VEIKSNIAI IŠUGDŽIUSIEJI LIETUVOS KŪRĖJUS-SAVANORIUS
DR. V. GIDŽIŪNAS, O. F. M.
Šiandieną, kai po 48 metų žvelgiame į anuos Nepriklausomos Lietuvos ir savanoriškos kariuomenės kūrimosi laikus, mums jau sunkiai suprantamas ano meto jaunuolių idealizmas, kurio skatinami jie visko išsižadėjo, viską paliko, net savo pačių gyvybėmis rizikuodami. Gi, žinia, kad bandymai atkurti Nepriklausomą Lietuvą atrodė tokie netikri, tokie neaiškūs, o nežiūrint to, tiek daug parodyta ryžto ir tiek daug sudėta gyvybe alsuojančių aukų. Dabar jau iš istorinės perspektyvos žvelgiant į tą netolimą praeitį, mums patiems kyla klausimas: “Iš kur atsirado jaunime šis didvyriškas ryžtas, kas išugdė tą nuostabią savanorių dvasią, kad jie be rezervų aukojosi ant tėvynės meilės aukuro?” Tuos veiksnius, kurie išugdė Lietuvos kūrėjus—savanorius aš čia trumpai ir panagrinėsiu.
ISTORINĖ LIETUVOS KARIUOMENĖS PRIGIMTIS
Vienas iš veiksnių paskatinusių mūsų jaunuolius savanoriškai stoti į kovą už Lietuvos laisvę, mano manymu, glūdi pačioje lietuvių prigimtyje. Jei mes žvelgsime į senosios Lietuvos valstybės kariuomenės kilmę, tai tuoj pastebėsime, kad ji buvo savanoriška. Prieš vieningos Lietuvos valstybės sukūrimą, kai dar kūrėsi tik atskiros kunigaikštijos, tai pavojui ištikus, visi vyrai skubėjo į nurodytą vietą, ir kunigaikščio vadovaujami gynėsi nuo priešų, arba juos puolė. Mindaugui sukūrus vieningą valstybę, pakviesti į karą specialių kvieslių, ar piliakalnių laužų ugnies apie pavojų įspėti, jie savanoriškai rinkdavosi į pilis, jas gynė, arba stodavo į atvirą kovą. Taip buvo iki Vytauto laikų.
Šis savanoriškas pareigingumas ginti savo kraštą, tarsi įgimtas paliko lietuvių dvasioje iki mūsų dienų. Juk visi lietuvių sukilimai, pradedant Tado Kosciuškos sukilimu, baigiant legendarinėmis partizanų kovomis su bolševikais buvo spontaniški ir savanoriški. Šią lietuvių savanorišką auką tėvynei, net iki susideginimo, kaip atsitiko Pilėnuose, senose priešų kronikose užtikę, mūsų rašytojai romantikai labai iškėlė. Nenuostabu todėl, kad, kai tik laisvės vilčiai sužibus, Lietuvos vyriausybė pašaukė ginti tėvynės, jaunuoliai tuoj stojo savanoriais. Jie dainavo Maironio dainą: “Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai” ir prisiminė tos dainos posmą: “Po kaimus šauklys, jo putotas arklys, į kovą lietuvininkus šaukia”, ir nesuvaldoma jėga juos pastūmė į registracijos punktus.
VERGIJOS PRIESPAUDA IŠŠAUKĖ LAISVĖS TROŠKIMĄ
Kitas veiksnys, pažadinęs jaunuolius būti Nepriklausomos Lietuvos kūrėjais, buvo ilga ir skaudi 123 metų vergijos priespauda, iššaukusi stiprų laisvės troškimą. Po nelaimingų 1795 metų padalinimo lietuvių tauta, turėdama savito valstybinio gyvenimo atsiminimus, nenorėjo jų atsižadėti. Kančių ir svajonių mokykloje ji pradėjo naują gyvenimą, gausiai semdama sau jėgų iš praeities, tikėjimo ir tėvynės meilės šaltinių.
Priespauda, iš tikro, buvo skaudi. Rusijos carų rėžimas kaip replėmis suspaudė visą tautinį, kultūrinį ir religinį gyvenimą. Okupantai panaikino visas valstybines institucijas, uždarė lietuviškas mokyklas, panaikino universitetą, uždraudė spaudą, uždarė vienuolynus, suvaržė vyskupų ir kunigų veikimą, draudė jiems betarpiškai susisiekti su popiežium, uždarinėjo ir griovė bažnyčias, tūkstančius geriausių lietuvių ištrėmė į šaltąjį Sibirą, iš kur didesnė dalis, kaip ir dabar prie komunistų, niekuomet negrįžo. Okupantai visokiais būdais stengėsi lietuvius surusinti ir suprovoslavinti. Gi medžiaginiam išnaudojimui nebuvo ribų.
Aišku, kad lietuviai ne tik vergijos gėdos, bet dar daugiau žiaurios priespaudos negalėjo pakelti, dėl to, atvejų atvejais stengėsi nusikratyti vergijos jungo. Pirmasis dar 1794 m. bandė Lietuvą vaduoti Tadas Kosciuška. Vėliau, Napoleono žygio metu 1812 m. norėta išsivaduoti. Atvirais sukilimais lietuvių laisvės troškimas prasiveržė 1831 ir 1863 m. Deja, neremiant jų didžiosioms Europos valstybėms, jų pastangos buvo nesėkmingos, dėl to numalšinę sukilimus rusai dar žiauriau persekiojo savo aukas. Už tat, dar labiau reikia stebėtis savanorių drąsa, išeiti į kovą prieš tą patį kolosą, kuris Marxo idėjomis persiėmęs buvo dar žiauresnis. Iš tikro, kai savanoriai buvo šaukiami, pavojus tegresė tik iš Sovietų Rusijos. Tuo metu tautų apsisprendimo teise naudojantis Lietuvai prašvito laisvės viltis, bet ją užgniaužti vėl puolė tie patys rusai, dabar jau bolševikai. Savanoriai pirmoje eilėje ir turėjo nuo jų Lietuvą apginti. Vėliau jiems teko kovoti ir su visais kitais istorinės Lietuvos priešais — vokiečiais bermontininkais ir unijos vėl trokštančiais lenkais.
TAUTINIO SUSIPRATIMO GILUMAS
Toliau, turbūt vienas iš svarbiausiųjų veiksnių, išugdžiusių mūsų savanorius, buvo gilus tautinis susipratimas. Istorinėje, net Gedimino, Algirdo ir Vytauto laikų, Lietuvoje gilaus tautinio susipratimo, mūsų laikų prasme, nebuvo. Lietuvos valdovai savo kanceliarijoje vidaus reikalams vartojo rusų kalbą, vietoje tarptautinės anuomet lotynų kalbos. Pats Vytautas, kad įsitvirtintų rusų žemėse net du kartu 1398 m. ir 1401 m. Žemaičius ir Sūduvą buvo atidavęs vokiečių ordinui. Vėlesniais laikais Lietuvos didikai kovoja prieš Liublino unijos sudarymą (1569) ir Lietuvos kunigaikštijos žemių atplėšimą Lenkijos naudai, o patys veda lenkaites, kalba lenkiškai ir vis labiau tolsta nuo savo tautos. Tas pats vyksta ir Bažnyčios gyvenime. Didikai ir dvasiškiai kovoja, kad lenkai nepatektų į Lietuvos vyskupus, o leidžia bažnyčiose įsikerėti lenkų kalbai. Lietuvos pranciškonai XVI amž. pradžioje, didikų padedami, net jėga nori išmesti lenkus iš savo vienuolynų ir atsiskirti nuo lenkų provincijos, o patys kalba ir meldžiasi lenkiškai. Iš to, matome, kad ano meto tautinė samprata daugiau buvo administracinio negu etnografinio tautinio pobūdžio.
Tautinis susipratimas mūsų laikų dvasioje pradeda reikštis tik XVI amž. gale ir tai daugiausia bažnytinėje literatūroje. Tiek protestantų pastoriai, tiek katalikų kunigai ruošia ir leidžia lietuvių kalbos skaitymo vadovėlius, gramatikas ir žodynus; rašo ir verčia giesmes, pamokslus, katekizmus ir šv. Raštą. Nuostabu, kad dažnai grynai religinių knygų prakalbose užtinkame patriotinius jausmus keliančius žodžius. Antai, kan. Mikalojus Daukša 1599 m. savo Postilės įžangoje, papeikęs lietuviškai pamiršusius ir lenkiškai kalbančius lietuvius, šitaip prabyla: “Ne žemės gausumu, ne drabužių įvairumu, ne krašto turtingumu, ne miestų ir pilių tvirtumu laikosi tautos, bet labiau užlaikymu ir vartojimu savo kalbos, kuri didina ir išlaiko visuomenėj santarmę ir brolišką meilę.” Dabar mes žinome, kaip šventi yra šie žodžiai, kai dėl svetimos kalbos vartojimo, lenkų ir rusų sąskaiton, esame praradę didesnę pusę etnografinės savo krašto teritorijos.
Per visą XVII ir XVIII amž. lietuvišką literatūrą puoselėjo beveik vieni dvasininkai. Tuo galime įsitikinti perskaičius Vaclovo Biržiškos parašytas ano meto rašytojų biografijas nesenai išleistame “Aleksandryne”. Antai Žemaičių vyskupas Jonas Lopačinskis (1762-78) antroje XVIII amž. pusėje savo pranešime popiežiui apie vyskupijos stovį rašo, jog jo širdis labai nuliūdusi dėl to, kad didelė dalis bajorų retai būna bažnyčioje, kai žemaitiškai (in lingua vernacula samo-gitica) aiškinamas katekizmas ir sakomi lietuviški pamokslai.
Nuo XIX amž. pradžios prasideda kultūrinis lietuviškas sąjūdis. Jis buvo dar tik bendro pobūdžio. Jame dalyvavo ir mokslininkai, ir sulenkėjusieji, ir mokslus einąs patriotiškai nusiteikęs jaunimas. Kilo susidomėjimas Lietuvos praeitimi, lietuvių kalba, atsirado noras kurti lietuviškai ir rinkti tautosaką. Mūsų reikalui daugiau reikšmės turi lietuviškai patriotiškai rašiusieji: Dionyzas Poška, parašęs “Žemaičių ir Lietuvos mužiką”; Silvestras Valiūnas, sukūręs patriotinę “Birutės dainą”, kurioje jis jau žadina susižavėjimą Lietuvos praeitimi. Jis viename posme sako: “Laiminga buvo žemė mūsų, kolei buvom ponais ir gudų ir prūsų.” Ambrozijus Pabrėža tyrinėja ir aprašo Lietuvos augmeniją ir žemaičių papročius. Simas Stanevičius parašo “Žemaičių šlovę”, joje jis tvirtina, “Kad Lietuvos senos giminės pražuvime sveikos liko.” Simanas Daukantas iš meilės savo kraštui parašė net kelis istorinius veikalus. Tiesa, jis juose romantiškai, neobjektyviai, žavėjosi praeitimi, bet tas jo žavesys skaitytojų širdyse žadino tėvynės meilę.
Po 1863 m. sukilimo buvo uždrausta ir lietuviška spauda. Tas turėjo sužlugdyti nedrąsiai gimstančią literatūrą ir iš viso lietuvišką kultūrą, bet taip neįvyko. Apvaizda mums davė vyskupą Valančių, kuris suorganizavo knygų rašymą Lietuvoje ir jų spausdinimą Prūsuose. Jis taip pat suorganizavo knygnešių tinklą, kurie taip pat buvo lietuviškos kultūros gynėjai — savanoriai. Knygnešių pasiaukojimas, drąsa ir apsukrumas žavėjo lietuvių jaunimą. Tai buvo ryškūs pavyzdžiai, kaip reikia aukotis už tėvynę.
Pats Valančius su savo bendradarbiais pagamino labai daug religinių, didaktinių ir beletristikos raštų. Parapinių mokyklų dėka jis pramokė lietuvius skaityti ir rašyti. Uždarius lietuviškas mokyklas, jo patarimu vaikus pradėjo mokyti daraktoriai ir motinos prie ratelių. Tokiu būdu jis paruošė “Aušrai”, “Apžvalgai”, “Varpui”, “Tėvynės Sargui” ir kitiems laikraščiams skaitytojus. Jis mokė kaip ginti nuo rusų lietuviškas bažnyčias. Jo pamokymu vadovaudamiesi žemaičiai taip savanoriškai gynė Tytuvėnų, Kęstaičių ir Kražių bažnyčias. Jis turėjo įtakos ir mūsų savanoriams.
Po 1863 m. sukilimo, panaikinus baudžiavą, ir valstiečių vaikai galėjo siekti mokslo. Gi mūsų ūkininkaičiai buvo gryni lietuviai, dėl to, pasiekę mokslo, jie ėmė sielotis lietuviškais reikalais. Tada jau šviesesnieji jų pastebėjo, kad Lietuvai pražūtį ruošia tiek rusų vergija, tiek augštojo luomo ir miestiečių sulenkėjimas. Jie ir stojo į kovą prieš abu priešu. Jie ėmė budinti lietuvių sąmonę Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo linkme, be lenkų unijos. Ši kova buvo vedama “Aušros”, “Apžvalgos”, “Varpo”, “Tėvynės Sargo” ir kitų to laiko laikraščių. Operacija buvo skaudi, nes Lietuva neteko beveik viso augštojo luomo ir daugelio sulenkėjusių lietuvių, unijos su lenkais favoritų, bet patriotai lietuviai savo linijos nekeitė.
Kai išmušė patogi Lietuvos Nepriklausomybei atstatyti valanda, jos vyriausybė turėjo remtis tik grynai lietuviškai nusiteikusia negausia inteligentija ir sveiku ūkininkaičių savanorių pasiaukojimu, ir ji nebuvo apvilta. Ano meto jaunuoliai, supažindinti su didinga Lietuvos praeitimi, ryžosi eiti senųjų didvyrių keliu. Jie buvo sąmoningi Lietuvos kūrėjai. Jie pakėlė visus trūkumus, šaltį ir alkį. Jie išgyveno laimėjimų džiaugsmą ir pralaimėjimų tragizmą, kai jiems nebuvo lemta apginti Lietuvos sostinę Vilnių. Dar daugiau jų širdys pasruvo krauju tuomet, kai ir vėl tie patys bolševikai sutrypė tai ką jie savo krauju buvo apgynę.
* * *
Aš žinau, kad kariai niekuomet nenusimena, nes jų dvasią palaiko tie patys veiksniai, kurie juos anuomet pašaukė kurti Nepriklausomą Lietuvą. Jų įgimtas pareigingumas savanoriškai, visais galimais būdais, ginti tėvynę, gili ir sąmoninga tėvynės meilė, skatina sutraukyti ir dabartinius, dar skaudesnius, vergijos pančius, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma. Lietuvos kariai ir dabar su mūsų dvasinio atgimimo dainium energingai savo dvasios gilybėje šaukia:
“Šalin nusiminę dūsavimai skaudūs:
Jie silpnina dvasią paikai.
Mes vienas į vieną sustosim į kovą,
kaip milžinas amžių baisus,
O meilė tėvynės tebus mums vadovu
Ir Dievas, kurs rėdo visus!
Darbuosimės ir eisim kur šaukia tėvynė!
Mylėsime, broliai, ką proseniai gynė!
Tėvynė iš miego pabus!”
