GYVENIMO KELIAS
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Šiais metais, pavasarį Varėnoje vyko moksleivių viktorina "Kovų ir kančių istorija". Čia publikuojami geriausi mokinių rašiniai apie partizanus.
Redakcija
(Mano senelis Jonas Tamulevičius pasakoja)
Giedrė Tamulevičiūtė,
Varėnos 1 -osios vidurinės mokyklos
10a kl. mokinė
Čia sraunios upės per klonius teka,
Čia medžiai šnara tėvų žodžius.
Aš čia pažįstu kiekvieną taką -
Vardais lyg žmones šaukiu medžius.
Ir man pripildo jausmais krūtinę
Tarytum rūtos žali šilai,
Brangesnės žemės nėr už Tėvynę,
Kur žydras skliautas, pilki keliai.
Sėdžiu savo senelio kambaryje. Ant stato — tuščias popieriaus lapas. Pro langą spindi baltuojantis sniegas, į vidų veržiasi pirmieji pavasario saulės spinduliai. Akys bėga sienomis, papuoštomis šventųjų paveikslais. Žiūriu į kunigaikščio Kęstučio portretą... Tūkstančius kartų aš tai mačiau. Visa tai mane taip traukia. Tačiau pati brangiausia trauka - mano senelis - Diedulis, Diedukas, — kaip aš vadinu. Į mane žvelgia jo akys, palydinčios mano dairymąsi po pirkią. Akyse šviečia tokia jauki vidinė šiluma, tokia dvasios ramybė, kad aš nusišypsau ir priglundu prie jo skruosto. Išblyškusių lūpų krašteliu nusišypso ir Diedukas, tarsi norėdamas pasakyti kažką, ko dar nepasakė... Tada pakelia savo raukšlėtą ranką, pasitaiso plaukus, kurie man atrodo tokie gražūs - balti balti, kaip obels žiedų prikritę, vešlūs, lengvai banguojantys. Jis kalba, o balsas vinguriuoja tyliai, kartais visai nutrūksta, tarsi norėdamas apginti mane nuo nežinomybės, klastos ar sunkių išgyvenimų. Krūtinė alsuoja ramiai Mano senelis mintimis jau ten, kur basakojė vaikystė...
"Aš gimiau Nemuno kilpoje, Liškiavos parapijoje, Kibyšių kaime, 1918 metais. Mano tėveliai, dori, labai religingi ir darbštūs žmonės, mus, vaikus, mokė sąžiningumo, ištikimybės, religingumo. Mes - trys broliai ir sesuo -paveldėjome iš tėvelių, o ypač iš dieduko, daug dorybių, nes buvo tų laikų mokytas žmogus (rašė gromatas į užsienį). Pradėjau lankyti pradinę mokyklą (ji buvo senuose dvaro pastatuose), sekėsi neblogai, nes buvau paklusnus, darbštus. 1930 baigiau pradinę mokyklą. Dirbau ūkio darbus, padėjau tėveliams, nes buvau vyriausias, o jie norėjo, kad aš tapčiau ūkininku.
Vėliau baigiau žemės ūkio dvimetes klases. Įstojau į jaunųjų ūkininkų ratelį, mokiausi staliaus darbų, drožinėjimo. Savarankiškai auginau javus, daržoves, triušius. Rudenį dalyvaudavau parodose.
Sulaukęs pilnametystės, tapau jaunalietuviu. Bendravome su gretimų kaimų bendraamžiais, ruošdavome visus vakarus (klojimo teatrus), gegužines, sporto varžybas. Prisimenu, teko vaidinti spektaklyje "Bajoras Gaidys". Mažai būdavo sekmadienių be vakaronių. Dainos skambėdavo visur ir visada (nors vasarą sunkiai dirbome). Jaunimas rinkdavosi ir, per visą kaimą nuo vieno galo iki kito traukdami lenktyniaudavo - kuris pulkelis skambiau užves ar kitus perdainuos. Girdėjosi ir kitų kaimų dainos. Tai buvo viena graži šeima. O kaip mes laukėme Prezidento apsilankymo Merkinėje! Kaip mes džiaugėmės, kad galėsime dalyvauti sutiktuvių šventėje!...
Sulaukiau 21 metų, besidžiaugdamas jaunyste..."
Mano akyse įvyksta didysis stebuklas: pažiūrėkite - Diedukas atjaunėjęs, atrodo, nusimetęs metų naštą, tampa tuo smagiu bernioku, negalinčiu nusėdėti vietoje, mėgstančiu bendrauti su žmonėmis, ieškančiu, kur išlieti savo energiją, trykštančią sveikatą.
"Nieko neveikti aš nemokėjau. Norėjosi kam nors padėti kuo nors būti naudingam-", - garsiai ištaria, išretindamas žodžius. - "Prisimenu, prie mūsų gyveno kaimynas, turėjo didelę šeimą, pats vienas dirbo ir visko nespėdavo. Kartą manęs paprašė, kad padėčiau iškulti su spragilais rugius. Padėjau, padėjau be atlyginimo ir jaučiausi laimingas, kad padariau gerą darbą."
Motinėle; auginai,
Mylėt kraštą mokinai,
O kai sulaukiau
Dvidešimt metelių,
Tėviškei paaukojai.
"1939 metų rudenį buvau šaukiamas į Lietuvos kariuomenę. Deja, vokiečių karas su lenkais sutrukdė. Tad 1940 metų kovo mėnesį pakvietė ir 39-ojo rudens, ir 40-ojo pavasario šaukimo naujokų laidas. Aš buvau paskirtas į trečią artilerijos pulką (Marijampolėje), žvalgybos būrį, ryšininku. Gavau arklį prižiūrėti ir apmokant jodinėti - tai puiku, nes svajojau būti ulonu, labai mylėjau arklius.
Bet netrukus pakvietė mane vadas ir viršila, paklausė, kiek buvau baigęs klasių, liepė parašyti diktantėlį. Kai parašiau, abu perskaitę pareiškė, kad būsiu raštininku. Atsikalbinėjau, bet turėjau paklusti įsakymui.
Tapau raštininku - sekėsi gerai, net paslaptis patikėdavo. Turėjau dviratį, nuolatinį leidimą į miestą. Mylėjo draugai, mylėjo vadai.
Bet visi gerumai baigėsi 1940 metų birželio 14d. vakare iškviečia mane baterijos vadas Tumėnas ir saka "Blogai Tamulevičiau... mūsų kraštą okupuoja, sėsk ant dviračio ir pašauk karininkus (kurie gyveno mieste)..." Šnabžesiu virtęs senelio balsas staiga nutrūksta. Akyse šmėsteli didelis rūpestis ir gėla. Kankinanti gėla, vos neprasiveržianti dejone. Aš ją pajuntu iš sugniaužtų jo rankų su išpampusiomis kaip botagai gyslomis, iš kietai suspaustų lūpų, susikrimtusio akių žvilgsnio. Jaučiu, kad mane stingdo baimė, rūpestis ir bejėgiškumas šią akimirką padėti seneliui - sulaikyti kažką baisaus ir grėsmingo, kas nenumaldomai artėjo...
Tačiau vietoj dejonės iš Dieduko lūpų išsiveržia gilūs atodūsiai... Ir vėl sugrįžta žodžiai-
Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena.
Sūneli, tave Tėvynė šaukia...
'Taigi - blogai, Tamulevičiau- mūsų kraštą okupuoja.." "Kai grįžau apie 11 val., sako: traukiamės į Vokietiją, bet kadangi nėra transporto, reikia palikti šeimas čia. Liepė niekam nesakyti 12 val. pavojaus signalas, visiems daliniams įsakymas apsivilkti kautynių aprangą. Kol susiruošėm, pradėjo švisti. Išvažiavom Vilkaviškio link (kareiviams nebuvo pranešta, kad traukiamės, bet aš pasakiau kitiems draugams, tie dar keliems - ir taip visi sužinojo). Netoli Vilkaviškio komanda "stot". Pro mus pravažiavo kariška mašina, ir po 30 min. įsakymas grįžt atgal į dalinį. Visų nuotaika subjuro. Atgal grįžome kitais keliais tik į pavakarę. Buvo liepta laikytis ramiai, jokio leidimo į miestą. Ryte matėme, kad rusų tankai važiuoja per miestą. Neturėjome ką veikti, artimiausi draugai rinkomės į būrelį ir aptarinėjome situaciją: kodėl mes nesipriešinome, nors buvome ginkluoti, kas sutrukdė pasitraukti į Vokietiją?
Berods apie rugpjūtį nuėmė lietuviškos kariuomenės ženklus, prisiuvo rusiškus. Visi vaikščiojom kaip žemę pardavę.
Rugsėjį įsakymas persikelti į Vilnių, o mūsų kareivines užėmė rusai. Apsigyvenome Šnipiškėse, buvusiose lenkų kareivinėse. Sudarė rusiškus dalinius (mūsų liko mažai, primaišė rusų, politrukų), vedė rusų kalbos pamokas.
Buvo pasipriešinimų (prisimenu, vedė į valgyklą valgyt, o prie durų kabojo žuvys su užrašu: "Mes atėjom pakeisti bekono"), ieškoma pogrindžio ryšio su kitais daliniais. Buvau išėjęs iš zonos - netoli Žaliojo tilto pastojo kelią tankai — grąžino atgal. Kai leido repatrijuoti į Vokietiją vokiečių kilmės piliečiams, mes slapta atsisveikinome su buvusiu viršila ir dailininku Abromaičiu. Netrukus vieno draugo vardu nuo jo gavome laišką: "Aš, broliai, jau laisvas, būkit tvirti, ištvermingi — greit ir jūs tapsit laisvi..." Po to buvom tardomi, ir mano draugą, kuris gavo laišką, areštavo.
1941m. kovo mėnesį mūsų gurguolę su pabūklais ir visa manta perkėlė į Varėnos poligoną prie Glūko. Gyvenome palapinėse po 10 kareivių, visi lietuviai. Rikiuotė, taktiniai apmokymai - jau pripratome prie kareiviškos košės. Bet vieną dieną praneša, kad reikia išvest arklius į Varėnos stotį, tiksliai neprisimenu, atrodo, birželio 13-15d. Su gailesčiu išlydėjome, o birželio 15d. rytą išgirdom, kad nėra mūsų mylimų karininkų Sakalausko ir Čepliko - kur jie galėjo dingti - juk iš poligono nieko neišleido. Tik po kurio laiko sužinojome, kad susodino į vagonus ir išvežė. Jų vietoj gavom naujų — "importinių".
Birželio 22d. — sekmadienis. Laukiame rikiuotės patikrinimo. Atbėgęs kareivis sušaukė visus į klubą. Viršininko įsakymas: karas! Pilna kautynių apranga, būkit pasiruošę ginti tėvynę! Kareiviui greit pasirengti - už šautuvų ir pasiruošę. O šovinių niekam neduoda. Na ką gi - galim vokiečius sutikti su buožėmis. Prie Bobriškių plento išsikasėme apkasėlius, užmaskavome pabūklus. Bet pabūklai irgi be sviedinių, šautuvai tušti — o varge! Tik ruseliai turi. Auštant visgi duoda įsakymą trauktis į rytus. Man, kaip buvusiam raštininkui, liepė sukraut visus raštinės reikmenis. Užbėgau į virtuvę, dešimt kepalėlių duonos glėbin: pasivysiu bežygiuojančius draugus ir pamaitinsiu Mes patraukėme Vilniaus pusėn.
Netoli Valkininkų pavijom savą dalinį: pabūklus traukė traktoriai, o kiti būriai ėjo pėsti. Ir aš tą duonytę išdalinau, kai buvom sustoję poilsio miškelyje. Žemai praskrido lėktuvas. Iš miškelio rusai paleido porą šūvių, patratino iš kulkosvaidžio. Aš vado prašiau, kad man leistų žygiuoti, o paimtų su savim kitą karį. Bet jis nesutiko - turėjau paklusti. Mašinoj buvo dėžė su šoviniais. Aš užsitaisiau šautuvą, įsidėjau saują šovinių - koks karys be ginklo ir šovinių. Prie Lentvario vokiečių lėktuvai vėl apšaudė besitraukiančius rusų dalinius. Laimei, mūsų nelietė, bet dėl viso pikto sugulėm po mašina. Sustojus klausinėju žmonių apie vokiečius. Kalbėjo, jog užėmė Lentvarį ir Varėną. Aš pasakiau šią žinią vadui, bet šis norėjo toliau važiuoti Mano galvoje kirbėjo mintis: pabėgti - bet kaip? Netoli Vilniaus mus sustabdė generolas Macijauskas, įsakęs ant Žaliojo tilto pastatyti reguliuotojus — reikia skubėti traukti į rytus.
"Netrukus vokiečiai į Vilnių įžygiuos," - kalbėjo praeiviai Vilniuje. Šnipiškėse, kur gyveno vado šeima, stabtelėjome, aš siūliau slėptis, bet jis vairavo mašiną pro Antakalnį Vilnios link. Kai mašina sumažino greitį, aš pasakiau vadui jog bėgu, ir nušokau nuo sparno. Naujoj Vilnioj ramu - jokių rusų, kelią pastojo lietuvių kariai. Galvojau persirengt civilio drabužiais, bet nenorėjau palikti šautuvų, todėl nutariau prisijungti prie lietuvių dalinio, kurį mačiau važiuodamas. Grįžau apie kilometrą atgal kur tekėjo šaltinėlis, apaugęs krūmokšniais, o iš abiejų pusių stūksojo statūs šlaitai Miškelio link ėjo žmonės. Pakalbinti jie paaiškino: traukiasi iš miesto, praėjusią naktį bombardavo. Užsirūkėme. Keliai skirtingi — palinkėjau sėkmės. Užlipau ant kalno...
Ir suūžė žalia girelė,
Tarytum blaškoma audros.
Pervėrė kulkos man širdelę,
Atskyrė mane nuo draugų.
Staiga iš kitos pusės iššoko du rusai su automatais: rankas aukštyn! Aš rankas iškėliau, o tam vyrui liepė sustot ir paleido į jį šūvį. Man įrėmė krūtinėn šautuvą ir klausinėjo, kaip čia patekau. Aiškinau, kad pasiųstas į žvalgybą. Bet aš blogai kalbėjau rusiškai - tikriausiai ne taip pasakiau, nes paleido į mane šūvį. Nuriedėjau į pakalnę... Kiek gulėjau - nežinau. Kai atgavau sąmonę, prisimenu, gulėjau žemyn galva. Pridėjau ranką prie krūtinės - kruvina. Negyvensiu! Mintyse prabėgo gyvenimo nuotrupos: šeima, tėveliai, namai. Reikia parašyti adresą: gal kas ras? Pasiųs žinią, kad ten ir ten žuvęs_ Išsitraukiau iš palaidinės pieštuką ir popierių, parašiau kaimą, valsčių, pradėjau rašyti pavardę - ir vėl netekau sąmonės. Atsigavau anksti rytą - švintant. Girdžiu: kažkas eina. Sudejavau. Priėjo moteris. Aš jai paaiškinau, kad pasiųstų tėvams žinią, bet ji kalbėjo tik lenkiškai Pasirodo, atėjusi buvo semti vandens iš šaltinio. Nuėjo. Po pusvalandžio atėjo 4 vyrai su paklode ir nunešė pas tą moterį į namus. Aprišo rankšluosčiu žaizdas ir paguldė į lovą. Jie kalbėjo man, jog pranešę, kad mane paimtų į ligoninę. Skaudėjo krūtinę, trūko oro. Tik sutemus atvažiavo vokiečių mašina. Mane paguldė ant neštuvų. Mašinoj buvo ir sužeistų rusų kareivių. Juos išlaipino anksčiau, o mane nuvežė į Didžiąją gatvę, gydytojo Olenskio ligoninę. Kitą dieną mane per-švietė: kulipka praėjusi per 4 mm pro širdį ir plaučius. Gydė 5 savaites.
Po mėnesio pro langą pamačiau savo draugus - pasilikę savisaugos daliniuose. Mane lankė kiekvieną dieną, kai išrašė iš ligoninės, atnešė kareiviškus rūbus, išrašė dokumentą, ir traukiniu parvažiavau į Varėną, o iš čia — pėsčias 40 km į namus.
Tėveliai nežinojo, kur aš, kas man atsitikę. Susitikimas buvo sunkus, su ašaromis, dar žaizda neužgijus. Bet... aš namuose!.."
Eina gandas per Lietuvą visą,
Kartoja ir kloniai žali,
Kaip kaunasi broliai už laisvę
Smėlėtoj Dzūkijos šaly.
Išrasojo senelio kakta, veidas pablyško. Ranka spaudžia šoną, kur, žinau, kulkos žymė iki šiol mėlynuoja neužgyjančių randu. Aš negaliu leisti vėl iš naujo patirti tok5 dvasinį sukrėtimą, kokį išgyvena žmogus akistatoje su mirtimi. Bet Diedulis, atspėjęs mano ketinimą, skuba mane nuraminti: "Žinau, vaikelį visi baisūs išgyvenimai nuo manęs neatstoja: tai nemigos naktį apipuola iš visų pusių, tai paryčiais sapnu prikelia ar keliu einant persiima.» Buvo tai buvo. Su likimu aš dar tik pradedu galynėtis..."
Ir vėl mano pieštukas spėriai bėgioja popieriaus lapu. Karo metai jo gyvenime įrašė naujų puslapių.
"1942m. pavasarį lankau draugus Merkinėje. Kai kurie į policiją įstoję. Bendrauju. Valsčiaus sekretorius Jonas Barysas paaiškina, kad veikia pogrindinė organizacija - Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS). Iš mūsų kaimo stoja 4 vyrai. Šios organizacijos tikslas — priešintis okupantams -rudiems ir raudoniems - netarnaut nei vienam, atkalbinti kitus, kad nestotų į jų kariuomenes. Palaikiau glaudų ryšį su Merkine, kur buvo štabas. Man davė užduotį važinėti po žmones ir supirkinėti iš jų ginklus. Mat panemunėje vyko dideli mūšiai (prie kaimų - Levūnų, Cimoniūnų), liko daug ginklų, buvo žmonių, kad ir dykai davė. Dukart vežiau ir pridaviau J.Barysui vieną kulkosvaidį, 15-18 šautuvų ir daug šovinių. Jis visuomet pranešdavo, kada vyks vokiečiai imti gyvulių. Liepdavo paslėpti iš vakaro. Apie vasaros vidurį man pranešė, kad nebūčiau namie, nes vokiečiai atvažiuos. Tris kartus buvo atvažiavę. Iš karto nesupratau dėl ko. Tik vėliau išaiškėjo, kad aš paleistas atostogų (kai man draugai išdavė rūbus, tai įrašė į savisaugos dalinius). Mūsų apylinkėje niekas nėjo į vokiečių kariuomenę, nėjau ir aš.
Sulaukėme 1944 metų. Rusams sugrįžus, galvojom, kad bus kaip prie vokiečių: mūsų policija, mūsų žmonės valsčiuje - ir toliau pratęsime tokio pobūdžio okupaciją. Deja, atėjo okupantai gudresni: kurie nespėjo pasitraukti - areštavo, ir po dviejų savaičių šaukimai stot į armiją. Ryšys su LLKS buvo visai nutrūkęs ir, jeigu pasirodydavo stribai ar kariuomenė mūsų pusėje, gaudavom žinią, jog slėptumėmės. Kur slėptis? Miške. Pareidavom namo, gaudavom žinią - vėl miškan. 1944m. gruodžio 23d. gavom žinią, kad į Merkinę privažiavo daug rusų. Mes miške prie Nemuno jau buvom bemaž visi apsiginklavę, bet vado tikro neturėjom. 24 dieną, per šv. Kūčias, užlipom ant kalno, kur kitoj pusėj matyti trobesiai Girdim: šaudo. Trobesiai pradėjo degti. Aš pats savo akimis mačiau, kaip šiaudais dengtus stogus degino.
Tuo laikotarpiu visą laiką matėm, kaip varė į Merkinę areštuotus, surištom rankom... Kalbėjom, tarėmės, kad reikia išvaduot, bet per Nemuną nepersikelsi. Kai kurie grįžo į namus, o 15 vyrų liko nakvot miške. Nutarėme išsikasti bunkerį ir žiemoti Parinkom vietą prie ežerėlio, įruošėm, atsinešėm mantos, apsiklot - ir gyvenom. Užsnigo. Reikia išeit, iki kelio koks 50 metrų, bet sniegas — liks pėdsakai! Laukiam, kol vėl snigs.
Vasarį duoda žinią, kad yra partizanų vadas - gerbiamas M.Lukošiūnas. Vasario 2d. sudaro sąrašą, duodam priesaiką miške. Įteisinta pasipriešimo kova!"
Neišplėš nieks iš krūtinės
Laisvės meilės nei drąsos.
Už pralietą brolių kraują
Vėl šimtai į kovą stos.
Vienas karas dar nesibaigė - Antrasis pasaulinis - prasidėjo kitas -Lietuvos pasipriešinimo sąjūdis. Buvęs Nepriklausomos Lietuvos šauktinis Jonas Tamulevičius tapo kovos už Nepriklausomybę dalyviu. Jis negalėjo laukti tėvų ūkyje. Jis negalėjo leistis, kad jį pašauktų į sovietinę armiją. Buvęs Lietuvos kariuomenės kareivis Jonas Tamulevičius jau nuo pirmosios sovietinės okupacijos dienų (1940m birželio 14-osios) nešiojosi širdyje skaudų klausimą: kodėl mes nesipriešinome, nors buvome ginkluoti? Kas sutrukdė pasitraukti į Vokietiją? Nešiojosi visą laiką — tai kankino, virto apmaudu, matant, kaip politrukai "vadovavo" jų pulkui, kaip Lietuvos kariuomenės ženklus pakeitė raudonos žvaigždės. Pagaliau 1941m birželio 22-os-ios išgyvenimai, Lietuvos karių šautuvai be kulkų, patrankos - tuščios! Ar tik rusų kareiviai moka šaudyti? Ar tik jie pašaukti Lietuvą ginti nuo vokiečių? Ir randą nuo rusų kareivio, sutikto ant plento prie Naujosios Vilnios, vis maudžia. "Aš, broliai, jau laisvas, būkit tvirti, ištvermingi, greit ir jūs tapsite laisvi...", - tai dailininko Abromaičio laiško eilutės dar nuo 1941 metų birželio užrašytos atminty. "Greit jūs tapsite laisvi." Mes privalome patys tapti laisvi! Priešas jau 1941-ųjų trėmimais parodė savo nagus, o dabar, parklupdęs Hitlerio Vokietiją, išmoko kariauti. Ne, Lietuvos partizanai nesvajojo apie lengvą pergalę, bet jie privalėjo pradėti išsilaisvinimo kovą - tada ir Vakarai gal padės. Žada padėti...
Ir išėjo jauni vyrai į mišką - broliai, pusbroliai, kaimynai... Vienų vieni prieš Stalino imperiją.
"1945 metų vasario 2 dieną duodame priesaiką. Sudarytas kovotojų sąrašas. Veikėme grupelėmis. Apsistodavome pas žmones. Vasario 28 dieną įvyko pirmas kovos krikštas - Panaros mūšis. Buvo taip. Būdami miške, galvojom: kur nakčiai apsistoti? Nutarėm - Panaroj. Iš miško reikėjo eiti 5 kilometrus. Beeidami į Panaros kaimą, sužinojome: Spėrių kaime pas gyventoją Burneiką apsitoję garnizono kareiviai saugo nukritusį lėktuvą. Vadas Lukošiūnas su keliais vyrais užėjo pas juos ir nuginklavo. Rusams pasakė, kad jie nekariauja su kariuomene, bet grobikams ir stribams visada pasiųs kulką. Pasikalbėjo su kareiviais ir išėjo.
Aš paprašiau vado, kad leistų man nueiti namo, nes norėjau pasimatyti su tėveliais ir persirengti švariais drabužiais. Kadangi visur buvo ramu, leido. Jie ramiai išstatė sargybas ir sugulė poilsio, o ryte pastebėjo, kad supa rusų kariai. Partizanai atsišaudė. Stribai padegė namą — teko trauktis į Žaliamiškį. Atsitraukiant žuvo Linksmutis (Bronius Tamulevičius - mano pusbrolis). Į pagalbą atskubėjo Šventežerio apylinkės partizanai. Jie atmušė rusus. Kai viskas aprimo, netikėtai kažkas (matyt, snaiperis) iššovė ir mirtinai sužeidė Lukošiūną. Rusai su savo nukautaisiais grįžo į Merkinę.
Kadangi grupių skaičius didėjo, teko įrengti daugiau slėptuvių. Aš su broliais išsikasėme namuose bunkerį, kartais apsistodavome miško slėptuvėse.
Kovo 27d. praneša, kad skubiai prisistatytume Brazdžiūnų link. Mat Seirijų stribai 4 pastotėmis patraukė į Genių kaimo pusę plėšikauti. Ties Brazdžiūnais buvo apsistojęs būrio vadas Siaubas (Antanas Grušauskas iš Radyščiaus kaimo). Sulaikyti plėšikautojus atskubėjo ir kitos grupės. Pasaloje netikėtai užklupę stribus, juos išklojo — liko tik du, kurie pakėlė rankas ir pasidavė. Partizanas Gegužis (Adolfas Liaukevičius) buvo raitas. Palikęs arklį miške, nuėjo pažiūrėti, kodėl stribų arkliai stovi Vežime pasislėpęs stribas jį nušovė ir pabėgo. Po mūšio susirinkę miške, aptarėme kovos taktiką, apverkėme žuvusį draugą ir išsiskirstėme į savo buveines...
Partizanų gretos auga. Reikia stiprinti vidaus tvarką: Grušauskas-Siaubas tampa Seirijų bataliono (vėliau pavadinto karininko Juozapavičiaus grupe) vadu, sušaukia visus, kurie buvo Šarūno būryje (apie 70 vyrų). Reikia stiprinti drausmę, mokytis kovos taktikos, suvienyti šios apylinkės partizanus į batalioną. Grupelėmis pas žmones apsistojantys partizanai nesijaučia kariais — prastoka drausmė, daug pažeidimų. Nutarta: paruošti stovyklą miške, nes oras nešaltas. Balandžio 9 dieną patraukiame (2 gurguolės, virtuvė, maisto atsargos) į Levūnų mišką.
Po netrumpos kelionės jautėsi nuovargis. Virėjos ruošė pietus. Siaubas pašaukia mane ir Taurą (Antaną Subačių) ir įsako, kad keltumėmės per Nemuną į kitą krantą ir surastume ten esančius partizanus, sutartume susitikti su mūsų būriu. Užvalgę paėmėme ginklus ir - į žygį. Paėję apie kilometrą, girdime smarkų šaudymą. Supratome, kad užpulta stovykla. Ėjome per mišką netoli Nemuno. Laimė, kad nėjome pačia panemune, nes kaip vėliau išaiškėjo, buvo išstatytos stribų pasalos. Mes užsimaskavome, klausome, dairomės. Girdime, kad šaudymas artėja. Mat stribai šaudė į kiekvieną tankesnį krūmą. (Taip netoli mūsų žuvo L.Kibildis-Juodvarnis.) Teko trauktis ir mėtyti pėdas. Netoliese buvo bunkeris. Mes pasislėpėme. Girdėjosi ir pro mus šaudant.
O stovyklą užpuolė netikėtai. Žuvo 11 kovotojų: Motiejus Balevičius-Klevas, Juozas Leknickas-Pušis, Anicetas-Gavutis, Juozas Paulikas, A Jurelevičius, L.Kibildis-Juodvarnis, Antanas Rasimavičius, Petras Amšiejus ir trys nežinomi iš kito būrio. Skaudi netektis, ypač kad pavasarį kovo veiksmai galėtų suaktyvėti
Balandžio 9 dieną, kai gyventojai sužinojo, jog rusai gaudo jaunus šauktinius į sovietų armiją, bėgo į mišką pasislėpti Čia suėmė Joną Kniubą, Juozą Januševičių (mano kaimo vyrus). Kniubas nieko nepapasakojo, o Januševičius išdavė mane kad aš vadovauju būriui, kad turiu miške bunkerį, - jis išdavė ir kitus. Mūsų grupė buvo pasitraukusi į Cimaniūnų kaimą, bet nutarėme jeigu ramu, galima pareiti į namus pasikeisti baltinių. Parėjau su A.Subačium-Tauru. Mūsų namas netoli plento, atviroj erdvėj, matyti apie kilometrą į vieną ir kitą pusę. Pavalgėme pusryčius. Visa šeima namuose. Žiūrime važiuoja 6 pastotės. Manėme, pravažiuos, bet ne - sustojo, išlipo ir per laukus eina pas mus. Mes su Tauru įlindome į mano bunkerį, užmaskavo. Netrukus girdime kambary kamantinėja tėvelius. Padarė nedidelę kratą. Tėveliui ir broliui liepė eiti su jais. Nusivarė prie miško (apie pusantro kilometro), juos paliko, o visi nuėjo prie bunkerio (vedė Januševičius, aprengtas kareiviu). Bunkeryje partizanų nerado, tik patalynę, maisto likučių. Susprogdino. Grįždami pakely areštavo A.Valukyną - jis gyveno prie miško, ir mes pas jį turėjome gerą prieglobstį. Mano brolį Stasį paleido, nes jis turėjo plento prižiūrėtojo dokumentus, o dėdę Valukyną ir mano tėvelį nuvežė į Veisiejus, vėliau į Marijampolę. Tik po trijų savaičių tėvelį paleido. Jis pasakojo, kad kalėjime daugiausia meldėsi, o į klausimus atsakydavęs taip: mano sūnus Jonas pas mus negyvena, o jeigu jūs žinote, tai kalbėkite su juo..." Taip kilo pasipriešinimas - iš gilaus laisvės jutimo, iš pareigos gelbėti Tėvynę... O gal iš paniekos okupantui ir ypač jo talkininkams stribams, iš nenoro tarnauti sovietinėje armijoje. Pradžia gal daugiau buvo stichiška, trūko vieningo vadovavimo, bet partizanų grupės derino savo veiksmus ir gyvybėmis apmokėjo nelengvos kovos patirtį.
Jie buvo jauni. Mano seneliui buvo 27. Neturiu to amžiaus nuotraukų -paskutiniais karo metais nebuvo kada fotografuotis. Šiandien daugybėje knygų matau partizanų veidus (ypač toje - "Sušaudytos dainos"). Joną Tamulevičių irgi matau tokį: neaukštas, bet tvirto stoto, vėjo nugairintu veidu, valingu skvarbių akių žvilgsniu, standžių plaukų kupeta. Ir pirmą raukšlę, nuolatinės įtampos įrėžtą, kasdienio pavojaus supūstą, visuotinės grėsmės įspaustą, aš regiu. O širdį vaikiškai jauną jaučiu. Jonas Tamulevičius-Niaurutis. Ne, ne dėl niūrumo jis pasirinko tokį slapyvardį. Tai jo "artistinės" jaunystės prisiminimas. Per vieną vakaronę aktyvesnis vaikinas vaidino spektaklyje 'Bajoras Gaidys". Ten buvo du veikėjai - Linksmutis ir Niaurutis. Kai rinkosi slapyvardžius, pusbrolis Bronius Tamulevičius tapo Linksmučiu, o Jonas Tamulevičius - Niauručiu. Deja, Linksmutis žuvo Panaros mūšyje (1945 02 28) — pačioje pasipriešinimo kovos pradžioje...
Staiga senelis kresteli galvą ir užtraukia dainą žuvusio savo bendražygio Antano Subačiaus-Tauro garbei:
Aš, Tėvyne, Tau
Priesaiką daviau,
Neapleist Tavęs
Aš pasiryžau.
Sukaukė gamta,
Sniego dykuma.
Pušys suvaitoj -
Tavęs jau nėra.
Mūšis Snaigupės -
Tauriai Tu žuvai.
Tave apraudoj
Žmonės, pušynai.
Tave neseniai
Glamonėj mama.
Dabar glamonės
Smėlio dykuma.
Šios dainos aš neradau užrašytos rinkinyje "Sušaudytos dainos". Gal tai pirmoji partizanų daina, gimusi kaip rauda vietoj ašarų - vyrai neverkia! Vyrai išdainuoja draugo netektį. Ir dainos nesušaudys, ir niekas neatims, neišplėš. Ji ir dabar gyva. Senelio atminty ir širdy gyvena
Nei tėvelis senas nežinojo,
Kur jo dingo mylimas sūnus,
Rado bėrį gailiai bežvengiant,
Plūgą žemėj įsmeigtą giliai.
"Mes laikėmės mažomis grupelėmis, daugiausia toliau nuo namų, o reikalui esant, pašaukdavo į žygį.
Janionių kaimo žmonės dažnai eidavo į Merkinę (bažnyčią, parduotuvę). Merkinės tiltą saugojo garnizono kareiviai. Kai kurios Janionių kaimo merginos su jais susipažino, nors to vengė. Kai 1945m. apie rugsėjo vidurį kaime buvo šokiai, atėjo garnizono leitenantas ir puskarininkis pasišokti. Čia juos ir vieną merginą nušovė kažkas pro langą, o jų kūnus nuvežė į Nemuną ir paleido pasroviui Nuo to laiko mūsų krašte pradėjo siautėti rusai. Suėmė vyrus, tarp jų ir du brolius Baltulionius, kurie priklausė Siaubo būriui. Jie išdavė labai daug vyrų. Bet mes nenujautėme...
Mūsų grupė tuo metu slapstėsi bunkery Genių kaime. Jautėmės saugiai, visą laiką gaudavome žinią, jeigu mūsų pusėje pasirodydavo kareiviai. Taip leidome skurdžias dienas. Apsiklausęs, kad ramu, nutariau pareiti namo. Grįžau vakare, jokio pavojaus nenujaučiau. Pernakvojau namuose, bunkeryje. Tėvelis užsiminė, kad reikia išarti bulves, nes laikas kasti. Sutarėme, kad išarsiu anksti ryte ir vėl išeisiu. Rytą pasikinkiau arklį, ginklą pasidėjau. O rūkas -nieko nesimatė. Baigęs arti, apsidairiau: aplink apsuptas rusų kareivių. Viskas! Liepė pakelti rankas, iškrėtė visas kišenes, pažiūrėjo į sąrašą ir sako: "Tamulevičius Jonas-Niaurutis?" Aš išsigyniau, kad tokio nepažįstu. O stribas žydelis Celkė mane pažino. Nuvedė į Radyščių - mūriniame Grudzinsko svirne buvo suvaryta daug žmonių iš gretimų kaimų. Ten mane ir tardė. Aš nieko neprisipažinau - kankino, mušė. Kas buvo sąraše, visi buvo suvaryti į mašinas. Aš buvau basas, vienmarškinis — laimei, mamytė įmetė man kailinius ir kaliošus (su jais aš ir pasiekiau Vorkutą). Merkinėje mus rusai pralaikė visą naktį, o švintant išrikiavo visus prie cerkvės aikštėje - apie 40-50 užnemunės vyrų. Daug pažįstamų čia mačiau. Tarp jų buvo mano geriausias draugas Subačius (ne Antanas), 4 vaikų tėvas, į Druskininkus vežęs parduoti sviesto, kiaušinių - sulaikė, surišo rankas ir - į bendrą katilą (jis, vargšas, amžiams pasiliko Vorkutoj...). Surikiavę kareiviai išpjaustė sagas, teko rankose laikyti kelnes. Apsupo ginkluoti enkavedistai su šunimis. Apie 250 areštuotų vyrų nuvarė į Alytų, ten dar daugiau sulaikytų iš visų pašalių suvežė, o paskui — į mašinas. Kur veš? Visą kelią kirbėjo galvoje mintys: jau po gyvenimo, o gal kas išgelbės...
Tai buvo 1945 metų spalio 5 diena. Tik metai kovos! O kas toliau?-"
Guliu kalėjime ant šaltos žemės
Ir sapnuoju įvairius sapnus-
Apie savo paliktą Tėvynę,
Apie miške slapstančius draugus.
Skaitau senelio sąsiuvinį - gyvenimo užrašus. Visas kūnas eina pagaugais, širdis, atrodo, sustos. Baisu ir skaityti, o kiek jam teko išgyventi! Ir, rodos, girdžiu senelio vidinį balsą: pasiruošk, kūne, priimk smūgius, ištverk, širdie, pažeminimus! Lietuvos kareivio nepalaušite. Lietuvos partizano neparklupdysite...
Senelio atsiminimų ištrauka
(Kalba netaisyta, skyryba tvarkyta)
"...Lukiškės. Tada atsikvėpėm, nors ten nebuvo kur atsisėsti, nebuvo kuo kvėpuoti. Ną bet dar gyvi, dar yra vilčių, kad galim išlikti gyvi valgyt duodavo po truputį duonos ir sriubos. Ir 1945 spalio 18 šaukia, veda į lauką, rikiuoja. Kada mes pakliuvom į bendrą koloną, tai buvo didelė, plati, ilga — nematyti galo, nors dairytis negalima, tik į priekį. Atsiradom geležinkelio stoty prie gyvulinių vagonų, po 60 žmonių varomi ir sodindami į vagonus, kareiviai elgėsi žiauriai, labai žiauriai.
Išvažiavome 1945m. spalio 18d., - buvom pakrauti ir išvežti iš Vilniaus. Prasidėjo sunkus kelias. Pavažiavus kiek, sustojo miške — prasidėjo pirmas krikštas. Atidarydavo vagoną, prie durų stovi 8 ginkluoti su šunimis kareiviai, įeina du su beržinėm lazdom (apie 80 cm, žalios, kad nelūžtų) ir duoda komandą; į vieną galą visiems sueiti, po to jie skaičiuoja; stovi, pro jų tarpą reikia praeiti, o jie lazdom kerta ir skaičiuoja, kerta abu, abu skaičiuoja; kam pasiseka praeiti greičiau, tam kliūva mažiau. Taip darydavo po kelis kartus. Būna, kad daro dar kartą, nes kai kurie turėjo ryšulėlius (kas baltinių, kas rankšluostį, kas dar ir sukorį ar duonos gabaliuką). Vienos kratos metu apžiūrėjo, kad auliniai batai geri, - nusiauk, tas nenori, tai sumušė lazdom, suspardė kojom. Kitas neatidavė kostiumo — labai kentėjo. Kitam sustojime pakartojo. O vienam lenkui iš Vilniaus per kratą iškrito mažas gabaliukas skardos nuo konservų, tai jau kentėjo...
Kur veža — nežinom, bet kad į šiaurę, tai tikrai, nes pradėjo darytis šalta. Kuo toliau, tuo šalčiau, o į pabaigą labai šalta buvo. Vidury vagono pastatyta bačka kūrenimui, bet kūrent mažai kada gaudavom. Prieš pasiekiant gyvenamą vietą — Vorkutą, tris paras neturėjom kur dėtis, nemiegojom, nes didžiulis šaltis. Norėdami pašilti ir pailsėti, bandėm gulti į krūvą: 5 apačioj, keturi viršuj ir kiek turim skarmalų - ant viršaus, bet eksperimentas nepasitvirtino. Lapkričio 7 pasiekėme dar visi gyvi Vorkutą.
Sniego daug, užpustyta, bet kelias pavalytas. Išlaipino, suklupdė sniege, dar su didžiausiu žvėriškumu nuvarė prie lagerio, o ten mažai kuo skyrėsi priėmėjai. Rytojaus dieną aprengė lagerio rūbais; vailokai seni, suplyšę, vatiniai seni, na, bet jau paruošti Sibiro šalčiams ir darbams, jau duoda duonos po gabaliuką ir sriubos dukart pagerti - kažkas virę - ar kruopos, ar kas, na bet šilta sriuba. Tą kitą dieną tikrino po kelis kartus, skirstė brigadas. Aš kaip mokėjau kirvį rankose laikytį užrašė "plotnik".
Rytojaus dieną jau kasėm sniegą, valėm zonoj ir už jos ribų. Barakai, žeminės didelį su narais, vienas prie kito, tik kad būtų galima pralįsti, šalta, bet per naktį įšyla, nes gyvenome apie 120 gyvybių. Kvėpuot sunku, bet jau pusė bėdos, tik pasikloti ir užsikloti nėra kuo. Tik po kiek laiko išdavė adijalus, šildomės, gulim po du, tai vieną po apačia, o kitu užsiklojam. Pirma žiema labai sunki, nepratę prie šalčių, prie bado dietos - greit išsekom, sulysom. Sunkūs, varginantys darbai, ilgos valandos, ilgi išvedimai į darbą, ilgi grįžimai. Darbo diena 12 val,, o išbūnam, jei gerai pasiseka, 14 ar 16 valandų ir daugiau. Mūsų lageris statė gamyklą, darbas pusė bėdos, tik kai 40 laipsnių ir daugiau šalčio, tai nualina savęs šildymas.
Bet žiema praėjo, o vasarą jau geriau, bet bėda, kad ji trumpa — ir vėl žiema. O mes dar varginamės dirbti, kaip sako, daug, sąžiningai, klausyti įsakymų, mes buvom taip išauklėti Bet blogai maitinami, daug dirbdami, išsekom - buvo ir man, kad per šiaudelį peržengt sunku buvo. Laimei, pakliuvau į baraką klipatų (nusilpusių) - gulėk, o maistas pagerintas. Bet kada alkanas, miegas neima! Atėjo pas mane draugas aplankyti — sakiau, atnešk man viršutines kelnes, tai aš eisiu ieškot pavalgyti Nubėgau į virtuvę, ėmiausi šveisti grindis, plauti indus, tai gavau sriubos, ne tokios, kokį gauni davinį, bet tirštos. Na dirbi, bet jau linksmiau, nes pilvas iškimštas.
Prisimenu, mes dviese vieną dieną pilną viedrą sriubos iškirtom — ji buvo be jokio riebalo, bet skani, labai skani..."
Čia senelio užrašai baigiasi Nelengva jam rašyti ranka neklauso, raidės griūva, širdis iš susijaudinimo dreba! Viską išgyvent pasakojant tenka iš naujo. O tuos pragaro ratus pereiti reikėjo geležinės sveikatos ir Dievo sergėjimo. O jis atsidūsta, ir vėl prieš mano akis iškyla jo gyvenimo vienas epizodas...
"Lengviau buvo visa tai iškęsti, nes visi mes čia panašias kančias kentėjome.
Prisimenu, kai statybose nukritau nuo aukšto, truputį palaikė ligoninėje - ir vėl nuvarė į statybas. Kai pakėliau lentų glėbį, visą kūną badė didžiuliai skausmai, nepajudėjau iš vietos. Vargais negalais, kęsdamas baisius dieglius, parėjau į zoną su visa kolona. Nėjau vakarienės, bet į ligoninę. Daktaras (lietuvis) pamatavo temperatūrą ir liepė kitą dieną vėl eiti į darbą. Rytą — nepasijudinu - nuėjau pas brigadininką (rusų karininką, nuteistą 10 metų) liepė eit į darbą ir lįsti kur šilčiau ir tūnoti. Skausmai nepraėjo, o šaltis iki minus 50, o išstovėk šalty, kol skaičiuodavo!
1947m. pašaukė viršininkas ir liepė pasiruošti kelionei į Lietuvą. Vežė "stolypinskuose" vagonuose (kaliniams skirtuose). Kiek čia budeliai kankina nedavė vandens, tyčiojosi, neleido į tualetą...
Parvežė vėl į Lukiškes, suvarė po 15 žmonių į vienutę. Nebuvo kur stovėti! Kaip silkės dėžutėse, bet šalta tai nebuvo. Paskui kamerose — ir tardymai, tardymai...
1947m (į pabaigą) mane iškvietė į koridorių ir perskaitė, kad OSV ("troi-ka") mane nuteisė 8 metams lagerio. Taip pat teisė ir kitus mūsų krašto žmones.
Pirmiausia ištrėmė 3 metams į Uralą, kitus 5 praleidau Kazachstane. Išleido lygiai kaip viena diena po 8 metų.
Po kiek laiko sutikau buvusią kalinę, sukūriau šeimą. Sužinojęs, kad tėveliai ištremti į Krasnojarsko kraštą, Abakano sritį, Askiro rajoną, parašiau prašymą, kad leistų pas juos nuvažiuoti. Leidimą gavau. Nuvažiavęs ten sutikau daug lietuvių, gyvenom draugiškai 1958m. juos paleido, o aš tik 1959m. galėjau sugrįžti Lietuvon. Nors manęs ir čia laukė ne kokie pyragai, bet buvau neapsakomai laimingas, kad esu savam krašte..."
Kas perėjo su Jonu Tamulevičium jo gyvenimo kelią, tas supras, kodėl mano idealas - mano senelis. Aš jaučiuosi jam tokia artima. Nuo jo akių žvilgsnio man šviesu, nuo rankos prisilietimo - šilta. Iš jo žodžio man aišku; per gyvenimą svarbiausia žmogui išlikti doram. Žinau, ką jis pasakė, pasakė tiesą iš visos širdies. Negailestingas XX amžiaus vidurio laikas sudraskė jo gyvenimą, bet nepalaužė dvasios. Ji daug ką gali mums, jauniems, paliudyti.
Kai nutirps sniegas, mudu su seneliu aplankysime Merkinės Kryžių kalnelį, kur stadiono žemėje dūli 600 Lietuvos partizanų kauleliai. Ten rymo išdrožti senelio rankomis 4 kryžiai bendražygiams atminti Liškiavos kapinėse Jonas Tamulevičius padirbdino 1 didelį ir 3 mažesnius kryžius — ten taip pat ilsisi jo kovos draugai. Dieve, suteik stiprybės jo rankai ir širdžiai, kad jis dar ne vieną kryžių išdrožtų! O tose šventose vietose mano senelis paliudys: "Aš galiu pasakyti, kad nugyvenau sunkų ir pilną kančių gyvenimą. Nors dėl vieno ramu: aš niekam nenusidėjau, nė vienas žmogus dėl manęs nenukentėjo. Neturiu priešų, visiems atleidžiu ir laukiu, kada be skolų išeisiu į Amžinybę...
Su pagarba Jonas Tamulevičius".
