Vasario 16 Dienos Aktas ir kariai
“Ir Žodis tapo Kūnu ir gyveno mūsų tarpe.”
Daug kas pagarbiai maldoje taria ar gieda šią paslaptį. Kiek panašiai ir 1918. II. 16 baltame popieryje juodai rašytas ŽODIS - AKTAS buvo įgyvendintas ir tapo mūsų tautos realybė. Tas, bemaž stebuklas, įvyko dėka kovingos dvasios jaunųjų Lietuvos sūnų kraujo, kuriuo 1919 m. sausio - vasario mėn., tai yra lygiai po metų Aktą paskelbus, pradėjome raudonai šlakstyti baltą Lietuvos sniegą.
Gausiai laistėme savo tėvų žemelę iki 1923 m., ir tai sausio - vasario dienomis. Pradėję pačiame dar neokupuotos Lietuvos viduryje— Kaune (Eimutis), Kėdainiuose (Kiaunė, Lukšys) iki pat Dauguvos, ir nuo Radviliškio per Seinus, Varėną, Druskininkus, Suvalkus ir Gardiną iki pat mūsų pajūrių Klaipėdos.
Vasario 16 dienos Akte buvo padėta daug garbingų ir ne ištisai garbingų išlikusių parašų. Tačiau ant Akto nebuvo nei parašo, nei antspaudo svarbiausio tada vykdomąją galią turinčio veiks-
Nepriklausomybės kovose sužeisto ir Karo ligoninėje mirusio kario mirties liudijimas (originalas du kartu didesnis).
nio— nebuvo Lietuvos kario parašo. O, ne parašų tūkstančiais, ne žodžiais, ne raštais—memorialais ir memorandumais, ne šokiais bei dainomis ir kitokia kultūra karys stojo ginti ir apgynė Tėvų Žemę ir tautos teisę. Karys ryžosi užpuoliką atremti ginklu. Vargais, kančia, krauju; pasiaukojusių karių lavonais bei dvasios ir ginklų ugnimi įsibrovėliai buvo sustabdyti, nugalėti ir išvyti.
Tuo būdu, Vasario 16-tos dienos Aktas buvo antspauduotas karių raudonu krauju, sutvirtintas, ratifikuotas ir svarbiausia, įvykdytas. Taigi, anuo metu augščiausias lemiantis veiksnys buvo kariai.
Po sėkmingų mūšių ties Širvintomis ir Giedraičiais su, neva sukilusio, generolo Želigovskio (vykusiai praminto Žulikovskiu) lenkų kariuomenės klastingomis divizijomis, būtų buvęs atvaduotas ir Lietuvos valstybės lopšys ir branduolys — Vilniaus kraštas. Deja, mūsų veiksniai buvo paveikti įsikišusiųjų Vakarų Europos skaitlingų ir galingų veiksnių.
Taigi, jei ne lietuvių karių vyriška ir karžygiška dvasia bei jų ginklai, Vasario 16-tos dienos Aktas būtų likęs tik kilnus, svarus, skambus nutarimas, politinė žodinė deklaracija, kaip kad ir dabartinių mūsų skaitlingų veiksnių, kongresų, sąskrydžių, konferencijų, sambūrių nutarimai, skatinimai ir rezoliucijos.
Tokia buvo Lietuvoje ir Vakarų Europoje padėtis prieš 46-48 metus. Jau artėja metas mums patiems parašyti anų laikų istoriją. Šiuo metu padėtis žemės rutulyje yra smarkiai pakitėjusi mūsų nenaudai. Tačiau atėjus metui, rasime vėl būdų ir priemonių grąžinti Lietuvai laikinai prarastąją laisvę. Ugdykime kovos dvasią!
St. Dirmantas
