“ANSALDAS” SUKTUKE
ST. BAIPŠYS
Daug pasakų esama apie lėktuvą, vadinamą “Ansaldo” ir suktuką. Kiekvienas pasakorius kitaip pasakoja, kitaip dalykus nušviečia.
Ilgai tylėjau — užsispyrusiai, atseit, žemaitiškai. Bet gana! Paskutinis J. Ž. atsiliepimas — būk “Ansaldas” yra buvęs didelis griozdas, lyg karvė ant ledo — net suktuko nemėgęs, nei šiaip ko prašmatnesnio. Ir tik šešių cilinderių motorą teturėjęs. Taigi, pakartotinai spirtas, nutariau nebekentėti ir pasakyti kur tiesa, ir kur pasaka įmantri...
“Ansaldas”, lyg ta motina, dar Stašaičio (1933 m.) laikais, priglaudė mane po savo sparnais. Kad ir neilgai, bet didelę lakūniško stažo dalį atlikau su juo. Plačiai mojau sparnais “Ansaldo” virš Lietuvos laukų, miškų ... Ir ant Plinkšių ežero praleidau šaltą žiemos naktį, su palaužta važiuokle, dėka ltn. Skurausko, kuris kaip grandies vadas — žvalgas, vieton Platelių ežero, atvedė čia ir pavėjui tūpti nukomandavo.
Tai buvo pirmas ir paskutinis mano nesusipratimas su “Ansaldu”. Net ir pirmo rango sparnus gauti referatui temą pasirinkau — Bombardavimo Aviacija ir jos vaidmuo būsimuose karuose. Taigi, tikru bombardieriu buvau . . . nublokštu prie Šiaulių, į Zoknių aerodromą, netoli Šimšės žemės, kur jau tuo metu buvo įsikūręs bitnikų ordenas — ir barzdotas, ir apžėlęs, ir nešvarus, nemažiau kaip šiandien, kuris taip plačiai reklamuojamas Amerikoje, ne tik per spaudą, bet ir per televiziją.
Šimšės žemėje bitnikai nebuvo reklamuojami. Jie su tamsa išlįsdavo lyg iš po žemės. Jeigu iš viso galima pavadinti jų gyvenvietę žeme. Šimšė ne žemės plotas, bet teužaugančių balų paviršius, nusagstytas krūmokšliais ir samanų kupstais.
Šimšės bitnikai — naktiniai paukščiai. Tuo metu bitniko vardas dar nebuvo atrastas, dėl to, kas kaip norėjo, taip juos ir vadino. O jei ką jie ir padarydavo — kur kokį paukštį, ar paršiuką apylinkėje nudaigodavo, tuo nesigirdavo. Taipgi policijos brutalumo neminėdavo, kai papuldavo į jos nagus. Ir, žinoma, savomis kojomis vaikščiodavo ir dar taip “spritniai”, kad net patį “faraoną” pralenkdavo .
Sunku buvo susigyventi su mintimi, kad čia gali prisieiti didelę dalį gyvenimėlio prarasti ... Šimšės žemės kaimynystėje . .. Bet ką padarysi.. .
Nieko ir neprisiėjo daryti. Kiti padarė. “Politikai” sugalvojo vieną versti iš kėdės ir kitą pasodinti. Tai buvo kauniškių, taip vadinamų, “voldemarininkų” užmačios. Šie, nei nepašvilpę šiauliškiams, mėgino vieni sosto atsparą paspirti.
Taigi, tokio suirimo pasekmėje, atsiplėšiau nuo Šimšės žemės kaimynystės ir atsisveikinau su “Ansaldu”, lyg su antra savo motina, ir tik po visokių susikryžiavimų, naikintojas pasidariau. Tačiau, vis vien, atmintyje likę atsiminimai apie “Ansaldą”, dar iki šiol neatšalo.
Žemaitijoje savo ne vieną šiaudinį stogą nunešiau; ne vieną kūmutę iš daržų ropomis grįčion palydėjau . . .
Ir nebuvo galo toms jaunuoliškoms išdaigoms. Kur neskrendi, ten, o vis virš tėviškės, virš pusbrolių, dėdžių ir dėdienių kaimynysčių užsuki ratą. Ne tik vištos ir kiti paukščiai giliausiose palėpėse pasislėpdavo, raguočiai tvoras išlaužę, krūmuose sulįsdavo, arkliai pakelėse, vežimus išvertę, laukais išlakstydavo. .. Taip kaukdavo “Ansaldas” palei žemę besinešdamas, kad ir žmonės slapstydavosi. ..
Nežiūrint kokių “drakų” plačioje apylinkėje pridarydavau, vis vien, atostogų metu visi nukentėję mano tėviškėn suplaukdavo ir dėkodavo, kad jų nepamiršęs. Ką tai reiškia, jei šiaudinio stogo kampą lėktuvo vėjas nunešęs, ar galvijas galvą nusisukęs ... Negi, šiaudų neturėsią, stogui paremontuoti ir dargi naujo derliaus ilginiais užsidengsią ... Ne paskutinė karvė... šviežios mėsos buvę ... Į jos vietą kita — šėmargė auganti... Su pasitenkinimu kalbėdavo nukentėję ir didžiuodavosi prieš tuos, kurie neaplankyti liko.
Jonaitienė, ne tik stambi ūkininkė, bet ir iš pažiūros — kūniškai stamboka, dažnai, kai tik mane, dar paaugliu esantį, pasigaudavo, vis užkalbindavo. Ar tai ant šventoriaus, ar po pamaldų, bažnytkaimio vidury sutikusi, vis kviesdavo atsilankyti, su jos paaugliais padraugauti. Daug jau metų buvo praėję, bet kartą, lankydamas iš oro savo tėvus, prisiminiau anuos nenuilstamus kvietimus, dėl to kryptelėjau “Ansaldo” sparnus ir, štai, pora kilometrų praryta. ..
Jonaitienė su būriu darbininkų, keliais eidama, bulves kasa. Gera proga pasveikinti. Paspaudžiau lėktuvo nosį į bulviakasius ir gaza gerokai pridėjau, kad geriau išgirstų mane. Išgirdo visi. Kas žemėn kryžių išsitiesė, kas kitaip susivyniojo, tik Jonaitienė keliais gryčion šliaužė. O kai po metų mano tėviškėn atvyko, akis šluostydama tarė: — Staseli, labai išsigandau, ropomis vos beparėjau, širdis drebėjo, bet labai, labai dėkoju, kad bent kartą aplankei, manęs išklausei. . .
Tarp daugelio įdomių prisiminimų, surištų su “Ansaldo” vardu, ypač neužmirštami yra plk. dr. K. Domarko išsakymai jo pergyvenimų ant “Ansaldo” sparnų.
Plk. K. Domarkas, tuo metu buvo 8 p. pulko ir Zoknių aviacijos įgulos gydytojas. Dažnai su juo susitikdavau. Artimoje giminystėje buvome. Daugelį kartų buvo minėjęs, kad norėtų bent kartą pakilti į orą. Ir, štai, vieną dieną, kai rengiausi kilti, prie angaro pasirodė plk. Domarkas. Aš tuoj už parankės ir į lakūnų rūbinę — aprengti skridimui. Jis ne! Bet visi mano kolegos, aplink sustoję, gražiai kalbėti pradėjo... Daktaro atsparumas ištirpo. Nei nepajuto, kaip uniforma užvilkta, parašiutas uždėtas ir jau lėktuvo sėdynėn sodinamas. Visa eiga buvo labai sklandi iki to momento, kai vienas iš pagelbininkų daktarui Domarkui, jį pririšdamas, pasakė: —- kai iššoksi, tai nepamiršk patraukti “šitą”, atseit, parašiuto virvutę.
Nuo to momento besišypsąs daktaro veidas suakmenėjo.
Lėktuvas pilnu gazu motoro traukiamas, veržėsi per po ratais padėtas kalades, bet neįstengdamas kliūčių nugalėti, drebėjo visu kūnu. Atrodė, kaip tas žirgas žemę kanopomis bekasąs, lenktynėms besirengiąs.
Tai pirma skridimo stadija — motoro bandymas.
Rankos mostelėjimas ir kaladės iš po ratų šalin patrauktos.
Tik pakilęs, mečiau žvilgsnį į veidroduką. Pulkininkas rimtas, susimąstęs. Pasukau jo ūkio kryptimi. Viso tik 10 kilometrų. Pulkininkas — gamtos mėgėjas, dėl to jis dažnai ten užsukdavo. Jeigu, tik būdavo susitinkame, tai pirmas jo žodis būdavo: — gal pasukim? . . . Tada, opeliukan susėdę, būdavo ir leidžiamės Tilžės plentu ... Viskas čia jam buvo miela, prie širdies. Tai su obelaite, prieš kiek metų jo paties pasodinta, pakalbėdavo, tai kokiai karvutei per šonus paplodavo.
Padariau kelis posūkius apie jo taip mėgiamą vietovę. Ūkvedys žemę akėčiomis pureno, karvutės derlioje ganykloje sotų atolą žliobė. Bet pulkininko veidas nepasikeitė.
— Gal Guberniją parodyti, pulko štabą, ambulatoriją? — pagalvojau.
Išilgai Tilžės plentą lygūs laukai, todėl paleidau lėktuvą palei pat žemę. Telefono stulpai skriste skrido pro mus. Miestas artėjo, o bažnyčios baltas bokštas atrodė, lyg užsimoti mėgina “Ansaldo” sparnus nukirsti.
Peršokau miestą ir tą augštą, augštą ir baltą bažnyčios bokštą — lakūnų švyturį, daug kartų ne vieną iš jų ant tikro kelio pastačiusį.
Gubernija jau apačioje mūsų. Vienas po kito pikiravimas į pulko aikštę, kur kareivių kuopos rikiavosi — užsiėmimus darė; tai vėl į pulko štabą, ir kur nepapuolė, kad tik daugiau dūzgenimo, kad tik arčiau žemės prapjauti. ..
Daktaro veidas suakmenėjęs — nematyti entuziazmo. Spaudžiu į aerodromą. Pakely debesukai, o ant aerodromo jau tirštoki debesys, bet per skyles žemė matyti. Patraukiau lėktuvą aukštyn — į tuos juodus, lietumi pritvinusius debesis, ir, rodosi, nakties prieglobstyje atsidūrėme. Bet tik trumpam momentui, nes greit, kairiniu pervertimu, iškritome debesų apačion. Tūpiau. Pulkininkas nei kiek nepasikeitęs, nieko nekalbėdamas, nusirengė lakūnišką aprangą, susimąstęs, kreipėsi į mane:
— Viskas būtų gerai, bet aš turėjau vizitą pas ligonį, tai taip ir nebenuvykau laiku, — pasakęs ir vėl susimąstė.
— Kada turėjote būti pas tą ligonį? — paklausiau.
— O, jau senai po laiko, — tarė.
— Kelintą valandą? — toliau klausiu.
— Pusę dvyliktos .. .
— Negi per dvi valandas nepasieksi.. .
— Tai kiek laiko?
— Pusė dešimtos.
— Tai kaip čia yra, ir ūkyje buvome ir Gubernijoje, ir tiek skraidėme... tur būt tavo laikrodis mišparus rodo?
Pažiūrėk savo, pulkininke!
Pulkininkas dr. Domarkas, pažiūrėjęs savo laikrodin ir radęs, kad tikrai tiesą sakau, permetė visus ten buvusius akimis ir vėl susimąstė.
Po kelių dienų dr. Domarkas pasikvietė mane pietų. Čia buvo būrelis jo draugų. Pietums dar neįpusėjus, paaiškėjo šio subuvimo pobūdis. Dar stikliuko gero neišlenkus, atsivėrė daktaro širdis. Jo žodžiai plaukte plaukė iš pat gilumos — nuoširdumas, atvirumas su begaliniu pasitenkinimu liejosi iš visos širdies.
Dr. K. Domarkas buvo didelis kalbėtojas, ne tik su savo amžininkais, bet ir su jaunesniais. Dažnai uždedamas ranką ant mano peties, dėstė savo draugams, kas reiškia skristi, atsiplėšti nuo žemės . . . Nepakartoti man jo žodžių, ypač momentų, kai jo akys parausdavo ir ašara, laiks nuo laiko, veidu nusirisdavo.
Keliuose pobūviuose, man esant, jis vis kartojo savo išgyvenimus ant “Ansaldo” sparnų, nesigėdydamas nuriedančios ašaros, ašaros, kuri reiškė begalinį pasitenkinimą ir džiaugsmą, patirtį ore, erdvėje. Kiekvieną kartą, kai tik turėdavo progos, savo draugų tarpe mėgindavo pasisupti ant “Ansaldo” sparnų. Ir suposi, kaip retas lakūnas sugebėtų.
Kai pulkininkas, besisupdamas ant taip pamėgtų sparnų, įeidavo į azartą, slapta širdyje gailėdavausi per “švariai” pravedęs aną skridimą.
— Ir kodėl nepadariau bent kelių pervertimų, kodėl oro duobėmis nepavėžiau, kodėl suktuką užmiršau?
Taigi, suktuką, tokį, kaip su karalium, kad ir be karalystės, tik iš pavardės — Vincu Karalium, tada dar leitenantu, “karaliavusiu” žvalgo sėdynėje su žemėlapiais, foto aparatais ir kitais atributais, didinančiais žvalgo orumą.
Skridome tada augštokai, su foto uždaviniu — pirmyn ir atgal, kokį tai žemės plotą fotografavome. Žemėlapių papildymui.
Labai įgrįsdavo toks vienodumas, ypač, kad turėjau atydžiai sekti augštį ir nepakrypti nei ant vieno, nei ant kito sparno, negalėjau keisti nei par plauką krypties — visą laiką skristi tiesiai į horizonte pasirinktą tašką. Tik mintimis su pasigėrėjimu šokinėjau nuo vienos “Ansaldo” geros savybės prie kitos. Štai — “Ansaldas” ore, lyg tvirtovė, tupiant slysta puikiausiai, tupia dieviškai, bet kaip čia būtų su suktuku? — pamaniau.
Dėl suktuko žuvo kpt. Nastaras, o su juo kartu skridęs kpt. Garolis tik, tik iššoko ... — Pamėginsiu, ir visiems pasakoriams nosis nušluostysiu, — tariau pats sau ir, štai, suktukas.
Dėl tų girdėtų pasakų, trumpai pasisukęs, lėktuvą išlyginau ir patenkintas — pirmyn. Tik, štai, lazda sušvitravo ties mano veidu. Ogi, Vincas stačias, atsargine vairolazde ties pat mano galva siūbuoja ir šaukia: — Tu, tu! ...
“Išgąsčio” apimtas, vėl paleidau suktukan ir kol Vinculis visai nesusisuko savo kabinoje ant grindų, leidau lėktuvui pasisukti. Augščio buvo gana. Tegul “Ansaldas” daugelio dar ir dabar karve tebevadinamas, sau paišdykauja. Težino visi, kad tai ne tiesa.
Pradėjau lyginti, “Ansaldas” nepasiduoti — nei posūkio, nei gilumos vairai nejuda. O lėktuvas vos ne 90 laipsnių kampu stačiau žemyn šauna, gana smarkiai besisukdamas.
Šovė galvon dvi išeitys: šokti, arba, žemaitiškai tariant — paveizėti. Pasirinkau paveizėti, kaip žemaičiui pridera.
Abi kojas perkėliau ant posūkio vairo vieno galo, o abiem rankomis ir krūtine užguliau ant gilumos vairo. Išvysčiau pilną akciją. O reakcija buvo: pikiravimas stačiau žemyn. Po to, puikus išlyginimas ir Karaliaus lazda nebesu-švytravo ties mano galva, kol nusileidome aerodrome.
Virš trisdešimt metų prabėgo nuo to suktuko, o rodosi, kad, štai, tik ką po jo, nutūpęs per aerodromą ruliuoju. Toks tvirtas pagrindas po kojomis.
Ir Vinculio audringas reagavimas — vairolazde žaibavimas . . . taip gyvas atmintyje. Savoje padangėje rūstybė išlieta, savoje žemėje taika sulipdyta. ..
Šiandien — Vincas prie Vandenyno Didžiojo, amžinoje saulėje, aš, gi, netoli Čikagos, prie Mičigano prūdo . . .
Ar sueisime dar suktukan, Vincai? .. . kaip tada ...
