MANO TRUMPA BIOGRAFIJA
JONAS ŠIMOLIŪNAS
(žiūr. KARYS nr. 2)
Iš pažadėtos Berlyne 100 milionų ostmarkių paskolos grynais, ginklais, rūbais ir kita, nieko negauname, viskas vis vilkinama. Vokiečių valdžios atstovo Kaune vis dar nėra. Galop, atvyksta atstovas Zimmerle, gauname 3 mil. ostmarkių. Mjr. Schuermannas ir kpt. Tschunke žada paskubinti ginklų ir amunicijos tiekimą. Laukiame, bet veltui. Iš Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Ukmergės, Alytaus apskričių gaunamos neramios žinios, kad vokiečių kareiviai plėšikauja, o bolševikai puldinėja. Ministerių kabinetas posėdžiauja. Dažnai į posėdžius šaukiami Zimmerle ir vokiečių korpo vadas mjr. Schuermannas, kuris skundžiasi, kad jam veikti daug kliudo revoliucinis Soldatenratas Kaune.
Vieną neramią naktį, ministerių kabinetui posėdžiaujant bendrųjų rūmų slaptame kambaryje, staiga, apie 12 val. į duris beldžiasi Zimmerle ir įleistas, išsigandęs — uždusęs sako: “Ką tik į Kauną prie tilto atvyko iš Hamburgo traukinys su 300 ginkluotų spartakistų—jūrininkų. Jie nori užvaldyti korpą. Gali jus nakčia užpulti, apiplėšti, išžudyti, todėl saugokitės ir slėpkite visa, ką turite. Iš savo pusės aš su korpu darysime pastangų juos apsupti ir izoliuoti. Rytoj pamatysime, ką toliau daryti. Atsiprašau, sudiev!”
Ką mums daryti? Tuojaus gelbėti turimą iždą, išgabenant jį iš rūmų, kurie gali būti apiplėšiami ar net gaisro sunaikinti. Perspėti Lietuvos Tarybą ir valdininkus, kad visi budėtų. Iždą gelbėti pavedė finansų ministeriui Černeckiui ir susisiekimo ministeriui Šimoliūnui. Posėdis pasibaigė, visi išbėgiojo. Palikome su Černeckiu. Aš jam sakau: “Brolau, dabar ne kalbėti, bet veikti! Krauk iždą ir visus svarbesnius finansinius dokumentus į čemodaną, o aš bėgu vežiko, ir galvosiu, kaip geriau pasiekti tamsų senamiestį.”
Vežiką greitai suradau, greitai grįžau į rūmus. Užbaigėme krauti čemodaną, užrakinę ir stipriai virve perrišę, traukėme laukan. Mano kolega buvo susijaudinęs, drebėjo, nes mieste apie stotį šaudėsi. Tariau jam:
— Nebijok, Dievas padės, bus gerai! Važiuodami nekalbėsime. Važiuosime, kur šviesa: tiesiog pro žandarmeriją ir Soldatenratą iki Perchovskio ir dešinėn, iki Vilniaus gatvės, ir jąja toliau.
Sėsdamas vežiką perspėjau, jei kas stabdytų, kad nestotų, kad šmaukšteltų botagu ir dumtų.
Laisvės alėjoje už Perchovskio kažkas šaukė “halt” ir, pravažiavus, iš užpakalio šovė, bet mūsų nekliudė. Galop, atsidūrėme prie Rotušės, šv. Kazimiero namuose, pas buvusį “Rygos Garso” redaktorių kun. Bikiną, kuris labai nenoromis čemodaną priėmė tik vienos nakties apsaugai. Vienok atsiėmėme tik po trijų dienų, kai viskas apsiramino, nes spartakistai buvo izoliuoti Šančiuose ir išgabenti atgal į Vokietiją. Vokiečiai tapo sukalbamesni, nes jie silpnėjo, o mes stiprėjome.
Tuo metu, Latvijoje, Ulmanio vyriausybė buvo žymiai blogesnėje būklėje. Latviai kariavo su rusais bolševikais ir bermontininkais. Iždas buvo tuščias. Kelis mėnesius nebuvo mokamos algos, nei valdininkams, nei kareiviams. 1919 m. pradžioje susidarė visai kritiška padėtis, nes Liepojoje atsirado kita, Niedros, vyriausybė.
Ulmanis, sužinojęs apie mūsų iždą, staiga su savo sekretorium atsirado Kaune ir prašė padėti pinigais, nes kitaip latviai žūsią. Kauno vyriausybė nutarė gelbėti, iždą padalinant broliškai pusiau. Per tris dienas buvo sudaryta slapta sutartis. Latviams paskolinama 1 mil. 500 tūkstančių ostmarkių. Lietuva gauna teisę per Liepojos uostą įsivežti prekes savo kontrolėje, o paskola garantuojama Liepojos uosto muitais. Pasirašęs sutartį, Ulmanis laimingas, su pinigais, per Virbalį, grįžo namo ir parvykęs sutvarkė savo bėdas. Jo vyriausybė sustiprėjo.
Lietuvos vyriausybė tvarkėsi, plėsdama savo veiklą ir darydama pastangas susirišti su kitomis valstybėmis, kurios buvo už Vokietijos orbitos. Vokiečiai darė viską, kad tolimesni svečiai Lietuvos nelankytų ir kad užsienis nežinotų apie tikrąją būklę krašte.
Į Liepojos uostą buvo atvykęs anglų admirolo tipo kariškas laivas vienos dienos vizitui, kuris buvo nukreiptas prieš Niedros vyriausybę.
Tuo tarpu pasklido gandai, kad, apie kovo mėn. 15-18 dieną, atvažiuos amerikonų kariška maitinimo misija ir, maždaug, tuo pat metu atvyks ir prancūzų kariška misija su plk. Reboule, karininku Padowanie, kuris kalbąs lietuviškai ir dar dviem kariškiais.
Vokiečiams darėsi nejauku. Jie pradėjo ruoštis evakuoti siaurųjų ir plačiųjų geležinkelių sandėlius ir dirbtuves. Per lietuvius darbininkus slaptai žinojau, kas dedasi dirbtuvėse ir sandėliuose ir tyliai ruošiausi neišleisti nei mašinų nei būtinų darbams medžiagų. Kovo pradžioje, staiga, sužinojau, kad siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse Fredoje, palei Nemuną, vokiečių kareiviai išmontuoja mašinas. Ryt baigs ir poryt pakraus į jau stovintį dirbtuvių kieme traukinį ir išveš į Vokietiją. Dirbtuves saugo vokiečių kareiviai ir nieko pašalinio neįleidžia.
Pasirįžau pamatyti visa tai savo akimis. Prikalbėjau vieną vokiečių kapitoną (neva inžinierių) stoti į Susisiekimo ministeriją, nors ir laikinai, ypatingų reikalų inžinierium, su 500 ostm. mėnesnio atlyginimo. Kpt. Goebls sutiko darbą pradėti nuo rytdienos. Rytą išvažiavome, jis ir aš, jo karišku automobiliu. Pervažiavome medinį Aleksoto tiltą, kuris buvo kareivių saugomas kaip ir visi kiti tiltai ir pasukome pagal Nemuną ir visai netikėtai praslinkome pro siaurųjų gelež. kiemo plačius atdarus vartus. Pro juos pamačiau suminėtą traukinį ir kraunančius darbininkus, o prie vartų karišką sargybą.
Kraujas užvirė. Galvojau ką daryti, o tuo tarpu automobilis riedėjo Napoleono kalno ir Jėsios tilto link. Sugalvojau. Nuo Jėsios pasukome atgal ir privažiuojant prie dirbtuvių vartų, sakau kapitonui:
— Matyti Tamstų geležinkelio direkcija ruošiasi apleisti dirbtuves, kraustosi ir mums greit jau reikės jas perimti savo žinion ir jas leisti darban, tad stabtelėkime ir eiva pažiūrėti kaip jos atrodo.
Vartų sargyba su pagarba mus praleido. Dirbtuvėse pasitiko viršila ir aprodė patalpas bei išvežimui išmontuojamas mašinas. Pasilieka tik mašinų betoniniai pamatai.
Red.Čia nutrūksta Profesoriaus ranka rašyti atsiminimai. Kiek iš jo pasakojimų prisimenu tos geležinkelių dirbtuvės paliko, su visomis mašinomis, kur buvo, tik Lietuvos vyriausybė už jas vokiečių kariškiams neva apmokėjo nedidelę sumą ostmarkių.
Amerikos lietuviai sportininkai nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune, 1935 m., jų pagerbimo metu. Viduryje sėdi čikagietis Jonas Juška — sportininkų vadovas, toliau i dešinę — plk. Itn. Jonas Kazitėnas, Lietuvos šaulių S-gos mokymo dalies viršininkas, šimaitytė, žymi amerikiečių plaukikė, šaulys Rapolas Skipitis, Užsienio Lietuviams Remti dr-jos pirmininkas. Už jų stovi ats. Itn. Kazys Tumas, Kauno šaulių sporto klubo “Grandis” vadas.
