KUMŠČIO JĖGA YRA LAIKINA
JONAS MIŠKINIS
Kaip po nakties išaušta giedras rytas, kaip po šaltos ir sustingusios žiemos sušvinta pavasario saulė, taip tautų gyvenime po ilgų vergijos ir nevilties metų, per ilgą pasiaukojimo darbą ir kovą sušvinta gyvenime laimė, kuri sujungia tautą visa vienijančiais brangios idėjos ir susipratimo spinduliais.
Gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad nebuvo dar atsitikimo, kad pasiryžęs žmogus negalėtų pasiekti geidžiamojo tikslo, o ką besakyti apie pasiryžimo jungiamą tautą. Pavojus, audros greitumu, užklupo Lietuvą, okupantai pavergė ją ir jos laisvę purvuose sutrypė.
Skaudūs įvykiai daug mus pamokė, apie daug ką privertė pagalvoti ir susimąstyti. Ir čia vėl prisimintina taisyklė, kad svetimieji mūsų tautai nieko, be nelaimių, nedavė ir neduos. Visa, ko pasiekė lietuvių tauta, buvo pasiekta krauju, kova ir ryžtinga dvasios kūryba. Per 1918-920 metų kovas lietuviai aiškiai parodė savo nepalaužiamą ryžtą ginti laisvę ir stiprinti savitą kultūrą.
Istorija byloja, kad žmonija per keletą tūkstančių metų yra išgyvenusi daugybę karų ir revoliucijų. Tų visų gyvenimo sukrėtimų pradžios ir pabaigos — vienodos. Didingas kurio nors užkariautojo žengimas į priekį, dažnai po kelių ar keliolikos metų, būna palydimas nelaukto žlugimo. Taip buvo su senovės galiūnais, taip įvyko su Mussoliniu, Hitleriu, Stalinu, Chruščevu ir taip įvyks su dabartiniais Kremliaus despotais. Priespaudos ir ginklo jėga daug ko nepasiekiama.
Todėl neveltui sakoma, jog gėrio idėja yra amžina, o kumščio jėga — laikina. Juk ir pirmieji krikščionys su šypsena mirdavo Romos cirko arenoje liūtų draskomi, nes jie tikėjo, kad per jų auką sustiprės krikščionybės idėja. Ar jie apsiriko? Ar apsiriko mūsų pirmieji savanoriai, partizanai, šauliai, žuvę kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės? Ar jie netikėjo, kad savo mirtim jie kuria tėvynei naują gyvenimą?
Kaip anais laikais Lietuvą jungė viena mintis, taip ir nūdien, sunkios vergijos akivaizdoje, turime pasauliui rodyti tą patį jaunatvišką užsidegimą, tą patį ryžtą ir tą patį susiklausymą. Juk vienybėje jokie pavojai nebaisūs. Vienybėje ir sunkiausi darbai nugalimi.
Kasmet pavasarį atgyjanti gamta mus tarsi moko, kad kiekvienas vargas turi savo pabaigą. O kasdiena, iš ryto, šaukia mus į naujus darbus ir patriotinis tautos dvasios pakilimas skatina mus visus prie Lietuvos laisvinimo darbų.
