Kronika
DAUGIAU GERBKIME KŪRĖJUS SAVANORIUS
“Kario” š /m. Nr. 5 buvo tilpęs Balzeko Lietuvių Kultūros muzėjaus kuratoriaus pranešimas “75” apie muzėjaus ruošiamą ir birželio* 17 d. Jaunimo Centre Čikagoje turėjusįjį vykti, viešą ir iškilmingą pagerbimą Lietuvai nusipelnusių veikėjų-žadintojų ir jos kultūros ugdytojų, sulaukusių garbingo 75 metų amžiaus. Esą pribrendęs reikalas pabrėžti šitokiems asmenims nuoširdaus įvertinimo bei dėkingumo jausmus ir apdovanoti juos diplomais (kieno duotais nepasakyta). Sumanymas, be abejonės, labai gražus, ir be rimtos pretenzijos paneigti tiesą, jog lietuviai pagerbia savus veikėjus tik jiems mirus, nors ne visai aiškus vietinio parapijinio, ar platesnio pobūdžio tas pagerbimas.
Akyvaizdoje šitokio gražaus sumanymo nenoromis atslenka mintis, kad visų mūsų bendrai, vienok primirštamas kitas svarbus reikalas, priderąs atminimo ir visuotino, atseit, visur ir visose mūsų kolonijose, pagerbimo kitos kategorijos mūsų patriotų, be kurių pasiryžimo ir kraujo aukos vargu ar būtų kėlusi Nepriklausoma Lietuva su joje suklestėjusia kultūra ir visokia kita pažanga — tai Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių. Tik dėka savanorių karštos meilės tėvynei, jų kieto ryžto ir aukojimosi, klastingieji mūsų priešai, nors ir skaitlingi, buvo suvaldyti — sulaikyti ir buvo atkurta sava valstybė, laisva nuo ją virš šimtmečio varžusių-slėgusių svetimų pančių, o krašte buvo įvesta sava tvarka ir sudarytos ramios sąlygos įvairiai veiklai, taigi ir kultūrinei, kurios vaisiais tesinaudojajne. ir šiandien. Nebuvo perdaug kūrėjų-savanorių pulkų anuo metu ir ne jie vieni sutramdė priešus; bet tie vyrai buvo rinktiniai pirmūnai, kupini pasišventimo ir stiprūs dvasia, — jie narsiai kaudamiesi su priešu leido organizuoti daugiau Lietuvos kariuomenės, įgyti daugiau ir geresnių ginklų. Jeigu ne kurėjų-savanorių drąsūs pulkai, Lietuvos žemę galėjo užplūsti kiti pavergėjai.
Šiuo metu, berods, jau nebus gyvųjų tarpe kūrėjo savanorio jaunesnio kaip 70 metų amžiaus ir nors didžiuma jų dabar žiliagalviai vyrai, jie, kokio amžiaus bebūtų, yra brangūs ir mieli kiekvienam lietuviui, kaip buvę mūsų šalies ir mūsų laisvės besąlyginiai gynėjai. Kaip žinoma, įvertindama kūrėjų - savanonių didelius nuopalnus tėvynei, kada jų pagalba kraštui buvo brangi ir labai reikalinga, nepriklausomos Lietuvos valdžia, žemės reformą vykdydama, dovanojo savanoriams, jų pasirinkimu, po žemės sklypą vidutiniai 7-9 hektarų dydžio ir skyrė lėšų, kad norintieji galėtų įsikurti nuosavuose ūkiuose. Reikšmė tokio oficialaus vyriausybės pripažinimo savanorių nuopelnų kraštui nesumažėjo laikui slenkant. Jiems už žūtbūtiną kovą dėl išsivadavimo iš nelaisvės ir užtikrinimo savitų lietuviškų gyvenimo sąlygų priklauso ir šiandien mūsų didelė padėka ir pagarba. Ypač, kai kūrėjų-savanorių eilės dabar smarkiai praretėję, neturėtume praleisti progų pareikšti jiems mūsų didelį įvertinimą ir jais pasididžiavimą, juos į savo tarpą pakviesdami ir su jais sueidami. Mūsų metinės šventės - minėjimai, kaip Sausio 15-ji, Vasario 16-toji, Lapkričio 23-čioji ir kt., kurių metu gausiau susiburiame krūvon, yra tinkamos tam progos. Tiesa, jau dabar kai kuriose mūsų kolonijose tokių minėjimų progomis praktikuojamas kūrėjams - savanoriams ir jų šeimoms sėdimų vietų pirmose eilėse rezervavimas ir pan. Šito betgi, atrodo, negana. Savanoriams pagerbti gražūs būdas būtų po programos pertraukos ir prieš antrąją neoficialią-linksmesnę jos dalį pradedant, pakviesti juos į sceną maršo garsais. Jiems susėdus apdovanoti juos tautiškomis spalvomis ir tada juos pristatyti minėjimo dalyviams, duodant apie kiekvieną trumpų žinių, o po to, sudainuoti “Ilgiausių Metų” ir nepagailėti karštų katučių. Prieš savanorių pristatymą galėtų tikti taipgi dalyvaujančių žymių veikėjų vardošaukis, kuriems tuo būdu būtų suteiktas užtarnautas pripažinimas, kartu su savanoriais.
Didelių nuopelnų turinčių asmenų, ypač kūrėjų-savanorių, šitokis pagerbimas paliktų įspūdį, kaip senam taip ir jaunam, paįvairintų minėjimų sustingusias programas, o kas svarbiausia, prisidėtų prie visų dalyvių artesnio jungimo į vienų namų šeimą. Nėra abejonės, kad įvedus dar daugiau įvairumo ir mūsų minėjimus padarius patrauklesniais (būtų įdomu, jei bent vienas iš kūr. - savanorių trumpai papasakotų iš kovų išgyvenimų), jie daugiau priviliotų mūsų atžalyno — jaunimo, kuriam gyvenamose sąlygose tiek daug reikia semtis stiprybės iš mūsų praeities ir kurių vienam - kitam mūsų nusipelnusių vyrų vaizdus pagerbimas gal būtų paakinimas apsispręsti naujiems siekiams, ar darbams.
Jeigu mūsų subuvimuose džiaugiamės matydami atsilankiusius vieną-kitą, gyvenimo kietą kelią išėjusių ir mūsų pagarbos užsitarnavusių kultūrininkų, daugeliui mūsų padėjusiems, arba ir tebepadedantiems tautiškai išlikti sąmoningais ir gyvais, jeigu mus gerai nuteikia progomis bendradalyvavimas pagerbimuose darbais apkrautų kitų profesijų pasižymėjusių mūsų intelektualų, tai pirmiausia norime matyti mūsų tarpe, pažinti jų veidus ir kuo tinkamiau pagerbti, tuos Lietuvos Nepriklausomybės kovų veteranus — pirmūnus, kurie buvo pasiryžę aukotis ant tėvynės aukuro.
Skirtumas tarp šių dviejų kategorijų tautiečių yra tik vienas: mūsų kultūrininkų ir bendrai intelektualų elito eilės su laiku gali ir didėti, gi skaičius mums brangių istorinių asmenybių, kūrėjų-savanorių, gali tik mažėti, kol po neilgo laiko jie ir visai išnyks, palikdami apie save Vien gražius padavimus.
V.L.
PAGERBIMAS
Birželio 17 d., Čikagoje, gražiose South Shore Country Club’o salėse, Balzeko Lietuvių Kultūros muzėjaus iniciatyva suruoštas, įvyko Lietuvai ir lietuvių tautai nusipelniusiųjų ir 75-rių metų sulaukusiųjų asmenų viešas, iškilmingas pagerbimas, su kuklia programa ir vakariene.
Pagerbti buvo: Augustas Kostas, ilgametis “Naujienų” redaktorius; Bačiūnienė Marijona, už savo lietuviškos veiklos inspiracijas, a.a. J. Bačiūno “Mano Generolas” vadinta; Biežis Steponas, M.D.; Biežienė Ona; dr. Bielskis, Lietuvos Konsulas Los Angeles; dr. prof. J. Eretas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, ir jaunimo auklėtojas; Rajeckas Juozas, Lietuvos atstovas J. A. Valstybėse; Lacytis Martynas, pirmasis Klaipėdos komendantas ir žymus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas; Skipitis Rapolas; Šimutis Leonardas (jų abiejų Lietuvai ir lietuvybei nuopelnai neatpasakotini keliomis eilutėmis); Šileikis Mikas — menininkas, meno istorikas ir meno kritikas, kuklus, bet žymus visuomenininkas veikėjas; gen. štabo plk. Škirpa Kazys, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris karininkas, diplomatas, 1941 m. laikinos Lietuvos vyriausybės pirmininkas, nuolat nepaliaujamai bekovojus už Lietuvos valstybinį tęstinu
mą, žurnalistas, rašytojas; plk. Švedas Jonas, Lietuvos kar. kūrėjas-savanoris, aktyvus neprikl. kovų dalyvis, daugelio visuomeninių organizacijų veikėjas; Vaičiūnienė-Augustaitytė Juozė, pedagogė,
poetė, rašytoja, žymi spaudos ir visuomenės veikėja; Varnas Adomas, meno profesorius, pedagogas, nenuilstantis Lietuvos liaudies meno lobių kūrėjas ir išsaugotojas ateičiai; Varnienė Marija, pedagogė, Montessori auklėjimo sistemos Lietuvoje pradininkė ir čia nenuilstamai veikianti šioje srityje; Žemaitis Vincas, miškininkystės inžinierius, daugiametis Lietuvos miškininkų d-jos pirmininkas, žurnalo “Lietuvos Girios” redaktorius, istorikas, spaudos ir visuomenės veikėjas; Žilevičius Juozas, profesorius muzikas-kompozitorius, muzikologijos archyvo steigėjas ir organizatorius, bei puoselėtojas, spaudos darbuotojas, žymus visuomenininkas.
Deja, dėl įvairių priežasčių (sunkiai nugalimų atstumų, nesveikatos, kitų tuo pačiu metu svarbių įsipareigojimų), pagerbtuvių pokylyje nevisi dalyvavo.
Į pagerbtuvių pokylį, pagerbti žmones aplink kuriuos praeityje ir dabar čia — išeivijoje, sukusi didelis lietuviškos veiklos ratas, susirinko gana gražus būrys (virš pusantro šimto) veiklaus, tautiniai susipratusio — patriotinio lietuviško elito, kuris nuoširdžiai įvertino kovotojus už
Lietuvos laisvę, Lietuvai beatsikuriant (1918-1920 m.) ir jos kultūros ugdytojus.
Programą pravedė parengimo komiteto pirmininkas C.V. Baltramaitis, invokaciją sukalbėjo kun. P. Cinikas, M.I.C., trumpą (anglų kalba) sveikinimo žodį tarė S. Balzekas, jaun., Labai jautrią patriotinę ir giliai prasmingą pagrindinę kalbą pasakė prof. Mečys Mackevičius. Jaunimo vardu, gražia eiliuota kalba, senimą pasveikino Živilė Bylaišytė. Trumpą, bet jautrų, momentui tinkamą žodį tarė, bei pagerbiamuosius kiekvieną apibūdindamas paskirai, pristatė ir specialius “diplomus” įteikė, pagerbtuvių dalies vedėjas, muzėjaus kuratorius, Konstantinas Petrauskas.
Jubiliatui J. Kajeckui, pasiųstas visų dalyvių pasirašytas specialus sveikinimas.
Pagerbtuvės užtruko apie 3 1/2 valandos. Baigiant pokylį, kun. klebonas A. Trakis, sukalbėjo Benedikciją.
Kiek iš dalyvių nuotaikos spręstina — pagerbtuvėmis visi buvo labai patenkinti. Teko išgirsti nuomonių, kad tokie patriotiniai subuvimai, bei Lietuvai nusipelniusių asmenų pagerbimai būtų ruošiami kasmet.
(kp)
Iš k.: L. Šimutis, M. Bačiūnienė, J. Vaičiūnienė - Augustaitytė, M. Varnienė, prof. A. Varnas; stovi: kun. kleb. A. Trakis, A. Stankus, inž. V. Žemaitis, W. Sebastian, C. Baltramaitis, M. Šileikis, plk. J. Švedas, Konstantinas Petrauskas, ir S. Balzekas. Nuotr. Jurgio Kasakaičio.
Stasio Motuzo, Vokietijoje, kūrinys — “Geležinis Vilkas”.
Karo aviacijos ats. Itn. Jonas Jasins-kas, “Croft Hall” vasarnamio savininkas, gražioje Ocean City, N.J. vasarvietėje, ketvirtą, kartą išrenkamas miesto hotelių, motelių Ir restoranų draugijos prezidentu.
J. Jasinskas yra KARIO skaitytojas ir rėmėjas.
RAMOVĖNŲ SUSIRINKIMAS BRUKLINE
Birželio 23 d., Kultūros Židinyje ramovėnal sušaukė skyriaus susirinkimą į kurį pakvietė birutiečių Ir šaulių atstovus.
Sk. pirm. V. Šventoraitis patiekė susirinkimui aptarti valdybos paruoštą 1972 m. veiklos planą. Valdyba pasišovė suruošti keletą renginių šių metų bėgyje. Pagrindinis — aišku, yra Lapkričio 23-sios minėjimas.
Susirinkimo dalyviai gyvai pritarė, kad reikia ruošti platesnio masto, su šokiais ir vaišėmis, su geru kalbėtoju ir įdomia menine dalimi minėjimą.
Be šio, pagrindinio minėjimo yra numatyta suruošti akademiją Tautos šventės — Rugsėjo 8 D. proga ir prisidėti ruošiant Klaipėdos atvadavimo paminėjimą.
Be šių renginių yra stengiamasi sudaryti sportinio šaudymo būrelis. Vargas, tačiau, yra su šaudykla. Nėra patogios šaudyklos arti, čia pat Brukline, kas reikštų, norint pašaudyti — važiuoti kur nors į Long Islandą, ar net į New Jersey. Iždininkas, J. Zabelskis, kuris paruošė vaišes susirinkimo pabaigai, painformavo, kad skyriaus kasoje yra 202 dol. Suma nėra perdidelė, kad rizikuoti nepelningam renginiui ruošti.
Pasitarus skyriaus veiklos klausimais ir susirinkimui pritarus patiektai programai, po trumpos pertraukos buvo išklausyta suglausta paskaita. Ją paruošė KARIO sk. "Karinių žinių” redaktorius B. Balčiūnas. Tema buvo plati — apie padėtį pasaulyje sukurtą paskutiniojo karo.
Paskaitai teužtrukus apie 25 min. dar buvo laiko pirmininkui parodyti skaidres, kurias pagamino S. Šventoraitis iš savo išgyvenimų Vietnamo fronte. Niekas taip vaizdžiai nenušviečfa įvykius kaip geras paveikslas, ar nuotrauka. Skaidrės parodė kokiose žiauriose sąlygose turi Amerikos jaunimas, jų tarpe ir lietuviai, kovoti su komunistiniais banditais.
Pasivaišinus kava ir alum ir draugiškai pasikalbėjus, teko skirstytis, linkint valdybai sušaukti panašų susirinkimą po vasaros atostogų. D.
Kinijos komunistinės valdžios priežiūroje opiumo aguonos yra auginamos vis didesniu mastu. Apskaičiuojama, kad metinė opiumo produkcija ten pasiekė ir perviršijo 10,000 tonų. Jos vertė JAV doleriais yra 800 mil.
Opiumo plantacijos yra tvarkomos dviejų skirtingų administravimo sistemų: paprasti opiumo ūkiai ir specialūs ūkiai. Paprasti ūkiai yra tvarkomi, “liaudies valdžios” priežiūroje, pačios liaudies, šiuo metu jie apima apie 5,830,000 mu; vienas “mu” yra lygus 1/6 akro.
Specialūs opiumo ūkiai yra viešai tvarkomi, t.y., “valstybiniai” ūkiai. Juose dirba kariuomenė, arba valdinės organizacijos, pav., sveikatos departamentas, žemės ūkio ar kiti koki moksliniai instituted.
Daugiausia to pagaminto opiumo patenka į JAV.
(Congressional Record, 1972 m. bal. 12 d.)
PATIKSLINIMAS
“Kario” 1972 m. nr. 2. “Tremties Trimito” skyriuje pasirašęs slapyvardžiu Kazys Šešupė, korespondencijoje “Nauju gyvenimo keliu”, neteisingai pažymėjo asmenų pavardes, organizacijų atstovų bei asmenų, sveikinusių jaunuosius, eilę pažymėjo, ne kaip faktiškai vyko, bet savo “sprendimu” sukeitė. Todėl randu reikalą patikslinti.
Korespondencijoje minima Onutės Orluvaitės ir p. Orluvų pavardės klaidingos, turi būti Orlovaitė, Orlovai. Inž. A. Poliukaitis irgi klaidinga, turi būti inž. A. Polikaitis.
Šaulių organizacijai priklauso netik Onutė Orlovaitė, bet ir Ona Orlovienė, kuri šaule buvo Lietuvos nepriklausomybės laikais. Ji įvertindama šaulių organizaciją, sudarant sveikintojų sąrašą, nustatė eilę. Pirmą įrašė šaulių kuopos atstovą, kuris ir buvo šia tvarka pakviestas sveikinti ir įteikti dovaną. Bet Kazys Šešupė šaulius įrikiavo į paskutinę vietą. Kuo šauliai “nusipelnė” šią eilę, vien tik jam težinoma. Vietos lietuvių kolonijoj šaulių organizacija yra lygi su kitomis, visuomenė šaulius neišskiria ir nežemina. Vestuvėse dalyvavo apie 200 asmenų, jų tarpe ir šauliai. Jie visi matė ir girdėjo sveikinimo eigą, tik vienam K. Šešupei kitaip atrodė.
Šaulys
MINDAUGO KRIKŠTAS — LIETUVOS KRIKŠTAS
Po ilgų ir gilių studijų, šį veikalą, “Mindaugo krikštas—Lietuvos krikštas”, parašė J. M. Venclova, kurį išleido L.B. Brighton Parko Apylinkės valdyba, 1972 metais.
Veikalas pagrįstas istoriniais dokumentais, kurie rodo, kad Mindaugas 1251 metais apsikrikštijo ne tik pats su saviškiais, bet ir su visa lietuvių tauta.
Mindaugo rūpesčiu buvo įsteigta savarankiška, tiesiog nuo popiežiaus priklausoma, Lietuvoje krikščioniška bažnytinė provincija. Įkurta vyskupija į kurią buvo įjungta: Raseinių, Betygalos, Laukuvos sritys ir buvo pastatyta katedra. Vyskupas parsigabeno kunigų ir vienuolių krikščionybei skleisti. Šiam vyskupui Mindaugas dovanojo keletą dvarų. Mindaugo laikais, krikščionybė giliai buvo įleidusi šaknis ir plėtojosi visoje Lietuvoje. Mindaugas įvedė Lietuvą į Vakarų krikščioniškąją bendruomenę ir pasuko mūsų tautos vairą Vakarų kultūros kryptimi.
Mindaugas su visa tauta oficialiai perėjo į katalikybę ir po to, popiežiaus Inocento IV patvarkymu, buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Jis mirė būdamas ištikimas krikščionybei, dėl jos buvęs ir nužudytas. Po jo mirties krikščionybė Lietuvoje neišnyko. Lietuvių tauta liko ištikima Katalikų Bažnyčiai,
Kęstučio ir Algirdo laikais, krikščionybė lietuviams nebuvo svetima. Lietuvoje buvo bažnyčių, vienuolynų ir gyveno nemažas katalikų skaičius. Vienuoliai turėjo visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventas apeigas.
Naujasis veikalas sako, kad Lietuvos valdovas Jogaila norėdamas tapti Lenkijos karaliumi, turėjo apsikrikštyti ir padaryti uniją su Lenkija. Jogaila 1386 metais apsikrikštijo Krokuvoje su tam tikru skaičiumi bajorų. Tačiau, tai nebuvo Lietuvos krikštas. Jogailos laikais daugiau lietuvių diduomenės tapo katalikais. Buvo pastatytos septynios katalikų bažnyčios, tačiau, pagal didžiulį Lietuvos plotą, tai labai mažai.
Jogailos krikštas Lietuvoje plačiai atvėrė duris, ne krikščionybei, bet polonizacijai. Su Jogailos krikštu ir jo su Lenkija padaryta unija prasidėjo Lietuvoje didžiulis lenkinimo procesas. Jogaila, užėmęs Lenkijos sostą, Lietuvos religinius reikalus pavedė tvarkyti Lenkijos primui, gi Lietuvos švietimui tvarkyti suteikė monopolį Krokuvos universitetui.
Lenkų kunigai mėgo sakyti: “Katolicka viara—polska viara.” Katalikų tikyba buvo lenkų tikyba, eo ipso, tapti kataliku, lietuviui reiškė tapti lenku. Lenkija siuntė apaštalus į Lietuvą, kurie visai nemokėjo ir nenorėjo mokėti lietuvių kalbos. Lietuvių kalba, kaip pagoniška, buvo išmesta iš Lietuvos bažnyčių. Lenkų dvasininkija nesirūpino platinti krikščionybę mūsų protėvių tarpe, jiems rūpėjo tik jų polonizacija. Vyskupijas valdė ir tvarkė beveik vieni lenkų vyskupai. Jie bažnyčių pagelba, nutautino lietuvius, mokydami katekizmo lenkų kalba, Norint priimti naują tikybą, reikėjo nutautėti, tapti lenku. Tad lenkinimo rezultatai buvo labai geri, bet Katalikų Bažnyčiai — labai menki.
Jogailos krikštas įvedė Lietuvoje ne krikščionybę, bet lenkybę. Tokiu būdu, istoriniai dokumentai rodo, kad Mindaugo krikštas yra Lietuvos krikštas, nes Mindaugas savo pastangomis apkrikštijo lietuvių tautą.
Baigiant, autorius primena, kad krikščionybė nėra kažkoks internacionalas bei kosmopolitizmas. Krikščionybė jokiu būdu neskelbia internacionalizmo ta prasme, kad naikintų tautinius skirtumus ir ypatybes, bet priešingai, ji protestuoja prieš kiekvienos tautos prispaudimą, ar pavergimą.
Patriotizmas yra krikščioniška dorybė. Nebus tobulas krikščionis tas, kuris nebus tobulas patriotas. Krikščionybė ragina, įsako mylėti savo tėvynę Lietuvą, lietuvių tautą, gerbti gražius lietuvių papročius, tradicijas ne žodžiais, bet darbais.
Knygelė nedidelio formato, jos paliesti klausimai paremti gausiais istoriniais dokumentais. Kiekvienas lietuvis turėtų ją įsigyti ir perskaityti.
Andrius Juškevičius
ADELAIDĖS KRONIKA
LVS Ramovė birželio 10 d. šventė savo egzistencijos 21 metų sukaktuves. Ta proga Lietuvių Namuose įvyko gana šaunus pobūvis, kuriame buvo virš 120 svečių. Buvo gana gausi ir Ramovei pelninga loterija. Lelio kapela kėlė nuotaiką senimui ir jaunimui. Prie skanaus, Moterų sekcijos pagaminto, abrakėlio, pavilgant alučiu, buvo linksmintasi iki pirmųjų gaidžių.
Birželio 11 d. šv. Kazimiero koplyčioje buvo pamaldos už žuvusius Lietuvos karius, partizanus ir mirusius Adelaidėje ramovėnus. Ramovė dalyvavo su savo vėliava. Mišias atnašavo kun. A. Spurgis ir savo pamoksle priminė ramovėnus. Po to Lietuvių Namuose, už bendro stalo, ramovėnai ir svečiai išklausė A. Levicko turiningos paskaitos apie Ramovės įsikūrimo istoriją. Kai ji gimė 1951 metais, niekas iš steigėjų netikėjo, kad ji sulauks 21 metų. Išgyvenusi merdėjimo laikotarpį, ji pasveiko, padidėjo kiekybe ir kokybe.
Atsispyrė politinėms kaikurių savo narių pagundoms, tuo būdu išlaikydama brandos ir sveikų kariškų tradicijų puoselėjimo egzaminus. Iš pirmųjų steigėjų, skyriuje beliko tik trys, tai gen. št. majoras A. Levickis, C. Zamoiskis ir K. Taparas. Po paskaitos ramovėnus Krašto v-bos vardu sveikino inž. M. Pocius, Apylinkės vardu A. Bernaitis, savanorių — L. Vasiliūnas. Pasiekusi pilno subrendimo amžių, Ramovė turi virš 20 aktyvių narių. Jauniausias yra Vietnamo karo veteranas L. Macpanas.
Pasibaigus oficialiai programos daliai, prie alučio dalintasi praeities įspūdžiais. Ramovėno B. Strauko paleista lėkštė, grįžo su $20 Tautos Fondui.
Šiuo metu sėkmingai skyriui vadovauja inž. J. Stačiūnas, K. Taparas ir J. Jaunutis.
(Mūsų Pastogė, 1972.6.26)
Viršuje: Tautos šventės rengėjai ir svečiai Kultūros Židinio verandoje.
Apačioje: Programos dalyviai, iš k.: J. Liaukus, V. Galbuogytė, S. Liaukutė ir dr. V. Gidžiūnas, OFM. R. Kisieliaus nuotr.
Rugsėjo 8 Dienos minėjimas Brukline.
Tautos šventės — Vytauto Didžiojo karūnavimo, neįvykusio, deja, paminėjimas - akademija buvo suruošta ramovėnų, Kultūros židinio patalpose, rugsėjo 17 d.
Minėjimą poezijos įvadu pradėjo dvi jaunos, tautiniais rūbais pasipuošę, deklamatorės — Sniega Liaukutė ir Vanda Galbuogytė. Po įvado, programos vadovas J. Liaukus pakvietė paskaitininką dr. Viktorą Gidžiūną, OFM.
Paskaitininkas iškėlė Vytauto Didžiojo karūnavimo bylą, patiekdamas mūsų istorinėje literatūroje dar neskelbtų faktų ir įdomių detalių. Paskaita sukėlė didelį susidomėjimą. Kontroversiniu mūsuose Lietuvos valdovų titulavimo reikalu paskaitininkas paaiškino, kad istorikams ir istorijos mėgėjams romantikams kiekvienas Lietuvos valdovas yra karalius, kai teisėtai karaliaus titulas tai-kintinas tik pateptiems, t.y., religinėmis apeigomis karūnuotiems karaliams.
Nežiūrint tos dienos 90 laipsnių temperatūros, išorėje ir viduje, paskaita buvo išklausyta labai susikaupus. Po paskaitos, ta tema, primenančia mums žalą lenko padarytą mūsų valstybingumui, dar buvo kalbama ir svarstoma.
Minėjimą užbaigė žaviosios lietuvaitės paskaitę poezijos dalykus; uždarė, gi, sk. pirm. Vytautas Šventoraitis. Jis padėkojo gausiam būriui svečių už apsilankymą, prašydamas ir vėl susirinkti kitos mūsų šventės — Lapkričio 23 Dienos — proga. O ir toji šventė jau nebe už kalnų.
Po programos dalyviai vaišinosi šaltais ir karštais gėrimais. Gausias ir gaivias vaišes sumaniai paruošė sk. iždininkas inž. J. Zabelskis, talkinamas ponių. Dalyviai trumpai pasivaišinę (ponios D. Grajauskienės du tortai dingo per keletą minučių) ir ilgokai išsikalbėję skirstėsi dėkingi valdybai už šaunią akademiją ir nuoširdžias vaišes. Dalyvis
Iš k.: gen. Kazys Musteikis, paskutinysis nepr. Lietuvos Krašto Apsaugos ministeris, Stanley Balzekas, jaun., visuomenininkas Juozas Morkūnas Ir Kazys Grina, šios vasaros karščių metu atsilankę Lietuvių Kultūros muzėjuje. Jiems, kaip ir visiems kitiems muzėjaus lankytojams, didžiausią įspūdį darė karinio skyriaus eksponatai: senovės lietuvių karių šarvai, ginklai, didvyrių-savanorių portretai ir kita. Jurgio Kasakaičio nuotr.
A.A. gen. št. plk. Juozas Rapšys
PLK. JUOZĄ RAPŠĮ PALYDINT ANAPUS
Skaudu tėvams laidoti savo vaiką, skaudu žmonai netekti savo vyro ir jos vaikų tėvo; skaudu, kad ir suaugusiems, vaikams matyti karste savo mylimą tėvą; skaudu ir man ir trigubai nelengva čia tarti atsisveikinimo žodį negrįžtamai iškeliavusiam, garbingam Lietuvos kariui-veteranui-ramovėnui, buvusiam mano mokiniui Karo mokyklos II laidoje, L.V.S-gos centro valdybos nariui. Tai vis mūsų žmoniško likimo neišvengiami nuostoliai, tragedijos ir dramos! Juo labiau jie sunkūs pakelti ne savo žemėje, o išeivijos sąlygose.
Velionis Juozas buvo mano mokinys tuo neužmirštamu kilniu laiku, kai ginklu rankose kūrėm, gimdėm naująją Lietuvos valstybę, kai kovojome dėl jos laisvės, dėl jos nepriklausomybės, dėl jos plotų ir jos sienų ..., kai kovojome net su trimis, kiekvienu už mus stipresniu, priešais, o krašto viduje knysčiojo savieji ir žydų komunistuojantieji ir lenkų P.O.W.
Tai vyko mūsų istorijos didžiai reikšmingais 1919-1920 metais, išsilaisvinimo kare — kai Lietuvai sprendėsi likiminis klausimas būti ar nebūti; kai amžių slinkty lietuvių tautai buvo susiklojusi paskutinė proga ir galimybė pabandyti išlikti gyvųjų tautų tarpe, pakilti iš šimtmečio vergijos guolio ir net atkurti, atstatyti savąją valstybę.
Juozas Rapšys tada buvo mokinys-kariūnas, vos prieš keletą mėnesių įsteigtos per amžius pirmosios, tikrai lietuviškos Karo mokyklos.
Bet jis buvo ne paprastas, ne eilinis kariūnas, kokių buvo daug. 1914 metų karui Lietuvoje įsižiebus Juozui, dėl jauno amžiaus, neteko tarnauti caro armijoje. Ir vėliau jis išvengė tarnybos naujo okupanto—vokiečio svetimoje kariuomenėje. Nepasitraukęs Rusijon su savo evakuojama mokykla (Panevėžio, realinė), likęs Lietuvoje Juozas tarptautiniu įstatymu buvo apsaugotas nuo įtraukimo į naujo Lietuvos žemių okupanto vokiečio armiją. Bet normali jo mokymosi eiga buvo sutrukdyta. Pačiam jaunuoliui teko mokytojauti pradžios mokykloje, nes profesinių lietuvių mokytojų buvo didelė stoka.
Atėjus tinkamam momentui, Juozas metė, nutraukė mokytojavimą ir 1919 m. sausio mėn., būdamas 20-ties metų, įstojo savo noru į besiorganizuojančios Lietuvos kariuomenės pirmąjį pulką. Dalyvavo kovose ir liepos mėn. 11 d. buvo sužeistas. Kiek apsigydęs nuskubėjo į Karo mokyklą.
Taigi, į Karo mokyklą Juozas pateko ne tiesioginiai iš tėvų namų ir ne nuo mokinio suolo, o kaip subrendęs vyras-karys, jau patyręs kautynių baisenybių bei pavojų, fronto žygių sunkumų, ir net savo krauju suvilgęs Tėvų žemę.
Taigi sąmoningai ir neatšaukiamai Juozas Rapšys apsisprendė būti Lietuvos kariu. Net karininku.
Tas įvyko todėl, kad būdamas dorai šeimoje išaugintas, kad ir jaunas, suprato ir įsitikino:
kad be kovos ginklu, be karo žygio, be kautynių skausmų, be kraujo aukų ir gyvybių — laisvė tautai nėra atkovojama;
kad vienintėlis, nors ir ne visada tikras, kelias laisvę pasiekti, kai priešas veržiasi kraštan, yra tik pasipriešinimas fizine kova, ginklais;
kad tautos apsigina, valstybės gimsta ir miršta paprastai karų skausmuose, kraujuje ir liepsnose;
kad kito įprasto kelio tautos garbę ir laisvę apginti žmonija lik šiol neturi;
kad, giliau ir platesniais horizontais galvojant, verčiau pralaimėti nelygią šio meto kovą, negu, ginklo nepakėlus, rizikuoti nustoti savigarbos ir kitų tautų pripažinimo.
Baigęs Karo mokyklą, leitenantas Juozas Rapšys vėl kovėsi su stipresniu priešu 1920 Suvalkijos plotuose.
Po kelių taikos metų tarnybos Juozas Rapšys, įsitikinęs, kad sparnuotas karys lakūnas-technikas yra pranašesnis ir veiksmingesnis kovotojas negu tradiciniu šautuvui kad ir su durtuvu) ginkluotas pėstininkas, pereina Karo aviacijon. Baigęs vienus ir kitus karininkų kursus, Juozas jau karo lakūnas. Pagaliau, jis patenka mokytis į Vokietijos aukštesnių laipsnių specialią karininkų mokyklą (tuo pačiu metu, kaip ir S. Raštikis). Iš jos 1932 m. grįžęs J. Rapšys netrukus skiriamas į svarbų ir aukštą Lietuvos Karo aviacijos štabo viršininko postą.
Tolesnę įvykių eigą Lietuvoje visi bendrai prisimename. Nekartosiu.
Garbingas Lietuvos Kary-Veterane, Juozai, Lietuvos Karo aviacijos gen. štabo pulkininke, pagyvenai kiek Tau Tavo mylimas didžiai Dievulis leido, skraidei aukštai Lietuvos ir Vakarų Europos padangėse, 1937 metais teko Tau matyti ir plačiosios Rusijos beribius horizontus.. . Lai Tavo siela dabar ilsisi dangaus aukštybėje ir būna rami: kol mūsų tautoje atsiranda Bačiūnai, Kudirkos, Dariai ir Girėnai, Milvydai ir Prapuoleniai, Kalantos, Stoniai ir jiems panašūs, tol mūsų tauta, ne tik nepražus savo krašte, bet ateity, žmonijai progresuojant, vėl išsikovos jai deramą laisvę.
Tuo turi aktingai rūpintis visi tautos krašte ir išeivijoje esanti sluoksniai, visos kartos, visi veiksniai. Tuo turi rūpintis ir dirbti Tavo vaikai ir ateity, jų vaikai. O už vis karščiausiai — tą laisvės kovos reikalą savo galvosna ir širdysna turi inimti amžinai jaunoji, nesenstanti mūsų tautos karta — jos jaunimas. Amen.
St. Dirmantas
Plk. Itn. Evaldas Reikenis
A.A.
PLK. LTN. EVALDAS REIKENIS (anksčiau Reichertas),
mirė 1972 m. birželio 17 d., Hamiltone, Kanadoje. Palaidotas lietuvių šv. Jono kapinėse. Liko žmona Adolfina, vedęs sūnus Richardas ir ištekėjusi duktė Elvyra. Gimęs 1890 m. gruodžio 22 d., Šakių apskrity, Sintautų kaime.
Velionis buvo dar carinės Rusijos karininkas, karo mokyklą baigęs 1915 m., kada ir buvo pakeltas į pirmąjį karininko laipsnį. Į Lietuvą grįžo štabs-kapitono laipsniu. Lietuvos kariuomenėje karo tarnybą pradėjo 1920 m., 12 p. pulke, kuopos vadu. Į kapitono laipsnį buvo pakeltas 1921 m. pradžioje. Šiam pulkui persiformavus į 4-tą pasienio pulką, jame tarnavo kuopos ir bataliono vado pareigose iki pulko išformavimo 1923 m. gale.
1924-25 m. tarnavo 4 p. pulke taip pat kuopos ir bataliono vadu. Iš čia buvo perkeltas į 7 p. pulką, kur praleido ilgiausį savo karinės tarnybos metą (1925-1934), bataliono vado pareigose. Nuo 1928 m. vasario 16 d. majoras.
Šiame pulke man pačiam teko velionį kiek arčiau pažinti, nes kurį laiką tarnavau jo batalione. Visiems, ypač jaunesniesiems, daręs pavyzdingo karininko įspūdį: darbštus, tvarkingas, santykiuose su pavaldiniais mandagus, bet ir reikalaujantis; niekad nepažeidžiantis karininko orumo, bei garbės. Kaipo geras karininkas, vadovybės buvo ruošiamas aukštesnėms pareigoms, pasiunčiant jį į Aukštųjų Karininkų Kursų bendrąją ir aukštesniųjų karininkų laidas. Domėjosi sportu, priklausė Karių Sporto Sąjungai, įeidamas į vietos (Klaipėdos) skyriaus valdybą. Klaipėdos pulko sportininkams tekdavo atstovauti lietuvių sportą prieš vietinius, dažnai pro-vokiškai nusiteikusius, dėl ko po sporto skraiste, iš tikrųjų, vykdavo politinės grumtynės.
6 p. pulkui pakeitus Klaipėdoje 7-jį, velionis dar virš metų tarnavęs 6-me, 1935 m. buvo perkeltas į 9 p. pulką bataliono vadu, pulkininko-leitenanto teisėmis, atseit karo meto pulko vadu, kai pagal mobilizacijos planą taikos meto pulkas išsivystytų į karo meto diviziją. Šiame pulke jis ir baigė savo karinę karjerą, 1939 metais vasario 16 d. išeidamas į atsargą, su teise dėvėti karinę uniformą. Jo tarnyba buvo atžymėta atitinkamais kariniais žymenimis.
Šalia karinės tarnybos 9 p. pulke, Marijampolėje, priklausė skautams, buvo jų tuntininku, o būdamas stovykloje Vokietijoje, su skautininku Krausu išleido knygelę "Tau Skilti-ninke”.
Vokiečių okupacijos metu velionis tarnavo Savitarpinės Pagelbos Raudonojo Kryžiaus įstaigoje. Iš Lietuvos į Vokietiją su šeima pasitraukė 1944 m., bendra pabėgėlių tvarka. Vokietijos metą praleido stovykloje, Anglų zonoje. Iš Vokietijos pirma emigravo į Ameriką, New Haven, o prieš 11 metų persikėlė į Kanadą — Hamilton, kur ir pabaigė savo gyvenimo kelią. New Havene kurį metą mokytojavo šeštadieninėje mokykloje. Hamiltone įsteigė L.V. Sąjungos Ramovės skyrių, kuriam pradžioje ir vadovavo. Vėliau buvo išrinktas to skyriaus garbės nariu.
Laidotuvių išvakarėse, laidojimo koplyčioje, be artimųjų ir giminių, atsisveikinti su velioniu susirinko gausus vietinių lietuvių būrys. Ramovėnų sargyba velionį paskutinį kartą kariškai pagerbė. Religines apeigas atliko bendrai katalikų ir liuteronų dvasiškiai, kun. Tadarauskas ir kun. Žilinskas, tuo pagerbdami velionies giminių skirtingas konfesijas. Kitą dieną, ilgai automobilių virtinei lydint, Pulkininko palaikai iškeliavo į amžinojo poilsio vietą, Šv. Jono kapines.
Kronai, duktė ir žentas, laidotuvių dalyviams suruošė pietus savo erdviuose namuose. J. Šepetys
Kūrėjas-savanoris Pranas Martinkus (kairėje) 1919 m. birželio mėn.
A. A. KŪRĖJĄ - SAVANORĮ PRANĄ MARTINKŲ ATSISVEIKINUS
Rugpiūčio 11 d., širdies priepuolio ištiktas, mirė buvęs Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris Pranas Martinkus. Velionis buvo gimęs 1902 m. So. Bostone ir jau 1905 m. tėvų buvo parvežtas į Lietuvą, į Gintalų kaimą, netoli Telšių. Ten Pranukas augo, mokėsi ir padėjo tėvams ūkio darbuose. Būdamas tik 16 metų jaunuolis Pranas išgirdo Tėvynės pavojaus šauksmą ir palikęs savo tėvelius, išvyko ir įstojo į tada karininko P. Plechavičiaus organizuojamus Žemaitijoje karinius dalinius kovoti su kraštą teriojančiomis bermontininkų gaujomis. Kovose prie Radviliškio Pranas buvo sunkiai sužeistas į koją ir dėl to visą gyvenimą kentėjo ir šlubavo.
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, Pranas toliau mokėsi ir dirbo Telšių miesto savivaldybėje. 1923 m. Pranas išvyksta vėl į JAV ir bando naujai kurtis, tačiau tėvo mirties patale šaukiamas, 1930 m. grįžta į Lietuvą, į savųjų tarpą.
Tėviškėje beviešėdamas, Pranas susipažįsta Birutę Svylaitę ir ją vedęs 1931 m. grįžta atgal į Ameriką ir pastoviai apsigyvena Bostone.
P. Martinkus buvo visuomeniškas žmogus. Ilgą laiką gyvendamas Bostone priklausė eilei lietuviškų organizacijų: Lietuvių Piliečių klubui, Kūrėjų - Savanorių sąjungai ir, iki pat mirties, buvo Bostono skyriaus pirmininku. Priklausė LVS “Ramovės” skyriui ir septynerius metus, iki pat savo mirties, velionis buvo uolus ir rūpestingas valdybos iždininkas.
Kaip žmogus Pranas Martinkus buvo darbštus, sąžiningas savo pareigose ir pasiimtą darbą kruopščiai atlikdavo; buvo žemaitiškai kietas savo principuose ir labai paslaugus padėti kiekviename darbe, kur tik buvo prašomas.
Visi ramovėnų parengimai ir narių šermenys neapsiėjo be a.a. Prano pagalbos rankos. Jis buvo uolus skyriaus vėliavos saugotojas ir mūsų tautine vėliava jis uždengė kiekvieno mirusio skyriaus nario karstą.
Į Prano laidotuves, rugpiūčio 15 d., atsisveikinimui susirinko pilna Lubino šermenų salė. čia velionį Praną ramovėnų vardu atsisveikino skyriaus pirmininkas A. Tumas, pareikšdamas šeimai gilią užuojautą. Kūrėjų-savanorių vardu atsisveikino rašytojas St. Santvaras, inž. J. Stašaitis — šaulių vardu, S. Trepenskis — STP Dariaus posto legijonierių vardu, A. Matjoška — ALB Bostono apylinkės vardu, K. Šimėnas — Balio.
Rugpiūčio 16 d. velionis Pranas buvo palaidotas N. Kalvarijos kapinėse, po gedulingų mišių lietuvių Šv. Petro bažnyčioje. Prie kapo, visų organizacijų vardu, paskutinį atsisveikinimo žodį tarė Kazys Šimėnas; buvo sugiedota “Marija, Marija” ir Tautos Himnas. Velionio žmonai Birutei buvo įteikta, dengusi Prano karstą, Lietuvos Trispalvė, kurią velionis visą savo gyvenimą rūpestingai saugojo. Ilsėkis, mielas Pranai, svetingos žemės prieglobstyje.
J. V. Sūduvas
A.A. VIRŠILA STASYS GIPAS
Liepos 21 d. bepietaudamas su savo sūnumi, prieš savaitę atvykusiu iš Lietuvos savo tėvelio aplankyti, Stasys Gipas pasijuto blogai ir, nuvežtas į ligoninę, tą pačią naktį mirė, eidamas 70-sius metus. Palaidotas Šv. Jono parap. lietuvių kapinėse, Toronte, Kanadoje. Paliko žmoną ir sūnų su šeima Lietuvoje ir brolį Julių Toronte, pas kurį velionis gyveno. Velionis kilimo ukmergietis.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir pasilikęs liktiniu, buvo 1 pėst. pulko Mokomosios kuopos viršila.
Paskutiniu metu jis sirginėjo ir skundėsi silpna savo sveikata. Labai sielojosi dėl pasilikusios Lietuvoje savo šeimos — žmonos ir sūnaus. Pats nuo savęs nutraukdamas, kasmet stambiais siuntiniais rėmė žmoną ir sūnų. Jis ir savo turėtas sutaupąs testamentu įgaliavo savo brolį siuntinių pavidalu persiųsti jo šeimai. Velionis buvo giliai tikintis ir tautiniai susipratęs lietuvis, dažnai ir stambesnėmis aukomis rėmęs lietuviškos veiklos darbą.
Tebūnie Tau, mielas Stasy, lengva, toli nuo tėvynės, svetimos, mus priglaudusios šalies, žemė.
St. B-lis
