius, kiek į jį įtraukta nekaltai baudėjų nužudytų civilių (sudegintų savo sodybose, nušautų, panašiai kaip Gaidžių šeima Zarasų krašte, ar atsitiktinai nužudytų, kaip Raišupio km. paauglė vokietaitė⁹) - kol kas dar niekas neatsakys. Dar tik penketas metų, kai į viešumą kyla kraupios istorijos, atkasami sužaloti nužudytųjų palaikai, kai kur net kalkėmis apiberti kad niekas nebenustatytų, kaip jie žuvo. Visi šie žuvusieji MGB ataskaitose pavadinti "banditais". Tačiau ataskaitose pateikiami ir "savi" nuostoliai.

1953m. Lietuvos SSR KGB 4-os valdybos viršininko Raslano pažymoje nurodyta, kad nuo 1944 07 iki 1953 10 partizanai savo išpuoliuose sunaikino 12,9 tūkst asmenų¹⁰. Nors šis skaičius neiššifruotas, iš išlikusių detalesnių kasmetinių ataskaitų matyti kad į šį skaičių įėjo tiek civiliai tiek kariškiai -NKVD kareiviai enkavedistai milicininkai stribai ginkluoti partaktyvistai ir kt.

Ar galima pasikliauti MGB statistika? Partizanų nužudytųjų asmenų skaičius kas kartą būdavo nurodomas vis didesnis 1957m. rašoma, kad per minėtą laikotarpį "banditai" nužudė 15 tūkst kaimo partaktyvistų ir kolūkiečių¹¹. Dar vėliau, kai nukentėjusių nuo "buržuazinių nacionalistų" šeimoms pradėtos taikyti socialinės lengvatos, šis skaičius išaugo iki 18 tūkst.

Jau pirminiame dokumente matyti kad 12,9 tūkst. yra netikslus skaičius. Išdėstant pamečiui, nurodoma, kad 1945m. partizanai nužudė 3419 asmenų. Tuo tarpu detalioje 1945m. ataskaitoje tėra 2419 asmenų. Atrodytų, kad siunčiant ataskaitas į Maskvą, jos buvo koreguojamos - svarbu, ką reikėjo įrodyti. Ant kai kurių dokumentų, kur nurodomi žuvę kariškiai ar stribai, dažnai užrašytos rezoliucijos: per daug dideli nuostoliai. Todėl tikslių duomenų apie žuvusius NKVD kariuomenės kariškius ar stribus taip pat nėra. Ne tik todėl, kad totalitarinėje Sovietų Sąjungoje net savi kareiviai visada buvo tik "patrankų mėsa", neverta detalesnės apskaitos. Kuriamam šlovingos Raudonosios armijos ir didvyrių "liaudies gynėjų" įvaizdžiui naudingiau buvo parodyti mažesnį nukautų kareivių skaičių (kaip dabar daroma Čečėnijoje). Mažu kareivių skaičiumi sunaikinus daug "banditų", buvo galima tikėtis pagyrimų ir apdovanojimų. Bet bene svarbiausia priežastis, dėl kurios statistinėse ataskaitose neišskiriami kariškiai yra noras įteisinti klasių kovos mitą, ty. pasipriešinimą okupacijai pavaizduoti ne kaip kovą su svetimos valstybės kariuomene, o kaip pačių lietuvių tarpusavio žudynes ir "buožių" kerštą socialistinės santvarkos kūrėjams. Šis mitas eskaluojamas iki šiol. Šiam mitui pagrįsti naudinga mažinti partizanų nukautų kariškių skaičių ir didinti "beginkles" aukas.

Detalesnėse metinėse ataskaitose nesutampa ir žuvusių stribų skaičius: pavyzdžiui 1946m. nurodyta, kad jų nukauta 165, kitur - 104 ^12,13. Įvairiose ataskaitose skirtingi ir žuvusių partaktyvistų skaičiai (1945m. vienur — 447, kitur - 575 asmenys).

Žvelgiant į MGB statistiką laiko mastu, matyti, kad 1944-1945m. buvo baisūs raudonojo teroro metai 1944-1945m. partizanų (ar prie jų priskirtų asmenų) nužudyta keturis kartus daugiau nei okupantų. Ir tik atsakydami į nežabotą terorą, 1946-1947m. partizanai nukauna 12 karto daugiau okupantų bei jų talkininkų. Vėliau šis santykis vėl pakrypsta partizanų nenaudai Okupacinės kariuomenės vykdytos masinės žudynės 1944-1945m. kaip tik ir paneigia klasių kovos mitą. Tik patyrus šį baisų terorą, prasidėjo negailestinga kova su kolaborantais. Partizanai nustojo rašyti kreipimusis "į brolius lietuvius — stribukus" ir kviesti juos apsigalvoti. 1945m vienos partizanų akcijos metu žūdavo vidutiniškai tik 0,1 žmogaus, o 1948-1949m. šis rodiklis buvo aukščiausias ir siekė 1,8-1,6 žmogaus. Vadinasi tik okupantų teroras išprovokavo partizanų smurto aktus, o ne atvirkščiai.

Detaliose 1945 ir 1946m. ataskaitose, be partizanų nužudytų kariškių, stribų, partaktyvistų bei milicininkų, nurodytos "kitos žmogžudystės"¹⁴. Šios "kitos žmogžudystės" sudaro 25 proc. bendro žuvusiųjų skaičiaus. Kadangi visus žudymus ir plėšimus po karo kaimuose ir miestuose registravo ta pati žinyba - NKVD kovos su banditizmu skyrius, galima manyti kad partizanų apskaiton buvo nurašomi ne tik jų įvykdyti teroro aktai bet apskritai visos pokario žmogžudystės.

Minėtoje Raslano pažymoje iš bendro pokaryje partizanų nužudytųjų asmenų skaičiaus išskirti tik "sovietiniai partaktyvistai", o nuo 1949m. - kolūkiečiai Jų atitinkamai nužudyta per visą laikotarpį 2 ir 0,59 tūkst.

"Sovietiniai partaktyvistai" buvo tam tikra politinė-socialinė kategorija. Ji susiformavo Lietuvoje 1944m. rugpjūtyje, įkūrus paramos grupes stribams ¹⁵. Partaktyvistai būdavo pasitelkiami vykdant įvairias akcijas prieš partizanus, tačiau pagrindinis jų uždavinys buvo diegti kaime okupacinę valdžią ir besąlygiškai vykdyti kompartijos politiką. Specialios partaktyvistų grupės būdavo apginkluojamos ir suburiamos ir vėlesniais laikais, pavyzdžiui kolchozų apsaugai. Ginkluotų partaktyvistų skaičius siekė 6-7 tūkst asmenų. 1947m A.Sniečkaus nurodymu buvo apginkluotas valsčių ir apylinkių sovietinis par-taktyvas¹⁶. Kovai su partizanais buvo mobilizuotas ir komjaunimas: "Ginkluotuose būriuose būtina dalyvauti visiems komjaunuoliams, galintiems nešioti ginklą", - buvo nurodyta VLKJS CK biuro nutarime¹⁷. Ginklai buvo išduoti visiems kompartijos ir komjaunimo sekretoriams, pavaduotojams ir instruktoriams, apylinkių pirmininkams, visų lygių deputatams, kolchozų, sovchozų pirmininkams ir brigadininkams, net eiliniams kolūkiečiams. Nors 1953m. sumažinamas skaičius asmenų, kuriems pagal pareigas skiriamas ginklas, tačiau net 1957m. tuose rajonuose, kur dar yra nors vienas partizanas, aktyviems "socialistinės santvarkos kūrėjams" ginklai privalomi Tad MVD ataskaitose išskirtus sovietinius partaktyvistus be išlygų turime laikyti ginkluotais kovų subjektais, o ne civiliais gyventojais ir "nekaltomis aukomis". Jei civiliais kaimo gyventojais laikytume visus kolūkiečius (nepaisant, kad dalis jų taip pat buvo ginkluoti), tai jų skaičius nuo 1949m. sudarytų tik 31 proc. viso nužudytųjų skaičiaus. Taikant šį procentą ikikolchoziniam laikotarpiui, su didesne ar mažesne paklaida, išeitų, kad nuo partizanų rankos per visą laiką yra žuvę apie 4 tūksL kaimo gyventojų. Į šį skaičių įeitų ir atsitiktinai nukauti asmenys, netyčiomis atsidūrę kautynių lauke. Kai kurie autoriai tokių netyčinių nukovimų priskaičiuoja 1,3 proc.¹⁸. Čia įeitų ir atskirų besislapstančių asmenų bei plėšikų kaime įvykdyti teroro aktai.

Tad iš tikrųjų per beveik dešimtmetį trukusį karą partizanai nužudė labai nedidelį skaičių civilių asmenų. Matyt, dėl to per visą okupacijos laikotarpį sovietiniai organai nepateikė visuomenei tikslių žuvusiųjų sąrašų (visi publikuoti duomenys yra fragmentiški ir netikslūs, tai pastebi ir iki šiol nuodugniausiai tyręs šią problemą prof. K.Girnius¹⁹).

Ar MGB agentai buvo civiliai žmonės?

Turbūt daugiausia partizanų nužudytų civilių yra MGB agentai. Ar tikrai jie buvo agentai, partizanų kontržvalgybai ne visada pavykdavo patikrinti. Be to, nebuvo griežtos takoskyros tarp agento ir vienkartinio skundiko (tokių netrūko: pokaryje ištremta apie 30 tūksL šeimų; o kiekvieną trėmimą lydėjo dviejų-trijų skundikų parašai). Sunku nustatyti tai ir dabar, juo labiau kad buvusiame KGB archyve duomenų apie agentus beveik neliko. Matyt, partizanai nužudė nemažai agentų, nes 1951m. net buvo išleista direktyva "apie asmenų, buvusių agentūriniame tinkle praradimą, juos užmušus banditams"²⁰. Šios direktyvos tikslas buvo padidinti konspiratyvumą ir apsaugoti agentus nuo išsišifravimo.

Maskvai reikalaujant kuo greičiau sunaikinti partizanus, buvo imtasi įvairių priemonių. Kadangi karinė persvara ne visada buvo efektyvi, 1946m. Lietuvos emgebistai rašė: "Papildomai įdiegti masinį šnipinėjimą su tokiu apskaičiavimu, kad būtų pridengtas kiekvienas gyvenamas punktas, ypač — pamiškių vienkiemiai"²¹. Tuo pačiu su didžiausia konspiracija į įstaigas ir įmones buvo pasiųsti slaptam darbui (t.y. šnipinėjimui) operatyviniai darbuotojai ir įdarbinti darbininkais bei tarnautojais (tokie slapti operatyviniai darbuotojai įvairiose įstaigose dirbo iki šių dienų).

Partizaninio karo laikotarpiu buvo užregistruota apie 50 tūkst. MGB agentų²². Nors daugelis iš jų okupantui nedirbo, tačiau buvo ir dirbančių. Nemažai jų buvo ginkluotų. Apie tai byloja dešimtys dokumentų. Štai užduotis agentui Klevui "11 val. ryto informatoriaus žmona atvyko į rajono MGB skyrių ir pranešė mums apie tai (kad pas juos apsilankė partizanas - N.G.). Ji buvo papildomai instruktuota, kaip elgtis informatoriui, kuris pareiškė norą ir pasiryžimą asmeniškai jam išduotu revolveriu likviduoti banditą Mickų, jei jis ateis vienas"²³. O štai nurodymai Kelmės MGB agentams Feliksui ir Oriolui, sekantiems 1952m. Audros būrį: "Feliksas ir Oriol davė sutikimą savisaugai ir banditų likvidavimui paimti iš mūsų ginklus, kuriuos panaudos atėjus pas juos banditams. (...) Agentas Oriol tarnavo sovietinėje armijoje ir taip pat, kaip ir Feliksas, gerai valdo ginklą (...) numatyta agentus Oriol ir Feliksą apginkluoti koviniu šaunamuoju ginklu, gerai juos painstruktuoti, kaip su jais elgtis ir panaudoti, atėjus banditams"²⁴.

Alytaus raj. 1952m. agentui Ąžuolui ir jo broliui Vytui buvo išduotas automatas ir šautuvas, kad nušautų Margio tėvonijos partizanus Sakalą ir Nendrę. Tačiau broliai agentai nespėjo įvykdyti užduoties: liepos 5d. atėję partizanai nušovė agentą Ąžuolą, jo brolį, tėvą ir seserį²⁵.

MGB praktikoje neretas atvejis, kai užverbuojami keli šeimos nariai: vyras, žmona, broliai, tėvas ir sūnus ir pan. Tokiu atveju agentams būdavo patogiau pranešti MGB apie partizanų apsilankymus. Todėl nereikia stebėtis, kad partizanai, patyrę apie užverbavimą, nušauna visus suaugusius šeimos narius (kaip ir šiuo atveju, kai nukentėjo agentai Ąžuolas ir jo brolis bei niekuo dėti tėvas ir sesuo).

Apie MGB įsakymą agentui nušauti konkretų partizaną byloja daugelis archyvinių dokumentų^26,27. Štai agentas M.G. Druskininkų raj. nušovė partizaną Beržą (Garbatauską?) ir už tai gavo iš MGB 1000 rb. premiją. Agentas Aušra buvo apginkluotas pistoletu, tačiau partizanai, sužinoję apie užverbavimą, 1950 05 07 atėjo į jo namus. Agentas pasipriešino. Susišaudyme partizanai nušovė agento žmoną ir tetą, tuo tarpu Aušra nušovė vieną partizaną²⁸. Agentas Žilvitis, Prienų MGB įterptas į partizano Maščinsko būrį, nušovė pastarąjį, išdavė du partizanus. Partizanai, supratę išdavystę, nušovė agento motiną ir sudegino sodybą...

Tokios skaudžios, tragiškos pokario istorijos rodo, kad ne visada partizanų nužudyti kaimų žmonės buvo beginkliai civiliai gyventojai. Buvo dvi kariaujančios pusės, ir tie, kurie su ginklu stojo keleriopai stipresnio okupanto pusėn, tikrai nėra nekaltos aukos.

Žudymas partizanų vardu

Didžiausias šešėlis partizanams metamas dėl išžudytų šeimų.

MGB duomenimis, per 1944-1953m. partizanai įvykdė 10,1 kovinių akcijų ("bandprojevlenije"). Vadinasi vidutiniškai vienos akcijos metu žūdavo 13 asmens. O juk daug tokių akcijų, ypač pirmaisiais metais, buvo miestelių užėmimai pasalos ir susidūrimai kurių metu partizanai nukaudavo ne vieną dešimtį kariškių ir stribų. Tad jei partizanai būtų masiškai žudę ištisomis šeimomis nekaltus žmones, žuvusiųjų per vieną akciją skaičius būtų buvęs daug didesnis.

Ir vis dėlto pokaryje būta išžudytų šeimų. Nagrinėjant, kas jas išžudė, pirmiausia reikia įvertinti partizanų baudžiamuosius statutus. Organizuoti partizanai (ty. paklūstantys vadovybei ir pripažįstantys norminius aktus) baudė mirtimi tam tikras nusikaltėlių ir kolaborantų kategorijas, tačiau žudyti mažamečius vaikus ar senelius statutuose buvo griežtai draudžiama. Nuorodų apie šeimų su vaikais nužudymus nėra nei partizanų norminiuose dokumentuose, nei archyvuose, kur buvo kaupiamos nusikaltusiųjų bylos ar kiti su bausmės vykdymu susiję dokumentai.

Tačiau yra duomenų apie tai kad partizanų vardu — kartais apiplėšimo, kartais provokaciniais tikslais — žudė patys čekistai ir stribai o kartais, ypač po karo, raudonarmiečių nusikaltimus paprasčiausiai priskirdavo partizanams. MGB ataskaitose daug įrašų apie tai kad rusiškai kalbantys kariškių uniforma vilkintys asmenys nužudė vieną ar kitą žmogų ar visą šeimą, tačiau išvadoje nurodoma, jog šie žmonės nužudyti "ginkluotos nacionalistinės gaujos dalyvių"^29,30,31. Net ir vėliau, režimui sušvelnėjus, kai būdavo keliamas klausimas apie žudikų paieškas, tyrimas būdavo taip tendencingai supainiojamas (pavyzdžiui, apie išžudytą šeimą Šiaulių raj., Gruzdžių apyl. Laumakių km), kad kaltė visada būdavo suverčiama partizanams. Štai besiteiraujančiam apie P.Valutkevičiaus nužudymą jo sūnui KGB nurodė, kad 1944m Lazdijų apskr. P.Valutkevičius buvo nužudytas "buržuazinių nacionalistų", nors apklausti du liudytojai tvirtino, jog jį išsivedė iš namų rusiškai kalbantys Raudonosios armijos pasieniečių uniforma vilkintys asmenys³². Artimiesiems, ypač vaikams, MGB visada norėjo įteigti, kad jų tėvus nužudė "banditai". Taip tvirtino ir Šiaulių apskr. Bridų km vaikų akyse nušautos Justinos Jokūbaitienės šeimai, nors tėvas atpažino žudiką-stribą.

1947m Vaigailių km. Lygumų stribai apiplėšimo tikslais nužudė visą Šimkų šeimą: senutę motiną, vyrą, žmoną, vyro brolį. Tačiau nelietė kūdikio lopšyje, tardami: "Mes juk veikėme banditų vardu, o anie vaikų neliečia"³³.

Agentai smogikai nukankino Pakruojo apskr., Dulkiškių km. gyventoją šešiolikmetį V.Dveilį, tačiau motinai pranešė ir į apskaitą įtraukė kaip partizanų teroro auką^34,35.

Dar baisesnis atvejis atsitiko Šiaulių apskr, Meškuičių valsč, kur keršto vedami du broliai Tukišai, sovietiniai aktyvistai, kirviu iškapojo 9 asmenų Breivų šeimą. Nors jie buvo už nusikaltimą teisti, tačiau propagandiniais tikslais Šiaulių m. laikraštyje šia šiurpia žmogžudyste buvo apkaltinti partizanai³⁶.

Daug žudymų užregistruota 1946m. Lazdijų apskrityje. Šis laikotarpis kaip tik sutampa su MGB specgrupės veikla šiame rajone. Tarp nužudytųjų yra net partizanų ryšininkų ir rėmėjų šeimų, tad galima įtarti, jog dalis šių žudymų buvo įvykdyta MGB. Tokios akcijos MGB būdavo keleriopai naudingos: leisdavo susidoroti su partizanų rėmėjais (kuriems neturėjo pakankamai įkalčių), dideliu žiaurumu sukompromituodavo partizanų vardą, įtvirtindavo gandą, kad apylinkėje pasirodė naujas partizanų būrys. Kad MGB vadovybė leido vykdyti kai kurias akcijas, sudarančias priedangą smogikams, byloja 1946m. majoro A.Sokolovo raportas, kuriame rašoma: 'Taip pat ir SG (speegrupės - N.G.) be kombinacijų — bandišpuolių (sovietinio partinio aktyvo represijų, kareivių apšaudymo ir LL) negali greitai įgyti banditų pasitikėjimo ir likviduoti gaują. (...) Todėl aš laikau, kad darbą su SG reikia pakeisti, pereiti prie darbo metodikos mažomis teroristinėmis grupėmis nuo trijų iki penkių asmenų (...), užmegzti ryšį su legaliai gyvenančiais ryšininkais ir gaujų rėmėjais, išsikovoti jų pasitikėjimą, dėl ko būtina atlikti keletą bandišpuolių, kaip pvz., specialiai paruoštą apiplėšimą ar susišaudymą su mūsų darbuotojais. (...) vietovėse, kur, mūsų duomenimis, slepiasi banditų štabai, užduoties įvykdymo palengvinimui įvykdyti aštresnes kombinacijas"³⁷.

Apie tokias MGB provokacijas rašė ir J.Lukša³⁸.

Apie praktinį majoro Sokolovo rekomendacijų įvykdymą dokumentų nėra. Iš viso apie šiurpius žudymus ar kankinimus MGB rašytinių įkalčių nepaliko. Tik ant 1947m. dokumento yra 2N valdybos viršininko pavaduotojo Počkajaus rezoliucija; "Specgrupės darbas negali būti afišuojamas. Mums ją reikia užšifruoti ir jokiuose dokumentuose neminėti"³⁹.

Vis dėlto yra keletas dokumentų, kur užsimenama apie specgrupės smogikų dalyvavimą teroro aktuose. Mažeikių specgrupė, 1947-1948m. veikusi Žemaitijoje, vaizdavo atskirą partizanų dalinį, kurio "darbas" taip aprašomas 1952m. MGB pranešime; "Senino ir Mezjanovo vadovaujamos specgrupės (...) galėjo sukliudyti bandišpuolius, tačiau to nedarė, o buvo atvejų kai, atvirkščiai, patys tiesiogiai dalyvavo kriminaliniuose nusikaltimuose. 1946m. rugsėjo mėn. 10d. Girtos(?) gaujos banditai, dalyvaujant agentams-smogikams, nužudė apylinkės pirmininką Jasmontą. (...) Buvo atvejų, kai agentai-smogikai likvidavo jų pačių užverbuotus asmenis. Taip 1947m birželio 23d. agentai smogikai Tigras ir Sakalas nužudė kaip gaujos dalyvius Apulskį, Barauską ir Volchot. Visi šie asmenys buvo įtraukti į antisovietinę veiklą pačių agentų-smogikų ir buvo naudojami "tamsoje" (ty. jiems nežinant -N.G.)⁴⁰

Kitas dokumentas, kuriame minimas galimas smogikų teroro aktas, yra MGB sukurta "legenda" specgrupei ir J.Kukauskui, kurie 1951m. lapkričio mėn. turėjo iškviesti užsienio desantą. Šioje "legendoje" rašoma, jog P.Jurkšaitis-Beržas ir J.Būtėnas-Margis žuvo, išdavus ryšininkui Kazlauskui, iš tikrųjų - gyvą paėmus partizaną Žilvitį, todėl tariamieji partizanai (o iš tikrųjų — MGB smogikai) "likvidavo tris išdavikų šeimas, o jų sodybas sudegino"⁴¹. Ar "legendos" pastiprinimui šie "išdavikų likvidavimai" tikrai buvo įvykdyti, ar taip ir liko tik MGB planuose — kol kas nežinoma.

Apie MGB suplanuotų ir įvykdytų "bandišpuolių" mastą ir pobūdį galima tik spėlioti, tačiau, pasak specgrupių "specialisto" majoro Sokolovo, kuo žiauriau - tuo geriau. Jau vien tai, kad specgrupėse buvo surinkti sadistai žudikai, kuriems buvo viskas leista, leidžia teigti, kad daugelis pokario žudynių buvo jų rankų darbas. Ar tai buvo daroma, norint sukurti "legendą", ar iš sadistinių paskatų, ar norint sukompromituoti partizanų vardą - dabar jau sunku nustatyti Apie tai galėtų papasakoti gyvi esantys specgrupių dalyviai, tačiau vargu ar jie parbils.

Partizanų baudžiamoji teisė

Partizanai absoliučiai nepripažino okupacinės valdžios. "Kadangi mes atstovaujame tikrąją Lietuvos valstybės kariuomenę ir mūsų centrinė vyriausybė yra tikroji vyriausybė, todėl įsakymai, direktyvos, nuostatai, išplaukiantys tiek iš centrinės vyriausybės, tiek iš mūsų pačių vadovybės, yra privalomi ne tik kovotojams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams"⁴². Ta pati mintis patvirtinta LLKS Tarybos deklaracijoje "LLKS Taryba (...) okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai"⁴³.

Buvo išleista daug įsakymų civiliams gyventojams, reglamentuojančių gyvenimą okupacijos sąlygomis. Pavyzdžiui buvo draudžiama: imti iš valdžios ginklus; plėšikauti ir vogti visuomeninį ar asmeninį turtą: vaišinti laisvės kovotojus alkoholiu; naktimis laikyti nepririštus šunis; ruošti ir dalyvauti viešuose vakarėliuose ir t.t. Partizanų aukščiausia vadovybė konstatavo, kad "nuo 1940m. birželio 15d. Lietuvoje yra karo būklė"⁴⁴. Todėl ir bausmės buvo numatytos ypač griežtos: už nepaklusnumą partizanų reikalavimams numatyta bauda, o už nusikaltimus prieš tautą ir Lietuvos valstybę - įspėjimas ir mirties bausmė.

Pabrėžtina, kad kiekvienas, nusikaltęs partizanų karo meto įsakymams, visada būdavo perspėjamas liautis daryti nusikaltimus. Kartais tokių perspėjimų buvo ne po vieną. Perspėjimai būdavo žodiniai ir rašytiniai ir lietė ne tik mažus nusižengimus, bet ir šnipinėjimą ar uolią tarnystę okupantui

Sovietiniai propagandistai dažnai kaltina partizanus už kolonistų ir naujakurių žudymą, tačiau partizanai buvo aiškiai pareiškę nuostatą: negalima imti svetimo turto nei žemės. Ne partizanų kaltė, kad karo meto sąlygomis jie neturėjo galimybės atstatyti pažeistas nuosavybės teises demokratiniu keliu.

Kad partizanai bausdavo kolaborantus tik iš anksto perspėję, liudija Utenos apskr. Vykdomojo komiteto pirmininko J.Palšio pranešimas LSSR AT pirmininkui J.Paleckiui: "(...) Atšaukus savo įgulas iš valsčių, banditai pradėjo grupuotis ir drąsiai veikti net dienos metu, ateina grupėmis į kaimus po 10-30 ginkluotų vyrų į aktyvesnių valstiečių butus, pas apylinkės pirmininkus, kur duoda griežtus perspėjimus, nurodydami terminą, per kiek dienų turi išsikraustyti, ir tuos perspėjimus daugelyje vietų įgyvendino, būtent 1949m. spalio 5d. buvo perspėtas Kuktiškių valsč. Noliškio dvaro naujakuris Aniūkštis — jei norįs gyventi, tegu neima žemės, o jei ims — bus nužudytas"⁴⁵.

Išdavikų ir šnipų baudimo partizanai nelaikė slėptinu dalyku. Atvirkščiai, buvo įsakyta išplatinti apylinkėje nors po 10 lapelių, kuriuose būtų nurodyta, už ką tas asmuo nubaustas⁴⁶. Be to, norėdami, kad ateityje būtų teisingai įvertintos jų kovos, partizanai kruopščiai tvarkė nubaustųjų dokumentus ir saugojo juos archyvuose, nors dažnai tai tapdavo svarbiausiu įkalčiu tardant, archyvams patekus čekistams: "Kovotojai, likvidavę savo rajone gyvenantį pilietį, nesudarę jam bylos, bus traukiami atsakomybėn", - rašė įsakyme A.Baltūsis-Žvejys⁴⁷. Partizanų nuostata buvo tokia: būti teisingiems, bet prieš NKVD ir NKGB kovoti be gailesčio ir neleisti jiems "gyventi nekaltų žmonių sąskaiton"⁴⁸.

Jau nuo pasipriešinimo pradžios buvo įstatymiškai reglamentuojamos bausmės ir jų vykdymas. 1944 08 24 LLA vado įsakyme buvo reglamentuojamos bausmės ir jų vykdymas. 1944 08 24 LLA vado įsakyme buvo punktas apie Karo lauko teismą. Ši nuostata buvo išplėsta "Vanagų drausmės nuostatuose"⁴⁹. Karo lauko teismai (KLT) numatyti prie kiekvienos LLA apygardos. Prie rinktinių gali būti suformuojami tik vienkartiniai KLT apygardos vado leidimu. KLT turėjo spręsti visų nusikaltusiųjų bylas — tiek laisvės kovotojų, tiek civilių asmenų bei okupacinės valdžios pareigūnų. "Lietuvių partizanų veiklos ir tvarkos taisyklėse" buvo rašoma: "Nuteistąjį mirti draudžiama mušti, žaloti ar kankinti. Mirtis vykdoma sušaudant ar pakariant, bet ne užmušant. Viešasis mirtinininkas baudžiamas vietoje (tik ne šeimos, ypač vaikų akivaizdoje)"⁵⁰. Pasmerktuosius kankinti draudė visi KLT veiklą reglamentuojatys dokumentai⁵¹.

Nuo 1946 01 01 įsigalioja KLT nuostatai, pagal kuriuos KLT steigiamas prie kiekvienos LLA rinktinės. Ši nuostata atsirado dėl sunkiai palaikomų ryšių su apygarda. Rinktinės vado įsaku galėjo būti įsteigti vienkartiniai KLT prie kovotojų kuopų. Pagal šiuos nuostatus KLT baudė už tokius nusikaltimus: paslapties išdavimą priešui; žinių teikimą priešui; veiksmus, gresiančius lojalių Lietuvos piliečių saugumui, gyvybei, asmens ir turto neliečiamybei; neblaivumą einant tarnybos pareigas; plėšikavimą ir smurto veiksmus prieš moteris.

1949m. centralizavus partizaninį judėjimą ir įkūrus vieningą vyriausią partizanų vadovybę, priimamas LLKS Baudžiamasis statutas, kuriame aukščiausia - mirties bausmė numatyta už šiuos nusikaltimus: šnipinėjimą ir žinių teikimą okupacinės valdžios organams; apiplėšimus, įvykdytus pavieniui ar gaujų; žiaurų okupacinės valdžios priemonių vykdymą, esant valdžios pareigūnu; įskundimus, dėl kurių ne mažiau kaip du gyventojai buvo įkalinti ir ištremti; sąmoningą tautinės sąmonės naikinimą, naudojantis savo padėtimi⁵².

Tačiau Baudžiamojo statuto 8 ir 9 straipsniuose buvo numatytos išimtys tiems, kas šiuos nusikaltimus padarė nesąmoningai Tokie asmenys įspėjami, o jei nusikaltimas įvykdytas prieš metus - tokie asmenys nebaudžiami iki nepriklausomybės atstatymo. Iki to laiko atidedamas ir atlyginimas gyventojams už partizanų reikmėms rekvizuotą turtą⁵³.

Partizanų įsakymuose ir instrukcijose numatyti procedūriniai KLT klausimai^54,55. Bylose turėjo būti ne mažiau kaip trijų asmenų liudijimai, įrodantys kaltę, ir kaltinamojo apklausos protokolas. Ypač pabrėžiama atsakomybė už bausmių paskyrimą ir įvykdymą, "kad nepasidarytume patys skandalų, nusikaltimų ir nesusikompromituotume". Aptariami atvejai, kai visi šeimos nariai dirba enkavedistams. Tokiu atveju nurodoma likviduoti visą šeimą, "išskyrus mažamečius vaikus ir senukus, kurie negali atnešti jokios žalos mūsų organizacijai". Jų ne tik negalima žudyti bet įsakoma pristatyti "kaimynams ar giminėms ir įpareigoti juos rūpintis mažųjų likimu". Vaikų daliai paliekamas nekonfiskuotas nusikaltusiųjų turtas.

Tad sadistiški mažamečių vaikų nužudymai jokiu būdu negali būti priskirti organizuotiems partizanams.

Pogrindžio sąlygomis pasiekti kad KLT nepadarytų klaidų, buvo labai sunku. Tuo labiau kad žinomi atvejai, kai patys čekistai "pamesdavo" kompromituojančius dokumentus, įrodančius, kad vienas ar kitas asmuo yra MGB agentas. Partizanai neturėjo kalėjimų, negalėjo nuodugniai patikrinti nusikaltimo įrodymų. Tardymas ir teismas turėjo būti labai trumpas - kitaip tai būtų sukėlę naujas aukas - suimtus, ištremtus, nužudytus. Kaip konstatuoja patys partizanai, vieno išdaviko sunaikinimas ilgam laikui visoje apylinkėje pristabdydavo šnipų veikimą.

Kita vertus, būdavo atvejų, kai partizanai nepaklusdavo vadovybei ir vykdydavo "teisingumą" savo nuožiūra. Kartais prie partizaninio judėjimo prisišliedavo žemos moralės asmenų, nusikaltėlių ir plėšikų, kuriuos pagal tas pačias KLT taisykles sunaikindavo patys partizanai Pavyzdžiui, Tauro apygardoje Žalgirio rinktinėje 1948 07 23 buvo įvykdytas mirties nuosprendis už gyventojų terorizavimą ir priesaikos laužymą partizanui J.Višinskui-Barzdukui, 1948 04 23 už ryšius su MGB sušaudytas Birutės rinktinės kovotojas Ūkas, 1951 07 10 mirties nuosprendis įvykdytas Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės partizanui Marui už tai kad būdamas girtas nušovė kandidatą į partizanus ir t.t. Bet ar vieno kito nusikaltusiojo veiksmai gali mesti šešėlį visam partizaniniam judėjimui? Ar pogrindžio sąlygomis buvo įmanoma pasiekti drausmės ir įsakymų vykdymo?

Reikia nepamiršti partizanų žodžių: "Visiems Lietuvos piliečiams (...), nepaisant jų tautybės, tikybos ir įsitikinimų, savo veiksmais nenusikaltusiems prieš lietuvių tautos teises ir siekimus, užtikrinamas gyvybės, saugumo ir turto neliečiamumas iš Sąjūdžio laisvės kovotojų pusės. Toks pat neliečiamumas užtikrinamas ir visiems svetimų valstybių piliečiams, kurie į Lietuvos teritoriją atvyko tautai nepriešiškais tikslais ir nepažeidžia lietuvių tautos teisių ir siekių"⁵⁶.

Toje sunkioje kovoje su neregėtai žiauriu, klastingu ir daug kartų gausesniu priešu partizanai stengėsi išlikti teisingi. "Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų", - pasakė teisme partizanų vadas J.Žemaitis⁵⁷. Palikime tai įvertinti istorijai

Išvados

1. Per visą okupacijos laikotarpį sovietinė propaganda sąmoningai klastojo faktus ir kūrė partizano-bandito įvaizdį.

2.    MGB statistikoje nužudytų civilių neginkluotų asmenų apskaitos nebuvo. Jų skaičius sąmoningai būdavo pridedamas prie bendro žuvusio NKVD kareivių ir stribų skaičiaus, siekiant parodyti, kad partizanai žudė civilius gyventojus.

3.    Dauguma sovietinių pareigūnų, partinių aktyvistų bei MGB agentų buvo ginkluoti, pasiruošę žudyti partizanus, todėl jų negalima traktuoti kaip nekaltų aukų.

4.    Daug žudymų, padarytų pačių emgebistų ar Raudonosios armijos kareivių, MGB ataskaitose priskirta partizanams.

5.    Partizanams priskiriami ir įvairių banditų bei kriminalinių nusikaltėlių nužudytieji asmenys.

6.    MGB praktikavo falsifikuotais dokumentais ir MGB agentų šmeižtu kompromituoti atskirus partizanus ar jų rėmėjus. Taip dažnai pasiekdavo, kad, patikėję šiais melagingais liudijimais, partizanai įvykdytų mirties nuosprendį.

7.    Savo veiklos priedangai ir gyventojų nuteikimui prieš partizanus specgrupių smogikai vykdydavo teroro aktus, kurie visuomenės atmintyje išliko tarsi tikrų partizanų akcijos.

8.    Karo meto sąlygomis partizanai neturėjo galimybių taikyti kitokių bausmių, kaip tik perspėjimas, bauda ir mirties bausmė. Tardymo ir bausmės įvykdymo laikas buvo labai ribotas.

9.    Partizanai nuo pat okupacijos pradžios stengėsi teisiškai reglamentuoti mirties bausmių vykdymą atskiroms kolaborantų ir nusikaltėlių kategorijoms.

10.    Partizanų mirties nuosprendžiai būdavo vykdomi tik iš anksto nusikaltusįjį perspėjus ir po perspėjimo jam nenutraukus nusikalstamos veiklos. Buvo draudžiama vykdyti nuosprendį nesudarius kaltinamajam bylos, kurtoje turėjo būti 3 liudytojų paliudijimai ir apklausos protokolas.

11. Partizanų statutuose buvo griežtai draudžiama nuteistuosius kankinti ir žudyti mažamečius šeimos narius.

12.    Partizanai griežtai baudė savavaliaujančius, nesilaikančius drausmės ir Baudžiamųjų statutų reikalavimų partizanus.

13.    Dėl atskirų nedisciplinuotų ar pavieniui besislapstančių ginkluotų as-

menų nusikaltimų negalima kaltinti viso partizanų judėjimo.

14. Per beveik dešimtmetį trukusį karą nedidelis partizanų nužudytų žmonių skaičius rodo, kad tik ypatingais atvejais, kovodami, kad neįsitvirtintų okupacinė valdžia, bausdami už nusikaltimus ar saugodamiesi išdavysčių, partizanai vykdė mirties nuosprendžius.

Šaltiniai

1 Dzūkas. Kaimo visuomenės moralinis stovis, nuotaikos, pasireiškimai, žalingos ir teigiamos įtakos, sąmoningumas, ydos ir trūkumai // Laisvės Kovų Archyvas (toliau LKA). K. 1993. Nr.6. P.108.

2. Buv.LSSR VSK archyvas (toliau VSKA). F3. B.77/2 L291-310.

3. Lelešius V. Prisiminimai apie kunigą Justiną // Justinas Lelešius-Grafas. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Dienoraščiai. K. 1994. P.16.

4. 1978m. KGB I skyr. apžvalga VSKA

5. SSRS KGB 10 skyr. 1990 12 20 raštas Nr.10/5-299. VSKA

6. Truska L Lietuva 1938-1953 metais K. 1995. P.159.

7. Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcija Projektas // Lietuvos aidas 1995 06 01 Nr.114.

8. Pažyma apie LSSR MVD organų veiklos rezultatus ir nacionalistinius pasireiškimus // VSKA F3. B.56/43. T3. L.1.

9. Lelešius V. Prisiminimai apie kunigą Justiną // Justinas Lelešius-Grafas. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas Dienoraščiai K. 1994. P.13.

10.    KGB 4-os valdybos viršininko P.Raslano pažyma // VSKA F3. B.65/43. T3. L3.

11. KGB pirmininko genmjr. K.Liaudies ir 4-os valdybos viršininko Obukausko pažyma apie buržuazinio nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotųjų gaujų susidarymą ir veiksmus LSSR // VSKA F3. B.68/53. T2. L.8-20.

12. VSKA F3. B.41/131 L166.

13. Ten pat B.41/D5. T.L L6.

14. Ten pat B.41/131 L166.

15.    NKVD komisaro Kapralovo 1944 VIII raštas // VSKA F3. B21/2 L13.

16.    VSKA F3. B30/1 L61

17.    VLKJS CK biuro 1947 12 16 protokolas Nr.64 // VSKA F3. B30/L L99.

18.    Anušauskas A. ir Kučinskas V. Lietuvos laisvės kovos V. 1991

19.    Girnius K.K. Partizanų kovos Lietuvoje V. 1990. P378-39L

20.    VSKA F.6. B20/2 T.l

21.    Ten pat F3. B.16/78. L31

22.    LKA K. 1994. Nr.12 P250-253.

23.    VSKA Inspekc-b.f. B.8/8. L188.

24.    Ten pat Operb.f. B.1983. T.1 L80.

25.    Ten pat F.16. B.155/21 L239.

26.    Ten pat F.18. B3/12 L205.

27.    Ten pat F.16. R155/2L L90.

28.    Ten pat F3. B.60/7. L77.

29.    Ten pat B.6/a L103, 104, 107, 110.

30.    Ten pat B.6/15. L244-25L

31    Ten pat F.16. B.155/44. L46.

32    Ten pat F3. B.6/15. L249-250

33.    Kemeklienė J. Šiauriniai vėjai // Ešelonų sesės. V. 1994. P.144-145.

34.    VSKA F.16. B224/11 L97.

35.    Ten pat F3. B.66/3. L3.

36.    Malakauskienė L Kraujas šaukiasi tiesos // Aušros alėja 1994. Nr.83-84.

37.    VSKA F3. B22/4. L175-176.

38.    Daumantas J. Partizanai. V. 1990. P.100-101 235-237.

39.    VSKA. F3. B31/6. L104.

40.    Ten pat F.10. B3/5. L107.

41. Ten pat F3. B.109/20. T.17. L124.

42.    Tauro apygardos įsakymas Nr38. 1947 12 09 // VSKA. BM B3194. L58.

43.    LLKS Tarybos Deklaracija 1946 02 16 // VSKA BM B33960/3. T.12 L227.

44.    LLKS Tarybos 1949 02 11-17 posėdžio protokolas // VSKA BM. B33960/3. T.10. L223.

45.    VSKA. F3. B.6/3. L.157.

46.    LLKS įsakymas Nr.13. 1949 05 21 VSKA OperM. B.7714. L236-238.

47.    Tauro apygardos įsakymas Nr.46. 1947 12 0Z VSKA OperM. B.5194. T5. L66.

48.    Laisvės varpas. 1947 11 15. Mr.129.

49.    Vanagų drausmės nuostatai // VSKA. B.b.f. B.41978/3. T.4. L.9-12

50.    LLA Lietuvių partizanų veiklos ir tvarkos taisyklės // VSKA F.3. B.47/10. T.l L129. 51 VSKA F3. B.47/10. T.3. L289.

52.    LLKS Baudžiamasis statutas // VSKA BM. B33960/3. T.12 L73.

53.    LLKS Tarybos nutarimas Dėl laisvės kovotojų ir gyventojų santykiavimo tvarkos. 1949 02 12 // VSKA. BM B33960/3. T.10. L204.

54.    Tauro apygardos įsakymas Nr.41. 1947 12 13 // VSKA. Oper.b.f. B.5194. T5. L66.

55.    Tauro apygardos 1947 09 instrukcija Nr3 // VSKA OperM. B.5194. T.4. L299.

56.    LLKS Tarybos nutarimas Dėl laisvės kovotojų ir gyventojų santykiavimo tvarkos. 1949 02 12 // VSKA. B.b.f. B33960/3. T.10. L204.

57.    Žemaičio J. kalba teisme // VSKA. BM. B33960/3. T.13. L421