NKVD KOVOS PRIEŠ BAŽNYČIĄ METODAI 1940-1941 m.
Dalius Stancikas
Bolševizmas, būdamas materijos religiją pasak A.Maceinos, naikino dvasinį ir ideologinį idealizmą tam, kad pasidarytų vietos sau, naujajai religijai — materialiniam "idealizmui". Komunistai, niokodami pamatinius civilizacijos principus ir skleisdami ateizmą, čia pat diegė leninišką kultą, naujus ritualus, naujas šventes ir net bažnyčias (pavyzdžiui, Lenino, Stalino, Mao mauzoliejai). Materialinis arba ekonominis idealizmas galėjo plisti tik ten, kur pajėgė išstumti ar palaužti dvasinį idealizmą, nes savo prigimtimi ir vertybių tvarka abi šios ideologijos buvo priešiškos ir tarpusavyje nesuderinamos.
Vis dėlto bolševikai, siaubdami ir naikindami Rusijos stačiatikių Bažnyčią, greitai įsitikino, kad atvira prievarta ir teroru galima įbauginti žmones, tačiau priversti įtikėti nauja religija - sunku. Kita vertus, neretai tokie tiesmukiški metodai duodavo net atvirkštinį rezultatą. Tuomet buvo imtasi ir kitokių, suktesnių priemonių - šmeižtų, kompromitacijos, kiršinimo ir pan.
Lietuva bolševizacijai buvo neparanki ne tik kaip giliai religinga, krikščioniška, konservatyvi valstybė, bet dar ir tuo, kad rusų bolševikai tik paviršutiniškai pažino šį kraštą, jo tradicijas, žmones, lietuvių mentalitetą. Todėl vietinių kolaborantų pagalba Kremliui buvo dvigubai reikšminga: prisidengiant kolaborantais, lengviau buvo įtikinti pasaulį, kad jokios Lietuvos okupacijos nebuvo, o kolaborantų žinios, patirtis ir patarimai greičiau padėjo pavergti kraštą tiek fizine, tiek dvasine prasme.
Matyt, dėl šių dviejų priežasčių 1940m. birželio 15d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jau birželio 18d. lietuvis A.Sniečkus, V.Dekanozovui tarpininkaujant, paskirtas LTSR Vidaus reikalų ministerijos saugumo departamento direktoriumi, o birželio 19d. A.Gudaitis-Guzevičius — LTSR vidaus reikalų ministro pavaduotoju1. Kolaborantai, paskirti vadovauti svarbioms represinėms struktūroms, nebuvo nekaltos marionetės priešų rankose, nesistengė sušvelninti tėvynainių dalią, kaip šiandien mėgstama paaiškinti, o savo žiniomis ir patarimais padėjo Sovietų Sąjungai gudriau ir greičiau vykdyti lietuvių tautos genocidą. Tarnauta okupantams uoliai ir su iniciatyva - jau po kelių mėnesių tiek A.Sniečkus, tiek A.Gudaitis-Guzevičius (kaip, beje, ir daugelis kitų jų bendrų), pateisinę Maskvos viltis, buvo paaukštinti pareigose.
1940m. rugpjūčio 25d. tapęs vidaus reikalų liaudies komisaru A.Gudaitis-Guzevičius ypatingą dėmesį skiria dvasininkams ir tų metų rudenį tiesiog "bombarduoja" Kremlių raportais apie kunigų veiklą ir pasiūlymais, kaip juos palaužti. Ypač A.Gudaitį-Guzevičių pykdo tai, kad dvasininkai skiepija parapijiečiams ne tik tikėjimą, bet ir lietuvišką patriotizmą.
Štai 1940m spalio 28d. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras A.Guzevičius rašo SSRS vidaus reikalų liaudies komisarui, valstybinio saugumo I rango komisarui Berijai 18 puslapių ataskaitą; "Lietuvos SSR NKVD nustatė, kad katalikiškoji dvasininkija — kunigai, buvusių katalikiškų organizacijų ir partijos vadovai tarp gyventojų skleidžia kontrrevoliucinę propagandą. Kaimuose kunigai agituoja nestoti į komunistų partiją. Šmeižia SSRS kolūkinę santvarką ir agituoja tikinčius, jei Lietuvoje bus kuriami kolūkiai, nestoti į juos.
Visose Lietuvos bažnyčiose sekmadieniais 10 val. ryto vyksta pamaldos jaunimui, kuriose, be istorijos bei Naujojo ir Senojo Testamento, kunigai dar skleidžia ir nacionalistines šovinistines idėjas.
Pastaruoju metu Lietuvoje legaliai veikia katalikiškos organizacijos : "Gyvojo Rožančiaus", "Maldos apaštalų", 'Tretininkų", "Moterų draugijos". Be jų, dar yra nelegalios: "Jaunieji pavasarininkai", "Vyresnieji pavasarininkai", "Angelaičiai", "Ateitininkai" (...)
Visam kontrrevoliuciniam katalikų darbui Lietuvoje vadovauja mūsų įskaitoje esantis vyskupas Brizgys. Vyskupui Brizgiui nurodžius, kunigai rinko tikinčiųjų parašus, kad į laisvę būtų paleistas Bružickas. (...)
Stengiamės užverbuoti kunigus, tarnautojus ir asmenis, artimus katalikiškų organizacijų vadovams. Taip pat verbuojame vyresnių klasių moksleivius, dalyvaujančius religiniuose susirinkimuose, kuriuos kunigai organizuoja savo butuose. Prašome jūsų nurodymų"2.
Beje, šioje ataskaitoje taip pat rašoma, kad vyskupas Vincentas Brizgys liepė kunigams mokytis rusų kalbos, nes taip bus lengviau kovoti su SSRS: "Tam, kad galėtum kovoti su priešu, turi mokėti jo kalbą ir žinoti jo įpročius", - sakė vysk. V.Brizgys.
1940m. lapkričio 6d. A.Gudaitis-Guzevičius rašo L.Berijai: "Katalikai Lietuvoje kiekvienais metais lapkričio 1 ir 2 dienomis švenčia Visų Šventųjų ir
Vėlinių dieną. 1-ą lapkričio visose bažnyčiose laikomos šv. Mišios, o 2-ą lapkričio pagal tradiciją procesija iš bažnyčios eina į kapines, ir ten susirenka tūkstančiai žmonių. Jie degina žvakutes ant kapų, gieda ir meldžiasi. Šiais metais nacionalistinis kontrrevoliucinis elementas ir dvasininkija pasinaudojo šventėmis ir agitavo prieš sovietų santvarką"3.
Šis A.Guzevičiaus pranešimas išspausdintas penkiais egzemplioriais: Berijai, Merkulovui, Pozdniakovui, Sniečkui ir į bylą. Ant vieno iš jų - Berijos rezoliucija: "1940.11.11 drg. Reikmanul Prašau apgalvoti ir pateikti pasiūlymus." 1940m. lapkričio 23d. A.Guzevičius rašo ataskaitą SSRS vidaus reikalų komisarui, liaudies komisaro pavaduotojui, Valstybės saugumo 3 rango komisarui Merkulovui: "Pagal tradiciją Lietuvoje metų pabaigoje klebonas arba įgaliotas vikaras aplanko savo parapijiečius — kalėdoja. (...) Šiais metais vyskupas V.Brizgys Kulautuvoje liepė kunigams, kad šie vaikščiodami pas parapijiečius, agituotų juos boikotuoti sovietinius laikraščius.
Agentūriniais duomenimis nustatyta, kad yra nuosaikių kunigų, linkusių neaštrinti santykių su sovietų valdžia ir nepatenkintų "politikieriais" - aktyvesniais ir reakcingais dvasininkais. Pastaruoju metu iš visų vyskupų nuosaikiausias yra Kaišiadorių vyskupas Juozas Kukta, kuris, agentūriniais duomenimis, atkalbinėjo savo vyskupijos kunigus nuo kraštutinių revoliucinių išpuolių, nurodydamas, kad tai per daug pavojinga.
Atitinkamai elgiantis, galima būtų padidinti prieštaravimus tarp nuosaikių vyskupų ir aktyvių reakcionierių, kaip Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas ir ypač Kauno vyskupas V.Brizgys.
Kadangi reakcingoji bažnyčios vadovybė numačiusi parapijiečių lankymą paversti plačia antisovietine kampanija, ypač rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą metu, siūlau iškviesti vyskupus į NKVD ir perspėti, kad jie atsako už savo vyskupijos kunigų veiksmus"4.
Dar po savaitės, ty. lapkričio 29d., A.Guzevičius į Maskvą siunčia raštą, kuriame siūlo konkrečias priemones "kunigų kontrrevoliucinei agitacijai nutraukti: spaudoje pradėti kampaniją prieš reakcingus katalikų veikėjus; iškelti bylas kunigams, padariusiems baudžiamuosius nusikaltimus; suteikti galimybę atsisakantiems kunigystės gauti darbą sovietinėse įstaigose; likviduoti vienuolių organizacijas; suimti Kauno vyskupijos vyskupo padėjėją kunigą V.Brizgį ir aktyviausius jo bendrininkus šiose parapijose 1) Raudondvaryje, 2) Šančiuose, 3) Karmelituose, 4) Vilijampolėje, 5) Petrašiūnuose, 6) Raseiniuose, 7) Utenoje, 8) Panevėžyje, 9) Alytuje, 10) Marijampolėje."
1940m. gruodžio 18d. A.Guzevičius vėl skundžiasi Markulovui, Fedotovui, Pozdniakovui (ir Sniečkui): "Vyskupas Brizgys įsakė kunigams Šventąjį raštą mokiniams dėstyti bažnyčiose. Reikia pasakyti, kad priešiška katalikų dvasininkijos veikla susilaukia moksleivių pritarimo, kad politinis-masinis ir agitacinis propagandinis darbas mokslo įstaigose yra labai prastas"5.
Pagaliau 1941 metų sausio pabaigoje SSRS NKVD išdėsto pasiūlymus, kaip suskaldyti Lietuvos katalikų Bažnyčią. Pasiūlymus tvirtina Merkulovas.
Visiškai slaptai
Pasiūlymai
apie agentūrines-operatyvines priemones Lietuvos katalikų
bažnyčios suardymui
Lietuvos katalikų bažnyčia su savo daugybe organizacijų, mokslo įstaigų ir vienuolynų yra galinga organizuota antisovietinė jėga, daranti žymią įtaką daugeliui Lietuvos SSR gyventojų (pagal buržuazinę statistiką, Lietuvoje yra 1,5 milijono tikinčių katalikų).
Įgyvendinus dekretus dėl žemės ir dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos, katalikų bažnyčiai dar liko: 857 bažnyčios ir maldos pastatai, 3 dvasinės seminarijos su dviem šimtais studentų, 1.300 kunigų, 13 vienuolių ordinų, vienijančių apie 600 vienuolių ir 5 vadinamosios "šventos” vietos, iš kurių populiariausios Žemaičių Kalvarija ir Šiluva - ten kasmet susirenka iki 100.000 katalikų, trokštančių gauti nuodėmių atleidimą.
Naujos sąlygos, į kurias pateko katalikų bažnyčia, paveikė svyruojančius kunigus, paskatino pasitraukti iš kunigų luomo, o nuosaikiosios bažnyčios atstovai tapo pasyvūs ir nesipriešina Sovietų valdžiai (šiems priklauso metropolitas Juozapas Skvireckas).
Didžioji katalikų dvasininkų dalis aktyviai priešinasi Sovietų valdžiai (šiai grupei vadovauja metropolito padėjėjas vyskupas V.Brizgys).
1. Tam, kad pagilintų susiskaldymą tarp katalikų dvasininkų, SSRS NKVD mano, jog LSSR Aukščiausioji Taryba, vadovaudamasi 1929 metų balandžio 8d. RSFSR Sovnarkomo nutarimu ir pritaikiusi ją konkrečioms vietos sąlygoms, privalo priimti įstatymą dėl religinių susivienijimų.
įstatyme būtina numatyti šias priemones:
a) bažnyčių bei maldos pastatų ir viso ten esančio turto nacionalizacija ir jų perdavimas laikinam nemokamam naudojimuisi tikinčiųjų bendruomenėms, sukurtoms prie bažnyčios "dvidešimtuko" principu ir užsiregistravusioms vietinėse tarybose;
b) vienuolynų likvidacija (prieš tai surašius visus vienuolius bei vienuoles ir jų turtą);
c) uždaryti dvasines seminarijas, esančias Lietuvoje ir Vilniaus apskrityje (leisti veikti tik vienai seminarijai, ne didesnei kaip su 120-150 moksleivių, ir ją būtinai perkelti iš Kauno į kokią nors provincijos vietą, kur nedaug katalikų, pavyzdžiui, į Biržus).
Ši priemonė susilpnins katalikų akcijas, suskaldys juos ir parodys tikintiesiems, kad visas parazitinio elemento-kunigų išlaikymas gula ant jų pečių. Kunigai atsidurs bendruomenių samdomų tarnautojų vietoje.
2. Pasinaudojus prieštaravimais tarp nuosaikiosios bažnyčios dalies, vadovaujamos metropolito J.Skvirecko, ir antisovietinės srovės, vadovaujamos padėjėjo vyskupo V.Brizgio, būtina Kauno arkidiecezijoje organizuoti skilimą.
Iki tol, kol sovietiniai daliniai neįžengė į Lietuvą ir vyskupo padėjėju nebuvo paskirtas V.Brizgys, katalikų bažnyčia, vadovaujama metropolito Skvirecko, laikėsi nuosaikios politikos valdančiosios Tautininkų partijos atžvilgiu.
Nors reakcingieji vyskupai Justinas Staugaitis, K.Paltarokas, Antanas Karosas ir buvo nepatenkinti nuolankia Skvirecko politika, visa tai nepasireiškė kokiomis nors reakcingomis priemonėmis.
Paskyrus vyskupo padėjėju Brizgį, visa iniciatyva perėjo į jo rankas, ir jis ne tik palaikė reakcingas tendencijas katalikų bažnyčios viduje, bet pradėjo pats vadovauti aktyviam antisovietiniam darbui, nušalinęs nuo valdymo Skvirecką.
Metropolitas Skvireckas turi autoritetą tarp kunigų ir tikintiesiems žinomas kaip atsargus administratorius ir lankstus diplomatas. Kaip žmogus - silpno charakterio. Mėgsta gyventi komfortabiliai ir ramiai, todėl ir ieškojo kompromiso su valdžiomis.
Pastaruoju metu yra nuosaikus ir nusiteikęs daryti bet kokias nuolaidas sovietų valdžiai. Arkidiecezijos valdymą perdavė Brizgiui.
Brizgys - jaunas vyskupas, savo ryšių su Vatikanu dėka (vyskupas Pranciškus Bučys, kardinolas Počelis) buvo paskirtas Skvirecko pavaduotoju.
Kai kurie dvasininkai mano, jog jis buvo priskirtas prie Skvirecko tam, kad suaktyvintų lietuvių katalikų bažnyčią.
Pagal charakterį - valingas ir protingas žmogus. Geras organizatorius. Perėmė arkidiecezijos valdymą į savo rankas, pradėjo vadovauti antisovietiškai nusiteikusiems kunigams ir aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią Lietuvoje.
Tik įkūrus sovietų valdžią, Skvirecko šalininkai arba pasyviai priešinosi Brizgiui arba vykdė jo politiką, tačiau vėliau dalis jų pradėjo priešintis antisovietiniams Brizgio nurodymams.
Pavyzdžiui, 4-iose iš 6-ių Kauno parapijų vienuolika kunigų atsisakė mokyti vaikus bažnyčiose. Taip pat pirmosios, svarbiausios, Kauno dekanato parapijos ("Prisikėlimo") kunigas Kapočius bažnyčioje kalbėjo kaip "atsinaujinusios" dvasininkijos atstovas ir kvietė katalikus palaikyti sovietinės valdžios pastangas. Jo pasisakymo neparėmė katalikų dvasininkija, bet jis pats tvirtai laikosi šios nuomonės ir ieško bendraminčių.
Brizgj remia vyskupai Karosas, Paltarokas, Staugaitis, kurie nusiteikę antisovietiškai, taip pat dalis eilinių kunigų ir vienuolių organizacijų.
3. Pradėti organizuoti dvi besipykstančias grupuotes ir Brizgio, kaip antisovietinės dvasininkijos dalies vadovo, kompromitaciją.
Pirmiausia rekomenduoti per agentūrą skleisti gandus apie tai, jog iš Prancūzijos į Lietuvą kartu su repatriantais atvyko moteris su vaiku, kurio tėvas neva yra Brizgys.
Kadangi Brizgys taip pat yra ir katalikų tribunolo pirmininkas, tolesniam jo diskreditavimui reikia surasti kunigus, nepatenkintus jo nuosprendžiais.
4. Iškelti bylas kunigams, padariusiems baudžiamuosius nusikaltimus (nustatyti ieškovus ir paveikti juos, kad šie dar kartą kreiptųsi į teismą, prašydami atnaujinti senas bylas, nes, jų nuomone, anksčiau skelbti nuosprendžiai buvo neteisingi). Bylų peržiūrą panaudoti kaip kunigų diskreditaciją per spaudą.
5. Tuo pat metu pasiūlyti Skvireckui perimti visą Lietuvos katalikų bažnyčios valdymą ir per agentūrą paruošti jo šalininkų branduolį, kuriuo galėtų pasiremti, kovodamas su Brizgio grupe.
SSRS NKVD nuomone, tokiais asmenimis gali būti: a) arkivyskupijos sekretorius kunigas Usoris. Nuosakios Skvirecko politikos šalininkas. Iki Brizgio paskyrimo pretendavo į jo vietą.
b) Kauno dekanas, kunigas Kapočius. Nuosaikios Skvirecko politikos šalininkas. Nusiteikęs Brizgiui priešiškai. "Prisikėlimo" parapijos kunigai kartu su juo atsisakė nuo aktyvių veiksmų, nukreiptų prieš sovietų valdžią.
c) Raseinių dekanas Jurgelevičius. Nuosaikios politikos šalininkas, bijo represijų.
d) Šiaulių dekanas Sarapas. Nuosaikios politikos šalininkas. Agentas.
e) Kėdainių dekanas Pranckietis. Nusiteikęs nuosaikiai.
6. Neatmestina galimybė, kad Skvireckas, motyvuodamas senatve, gali diplomatiškai atsisakyti pasiūlymo perimti visą katalikų bažnyčios vadovavimą, todėl, pasinaudojus jam artimais kunigais, būtina prieš tai jį paruošti.
Tam tinkamiausios kandidatūros būtų:
a) Teologijos ir filosofijos profesorius - kunigas Sidoravičius, žinoma figūra tarp katalikų. Vienas iš Skvirecko šalininkų, kurį Brizgys norėjo išsiųsti iš Kauno arkidiecezijos į provinciją, taip reikalaudamas iš jo reakcingų veiksmų, ir kuris dėl to atsisakė kunigų luomo (šiuo metu Alytaus liaudies mokyklos mokytojas).
b) Kražių klebonas, kunigas Timaševičius, artimas Skvirecko draugas, abu kartu baigė dvasinę seminariją. Nusiteikęs nuosaikiai, visapusiškai simpatizuoja Skvireckui ir jo nuosaikiai politikai.
7. Arkivyskupui Skvireckui įteigti mintį, jog būtina Vatikane iškelti klausimą dėl Vilniaus arkidiecezijos pavaldumo, kuri šiuo metu egzistuoja kaip savarankiška dvasinė provincija ir yra tiesiogiai pavaldi Vatikanui.
Šitai reikalinga tam, kad tarp Lietuvos metropolito Skvirecko ir Vilniaus arkivyskupo lenko Jalžbykovskio prasidėtų kova dėl didesnės įtakos Lietuvos SSR katalikams.
8. Po to, kai bus atliktos numatytos priemonės, ir tai sustiprins Skvirecko grupę, skaldymą tarp arkidiecezijos vadovybės tęsti toliau jau ir nuosaikiųjų stovykloje, šiuo atveju išnaudojant atskirų kunigų savanaudiškus tikslus.
a) Kanauninkas Kapočius ir arkivyskupijos sekretorius Ūsorius - dvi žinomos ir labiausiai įtakingos Skvirecko branduolio figūros. Abiejų charakterio savybės panašios: ambicingi ir trokšta valdžios, abu nuskriausti Brizgio ir gali pretenduoti į arkivyskupo pavaduotojo vietą.
Tikslinga Usorį užverbuoti ir dėl arkivyskupo pavaduotojo pareigų supykdyti su Kapočiumi. Aplink juos neišvengiamai susiburs šalininkai, kurie simpatizuoja vienai ir kitai pusei. Šias rietenas iškelti už bažnyčios ribų.
b) Su mūsų agentūra (kunigas Morkūnas) pradėti atnaujinti bažnyčios judėjimą, į kurį įtraukti keletą žinomų kunigų ir kurį nukreipti prieš Brizgį ir senus bažnyčios pagrindus.
c) Tam, kad pagreitintume griuvimą, reikia populiarinti "socialinės krikščionybės" teoriją (kunigas Jakas), kuriam reikia leisti spausdintis pogrindinėje katalikų spaudoje ir suburti apie save grupę šalininkų.
d) Jei Vatikanas nesutiko suvienyti Vilniaus ir Lietuvos dvasinių provincijų, visą šį reikalą pavesti nuosaikiųjų grupei ir sukurti susijungimo su Vilniumi šalininkų judėjimą, kuris šios bažnyčios vadovu siūlytų Skvirecką; taip pat judėjimas siūlytų, kad ir Latvijos ir Estijos katalikai būtų pavalūs Skvireckui.
9. Kiekvienoje parapijoje (iš viso yra daugiau kaip 600) tarp katalikų -tikinčiųjų ir kunigų, tarp universiteto ir dvasinės seminarijos studentų, tarp vidurinių mokyklų moksleivių sukurti informatorių tinklą.
Kuriant slaptą informatorių tinklą tarp katalikų, ypatingą dėmesį skirti vadinamosioms "šventoms vietoms" (Žemaičių Kalvarija, Šiluva).
10. Pasinaudojus prieš kunigus ir kai kuriuos autoritetingus tikinčiuosius surinkta agentūrine medžiaga, užverbuoti juos, kad reikiamu momentu ši rimta agentūra paremtų vieną ar kitą mums naudingą dvasininkijos ar tikinčiųjų grupę ir taip padėtų skaldyti bažnyčią.
11. įgyti kvalifikuotos agentūros, kuri sugebėtų perimti Lietuvos katalikų bažnyčios ryšį su Vatikanu. Geriausia kandidatūra šiam tikslui yra Kauno arkidiecezijos generalinis vikaras, prelatas kunigas Šaulys.
12. Tam, kad padėtume LSSR NKVD įgyvendinti numatytas priemones, vienam mėnesiui į Kauną komandiruoti drg. (...).
13. LSSR NKVD UGB 2-ame skyriuje būtina įsteigti atskirą padalinį, kuris užsiimtų katalikų dvasininkija, katalikiškomis organizacijomis, taip pat provo-slavų dvasininkija, liuteronais, sektantais ir klerikalinėmis partijomis.
Sutinku - SSRS NKVD GUGB 2 skyriaus viršininkas,
valstybės saugumo 3 rango komisaras Fedotovas"6.
Taigi šiame dokumente gana akivaizdžiai atsispindi ateistų — bolševikų taktika bei priemonės kovojant su Bažnyčia: visi čia išdėstyti pasiūlymai buvo įgyvendinami ne tik tuo laikotarpiu, bet ištisus 50 okupacijos metų.
Kita vertus, dokumente gana išsamiai aprašomas ir dvasininkijos elgesys pirmaisiais okupacijos mėnesiais. Dauguma kunigų atvirai priešinasi okupantų skleidžiamai materialistinei ideologijai, griežtai atsisako bendradarbiauti su bolševikais. Tuo tarpu dalis kunigų, pamiršę patarlę "Neik su velniu oboliuoti", mėgina laviruoti, daryti nuolaidas ir tokiu būdu išsaugoti Bažnyčią, išvengti didesnių nuolaidų. Deja, nuosaikioji dvasininkijos dalis, tikėjusi gražiuoju susitarti su komunistais, greitai turėjo nusivilti: bolševikinis ateizmas nesirengė nei krikščionybės, nei jokios kitos religijos pakęsti šalia savęs. Kaip matyti iš jau minėto dokumento, NKVDistams nuosaikieji kunigai buvo reikalingi tik pirmajai plano daliai įgyvendinti, t.y. nuosaikiųjų rankomis sukompromituoti gyventojų akyse aktyvius, antisovietiškai nusiteikusius kunigus. Antroje plano dalyje NKVDistai numato jau skaldyti ir kompromituoti pačius nuosaikiuosius, nes pagrindinis jų tikslas — visai sunaikinti Bažnyčią.
Deja, akivaizdu, kad jau pirmaisiais okupacijos mėnesiais NKVD Lietuvoje turėjo savo agentų ir tarp kunigų, kurių padedami rengė Bažnyčios diskreditavimo ir žlugdymo planus. Tolesniam kunigų verbavimui ir agentų tinklo plėtimui buvo kruopščiai renkama kompromitacinė medžiaga, išnaudojamos bet kokios žmogiškos kunigų silpnybės. Svarbiausias NKVD tikslas buvo palaužti kunigų ir tikinčiųjų dvasią - tokie jiems tapdavo nebepavojingi, todėl neatsitiktinai verbavimui buvo numatomi nuosaikūs, silpnavaliai, garbėtroškos ir t.t. Prieš nepalūžusius buvo imtasi fizinių priemonių: arba uždarydavo į lagerius, arba sunaikindavo. Štai 1941m. balandį LSSR NKGB 3 skyriaus viršininkas Kliučiarovas tarp priemonių prieš katalikų dvasininkiją mini ir tokią: "Sustiprinti represinį spaudimą reakcingajai dvasininkijos daliai ir taip paveikti svyruojančius, pastumti juos prie nuosaikesnės politikos."
Šaltiniai
1. Tininas V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. V.1994. P.253.
2. Buv. LTSR VSK archyvas. F3. B.19/108. LL
3. Ten pat L.6.
4. Ten pat L1L
5. Ten pat L17.
6. Ten pat L96-105.
