IŠ NUOVADOS VIRŠININKO UŽRAŠŲ

Spalio 2— Angelų Sargų Dieną minint

KALPAS UOGINIUS

Prieš daugelį metų, nepriklausomoje Lietuvoje, Žemaitijos padangėje, N miestelyje pažinau Žemaičių šeimą, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo “Smulkių prekių” krautuvė, kuri šiokiadieniais veikė nuo 7 iki 19 valandos, šventadieniais — kitomis valandomis. Tačiau, jei kam ko nors staiga prireikdavo — visada būdavo įeinama. Pats šeimos galva, Žemaitis, buvo buvęs Amerikoje, šnekus, skaitė “Lietuvos Žinias’” ir Ūkininko Patarėją” ir mėgo “papolitikuoti”. Jo žmona buvo gera šeimininkė, šeimą ir namus užlaikė švariai ir tvarkingai, mėgo darbuotis darže ir sode. Prie namelių turėjo darželį gražių lietuviškų gėlių, kurios skleidė malonų kvapą ir puošė sodybėlę. Be to, Žemaitienė mėgo ir mokėjo virti įvairias uogienes, marinuoti ir vekuoti grybus, vaisius, daržoves ir kepti įvairius pyragus, tortus, kuriems gaminti priimdavo užsakymus ir iš apylinkės gaspadinių, nes buvo žinoma, kaipo turinti tiems darbams “talentą”. Abu su vyru nuolat trūsdami ir būdami taupūs, gyveno sočiai ir turėjo šiek tiek susitaupę. Daili ir graži jų dukrelė Teklė, buvo ištekėjusi ir gyveno kitur. Dukteriai nutolus, Žemaitienė visą motinišką meilę sutelkė į vienintelio sūnaus Uosio asmenį, kurį globojo kaip savo akies lėlytę.

Uosiukas lankė vidurinę mokyklą, buvo gabus ir mokėsi gerai. Vasaros atostogų metu raštininkaudavo valsčiaus valdyboje, kur jo daili rašysena tiko ypač vidaus pasams išrašyti. Mokyklą baigęs, Uosis pasiliko dirbti valsčiuje. Viršaitis ir sekretorius, kaip žmonės sakydavo, “už apikaklės nepylė”, tad retkarčiais pasikviesdavo ir raštininką traktieriun. Žemaičiams tas nepatiko, sūnų iš valsčiaus atsiėmė ir pasiuntė jį gimnazijon. Pradžioje Uosis mokėsi ir elgėsi gerai. Motina sūneliui dažnai veždavo maisto produktų ir rūpestingai tvarkė jo drabužėlius, o smulkioms išlaidoms ir litų nesišykštėdavo. Uosis mėgo bendrauti ir buvo vaišingas — viskuo su draugais dalinosi. Kiną visada būriu lankydavo; pradėjo rūkyti, o motinos tiekiamus kumpius, dešras ir kitus “sausus produktus”, ėmė užgerti alumi, o kartais ir “skaidriąja”, todėl ir litai pas jį neilgai tesilaikė. Ilgainiui mokslas pradėjo “šlubuoti”. Tai pastebėjęs tėvas, atkreipė motinos dėmesį patardamas sumažinti tiekimą, ypač neduoti pinigų. Motina užtardavo sūnelį, aiškindama, jog tėvas, pats “klasių nėjęs”, nesuprantąs ir sūnaus reikalų. Jos supratimu — gerai, kad berniukas turi draugų, nešykštus, už tai jį visi myli. Juk mokslus baigęs turės santykiauti su žmonėmis, tad tegul pratinasi. Ji, vienok, neįtarė valsčiuje įskiepyto sūneliui alkoholio neigiamos įtakos. Tėvas, nors “klasių nėjęs”, tačiau turėdamas didelį gyvenimo patyrimą, teisingai numatė blogo įpročio kenksmingumą ateičiai ir dažnai kalbėdamas su žmona apie sūnelį, primindavo jai patarlę: “Į ką jaunas įprasi, to ir pasenęs pasigesi”. Bet vengdamas su žmona didesnių ginčų, sakydavo: — “Tesižinai sau . . . pamatysime”. ..

Atostogų metu Uosis greitai pasigesdavo “kompanijos”. Eidavo į valsčiaus valdybą, o iš ten su “ponais” (viršaičiu ir sekretorium) patraukdavo į traktierių iš kur, neretai, tik vėlokai grįždavo. Tėvas dėl to protestavo, o motina ir vėl stojo sūnaus ginti, įrodinėdama, kad “studentui” reikia pasižmonėti, negi jis visą laiką su seniais grįčioje sėdės ... tam, esą ir atostogos . ..

Juo tolyn, juo silpniau Uosiukas ritosi “per klases”. Nors gimnaziją baigė, bet 7-toje kl. pasėdėjo dvejus metelius. Studijuoti pasirinko teisę, vėliau perėjo į humanitarinių mokslų fakultetą. Motina, džiaugdamasi, kaimynėm pasakojo, kad sūnelis mokosi “ant profesoriaus”. Ji nusamdė jam gražų su aptarnavimu kambarį, sustiprino produktų tiekimą, nesigailėjo ir pinigų. Tariant, sudarė sūnui kuo ne profesoriškas sąlygas, tik studijuok ir norėk!

Tokia motinos “politika” tėvui nepatiko: “Uosis gyvena ne pagal savo stoną, — veršiu nebliovęs, jaučiu nebaubsi”, sakydavo jis žmonai. “Dabokis, kad nepristigtumėm išteklių, neužmiršk, kad dar ir Takliutei iš to paties “banko” keli šimteliai priklauso”. . . Motina, tačiau, griežtai laikėsi savo: “Ar vienas skurde besimokydamas nuo “sukatų” per anksti mirė? Kol, ačiū Dievui, turime, tegu žino, kad ne ubagų yra vaikas”, atsikirsdavo motina.

Poniškai gyvendamas, sūnelis jau 7-nerius metus “studijavo”, o studijų galo dar nesimatė. Senis Žemaitis žinių apie sūnaus studijas gaudavo “per šalį” ir, tos žinios nedžiugios būdavo, todėl dažnai priekaištaudavo žmonai už sūnaus paikinimą. Žemaitienė buvo optimistė ir kitomis akimis į šį reikalą žiūrėjo: “Kad tu, tėve, kiekvienam pašlemėkui tiki. Žinok, kad ne vienas iš pavydo Uoselį apkalba. Suprask, mokslas nelygu mokslui, kurie greitai baigia, tėra tik “pisoriai”, “lafarentai”, o Uoselis bus profesorius. Umanitarija, tai ne juokai. Tokiam mokslui ir laiko daugiau išeina.” “Na jau, na, tik dabok man, ar tavo “unimataras” iš viso ką nors bestudijuoja!” — sakydavo pyktelėjęs tėvas. Uosis motinos kone dievinamas buvo: ji negalėjo net ir įsivaizduoti, kad šis geriausias ir teisingiausias vaikas drįstų jai meluoti ar apgaudinėti.

Kai Uosis jau aštuntą kartą parvyko tėviškėn atostogų, jų miestelyje ruoštasi kermošiui. Suvažiavo daug kaimyninių parapijų kunigų, atostogaujančių studentų, valdininkų, žmonių — maldininkų ir . . . ubagų. Žemaičiai, puoselėdami viltį sūnų “aukštuomenei” pristatyti, ruošė pakermošių: prigamino prašmatniausių valgių ir gėrimų, pakvietė daug svečių, net patį kleboną su kunigėliais . . . Pakermošiaus rytą ankstėliau žadinamas sūnelis neptenkintas murmėjo:—“Kurių biesų, motina, neduodi man miegoti? — tik atsiguliau, o čia vėl: — kelk sūneli, kelk!”. . . “Vaikeli mielas, negi nežinai, šiandieną mūsų bažnyčioje atlaidai, mes ruošiam pakermošių, pakvietėm ir klebonėlį su kunigėliais, bus ir tavo draugų iš universiteto. Tai ir mums, Uoseli, reikia nueiti bažnytėlėn pasimelsti, paskui klebonijon, nes tu dar ir klebonui neprisistatei; jis geras, dažnai teisaujasi kaip tau sekasi studijos, kada baigsi”. . . “Ar batus man išvalei? — naktį grįždamas pataikiau į purvą”. .. “Išvaliau, sūneli ir drabužėlius išvaliau, viskas net blizga. Kelnes išprosinau, tai, kaip sako, ‘musė ant kanto pasipiaus’, marškinius naujus padėjau, tik renkis vaikeli”, linksma čiulbėjo motina.

Tik, barkšt, nukrito jai po kojų sūnaus batai: “Jei ir batų gerai išvalyti nesugebi, tai ko dar čia tarški!” sviedęs motinai batus, barėsi sūnus. “Velniop man visi jūsų pakermošiai ir visi svečiai su klebonu priešaky! Ne tokius ponus pažįstu. O bažnyčioje aš nieko nepalikau, neisiu. Greičiau duok pusryčius, išeinu kur esu kviestas, nes miegoti, matau, vistiek man nebeduosi! . . . “Tai kaipgi, sūneli, Kaune bažnyčios nelankai, nesimeldi, o gal ir spaviednės jau nebeini, gal ir Dievą nebetiki?”. .. “Bažnyčia, maldos, spaviednė, atlaidai, motin, tai prietarai, burtai, davatkų ‘arkliukas dangun joti’. Aš jiems netikiu.” “Bijok Dievo, vaikeli, kaip drįsti šitaip kalbėti!”. . . žeg-nodamosi sudraudė geroji motina sūnelį. “Galite sau melstis ir uliavoti, aš jums netrukdysiu, bet leiskite ir man savu protu gyventi.” “Vaje, vaje, Uoseli, užauginau, išmokslinau, esi didelis, gražus, stiprus ir mokytas, bet neužmiršk senų žmonių patarlės: Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi”...

Pavalgydinusi ir peržegnojusi savo mylimą sūnelį, net neišdrįsusi paklausti kur išeina ir kada pareis, ašarodama išlydėjo.

Tėvas iš kito kambario viską matė ir girdėjo: “Ar aš nesakiau, kad belepindama jį išvesi iš kelio .. . dabar, turbūt jau matai. O kas kaltas? Geidei turėti poną, džiaukis, turi jį. Visus pinigus jam sukišai, o jis, matai kaip tau atsidėkoja. Toks jo elgesys man širdį graužia ir kraują gadina.” Supykęs tėvas, dar pridūrė: “Kai grįš, aš kalbėsiu su juo, ne tu. Nesutiks su mano sąlygom, parodysiu duris, kad tokio “franto” aš daugiau čia nematyčiau! . . . Septynius šimtus litų paėmė iš manęs, žinau, ėmė ir iš tavęs, o kur dėjo, ar ką įsigijo?. . . Pragėrė, kortomis pralošė, supranti?”

Motina vėl visaip įtikinėjo tėvą, kad su Uoseliu švelniau reikia elgtis, tačiau, tėvas nenusileido.

Pakermošiai pas Žemaičius baigėsi liūdnai. Svečiai užkandę ir po taurelę išgėrę greitai išsiskirstė. Neblaivus ir purvinas, apyryčiais sugrįžo Uoselis, griuvo patalan ir išmiegojo iki priešpiečių.

Motinai benešant sūneliui į miegamąjį pusryčius, tėvas šūktelėjo: “Stop! Ponaitis tegu valgo prie bendro su mumis stalo, gana kvailioti.” Šį kartą motina nesipriešino. Kai sūnus, net nepasisveikinęs su tėvais, atsisėdo prie stalo, tėvas prabilo: “Sūnau, Uosi, neužmiršk kur esi. Čia tavo tėvas ir motina, tarnų čia tau nėra, tu čia ne ponas. Esi mūsų vaikas, kuriam paaukojom visas ilgų metų sunkaus darbo santaupas, sveikatą, o tu, kaip už tai atsidėkoji? Kaip tu elgies su savo motina?! Žinok, vaike, kol aš gyvas, neleisiu įžeidinėti motinos. Tu turėtum jai batelius valyti, o ne ji tau. Toliau taip negalės būti. Va, kad ir per atlaidus, tik per tave apturėjom gėdą. Klebonas, visi mūsų svečiai klausinėja kur tu, o mes, negi, žinom kur mūsų sūnaitėlis-studentas uliavoja. Ar taip tave gimnazijoj ir universitete mokino? Dievą netiki, spaviednės neinei, nesimeldi, tavo reikalas, bet mandagus, teisingas būti privalai. Juk jau seniai nebestudijuoji, tai kodėl tėvams to nepasakai, kam išnaudoji, apgaudinėji, nori mus ubagais paleisti?. . . Dėl to viso, štai, tau mano sąlygos: arba rimtai griebkis studijų, baik mokslą ir pradėk dirbti, arba. . . žinokis sau. Daugiau jokios paramos iš namų nebeduosime.” “Ultimatumą man teiki, tėve? Aš jo nepriimu. Jei aš tau nepatinku, galiu tuojau išvažiuoti.” “Važiuok sveikas, ir jei prie mano sąlygų neprisiderinsi, — nebegrįžk!” — griežtai pareiškė tėvas. “Man, tėve, truputį pinigo reikia,” susigėdęs pareiškė sūnus. “Gelžkelio bilietui į Kauną — prašau, o daugiau, nė cento.” “Pinigų veltui niekas negauna, juos uždirbti reikia, tiek daug, berods, jau turi suprasti.”

Nė žodžio daugiau netaręs, Uosis, motinos padedamas, susikrovė lagaminus, Atsisveikindama, motina įbruko jam kišenėn dar 100 litų ir žegnodama, išlydėjo pasišiaušėlį.

Uosis išvyko su tėvu neatsisveikinęs. Tas labai sujaudino tėvą, o dar sužinojęs, kad prieš jo valią, motina pasiskolinusi, sūnui įteikė dar 100 litų, susibarė su žmona, dar labiau susijaudino. Būdamas jau nesveikas, gavo širdies smūgį ir ... krito negyvas.

Po laidotuvių, kuriose sūnus nedalyvavo (telegrama grįžo neįteikta, adresato nesuradus), našlės gyvenimas pablogėjo: santaupų jau nebebuvo, dėl laidotuvių išlaidų skolos padidėjo, krautuvėlę teko uždaryti, o vien kulinariais talentais mažame miestelyje neįmanoma išsilaikyti. Našlė ėmėsi siuvimo, adymo, mezgimo, grybaudavo, uogaudavo ir tuo būdu užsidirbdavo sau pragyvenimui.

Paramos nebegaudamas, sugrįžo gimtojon gūžton ir sūnelis, be diplomo. Motina priėmė jį išskėstomis rankomis, kaip biblijinis tėvas savo vėjavaikį sūnų ir, be jokių priekaištų. Pagal savo išgales, užlaikė ir jį.

Dėl, savo metu, puoselėtų vilčių turėti sūnų profesorių, vargšei našlei dabar tekdavo girdėti nemaža pašaipų. Ji viską kantriai pakėlė ir kur tik galėjo, nuoširdžiai gynė sūnų ir teisino jį.

Senų pažinčių dėka, Uosiui pavyko gauti darbą valsčiuje, kur jis gražiai darbavosi, bet tik iki pirmosios algos. Algą gavęs, iš džiaugsmo išėjo su senais draugais “aplaistyti” ją. “Laistymas” užsitęsė, paskui kartojosi užtrukdamas net po kelias dienas ir ... darbas valsčiuje buvo atsakytas.

Uosis griebėsi “šunadvokatūros”, pradžioje ir šis darbas sekėsi neblogai ir, berods, būtų galėjęs be vargo verstis, jei ne nuolatiniai išsigėrimai su klijentais ir patriukšmavimai, dažnas nakvojimas areštinėje, teismo bausmės ir t.t. Tas, žinoma, pakirto klijentų pasitikėjimą. Uosis nebeteko klientūros ir vėl, be motinos pagalbos, nebegalėjo išsiversti.

Vargšė motina, nuolatinio rūpesčio, pervargimo ir nedateklių lydima, pirm laiko paseno, sulinko, vargas ir skurdas vis dažniau pasibelsdavo į jos namelių duris . . . Visa jos paguoda ir atpildas būdavo, jei kartais sūnelis blaivus grįždavo ir meiliai bučiuodamas jai rankas ir galvą atsiprašinėjo ketindamas pasitaisyti, susitvarkyti, gauti nuolatinį darbą ir jai padėti gyventi. Tačiau tokios laimės prošvaistės retai tepasitaikydavo.

Nuolat sūnumi besirūpindama, motina sužinojo apie kooperatyve laisvą esančią sąskaitininko vietą. Kooperatyvo valdybos pirmininkas buvo klebonas, kuris Uosį gerai žinodamas, nelabai buvo linkęs į kooperatyvo tarnybą jį priimti. Tik motinos maldaujamas sutiko su sąlyga, kad sūnus liausis girtavęs ir triukšmavęs, kad dabos savo darbą.

Pradėjęs dirbti, Uosis nebegirtavo, dirbo rimtai ir kooperatyvo valdyba buvo juo patenkinta. Nedidelė tenai buvo Uosio algelė, bet ją neprageriant, šiek tiek dar tekdavo ir motinai. Našlei buvo begrįžtanti viltis, gera nuotaika ir pasitikėjimas sūnumi, kurį ji visada labai mylėjo, dėl kurio aukojosi ir kuriam dirbo. Deja, vėl nesėkmė. Uosio jaunon širdin įstrigo daili kooperatyvo pardavėja Rožytė, kurios širdelėje “etatas” jau buvo užimtas. Nuliūdo Uosis, nusiminė ir pradėjo lankytis pas Berkį, širdies skausmą skaidriojoje skandinti. Prie taurelės draugų niekada nestigdavo, juo labiau, kad Uosis už visus mokėdavo. Ir taip, dažnai po porą dienų neateinant į darbą, apsileido, darbo prisikrovė ir . .. Uosiui tarnyba buvo atsakyta. Traktieriuose Uosis įsiveldavo į peštynes, dažnai tekdavo nakvoti areštinėje, būti teisiamam ir dažnai tai dėl “Dulci-nėjos”, Rožytės garbės gynimo.

Kartą, vidurnaktį, motinai jau besiruošiant gulti, uždusęs Uosis įpuolė grįčion: “Motina, gelbėk, policija atsiveja, dar labiau mane muš,” prašė jau apdaužytas ir apdraskytas Uosis. Geroji motina, užsklendė duris ir aptvarkiusi sūnų paguldė jį patalan, užpūsdama šviesą. Staiga, net langai sudrebėjo, stipriai pasibeldė į duris ir pasigirdo: “Žemaitiene, leisk, čia policija.” “O ko vidurnaktį čia jai reikiai” “Uosis traktieriuje žmogų užmušė, viršininkas įsakė gyvą ar negyvą tuojau jį pristatyti nuovadom” “Meluoji, Uosis nieko neužmušė, jis pats sumuštas, sukruvintas atbėgo, o dabar jau kietai miega ir nekelsiu, jei reiks, aš pati jį rytoj policijos viršininkui pristatysiu.” “Duris išlaušim, leisk!” “Pabandykit, jei kačergos norit paragaut, faraonai! ...”

Trijų vyrų spaudimo durys neatlaikė: skląstis iš patrūnijusios staktos atšoko, durys atsidarė ir policininkas su kviestiniais atsirado prie Uosio lovos. Motina griebusi geležinę kažergą, energingai gynė tampomą sūnų.

Gerokai apdaužiusi policininką ir kviestinius motina irgi buvo areštuota ir kartu su sūnumi nuvesta policijon. Paaiškėjo, jog niekas nebuvo užmuštas, tik bendrose peštynėse labiausiai nukentėjo Uosis, kuris Rožytės šmeižėjui kirtęs taburete per galvą, pats sumuštas ištrūkęs pabėgo, mušeikų ir policininko vejamas.

Kaip ten bebuvo, teisėjas mušeikas ir triukšmadarius nubaudė po kelias savaites arešto. Narsiąjai motinai, už tarnybos pareigas einančio policininko sužalojimą irgi teko dvi savaites atkalėti arešte.

Žemaitienės garbei areštas nepakenkė. Viešoji opinija jos tariamąjį nusikaltimą laikė heroizmu. Uosis gi jau buvo įpratęs gyventi savivaldybės “viešbučiuose”, tai nenusiminė. Darbo tenai dirbti nereikėjo, bado nebuvo, pastogė ant galvos ir keturios sienos saugojo nuo lietaus ir vėjo, tai ko žmogui daugiau reikia — gyvenk ir norėk — filosofuodavo nediplomuotas “unimata-ras”, kaip Uosį miestelyje vadino.

Kartą, trečią dieną sūnui negrįžtant, našlė ruošėsi eiti grybauti. Susirinkusi viską kas ilgesnei kelionei buvo reikalinga, norėdama nieko nesusitikti (mat, sutiktieji dažniausia linki sėkmės, o grybautojui, kaip ir medžiotojui toks palinkėjimas tik nesėkmę lemia), daržais, paslapčiomis išėjo. Tais metais grybų derlius buvo labai geras. Tačiau miškas buvo toli, o grybautoja sena ir silpna, tai tik trečią dieną ji grįžo su sunkia grybų našta ant nugaros ir abiejose rankose dideliais pilnais krepšiais nešina. Grįžo taip pat aplinkiniais keliais į namučius.

Namuose raktą rado kur palikusi, nejudintą, iš to suprato, kad sūnelis namo dar nebuvo parėjęs, nors jau beveik savaitė praėjo. Širdgėlos ir liūdesio suremta, pavargusi ir išalkusi motina, neturėdama nameliuose net malkų sriubai prasivirti, jaudinosi ir pyko. Grįčioje radusi seną pintinę, sulaužė ją ir užkūrė žaizdre ugnį, grybų sriubai išsivirti. Besidarbuodama galvojo apie sūnų ir nutarė, kai grįž, būti su juo griežta: už tokį nesirūpinimą namais, girtavimą išbarti ir nebeatleisti. Tegu žino, kad motinos kantrybė ir jėgos išsisėmė. Jis jaunas ir stiprus, ką-ne-ką, bet malkų galėtų pasirūpinti, nes čia pat jau ir žiema artėja.

Taip jai benusiteikiant, staiga, net nameliai sudrebėjo, kaip stipriai kažkas pasibeldė į duris ir pasigirdo: “Įleisk, motin, man šalta ir aš alkanas.” “Neleisiu, grįžk kur per visą savaitę buvai. Ir aš alkana, tik parėjau suvargusi, o nėra nei šapelio malkų sriubai prasivirti; kaip tau ne gėda, užuot padėjęs, tu tik kankini motiną . .

Tačiau besibardama, motina atsileido ir įsileidusi sūnų nustebo, jis taip tykiai, kaip katė, ėjo. Žvilgterėjusi į kojas persigando — sūnelis buvo basas. Suprato, kad jis paskutinius batus pragėrė ir tas ją visai sujaudino. Dar labiau pradėjo sūnų barti — kas jai, vargšei, daryti su tokiuo niekadėju sūnumi?. . .

Uosis, reikalaudamas valgyti, atsisėdo galustalėje ir ginčijosi su motina, kad jis prageriąs tik savo. Tuo tarpu, motinai besisukinėjant po vidurį aslos, po kojų pasipynė kas tai kieta. Būta ąžuolo šaknies gabalo, kurio negalėdama sukūrenti, sviedė pastalėn, beveik Uosiui po kojų. Uosis piktai sušukęs, kad įžeidinėti nesileisiąs net savo tikrai motinai, griebė tą ąžuolo šaknį ir sviedė žaizdro link, kur motina lenkėsi ties verdančiu grybų puodu. Pagalys pataikė motinai į smilkinį. Nuo smūgio motina krito vietoje apsipylusi krauju iš sužaloto veido.

Persigandęs sūnus puolė prie motinos, kuri jam atrodė jau nebegyva. Išbėgęs kiemelin ėmė balsu šauktis kaimynų pagalbos. Atbėgusios kaimynės Žemaitienę rado begulinčią asloje, visą kruviną. Nesuprasdamos kaip visa tai atsitiko, stengėsi ją atgaivinti pildamos šaltu vandeniu. Bekeliama paguldyti lovon, Žemaitienė atmerkė akis ir arčiausiai prie jos esančiai pasakė: “Jis man sudavė netyčia. Jis nekaltas. Jis visada buvo man labai geras, mylėjo mane ir nieku būdu užmušti mane nenorėjo. Aš visada jį labai mylėjau.” Ištarusi tuos žodžius, motina amžiams užmerkė akis.

Po šitokio mirštančiosios pareiškimo, kaimynės suprato kas įvyko ir pradėjo tartis kaip šį nelemtą įvykį nuslėpti nuo policijos, kad Uosis išvengtų bausmės. Tačiau, Uosis pats, graudžiai verkdamas, apkabinęs mirusios motinos kojas, bučiavo jas, verkė ir atsiprašinėjo motiną, maldaudamas jos atleidimo, nes jis užmušti jos tikrai nenorėjęs, visa tai įvykę netyčia.

Pasiūlymą įvykį nuslėpti ir motiną laidoti, kaip paprastai mirusią, Uosis griežtai atmetė ir pareiškė: “Tebūna, kas turi būti.” Be kepurės ir basas, kramtydamas sau iki kraujo lūpas, jis nuėjo policijon, kur nuovados viršininkui viską nuoširdžiai papasakojo ir prisipažino netyčia užmušęs tikrą savo motiną . ..

*

Uosis buvo suimtas ir su byla perduotas teismo organams. Po kelių mėnesių Uosį teisė apygardos teismas. Nė nebandydamas nieko švelninti ar ką nors nutylėti, teisiamasis atvirai ir nuoširdžiai teismui, kaip anksčiau policijai, viską papasakojo. Neprašė nė pasigailėjimo, nei bausmės sušvelninti. Teismo skirtas gynėjas graudeno teismą: “Neginčytinas yra faktas — teisiamasis savo motiną užmušė, jis pats to neneigia. Ne sunkiųjų darbų kalėjimas teisiamajam bausmė. Pačiu tuo nelaiminguoju įvykiu, pačia nelaime, jis jau labai skaudžiai nubaustas. Neprašau teisiamąjį išteisinti, bet tik atsižvelgti į nusikaltimo esmę, ne vien šalto įstatymo raidės požiūriu, bet vadovautis žmogiškais jausmais. ..”

Teismo nariai ir publika, regimai, jaudinosi. Prokuroras tepasakė: “Kaltinimą palaikau.” Neilgai taręsis teismas paskelbė sprendimą: 10 metų sukiųjų darbų kalėjimo.