Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA

ANTINACINIS PASIPRIEŠINIMAS

Tarp kitų antinacinės rezistencijos prisiminimų

Juozas Kojelis

1943 metais, po pavasario atostogų grįžus darban į Šventosios gimnaziją Kretingon, buvau gestapo areštuotas, ir pirmasis tardymas prasidėjo taip

-    Ar pažįsti Kazį Veverskį?

-    Taip.

-    Kada paskutinį kartą su juo mateisi?

-1941 metų vasarą.

-    Ar pažįsti K.? [Pavardė redakcijai žinoma — red. past]

-    Taip.

-    Ar žinai, kur jis dabar yra?

-    Žinau, kad buvo areštuotas, bet girdėjau, kad yra paleistas.

-    Jis vėl suimtas. (Gestapas melavo, K. nebuvo suimtas.) Ar iš jo gavai instrukciją, kaip minėti Vasario 16-ąją?

-    Negavau.

-    Jis tvirtina, kad gavai.

-    Ponas K. arba netiesą sako, arba sumaišė mane su kitu.

-    Mes jus suvesime į akistatą.

-    Prašau.

-    Ar žinai, kas yra Lietuvos Laisvės Armija?

-    Šiek tiek žinau.

Gestapininko klausimas apie instrukcijos gavimą buvo labai svarbus, nes iš karto supratau, kad apie mano priklausymą LLA gestapas žino iš K. Tą instrukciją buvau tikrai gavęs, ir niekas apie tai nežinojo, išskyrus K. Tuo momentu aš intuityviai paneigiau instrukcijos gavimą, menkindamas priklausymo LLA reikšmę. Apie mano didesnį "nusikaltimą", kad gabenau Kretingon pogrindžio spaudą, K. nežinojo. Spaudos reikalu ryšius viename apskrities mieste palaikiau ne su LLA, bet su Lietuvių Fronto žmonėmis. Mano intuicija buvo teisinga ir ji man buvo naudinga, kai maždaug po dviejų ir pusės mėnesių iš Ragainės kalėjimo gestapas grąžino mane Lietuvon ir Kaune ilgai ir sunkiai tardė.

Kretingoje vyko tik preliminarinis tardymas. Tardė iš Kauno atvykęs S.D. (Sicherheitdienst) valdininkas Unterchtumbandfiurer(?) Gottschalk, vertėjavo, kaip vėliau sužinojau, Lechel. Tardymas su vertėju buvo tuo geras, kad vokiškai užduodamus klausimus supratau, o kol vertėjas vertė, buvo laiko apgalvoti atsakymus. Bet man mįslė buvo ir pats vertėjas. Jis stovėjo taip, kad tardytojas negalėtų matyti jo veido, ir tardymo metu akimis, antakiais, lūpų judesiais ir kitokia veido mimika stengėsi man padėti. Spėjau, kad jis priklausė organizuotai antinacinei rezistencijai arba vykdė ją individualiai. Aš jį vėl sutikau Kauno gestape prieš pat paleidimą 1944m. pavasarį ir vėliau apie jį daugiau pasakysiu.

Iš šio pradinio tardymo nesunku suprasti kad gestapas suėmė mane dėl dalyvavimo LLA veikloje, nes Veverskis buvo LLA įkūrėjas ir organizatorius. Taip pat reiškė, kad apie šią organizaciją galiu kai ką žinoti.

Kodėl po pusės šimtmečio?

Grįžti į tą gan tolimą praeitį skatino Kęstučio K.Girniaus knyga "Partizanų kovos Lietuvoje", kurioje iš nacių pogrindyje veikusių organizacijų pagrindinis dėmesys skirtas LLA reikšmei Lietuvos laisvės kovų sąjūdyje nustatyti ir ryškesnius kovotojus parodyti.

Kęstutis Girnius savo veikale stengiasi duoti susistemintą partizanų kovų vaizdą, nagrinėja priežastis, kurios vertė žmones apsispręsti už ar prieš, aptaria sąlygas, kuriose partizanams teko veikti, paieško ginkluoto pasipriešinimo prieš sovietus prasmės ir atsakinėja į savo, išeivijos ir paties gyvenimo keltus ir keliamus klausimus.

Partizanų kovų laikotarpį savo veikale "Vienų vieni" gan plačiai aptaria N.E.Sūduvis (Juozas Brazaitis), tik jis daugiausia remiasi Juozo Daumanto ir daug mažiau ano meto pogrindžio spaudos liudijimais, o tremtinių politinės vadovybės kontaktams su krašto rezistencija pavaizduoti panaudoja savo asmeninę patirtį.

Stasys Žymantas "Į Laisvę" žurnale (1973) ilgesniu straipsniu irgi bando duoti susistemintą partizanų kovų vaizdą, bet jo išvados, aptariant tremtinių politinės vadovybės vaidmenį, pagrindinai išplaukia iš J.Deksnio ir jo draugų ambicingos, bet jį patį okupanto tarnybon nuvedusios politinės linijos. Brazaičio ir Žymanto nuomonės, pvz., VLAK ir BDPS klausimu diametraliai skiriasi

Vladas Ramojus "Kritusieji už laisvę" dviejuose tomeliuose iš partizaninių kovų laikotarpio surinko daug medžiagos, daugiausia sovietinių šaltinių, tik jos giliau neišanalizavo.

Girnius naudoja visą prieinamą medžiagą, bandydamas partizanų kovas ir visą su jomis susijusių klausimų kompleksą suprasti, bet daugiausia irgi turi naudotis sovietiniais šaltiniais. Tačiau tą medžiagą naudoja atsargiai ir išvadas daro, išsijojęs mokslinės kritikos rėčiu. VLAK ir BDPS klausimu jis solidarizuoja su Sūduviu, nors jo mokslinė analizė atveda jį kai kur ir prie skirtingų išvadų, k.t "Lituania militans" klausimu.

Anglų kalba studiją apie partizanų kovas pirmasis parašė dr. Vytautas Vardys ir įglaudė ją į veikalą "Lithuania under the Soviets". Vėliau rašė dr. Tomas Remeikis ir kiti.

Nepretenduodamas į Kęstučio Girniaus veikalo kritikinį vertinimą, drįstu savo prisiminimais kiek papildyti žinių šaltinius apie antinacinę rezistenciją ir apie LLA. Antra vertus, kad ir labai atsargiai naudojant sovietinius šaltinius, jų įtaka autoriui neišvengiama bent mažesnės reikšmės prielaidose ir teigimuose.

Dėl tos priežasties Girnius savo knygoje netiksliai mini ir mane. Jis rašo: "Vokiečių okupacijos metais (LLA) apylinkės vadas Juozas Kojelis pasitraukė į Vakarus"... (207p.), o "sovietų armijai artėjant į Kretingą, Laisvės armijos apygardai vadovavo kapitonas Pranas Sopaga, kuris suorganizavo štabą keturiems valsčiams... Kai sovietų kariuomenė pagaliau užėmė Kretingą, Sopaga pasitraukė..." (t.p.)

Pirmiausia, pirmą kartą sužinau, kad aš buvęs "vadas". Tada Kretingos apygardoje pažinau tik du kitus LLA narius: K., kurį laikiau mūsų grupės vyresniuoju, ir mano pakviestą muzikos mokytoją Eduardą Balsį. Net nežinojau, kad LLA priklausė atsargos kpt. Pranas Šopaga, su kuriuo kartu mokytojavome toje pačioje gimnazijoje. Antra, iš Kretingos į Vakarus "pasitraukiau" surakintomis rankomis gestapo automobilyje. Praleidęs pustrečio mėnesio Klaipėdos ir Ragainės kalėjimuose, buvau atvežtas į Kauno gestapą ir po beveik poros savaičių tardymų ketvertui mėnesių perkeltas Kauno sunkiųjų darbų kalėjiman, nors sunkių darbų čia dirbti ir neteko. Pasisekė išsilaisvinti, laimingai susidėsčius aplinkybėms, kai bolševikai jau priėjo prie Lietuvos. Uždraudė mokytojauti, lankytis Kretingoje, kas mėnesį pranešti gestapui savo gyvenamąją vietą, o persikėlus kitur-tuoj pat.

Antrą kartą iš Lietuvos traukiausi jau ne kaip kalinys, bet kaip pabėgėlis. Aš maniau, kad tuo metu Šopaga jau buvo pasitraukęs, nes ne tik Kretinga buvo užimta, bet ir Šilutė.

Kokį vaidmenį pogrindyje vaidino Šopaga ir kada organizavo LLA minimą štabą, man esant Kretingoje ar mane areštavus, negaliu pasakyti.

Tie netikslumai menki, ir jų net tikslinti nereikėtų. Tik atsirado noras papasakoti apie man žinomą antinacinę rezistenciją provincijoje, nes iki šiol daugiausia žinome apie įvykius Kaune ir Vilniuje.

Grįžęs iš kalėjimo ir 1944 vasarą gyvendamas tėviškėje, buvau parašęs pilnus ir detalius prisiminimus ne tik apie asmeniškus išgyvenimus, bet bandžiau pavaizduoti to laiko tolimos provincijos nuotaikas bei patirtus įspūdžius iš susitikimų su įvairiais žmonėmis laisvėje ir kalėjimuose. Rankraštis liko Lietuvoje ir greičiausiai žuvo. Kiek prisimenu, galėjo būti 150-160 puslapių. Dabartinis užmojis daug kuklesnis.

Praėjus beveik pusei šimtmečio, pajėgus faktus atsiminti, nors datose gali pasitaikyti ir netikslumų. Būsiu dėkingas, jei atsiras skaitytojų, kurie mano aprašomus įvykius žino ir, pastebėję klaidą, ją patikslins.

Pažintis su Kaziu Veverskiu

Su LLA kūrėju ir organizatoriumi Kaziu Veverskiu susipažinau Kaune. 1939m rudens semestre kartu studijavome V.D. universitete. Priklausėme tai pačiai ateitininkų "Kęstučio" korporacijai 1940m. pavasario semestrui persikėlėme į Vilniaus universitetą. Aš priklausiau trijų studentų komisijai Vilniaus universitete Studentų ateitininkų sąjungai įkurti ir faktiškai ėjau pirmininko pareigas, kol buvo išrinkta pirmoji Vilniaus universiteto ateitininkų sąjungos valdyba 1940.IL17. Veverskis buvo išrinktas "Kęstučio" korporacijos pirmininku. Su Veverskiu nuolat susitikdavome. Rusams užėmus Lietuvą, universitete buvau išlaikęs visus egzaminus. Buvo likę tik valstybiniai egzaminai ir diplominis darbas. Gavęs darbą Vilniaus Užkrečiamųjų ligų ligoninėje, pradėjau rinkti medžiagą darbui rašyti, o Veverskis vasaros atostogoms iš Vilniaus pradingo.

Prasidėjus mokslo metams universitete, Veverskis vėl sugrįžo į Vilnių. Įsimatrikuliavo rudens semestrui, bet studijavo nedaug. Pradėjo planuoti pabėgimą į Vokietiją. Vėlai rudenį, turbūt spalio mėnesį, užėjo atsisveikinti Apie jį nieko negirdėjau iki 1941m. vasaros, nors, kaip vėliau pasakojo, bandęs iš Vokietijos su manimi susitikti.

Lietuvą 1941m. okupavus vokiečiams, ryšiai su tėviške buvo visai nutrūkę, ir nežinojau, kiek mūsų gausi šeima buvo paliesta išvežimų ir karo. Liepos gale ar rugpjūčio pradžioje su įvairiais nuotykiais iš Vilniaus atvykau į tėviškę Telšių apskrityje. Vieną dieną pas mus atvyko Kazys Veverskis. Jis smulkiai papasakojo apie savo pabėgimą į Vokietiją, atsiradimą Berlyne ir apie tuometinius Berlyno lietuvius. Reiškė nepasitenkinimą, kad nebuvęs įsileistas į pulk. K.Škirpą supusį ratelį. Iš Vokietijos grįžti Lietuvon naciai jo neleido. Jis iš ten pabėgo ir tarpais važiuodamas, tarpais pėsčias keliaudamas, pasiekė Lietuvą. Kiek pabuvojęs tėviškėje prie Veliuonos, atvyko į mano tėviškę.

Iš Vokietijos Kazys Veverskis grįžo pilnas neapykantos naciams. Jau tada jis svajojo suorganizuoti visą Lietuvą apimančią rezistencinę organizaciją. Bet tada jis turėjo tik bendrą idėją, be konkrečių planų.

LLA vadus sutinku Kretingoje

1941m rudenį atvykau mokytojauti Kretingon. Kretingoje ir Palangoje veikiančios gimnazijos buvo pavadintos bendru Šventosios gimnazijos vardu, su direktoriumi Palangoje ir dviem pavaduotojais Kretingoje. Kretingoje buvo maždaug penkis kartus daugiau mokinių negu Palangoje, bet Švietimo valdyba kažkodėl labiau palaikė Palangos gimnaziją, o Kretingos laikė lyg pavainikiu. Gimnazijos direktorius buvo istorikas Emilis Mauburas, klaipėdietis, I vicedirektorius Juozas Gedgaudas, matematikas, o II vicedirektorium gan greitai paskyrė mane.

1942m. prieš Velykas, vykstant mokinių rekolekcijoms, į bažnyčią konferencijos metu įėjo du apsaugos dalinių karininkai. Tuoj pažinau, kad tai Kazys Veverskis ir jo artimiausias bendradarbis Adolfas Eidimtas. Jie priėjo prie manęs ir paprašė išeiti pasikalbėti. Nuėjome į mano kambarėlį. Pažinau ne tik Veverskį, bet ir Eidimtą. Baigęs Telšių gimnaziją, jis įstojo į karo mokyklą. Tais pačiais metais aš įstojau į VD universitetą Kaune. Eidimto simpatija buvo mūsų kaimynė Gabrielė Milvydaitė, kurios tėvas buvo Telšių taikos teisėjas. Atostogų metu Eidimtas atvykdavo pas Milvydus, ir mes susitikdavome. 1938m. jis baigė karo mokyklą.

Veverskis ir Eidimtas keliavo su netikrais dokumentais ir fiktyviomis pavardėmis. Jie detaliai kalbėjo apie LLA organizavimą. Viename Kretingos apsk. miestelyje nurodė kontaktą, su kuriuo vėliau susisiekiau. Siūlė į LLA įtraukti aukštesniųjų klasių mokinius. Tam planui aš nepritariau, nors jaučiau, kad tarp mokinių turiu pasitikėjimą. Tai galėjo būti jaunų žmonių likiminiai žingsniai, ir aš nenorėjau imtis už tai atsakomybės.

Organizacinę LLA strategiją jie dėstė taip: kiekvienoje apskrityje turėti labai patikimą asmenį ar organizacinę celę, kuri kiekviename miestelyje suorganizuotų nedideles grupes pasyvaus pasipriešinimo forma, kurios veiktų prieš nacius. Abu skundėsi, kad jais nepasitiki ir į LLA nestoja aukštesnio laipsnio karininkai, o buvusieji antibolševikinės rezistencijos vadai ir politinių partijų lyderiai nelinkę su jais kalbėtis.

Aš jiems pažadėjau du dalykus: pasirūpinti antinacinės spaudos atgabenimu ir platinimu ir lietuviškos nuotaikos gimnazijoje ir visuomenėje palaikymu.

Vokiečių okupacijos metu, norint važiuoti traukiniu, reikėjo turėti valdiškų įstaigų duotą leidimą "Reisegenehmigung". Norint atgabenti pogrindžio literatūrą, reikėjo keliauti traukiniais. Veverskis man nurodė asmenį, kuris priklausė LLA ir dirbo Šiaulių gebietskomisaro Gehwecke įstaigoje ir kuris galįs tokių leidimų parūpinti Nuvykau į tą įstaigą, suradau asmenį, pasakiau slaptažodį, ir jis atnešė visą pluoštą Gehweck'es pasirašytų kelionėms leidimų. Parsivežęs namo, juos gerai paslėpiau.

Prasidėjus partizanų kovoms, LLA populiarumą galėjo lemti organizacinė struktūra, sukurta nacių okupaciniame laikotarpyje. LLA celės buvo daugelyje vietų, ko neturėjo kitos pogrindžio rezistencinės organizacijos. Be Lietuvių Fronto, kitos vokiečių okupacijos metais veikusios antinacinės rezistencijos organizacijos Girniaus veikale beveik visai neminimos. Prasidėjus gaivališkai partizanų veiklai, vietoje esančios celės galėjo atskiriems vienetams pasiūlyti LLA vardą. Taip pat sunku sutikti, kad LLA buvo "buvusių karininkų organizacija". Pvz., iš man žinomų LLA narių visi trys buvome mokytojai Ketvirtas, su kuriuo susipažinau kalėjime, buvo pašto tarnautojas. Eidimtas buvo jaun. leitenantas, Veverskis buvo buvęs karo mokykloje. Atrodo, kad į LLA pradžioje jie įtraukė savo asmeniškų draugų, žemesnio laipsnio karininkų. Tik gerokai vėliau prisidėjo ir aukštesnio laipsnio karininkų.

Darbas Kretingoje

Pirmą karo dieną vokiečiai pradėję prieš rusus puolimą, Kretingą užėmė per porą valandų. Miestas išliko beveik nenukentėjęs. Tik pirmą dieną ją sudegino patys vokiečiai tyčia padegę žydų sinagogą. Atvykęs mokytojauti vos vos gavau kambarėlį pas labai gerus žmones, ponus Radzius. Turėjo dvi mažametes dukreles. Dabar viena Aldona Vaičiūnienė gyvena Toronte, antroji Laimutė (Aleksienė)-Čikagoje.

Kretingoje nesutikau nė vieno pažįstamo žmogaus. Kolegoms mokytojams ir mokiniams buvau mįslė. Truputį savo veidą parodžiau, kalbėdamas 1941m. Kretingos kapinėse Vėlinių vakarą. Netrukus, turbūt kiek "sušnipinėję" apie mane, du aukštesniųjų klasių mokiniai pasisakė esą ateitininkai ir pakvietė mane globoti slaptą ateitininkų kuopą. Tai buvo ta pati klasė, kurioje mokėsi dabartinis "Darbininko" redaktorius Antanas Bučmys - tėvas Kornelijus, OFM, ir Julius Veblaitis, geras smuikininkas ir LB veikėjas New Jersey valstijoje. Yra ir daugiau tos klasės mokinių, pasitraukusių į Vakarus. Vienas iš tų, kurie mane kvietė globoti ateitininkus, Jonas Žutautas, kiek girdėjau, buvo apmokytas desantininkų kursuose Vokietijoje, grįžo Lietuvon ir žuvo Kretingos apylinkėse saugumiečių pasalose.

1941-1942m. mokslo metų žiemą mudu su mokyt. Eduardu Balsiu (kompozitorius Lietuvoje, miręs 1984m.) savaitgaliais organizuodavome iškylas į aplinkinius miestelius. Mokiniai, dažniausiai pradžios mokyklų patalpose, atlikdavo savo paruoštas programėles, kuriose dažnai prasimušdavo antinacinės nuotaikos. Po vienos tokios iškylos pakvietė pas save ūkio reikalams savo įstaigą Kretingoje turėjęs vokietis ir įspėjo, kad prieš mane atėjęs skundas, jog aš vadovaująs prieš vokiečius nukreiptam judėjimui Tas vokietis buvo vyresnio amžiaus, nepartinis, katalikas ir iš to skundo išvadų nedarė, tik pasakė: "Jei skundas būtų patekęs į gestapo rankas, būtų buvę blogiau".

Pažadėjau mokinių programas kontroliuoti Vėliau sužinojau, kad skundą parašęs vieno valsčiaus viršaitis, kurį mokiniai savo kupletuose neva įžeidę. Kretinga yra tik 1 km nuo Klaipėdos krašto sienos. Visą laiką čia sukosi daug vokiečių - uniformuotų ir civilių. Karių ešelonai pro čia traukiniais traukė į šiaurės rytų frontą, sužeistieji grįžo Vokietijon. Čia daug buvo prikirmiję ir gestapininkų. Mat tuo metu 20 km platumo Lietuvos teritorijos pasienio juosta buvo tiesioginėje Tilžės gestapo žinioje. Toliau nuo tos juostos priklausė Kauno gestapui Klaipėdos gestapas, Tilžės padalinys, turėjo daug lietuviškai kalbančių gestapininkų. Į vieno tokio, Berneto, rankas, patekau ir aš.

Kaip vėliau išaiškėjo, tarp Kauno ir Tilžės gestapų buvo blogi santykiai Kauniečiai pretendavo ir į 20 km juostą. Kretingoje labai blogą vardą turėjo Kretingos lietuvių saugumo viršininkas Jakys, Tilžės-Klaipėdos gestapo globotinis. Prieš jį buvę daug skundų lietuvių ir vokiečių įstaigoms, bet Tilžės gestapas niekam neleido jo paliesti. Tik kai Tilžės gestapas prarado 20 km juostos kontrolę, Jakys buvo areštuotas ir įkalintas Kauno kalėjime. Ten arčiau jį teko pažinti

Naudodamas turimus keliavimo traukiniais leidimus, atsiveždavau pogrindžio literatūros. Ją išplatindavo patikimi mokiniai, daugiausia ateitininkai. Visada pasirūpindavau, kad jos turėčiau prieš atostogas, kad lengviau patektų į kaimus. Literatūros vežimas buvo pavojingas, nes kartais patys vokiečiai Kretingos stotyje patikrindavo atvykstančių ir išvykstančių keleivių lagaminus. Bet mane lydėjo laimė. Iš vagono su nedideliu lagaminėliu lipdavau paskutinis, pasižiūrėjęs pro langą, ar perone nėra įtartinų ženklų.

Gestapo akis tačiau mane gan anksti pastebėjo. Laikas nuo laiko pasiekdavo gandai, kad galįs būti areštuotas. Jausdamas pavojų, nusibrėžiau tokią elgesio liniją; viešose kalbose kalbėti tik apie lietuvius ir Lietuvą ir neliesti vokiečių. Bet susidarydavo keblių situacijų. Pvz., 1942m. Hitleriui sukako 53 metai Iš anksto buvo pasakyta, kad antros pamokos metu dirbą klasėse mokytojai turi sukaktį paminėti Man buvo pamoka 4 ar 5 klasėje. Galvojau ir taip, ir šiaip, bet galvosūkį išsprendė Kazimiero Mockaus redaguojama "Žemaičių žemė". Gavau ją laiku su straipsniu "Fuhreris-išvaduotojas". Paprašiau vieną mokinę straipsnį perskaityti. Baigus ranką pakėlė gabus mokinys, kietasprandis žemaitis, pavarde Šilauskas, ir pasakė:

— Nė Hitleris ėjo Lietuvos vaduoti, nė ko. Ne dėl Lietuvos, bet dėl savo interesų susikibo vokiečiai su rusais.

Aš bandžiau prieštarauti

-    Jei, sakykime, žmogus į mišką eina grybauti Bet netikėtai pamato prie medžio pririštą pusgyvį žmogų. Tam žmogui jis išgelbsti gyvybę. Ar nemanote, kad išgelbėtasis neturi jausti padėkos savo išgelbėtojui nežiūrint, kad šis ėjo grybauti.

Aš pastebėjau, kad Šilauskas panarino galvą, ieškodamas žodžių atsikirsti Ir surado:

—    Pone mokytojau, bet ar išgelbėtasis turi būti dėkingas vadinamajam išgelbėtojui jei nuleidęs nuo medžio pradeda jį čaižyti botagu?

Visa klasė savo draugui nuplojo, o aš leidau mokiniui laimėti diskusijas su mokytoju.

Gestapo provokacijos

1942m, kažkada prieš Kalėdas, vėl pasiekė gandas, kad galiu būti areštuotas. Neprisimenu, ar tai buvo prieš ar po pasikalbėjimo su vokiečių žemės ūkio reikalams įstaigos vedėju. Maždaug tuo pačiu metu vieną vakarą pas mane atėjo 4 kl mokinys Urbonaitis (?), kuris buvo gerokai vyresnis negu tos klasės amžiaus vidurkis, ir pasakė esąs vokiečių gestapo paieškomas. Mat tėvų namuose, kažkur apie Gargždus, gestapas padaręs kratą, radęs pogrindžio literatūros ir ginklą. Jis turįs dingti bet nežinąs kur.

Aš jį kiek pabariau už žioplumą, įspėjau, kad šiąnakt nenakvotų namuose, o ryt vakare vėl ateitų pas mane. Rytojaus dieną susisiekiau su miesto savivaldybės tarnautoju Kavaliausku, kurio dvi sesutės mokėsi gimnazijoje. Jis pažadėjo man padėti Aš iš gimnazijos archyvo paėmiau savo auklėjamosios klasės mokinio Augustino Raudonio (miręs Lietuvoje) gimimo metrikus ir Urbonaičio nuotrauką, nunešiau Kavaliauskui, ir jis padarė asmens pažymėjimą. Burmistras pasirašė. Artimiausią savaitgalį, panaudodami turimus keliavimo leidimus, išvykome į Vilnių. Užkrečiamųjų ligoninėje ūkvedžiu dirbo mano svainis Antanas Giniotis (gyvena Čikagoje), ir jis "Augustinui Raudoniui" davė darbą. "Raudonis" - Urbonaitis pasiliko Lietuvoje.

Grįžęs iš Vilniaus Kretingon, radau padėtį ramią. Niekas manęs neieškojo nei gimnazijoje, nei namuose.

Laikas nuo laiko paštu gaudavau antivokiško turinio lapelius. Įtardavau, kad yra gestapo provokacijos, lapelius sunaikindavau. Bet kartą gavau laišką, kuriuo tiesiog kreipiamasi pavarde į mane ir "pavedama" man suregistruoti Kretingos apskrityje pas gerus lietuvius patriotus esančius ginklus ir pasirūpinti juos laikyti gerame stovyje, kad "momentui atėjus, galėtume atsiskaityti su mirtinais Lietuvos priešais: vokiečiais ir bolševikais". Laišką pasirašė "Vilniaus įgaliotas" su kažkokiomis raidėmis, kurių reikšmės negalėjau suprasti.

Dabar man neliko mažiausio abejojimo, kad tai gestapo darbas. Rašomosios mašinėlės šriftas buvo vokiškas, rašantysis laišką lietuvių kalbą mokėjo, bet vietomis suklupo ir save išdavė. Iš 3-4 suklupimų dar ir šiandien prisimenu vieną: "Mes okupantai", vietoje "mes okupuoti"'. Per daug įtartinas buvo siuntėjas "Vilniaus įgaliotas", o dar labiau, kad laiškas antspauduotas Kretingos pašte.

Nutariau to laiško nenaikinti, o perduoti Kretingos lietuvių saugumui. Jakys jau buvo areštuotas, o saugumo viršininku paskirtas Jablonskis. Žinojau, kad jis geras vyras. Jei ir nepriklauso pogrindžiui bet su juo bendradarbiauja.

Savo lydraštyje, prie kurio pridėjau gautą laišką, pažymėjau, kad ir anksčiau gaudavau panašių laiškų, bet juos sunaikindavau. Laiškai kartojasi todėl prašiau išaiškinti laiškų siuntėją. Asmeniškai nuėjau į saugumą ir pareiškimą perdaviau J. Jie viską perskaitė ir pasakė, kad įtartina. Po to daugiau tokių laiškų nebegaudavau.

Vokietijoje sutikau Jablonskį ir paklausiau, ką jis su mano pareiškimu padaręs. Jis pasakė, kad išvertęs į vokiečių kalbą ir perdavęs gestapui

Sprendimas laišką perduoti saugumui buvo labai teisingas žingsnis, nes man daug padėjo tada, kai tardymų metu gestapas spaudė mane dėl pogrindžio spaudos.

Kilpa veržiama

Negaliu prisiminti laiko, bet tai turėjo būti 1942m. pabaigoje ar 1943m pradžioje, kai sužinojau, kad areštuotas mano LLA kontaktas K. Asmeniškai manęs tai nebaugino, nes mano šiokia tokia veikla, kuri nepatiko gestapui buvo mano paties išmonė, o ne veikla LLA rėmuose. Iš K. buvau gavęs instrukciją, kaip minėti Vasario 16, gal dar porą informacijų, ir tai tiek. Galvojau, jei mano priklausymas LLA iškiltų, didesnės bylos dėl to nesudarytų. Žinoma, tuo laiku nepagalvojau, ką išvis LLA galėjo daryti ir kas gestapui žinoma. Taip pat negaliu pasakyti, kada K. iš kalėjimo išėjo, tik kiek stebėjausi, kad jis manęs neiško.

Tuo metu nežinojau ir vėliau nesužinojau, ar mano priklausymas LLA gestapui buvo žinomas ir ar K iš kalėjimo buvo jau paleistas, kai vieną vakarą pas mane į namus atėjo turbūt 5 klasės mokinys (tai turėjo būti 1943m. vasario mėn.) ir nedrąsiai pasakė turįs man kai ką svarbaus pasakyti. Kai paklausiau ką, jis atsakė, kad gestapas privertęs jį mane šnipinėti. Paklausus, kodėl gestapas pasirinkęs jį, paaiškino, kad pirmuoju bolševikmečiu mokęsis Plungės gimnazijoje ir priklausęs komjaunimui. Kad užsimaskuotų, persikėlęs į Kretingos gimnaziją, bet gestapas išaiškinęs ir pagrasinęs areštu, jei atsisakytų šnipinėti Kojelį. Paklausiau, ką gestapas nori žinoti apie mane. Jis pasakė,-klausytis, ką aš kalbu viešai, klasėse ir privačiai su mokiniais, stebėti su kuo draugauju, ar nepažįstami žmonės lankosi pas mane, kada ir kur išvykstu ir kt.

Mokiniui pasakiau, kad gal jam neįmanoma nuo pažado atsisakyti, bet jis galįs daugiausia girdėti mano pasisakymus mokymosi drausmės, mokyklos remontų ir panašiais klausimais ir apie tai gestapui raportuoti. Palinkėjau sėkmės ir jį išleidau. Bet vėliau, savo seklį stebėdamas, susidariau įspūdį, kad jis apie mane nori viską žinoti

Neišlaikau sau duoto pažado

Buvau sau davęs pažadą viešai nekalbėti prieš vokiečius. Bet pažadą sulaužiau. O tai įvyko tada, kai 1943m. pradžioje jiems nepasisekė suorganizuoti lietuvių SS legiono. Įvykdę represijas prieš Lietuvos inteligentiją ir aukštąsias mokyklas, vokiečiai vėl leidosi su lietuviais į pokalbius. Kaune ir provincijos miestuose prasidėjo konferencijos kompromisams surasti. Kretingoje tokią konferenciją kovo ir balandžio mėnesį sukvietė apskrities viršininkas Mečys Šimkus (miręs Čikagoje), pažįstamas iš Kražių gimnazijos, nors Kretingoje nesibičiuliavome. Konferencijon buvo pakviesta apie 20 asmenų, daugiausia valsčių viršaičiai ir kai kurie kiti nepažįstami žmonės. Iš Kretingos gimnazijos buvo pakviestas direktorius Gedgaudas ir aš. Stebėjausi dėl savęs, nes spėjau, kad dėl kviečiamųjų turėjo būti tariamasi su gestapu. Bet gestapas galbūt turėjo savo tikslus. Konferencijos metu ir sulaužiau savo pažadą.

Iš Palangos atvyko dr. Jonas Šliūpas. Mačiau, kaip jis majestotiškai sėdėjo ant užpakalinės sėdynės poros arklių traukiamame vežime su vežėju. Iš Kauno ar Vilniaus atvyko pulk. A.Birontas ir žemės ūkio tarėjas A.Ramanauskas, buv. Telšių apskrities viršininkas. Posėdžiui, visai neutralią poziciją laikydamas, vadovavo Šimkus. Pirmiausia kalbėjo tolimieji svečiai Birontas įtikinėjo, kad nereikia bijoti fronto, nes žuvimo pavojus yra nedidelis. Jis pats dalyvavęs daugelyje kovų. Pateikė statistikas, kiek tonų švino ginklai turi išmesti kol nukauna vieną kareivį. Ramanauskas prie reikalo organizuoti lietuvių karines jėgas priėjo iš kito požiūrio. Jis dėstė taip: lietuviams savo karines pajėgas reikia turėti, išeinant iš Lietuvos interesų. Jei vokiečiai karą laimės, ir mes laimėsime su laimėtoju, jei pralaimėtų, — tai kariuomenė bus reikalinga kovai su rusais ir lenkais.

Pabaigus svečiams kalbėti, Šimkus paprašė tarti žodį dalyvius. Aš žiūrėjau į dr. Šliūpą, laukdamas drąsaus žodžio. Bet Šliūpas tylėjo. Nejaukioje tyloje paprašiau balso ir oponavau Ramanauskui Aš sakiau priešingai kovodami vokiečių pusėje, pralaimėsime bet kuriuo atveju. Jei vokiečiai karą laimėtų, mes nieko negautume. Nurodžiau, kad patys vokiečiai to neslepia. Nacionalsocialistų partijos organas "Das Schwarze Korps" neseniai buvo atspausdinęs tuo klausimu savo straipsnį, kurį išvertęs paskelbė lietuviškas laikraštis, rodos, Šiauliuose ėjusi ’Tėviškė". Tuo metu tą faktą aš gerai žinojau. O jei vokiečiai karą pralaimėtų, kartu pralaimėsime ir mes. Nei su rusais, nei su lenkais kariauti nebeteks.

Po manęs labai drąsiai ir jausmingai kalbėjo kun. Petrauskas, rodos, Gargždų klebonas. Jis sakė, kad Lietuvos jaunimas kariauti į Rusiją neis. Jis labiau norėtų savo kūnais patręšti Lietuvos laukus ir pamiškes, negu Rusijos. Dar kalbėjo vienas kitas, bet nieko nepasakė.

Neišsiplėtus diskusijoms, apskrities viršininkas diskusijų toliau tęsti pakvietė prie užkandžių. Aš užkandžių nėjau ir kiek susijaudinęs grįžau gimnazijon. Gimnazija žinojo, kur mudu su direktorium buvome išėję. Lauke laukė mokiniai. Aš papasakojau, kaip buvo. Mačiau, kaip viską išgirsti stengiasi mano seklys. Mokytojų kambaryje papasakojau ir mokytojams.

Kai grįžo direktorius Gedgaudas, jo klausiau, ar vaišių metu dr. Šliūpas nieko nekalbėjęs.

- Kalbėjo, — atsakė direktorius, - bet jis įtikinėjo, kad su vokiečiais reikia siekti kompromisų. Vokiečiams reikia padėti, nes bolševikų grįžimas Lietuvai būtų baisi nelaimė.

Taip pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime mačiau ir rankos paspaudimu pasveikinau talentingą, jaunystėje kovingą ir kontroversinį lietuvį dr. Joną Šliūpą, bet iš jo lūpų neišgirdau nė vieno žodžio. Jo jaunų dienų kovingumas buvo dingęs.

Baigiasi areštu

Mokslo metai 1943m baigėsi be nuotykių. Tik pavasarį, egzaminų metu, gestapas atėjo areštuoti kažkokį mokinį. Mudu su direktoriumi buvome išleidžiamosios klasės matematikos egzaminuose. Direktorių iškvietė iš egzaminų salės. Bet to įvykio detalių nebeprisimenu, tik tiek žinau, kad gestapas to mokinio nerado. Asmeniškai nebejaučiau gestapo statomų spąstų, bet gestapas nebuvo manęs pamiršęs. Po vasaros atostogų 1943m. grįžus į mokyklą, pradėjome organizuoti naujus mokslo metus. Viskas atrodė ramu ir taikinga. Tik vieną dieną, su Radziu šeima valgant pietus, prieš einant į pamokas (Kretingos gimnazijos patalpose prieš pietus dirbo pradžios mokykla), pasibarškinęs į duris, įėjo nė vienam iš mūsų nepažįstamas žmogus. Neaukštas, odiniu pusšvarkiu apsivilkęs, vėjo nugairintu veidu, panašus į jūrininką, ir pasakė norįs pasikalbėti su manimi.

Visiems girdint, jis paklausė, ar aš žinąs, kur galima pirkti "zeimerį" (lentoms pjauti motorinį pjūklą). Aš negalėjau suprasti, apie ką jis kalba ir žiūrėjau į akis. Jis akimis ir nežymiu galvos judesiu davė ženklą eiti su juo. Išėjome į prieangį, ir jis tada pasakė, kad vakar iš Kauno atvykęs gestapas manęs areštuoti. Į jokius paaiškinimus nesileido ir tuoj išėjo.

Svarsčiau, ar čia tikras įspėjimas, ar nauja provokacija. Niekam nieko nesakiau, tik prieš išeidamas į mokyklą sunaikinau galinčią inkriminuoti medžiagą. Sunaikinau ir turimus geležinkeliais keliauti leidimus. Vakaras praėjo be nuotykių, ir taip pat naktis. Kitą dieną po pusryčių išėjau į gimnazijos mokytojų kambarį kažką parašyti mokyklos rašomąja mašinėle. Netrukus į mokytojų kambarį įbėgo ašarodama viena iš Radzyčių ir pasakė, kad į namus atėję du gestapininkai, ieškodami manęs. Pasikalbėję su mama ir išėję. Mama pasiuntusi ją man apie tai pranešti. Grįžau namo. Ponia Radzienė pasakė, kad buvę du vyrai. Vienas gestapo uniforma, antras civiliai apsirengęs. Paklausė, kur aš esąs. Ji atsakiusi nežinanti, nors aš buvau sakęs, kur išeinu. Paklausę, kur mano kambarys. Įėję, pasižvalgę ir išeidami paprašę, kad užeičiau į gestapą. Norį pasikalbėti.

Dabar tariausi su direktoriumi Gedgaudu, savo draugu Balsiu ir pora kitų mokytojų. Sprendžiau klausimą: slėptis ar eiti į gestapą? Apsisprendžiau eiti dėl šių motyvų: nenorėjau pasitraukti iš gimnazijos, apie areštą buvo kalbama kelis kartus praeityje, o taip pat dariau prielaidą - jei ir sulaikytų, niekur giliau prisikasti negalėtų ir už kelių dienų paleistų, bet sprendimas buvo klaidingas.

Keli žmonės sekė mane, einantį į gestapo įstaigą, kuri buvo nelabai toli nuo gimnazijos. Aš nebeišėjau. Įvyko areštas ir pradžioje paminėtas preliminarinis tardymas.

Iš kalėjimo į kalėjimą

Po tardymo, surakinę rankas, išvedė laukan ir įsodino į atvirą automobilį. Prie vairo atsisėdo jaunas civilis. Vėliau sužinojau, kad tai Klaipėdos gestapininkas Berentas. Kalbėjo gerai lietuviškai su lengvu klaipėdietišku akcentu. Girdėjau, kad neva aspirantu baigęs mūsų karo mokyklą. Kiti du uniformuoti — vyresnio amžiaus. Pirmiausia nuvežė mane prie mano namų ir kambarėlyje padarė paviršutinišką kratą. Paėmė laiškus. Ponia Radzienė skubiai paruošė ryšulėlį su baltiniais ir kitais būtinais reikmenimis. Gailėjausi jos, kuri dėl manęs labai jaudinosi. Ir mažosios Radzytės. Aš buvau ramus. Netoli bažnyčios ant šaligatvio stovėjo du uniformuoti pilvūzai. Sustojo ir sveikinosi. Vienas kišo ranką ir man. "Atsiprašau", pasakiau vokiškai Berentas paaiškino, kad aš areštuotas. Toliau važiuojant, mačiau einant kelis mokinius, kurie nepastebėjo vežamo mokytojo. Eidamas gatve, nepastebėjo ir Juozas Truškauskas, rūpestingas tėvų komiteto narys, kurio dvi dukrelės buvo mano auklėjamoje klasėje - Irena Regienė (dabar Čikagoje) ir Elenutė (dabar Bandžiulienė, Los Angeles).

Atvežė į Palangą ir uždarė miestelio daboklėje. Patalpa tuščia, tik ant grindų trys šiaudais kimšti čiužiniai Atsisėdau ant vieno. Visos mintys veržėsi į galvą, nors jokie mąstymai pagelbėti jau nebegalėjo. Bet greit mintis išblaškė blusos. Tūkstančiai jų šoko iš čiužinių. Gal ir gerai, nes mąstymams neliko laiko. Reikėjo kovoti su blusomis. Nusimovęs kelnes ir nusivilkęs švarką, daužiau į sieną. Prie čiužinių nesiartinau. Pavakary sargas atnešė kažkokios sriubos. Paragavau. Paskui atsidarė durys, ir vienas pats įėjo Kretingoje mane tardęs Gotchalk. Pakalbėjęs kiek, paklausė, ar aš turįs daug pinigų. Atsakiau, kad neturiu. Nieko daugiau nesakęs, iš daboklės išėjo. Pradžioje nesupratau, kodėl jis to manęs klausė. Paskui pradėjau galvoti, kad jis galbūt būtų leidęs man iš daboklės "pabėgti", jei būčiau pasiūlęs kyšį. Kai iš Vokietijos po kelių mėnesių mane nuvežė į Kauną, Gottschalk vedė pagrindinius tardymus. Nebuvo baisiai piktas gestapininkas, nors savo vertėjui Heltkei leido savivaliauti ir mane mušti. Buvo kilęs iš Silezijos, kalbėjo lenkiškai

Kiek prisimenu, jau sutemus, vėl atsidarė durys, ir į daboklę įėjo gerokai už mane vyresnis lietuvis. Duris kažkas uždarė ir užrakino. Supratau, kad naujas kalinys. Pasakė pavardę, - Juozas Mockus, Palangos pašto tarnautojas. Įtariamas dalyvavimu LLA pogrindžio organizacijoje. (Mockus, kiek žinau, iš Vokietijos atvyko į Kanadą.)

Kovodamas su blusomis, kalbėjausi su naujai pažintu LLA nariu. Jis papasakojo įdomią istoriją apie mūsų abiejų pažįstamą LLA narį K., kuris buvo mano ryšininkas. K. buvęs areštuotas ne už dalyvavimą LLA veikloje, bet neteisingai įskųstas organizavimu priešvokiško pogrindžio, kurio tikslas -puldinėti nuo bolševikų besitraukiančius vokiečių dalinius, sprogdinti tiltus ir kitaip vokiečiams kenkti. Jis buvęs Tilžės gestapininkų kankintas, kad nebeišlaikęs kankinimų ir pasirašęs po visais kaltinimais. Buvęs nuteistas mirti Bet jo energinga žmona, gelbėdama vyrą, pasiekusi ne tik Kauno, bet ir Berlyno gestapą. Berlynas davęs įsakymą K. perkelti į Kauną ir iš naujo pradėti tardymą. Tilžės budeliai nesutikę atvykti į Kauną stoti akistaton. Tada Berlynas 20 km pasienio zoną išėmė iš Tilžės kontrolės ir paskyrė Kauno gestapui. Tuo būdu K. savo kančiomis Mockų ir mane išgelbėjo iš Tilžės gestapininkų nagų. Todėl mudu areštavo ne Tilžės, bet Kauno gestapas. Kaunan iš Vokietijos sugrąžino tardymams.

Išvengęs mirties, K. kažkaip prasitarė apie priklausymą LLA ir, matyt, paminėjo mūsų pavardes.

K. buvo paleistas prieš mūsų areštą. Tačiau kankinimų ir mirties sprendimo buvo taip paveiktas, kad grįžęs į namus nieko nebenorėjęs matyti nei kalbėti

"Ištvermės, ponas mokytojau"

Kitą dieną, vieną su antru surakintus, Berentas automobiliu "pajūriais, pamariais" iš Palangos nuvežė į Klaipėdos gestapą, o iš čia, atlikus formalumus, atsidūrėme Klaipėdos kalėjime.

Būtų galima plačiai rašyti apie gyvenimą Klaipėdos kalėjime, tačiau trumpindamas, pasitenkinsiu keliais epizodais.

Visą laiką, 6 ar 7 savaites, buvau laikomas vienutėje. Tik kokiai savaitei ar 10-čiai dienų buvo [kėlę du ukrainiečius darbininkus, dirbusius kažkuriame Klaipėdos fabrike. Jų nusikaltimas nebuvo didelis, - tik drausmės sulaužymas. Ilgą laiką vienam sėdėti baisiai liūdna. Gerai, kad davė darbo. Turėjau lipdyti popierinius maišelius. Gaudavau indą klijų ir atitinkamo dydžio sukarpytą rudą popierių. Lipdžiau šonus ir, sulankstęs, dugną. Dirbdavau greitai, kad laikas greičiau bėgtų. Sekmadieniais dirbti nereikėjo. Kai kada išvesdavo trumpam pasivaikščiojimui kalėjimo kieme. Vaikščiojau irgi vienas. Mockaus, rodos, niekad nesutikau. Jei prižiūrėtojas vesdavo koridoriumi ir iš kito galo ateidavo kitas kalinys, tai vienas iš kalinių turėdavo nusisukti į sieną, kol antras praeidavo. Vieną kitą kalinių galėdavai sutikti, kai rytą išleisdavo į prausyklą, ir šeštadieniais, kai išvesdavo į koridorių barzdos skusti. Turint jautresnę odą, barzdos skutimas buvo nemaloni operacija. Skusdavo atšipusiu skustuvu, ir kameron grįždavai sukruvintu, skaudančiu veidu.

Barzdaskučiai, maisto išnešiotojai, kalinių rūbų išdavėjai Vokietijos kalėjimuose, kaip kažkas sakė, buvo dažniausiai homoseksualai. Jie buvo nepavojingi, bet ilgalaikiai kaliniai, nes pagauti už tą "sportą" gaudavo standartinę 7 metų bausmę.

Neprisimenu, kokiose aplinkybėse sutikau anksčiau už mus areštuotą Kretingos gimnazijos mokinį Simoną Daukantą. Jis buvo gabus mokinys, nelinkęs mokytojams pripažinti autoritetą. Jį areštavo atostogų Kretingon grįžęs lietuvis esesininkas. Pavardės nebeprisimenu. Privačioje kompanijoje Daukantas jam parodė pogrindžio laikraštį. Esesininkas vietoje jį labai sudaužė ir perdavė gestapui. Gestapininkai jį daug mušė, reikalaudami pasakyti, kur laikraštį gavęs. Daukantas atsilaikė. Mūsų susitikimas buvo labai trumpas, gal pusės minutės, bet niekam negirdint jis galėjo pasakyti "ištvermės, ponas mokytojau". Jo įgyta kalėjime patirtis jam davė teisę duoti patarimą mažiau patyrusiam mokytojui.

Maisto davė nedaug, bet švarų. Su noru suvalgydavau. Kameroje buvo tik lova, kurią reikėjo labai gražiai pataisyti, taburetė ir ant sienos kabojo spintelė valgymo priemonėms, dantų šepetukui, muilui. Ant lovos dienos metu atsisėsti nebuvo galima. Tik ant taburetės. Prižiūrėtojas nuolat stebėjo pro vilkelį, kartą pabandžiau pakilnoti rankas ir pasilankstyti, sąnarius pamankštinti, bet prižiūrėtojas tuoj pat sudraudė. Kartą sekmadienį priėjau prie spintelės, kuri buvo kampe, ir prižiūrėtojas pro vilkelį negalėjo matyti, pabandžiau pajudinti Spintelė judėjo, ir tarsi stebuklas iškrito lapas seno pageltusio laikraščio. Laikraštis lietuviškas, spausdintas gotiškomis raidėmis. Kiek prisimenu, vadinosi "Lietuwiszka Ceitunga”, bet galėjo būti ir kitas vardas. Išleidimo datos nebuvo, iš teksto irgi nebuvo aišku, kada spausdintas. Tą "laikraštį" skaitydavau kelis kartus per dieną. "Prapuldavau" porai minučių iš stebėjimo lauko, išimdavau iš "slėptuvės" spausdintą lapą, paskaitydavau ir vėl spintele prispausdavau prie sienos.

Drausmė buvo kieta. Prižiūrėtojai, daugiausia jauni, kalinius mušdavo. Kai tik įeidavo koks nors vokietis, turėjau raportuoti vokiškai: "53-oji kamera užimta vieno tardomojo". Tik vienas vyresnio amžiaus prižiūrėtojas neleisdavo raportuoti ir pasakydavo "Lehrer, Lehrer".

Į Tilžę ir Ragainę

Išskyrus Berentą, Klaipėdoje niekas kitas nei iš prižiūrėtojų, nei iš gestapininkų neprakalbėjo lietuviškai. Berentas du kartus mane pėsčią vedė iš kalėjimo į gestapo būstinę. Aš dryžuota kalinio uniforma, žygiavau gatve, Berentas ir kitas gestapininkas, sukišę rankas į brangių kelnių kišenes, ėjo šaligatviu. Pirmą kartą vedė kažką pasirašyti, — antrą — prieš išvežant į Tilžę. Žmonės šaligatviuose, ypač ponios brangiuose kailiuose, išgąstingomis akimis žiūrėdavo į mane. Turbūt galvojo, jog baisus žmogžudys.

Koks jausmas lydėjo mane? Ogi aš džiaugdavausi tais "pasivaikščiojimais", nors mano maža uniforminė kepurė sunkiai laikydavosi ant galvos. Reikėjo balansuoti, kad nenukristų, nes surakintomis rankomis nebuvo galima jos prilaikyti. Būtų netiesa, jei sakyčiau, kad areštas, tardymai ir kai kurios kitos sunkesnės situacijos nekėlė baimės. Bet man buvo aišku, kad vyksta Teisiojo valios grumtynės su niekšų fizine jėga. Pasirinkimo nėra ir būti negali. Net nesigailėdavau, kad Kretingoje ėjau į gestapą. Visos jėgos dabar turi būti sukauptos atsilaikyti prieš fizinę jėgą.

Skaitydamas dabar Keliuočio prisiminimus, atkreipiau dėmesį į jo kančią, kuri nepaliko jo vienatvės svarstymuose, pokalbiuose su kitais, net sapnuose. Keliuotis turėjo būti kitos prigimties žmogus ir nepalyginamai daugiau iškentėjęs. Bet vien tik dėl tos ryškinamos kančios aš drįsčiau suabejoti Kęstučio Girniaus veikale padaryta prielaida, kad, grįžus Lietuvon bolševikams, Keliuotis būtų galėjęs organizuoti kokią nors rezistenciją.

Po antro apsilankymo gestape, kitą dieną vieną su kitu surakino visus tris — Mockų, Daukantą ir mane, nuvežė į geležinkelio stotį ir traukiniu išvežė į Tilžę. Tilžės gestapo kalėjime praleidome vieną ar dvi naktis, ir kaliniams vežioti autobusu išvežė į Ragainės sunkiųjų darbų kalėjimą.

Įvažiavus į kalėjimo kiemą, išlipome. Apsižvalgiau. Dieve, ant sienų iš po išblukusio dažo matyti šventi paveikslai Čia kada nors turėjo būti vienuolynas.

Su mumis atvežė 18 jaunų ukrainiečių. Iš karto visus uždarė vienoje didelėje kameroje. Ukrainiečiai sakė, kad atvežti iš Kauno kalėjimo. Gyrė lietuvius, kad ir jiems davę maisto. Pasakojo ir džiaugėsi, kad Minskas apsuptas ir Vilniuje girdisi artilerijos šaudymas. Vienas aukštas ukrainietis atrodė baisiai veidas pajuodęs ir iškreiptas, akys iššokę, kaklas kruvinai mėlynas, net rankos iškraipytos. Paklausiau, kas atsitiko. Jis papasakojo, kad jų brigada kažkur dirbusi, ir vokietis prižiūrėtojas įtaręs, kad jis paėmęs iš jo palikto pakelio žiupsnelį tabako. Už tai vokietis pritaikė jam savo teismą — surišo rankas užpakalyje ir už kaklo momentui pakorė ant medžio šakos. Jis praradęs sąmonę, bet nuleistas vėl atsigavęs. Kiek prisimenu, buvo praėję kelios dienos nuo to įvykio, ir jis dar taip atrodė.

Taip reprezentavosi vokiečių tauta, kuri norėjo valdyti pasaulį.

Po kelių valandų iš pereinamosios kameros mus išskirstė į nuolatines. Kai Klaipėdos kalėjime mus tris vieną nuo kito izoliavo, Ragainėje visus tris lietuvius patalpino vienoje kameroje. Buvo smagu. Grįžę iš darbo vakarais ir sekmadieniais visą dieną galėjome kalbėtis. Su Daukantu grįždavome į Kretingos gimnaziją. Jis atvirai pasakodavo apie mokinių pažiūras į mokytojus, jų nuotaikas ir mokytojams krėstas išdaigas. Pasakojo apie savo patirtą kankinimą Klaipėdoje. Manęs, kad ir manęs tas pats laukia.

Neprisimenu, kur dirbo mano draugai, bet aš buvau paskirtas į audyklą. Buvome karo pramonės dalis — audėme kilimus į tankus. Didelėje salėje buvo gal 32 staklės, panašios į kaimo stakles Lietuvoje, su nytimis, nytims keisti pakojomis, šaudyklėmis. Apmatai buvo iš celofano, kažkokio grubaus pluošto ir plastikos siūlų. Tokios pat medžiagos buvo ir ataudai. Išaustus kilimus izoliacijai nuo karščio dėdavo į tankus. Per vidurį salės buvo takas, kuriuo vaikščiojo prižiūrėtojas, karo veteranas be vienos rankos. Senieji kaliniai pasakojo, kad anksčiau buvęs baisiai piktas ir nepadarančius normos formaliai lazda užmušdavęs. Sušvelnėjęs, kai vokiečiai pradėjo patirti didelius pralaimėjimus frontuose. Vienrankis buvo jaunas vyras, hitlerinio auklėjimo derliaus. Kartą jis nusivedė mane į kitą patalpą, kurioje iš didžiulių celofano lapų kiti kaliniai pjovė siūlus, panaudodami vartotus barzdai skusti peiliukus. Vokietis draugiškai kalbėjo ir gyrėsi kaip Vokietija sugeba viską sunaudoti Paklausė, kokia mano profesija.

Ragainėje išbuvome apie mėnesį, ir per tą laiką man darbo norma nebuvo nustatyta. Nepastebėjau, kad būtų taikomos sankcijos dėl normų neįvykdymo ir kitiems kaliniams.

Klaipėdos kalėjime kaliniai nors ir nedaug jų mačiau, neatrodė sunykę, kaip Ragainės kalėjime. "Pasidarysi toks, kaip mes", - man pasakydavo. Pradėjau greit nykti ir aš.

Lietuviai kaliniai ir lietuviškai kalbantys tarnautojai

Palyginus su Klaipėdos kalėjimu, Ragainėje prižiūrėtojai buvo vyresni ir režimas švelnesnis. Klaipėdoje kelis kartus mačiau, kaip prižiūrėtojai mušė kalinius dideliais raktais ir spardė kojomis. Spyrė ir mums su Mockumi pirmą dieną, įsileisdami į "nuutėlinimo" (Entlausung) patalpą. Ragainės kalėjime nė karto neteko matyti, kad kaliniai būtų buvę mušami nors gan dažnai tekdavo matyti išeinančius į darbą ir grįžtančius kalinius, o taip pat didelėmis grupėmis buvo vedami į kiemą pasivaikščioti Nemanau, kad visus vedė pasivaikščioti Greičiausiai tik dirbančius viduje. Netvirtinu, kad nemušė, bet man neteko matyti

Su kitais kaliniais susitikdavome ir pasikalbėdavome rytą prausykloje. Kartą, neprisimenu dėl kokios priežasties, mane nusiuntė į pirmo aukšto prausyklą (mūsų kamera buvo antrame aukšte), ir aš nustebau, kad prie manęs priėjo vyras, pasisakė esąs čekas, Ispanijos civilinio karo dalyvis, ir paprašė perduoti kojines vienam mūsų aukšte laikomam kaliniui. Jis gyrė komunizmą ir rusus. Kai aš papasakojau komunistų įvykdytus žiaurumus Lietuvoje ir apie didžiuosius trėmimus, jis paklausė (kalbėjo vokiškai):

—    Kur lietuvius išvežė?

Aš paminėjau Altajų. Tada jis maždaug taip kalbėjo:

-    O, Altajus. Aš ten esu buvęs. Tai puikiausias kraštas. Vaisių pilni medžiai Gausybė laukinių paukščių. Vaikai bėgioja po laukus ir renka paukščių kiaušinius. Jūsų žmonėms bus gerai, toli nuo karo.

Gerai neprisimenu, bet tas jo nurodytas kalinys, rodos, dirbo irgi audykloje; tą pačią dieną naujas, vilnones kojines jam perdaviau. Taigi Ragainės kalėjime pasitarnavau komunistams. Jie ir čia buvo susiorganizavę. Kaip dabar galvoju, man to nereikėjo daryti. Juk galėjo būti gestapo provokacija.

Iš buvimo Ragainės kalėjime atsimenu, kad čia sutikau du brolius lietuvninkus nuo Karaliaučiaus, rodos pavarde Kecoriai, kuriuos, kaip tvirtino Los Angeles gyvenęs mažlietuvis Hermanas T umas, naciai nužudė. Tumas vėliau mūsų kelionę tomis pačiomis vietomis pakartojo, tik priešinga kryptimi - iš Lietuvos į Vokietiją. Ragainės kalėjime jis Kecorius irgi sutiko.

Aš su vienu iš brolių Kecorių trumpai pasikalbėjau kitą rytą nuo mūsų į Tilžę atvežimo. Išrikiavo didelį būrį turbūt vakardieną atvežtų kalinių ilgame koridoriuje dviem eilėm. Šalia manęs stovėjo aukštas, civiliais rūbais apsirengęs vyras su nesveika koja. Nešiojo ortopedinį batą. Kiek toliau — kitas į jį panašus kalinys. Visi kiti kaliniai aprengti kalinių uniformomis. Priekyje stovėjo jaunieji ukrainiečiai, kuriuos minėjau anksčiau. Stambokas prižiūrėtojas aiškino kalėjimo taisykles. Ypatingai pabrėžė, kad kaliniai nepamestų išduotų kojinių. Prižiūrėtojas kalbėjo vokiškai, o ukrainiečiai nesuprato. Daugelis jų nežymiai šypsojosi Vokietis rankose turėjo kojinių porą, mosikavo jomis ir šaukė: "Ščerpetki, ščerpetki". Atrodė, kad ukrainiečiai nesuprato, apie ką eina kalba, ir vis šypsojosi Tada prižiūrėtojas suriko lietuviškai "Nesijuok, rupūže, kad duosiu į snukį, tai apsiš_". Bet tas grasinimas po patirties Klaipėdoje, neatrodė labai piktas.

Tuo metu, kai prižiūrėtojas šūkavo, šalia stovėjęs vyras paklausė lietuviškai, iš kur aš. Pasakiau profesiją ir pavardę. Į klausimą dėl suėmimo priežasties turėjome trafaretinį atsakymą, - kaltinami veikimu prieš vokiečius. Tada mano kaimynas pasakė savo pavardę ir pridėjo: "Mes esam lietuvninką nu Karaliaučiaus". Antras vyras esąs jo brolis. Dar pasikeitėme keliais sakiniais, ir mane išvedė į audyklą. Nežinau, į kokius darbus buvo paskirti Kecoriai. Kalbėtis daugiau neteko. Porą kartų mačiau tik iš tolo. Hermanas Tumas (miręs Los Angeles) man pasakojo, kad Kecoriai buvę stambūs ūkininkai ir finansavo Prūsijos lietuvių veiklą.

Kartą sekmadienio popietę atsidarė mūsų kameros durys ir pasirodė senesnio amžiaus prižiūrėtojas, kuris mėgdavo ant kalinių rėkti. Pakartotinai pasižiūrėjo į abi koridoriaus puses ir, stovėdamas tarpduryje, paklausė:

— Kaip yra lietuviškai - maudytis ar plaukytis?

Su juo kalbėjome kokią dešimt minučių. Tradiciniai klausimai: iš kur, profesijos, dėl ko suimti. Paskui jis pats pradėjo pasakoti, kad buvęs pensijoje, gyvenąs netoli Ragainės, o į tarnybą kalėjime buvęs priverstas. "Aš negaliu suprasti kodėl jauni vyrai čia veržiasi Čia labai nemalonu dirbti Greičiausiai jie nenori eiti į frontą". Kalbėdamas senukas visą laiką žvalgėsi į abi koridoriaus puses ir, uždarydamas duris, palinkėjo sėkmės.

Kai paskui jis ant kalinių šūkaudavo, žinojome, kad ne piktai. Tik vaidino prieš viršininkus.

Lyg stebuklas

Ragainės kalėjimo kalinių pranašystė, kad ir mes pasidarysime panašūs į juos, pradėjo pildytis. Kaip minėjau, režimas čia, palyginus su Klaipėdos kalėjimu, buvo lengvesnis, bet maistas žymiai blogesnis. Klaipėdoje maisto mažiau, bet valgydavai su noru. Čia davė daugiau, bet maistas springdavo burnoj, nors ir jautei alkį. Pro mūsų langus matėsi virtuvė. Nedarbo dienomis matydavome, kaip kaliniai atstumdavo vežimą su gyvuliniais runkeliais, supildavo į didelius lovius ir kapodavo tokiais įrankiais, lyg siaurais kastuvėliais, kuriuos Žemaitijoje vadiio "šakočkomis". Kai atnešdavo tokios košės, smirdėdavo, kaip tėvų ūkyje kiaulėms išvirtas jovalas. Gyvybei palaikyti reikėjo valgyti kad ir per prievartą. Bet gan greitai organizmas atsisakė tokį maistą priimti. Mano dalį suvalgydavo jaunasis Daukantas. Po kiek laiko organizmas nutarė nebepriimti jokio maisto, net ir skysčio. Paimi duonos kąsnį, sriubos šaukštą ar kavos gurkšnį, - ir per penketą minučių tas maistas, lyg koks nuodas, kurio kratosi organizmas, praskrieja visą vidurių sistemą. Skubėjo žarnomis, tiesiog triukšmaudamas.

Jėgos greit seko. Nepagalvojau kreiptis gauti medicinos pagalbos. Nežinau, ar būčiau gavęs, ar ne. Bet man kažkaip savaime buvo aišku, kad toje nužmogintoje sistemoje kalinio sveikatos reikalas niekam negalėjo rūpėti. Apsisprendžiau gydytis pats, ty. visai nebevalgyti. Tik po gurkšnelį gerti vandens. Samprotavau, kad išbadėjęs organizmas atgaus normalias funkcijas. Rytą gautą duoną atiduodavau Daukantui. Jis ją paslėpdavo lovoje, kad grįžęs iš darbo turėtų ką suvalgyti

Dabar tokio gydymo panašia liga sergančiam nebeprirašyčiau. Bent man jis neveikė. Jėgos greitai seko. Pradėjau vaikščioti lyg girtas. Pasivaikščiojimas kalėjimo kieme buvo didžiausia kančia. Vos vos vilkau kojas, o eiti gretoje reikėjo nustatytu greičiu. Audykloje buvo geriau. Kai prižiūrėtojas atsukęs nugarą, — sėdi rankas padėjęs, kai atsisukęs, - kiši šaudyklę ir muši sietu. Kad ir palengva. Sunkiausia, kai reikėjo atsikelti surišti nutrukusį siūlą. Man atrodė, kad prižiūrėtojas, vienrankis vokietis, matė mano lėtą darbą, bet nieko nesakė.

Vieną dieną, turėjo būti lapkričio mėnuo, atėjo išsigelbėjimas. Pasivaikščiojimo metu, kai jau norėjau kristi ir nebesikelti, atėjęs kalėjimo tarnautojas iššaukė mane pavarde. Prie durų stovėjo Mockus su Daukantu. Pasakė, kad mus šiandien išveža. Nuvedė visus tris į kamerą persirengti civiliais rūbais ir pasiimti turimus daiktus. Grįžo jėgos. Didžiulis džiaugsmas, kad veža nesvarbu kur. Daukantas iš savo slėptuvės lovoje ištraukė užslėptą duoną ir, nusisukęs nuo prižiūrėtojo, ėmė skubiai valgyti Prižiūrėtojas pastebėjo ir ramiai lietuviškai pasakė: "Neskubėk, suvalgyk. Aš palauksiu". Nors daugiau jis nieko nesakė, bet buvo aišku, kad lietuviškai gerai moka. Iš jo laikysenos atrodė, kad ir lietuviško, o gal tik žmogiško jausmo galutinai nebuvo praradęs.

Nuvedė mus į raštinę, kurioje dirbo daug tarnautojų, daugiausia moterys. Vienas iš vyresniųjų, o gal pats viršininkas, davė pasirašyti kažkokius dokumentus. Jis visą laiką kalbėjo vokiškai bet prieš išeinant taisyklinga lietuvių kalba pasakė: 'Tai ką, ar čia nepatinka, kad iš mūsų išvažiuojate?" Atsakiau šaltai "Ne savo valia atvažiavome, ne savo išvažiuojame". Nusišypsojo, rankos nepadavė.

Lauke laukė pusiau dengtas kariškas automobilis. Stovėjo du civiliais apsirengę vyrai. Jaunesnysis artėjo su spynomis rankoms surakinti, bet vyresnysis, kuris vėliau vairavo, jį sulaikė. Pasišnibždėjo ir susodino nesurakintus. Tik įspėjo nekalbėti ir nebandyti bėgti. Pagrasino nušauti. Abu turėjo pistoletus.

Važiavome lygiais Prūsijos laukais. Saulė krypo į vakarus, ir mes važiavome ta kryptimi. Galvojau, kad mus veža į Vokietiją. Medžiai be lapų, nors sniego dar nebuvo. Viename kaime ar dvare automobilis sugedo. Ilgai taisė. Girdėjome rusišką dainą. Matyt čia dirbo karo belaisvių. Kai pajudėjome, saulė buvo prie laidos. Naktį praradome važiavimo kryptį. Širdis džiaugsmu suplakė, kai pamatėme apšviestą užrašą Eidtkau. Taigi veža į Lietuvą. Kauną pasiekėme jau po vidurnakčio. Išlipome prie gestapo (buv. Darbo rūmų). Nuvedė į rūsį ir visus uždarė vienutėse. Per visą buvimo laiką čia aplankiau tris celes. Šonuose buvo mediniai suolai sėdėti ir gulėti. Celės ilgis - per žmogaus ūgį, plotis — mažiau negu pusantro metro. Pro virbalus virš durų silpna šviesa atėjo iš koridoriaus, kur dieną naktį degė gal 25 vatų elektros lemputės.

Per visą dieną buvome nevalgę. Man, turbūt ir mano draugams, atnešė riebios, gardžiai kvepiančios sriubos, tirštai pripjaustytos dešrų. Kažkas vėliau sakė, kad tai gestapo virtuvės liekanos. Bijojau valgyti. Suvalgiau porą šaukštų skystimo.

Kitą rytą išvedė tardyti. Tardė tas pats Gottschalk. Pirmas tardymas buvo nesunkus, bet ilgas. Iš viso tęsėsi gal 4 valandas. Vertėjavo jaunas, nenormaliai storas vokietis Heltkė. Prieš kelis metus, kai aš iš Šančių eidavau į VD universiteto didžiuosius rūmus pro vokiečių gimnaziją, tą vokietuką matydavau. Savo drūtumu jis išsiskyrė iš kitų. Tardytojas klausinėjo apie mano darbą gimnazijoje, prisiminė mano pareiškimą, padarytą konferencijoje, norėjo žinoti mano pareigas LLA, ryšius su K. ir Mockumi, vėl spaudė dėl Vasario 16 minėjimo instrukcijos. Turėjau pasakoti, ką žinau apie Kazį Veverskį, išvardyti mano skaitytus pogrindžio laikraščius. Užkliuvo savitarpinės pagalbos organizacija, kuri telkė lėšas neturtingiesiems šelpti. "Mes žinome, kad didžioji surinktų pinigų dalis eina į nelegalų pogrindį", pastebėjo Gottschalk. Tardytojas buvo ramus ir mandagus, Heltkė mano atsakymus palydėdavo pasišaipymais ir grimasom. Man pasidarė aišku, kad Heltkė ne tik vertėjas. Jis turi daug galios. Vėliau tuo įsitikinau. Tai buvo aukščiausio laipsnio niekšas, kurį džiugino žmonių kančia ir kraujas. Protokolą pasirašiau neskaitęs.

Kitą dieną tardymo scena jau kita. Neprisimenu, ar toje pačioje, ar kitoje kameroje tardė, bet Heltkė iš spintelės išėmė du pistoletus ir tris ar keturis skirtingus bizūnus ir padėjo ant stalo. Tardytojas sėdėjo prie kito stalo, aš ant kėdės su atrama, o Heltkė stovėjo. Vėl pradėjo nuo pradžios, griežtai reikalaudamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos vakar atsakinėjau "ne" arba "nežinau". Vienu momentu Heltkė pasiuto ir krauju pasruvusiomis akimis, prisikišęs arti prie mano veido, šaukė "sakyk, sakyk". Aš iš visų jėgų laikiausi ramiai, nerodydamas baimės, ir kartojau "aš pasakiau". Visą laiką stebėjau tardytojo Gottschalk laikymąsi Bandžiau suprasti, ar tai jų sutarta taktika, ar Heltkės asmeniška iniciatyva. Gottschalk žiūrėjo ramiai, tarsi nesuinteresuotas. Heltkė griebė pistoletą nuo stalo ir artėjo prie manęs. Aš ramiai žiūrėjau į j. Tada jis numetė pistoletą ant stalo, pagriebė vieną bizūną, mosikavo prie veido ir vis šaukė "sakyk, sakyk". Negaliu prisiminti, koks buvo klausimas, bet aš tylėjau. Tada jis numetė bizūną ant žemės ir abiem kumščiais ėmė mušti per veidą. Skausmo didelio nebuvo, nes to dručkio rankos buvo labai riebios. Bet vienu stipriu smūgiu nutrenkė mane nuo kėdės, akiniai nulėkė į kitą kambario galą. Tada priėjo Gottschalk ir Heltkę sulaikė. Aš atsikėliau nuo grindų, pasiėmiau akinius ir vėl ramiai atsisėdau ant kėdės. Tardytojas kažką užrašinėjo, o paskui liepė mane išvesti.

Trečias tardymas vėl pasibaigė nutrenkimu nuo kėdės. Per ketvirtą tardymą baigė visus klausimus, kurie buvo paliesti pirmajame tardyme. Heltkė ne taip labai siuto, tik porą kartų lengvai užpylė per ausis.

Kitą dieną tardyti visai nevedė, o šeštąją gestapo kalėjime dieną tardyti nuvedė po pietų. Klausinėjo ramiai Davė papildomų klausimų, bet daugiausia tuos pačius, kaip ir ankstyvesniuose tardymuose. Baigus tardyti, reikėjo pasirašyti tardymo protokolą. Paklausė, ar noriu, kad būtų perskaitytas. Atsakiau; "Nereikia. Man nesvarbu, ką jūs parašėte. Kaltinate nebūtais kaltinimais ir vartojate jėgą, kad prisipažinčiau tai, ko nedariau. Pasirašysiu neskaitęs". Heltkei mano žodžiai nepatiko, bet išvertė.

Iš čia nuvedė pėsčią į sunkiųjų darbų kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Budintis valdininkas, kiek mane paklausinėjęs, pasakė:

- Reiktų nakčiai palikti pereinamoje kameroje. Bet ten labai bloga. Aš jus tiesiog pasiųsiu į nuolatinę kamerą. (Man atrodo, kad valdininkas pasakė irgi dalyvaująs pogrindinėje veikloje.) Taip atsiradau garsioje 152-oje kameroje.

Kitą rytą į savo kabinetą iškvietė kalėjimo viršininko pavaduotojas. Vedė prižiūrėtojas, kuris priklausė pogrindžiui. Vėliau jis mane aprūpindavo pogrindžio spauda. Kabinete pamačiau savo pažįstamą iš universiteto Vytautą (?) Bendoravičių. Jis buvo ateitininkas, priklausė, rodos, "Vytauto" klubui Pasakė, kad vakar atsiųstų kalėjiman kalinių sąraše pamatęs mano pavardę. Tuoj pranešęs mano giminėms. Tos pačios dienos vakare jis savo kabinete suvedė mane slaptam pasimatymui su mano seserim Vanda (Giniotienė, gyv. Čikagoje). Ji papasakojo, kad nuo arešto dienos nežinoję, kas su manimi atsitikę. Nei Kauno, nei Klaipėdos gestapas nesakę, kur aš esąs. Keliuose taškuose suradę žmones, kurie pasižadėjo pranešti, jei aš pasirodysiąs. Bendoravičius buvo vienas iš tų. Ji taip pat pasakė, kad jau pasamdytas advokatas Jonas Dainauskas.

Kitą dieną per Bendoravičių man perdavė maisto. Bet mano "Vidaus reikalų ministerija" tebestreikavo, nors maistas gestape buvo geras. Tuo metu šiame kalėjime buvo laikomi keli Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai, jų tarpe dr. Vladas Ramanauskas. Jis dirbo kalėjimo ligoninėje. Vienas kameros kalinys (J.B, dabar JAV) dirbo kalėjimo bibliotekoje (o gal ligoninėje) ir galėjo susitikti su Ramanausku. Jis papasakojo daktarui mano ligos simptomus ir gavo iš jo vaistų. Sveikata taisėsi. Gal po savaitės vėl buvau išvestas į gestapą.

Nuvedė į bendrąją raštinę. Ant vieno stato mačiau dailiai į krūvelę sudėtus "Į Laisvę", 'Laisvės Kovotoją", "Nepriklausomą Lietuvą", gal ir kitus pogrindžio leidinius. Vertėjai vertė į vokiečių kalbą. Po valandos į tardymo kambarį nusivedė Heltkė. Vien jo pasirodymas kėlė nemalonų jausmą, bet jis buvo gerame ūpe. Laukdami Gottschalko, kalbėjomės. Aš pasakiau, kad prieš kelerius metus aš jį matydavau prie vokiečių gimnazijos ir pradėjau daryti priekaištus dėl lietuvių areštų. Klausiau, ar jie galį manyti, kad bolševikų grėsmės akivaizdoje lietuviai bandytų kenkti vokiečiams. Jis sakė, -atsisakote padėti kariauti, šmeižiate pogrindžio spaudoje, ir aš prieš vokiečius kalbėjęs Kretingoje. Aš sakiau, kad konferencijoje Kretingoje pakartojau tik "Das Schwatze Korps" straipsnio mintis, o jei tauta išeina į karą, turi būti nepriklausoma.

— Nepriklausomybės, tokiems nepriklausomybės! — mykė Heltkė.

Atėjęs Gottschalk, padarė ilgą įžangą. Jie apie mane viską žiną, mano draugai yra pasakę. Kvailai elgiuosi, nesakydamas tiesos. Jie galį mane paleisti, sušaudyti ar išsiųsti į koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Jie laukią iš manęs tik geros valios. Ir vėl prasidėjo tardymas, tik be mušimo ir grasinimų. Kartojo tuos pačius klausimus ir juos painiojo. Atrodo, kad nesuklupau. Tada padavė kelis tuščius popieriaus lapus ir pieštuką ir pasakė:

— Nuvesime į rūsį, ir iš ten neišeisi, kol nesurašysi visos teisybės.

Man buvo aišku, kad tai paskutinis gestapo bandymas iš manęs ką nors naujo išgauti. Jie jokių naujų duomenų apie mane neturi, kas nebūtų iškilę buvusiuose tardymuose. Įėjęs celėn, atsisėdau ant suolo ir tuoj pat parašiau: "Pasakiau viską, ką žinojau."

Praėjo naktis, ir kitą dieną niekas nepasirodė. Apžiūrinėjau visas celės vieteles. Keliose vietose radau pieštuku sienose parašyta- "Čia žiauriai buvo kankinamas Vosylius." Vėliau kalėjime klausinėjau, kas tas Vosylius, bet niekas negalėjo pasakyti

Čia buvo daug tokių celių. Girdėjau, kad atveda ir išveda kalinius. Vakare netoli mano celės pasigirdo dejavimas: "Ai, ai nelaimė, nelaimė. Politika. Kokia politika? Buteliukas,-tai visa mano politika." Jis kartojo tą patį. Aš balsu paklausiau, kokia nelaimė. Dabar neprisimenu, bet jis pasakojo ilgą istoriją, susijusių su Pravieniškių darbo stovykla. Skundėsi kad jis gavęs mušti.

Miegoti reikėjo ant siauro, nuogo suolo. Nei apsikloti, nei pasikloti, nei kas po galva pasidėti Gulėjau su rūbais. Šalta nebuvo. Kitą rytą atėjo tarnautojas, iš manęs paėmė tuščius lapus ir liepė eiti paskui Vėl nuvedė į raštinę, paskui į tardymo kambarį. Nei Gottschalk, nei Heltkė nepasirodė. Apklausinėje kažkoks Rauch. Be vertėjo. Iš tikro, tai nebebuvo tardymas. Man reikėjo tik atsakinėti "taip" ar "ne" į tokius klausimus: "tai pripažįsti", "tai neigi", "to nežinai". Rauch buvo labai mandagus. Tiesa, prieš apklausinėjimą buvo pasakęs: "Dabar likimas tavo paties rankose."

Protokolą pasirašiau, ir vėl išvedė į kalėjimą. Kažkaip pasidarė lengva. Pajutau, kad tai mano paskutinis susitikimas su gestapu.

"Iš kur gavai pogrindžio spaudą*

Tardymų metu gan greitai aš supratau, kad gestapas apie LLA labai mažai težino. Kabinėdamasis prie mano pažinties su Veverskiu ir gautos instrukcijos iš K., gestapas bandė praturtinti savo žinias apie tą organizaciją.

Aš paneigiau instrukcijos gavimą, o 1941m. vasaros susitikime su Veverskiu, jiems aiškinau, apie jokią konspiracinę veiklą nekalbėjome. Apie 1942m. susitikimą su Veverskiu ir Eidimtu jie nežinojo. Šūkavimu ir mušimu jie manė pralaušią ledą. Reikalavo pasakyti, kokias pareigas einu LLA organizacijoje, kokie kiti mano pažįstami jai priklauso. Tvirtinau, kas ir buvo tiesa, kad nepažinau nė Mockaus. Žinodamas, kad mano priklausymas prie LLA išėjo iš K., sakiau, kad K. porą kartų man pasakojo apie LLA, kuri nesanti antivokiška, o antibolševikinė. Tvirtinau, kad į LLA nesu įtraukęs nė vieno mokinio ir pats nesu davęs jokios priesaikos.

Kiekvieną kartą, kai tik prasidėdavo kalba apie LLA, Heltkė pasiųsdavo. Nors tiesiogiai tai organizacijai daug nepasitamavau, bet dėl jos gan daug mušti gavau. Laimė, kad nežinojo apie Veverskio ir Eidimto apsilankymą apsaugos dalinių uniformomis. Būčiau įklimpęs į didesnes bėdas.

Lengvai praėjau pro pogrindžio spaudą. Paradoksiškai skamba, bet čia padėjo pats gestapas. Laukiau klausimo apie pogrindžio spaudą ir viename tardyme sulaukiau:

-    Ar esi matęs ir skaitęs pogrindžio spaudą? - paklausė Gottschalk.

-    Taip, - atsakiau.

Heltkė, net mano atsakymo neišgirdęs, prakošė:

-    Gerai, kad prisipažinai. Mes žinome, kad jūs visi skaitote.

Aš žinojau, koks bus kitas klausimas, bet jam buvau pasiruošęs:

-    Iš kur gaudavai pogrindžio laikraščius? - paklausė, ir abu susmeigė į mane akis. O aš aiškinau-

-    Nežinau nė vieno žmogaus, kuris tą spaudą platintų. Niekas man asmeniškai nėra tokio laikraščio davęs. Laikraščius gaudavau paštu. Kelis kartus kažkas įmetė, man nesant namuose, pro atvirą langą.

-    Kur padėdavai laikraščius?

-    Sunaikindavau. Aš noriu pasakyti, kad gaudavau ne tik laikraščius. Kažkas siuntinėjo visokius lapelius. Kai siuntinėjimas nesiliovė, vieną tokį man asmeniškai adresuotą laišką perdaviau lietuvių saugumui ir prašiau išaiškinti siuntėją. Prašau tą faktą lietuvių saugume patikrinti.

Dar paklausė, kokius laikraščius esu matęs, ir daugiau niekad prie pogrindžio spaudos nebegrįžo. Nebegrįžo nė prie LLA, kurios įnašą į Lietuvos partizanų kovas Kęstutis Girnius savo veikale teisingai yra aptaręs:

"Aplamai galima teigti, kad LLA suvaidino nemažą vaidmenį partizanų sąjūdžio pradžioje. Kaip bus paminėta sekančiame skyriuje, daug jos narių tapo partizanų sąjūdžio vadais, daugelio sričių partizanai steigė kovos dalinius pagal LLA organizacinę struktūrą. Bet tai buvo labai atskirų LLA narių, o ne pačios organizacijos nuopelnas." Gal būtų galima papildyti teigimu, kad LLA suvaidino didesnį vaidmenį negu kitos rezistencinės organizacijos, nes jos organizacinė struktūra pagrindinai rėmėsi, kaip prieš tai ir Lietuvių Aktyvistų Fronto, eiliniu, susipratusiu, patriotišku lietuviu ir turėjo gan tankų savo celių tinklą. Kitų rezistencinių organizacijų pagrindą sudarė joms ideologiškai artima šviesuomenė.

Gal kiek neatsargus yra tik Girniaus teigimas: "...LLA vokiečius, kaip ir komunistus, laikė Lietuvos priešais ir tada su jais nepalaikė pastovių ryšių." Išeitų, kad kažkokius ryšius palaikė. Mano žiniomis, nepalaikė jokių ryšių. Dar 1944m. pavasarį gestapas stengėsi Veverskį pagauti. Prisimenu, kaip gestapas iš mūsų kameros Kauno kalėjime išsivedė Juozą Mockų, kurį kaltino irgi dalyvavimu LLA. Tai turėjo būti kovo mėnesį. Jį dailiai aprengė, davė skrybėlę ir su vienu civiliai apsirengusiu gestapininku išėjo į gatvę. Jam liepė praeiti pro namus, kur gyveno Veverskis. (Matyt, Mockus buvo prasitaręs, jog jis žinąs Veverskio gyvenamą namą.) Aš manau, kad nuo to laiko, kai buvo areštuotas K, Veverskis gyvenamąją vietą keitė, ir gestapas negalėjo jos susekti.

Padėtis pasikeitė, kaip teisingai rašo Girnius, 1944m. vasarą, kai sovietų karinės pajėgos įžengė į Lietuvos teritoriją. Tada LLA ryšiai su vokiečiais prasidėjo.

Kauno kalėjime

Kauno kalėjime režimas buvo lengvas. Jį nustatė lietuvių administracija. Tuo metu kalėjimo viršininkas buvo Stančiauskas, pavaduotojas Bendoravičius. Su viršininku nesusidūriau, bet Bendoravičius, mano įsitikinimu, dalyvavo antinacinėje veikloje. Pasimatymams, dažniausiai su seserimi Vanda, buvau vedamas į gestapą. Mums kalbantis, visada būdavo Gottschalk. Jis, kaip Silezijos vokietis, mokėjo lenkiškai todėl mes galėjome kalbėtis vokiškai ar lenkiškai. Slapti susitikimai su broliu įvykdavo Bendoravičiaus kabinete. Kalėjime gaudavau beveik visą pogrindžio spaudą. Sesuo Modesta, važiuodama atvirame kooperatyvo sunkvežimyje, per visą žiemą iš tėviškės vežė maistą. Tai galėjo prisidėti prie jos ligos, kuri dar jauną moterį vėliau Čikagoje nuvarė į kapus. Dėka dr. Ramanausko vaistų ir iš tėviškės gaunamo maisto, aš pasveikau.

Kai iš Vokietijos atvežė į Kauną, čia jau buvo kalinami keli Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos vyrai. Su Zubriu ir Brazausku kurį laiką buvome vienoje kameroje (dr. Ramanauskas man padėjo), o kitus - Bakūną, Grudzinską-pažinau iš matymo. 152-oje kameroje kurį laiką taip pat buvome kartu su preL B.SužiedėIiu, Žiežmarių klebonu. Bendoravičius, prelatui pageidaujant, jį iškėlė į mažesnę kamerą. Inžinierius A.Šapalas, perkeltas iš gestapo, Kauno kalėjime išbuvo gal tik savaitę. Išvežė jį į Stutthofo kacetą, ir ten žuvo. Per Bendoravičių su juo susižinojome ir bent tris kartus kalbėjomės pasivaikščiojimo aikštelėje. Kelioms dienoms mūsų kameron buvo pasodintas pulk. Braziulevičius.

Buvo čia daug kalinių, patekusių dėl karo ir okupacijos sąlygų, ir jie netiesiogiai priskirtini prie politinių kalinių.

Apie kalėjimą ir kalinius būtų galima parašyti ištisą prisiminimų knygą, bet pasitenkinsiu vienu kitu charakteringesniu epizodu.

Išnaudodami pirmą kartą kalėjiman patekusių baimės jausmą, senieji kaliniai naujoką pirmą naktį "traukdavo per bato aulą". Tiesiog sunku patikėti, kad baimė, sujungta su viltimi iš žmogaus gali padaryti minkštą vašką, iš kurio lengva lipdyti norimas figūras. Daugelyje kamerų būdavo "traukimo per bato aulą" ekspertai, "prokurorais" vadinami. Užgesinus šviesą ir visiems nutilus, "prokuroras" tyliai išlipa iš lovos, palenda palovin ir į bato aulą pradeda rėkauti vokiškai. Tada pakeičia balsą ir sudejuoja lietuviškai. Kalbant į bato aulą, atrodo, kad balsas ateina iš už durų. Naujokui darosi baisu. Tada "traukėjas" prišliaužęs, pradeda belsti į duris ir pašaukia naująjį kalinį pavarde. Iš vokiečių kalbos pereina į klaipėdišką lietuvių kalbą. Kai kalinys atsiliepia, įsako išlipti iš lovos. Viskas vyksta tamsoje. Tada "prokuroras" pasako, kad kalinio byla nesanti sunki, ir jei sąžiningai atsakys į klausimus ir vykdys kitus įsakymus, rytoj iš kalėjimo bus paleistas. 152-oji kamera buvo vadinama "inteligentų kamera", ir čia patekdavo labiau išsilavinę žmonės, bet kiekvienas, kurį tik bandė "traukti^-", tokiam tardymui pasidavė. Atsakinėdavo į kvailiausius klausimus, atlikdavo programą: šokdavo, dainuodavo, deklamuodavo. Prasidėjus "programai", prižiūrėtojas iš koridoriaus uždegdavo šviesą ir spektaklį stebėdavo pro vilkelį ar net atidarydavo duris. Kiti kaliniai susėsdavo lovose, mušdavo taktą, o kalinys darydavo viską, ką "prokuroras" liepdavo.

Kartais "traukimas" prasitęsdavo į kitą dieną. Kriminalinių kamerose tokiu būdu net atimdavo maistą. "Prokuroras" pranešdavo, kad kalinys būsiąs paleistas ir galįs atsisveikinti su kameros draugais ir palikti jam atneštą maistą. Kartais pažadėdavo paleisti, tik sveikata turėsianti būti patikrinta. Duodavo nurodymą kitą rytą nusirengti nuogai, užsidėti metalinį sriubos dubenėlį ant galvos, paprašyti prižiūrėtoją, kad išleistų į koridorių, vaikščioti po koridorių ir šaukštu mušti į dubenėlį. Išeisiąs daktaras ir patikrinsiąs sveikatą. Būdavo tokių rytų, kai du ar trys, kvailai šypsodamiesi ir mušdami šaukštais į dubenėlius, vaikščiodavo koridoriuje. Prižiūrėtojams irgi būdavo pramoga.

Ar mane kas "traukė"? Aš apie tas Kauno kalėjimo išdaigas sužinojau iš Mockaus dar Palangos daboklėje, todėl bet koks bandymas būtų buvęs lemtas nepasisekimui. Tačiau pirmą vakarą, atvestas iš gestapo, stebėjau, kas dedasi kameroje. Įleistas, kameroje radau nedaug kalinių, su kuriais susipažinau. Vakare kamera pasipildė, nes daug kas grįžo iš įvairių darbų. Po vakarienės, gulėdamas lovoje, pastebėjau, kad kitame kameros gale būrelis karštai ginčijasi Bijodamas, kad ko netikėto man neiškrėstų, balsu sušukau;

— Vyrai nieko nebus. Viską žinau.

Būrelis išsiskirstė. Vėliau man pasakojo, kad dėl mano "traukimo per bato aulą" iškilęs nuomonių skirtumas. Vieni norėję vis tik "traukti", kiti nenorėję, nes mano būta politinio ir, be to, atrodžiau baisiai suvargęs.

Kalėjime pakaria nacį

Po paskutinių 'Vizitų" gestape, man buvo leista dirbti kalėjimo raštinėje. Registruodavau raštus, tvarkiau kalinių bylas. Gestapo ir "Sondergericht" (vokiečių ypatingas teismas) žinioje laikomų kalinių bylose jokių paslapčių nebuvo. Tik pagrindinės žinios. Lietuviškų teismų žinioje esančių kalinių bylose buvo daugiau įvairių susirašinėjimų. Kai ateidavo tų kalinių advokatai, jiems turėjau atnešti ginamųjų bylas. Pažinau daugelį Kauno advokatų. Man įdomus buvo tuo metu senuku atrodęs advokatas gen. Vincas Grigaliūnas-Glovackis. Jis daug juokdavosi. Kaip jau Amerikoje man iš Kolumbijos rašė, jis daug gynęs "seniausios profesijos" mergaičių bylų, o šios, neturėdamos pinigų, siūlydavosi jam atsilyginti "natūra".

Kartą man padavė kalinių sąrašą, gal 30 žmonių, liepė ištraukti jų bylas ir kiekvienoje padaryti įrašą: "Išvežtas iš kalėjimo" ar "Paruoštas transportui" ir data. Maniau, kad tikrai juos kur nors išveš. Bet buvo kitaip. Kitą rytą nieko iš kamerų neišleido. Nuo seniau kalėję kaliniai žinojo, kad tai šaudymo diena. Auštant iš mirtininkų kamerų pradėjo vesti kalinius, kurių daugumos kojos buvo sukaustytos grandinėmis. Jiems einant, grandinės žvangėjo, o kai kurie balsai šaukė "sudiev". Mūsų kameros langai buvo į kalėjimo kiemą. Iš tikro buvo du kiemai. Kiemai buvo pilni gestapininkų. Mums buvo uždrausta žiūrėti pro langus, bet mes žiūrėjome, kiek atsitraukę. Vedė kalinius po keturis. Pirmajame kieme visiems užpakalyje surišo rankas, tada vedė į antrąjį kiemą, kur prie išeinamųjų vartų buvo atbulai pristumtas dengtas sunkvežimis. Surišti kaliniai tilteliu turėjo lipti į sunkvežimį. Ten stovėjo ant kaklo automatą užsikabinęs mūsų pažįstamas Heltkė ir bizūnu čaižė į sunkvežimį lipančius mirtininkus. Sunkvežimyje pasmerktieji turėjo atsiklaupti. Į galą įlipo keli gestapininkai, ir sunkvežimis nuvažiavo. Tada pristūmė antrą sunkvežimį, ir procedūra kartojosi. Į antrą įlipo Heltkė ir vienas lietuvis tarnautojas, kurio kaliniai baisiai nekentė.

Šia proga noriu pataisyti Ralio 'The Chosen People" knygoje man priskiriamą netikslų tvirtinimą, neva vienas Kauno kalėjimo tarnautojas dalyvaudavęs žydų šaudyme. Tuo metu, kai aš buvau, žydų į Kauno kalėjimą neveždavo, todėl ir šaudyti negalėjo. Tarp šaudomųjų buvo komunistų partizanai, parašiutininkai ir lietuvių teismų nuteistieji stambūs kriminaliniai nusikaltėliai.

Man esant Kauno kalėjime, tokių šaudymų, rodos, buvo trys. Vokiečių "Sondergericht" myriop nuteistuosius nusikaltėlius "karo ūkiui" kardavo. Man teko matyti kartuvių patalpą kalėjimo rūsyje. Mat 1943m gruodžio ar 1944m. sausio mėnesį į kalėjimą atvyko 2 ar 3 asmenys surašyti kalinius, norinčius stoti į Lietuvos Vietinę rinktinę. Mane paskyrė prie surašinėjimo. Rašėme, rodos, dvi dienas. Aplankėme visas kameras, ir mirtininkų. Mačiau, kaip atrodo karceris ir kartuvių patalpa. Užrašė labai daug, bet turbūt nė vienas nebuvo išleistas.

Turbūt labiausiai neįtikėtina istorija, kad Kauno kalėjime buvo pakartas aukšto rango nacis. Jį nužudžius, aš savo rankomis į voką sudėjau jo dokumentus, tarp jų partijos bilietą, adresavau ir išsiunčiau į Nationalsozialistische Deutsche Arbeiter-Partei vyriausią būstinę Berlyne. O tas nacis buvo aukštai partijoje iškilęs žydas (jo pavardės neprisimenu), tapęs Kauno geto viršininku ar kokiu kitu aukštu pareigūnu. Vokiečių saugumas kažkaip išsiaiškino. Kalėjime ilgesnį laiką kaliniai žinojo, kad pasodintas nacis, bet kas jis ir dėl ko, nežinojo. Jis buvo laikomas vienutėje. Tik vėliau išaiškėjo.

Kalėjime susipažinau ir su kretingiškiu Jakiu, apie kurį Kretingoje labai negražios kalbos plito. Tas pats Jakys, kurį globojo ir kurio nusikaltimus dengė Tilžės-Klaipėdos gestapas. Jį areštavo Kauno gestapas, kai jų kontrolėn perėjo Kretinga.

Jakys buvo laikomas kitoje kameroje, bet pasivaikščiojimo metu labai mėgdavo prie manęs prieiti. Aš jam pasakiau, ką žmonės apie jį kalbėjo. Jis teisinosi. Sakė, kad jo pavaldiniai be jo žinios kai ką bloga padarė.

Kartą mums vaikščiojant, iš daugelio kalėjimo langų pasigirdo "Ja-ky! Ja-ky!" Blogas gandas atlydėjo jį ir į Kauno kalėjimą. Susipažinau ir su jo padėjėjais - Bražinsku (ar Brazausku) ir Smilgių. Šiedu sėdėjo ne toje pačioje kameroje, kur Jakys. Kai su jais išsikalbėjome apie Kretingą, visą kaltę vertė Jakiui. "Buvo viršininkas. Turėjome vykdyti jo įsakymus. Dabar viršininku būti nebenori."

Gyvenimo ironija! Kai naciai likvidavo Kauno kalėjimą, Jakį paleido, jo pavaldinius sušaudė. Vokietijoje Jakys gavo 7 metų bausmę ir ten mirė.

Iš kalėjimo

Praėjo žiema, prasidėjo pavasaris, o aš sėdžiu kalėjime, tarsi visų pamirštas. Nei gestapas nepajudina, nei mano advokatas nieko nepasako. Bet vieną dieną tai pasibaigė. Vos spėjo nuvesti darbui į kalėjimo raštinę, gavau pranešimą pasiruošti išvykimui. Spėjau užbėgti į Bendoravičiaus kabinetą ir paprašyti kad skubiai praneštų giminėms. Pasiruošiau per kokią 15 minučių. Kalėjimo kieme buvo Heltkė. Susėdome. Rankų nerakino. Heltkė šoferiui rusiškai pasakė "šeštas fortas". Nežinojau, kur veža. Pagalvojau, kad gal ir šaudyti. Bet nesijaudinau. Važiavome Kauno gatvėmis, pasukome į Mickevičiaus slėnį ir išvažiavome į užkaunę. Pasiklydo. Sustojo prie vienos ir prie kitos kryžkelės. Netoli kelio gal 100-150 metrų nuotolyje darže dirbo moteris. Heltkė nuėjo pas ją kelio pasiklausti Tuo metu antrasis gestapininkas taisyklinga lietuvių kalba pasakė:

—    Nebijok. Tau nieko blogo neatsitiks. Bus geriau. Tave veš į Vokietiją, bet ne kaip kalinį, o kaip darbininką. Nuo šiandien pereini "Arbeitsamt" (darbo įstaiga) žinion.

Artėjant Heltkei, antrasis nutilo. Manau, kad antrasis palydovas buvo gestapo vertėjas Zaganevičius.

Šeštajame forte, pasirodo, buvo pereinamoji stovykla darbininkams į Vokietiją vežti. Gestapas taikė, kad patekčiau tiesiai į išeinantį transportą. Jie žinojo, kad mano giminės deda daug pastangų mane išlaisvinti. Bet pavėlavo. Transportas jau buvo išvežtas į geležinkelio stotį. Aš buvau pirmasis naujam transportui. Stovyklos viršininkas buvo senas, storas rudmarškinis. Saugojo lietuvių policija. Viršininkas mane įsivedė į kambariuką ir pradėjo tikrinti mano daiktus.

—    Kodėl darote kratą? - paklausiau. - Juk žinote, iš kur mane atvežė.

—    Gestapas pasakė, kad gali turėti ginklą, visus iššaudyti ir pabėgti. Kaip labai pavojingą įsakė labai saugotį-atsakė senukas.

Už poros valandų jau atvyko brolis Alfonsas, gydytojas (miręs Vilniuje). Viršininkas nedarė kliūčių kalbėtis. Vėliau jis pradėjo rodyti man atvirų simpatijų. Aš jam papasakojau apie save ir saviškius, jis apie savo šeimą. Atkeliavęs iš Vakarų Vokietijos, nuo Reino.

Per 3-4 dienas stovykla prisipildė naujais vergais. Dieną prieš išvežimą viršininkas pasiuntė mane į Kauną patikrinti sveikatos pas vokietį gydytoją. Lydėjo pistoletu ginkluotas lietuvis policininkas. Išsikalbėjome. Pasirodo, tuo pačiu metu tarnavome 2 pėst pulke Šančiuose. Tik skirtingose kuopose. Prieš eidami pas gydytoją, užėjome į brolio butą ir sutarėme, kad po patikrinimo vėl užeisime.

Gydytojas kalbėjo tik vokiškai, bet neklausinėjo apie ligas. Klausė, kas čia dedasi. Pasakiau, kad esu mokytojas, apkaltintas pogrindine veikla, kalintas Vokietijos kalėjimuose ir Kaune, neturėjęs teismo, o dabar vežamas į Vokietiją darbams.

To užteko. Gydytojas parašė raštelį ir užklijuotame voke padavė policininkui. Užėjome pas brolį, kur laukė gera vakarienė. Pasirodo, brolio buvęs pacientas vokietis buvo aukštas "Arbeitsamto" pareigūnas, ir jis mane pasiuntė pas gydytoją. Policininkas leido voką atklijuoti. Raštelyje buvo pasakyta, kad Kojelis serga, fizinio darbo dirbti negali ir reikalingas gydymo. Visi nutarėme, kad reikalai gerėja.

Su policininku išvykome į stovyklą. Jis buvo gerokai įsigėręs, ir praktiškai aš jį vedžiau, o ne jis mane. Einant jis vis mane gundė bėgti abiem. Siūlymu nepasinaudojau. Jis turėjo žmoną ir du vaikučius. Grįžome jau tamsoje. Stovykloje buvo susijaudinimo, nes manė, kad jau nebegrįšime.

Perskaitęs gydytojo pažymėjimą, senukas pasikvietė mane ir džiaugsmingai pasakė: "Kojeli, tau nebereikės važiuoti į Vokietiją." Bet rytojaus dieną, kada transportas darė paskutinius pasiruošimus išvykti į geležinkelio stotį, senukas liūdnai pranešė, kad manęs nepaleidžia, nes gestapas atvykstąs manęs pasiimti. Iš tikro vėl pasirodė gestapo automobilis, ir Heltkė grąžino mane į Kauno gestapo rūmus.

Nuvedė į gestapo daboklę, kuri man buvo pažįstama, bet prižiūrėtojas rėkte išrėkė, kad be specialaus gestapo viršininko įsakymo nieko negali priimti. Perpildyta. Skambino į Kauno kalėjimą, bet iš pokalbio fragmentų galėjau suprasti kad man vietos ten irgi nėra. Taip visą dieną praleidau gestape. Kai viename kambaryje prasideda tardymas, mane išveda į kitą. Viename kambaryje sutikau Lechel, vertėją pirmojo tardymo metu Kretingoje, kuris stengėsi man padėti. Paklausiau, kas su manim bus. Jis atsakė žinąs, kad aš grąžintas į gestapą, ir bandąs sužinoti man skirtą likimą. Bet niekas nieko nesakąs. Mums besikalbant, į kambarį įėjo Heltkė ir piktai sušuko:

- Keine UJnterhaltung, meine Herren! (Jokių pasikalbėjimų, mano ponai).

Lechel nuraudo ir išėjo. Supratau, kad jis čia neturi pasitikėjimo. Vėliau sužinojau, kad Romas Lechelis buvo baigęs Panevėžio gimnaziją, studijavo gamtos mokslus. Kretingos gimnazijoje prieš karą kurį laiką dėstė biologiją. Tada turėjo Norvydo pavardę. Bolševikams užėmus Lietuvą, atsirado Vokietijoje, o sugrįžęs, Lechel pavarde tarnavo vertėju gestape. Mano įsitikinimu, jis Kretingoje atsiuntė žmogų mane įspėti, kad iš Kauno atvyko gestapas manęs areštuoti*.

*Taip galvodamas aš klydau 1943m. man esant Kretingoje, paslaptis išaiškėjo: mane įspėjo "Arbeitsamto" tarnautojas, trumpą laiką buvęs mano mokinys Labanauskas.

Po karo, jei neklystu, tas pats asmuo, bet kaip Norvydas, mokytojavo Wuersburgo lietuvių gimnazijoje. Vadovavo skautams. Paskui emigravo į Australiją, baigė medicinos mokyklą ir tapo gydytoju. Mirė prieš kelerius metus.

Prieš temstant, atėjo Heltkė ir pranešė:

-    Esi paleidžiamas, iki karo galo neturi teisės mokytojauti, negali atvykti į Kretingą, kas mėnesį turi gestape užsiregistruoti, o pakeitęs gyvenamąją vietą — tuoj pat.

Užsirašė adresą tėviškės, kur ketinau išvykti. Į klausimą, ką planuoju veikti, atsakiau, kad noriu pabūti tėviškėje, pailsėti ir pataisyti sveikatą. Stengdamasis būti draugiškas ir mandagus, šis gestapo pabaisa pasakė:

-    Aš žinau, ką tu darysi

-    Įdomu žinoti jūsų spėjimą.

-    Aš žinau. Rašysi straipsnius į nelegalią spaudą.

Tokie buvo paskutiniai žodžiai to nemielo žmogaus, jei išvis žmogumi galima jį vadinti o aš daugiau negu po pusės metų išėjau vėl, be apsaugos, į sutemusį, pavasariu kvepiantį Kauną. Heltkė uždarė gestapo namų duris. Netoli kalėjimo budėjo mano artimieji.

Kai kuo sunku patikėti

Algirdo Vokietaičio suredaguotoje knygoje 'Laisvės besiekiant", kurią perskaičiau baigdamas rašyti savo prisiminimus, aptikau pažįstamas vietas, veidus ir situacijas: Kauno gestapas, tardymai gestapo cypė ir Kauno s.d. kalėjimas, Gottschalk, Zubrys ir kiti. Galima didžiuotis knygoje aprašyta Vokietaičio ir jo bendraminčių drąsa ir iniciatyva antinacinėje rezistencijoje. Nebūtų daug žmonių, kurie ryžtųsi tokiems rizikingiems žygiams, kaip darė Vokietaitis ir kai kurie jo draugai.

Rašyti prisiminimus, praėjus keliems dešimtmečiams nuo buvusių įvykių, nėra lengva. Vienos situacijos labai įsikirtą atmintin, kad beveik su tikrumu gali atstatyti dialogus, kitos - paskęsta praeities miglose. Po ilgesnių pastangų kartais galima tas miglas prapūsti bet kartais ir ne. Ypač susimaišo laikas. Tenka ieškoti kitų orientyrų bent apytkiriam laikui nustatyti.

Iš visų "Laisvės besiekiant" knygoje paskelbtų prisiminimų man asmeniškai patikimiausi yra Povilo Žičkaus. Nesijaučia perdėjimų. Spėju, kad išėjęs iš vokiečių kalėjimo, jis juos bus surašęs ar bent susižymėjęs vietas, datas ir įvykius. Tik jo sapnai kiek juokingi. Nors nelinkęs sapnais išvis tikėti, bet gal galima sutikti, kad artėjąs reikšmingas įvykis (kad ir ne istoriškai, tai nors asmeniškai) kažkokiu būdu sapno pavidalu gali apsireikšti. Bet kodėl sapnuoti storą moterį, kuri kitą dieną gestape tau paduos maistą? Iš kitų knygoje paskelbtų prisiminimų drįstu pataisyti porą aiškių klaidų.

Pirma, inžinierius Antanas Šapalas negalėjo būti Kauno gestapo tardomas kartu su Bakūnu 1943m. rugpjūčio pradžioje, kaip pasakojama Vokietaičio knygoje. Tuo metu aš dar nebuvau net areštuotas, o į Kauną iš Vokietijos buvau atvežtas greičiausiai lapkričio mėnesį. Aš jau buvau perėjęs gestapo tardymus ir ilgokai išbuvęs kalėjime, kai Šapalas pasirodė Kauno kalėjime ir netrukus buvo išvežtas Vokietijon. Su juo turėjau bent tris pasikalbėjimus.

Antra, išvežant Brazauską ir Zubrį iš Kauno kalėjimo Vokietijon, mano įsitikinimu, dr. Ramanausko kalėjime nebebuvo. Mano geradaris, kuriam turėjau progos jau Amerikoje padėkoti, iš kalėjimo buvo paleistas 1943m prieš pat Kalėdas. Prisimenu, tada kalbėjome, kad Ramanauskas turbūt surado kelius prie gestapo viršūnių.

Maždaug tuo pačiu metu, kai LLKS bylos du dalyviai buvo išvežti, tai buvo 1944m. vasario mėnesį, kai kurie kiti bylos dalyviai buvo paleisti. Tuo metu kalėjime pasilikusieji klydome, kad paleistas buvo V.Bakūnas. Vėliau paaiškėjo, kad jis išvežtas į Pravieniškes. Apie LLKS narių paleidimą Vokietaitis kažkodėl nemini.

Kai kuriais knygoje 'Laisvės besiekiant" pateiktais faktais ir pavaizduotomis situacijomis negaliu patikėti arba turiu skirtingą nuomonę. Sutikdamas, kad galiu klysti, savo abejojimus noriu viešai pasakyti.

Kauno gestapo tardytojas Gottschalk buvo ne Sudetų vokietis (59 p.), bet Silezijos. Jis kalbėjo lenkiškai Taip pat manau, kad jo laipsnis buvo "Untersturmbandfuhrer". Kaip prisimenu, jis tokiu titulu davė mano seseriai leidimą pasimatyti su manimi.

Gestapo "klėtkos" tardomiems kaliniams laikyti buvo be langų, bet nei ypatingai drėgnos, nei vandens ant grindų nebuvo (58 p,). Gal man taip pasitaikė, bet "aplankiau" tris jų.

Kauno kalėjimo kamera 152 nebuvo jau tokia bloga (60 p.). Visi kaliniai turėjo lovas ir kamerą galėjo išvėdinti. Maistas buvo nepatrauklus, bet, palyginus su Vokietijos kalėjimais, maistingesnis. Žinoma, Amerikoje nė vienas tokio maisto nevalgytume. Pagrindinė blogybė tai blakės. Klaipėdoje ir Tilžėje blakių nebuvo.

Negaliu patikėti ir tokiu scenarijumi, kuris pateiktas 255 p. Iš Švedijos slapta atvykęs Vokietaitis labai išradingu būdu iš Šiaulių atvežamas į Kauną. Jį, kaip areštuotą, traukiniu atlydi uniformuotas policininkas, priklausąs pogrindžiui. Tai tikėtina. Bet netikėtina štai kas: Vokietaitis su palydovu anksti rytą, dar prieblandoje, atsiranda prie ryšininkės Rupienės namų durų. Vokietaitis pasakoja: "Rupienė, pravėrusi duris, tuojau mane atpažino, bet, pamačiusi užpakalyje uniformuotą policininką, nusigando ir tuoj užtrenkė duris." Prasidėjo pokalbis prie uždarų durų. Ir tik Vokietaičio įtikinta, kad policininkas savas žmogus, jį įsileido į vidų.

Tokioje situacijoje durys galėtų būti užtrenktos, jei viduje esantysis būtų nutaręs gyvas nepasiduoti, pasiruošęs bėgti ir norėtų laimėti laiko inkriminuojančiai medžiagai sunaikinti

Tas epizodas ne taip svarbus, tik rodo autoriaus tendenciją įvykius sudramatinti. Tokių perdėjimų galima pastebėti ir daugiau. Bet didžiausią mįslę sudaro knygoje epizodiškas inž. Antano Šapalo paminėjimas (61 p.).

Šis tas apie Šapalą

Jau anksčiau paneigiau galimybę, kad Šapalas galėjo būti gestapo tardomas kartu su Vladu Bakūnu 1943m. vasarą. Bandžiau surasti Ylos knygoje paminėtą laiką, kada Šapalas atsirado Stutthofo kacete. Tada maždaug būtų galima spręsti apie jo arešto laiką. Bet neradau. Todėl savo paties atmintį gaivinau tokiais orientyrais: gerai prisimenu, kad iš Kauno kalėjimo į Tilžę Šapalas buvo išvežtas maždaug tuo pačiu metu, kaip Zubrys su Brazausku, ty. 1944m. vasario mėnesį. Kauno kalėjime jis buvo neilgai apie savaitę. Kiek laiko buvo tardytas Kaune gestape, sunku pasakyti, bet neturėjo būti ilgiau kaip 2 savaites. Bet greičiausiai trumpiau. Taigi Šapalas galėjo būti areštuotas 1944m sausio mėnesį.

Prisiminimų autorius Šapalą pavaizduoja kažkokiu silpnuoliu, dejuojančiu "neištversiu, neištversiu", nebeįstengiančiu atsakyti į tardytojo klausimus, koks jo vardas, pavardė, gimimo data.

Inžinierius Antanas Šapalas, kurį iš gestapo į Kauno kalėjimą perkėlė 1944m. sausio gale ar vasario pradžioje, buvo visai kitoks: drąsus, energingas, ne tik nepalaužtos dvasios, bet tiesiog kovingai nusiteikęs.

Pirmiausia negaliu patikėti, kad gestapas galėjo tardyti vieną suimtąjį kito akivaizdoje, net jei jie būtų ne toje pačioje byloje. Antra, kiek prisimenu, Šapalas man pasakojo, kad jį tardę tie patys gestapininkai, kaip ir mane-Gottschalk ir Heltkė (ne Rauch su Zaganevičiumi, kaip teigia prisiminimų autorius). Labai gerai prisimenu tokį Šapalo papasakotą tardymo epizodą: reaguodamas į kažkokį Šapalo atsakymą, Heltkė pasakęs: 'Bajavas esi". "Ar žinai, kas yra bajavas?" - paklausęs Šapalas. "Kas?" Šapalas - 'Bajavas" tas, kas su sub... muses gaudo."

Kas nors galės pasakyti, kad niekas nežino, kaip buvo kalbėta tardymo kameroje. Gali būti. Bet yra kitas, liudininkus tardininkus turįs jo drąsos epizodas. Anksčiau pasakojau apie naujų kalinių "traukimą per bato aulą". Nebuvau toje pačioje kameroje su Šapalu ir to įvykio nemačiau, bet tuoj pat man papasakojo, kurie tame "seanse" dalyvavo. Į "prokuroro" klausimą, "ar tiki Lietuvos nepriklausomybe?", Šapalas atsakęs: "Kaip į Dievą danguje, taip tikiu į Lietuvos nepriklausomybę."

Šapalas buvo mano sesers mokytojas Aukštesniojoje prekybos mokykloje Kaune. Šį tą apie jį girdėjau jau iš sesers, girdėjau iš kitų, kalbėjausi su juo pats. Netikiu, kad Šapalas galėjo dvasiškai sugniužti tardymo kameroje ar bet kurioje kitoje situacijoje. Ir Yla savo knygoje "Žmonės ir žvėrys" taip charakterizuoja Šapalą. Negaliu patikėti Bakūno liudijimu apie jį, juo labiau kad tardymo data akivaizdžiai klaidinga.

Ar Šapalas Kauno gestapo buvo žiauriai kankintas, kaip knygoje rašo Vokietaitis (353p.)? Kiek prisimenu jo pasakojimą, Heltkė jį labai mušęs. Didesnių kankinimų galėjo patirti Tilžės gestape. Sutikęs Kauno kalėjime, sužalojimo žymių nepastebėjau, ir jis tuo nesiskundė. Kauno gestapo tardymai, kai su juo kalbėjau, jau buvo baigti.

Perskaičius dr. Algirdo Vokietaičio redaguotą, didžiąja dalimi parašytą knygą, galima jausti, kad pasibaigus antinacinei rezistencijai jis tebeveda kovą prieš Lietuvių Frontą. Šalia nacių, Lietuvių Frontas buvo ir liko jo antras taikinys. Net juodžiausių valandų savo bendrakeleiviui, žuvusiam Antanui Šapalui pagaili atiduoti tai ką jam ir priešas turėtų pripažinti. Apie jį sako, kad "buvo patekęs į Štuthofą už rezistencinę veiklą (rodos LF gretose)."

Tarsi jis tikrai nežinotų, kad Šapalas buvo Lietuvių Fronto veikėjas, kurio nuopelnai rezistencijai, kad ir ne taip nuotykingi, gal nėra mažesni už paties Vokietaičio.

Vokietaitis kabina ir beveik rezistencine neištikimybe kaltina dr. Adolfą Damušį. Nacizmui žuvus, Damušis savo rezistencinę ištikimybę Lietuvos laisvės labui tęsia jau virš 42 metų. Surašant viską, ką per tą laiką Damušis yra nuveikęs, susidarytų visas knygos tomelis. Apie kaltintojo Vokietaičio darbus niekur nieko neteko girdėti.

Buvo laikas, kai abu - Damušis ir Vokietaitis - buvo pasiruošę mirti už tėvynę, dabar tik vienas iš jų - Damušis - gyvena už tėvynę. Bet, rodos, kad Putino "Sukilėlių" vienas veikėjas yra pasakęs, kad gyventi už tėvynę yra taip pat garbinga, kaip ir mirti. O filosofas Juozas Girnius yra išsireiškęs, kad tas paneigia praeitį, kas paneigia dabartį. Išimtis turbūt netaikoma nė rezistencijos žmonėms.

Perspausdinta iš "Į laisvę". 1988. Nr.102-103.

(Atsiminimų kalba netaisyta.)