PASKUTINĖ SAVANORIO GYVENIMO DIENA
J. RAPŠYS
Sulaukus senyvo amžiaus, dažnai prisimena gražios, pilnos įvairiausių įspūdžių jaunystės dienos. Dar dažniau atgyja prisiminimai gyvenant svetimoje šalyje ir turint, palyginus su gyvenimu nepriklausomoje Lietuvoje, visai skirtingas gyvenimo sąlygas. Ypač skrendi mintimis į Tėvynę, minint kariuomenės atkūrimą (lapkričio mėn. 23 d.) ir Vasario 16-ją. Kiek daug reikėjo dvasinės stiprybės, ištvermės ir drąsos, skelbiant pasauliui, kad atstatoma nepriklausoma Lietuvos valstybė; dar daugiau reikėjo drąsos, pasiaukojimo ir gyvybės aukų, kad Vasario 16-sios Aktas taptų realybe, kad mūsų Tėvynė iš tikrųjų taptų nepriklausoma. Mūsų mintys, pasiekusios Tėvynę, pasiekia ir kovų už Lietuvos nepriklausomybę laukus, ypač tuos kovų laikotarpius, su kuriais surišti sunkūs asmeniški, ar kovų draugų išgyvenimai. Su vienu tokiu, sunkiu išgyvenimu kautynių lauke noriu supažindinti ir “Kario” skaitytojus.
Toji išgyvenimų diena, giliai įleidusi šaknis į mano atmintį, yra 1919 m. liepos 11-ji. Liepos pradžioje bolševikų kariuomenė jau daug kur buvo išstumta iš Lietuvos teritorijos: Panevėžio batalionas, Marijampolės batalionas ir 2 pėstininkų pulkas, pavyzdžiui, jau kovojo Latvijos teritorijoje. Taip pat, liepos pradžioje bolševikų kariuomenė, sustiprinta vienu latvių bolševikų pulku, pradėjo smarkiai pulti. Mūsų kariuomenei buvo įsakyta gintis. Aš tuo metu kovojau dar eiliniu kareiviu ir nežinojau nei kas buvo įsakyta Panevėžio batalionui, nei kas 2-jam pėstininkų pulkui; nežinojau net kokį uždavinį turėjo atlikti mūsų Marijampolės batalionas; tik žinojau, kad mūsų 2-ji kuopa, kurioje ir aš buvau, turėjo įsakymą gintis Gut Neu-Gruenwald - Griwka - Biakantzy ruože (bare). Kadangi tame ruože dažnai pasirodydavo ir bolševikų šarvuotas traukinys, tai man ir mano kovos draugui Jonui Geldauskui buvo įsakyta nueiti į Gut Neu-Gruenwald ir sekti geležinkelį. Pastebėjus traukinį, pasitraukti ir pranešti apie tai kuopos vadui.
Įsakymas aiškus ir, atrodė, nesunku bus jį išpildyti, ypač turint šalia savęs tokį drąsų, šaltakraujišką ir patriotiškai nusiteikusį kareivį Joną Geldauską. Mūsų kuopoje buvo du broliai Geldauskai: Jonas ir kito vardo jau nebeatmenu. Jiedu abu įstojo į Lietuvos kariuomenę savanoriais ir pasižymėjo kautynėse kaip drąsūs kariai. (Abu nuo Marijampolės, rodos, Kvietiškių kaimo).
Liepos 11-ji buvo karšta ir saulėta diena. Visame fronte pyškėjo šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis. Apie 1, ar 2 valandą mūsų kuopos bare nebesigirdėjo jokio šūvio, bet ypač smarki ugnis — Gut Neu-Gruenwald kryptimi, iš Neu-Lassen. Išvada aiški: mūsų kaimynai iš kairės ir dešinės jau pasitraukė, nieko apie tai mums nepranešdami. Ir mums nieko kito nebeliko daryti, kaip trauktis. Bet kur trauktis: ar geležinkeliu, Je-lowka (Eglaitė) kryptimi, ar vieškeliu — į Gut Schoedern. Geldauskas siūlė trauktis geležinkeliu, o aš — vieškeliu, nes matomumas, žiūrint priešui iš Neu Lassen, buvo labai geras ir labai taikli jų kulkosvaidžių ugnis. Be to, traukiantis geležinkeliu galima buvo jau susidurti ir su priekiniais bolševikų daliniais. Geldauskas pritarė mano projektui ir nusprendėm jokiu būdu gyvi nepasiduoti ir trauktis vieškeliu, Gut Schoedern kryptimi. Kadangi kulipkos, atsimušdamos į žemę, sukelia dulkes, tai ant vieškelio matėsi dulkės, lyg automobiliui nuvažiavus. Iš to galima buvo spręsti, kad bolševikai gerai mato vieškelį ir taikliai apšaudo. Matant tokį kulipkų kritulį (krušą), aš ir sakau Geldauskui: “Ar nebijai mirties, nes ir tuo keliu trauktis labai pavojinga.” Į tai jis man atsakė: “Jei būčiau bijojęs mirti, nebūčiau stojęs savanoriu į kariuomenę; kovojant visuomet yra didelis pavojus susidurti akis į akį su mirtimi, bet nieko nepadarysi — be kovos ir laimėti negalima, o jeigu laimėjimas reikalauja aukų, tai kodėl būtinai kitas turi pasiaukoti, o ne aš.” Tai buvo trumpas, bet daug ką pasakantis mūsų pasikalbėjimas ir paskutinė Geldausko gyvenimo valanda.
Ėjome pasilenkę grioviu: Geldauskas ėjo pirma, o aš — užpakalyje. Netoli buvo ir miškas, mūsų išsigelbėjimo uostas, tačiau, pasirodo, jam pasiekti reikėjo dar daug kliūčių nugalėti: vieškelio griovis vietomis buvo užverstas spygliuotomis vielomis (I Pasaulinio karo liekanos). Priėjus tokią kliūtį, reikėjo išlipti iš griovio ir šliaužti vieškeliu, kuris buvo sėjamas kulipkomis. Reikia palaukti šaudymo pertraukos. Vienos pertraukos metu Geldauskas šoko iš griovio ir nušliaužė vieškeliu, tačiau kulipkos, kaip lietus, vėl pradėjo kristi ant vieškelio ir ... nutraukė Jono Geldausko gyvybės siūlą. Toks vaizdas sukrėtė mane. Juk, pagalvojau, ir mane laukia toks pat likimas. Tačiau, dabar, likęs vienas, antrą kartą nusprendžiau: gyvo mane nepaims. Šliaužiu grio-
viu toliau. Tik, staiga, pajutau, kad kas tai sudavė man per dešinį petį; pasižiūrėjau, kad nieko užpakalyje nėra, šliaužiu toliau; pagaliau, priėjau mišką, na, manau, dabar pavojaus jau nebėra.
Buvau labai ir sušilęs ir pavargęs. Šluostau nuo veido ir kaklo prakaitą ir žiūriu, ranka kruvina. Dabar tik supratau, kad esu sužeistas: kulipka perlindo per dešinį petį ir pro kaklą, bet ryklės, ačiū Dievui, nesužeidė. Pamačius kruviną ranką, pasidarė man silpniau. Miške atsirado, nežinau iš kur, vienkinkis kulkosvaidžių vežimėlis, į kurį kas tai mane įkėlė ir nuvežė į Gut Schoedern. Čia aprišo žaizdas ir nuvežė į Obelius, iš ten — į Panevėžio ligoninę, o iš Panevėžio — į Kauno Karo ligoninę.
Tokiu būdu, liepos 11 man dar nebuvo lemta mirti.
A.a. Jonas Geldauskas žuvo Latvijos teritorijoje, padėdamas Latvijos kariuomenei sunkiu kovos už Latvijos nepriklausomybę metu. Dar vienas mūsų kuopos savanoris (pavardės neatmenu) žuvo prie Dauguvos. Buvo be abejo žuvusių Latvijos teritorijoje ir kitose fronto dalyse.
O kaip, taip vadinamieji, mūsų “broliai latviai” atsilygino mums už tą pagalbą? O gi, štai, kaip: pareikalavo, karui pasibaigus, atiduoti Latvijai Palangą ir Mažeikius, jėga užėmė lietuvių apgyvendintą ir lietuvių krauju aplaistytą Su-bato valsčių, o užimant Subato miestelį, vieną mūsų kariuomenės kareivį nušovė, o kitą sunkiai sužeidė (paavrdžių nebeatmenu); be to, puolant 1920 metais Želigovskiui Lietuvą, Latvijos kariuomenė jau buvo prie Zarasų.
Mano kovos draugas, a.a. Jonas Geldauskas, buvo bolševikų užkastas (palidotas) žuvimo vietoje, bet vėliau, jau nepriklausomybės laikais, buvo atkastas ir palaidotas Alukštos lietuvių karių kapinėse. Be to, netaip jau ir svarbu, kur žuvo ir kur palaidotas, bet aišku saavime, kad jis ir kiti žuvo už Tėvynės nepriklausomybę ir tebūnie žuvusiems garbė amžinai.
