DAUJOTAS — GEDIMINO KARVEDYS
ALGIRDAS BUDRECKIS
D.L.K. Gediminas pats nebuvo linkęs į karybą; jo būdui labiau tiko valstybininkystė ir diplomatija. Jo valdymo laikais, tačiau, prisiėjo gintis nuo Kryžiuočių ordino puldinėjimų ir užkariauti Rusijos plotus. Nekartą Gediminas pavesdavo kariuomenės vadovavimą giminaičiui ar kokiam karingam kunigaikščiui. Be abejo, pats gabiausias ir narsiausias Gedimino karvedžių buvo jo žentas, Daujotas.
Kilmingasis Daujotas, kurį rusų metraščiai dar vadina Dovydu, buvo Daumanto sūnus. Jo tėvas buvo tas pats Daumantas, kuris buvo vadovavęs sąmokslui prieš Mindaugą ir kuris vėliau tapo Pskovo kunigaikščiu. Nors Daujotas buvo gimęs Pskove, abu jo tėvai buvo lietuviai didikai. Apie Daujotą pirmą kartą girdime 1314 m., dar tebegyvenant D.L.K. Vyteniui. Kai kryžiuočių maršalo Henriko kariuomenė atžygiavo ligi Naugarduko, Daujoto vedamos lietuvių jėgos pastojo kelią ir 1314 m. rugsėjo mėn. ją visiškai sunaikino.
Atstatęs Gardino pilį ir padidinęs jos įgulą, Gediminas pavedė narsiajam Daujotui miesto ir srities vadovybę. Tai buvo nepaprastas pasitikėjimas iš Didžiojo Kunigaikščio pusės, kadangi Gedimino valstybėje sričių valdovai buvo beveik vien tik jo giminaičiai. Kol pilį tvarkė Daujotas, Gardinas džiaugėsi visiška ramybe. Jis ir buvo pramintas “gardiniškiu”. Vokiečių metraščiai paprastai jį vadina Gardino komendantu (castellanus arba Burgrefe), o chronikininkas Petras Dusburgietis jo valdomą Gardino sritį vadina allodium seu predium. 1319 m. jisai vadovavo sėkmingam lietuvių žygiui į Prūsus. Jo karinis vaidmuo nesiriboja vien gynyba. Imant dėmesin faktą, jog tais laikais stigo vieškelių ir reikėdavo žygiuoti didelius atstumus, tikrai nuostabu, kaip šis taurus Gardino seniūnas sugebėjo, poros metų bėgyje, vesti savo raitininkus iki Estijos, po to, staiga, smogti totorius pietryčių Rusijoje ir pagaliau nusiaubti Elbės krantus vakaruose. Jodami ant eiklių žemaitukų, Daujoto vyrai savo greitumu ir smarkumu visur nugalėdavo priešus. Tie faktai liudija, kad Daujotas buvo genialus kavalerijos vadas.
1322 metais Livonijos kryžiuočiai, negerbdami jokių teisių ir sutarčių, nekreipdami dėmesio į Pskovo taikos sutartį, išžudė Pskovo medžiotojus, žvejus ir pirklius, ramiai savo amatu užsiimančius Peipuso ežero pakraščiuose. Pskovėnai skundėsi dėl taikos sulaužymo ir reikalavo atlyginimo, bet riteriai juokėsi iš tų reikalavimų ir grasino naujomis niekšybėmis. Tada pskovėnai prisiminė savo nepamirštamojo Daumanto sūnų ir kreipėsi į Daujotą (Dovydą), prašydami jiems padėti. Pskovo valstybė pasiūlė Gediminui sąjungą prieš ordiną ir Naugardą ir prašė jai kunigaikščiu atsiųsti Daujotą. Gediminas sutiko leisti Daujotą padėti pskovėnams prieš ordiną, nes norėjo pasinaudoti pskovėnų ir naugardiečių nesantaika ir išvaduoti Pskovą iš Naugardo kunigaikščio Jurgio, Danilos sūnaus, valdžios. Vadinasi, Daujoto talka kaip tik galėjo pakreipti Pskovą į Lietuvos sferą.
Daujotas nedelsdamas surinko lietuvius savanorius ir nuvyko su jais į Pskovą. Pskovėnų būriai susirinko jo vadovybėje. Rygiečių ir pskovėnų sąjungai su Lietuva Vokiečių ordinas priešpastatė savo ir Estijos danų sąjungą su Naugardu (1323 m. sausio 23 d.). Daujotas, tuoj po savo atvykimo į Pskovą, su kariuomene įsiveržė į Danijai priklausančią Talino sritį ir, nusiaubęs kraštą, išsivedė apie 5000 belaisvių. Visą turtingą grobį jis atidavė pskovėnams ir 1323 m. vasarą grįžo į Gardiną. Nusiaubtosios Estijos likimas ir tolesnių karų baimė Estijos vyskupus vertė dėtis su Rygos arkivyskupu ir tuo pačiu metu su Lietuva sudaryti karo paliaubas ir taiką.
Tų metų rugpjūčio mėnesį Daujotas talkino savo svainiui (Gedimino žentui), Plocko kunigaikščiui Vankai, prieš Dobrino kunigaikštienę Anastaziją. Jisai nuteriojo Dobrino žemes ir privertė Anastaziją susitaikyti su Vanka.
1323 metais jam teko vykti net tris kartus į Rytus. Jis vėl talkino Pskovui prieš ordiną. Mat, įpykdyti riteriai nusprendė atsilyginti už pirmąjį Daujoto siautimą jų žemėse ir ne kitaip, kaip Pskovo išgriovimu. Magistras apsupo miestą su stipria kariuomene ir, per 18 dienų daužydamas patrankų šūviais miesto sienas, daugely vietų jas pramušė ir jau buvo besirengęs įsiveržti į patį miestą, tačiau atvykęs Izborsko vietininkas, kunigaikštis Eustafijus su stipria kariuomene atmušė kryžiuočius ir laikinai sustabdė jų pasiekimus. Pagaliau, atrėmęs Eustafijų, magistras dar smarkiau ėmė pulti Pskovą. Pskovėnai vėl kreipėsi į Daujotą. Jis greit atvyko su kariuomene, sutriuškino kryžiuočius, atėmė iš jų užgrobtą turtą, vėliavas ir karo pabūklus ir privertė juos aštuoneriems metams gyventi taikoje su pskovėnais.
Nuo 1324 m. Daujotas veikė tik iš Gardino. 1324 m. lapkričio antroje pusėje jis nusiaubė Mozūrus, kurių kunigaikščiai jau buvo užmezgę ryšius su kryžiuočiais. Staiga, lenkų-lietuvių santykiai pasikeitė, kai lenkų karaliaus sūnus prisipiršo Gedimino dukrai Aldonai. Be turtingų dovanų Gediminas kraičio Aldonai davė net 24,000 paimtų kovose lenkų belaisvių. Daugelis tų belaisvių buvo paimti Daujoto. Lenkų atstovų vedama ir 24,000 belaisvių lydima, Aldona 1325 m. vyksta Krokuvon. Lenkų džiaugsmas buvo neišpasakytai didelis. Tiek daug belaisvių, kuriuos laikė žuvusiais, grižo. Be to, ateičiai baisiųjų lietuvių pavojus buvo pašalintas, nes su lietuviais buvo pasirašyta “amžina” sąjunga. Aldona apsikrikštijo Onos vardu. Buvo atšvęstos iškilmingos vestuvės. Dar Lietuvoje pasirašyta sutartim abi šalys pasižadėjo viena kitai pagalbą kare.
1326 m. pradžioje lenkai jau paprašė pagalbos iš savo naujojo sąjungininko. Lenkų karalius Vladislovas Lokietka sumanė užpulti Brandenburgs os markgrafą. Brandenburgijai tada priklausė sugrupuotos apie dabartinį Berlyną žemės. Gediminas, laikydamas sutartį, išsiuntė pagalbon Vladislovui 1200 savo geriausių raitelių. Tai lietuvių kariuomenei vadovavo Daujotas.
Lietuviai laimingai vyko per Mozūriją į kryžiuočių žemes ir ten užpuolė vokiečius. Išsiųstą prieš lietuvius markgrafo kariuomenę Daujotas sumušė ir pradėjo plėšti ir naikinti vokiečių žemę. Jis visiškai sunaikino 140 kaimų ir tokią baimę įvarė brandenburgiečiams, kad jie jį praminė “Krikščionių mirtimi”. Tuo tarpu lenkai patys kažkodėl delsė ir savo kariuomenės nesiuntė. Lietuviai, prisiplėšę grobio ir paėmę 6000 belaisvių, leidosi namo.
Iš šito žygio grįžtantį Daujotą klastingai nužudė mozūrų bajoras Andrius Gostas (andrzej Gosc). Pasak vokiečių metraščių Gostą prieš Daujotą nuteikęs lietuvių žiaurus elgesys Brandenburge ir į Lietuvą varomų belaisvių kančios. Yra ir kitas paaiškinimas, kodėl Gostas pasikėsino prieš Daujoto gyvybę. Lietuviams grįžtant iš Brandenburgo du karvedžiai susiginčijo dėl gražios belaisvės lenkutės. Kai jie atėjo pas Gardino seniūną ginčui išspręsti, esą, Daujotas perkirtęs merginą per pusę savo kalaviju, tardamas: “Štai, dabar abudu turite savo dalį!” Matyt, Gostas buvęs merginos meilužis, ir pas jį degęs keršto noras.
Vykstant lietuviams per Mozūriją prie lietuvių prisidėjo ir tas bajorėlis. Lietuviai skaitė lenkus sąjungininkais ir dėlto, žinoma, jų nesisau-
Senoji Gardino pilis, Vytauto D. statyta
gojo. Gostas, vieną dieną, kai lietuviai girdė arklius, prisiartinęs iš užpakalio prie lietuvių karvedžio Daujoto, perdūrė jį durtuvu iš pasalų ir pats skubiai pabėgo. Kokia bebūtų Gosto turėta priežastis, tačiau taip žuvo narsus karžygis, kuris niekuomet nebuvo pralaimėjęs kautynių.
BIBLIOGRAFIJA:
1. Constantine R. Jurgėla, History of the Lithuanian Nation (Niujorkas, 1948).
2. Henryk Paszkiewicz, Jagielionowe a Moskwa (Varšuva, 1933).
3. J. Puzyna, “Kim byl i jak się naprawde nazywai Pu-kuwer ojciec Gedymina”, Ateneum Wilehskie, X (Vilnius, 1935).
4. A. Šapoka, “Dovydas Gardiniškis”, Lietuvių Enciklopedija V (Bostonas, 1955).
5. V. Sruogienė, Lietuvos istorija (Čikaga, 1956).
6. J. Wolff, Rod Gedymina (Varšuva, 1886).
