MOKSLININKAS, DAVĘS SOVIETŲ RUSIJAI HIDROGENINĘ BOMBĄ
1925 m. iš Sovietų Rusijos į Angliją atvyko fizikos studijų tęsti 31 metų amžiaus, vidutinio ūgio vyras, Petras Kapica. Gudrių akių, lakaus proto, visuose pasikalbėjimuose pasireiškiąs kaip antikomunistas. Jo tėvas buvęs caristinės Rusijos aristokratas. Jis greit susirado draugų, iš kurių pažymėtinas lordas Rutherford, anglų vadinamasis atominės enegijos tėvas.
Rutherfordas parūpino Kapicai Cambridge universitete darbą prie Nielso Bohro, kuris drauge su Rutherfordu dirbo prie atominės energijos tobulinimų. Kapica gavo 2500 svarų metams, o jo antroji žmona, būdama asistentė, gavo 1000 svarų metams. Jie kiekvienais metais važiuodavo atostogų į Rusiją ir grįždavo atgal saugūs ir be įtarimų. Kapica pasižymėjo moksliniais darbais kolegų tarpe. 1930 m. jis pasiekė absoliutaus nulio temperatūrą — 460° F. Jis pagamino mažą turbiną (9 uncijų svorio), kuri suskystino svarą oro per minutę. Jis ištyrė galimybes suskystinti helijų, nustatė atomų judesius, iškurių susidaro standžios medžiagos; apibrėžė galimybes sustabdyti atomo dalelių judesį tam tikroje šalčio temperatūroje. Jis nustatė prie kokios turimos temperatūros galima suskystinti vandenilį, helijų, azotą. Pučiant stiprią oro srovę per sušaldytą oro sluogsnį, išgavo mažo žemės drebėjimo jėgą. Pagaliau, jam buvo duota 2,5 milijono svarų naujai aparatūrai įsigyti ir leista laisvai daryti bet kuriuos bandymus.
Jis pastatė naują ciklotroną atomų bombardavimui. Kapica greit suėjo į sąlytį ir susirašinėjo moksliniais klausimais su Bethe (davė pagrindus amerikiečiams pagaminti H-bombą), su Fermi — Italijoj, su Maintneriu ir Fritsche Vokietijoje, Einšteinu, Milikanu, Bohru ir kitais. Kapicai dažnai buvo siūlyta britų pilietybė, bet jis rasdavo priežasčių vis atidėti. Kai, pagaliau, 1934 m. Kapica su žmona išvažiavo į Sovietų Rusiją įprastų atostogų, jis daugiau į Angliją negrįžo. Kuriam metui iš buvusio pasaulio jis dingo be tolesnių pėdsakų. Amerikos, Prancūzijos ir kitų kraštų mokslininkai, vardan mokslo pažangumo, protestavo Sovietų atstovybėse, kad sovietai paglemžę bendradarbį. Pagaliau sovietų atstovybė Londone paskelbė, kad sovietams, lygiai kaip ir kitiems, priklauso moksliniai išradimai ir tobulinimų teisė ir, kad sovietų pilietis gali dirbti ir namie, ne vien užsieniuose. Kapica paskiriamas mokslo akademijos direktorium, tikslu plėtoti atominės energijos panaudojimą Sovietų Rusijoje. Kapicos du vaikai ir anglų pinigais pastatytos laboratorijos buvo pasilikę Cambridge. Kapica graudžiais laiškais sujaudino Rutherfordą, kuris išrūpino iš britų valdžios, kad viskas būtų persiųsta į Rusiją. Specialiu lėktuvu buvo pasiųsti vaikai ir vėliau valstybės tyrimų ir industrijos departamentas, rūpestingai, be įtarimo, supakavo mašinas, įrengimus, braižinius ir bylas su skaičiavimais, bendra svorio virš 5,000 tonų ir už 50,000 svarų persiuntė Kapicai, tiesiog į Fizikos tyrimų institutą Maskvoje. Netrukus po to, 1937 m. mirė lordas Rutherfordas, negavęs net padėkos laiško už pasitarnavimą, tik Kapicos kabinete, Maskvoje, buvo pakabintas jo portretas.
1944 m. Kapica buvo vėl prisimintas senųjų draugų — amerikiečiai apdovanojo jį Franklino medaliu ir davė garbės nario vardą Franklino institute — didžiausią amerikiečių mokslininkų garbės laipsnį. Po dviejų metų jis gavo iš Britų elektros instituto Faradėjaus medalį už darbus žemoje temperatūroje. Tais pačiais metais jis buvo apdovanotas Lenino ordenu, ir Maskvos gynybos medaliu. 1945 m. jis gavo 200,000 rublių Stalino premiją už atominius tyrinėjimus. 1952 m., 20 mylių atstu nuo hidrogeninės bombos sprogdinimo vietos, prie Baikalo ežero, Kapica stebėjo savo darbo vaisius, tik vienais metais vėliau už amerikiečių hidrogeninės bombos išsprogdinimą.
