APIE “ŽEMAIČIŲ RAUDONARMIEČIŲ PULKĄ”
Vilniškis “Tėvynės Balsas”, minėdamas rusiškojo “didžiojo spalio” (tarsi būtų dar koks ir mažasis spalis) sukaktį, savo praeitų metų 45-me numeryje įsidėjo, iš kažin kokių archyvų ištrauktą, nusitrynusią nuotrauką, po kuria padėjo keistą ir iššaukiantį paaiškinimą — “1918-1919 metais ir Lietuvos darbo žmonės kovojo dėl Tarybų valdžios. Daugelyje mūsų krašto vietų jie buvo tapę savo likimo šeimininkais. Nuotraukoje: darbo žmonių mitingas Šiauliuose. Tribūnoje kalba žemaičių raudonarmiečių pulko vadas, žinomas karvedys Feliksas Baltušis-Žemaitis.” čia čia reikėtų priminti gerbiamiems miglų pūtėjams iš Vilniaus, kad 1918, o dar labiau 1919 m., Lietuvos visi žmonės, ne vien tik darbo, bet ir “ne darbo” kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir kovojo prieš įvairius priešus, jų tarpe ir prieš tuos, kurie “daugelyje mūsų krašto vietų norėjo tapti šeimininkais”.
Atsimenu, buvau dar vaikelys, kai tėvas, vieną kartą žiemos metu, galėjo tai būti ir 1919 metais, grįžęs iš turgaus Šiauliuose, pasakojo, kad “ruskiai” suvarė turgaus aikštėje suvažiavusius ūkininkus į aikštės vidurį, o ten kokie tai agitatoriai, apsirengę rusiškomis uniformomis, drožė prakalbas, ragindami Lietuvos vyrus stoti į jų kariuomenę ir vaduoti kraštą nuo priešų. Galėjo tai būti ir tas pats “mitingas”, kaip nuotraukoje parodyta. Tolumoje matyti žmonių būrys, o prie “tribūnos” (tikriau, prie apverstos kažkokios dėžės) stovi rinktiniai agitatoriai, kurių vienas kalba iš tos būdos, o kitas netoli sėdi ant balto žirgo. Tai, matyt, ir bus tie norimi išgarbinti “žemaičių raudonarmiečių pulko” kariai su jų “karvedžiu” F. Baltušiu-Žemaičiu priešaky.
Kai 1940 metais bolševikai okupavo Lietuvą ir Lietuvos kariuomenės vadu paskyrė niekuomet negirdėtą -neregėtą “vadą” — brigados generolą Feliksą Baltušį-Žemaitį, visi labai stebėjosi, iš kurgi atsirado toks niekuomet Lietuvoje negirdėtas “karvedys”, su generolo titulu ir aiškiai lietuviška, netgi žemaitiška pavarde. Pasirodo, kad bolševikai turėjo jau iš senų laikų “užmarinavę” įvairiausių “vadų” ir “karvedžių”, ne tik lietuvių kilmės, bet taip pat ir kitų tautybių, ir tik laukė progos, kada tuos žmones galės pastatyti “išvaduotiems” kraštams “vadovauti”.
Dabar, pasižiūrėję į fotografiją ir pavartę istorijos lapus, randame, kad kalbamas “karvedys” Feliksas Baltušis-Žemaitis yra kilęs iš Telšių apskrities, taigi, tikrai žemaitis, užtat ir prie savo pavardės prisikergė šį savo gimtojo krašto pavadinimą. Kaip “Liet. Enciklopedijoje” rašoma, jis I Pasaulinio karo metu (tur būt, su tėvais) pateko Rusijon (tur būt, traukdamiesi nuo fronto, kaip ir daugelis kitų). Ten buvo mobilizuotas (ar pats įstojo) bolševikų kariuomenėn ir 1918-1919 m. su bolševikų kariuomene dalyvavo puolime prieš Lietuvą ir Šiauliuose bergždžiai mėgino suformuoti žemaičių bolševikų pulką. Vėliau (aišku, kada bolševikai buvo išvyti iš Lietuvos) jis dėstė Maskvos karo akademijoje kavalerijos istoriją ir taktiką. 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, liepos 12 d., brigados generolo laipsniu, jis buvo paskirtas vadinamu “Lietuvos liaudies kariuomenės vadu”, bet Vitkauską paskyrus teritorinio korpo vadu, jis tebuvo paskirtas korpo vado padėjėju. Paskiau buvo atšauktas į Maskvą.
O apie patį “žemaičių raudonarmiečių pulką” plk. ltn. K. Ališauskas “Liet. Enciklopedijos” paskutiniame tome (kuris ką tik dabar pasirodė), taip rašo: “1919 m. sausio mėn. Šiauliuose buvo mėginta įsteigti prokomunistinis žemaičių pulkas. Organizavo F. Baltušis-Žemaitis. 1918 metų pabaigoje Šiauliuose buvo silpna informacija apie organizuojamą Lietuvos kariuomenę. 1919 m. sausio pradžioje iš Rusijos į Šiaulius atvyko F. Baltušis-Žemaitis ir paskelbė steigiąs žemaičių pulką Lietuvai ginti, nutylėdamas prokomunistinius okupacinius tikslus. Pradžioje jam talkininkavo, be vietinių komunistų, keletas vokiečių kareivių komunistų (spartakininkų), kurių pagalba buvo labai reikšminga, nes teikė ginklus. Sausio 10 d. vokiečiams iš Šiaulių pasitraukus, 15 d. atvyko į Šiaulius rusų bolševikų raudonoji divizija. Rusų bolševikams atvykus į Šiaulius, stojančiųjų į pulką skaičius tuoj sumažėjo. Susitelkė apie 900 vyrų. Pulkas priklausė Internacionalinės divizijos vadui, kuris buvo
Šiauliuose. Vyrai buvo tuoj apginkluoti rusiškais ginklais, bet neaprengti (dėvėjo savus drabužius) ir pasiųsti į frontą prieš vokiečius Luokės - Telšių apylinkėn. Vasario 26 d. vokiečių majoro Schlentherio rinktinė puolė pulką. Ypatingai smarkios kautynės jvyko prie Luokės. Pulkas buvo priverstas bėgti. Vieni žuvo kautynėse, daugumas išbėgiojo į namus, likusieji (apie trečdalis) pro Šiaulius pasitraukė Joniškėlio link. Joniškėlyje susidūrė su lietuviais partizanais. Nusiminę, išalkę ir suvargę, mokytojos J. Bičkūnaitės ir kitų partizanų pakurstyti sukilo ir padėjo ginklus. Vieni stojo savanoriais į Joniškėlio partizanų batalioną, kiti — kurie nenorėjo, buvo paleisti į namus. Mėginimas sudaryti iš lietuvių komunistinį pulką nepavyko.”
Iš viršuj atpasakoto aprašymo aiškiai matyti, kokiu būdu “daugelyje mūsų krašto vietų darbo žmonės (aiškiau pasakius — bolševikai) buvo tapę mūsų likimo šeimininkais”.
A. Beržinis
