DAŠKEVIČIUS - LIETUVOS KAZOKAS
ALGIRDAS BUDRECKIS
Penkioliktojo amžiaus pabaigoje Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pietinės sritys dar buvo apytuščios, tarytum kokia dykra. Plačios stepės, krūmynai ir pelkės. Dar prieš Vytauto laikus totoriai tose stepėse ganė savo kirgizinius arkliukus. Vytautui užėmus sritį, totoriai buvo nustumti į Krymą. XV amžiaus eigoje Krymo totoriai atsikratė lietuvių valdžios ir glaudėsi daugiau prie otomanų turkų. Jie dažnai puldinėdavo DLK pietines sritis. Užtat dar Vytauto valdžios laikais atsirado kazokų, laisvųjų kariškių, kurie sergėjo kunigaikštijos pasienį nuo turkų, totorių ir net nuo maskolių. Pirmieji kazokai buvo totoriai, rusinai, ypač ukrainiečiai, o taip pat ir neramūs lietuviai kariai.
Turbūt žymiausias iš tų pirmutinių lietuvių kazokų buvo Daška-Daškevičius, kresnas, mažo ilgio vyras, aristokratiškai augštos kaktos, ilgos ir smailos nosies — kaip visų Daškų giminės bajorų. Jo akys buvo mažos, tviskėjo kaip žarijos. Bendra išvaizda buvo rūsti, kariška. Jo ilga barzda buvo rausvai geltona, tarsi, Perkūno dievaičio ainio. Jis buvo taiklus su kilpine ir su šaudykle. Puikiai valdė kardą ir raitas ir pėsčias būdamas. Gerai vartojo slavų tarmes ir net apvaldė totorių kalbą. Tokiais tai bruožais galima apibūdinti DLK Aleksandro ir Zigmanto II karvedį Eustachą Daškevičių.
Šis lietuvių kilmės kariškis gimė Ukrainoje, Ovruče. Iš tėvo pusės jis galėjo girtis giminyste su Katkevičiais. Jo svainiai buvo bajorai Nemiravičiai. Kadangi Daškevičius išpažino pravoslaviją, tai nevisuomet sutikdavo su Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių bei didikų politika. Jis kartais eidavo prieš DLK politiką.
Dar XV amžiaus pabaigoje Eustachas Daškevičius pasižymėjo, kaip gabus taktikas kovose prieš Krymo totorius. Tuo metu Krymo orda darydavo išpuolius prieš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pietines sodybas ir tvirtoves. Daškevičiaus lengvai ginkluoti raitininkai totoriams užstodavo kelią ar užklupdavo įsibrovėlius, begrįžtančius Kryman su grobiu.
Kilus karui su Maskva, 1501 m. Daškevičius vadovavo vienam raitelių būriui, kuris dalyvavo nelemtame kunigaikščio Mykolo Iziaslavskio žygyje. 1501 m. lapkričio 14 d. Iziaslavskis pralaimėjo kautynes ties Mstislavu. Daškevičius pateko į maskolių nelaisvę. Netrukus jis savo noru perėjo į Maskvos tarnybą, nes Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius III skelbėsi, jog kovojąs prieš Vilnių, kad išvaduotų pravoslavus nuo katalikų. Be to, Vosylius III gerai įvertino Daškevičiaus karinius gabumus. Daškevičius net sutelkė būrelį Lietuvos rusinų Maskvos pusėje. Šitoji žinia pasiekė DLK Aleksandrą, kuris apšaukė Daškevičių išdaviku ir pareikalavo, kad Maskva jį išduotų lietuviams. Maskoliai tai nepadarė, nes jis buvo jiems naudingas propagandai Lietuvos rusinų tarpe.
1508 m. Mykolas Glinskis, buvęs Lietuvos maršalas, ėmė kelti maištą prieš DLK Zigmantą. Jis patraukė savo pusėn rusinų kunigaikščius ir bajorus, dėdamasis rusiškojo pravoslaviškojo elemento Lietuvoje gynėju. Glinskis tikėjosi Lietuvos pravoslavus sukelti prieš lietuvius katalikus. Jisai paprašė Maskvos DK Vosyliaus III pagalbos. Vosylius jam pasiuntė į pagalbą Eustachą Daškevičių su 20,000 kariuomenės. Daškevičius ties Mozyrium susijungė su Glinskio jėgomis ir veikė bendrai su maištininkais.
Tačiau Daškevičiaus vadovaujamai rusų kariuomenei nesisekė. Daškevičius kartu su Glinskiu nepajėgė paimti apsuptosios Minsko pilies. Pagaliau, Lietuvos kariuomenė skaudžiai sumušė maskolius ir Glinskio šalininkus prie Oršos. Maskoliai buvo priversti trauktis atgal. Glinskis ir Daškevičius abudu grįžo į Maskvą. Kadangi Vosylius nebuvo patenkintas Daškevičiaus žygio pravedimu, tai pastarasis, bijodamas Maskvos keršto, greitai pabėgo į Lietuvą.
Daškevičius sustojo Drucko pilyje pas hetmaną Konstantiną Ostrogiškį. Sakoma, jog Daškevičius Ostrogiškiui buvo padėjęs išsprukti iš Maskvos dar 1507 metais. Matyt, kad šis teigimas turi pagrindo, nes žymusis Lietuvos karvedys Ostrogiškis Daškevičiui išrūpino DLK Zigmanto dovanojimą. Daškevičius vėl buvo priimtas Lietuvos karinėn tarnybon.
1514 m., neseniai į Kijevo vaivadas pakeltas Nemiravičius (Daškevičiaus svainis), atidavė jam Čerkasų seniūniją, o vėliau dar ir Kaniovo seniūniją, Propoisko, bei čečersko nuomas. Daškevičiaus uždavinys buvo saugoti pietinį ruožą nuo
Zaporožės kazokų stovykla
totorių ir maskolių antpuolių. Čerkasuose būdamas Daškevičius pagarsėjo savo karo žygiais. Kada 1518 m. totoriai puolė Valuinę Daškevičius su Ostrogiškiu juos sumušė.
Jam kartais pavykdavo nukreipti totorius prieš Maskvą. Pavyzdžiui, 1514 ir 1515 metais, kartu su totoriais, Daškevičius puolė Maskvos valdas ir nuteriojo Sieversko žemę. Suprasdamas totorių mentalitetą seniūnas Daškevičius, gavęs Lietuvos valdovo sutikimą, susitarė su totorių chanu Machmetgirieju pulti pačią Maskvą. Jam pavyko įtikinti totorių vadą, jog lietuvių ir totorių bendras priešas esąs kylanti Maskvos valstybė. 1521 m., drauge su Machmetgirieju, Daškevičius suruošė ambicingą karo žygį prieš Maskvą. Daškevičiaus tikslas buvo nukreipti grobuoniškus totorius nuo Ukrainos prieš Lietuvos konkurentą rytuose. O iš savo pusės, Machmetgiriejus norėjo palenkti Maskvą savo valdžiai. Daškevičius nuvedė Machmetgirieju iki Okos, kur jiedu sumušė maskvėnus ir beveik priartėjo prie Kremliaus. Daškevičiaus ir Machmetgiriejaus jėgos nuteriojo rusų kraštą nuo Žemutinio Naugardo ir Voronežo ligi pačios Maskvos vartų. Tačiau Maskva turėjo ginklą prieš kurį ir Daškevičius nepajėgė atsispirti, būtent, auksą. Maskva didelėmis dovanomis ir kyšiais išsipirko nuo totorių antplūdžio. Jo sąjungai su totoriais iširus, Daškevičius grįžo Ukrainon su savo raiteliais. 1522 m. DLK Zigmantas jį vėl siuntė tartis su totoriais, bet iš derybų niekas neišėjo. Jau tais pačiais metais jam reikėjo stoti į kovą prieš totorius. Daškevičius buvo paimtas į nelaisvę.
Jam, gudriam kariui, pavyko po metų pabėgti ir kerštui sutelkti raitininkus. Greit po grįžimo į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją jis suruošė karo žygį, kurio metu sugriovė totorių tvirtovę Očakove ir nuteriojo Krymą. 1527 m. totorių įsiveržimo metu jis sėkmingai veikė su Ostrogiškiu ir pats vienas sumušė totorius ties Čerkasais ir Kaniovu. Po nesėkmingų derybų 1528 m. Daškevičius vėl nuteriojo totorių kraštą, įvarydamas jiems baimę. 1532 m. totorių chanas Seadet-Giriejus apgulė Daškevičių Čerkasuose, bet per dvi savaites nesugebėjo Daškevičiaus pilies įveikti ir turėjo pasitraukti. Dar prieš mirtį, Daškevičius drauge su totoriais 1534 ir 1535 metais puolė Sieversko žemę, kuri buvo Maskvos žinioje.
Kai kurie istorikai laiko Eustachą Daškevičių pirmuoju Zaporožės kazokų atamanu. Mat, 1533 m. jis dalyvavo Piotrkovo seime, kur pasiūlė gynybos projektą, būtent: rytų ir pietų pakraščiams apginti organizuoti nuolatinę 2000 kariuomenę Padniepryje ir sustiprinti Dniepro salas pilimis (ostrogais). Nors Piotrkovo seimas nepriėmė jo projekto, mintis nebuvo užmiršta ir žemutiniame Dniepre palaipsniui atsirado kazokų sodybos ir pilelės, kurios davė Zaporožės kazokams pradžią.
