LIETUVIAI KOVOJE UŽ PRANCŪZIJOS LAISVĘ
Prancūzija yra įsirašiusi savo vėliavoje tris mieliausius žmogui žodžius “Laisvė - Lygybė - Brolybė", Tai ne tuščias obalsis — jo įgyvendinimas kainavo daug kraujo ir aukų. Prancūzija, būdama laisvės mylėtoja, padėjo istorijoje ir kitoms tautoms laisvę išsikovoti. Taipgi Prancūzija yra vienintelis kraštas, už kurį kovoja nuo 1835 metų Svetimšalių Legijonas.
Praeitame kare U. S. A., D. Britanijos, Prancūzijos ir kit. lietuviai stojo sąjungiinnkams į talką “Herrenvolk’o” tramdyti. Beveik visas lietuviškasis elementas Prancūzijoje pasireiškė vidaus Rezistencijoje — F. F. I. — ir vėliau iš partizaninio veikimo perėjo į reguliariosios kariuomenės vienetus: — kaip svetimšaliai, į Svetimšalių Legijoną. Pirmasis didelis lietuvių FFI kontingentas (iš Pirmojo Paryžiaus Savanorių Grenadierių Batalijono) vyrų stojo į 13-tą Svetimšalių Legijono Pusiau Brigadą (pulką) Vogezuose 1944 m. rudenį legendarinį Svetimšalių Legijono vienetą, dalyvavusį visose Laisvosios Prancūzijos kovose. Jie buvo paskirstyti trijuose pulko batalijonuose ir, kaip jau prityrę kariai, iš karto buvo nusiųsti į pirmąsias linijas. Šie lietuviai peržengė Vogezų kalnus ir su prancūzų ir amerikiečių daliniais atktyviausiai dalyvavo Elzaso išlaisvinime ir daug kur patys pirmieji įžengė į šią išvaduotąją Prancūzijos dalį. Pulkas ypatingai pasižymėjo, be istoriškų EI Alameino ir Bir Hacheimo kautynių Afrikoje, Garigliano, Pontecorvo, Radicofani, Montefiascone Italijoje, Fresse, Chateau Lambert, Cornimont, Thillot, ties Belfortu Vogev zuose ir Massevaux, Niederbruck, Siegenkopf, Alzaso Kalnagūbrio, Selestat, Ille linijos prieš Strasburga kautynėse, kurių garbingiausias momentas buvo Kolmaro ataka ir Reino kairiojo kranto užėmimas 1945 m. pradžioje, sausio-vasario mėn.
Iš lietuvių po Vogezų ir Alzaso kautynių liko tik apie dešimt sveikų vyrų. Penki krito — kiti buvo sužeisti. Keli gavo atsižymėjimo ženklus — croix de guorre (kaip pas mus vyties kryžius), o vienas net ir medaille militaire užsitarnavo.
Nuo kairiojo Reino kranto pulkas buvo perkeltas kovo mėn. pradžioje į Alpių frontą, kur vokiečiai dar buvo nepajudinti iš augštųjų kalnų tvirtovių nuo pat karo pradžios. Čia pulkas sėkmingai atakavo l‘Authion kalnagūbrį ir vaduojant paskutinius okupanto užimtus Prancūzijos Alpių miestus: Saorge, Fontan ir Breil - ant - Roya. Alpių mūšiai baigti, pulkui šturmu užėmus Colla Bassa viršūnę, po ko kelias pasidarė atviras į Tende ir Brigue vietoves Italijoje.
Šiose kovose gražiosios Escarene kapinės priglaudė per 400 pirmosios divizijos karių, kurių tarpe ilsisi ir lietuvis a. a. J. Maksvytis. Iš viso už Prancūzijos garbę 1-mosios Laisvos Prancūzijos Divizijos eilėse krito per 4000 karių.
Neužilgo po to baigėsi karas su Vokietija ir 13-toji P. Brigada, paties gen. de Gaulle apdovanota
augščiausiu atsižymėjimo ženklu — Išlaisvinimo Kryžiumi (Croix de Liberation), iškilmingai pražygiavusi 18-tos birželio Pergalės Parade po Triumfo Arka ir per Elyziejaus Laukus, išvyko į Š. Afriką, o vėliau į Indokiniją. Veik visi išlikę gyvi lietuviai buvo demobilizuoti 1945 metų rudenį, bet jų vietą užėmė daug didesnis skaičius naujų lietuvių savanorių, kurie bevelijo imtis kario munduro, nekaip rizikuoti būti išvežtiems į “anapus”.
Kiek lietuvių stojo į Svetimšalių Legijoną po karo, sunku tiksliai pasakyti. Spėjama apie 200. Su didele jų dalimi (apie 80) Lietuvių Šalpos Draugija Prancūzijoje palaikė ryšius, susirašinėjo, rėmė juos spauda.
Daugiausia lietuvių ir dabar yra paminėtoje 13-toje P. Brigadoje, bet daug jų ir visuose kituose Legijono pulkuose. Tokiu būdu mūsiškių yra visoje Indokinijoje — Šiaurėje ir Pietuose. Mūsų vyrai, kaip jie patys rašo, tebekovoja su tuo paiču raudonuoju slibinu, kaip ir Lietuvoje, nes Viet Namas yra komuinstų teroristinė organizacija, remiama Maskvos pinigais, ginklais ir instruktoriais. Daug lietuvių Indokinijos kare jau yra žuvę. Daug sužeistų ir sveikatos netekusių, kurių tam tikras skaičius grįžo į Prancūziją. Iš legijonierių pasakojimų matyti, kad Indokinijoje yra vedama ypatingai sunki kova, tačiau mūsų vyrai, matę ir šalto ir šilto, kovoja ištvermingai, garbingai ir vilčių dėl ateities nepameta. Turime visą eilę lietuvių, įgijusių augštesnius kariškus laipsnius ir apdovanotų net augščiausiais kariškais ordenais. Herojiškas visam Legijonui pavyzdys buvo duotas Garbės Legijono (Legion d’HoHnneur) kavalieriaus a. a. lietuvio Dirkio, kuris krito ties Saigonu, pervertas 18-kos priešo kulkų.
Jonas Masiulis
LIETUVOS LAISVĖS ATGAVIMO VILTIS
KARYS
PRIVALO BŪTI VISŲ REMIAMAS.
