APUOLĖS UŽPUOLIMAS

Z. RAULINAITIS

(Pradžia KARIO Nr. 2)

II

Susidaręs istorinį ir archeologinį Apuolės užpuolimo ir Kuršo šiokį tokį politinį vaizdą, karinės istorijos tyrinėtojas gali mėginti jieškoti atsakymo į kai kuriuos jam rūpimus specifinius klausimus. Vienas iš jų būtų: kodėl kuršiai neatmušė švedų 854 m. puolimą, tokiu pačiu būdu ir tomis pat pasekmėmis, kaip kad jie padarė 853 m. supildami danus?

Nei Rimberto kronika, nei kiti koki šaltiniai neduoda mums atsakymo. Turėdami, tačiau, bendrą įvykių vaizdą prieš akis, galime spėti, kad:

1)    švedų kariuomenės būta žymiai didesnės, negu 853 m. karo danų jėgų. Rimbertas juk rašė. kad švedai “sutraukė didžiulę kariuomenę”;

2)    netikėtai užklupę ir staiga paėmę Jūrpilį, švedai taip išgąsdino Kuršo gyventojus, kad jie, vieton sutelkus kariuomenę iš įvairių krašto sričių, ir puolus įsiveržėlius (kaip jie padarė 853 m. prieš danus), užsidarė savo pilyse pasiryžę gintis. Kad švedų puolimo būta netikėto, kronika pabrėžia: “Ir pirmiausia netikėtai atvykę užpuolė vieną jų valstybės pilį, vadinamą Seeburg . .

3)    pagaliau, tuo metu, Kurše galėjo nebūti stiprios centrinės valdžios, kuri būtų pajėgusi priversti atskiras sritis ir pilis skubiai telkti jėgas ir joms vadovauti.

Be šių trijų priežasčių peršasi dar viena. Danai 853 m. vistik buvo išsikėlę Kurše ir jau spėję prisiplėšti, nes kuršiai, juos sumušę “pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto”. Tačiau, laiduoti sau laisvą išsikėlimą į krantą, danai prieš tai turėjo likviduoti kuršių pagrindinį ginklą — jų karo laivyną. Kad kuršių nuo seno būta stiprių ir galingų jūroje, rodo kad ir jų dalyvavimas Bravalos mūšyje 750 m., o Sigurdo Hringo senatvės laikais, t. y. apie 800 metus, kuršių laivynas plėšė Švedus, apie ką minima Nornagest sagoje. Todėl, galime spėti, kad prieš išsikeldami į krantą, danai spėjo sunaikinti, greičiausia, Liepojos ežere stovėjusį kuršių laivyną. Tačiau, išsikėlę į krantą, nebepajėgė atsilaikyti prieš kuršių sausumos kariuomenę.

Šis pastarasis faktas, gal daugiau kaip kas kita, galėjo paakinti švedų Olefą, nedelsiant ir staiga, pulti Kuršą, su gera viltimi pasiimti jį savo valdžion.

Sekantis, beveik savaime kylantis klausimas, tai: kodėl švedai nepajėgė paimti Apuolę, kai jiems taip nesunkiai pasisekė paimti Jūrpilį?

Į šį klausimą būtų keletas atsakymų:

1)    Apuolės pilies būta vienos iš stipriausių Kurše. Kronikininkas mini joje net 15,000 karių buvus, kai Jūrpiliui jis teskiria tik 7,000. Reiškia, Apuolės būta bent du kartu didesnės ir stipresnės pilies. Tą faktą patvirtina ir archeologija. Apuolės piliakalnis ir šiandien tebėra vienas iš didžiųjų Pabaltijy;

2)    Švedams sudeginus Jūrpilį ir skubiai žygiuojant į Apuolę, kuršiai turėjo nemažiau kaip 5 dienas pasiruošti pilies apgulai: išsiųsti moteris, vaikus ir ligonis, arklius ir kitus naminius gyvulius į slėptuves miškų gilumose; pasirūpinti maisto ir vandens ištekliais ir ginklų atsargomis. Svarbiausia — sutelkti pakankamai jėgų pilį ginti, pasak kronikininko net 15,000 vyrų;

 

Apuolės piliakalnio kasinėjimai 1931 m. Virš.: pagrindinis pylimas pilies rytiniame pakraštyje yra sustiprintas ąžuoliniais ir pušiniais rąstais. Apač.: akmeninis grįstas kelias einantis pietiniu piliakalnio pakraščiu į vartus. (Nuotraukos iš dr. J. Puzino rinkinio)

 

3) kronikininkas rašo, kad švedai “skubėjo su didele narsa”. Jie norėjo užklupti Apuolę nepasiruošusią gintis. Švedai žygiavo pėsti iš pajūrio į Kuršo gilumą miškais, takais ar keliais, praeinamais tik pėsčiomis ar raitam. Nei vežimų, nei apgulos mašinų, kurių jie galėjo turėti atsivežę laivais ir gal kurių pagalba įsilaužė ir sugriovė Jūrpilį, šį kartą, į žygį jie pasiimti negalėjo. Tam tikslui galėjo trūkti ir arklių. Tačiau, greičiausia, dėl reikalo staiga ir netikėtai pasiekti Apuolę, jie turėjo visą sunkesnį bagažą ir apgulos mašinas palikti. Antraip žygis būtų buvęs per lėtas ir netikėtumas būtų iš anksto pasmerktas nepasisekimui.

Nežiūrint viso švedų skubėjimo, netikėtumas nepavyko. Apuolė spėjo pasiruošti gintis ir švedai atsidūrė prieš gausią pilies įgulą, apsirūpinusią maistu, šaudmenimis ir kitais ginklais.

4) Vienuolio Gvaldo XI a. poemoje, LXV posmas maždaug taip vaizduoja Apuolės apgulą:

“(Olefas) Grasina Apuolei, abiejų pusių 
ginklai krauju pasrūva mūšyje.

“Pirmojo pasisekimo (Jūrpilio paėmimo) padrąsinti vyrai, išsikėlė iš laivų. Palikę pakrantę ir uostą, jie žygiavo ištisas penkias dienas per kraštą, nukariauti norėdami penkiolikos tūkstančių ginamą miestą Apuolę (Appuliam.), galingą ginklais, turtingą ir grobio pilną, ją apgulos pylimu apkasa ir jos sienas siengrioviais daužo. Jas, tačiau, pilėnai, bokštų viršūnėse kovodami, atstato. Lyg kokia baisia kruša, svaidmenimis, liepsnojančiais nuodėguliais ir strypais jie priešą atmuša; skraido iš abiejų pusių svaidoma geležis, negailestingą pražūtį neatsargiems atnešdama, taip tęsėsi abipusė kova aštuonetą dienų . . .”

Nors Gvaldo poemoje yra minimi siengrioviai, t. y. apgulos mašinos, tačiau tai tik poeto sukurtas, greičiau, jo paties laikų — XI

a. mūšio vaizdas. Pilis iš tikrųjų buvo puolama pėsčiųjų, remiant lankininkams. Jokių apgulos mašinų švedai negalėjo turėti. Turėdami stiprią įgulą ir apsčiai šaudmenų, kuršiai galėjo sėkmingai gintis ir atmušti švedų bandymus užkopti augštas pilies sienas.

Kuršių vartoti šaudmenys buvo strėlės, svaidomosios jietys ir ypač akmenys. Svaidomi akmenys, atrodo, bus buvę pagrindinis pilėnų ginklas. Pilies sienų kasinėjimai parodė išilgai pilies perimetrą gausiai pridėliotų kumščio didumo akmenų. Pranas Žadeikis savo straipsnyje apie kasinėjimus Apuolėje (LKMA Suvažiavimo Darbai I, 1933) rašo: “ ... pastebėta svarbus reiškinys, būtent: pilies pakrančiais, aplink visą jos aslą eina supilta eilė, lyg koksai vainikas, kumščio didumo akmenų; akmenys beveik vienodo didumo, prie didžiojo pylimo jų yra gausiau, matyti, jie čia buvo labiau reikalingi; jie bent pora sprindžių jau susmegę į žemę. Iš pradžių manyta, kad tai yra grindinys, arba koks sustiprinimas, bet paskiau įsitikinta, kad tie akmenys buvę skiriami svaidymui į priešus... iš vidaus pusės pylimo apačioje aptikta sudegusi galinga medinė siena . . . Toje pačioje vietoje pastebėta daug nuo ugnies apdeginto molio ir krūvos kumščio didumo akmenų. Matomai, tie patys, kurie randasi pilies pakraščiais, tik jų čia daugiau”.

Kasinėjimai parodė ir gaisro žymes: švedai mėgino pilį padegti. Tačiau ypatinga pylimų ir sienų statyba — medis, plūktas molis ir akmenys (žiūr. augščiau) neleido gaisrui išsiplėsti ir taip ugnis neatvėrė švedams kelio į pilį.

Atrodo, kad švedų puolimas ėjo iš rytų krypties į pylimą, upelio nedengiamą ir koncentravosi prie vartų pietinėje pilies sienoje. Prieiga į vartus buvo palikta tokia, kad puoliko dešinysis šonas ir petys, skydo nedengiamas, būtų atsuktas į pilies gynėjus, tuo būtų lengviau pažeidžiamas jų svaidmenų.

5) Augščiau minimi faktai ir švedų baiminimasis dėl jų paliktų laivų Liepojos ežero pakrantėje, vertė juos priimti kuršių pasiūlymą ir pasitraukti nepaėmus ir nesunaikinus Apuolės.

Archeologiniai duomenys apie Apuolės pilies aikštės dydį įvairuoja. Vienur kalbama apie 1 ha aikštę, kitur apie pusę ha. Iš paskelbto planelio atrodo, jog ji nebuvo daug didesnė kaip pusė ha. Kiek gi karių gynėjų galėjo tilpti tokioje pilyje? Šaltiniai kalba apie labai gausią įgulą — 15,000 vyrų. Galime tik sutikti, jog pilis buvo pilnai aprūpinta gausia įgula. Tačiau, minimas skaičius gynėjų jokiu būdu netilptų tokio didumo pilies aikštėje.

Archeologai rado, jog be sienų ir pylimų pilyje būta ir pastatų — trobesių, šulinio, ar vandens baseino. Reikia manyti joje būta ir sanitarinių įrengimų, sandėlių maistui, ginklams, arklidės ir kt.

Daleisime, kad pusė pilies aikštės, ar kiemo buvo užimta trobesių ir įrengimų, tada liks tik 1/4 hektaro, arba 2,500 kv. m ploto sutelktai įgulai. Jei sustatytume visus karius po vieną į kv. m, tai rastume, kad pilis būtų sausakimšai prikimšta 2,500 vyrų. Žinoma, praktiškai ir tiek ten negalėjo būti, nes taip susigrūdus negalima būtų nei kovoti, nei iš viso ten gyventi. Apuolės kiek pailga aikštė turi apie 300 m perimetrą. Tokio perimetro sienas gali ginti vienu metu, sustoję greta vienas kito, apie 200 vyrų, jei tarpus paliksime tarp jų po 1 m. Tiek būtų reikalinga vietos ginklų laisvam pavartojimui. Kiti 200 ar 250 vyrų stovėtų artimiausios paramos padėtyje ir gal dar tiek pat rezerve. Taigi Apuolėje galėjo tilpti nedaugiau kaip 700 -750 vyrų gynėjų. Greičiausiai, jų buvo dar mažiau. Įgulos dydį apibūdina ir įkaitų skaičius, kurių būta tik 30. Iš skaitlingos įgulos jų būtų atatinkamai daugiau. Tačiau, deja, neturime jokio kito žinomo istorinio fakto, leidžiančio palyginti įkaitų dydį su įgulos skaitlingumu.

Nustatę Apuolės įgulai 700 karių, galime dabar spėlioti ir apie Jūrpilio įgulos dydį. Kronikininkas skiria Jūrpiliui 7,000 karių, t. y. pusiau mažiau kaip Apuolei. Taigi, galime teigti, jog Jūrpilį, iš tikrųjų, gynė tik apie 300 karių.

Pulti Apuolę, ginamą 700 kuršių karių, švedai turėjo būti bent du kartu stipresni, t. y. nemažiau kaip 1500 vyrų stiprumo. Jei pridėsime paliktą švedų įgulą ir sargybas laivuose — apie 500 vyrų, tai galėsime Olefo kariuomenei iš viso skirti apie 2000 vyrų.

Tokio dydžio kariuomenės IX a. buvo laikomos didelės. Tokiai kariuomenei permesti per Baltiją iki pat Jūrpilio Olefas turėjo suorganizuoti bent 40 kovos laivų laivyną. To meto vikingų karo laivai talpino nuo 30 iki 50 karių su visa šarvuote ir atsargomis laive. Laivuose Olefas galėjo turėti ir nedidelį kiekį arklių, reikalingų vadams ir reikalingiausiam krūviui nešti, be to, smulkiems žvalgybos ir saugos daliniams išsiųsti žygio metu.

Prancūzų istorikas Ferdinant Lot savo veikale L’Art Militaire et Les Armées Au Moyen Age (1946) daro tokią išvadą apie vikingų jėgas puldinėjančias Vakarų Europą IX a. bėgyje: “Matome, kad dideli jų laivynai (93, 120 laivų) yra tik išimtys. Pakanka 60, 50 ir net 40 laivų, nešančių po 40 ar 50 karių, kad užkariautų ištisas provincijas, pakanka tik 7 ar net tik 3 laivų, kad apiplėštų kokį anglų uostą. Taigi, atrodo, jog galima patikėti teigimui, jog Knutas galėjo įvykdyti Anglijos užkariavimą, būdamas priekyje rinktinės kariuomenės (housecarls), teturinčios tik nuo 3 iki 6 tūkstančių vyrų”.

Nustatę Olefo kariuomenės pajėgumą, galime spėti, kad nepasisekęs danų 853 m. žygis buvo vykdomas žymiai mažesnėmis jėgomis, gal tik 15 - 20 karo laivų. Tokia neperdidelė, palyginti, 700 - 1000 vyrų danų kariuomenė buvo nesunkiai kuršių sudorota.

Lieka dar vienas įdomus klausimas panagrinėti, tai: kokiu keliu švedai žygiavo į Apuolę?

Perkastas pylimas parodė medinę konstrukciją.

Kadangi švedai siekė netikėtumo, norėdami užklupti pilį nepasirengusią, tai jie turėjo žygiuoti trumpiausiu keliu. Tais laikais, kelių, kokius mes suprantame, žinoma, Kurše nebuvo. Miškais apaugęs kraštas buvo išvagotas upių ir upelių, pelkių, ežerų ir ežerėlių tyvuliavo plačiai. Keliai, kuriems pradžią gal davė žvėrių praminti takai, vingiavo aplenkdami įvairias kliūtis, sekdami dažniausiai didesnio upelio vagą, kuri miškų tankmėse būdavo vienintelis aiškus orientyras.

Sudeginę Jūrpilį, švedai tuojau išžygiavo imti Apuolės. Kronika sako, žygis trukęs 5 dienas (atstumas nuo Jūrpilio iki Apuolės tiesia linija yra apie 40 km). Bielenšteinas, nagrinėjęs tą žygį, rašo taip: “Atstumas nuo to taško (Liepojos, netoli kurios Jūrpilis stovėjęs) iki Apuolės šių dienų, keliu yra apie 63 verstai. Turėdami dėmesyje, kad karaliaus Olafo laikais švedai ten, aišku, nerado jokio pravesto kelio,

Apuolės pilies medinis šulinio rentinys. Kasinėjimai vyko 1931 m. (Iš dr. J. Puzino rinkino)

IX amž. kuršių karys (Latvijos muzėjaus rekonstrukcija)

nei jokių tiltų, be to, kad jie, greičiausiai, žygiavo tolesniu keliu išilgai Liepojos ežerą ir pagal Bartuvą jos augštupio link, ir dar, kad jie neturėjo daug arklių, kurių laivais negalėjo atsigabenti, o patys būdami mažiau ar daugiau, apsikrovę maisto atsargom, tegalėjo atlikti tik mažus dienos žygius. Galimas dalykas, jie turėjo dieną kitą ir ilsėtis pastovyje. Taigi, jei skaitysime, kad per dieną jie daugiausia galėjo padaryti 2-3 mylias, arba 15-20 verstų, tada matysime, kad Apuolė prie Šarkių nėra per arti Seeburgo ir atitinka Rimberto žiniai apie 5 dienų žygį. Į svarstyklių lėkštelę reikėtų dar įmesti ir tai, kad senovės laikais, susisiekimo keliai eidavę pagal upių tėkmės, taigi ir Apulia a priori turėjo būti jieškoma Bartuvos srityje, bet ne Ventos” . . .5

Kaip matome, Bielenšteinas atmeta šių dienų trumpiausią kelią į Apuolę, kuris yra 63 varstų, arba 66.8 km ilgumo. Anais laikais to kelio ar kelių, matyti, iš viso, nėra buvę. Čia su juo galime sutikti. Atrodo, jog galima būtų sutikti ir su jo nurodytu tolimesniu keliu, pagal

Liepojos ežerą ir pagal Bartuvos — Bartos upę„ pro Skuodą.

Tačiau žiūrint į žemėlapį, piršte peršasi mintis, kad iš sudeginto Jūrpilio švedai ne iš karto pėsti patraukė Apuolės link, bet perplaukė išilgai Liepojos ežerą savo laivais, taip sutaupydami gerą kelio galą. Liepojos ežeras dabar yra apie 16 km ilgio, o prieš 12 šimtmečių jo būta ilgesnio ir jo šiaurinis galas, galimas dalykas, siekė pačią Jūrpilio pilį, pietinis gi, siekė gal keletą kilometrų toliau į pietus, apimdamas dabartinės Bartos žiotis ir dar toliau. Taigi, plaukdami išilgai ežero, švedai galėjo sutaupyti apie ketvirtadalį kelio, kurį reikėtų atlikti pėsčiomis, o tą kelio dalį laivais galima atlikti daug greičiau kaip žygiuojant pėsčiomis. Matyti panašiai yra galvojęs ir Simanas Daukantas, kuris rašo, kad paėmę Zeeborg pilį “žu-vėdai” nuirklavę į kitos upės įtaką . . .”

Greičiausiai jie taip ir padarė, ir žygiuoti pradėjo, išsikėlę pietiniame ežero gale, arba dar net pasiirklavę kiek Bartos plačiu žemupiu — jos kairiajame krante, tuo sutaupydami sau persikėlimą per Bartą ties Skuodu, kur brasta, jei tokia ten buvo, galėjo būti kuršių ginama ir todėl nepereinama. Jų laivynas galėjo pasilikti saugus ežero pakrantėje, ar Bartos kairiajame krante, pridengtas jos plačios srovės nuo galimo pasikėsinimo iš Kuršo gilumos.

Nuo Liepojos ežero pietinio galo tiesia linija iki Skuodo yra 32 km ir nuo Skuodo iki Apuolės dar apie 10 km tiesiai. Barta, tačiau, yra vingiuota ir jei ten būta kokio praminto kelio, tai jis yra buvęs nedaug ką tiesesnis už upę. Todėl, norint apskaičiuoti švedų žygio kelio ilgį, reikėtų tuos 42 km tiesia linija padidinti bent trečdaliu, kad gavus apytikrį žygiavimo kelio ilgį, viso apie 56 km.

Kronikininkas sako, kad žygis užtruko 5 dienas. Betgi ištisai, be poilsio, vargu ar švedų kariuomenė galėjo tokį žygį atlikti. Reikėtų skirti bent du pusdienius, arba vieną ištisą dieną poilsiui. Reiškia, pats žygis galėjo trukti 4 dienas, darant po 14 km per dieną.

Palyginimui prisiminkime, kad moderniųjų laikų pėstininkas, vieškeliais, arba plentais daro 24 km per dieną. Tačiau švedams teko žygiuoti ne plentais ar vieškeliais. Nakties pastoviui reikėdavo įsirengti įtvirtintą stovyklą, reikėdavo išstatyti sargybas, pasigaminti valgį, pasipildyti maisto išteklius, susijieškoti kelio vadovus. Suprantant tas pirmykščias vietovės ir kelio sąlygas, žygio greitis 14 km per dieną, 1500 vyrų kariuomenei, tampa visiškai priimtinas — ne per lėtas.

Žiemgalių IX a. Mežotinės pilies rekonstrukcinis piešinys. Panašiai buvo statyti ir Apuolės pilies vartai: kelias vedė išilgai Brūkio upelio, vartai buvo tunelio pobūdžio, ginami bokšto. Puolėjo dešinysis šonas, skydo nedengiamas, buvo lengvai pažeidžiamas gynėjų svaidmenimis nuo pilies sienų (pagal A. Spekke).

Po švedų apgulos Apuolės vardas Viduramžių istoriniuose dokumentuose daugiau nebeužtinkamas. Kuršių karinė istorija, tačiau, su Apuolės apgulimu nepasibaigė. Reikia manyti, kad ta tvirta pilis ir toliau vaidino svarbų vaidmenį Kuršių kovose su priešais. Tačiau, tai jau kiti istorijos puslapiai.

Literatūra

1.    A. Spekke, History of Latvia, 1951.

2.    F. Balodis, Die Burgberge Lettlands (Studi Bal-tici VIII, 1941-1942).

3.    B. Nerman, Swedish Viking Colonies on the Baltic (Eurasia Septentrionalis Antiqua IX, 1943).

4.    C. Engel, Aus Ostpreussischer Vorzeit, 1935.

5.    Dr. A. Bielenstein, Antwort auf die Frage: wo lag Rimbert’s Apulia? (Rigasche Zeitung, 1886).

6.    P. Kulikauskas ir kt., Lietuvos Archeologijos Bruožai, 1961.

7.    H. Jankuhn, Haithabu ein Handelsplatz der Wikingerzeit, 1956.

8.    Lietuvos TSR Istorijos Šaltiniai, I tomas, 1955.

9.    Vita Anskarii Auct. Rimberto (SRG in usum scholarum), 1884.

10. C. H. Robinson, The Apostle of the North, 1921.

*

Tos pačios Mežotinės pilies vaizdas viduje, prie vartų. Pilies aikštelė yra dalinai užstatyta trobesiais. Sienos ginamos iš dengtos galerijos (pagal A. Spekke).