ŠIRVINTŲ MIESTO IR APSKRITIES KARO KOMENDANTŪRA
P. GUDELIS
Jau septinti metai, kai skaitau KARĮ, bet nesu pastebėjęs jame nei vieno straipsnio apie karo komendantūras. O Lietuvos kūrimosi laikais jos turėjo didelės reikšmės ir buvo steigiamos kiekvienoje apskrityje.
Man teko 1919 m. įsteigti Joniškėlio aps. karo komendantūrą, trumpą laiką kartu eiti Biržų aps. karo komendanto pareigas ir abi komendantūras sujungti į Pasvalio aps. komendantūrą. Apie jas gal teks vėliau parašyti, jei prieisiu prie Joniškėlio partizanų istorijos. Po to, buvau paskirtas Širvintų m. ir aps. karo komendantu. Tai buvo gal vienintelė Lietuvos istorijoje komendantūra be “miesto ir apskrities”, nes lenkai pasiskubino tą sritį pagrobti pirmiau negu aš spėjau ją perimti.
Skaitant KARĮ teko pastebėti, kad apie komendantūrų vaidmenį ir komendantų veiklą gana klaidingą supratimą turi net buvę žymesnieji karininkai, visą laiką ištarnavę kariuomenės daliniuose bei jos štabuose. Todėl manau bus pravartu seniesiems priminti, o jaunajai kartai plačiau papasakoti apie karo komendantūrų instituciją apskritai.
Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą teko vykdyti bekovojant su į ją besibraunančiais priešais — komunistais rusais ir lenkais bei bermontininkais. Jaunai valstybei grėsė ne tik išoriniai pavojai, bet ir įvairūs priešai, bei negerovės šalies viduje. Ilgus metus vokiečių okupuotos Lietuvos gyventojai buvo labai demoralizuoti. Buvo viskas draudžiama, tai gyventojai tų draudimų mažai tepaisė. Buvo manoma, viskas leistina, tik nereikia įkliūti. Kadangi gyventojams buvo draudžiama laikyti ginklus apsigynimui, priviso plėšikų gaujų. O vokiečiai visai nesirūpino juos gaudyti. Daugelyje vietų gyventojus terorizavo pabėgusieji iš vokiečių nelaisvės buvę rusų kareiviai, vadinami “plienčikai”. Rusijoje gyvenusių lietuvių tremtinių ir karių dalis, revoliucijos metu užsikrėtė komunizmu. Taigi, grįžusiųjų tarpe buvo ir komunistų agentų, kurie slaptai telkėsi ir ruošė dirvą jų laukiamiems rusams. Buvo sulenkėjusių lietuvių, kurie netikėjo į Lietuvos atstatymą ir rūpinosi Lenkijos įsigalėjimu. Jie agitavo prieš laikinąją vyriausybę ir verbavo jaunus vyrus į Lenkijos kariuomenę.
Kovai su visais tais vidujiniais priešais laik. vyriausybė, 1919.II.10 d., išleido “Ypatingus Valstybės apsaugos įstatus” (Laik. Vyr. Žinių 4 nr.). Kartu buvo paskelbtas visoje Lietuvoje karo stovis — išimtinė padėtis, kai saugumo sumetimais, buvo suvaržytos gyventojų pagrindinės teisės. Tuos įstatus įgyvendinti buvo pavedama karo komendantams. Reikia atminti, kad į kiekvieną steigiamą apskritį laik. vyriausybė skirdavo šiuos savo atstovus: apskrities viršininką, aps. milicijos vadą ir aps. karo komendantą.
Tačiau iš priešų atvaduotose apskrityse pirmiausia būdavo skiriamas karo komendantas. Jam būdavo pavedamas tam tikro dydžio karinis dalinys, bene virš šimto karių. Tose apskrityse komendantas būdavo pradžioje vienintelis gyventojų reikalų tvarkytojas. Jis turėdavo išvalyti apskritį nuo besislapstančiųjų priešvalstybinių gaivalų, surankioti gyventojų slaptai laikomus ginklus, o įvairiems pareigūnams bei patikimiems gyventojams išduoti leidimus ginklams laikyti. Galima pasakyti, kad k-tas turėdavo sutvarkyti apskritį tiek, kad joje galėtų saugiai veikti civilinės valdžios atstovai ir savivaldybių pareigūnai.
Karo komendantas leisdavo aps. gyventojams įsakymus, o už jų nevykdymą turėjo teisę bausti tam tikro dydžio baudomis (bene ligi 10,000 ostmarkių) ir kalėjimu (rodosi, ligi trijų mėn., gerai nebeprisimenu). Komendantai buvo įpareigoti sekti jų aps. leidžiamą spaudą bei nustatyti, kas draudžiama spausdinti. Nusižengusius tiems draudimams leidėjus galėjo bausti, visai, arba tam tikram laikui sustabdydamas tų laikraščių leidimą ir uždėti pinigines baudas. Be aps. komendanto leidimo buvo draudžiami vieši susirinkimai. Kad užkirtus kelią tamsiesiems gaivalams, buvo varžomas gyventojų judėjimas naktimis. K-tai žiūrėdavo taip pat, kad gyventojai klausytų kitų valdžios pareigūnų reikalavimų, ir neklausančius atitinkamai bausdavo. K-tas skelbdavo karininkų bei puskarininkių mobilizaciją, o naujokus šaukiant, pirmininkaudavo šaukimo komisijos posėdžiuose.
Pasienio apskričių karo komendantai turėdavo dar vieną ypatingai svarbų uždavinį — sustabdyti maisto išvežimą į užsienius. Būdamas Joniškėlio aps. komendantu, turėjau progos įsitikinti, kiek tas darbas buvo svarbus valstybei. Jei laik. vyr. nebūtų laiku susirūpinusi sustabdyti javų ir kitų maisto produktų išvežimo, tai būtų pritrūkusi maisto savo miestams ir kariuomenei.
Vokiečių okupacijos laikais, Lietuvos ūkininkai, nepaisydami vokiečių žandarų stropumo ir gręsiančių baudų, buvo gerai išmokę slapstyti maisto produktus, tai patys bado nekentė ir dar į miestus parduodavo. Kaimyninėje Latvijoje padėtis buvo daug blogesnė, nes palyginant su Lietuva, iš jos daug daugiau ūkininkų buvo išbėgę į Rusiją. Be to, Latvija turėjo daugiau, negu Lietuva, didelių miestų. Taigi sugrįžusieji po karo Latvijos miestų gyventojai pajuto didelį maisto nepriteklių. Negaudami maisto pas savo ūkininkus, šimtų šimtai badaujančių latvių “maišelninkų”, dažnai vaikus vedini, kasdien užplūsdavo Lietuvos pakraščius, mainikaudami drabužius ir kitokias miesto gėrybes į maisto produktus.
Atsirado savanaudžių lietuvių bei latvių, kurie pradėjo tomis vertybėmis spekuliuoti; vežimais vežti javus ir maisto produktus į Latviją, o iš ten įvairų turtą, ypač daug baldų. Spekuliantai būdavo baudžiami prekių, arklių ir vežimų konfiskavimu ir piniginėm baudomis. Iš “maišelninkų” maistas būdavo atiminėjamas, kas privesdavo prie širdį veriančių scenų.
Galima sakyti, kad kova su maisto išvežimu buvo nemaloniausia ko-to pareiga. Paminėsiu vieną epizodą, kuris prikišamai rodo, kad k-to pareigos būdavo daug nemalonesnės, negu kurio kito karininko, tarnavusio kariuomenės dalyse.
Nuvežti į Latviją javų ir įsigyti ten kitokių gėrybių surizikuodavo ir pavieni ūkininkai. Taip pasielgė ir vienas mano kaimynas, buvęs dalyvis partizanuose, Ignas P. Komendantūros kareiviai, pasiųstieji saugoti pasienio gyventojus nuo bermontininkų plėšimų, sugavo jį nakčia važiuojantį per sieną. Jei jis būtų gražiai atsiprašęs, gal jie būtų jį tik sugrąžinę. Tačiau, jis, pasididžiuodamas draugiškumo ryšiais su manim, pagrasino apskųsti juos man, jei jie jo nepraleis. Tas buvo grupės vadui jau perdaug. Jis surašė išsamų pasipriešinimo aktą ir su kareiviu pristatė P. į komendantūrą.
Ar galėjau aš tuo atveju pasielgti kitaip, kaip mano išleistuose įsakymuose buvo viešai paskelbta? Skaudančia širdimi turėjau viską konfiskuoti ir I. P. pėsčią paleisti į namus. Mano buvęs draugas virto mano aršiausiu asmeniniu priešu. Kad atgavus savo turtą, jis ilgus metus davinėjo kur tik sumanydamas skundus ant manęs. Gal 3-4 metams po įvykio praėjus, jau ūkininkaudamas, turėjau pasiaiškinti valstybės prezidentui dėl jo paduoto skundo.
Išstodamas iš kariuomenės, buvau susidaręs mano vadovautų dalinių įsakymų komplektus. Paaiškinime pacitavau spekuliacijos draudimo įsakymą ir pridėjau ūkio dalies įsakymo k-tūrai nuorašą, kuriame buvo išvardyta, kad konfiskuoti I. P-nio arkliai ir tiek tai centnerių javų buvo perduoti suėmimo komitetui, tiek tai maisto produktų įrašyta į k-tūros pajamas, o vežimas ir botagas, suėmimo k-tetui sutinkant, paskirti komendantūros gurguolei.
Nors atitolstu nuo temos, bet vargu ar su-
Straipsnio autorius kpt. P. Gudelis 1919 m.
siras kita proga aiškiau pabrėžti, kad ir anais laikais buvo ne tik uolių valstybės rėmėjų, bet ir demoralizuotų, savo asmeninius reikalus augščiau statančių asmenų. Pvz., turėjau kitą, taip pat gerą kaimyną, rusų kariuomenėje ūkio dalies puskarininkiu tarnavusį, su kuriuo karo metu susirašinėjau ir buvau gavęs jo nuotrauką uniformoje. Jis taip pat aktyviai dalyvavo partizanuose. Tačiau kai paskelbiau karininkų ir puskarininkių mobilizaciją, nenorėjo prisipažinti tokiu buvęs. Neatsižvelgdamas į jo prašymą užmiršti, kad jis buvo puskarininkis, mobilizavau ir paskyriau k-tūros ūkio vedėju. Juo būdamas, jis neberodė jokio uolumo ir labai paviršutiniškai tvarkydamas atskaitomybę, sudarė vėliau daug rūpesčių, kai valstybės kontrolė surado trūkumų. Būdamas mano pavaldiniu, jis savo nepasitenkinimą slėpė, bet kai abu išėję iš kariuomenės, tapome ūkininkais, jis aiškiai parodė, kad tą jo mobilizavimą jis negalėjo man atleisti.
Panašiai visam amžiui buvo sugadinti santykiai su kitu vidurinį mokslą išėjusiu pažįstamu jaunuoliu, kai jis buvo šaukiamas naujoku. Naujokų šaukimo instrukcijoje nebuvo nuostato, kad norintieji mokslą tęsti jaunuoliai atleidžiami nuo šaukimo, todėl jis norėjo prikalbėti mane pripažinti jį netinkamu karo tarnybai. Tačiau, komisija rado jį tinkamu. Vykti į Karo mokyklą jis nenorėjo, tai paskyriau k-tūros raštininku. Kad jis savo palankumą knygai, o ne šautuvui kiekviena proga demonstruodavo, nelaikydavau nusidėjimu. Bet kad jam teko porą metų tarnauti kariuomenėje ir tik po to studijuoti, jis ligi šiol kaltininku laiko ne įstatymus, bet mane, nesutikusį tuos įstatymus apeiti.
Dar sudėtingesnės komendantų pareigos buvo tose šiaurės Lietuvos apskrityse, į kurias brovėsi bermontininkai. Kai 1919 m. vasarą į Joniškėlio aps. pradėjo iš Latvijos lankytis plėšikaujančiųjų bermontininkų gaujos, tai iš Joniškėlio, o vėliau iš Pasvalio aps. k-tūrų būdavo siuntinėjamos komendantūros kareivių grupės į pasienio valsčius. Jos pasikviesdavo talkon valsčių miliciją, bei buv. partizanus, vad. garbės milicija, ir sėkmingai gindavo gyventojus nuo plėšikų.
Su Vilniaus kraštu susisiekiančių apskričių k-tams prisidėdavo dar ir kariuomenės priešakinių saugų pareigos. Ilgus metus komendantu ištarnavęs plk. J. Vėgėlis, lenkų pafrontės karo komendantų pareigas, tuo atžvilgiu, taip apibūdina (1962 Kario 66 psl.): “Karo komendantai gavo Krašto Apsaugos ministerio įsakymą: žvalgyti ir sekti lenkų kariuomenės veržimąsi, jai trukdyti ir priešintis, laikyti ryšį su savo kariuomenės artimesnėmis dalimis ir teikti žinias Vyr. Karo štabui ir artimoms savo kariuomenės dalims”. Širvintų komendantūros kuopa, kaip vėliau matysime, buvo paversta tikra pasienio sargybos kuopa.
Kaip pradžioje minėjau, 1919 m. man teko iš Joniškėlio ir Biržų apskričių karo komendantūrų sudaryti naujai steigiamos Pasvalio aps. karo komendantūrą. Baigdamas tą darbą, rugpjūčio mėn. pirmomis dienomis nuvykau į Kauną. Krašto Apsaugos ministerijoje mane laukė įdomi staigmena. Rikiuotės skyriaus viršininkas, kuriam tiesioginiai priklausydavo komendantūra, rotmistras Vaitekūnas, išklausęs mano pranešimo, nepašykštėjo man pagyrimų už atliktą darbą ir pridūrė, kad jis turįs mano gabumams atitinkančią naują darbovietę. Jis paaiškino, kad Širvintų m. ir aps. karo komendantūra, labai svarbioje Vilniaus pašonėje, nerodo gyvybės ženklų ir todėl tarp Ukmergės ir Trakų aps. komendantūrų lieka spraga, per kurią varoma spekuliacija iš Lietuvos į lenkų užimtą Vilniaus kraštą. Todėl Krašto Aps. ministerija yra susirūpinusi suaktyvinti Širvintų k-tūros veiklą. Rotmistro Vaitekūno manymu, karininkas Po-šiūnas buvo perlėtas, o aš būčiau ten labai tinkamas. Jis apsidžiaugė sužinojęs, kad aš moku lenkiškai, nes tas palengvino man suartėti su lenkiškai kalbančiais gyventojais. Todėl jis ir kvietė mane Širvintų karo komendantu. Sutikau tuojau nuvažiuoti į Širvintas pasižvalgyti ir sugrįžęs iš ten, duoti savo atsakymą.
Mano manymu, Širvintų apskritis buvo vokiečių okupacijos padarinys, kaip ir Joniškėlio aps. Vokiečiai buvo įsteigę smulkias aps., kad lengviau galėtų išsiurbti iš gyventojų įvairias pyliavas, duokles bei pravesti rinkliavas.
Kai 1919 m. gegužės mėn. 3 d. karin. J. Variakojo vadovaujama Panevėžio apsaugos rinktinė užėmė Ukmergę, tai į Širvintas buvo pasiųsta viena kuopa kareivių, kurie gegužės 5 d. išvarė iš ten raudonarmiečius. Netrukus atvyko iš Vilniaus lenkų dalinys. Susitikimas buvo draugiškas. Gegužės 6 d. jie net drauge užėmė Giedraičius.
Apie Širvintų komendantūros pradžią man pavyko surasti žinių P. Rusecko “Savanorių Žygių” I tome iš atspausdintų aviac. plk. A. Mačiuikos ir viršilos A. Užpalio atsiminimų.
Plk. Mačiuikos žiniomis, gegužės mėn. Širvintose stovėjo viena, karin. Džiuvės vadovaujama kuopa, bet “gegužės mėn. antroje pusėje, kai 1 pėst. pulkas pradėjo bolševikus pulti Anykščių - Utenos kryptimi, mūsų kareivių kuopa išėjo iš Širvintų. Išeidama paliko karin. Pošiūną su penkiais kareiviais”. Kar. Pošiūnas pasiskelbė komendantu ir pradėjo rinkti savanorius k-tūros kuopon.
Vyr. pusk. A. Užpalis, įstojęs į kuopą birželio 1 d., rado joje jau apie 30 jaunuolių. Jis rašo: “Į savanorių eiles daugiausia stodavo iš Gelvonių, Musninkų, Šešuolių valsčių, o iš Širvintų vls. neįstojo nė vienas, nes čia daugybė sulenkintų lietuvių . . . Šalia mūsų kom-ros apsigyveno lenkų komandantas su savo kareiviais. Tuo būdu įsikūrė dvi valdžios. Vietiniai gyventojai buvo linkę prie lenkų valdžios. Lenkų kom-tas suorganizavo vls. valdybą, o mūsų kom-tas įsteigė paštą. Komendantūros ir kareivių veikimas buvo labai sunkus, nes gyventojai piktai į mus žiūrėjo” . . .
“Šiaip gyvenimas kom-roje būtų pusėtinas, nes maistą turėjome gerą. Bet užtat drabužių stoka labai pakenkė mūsų k-ros augimui, nes daugelis, atėję užsirašyti į savanorius ir sužinoję, jog kai kurį laiką reikės dėvėti savo rūbais ir apavu, grįždavo namo. Taip pat apsiginklavimas ir amunicija buvo labai silpni; turėjome vos tik 10 tinkamų šautuvų, o penkiolika kitų buvome sumedžioję iš vietinių gyventojų. Kai kurie iš jų buvo visiškai netinkami: be užraktų, skylėtos tūtos, sutrūkusios buožės”.
Taip pat liūdnai apibūdina kuopos stovį ir plk. Mačiuika: “Komendantūros kuopa darė slegiantį įspūdį: žmonės apsirengę savais drabužiais ir labai įvairiai. Neturtingesnieji buvo basi ir apiplyšę. Net drovu buvo juos statyti rikiuotėn. Į tą mūsų k-ros skurdą lenkai pirštu rodė, kas mums buvo ypač skaudu. Lenkai, nors irgi buvo skurdžiai aprėdyti, bet vis tik buvo uniformoje ir visi turėjo ginklus”.
Toliau Užpalis rašo: “Savanorių tarpe nebuvo nė vieno, kuris būtų mokėjęs karinę mankštą. Tik kiek vėliau įstojo į mūsų eiles gimnazistas Antanas Mačiuika, kuris turėjo supratimą apie karines pamokas. Jis ir padėdavo lavinti jaunuosius savanorius”.
Iš plk. Mačiuikos Atsiminimų aiškėja, kad “tas įvyko 1919 m. liepos mėn. 4 dieną. Man tada buvo 17 metų”.
Tuojau gavau komandiruotės dokumentus ir atitinkamą įgaliojimą ištirti Širvintų k-tūros būklę. Patogiausia buvo važiuoti per Kaišiadorius, kur stovėjo Trakų aps. k-tūra ir jos k-dantu buvo gerai man pažįstamas kar. Kundrotas. Pas jį sužinojau, kad nesant Širvintose stiprios k-tūros, lenkai ta spraga laisvai susisiekia su Lietuvos dvarininkais ir spekuliantai veža iš Lietuvos į Vilniaus kraštą javus, cukrų ir kitus maisto dalykus. O nei Ukmergės, nei Trakų aps. k-tūros neturi pakankamai jėgų juos sustabdyti. Apie Širvintų aps. gyventojus jis buvo nuomonės, kad jie yra labai pasyvūs ir abejingi Lietuvos ateities atžvilgiu, nes vietiniai dvarponiai varo stiprią agitaciją prieš laik. vyriausybę. Jis patarė man priimti Rik. sk. viršininko pasiūlymą ir pažadėjo glaudų kaimynišką bendradarbiavimą.
Kaišiadorius pasiekiau traukiniu, o toliau reikėjo važiuoti pastotimis per Čiobiškį ir Musninkus.
Šia proga pravartu paminėti dar vieną anų laikų instituciją — stuikas, pastotis. Dabar beveik kiekvienas JAV darbininkas turi savo auto ir važinėja, kur akis traukia. O mašinų neturintieji gali pasinaudoti įvairiomis kryptimis einančiais autobusais. Tačiau prieš 47 m. Lietuvoje mašinas turėjo tik kaikurie ministeriai. Aps. viršininkai ir komendantai turėdavo etatuose karietą ir porą arklių. Autobusų susisiekimo visai tada nebuvo. Todėl tarnybos reikalais važiuojantiems valdininkams tekdavo naudotis pastotimis.
Pastotis privalėdavo duoti iš eilės visi ūkininkai. Pastotininkas pasikinkęs paprastas va-žėčias, ir pasiėmęs arkliui pašaro ir sau maisto, turėdavo atvažiuoti iš ryto į vls. v-bą ir pasilikdavo “zauksoti” lig popiečio. Šios prievolės ūkininkai labai nemėgo. Po karo buvo jaučiama didelė arklių stoka ūkiuose. Praleisti ištisą dieną be darbo arkliui ir darbininkui (o taip dažnai atsitikdavo nuošalesniuose valsčiuose) ūkininkams atrodė didžiausia nesąmonė. Rodos, kad pastočių kiekis būdavo skiriamas pagal ūkio dydį, viena pastotis nuo tam tikro hektarų skaičiaus. Bet už pastotis, kaip ir už vieškelių taisymą, ūkininkai negaudavo jokio atlyginimo. Pastočių davimo pareigą ūkininkai laikė neteisingu jų apsunkinimu dar ir dėl to, kad turtingesnieji už juos miestiečiai pirkliai ir laisvų profesijų atstovai, net laikantieji arklius, nei pastočių neduodavo, nei jokių mokesčių jų vieton nemokėdavo.
Važinėjimas pastotimis nesudarydavo malonumo, jei vežiku būdavo pats ūkininkas. Tada tekdavo pajusti jo nepatenkinimą. Samdiniai, suprantama, būdavo patenkinti, galėdami visą dieną pradykinėti.
Mano mėginimai užmegzti platesnį pasikalbėjimą su Kaišiadorių pastotininku nepasisekė. Jis tik trumpai atsakinėjo į mano klausimus, kaip vadinasi ta ar kita vietovė. Todėl turėjau daug laiko apmąstyti savo kelionės tikslą ir numatomąjį naują paskyrimą.
Nuotaika buvo keistoka. Joniškėlio aps. susisiekė su Latvija ir turėjo aiškią sieną. Čia, gi, važinėjau Lietuvos viduriu, dargi šiapus jos sostinės, o turėjau jausmą, kad netoli dešinėje prasideda paslaptingoji sritis, klastingų “brolių” lenkų jėgos siena, atitverusi mus nuo Vilniaus.
Reikia pasakyti, kad mums, šiaurės Lietuvos gyventojams, Vilnius iš seno keldavo ypatingų sentimentų. Tai buvo miglotos praeities vaizdas, senoji pasakiškoji sostinė su Gedimino kalnu ir jame staugiančiu Geležiniu vilku. Daug realesni buvo Latvijos miestai Bauskė, Jelgava ir netgi Ryga. Jie buvo visiems gerai pažįstami. Ūkininkai veždavo į juos parduoti linų, javų, sodų vaisių, gyvų ir papjautų žąsų vežimus. Bauskės miesto mokykloje teko ir man 1905 m. mokytis, kol po sukilimo prasidėjo žiauri reakcija. Mokyklos direktorium buvo lietuvis Strazdas ir bent ketvirtadalį visų mokinių sudarė pasienio lietuvių vaikai. Jie gyvendavo atskiruose lietuvių bendrabučiuose. Jelgavos ir Rygos gimnazijos, bei pastarosios politechnikumas buvo labai populiarūs augštesniojo mokslo siekiančio jaunimo tarpe.
Vilniumi daugiau domėjosi senimas. Apsirgę, darydavo “užžadus”, pasižadėdavo, jei pasveiks, aplankyti Aušros Vartus ir Kalvarijas, sugrįžę pasakodavo apie lenkų kalbos dominavimą ir skundėsi, kad su vietiniais gyventojais blogiau galėdavę susikalbėti, kaip su Rygos latviais.
Atgavus spaudą, inž. P. Vileišio Vilniuje leidžiamos “Lietuvos Žinios” ir ten įvykęs lietuvių “revoliucinis” seimas, praplėtė mūsų pažiūras į Vilnių, kaip į Lietuvos centrą. Dar daugiau Vilnius išpopuliarėjo I Pas. karo laikais, kai vokiečiams Lietuvą okupavus, ten pradėjo veikti nukentėjusiems nuo karo šelpti draugija ir visoje Lietuvoje prasidėjo lietuviškų mokyklų steigimas. Vėliau dėmesys susikoncentravo į Tautos Tarybos veikimą.
Man pačiam buvo tekę Vilnių tik vieną kartą aplankyti, kai 1918 m. spalio mėn. grįžau iš Užkaukazio. Ten susitikau Tautos Taryboje dirbusį savo krašto pažįstamą karininką K. Škirpą. Jis painformavo apie laukiamą karo pabaigą ir numatomus Lietuvos atstatymo darbus. Priprašiau jį pakviesti mane, kai būsiu reikalingas kariuomenei ir išvykau į savo tėviškę.
Tačiau likimas buvo kitaip lėmęs. Laik. vyriausybė, neturėdama jėgų sulaikyti raudonarmiečių, buvo priversta pasitraukti į Kauną. O Vilniaus kraštas ir Lietuvos šiaurė pateko į rusų bolševikų rankas. Kovai su jais buvome suorganizavę Joniškėlio partizanus, ir tik dabar, bolševikus išvarius, pirmą kartą atsidūriau, jei ne Vilniuje, tai bent jo pavartėje.
Vilniaus artumą pajutau privažiuojant Čiobiškį. Pasimatė iš Vilniaus atitekančios Vilijos (taip tada buvo vadinama Neris) krantai. Pats Vilijos vardas priminė išsiilgtąjį Vilnių. Atsiminiau Maironio verstąjį Ad. Mickevičiaus to vardo eilėraštį.
Vilija, mūsų upelių motutė,
Dugną tur aukso, o veidą kaip dangų;
Vandenis semia lietuvė — sesutė,
Širdžia ir veidu skaistesnė už bangą.
Puikios, malonios pakalnės ties Kaunu
Puošia jos tulpėmis Viliją sraunų . .
Tačiau tų apdainuotų Vilijos krantų Kaune man nebuvo tekę stebėti, nes nuvažiuodavau į ten tik kai susidėdavo daug reikalų. O juos atlikinėjant ministerijose ir intendantūroje vis reikėdavo skubėti. Be to, mieste ant Vilijos krantų visur stovėjo namai. Dabar, pamažu vežimėliui judant, ilgai grožėjaus jais, svajojau apie Vilnių ir apie dar tolimą Vilijos kelionę ligi Nemuno ir jūros . . .
Mylimą Nemuns, smarkiai apkabinęs,
Neša pro kalnus, per laukų platybes;
Glaudžia su meile prie šaltos krūtinės
Ir kartu skęsta į marių gilybes .. .
Tą dainą beniūniuodamas, pervažiavau Čiobiškyje ilgą, augštą Neries tiltą, Nors širdį traukė į rytus, į Vilnių, į kurį iš čia paneriais ėjo senovėje pagarsėjęs prekybos kelias, tačiau mano kelionės tikslas gulėjo šiaurėje.
Pakeitęs vls. v-boje pastotininką, tuojau išvažiavau į Musninkus. Miestelis guli dviejų didelių vieškelių, iš Maišiagalos į Gelvonius ir iš Kernavės į Širvintas, kryžkelėje. Kol naujas pastotininkas pašėrė arklį, pasidairiau miestelyje. Jis atrodė gana gerai. Buvo gražių namų. Pamaniau, kad apskrities mieste Širvintose, savo būsimoje rezidencijoje, rasiu dar erdvesnių pastatų. Tuo didesnis buvo mano nustebimas, kai įvažiavus į vieną kaimą, pastotininkas pasakė, kad tai Širvintos. Dar ilgai teko važiuoti, kol pasiekėme “miesto” centrą. Kaip paskiau paaiškėjo, miestelis buvo išsistatęs net per ištisus 2 km pagal Širvintos upę, lygiai taip pat, kaip Pasvalys pagal Lėvenį. Abu panašūs, nedideli miesteliai, kuriems likimo buvo skirta tapti beatsikuriančios Lietuvos apskričių centrais.
Buvo jau pavakarys, kai pagaliau suradau komendantūros būstinę. Raštininkai pakvietė komendantą karininką Pošiūną. Kelionės metu buvau apmąstęs, ką reikės pirmoje eilėje su juo išsiaiškinti. Buvau pasirengęs sutikti jo nepasitenkinimą, kai pradėsiu kalbėti apie jo pakeitimą. O išgirdau, kad jis jau seniai prašąs Rik. sk. viršininką jį iš šių pareigų atleisti. Skundėsi, kad turi vos porą dešimčių kareivių ir tik dalį jų ginkluotų, kad daugiau vietinių gyventojų savanoriais nestoja, o ir įstojusiųjų tarpe esą visai menkos vertės. Komendantas buvo išgavęs jiems Kaune tik uniforminių kepurių, ne visiems vokiškų mundurų ir pusbačių. Maistui gamintis turėjo lauko virtuvę. Priminė, kad keletas nusivylusių kareivių, pasišalino, net pasiimdami su savim valdiškus daiktus.
Apie Kar. štabą karin. Posiūnas kalbėjo pasipiktinęs, kad ten gaudavęs tik tuščių pažadų. Rik. sk. viršininkas visuomet ramindavęs jį ir viską pažadėjęs, liepdavęs grįžti, o nei pažadėtų kareivių, nei ginklų, nei drabužių neprisiųsdavęs.
Tuometinę padėtį Širvintose labai vaizdžiai apibūdina plk. Mačiuika šiais žodžiais: “Širvintos buvo mūsų valdžios bei visuomenės užmirštos: jokio viešo pranešimo. Tik retkarčiais pasirodydavo lietuviškas lapelis. Širvintos organiškai buvo surištos su Vilniumi. Iš ten gaudavo įvairių žinių, o į Kauną net ne labai kas ir kelią težinojo. Lietuviams gyvenimą Širvintose galėjo užtikrinti tik ginklas ir darbas. Deja, nebuvo nei vieno, nei kito” . . .
Kad karin. Pošiūno nusiskundimai Rik. skyriaus viršininku rotmistru Vaitiekūnu buvo pamatuoti, matyti ir iš plk. Mačiuikos paminėtų dviejų atsitikimų:
Rugpjūčio 1 d. lenkų žandarai suvarė gyventojus į susirinkimą, kuriame lenkų agitatoriai šmeižė Lietuvos vyriausybę ir ragino dėtis prie Lenkijos. Po to, lenkų išrinkti seniūnai vaikščiojo po kaimus rankiodami parašus dėtis prie Lenkijos. Karin. Pošiūnas rugpjūčio 4 d. pranešė apie tai Krašto Aps. ministerijai, o iš ten gavo atsakymą: “Nuorašas į Užsienio ministeriją. Karin. Vaitiekūnas. 8.VIII.”.
O kai naktį iš rugpjūčio mėn. 17 į 18 d. į Širvintas atėjo apie 250 lenkų su 4 kulkosvaidžiais ir pradėjo suiminėti lietuvius pareigūnus, tai karin. Pošiūnas vėl skubiai kreipėsi į Krašto Aps. min.; prašydamas pagalbos. Plk. Mačiuika rašo: “Šis karin. Pošiūno pareiškimas sulaukė trumpiausios bei būdingiausios rezoliucjos: “Į bylą. Karin. Vaitiekūnas. 23.VIII.”.
Kadangi kar. Pošiūnas visa tai pasakojo nusiminęs, neslėpdamas savo nuomonės, kad čia nieko negalima padaryti, man susidarė įspūdis, kad jis yra permažai energingas ir apatiškas. Aš jau buvau patyręs, kad Kaunas nieko neturi perdaug, kad norėdamas ką intendantūroje gauti, privalėjai paduoti dvigubai didesnius reikalavimus, o ir tada gaudavai tik pusę būtinų reikmenų. Tie jo nusiskundimai manęs nebaidė. Tikėjaus tokius sunkumus nugalėti.
Kar. Pošiūnas parūpino man nakvynę pas kleboną kun. Navickį. Vakarieniaujant papasakojau jam, kokiu reikalu važinėju ir apie savo veiklą partizanuose. Jis jau buvo girdėjęs apie Joniškėlio partizanus ir labai juos vertino. Tas padėjo mums greitai suartėti ir atvirai pasikalbėti. Jis nusiskundė vietinių gyventojų abejingumu, jų skersakiavimu Lenkijos link ir dvarponių lenkų atvira simpatija pastarajai. Jo žiniomis, k-tūros savanorių tarpe buvo abejotinos vertės žmonių, ne tik dykaduonių, bet ir slaptų lenkų žvalgų. Jau keletas iš jų patarnavę ir pasiinformavę, buvo jau pabėgę. Su juo besikalbant man atėjo mintis, kad jei vietiniais žmonėmis negalima pasitikėti, tai reikėtų k-tūrą suorganizuoti iš patikimų savo krašto kareivių. Kun. Navickis tokiam sumanymui karštai pritarė. Atsigulęs dar gerokai tą mintį apsvarsčiau. Galutinai nusistačiau, ilgai negaišdamas, grįžti į Kauną ir priimti paskyrimą su sąlyga, jei leis man suorganizuoti visai naują komendantūrą Pasvalyje.
(Bus daugiau)
ŠIRVINTŲ MIESTO IR APSKRITIES KARO KOMENDANTŪRA
P. G U D E LI S
(Pradžia KARIO 1 nr.)
Klebonas pasakojo, kad į Kauną grįžti galima taip pat per Ukmergę. Sumaniau dar susipažinti ir pasitarti su antruoju busimuoju kaimynu, Ukmergės komendantu. Geru Vilniaus -Ukmergės vieškeliu pastotininkai galėjo greičiau pavažiuoti, taigi laiku pasiekiau Ukmergę. Kas buvo komendantu, nebeprisimenu, bet pasikalbėjimas su juo dar labiau paskatino mane priimti paskyrimą. Ir jam patiko mano sumanymas atvykti į Širvintas su patikimų kareivių daliniu. Tik jis abejojo, kad Krašto Aps. ministerija leis man tai daryti. Iš Ukmergės ėjo siaurasis geležinkelis į Jonavą. Gavau iš komendanto karišką bilietą ir traukiniu sugrįžau į Kauną.
Rik. sk. viršininkas, išklausęs mano pranešimą apie padėtį Širvintose ir mano sumanymą suorganizuoti k-tūrą Pasvalyje, pasakė, kad tokio sutikimo negali duoti ir bandė prikalbėti mane tuojau pakeisti kar. Pošiūną. Turėjau įrodinėti, kad vietoje nebus galima nieko padaryti ir kad todėl nuo paskyrimo turiu atsisakyti. Rik. sk. viršininkas sumanė tuo reikalu pasitarti su Kar. štabo viršininku ir pakvietė mane dar ateiti rytoj. Nors pats jau buvau pradėjęs abejoti, bet sekantį rytą gavau sutikimą ir buvau paskirtas “Širvintų miesto ir apskrities karo komendantu nuo 1919 m. rugpjūčio 7 d.” (Liet. Kar. Įsak. 175 Nr. 18 par. (Ištrauka iš tarnybos lapo).
Mano parsivežta naujiena apie paskyrimą Širvintų karo komendantu, aps. viršininkui M. Marmai ir milicijos vadui J. Navakui labai nepatiko. Reikia priminti, kad Pasvalio aps. sudarymas buvo mūsų trejukės sumanytas. Biržuose atsirado stipri opozicija, kuri darė žygius Kaune, kad aps. centru būtų paskirti Biržai. Tačiau tais laikais Biržai buvo labai sulenkinti. Partizanų kovų laikais mums teko turėti reikalų su Biržų partizanų būrio vadu karininku Zigmu Šilkarskiu. Jo veikimas atrodė labai įtartinas. Nors bolševikams užėmus Biržus, jis su savo būriu pasitraukė į Joniškėlio aps., bet su Joniškėlio aps. apsaugos štabu (partizanų vadovybe) nebendradarbiavo ir kovose beveik nedalyvavo. O kai Joniškėlio partizanai privertė bolševikus pasitraukti, tai kar. Šilkarskis, sugrįžęs į Biržus, pasiskelbė komendantu ir pasikvietęs dar porą rusų kariuomenėje tarnavusių, sulenkėjusių dvarininkų ir keletą miesto panelių, įsteigė didžiulę komendantūros raštinę.
Mums teko padaryti daug žygių, kol įrodėme Šilkarskio ir jo kompanijos labai aiškų lenkiškumą. Mums pavyko sukliudyti Šilkarskio įsigalėjimą Biržuose ir į ten Kar. štabas atsiuntė karininką J. Vėgėlį. Po to, Šilkarskio užtarytojai Kaune pradėjo pravardžiuoti mus “Joniškėlio Respublikos” vadais.
Kai birželio mėn. 1 d. buvo panaikinta Joniškėlio aps ir įsteigta Pasvalio aps., man buvo pavesta 1. e. jos komendanto pareigas, o nuo birželio 21 d. taip pat ir Biržų aps. k-to pareigas. Tuo būdu karininkas J. Vėgėlis tapo Pasvalio aps. karo komendanto pavaduotoju.
Paskyrus mane Širvintų karo komendantu, M. Marma ir J. Navakas baiminosi, kad gal tuo norima tik išardyti mūsų bendrą frontą prieš lenkus. Tik išsiaiškinus, kad Kar. štabas įsakė man perduoti Pasvalio k. komendantūrą mums visiems jau gerai pažįstamam karininkui J. Vėgėliui, jie nusiramino ir pasižadėjo padėti man kuo greičiausia suorganizuoti Širvintų karo komendantūrą.
Galiu papildyti, kad 1919 m. rugpjūčio 28-29 d.d. likviduojant POW sukilimą, buvo surasti dokumentai, iš kurių paaiškėjo, kad kar. Z. Šilkarskis buvo numatytas POW-kų komendantu Biržų apygardai. POW bylos metu karininkui Vėgėliui pavyko suimti tik jo bendrininkus: Aišparą, Koscelkovskį ir kit., o Šilkarskis suspėjo pabėgti į Lenkiją.
M. Marmos pagalba labai man pravertė, nes jis buvo taip pat Pasvalio aps. Suėmimo komiteto pirmininkas. Komendanto pareiga buvo mobilizuoti arklius ir rekvizuoti gyvulius ir maistą kariuomenei. Kaip tik tuo metu išpuolė naujokų šaukimas, tai pasirinkau savo nuožiūra naujokų Širvintų k-tūros kuopai. Susitaręs su kar. Vėgėlių, paėmiau iš Pasvalio k-ros karininkų ir puskarininkių kadrus. Prasidėjo intensyvus naujokų mokymas.
Iš Intendantūros Kaune parsivežiau keletą siaurojo geležinkelio vagonėlių kariškų vežimų, lauko virtuvę, ginklų, drabužių ir avalinės. Suėmimo komitetas paskyrė reikalingą kiekį arklių ir net parūpino man karietą. Rugsėjo mėn. 1 d. perdaviau kar. Vėgėliui pirmininkavimą Naujokų Šaukimo komisijoje. Rugsėjo 8 d. Pasvalyje buvo atlaidai, todėl surengėme iškilmingą Pasvalio ir Širvintų komendantūrų priesaiką. Į iškilmes suplaukė didelės minios gyventojų, ypač daug kareivių giminių. Visiems buvo nematytas reginys tokia daugybė savos lietuviškos kariuomenės.
Tuo būdu Širvintų komendantūrą pavyko suorganizuoti beveik vieno mėnesio bėgyje. Sekančią savaitę, žygio tvarka, išvykome į Širvintas.
Turiu išsaugojęs, man simboline atrodančią, Pasvalio aps. organizatorių nuotrauką. Pasvalio aps. komiteto kieme ant rąstų krūvos sėdi: aps. viršininkas M. Marma ir aps. komendantas karin. P. Gudelis, apglėbti policijos vado J. Navako. Nors jo odicialės pareigos buvo mažiau reikšmingos už dviejų pirmųjų, bet jis dominavo savo autoritetu. Partizanų kovų laikais jis buvo jų vyriausias organizatorius, o eidamas aps. komiteto pirmininko pareigas, buvo ir jų globėju. Galiu pridurti, kad su J. Navaku buvome kartu baigę 1914 m. Panevėžio realinę mokyklą. Tik jis vėliau studijavo Maskvoje mediciną ir buvo nuo karo prievolės atleistas. Tačiau, sugrįžęs į Lietuvą, jis labai aktyviai prisidėjo prie apsaugos organizavimo. Iš Pasvalio aps. milicijos vado pareigų jis buvo pašauktas į Kauną Piliečių apsaugos departamento direktorium. Paskiau jis buvo Klaipėdos krašto gubernatorium, kur iškėlė naciams garsiąją bylą. Rusams Lietuvą okupavus, pasitraukė į Vokietiją, tačiau vėl staiga užėjus rusams, buvo suimtas ir mirė kankinio mirtimi.
M. Marma, gim. 1886 m. Vilkijoje, buvo teisininkas, veiklus 1905 m. sukilimo dalyvis. I Pasaulinio karo metu buvo Rusijoje ir dalyvavo Petrapilio seime. Sugrįžęs į Lietuvą, gyveno pas brolį kunigą Kriukuose, Joniškėlio aps. Buvo išrinktas Joniškėlio apskrities komiteto pirmininku, paskiau paskirtas apskrities viršininku. Prieš II Pas. karą buvo privatus gynėjas Vilkijoje. 1944 m. paskutinį kartą aplankiau jį ten. Kadangi jis pirmosios okupacijos metu nebuvo persekiotas, todėl nutarė pasilikti ir 1944 m. Pasakojo, kad esąs vietinės varguomenės labai vertinamas, nes sėkmingai gynęs ją nuo bolševikų pareigūnų sauvaliavimo. Reikia manyti, kad tas jį vėliau ir pražudė. Populiarių asmenų bolševikai nepakentė. M. Marma buvo vėliau suimtas ir ištremtas į Sibirą.
Viduryje Pasvalio aps. milicijos vadas J. Navakas, k. — aps. v-kas M. Marma, d. — karo komendantas P. Gudelis.
Kad supratus Širvintų komendantūrą ištikusius netikėtumus, pravartu prisiminti bendrą situaciją 1919 m. vasarą. Nors jaunajai Lietuvos kariuomenei gegužės mėn. pabaigoje ir birželio mėn. pradžioje pavyko nuo bolševikų išvaduoti jau didelius Lietuvos plotus, tačiau ji turėjo sustoti prieš Zarasų krašte su užnugariu Daugpilyje sutelktas bolševikų jėgas.
Liepos mėn. pabaigoje Lietuvos šiaurėje pasirodė dar naujas priešas, nenorintys į Vokietiją trauktis vokiečių kariuomenės daliniai, vėliau gavę bermontininkų vardą. Jie nesiskaitė su Lietuvos vyriausybe, trukdė jos atstovų ir savivaldybių darbą. Savavališkai rekvizavo maistą, vargino ūkininkus, reikalaudami pastočių. O pavieniai kareiviai ir ištisos jų gaujos, net atvirai plėšikavo. Laik. vyr. negalėjo pavartoti prieš juos jėgos, nes visa kariuomenė buvo pririšta Dauguvos fronte prieš bolševikus. Be to, buvo žinoma, kad šių būrių užnugaryje, Latvijoje, stovi ištisas gen. Goltzo VII vokiečių atsargos korpas.
Negeriau buvo ir Lenkijos pasienyje. Kovo mėn. 9 d. lenkai paėmė Gardiną, o balandžio mėn. 19 d. užėmė Vilnių. Gegužės mėn. 8 d. lenkai puolė lietuvių sargybas Vievio rajone, bet buvo atremti. Nors lenkai neslėpė savo tikslo: prijungti Lietuvą prie Lenkijos, atstatyti nelemtąją uniją, bet patys įsivėlę į karą su bolševikais, turėjo skaitytis su juos globojančiomis santarvės valstybėmis. Lietuvos vyriausybė kiekviena proga skundėsi joms dėl lenkų grobuoniškų siekių. Pastarosios oficialiai draudė lenkams kariauti su Lietuva, o neoficialiai jų tikslams maža tesipriešino. Todėl lenkai tų draudimų nepaisydavo ir žingsnis po žingsnio užiminėjo Lietuvos pakraščius, teisindamiesi, kad kariaudami su rusais, turi rūpintis savų sparnų saugumu.
Pirmoje rugsėjo mėn. pusėje lenkai plačiu baru puolė Ukmergės link ir užėmė Širvintas, Giedraičius, Šešuolius. Prie Lyduokių bandė apsupti Ukmergę ir ties Vidiškiais perkirsti Ukmergės - Utenos plentą, kuriuo iš Kauno ėjo aprupinir. as prie Dauguvos su bolševikais bekovojančios kariuomenės.
Iš jau minėtų asmenų atsiminimų galima taip pat susidaryti pilną vaizdą apie sunkias lietuvių komendantūros kovas su lenkais ir jos priverstiną atsitraukimą nesulaukus pagalbos atsispirti lenkams.
Virš. Užpalis rašo: “Iki rugsėjo mėn. su lenkais gyvenome pusėtinai — kaip šuo su kate, o vėliau pradėjome pyktis, nes lenkų komendantas poručikas Dvožakas suagitavo vietinius gyventojus, kad šie patys imtų mus varyti iš Širvintų”.
Plk. Mačiuika nurodo priežastį, kuri privertė lenkus susirūpinti sustiprinti savo jėgas ir išvaryti dar silpną lietuvių k-tūrą iš Širvintų. Jis papasakoja apie mano atsilankymą Širvintose susipažinti su k-tūros padėtimi ir apie pažadą atvykti su kuopa gerai ginkluotų vyrų, ir priduria: “Karin. Gudeliui išvažiavus, pasklido gandai, kad Širvintosna ateina 300 lietuvių kariuomenės. Kitą dieną mes tikrai sulaukėme 18 uniformuotų ir gerai ginkluotų vyrų iš Ukmergės . . . Šie gandai tik dar labiau sutvirtino lenkų budrumą, ir jie savo eiles padidino iki 300 vyrų prieš mūsų 53 beginklius savanorius ir 18 ginkluotų vyrų iš Ukmergės. Gyvenimo sąlygos mums pasidarė nepaprastai sunkios. Nebeateidavo ir naujų savanorių, nes lenkai jų nebeįleisdavo į miestelį”.
Ir anksčiau, dar būdami silpnesni, lenkai visiškai nesiskaitė su lietuvių k-tūra. M. Biržiška savo knygoje “Dėl mūsų sostinės” rašo: “Liepos 6 d. lenkuojantieji dvarininkai surengė Širvintose 350 m. Liublino unijos minėjimo mitingą. Ta proga protestavo prieš Laik. vyriausybės antilenkišką politiką ir reikalavo Lietuvą prijungti prie Lenkijos”.
Pirmiau minėjau lenkų surengtą rugpjūčio mėn. 4 d. mitingą. Jame buvo išrinkti atstovai į “Vilniaus seimą” reikalauti prisidėjimo prie Lenkijos.
Atėjus į Širvintas stipresnėms lenkų jėgoms, lenkai sekmadieniais po pamaldų rengdavo mitingus ir agitatoriai reikalaudavo lietuvių komendantūrą pasišalinti.
Kartą suagituota minia apgulė komendantūrą. Karin. Pošiūnas pakvietė jos išrinktus delegatus į komendantūrą. Virš. Užpalis rašo: “Komendantas, išklausęs delegatų reikalavimus, surašė protokolą ir davė delegatams pasirašyti. Pasirašę išsiskirstė. Ėmė skirstytis ir minia. Jau ir vakaras artėjo. K-tas parašė pranešimą ir kartu su protokolu pasiuntė į Ukmergę. Pranešimą reikėjo siųsti per pėsčią žmogų, nes neturėjome nei arklių, nei telefono, o pastotės tuomet apie Širvintus lietuvių kareivis nieku gyvu negalėjo gauti”.
Apie Širvintų k-ros sudėtį plk. Mačiuika paduoda tokių žinių: “Rugsėjo mėn. buvo 67 žmonės. Iš savanorių buvo 9 moksleiviai, o 25 beraščiai. Iš visų savanorių 25 buvo pasiturinčių ar šiaip vidutinių ūkininkų vaikai, o 38 buvo ūkio darbininkai, ar smulkūs neturtingi ūkininkai”.
Suprantama, kad tokiomis jėgomis nebuvo įmanoma kiek rimčiau lenkams pasipriešinti ir jų akiplėšiškumas vis didėjo.
Rugsėjo 8 d. (taigi, tą pačią dieną, kai mano organizuota kuopa dalyvavo Pasvalyje priesaikos iškilmėse) po eilinio audringo mitingo prie bažnyčios pasklido gandai, kad lenkai rengiasi kom-rą nuginkluoti ir visus išvežti į Vilnių belaisviais. Komendantas įsakė kareiviams visą naktį budėti su ginklais rankose. Tolesnius įvykius viršila Užpalis šiaip aprašinėja:
“Pagaliau, įsakė man surinkti visus basus ir beginklius kareivius ir nakties metu išsiųsti juos slaptai nuo lenkų į Gelvonių miestelį. Kitai dienai turėjau parūpinti bent du vežimus daiktams vežti. Negavęs pastotės, turėjau vežikus pasamdyti.
Gavęs iš komendanto įsakymą, tuojau nuvykau kom-ros būstinėn, įsakiau niekam iš k-ros neišeiti, o surinkęs basus ir beginklius, kurių buvo apie 40, pasiunčiau juos į Gelvonis. Šitos komandos viršininku paskyriau jauną savanorį J. Martinkų. Per jį daviau Šiaulių kaimo gyventojams raštelį, prašydamas jų rytojaus dieną atsiųsti mums 5 vežimus su gerais arkliais ir duoti šiai basai komandai vakarienės. Šiaulių kaime gyveno tikri ir ištikimi Lietuvos sūnūs, ir aš jais pasitikėjau . . . Visą naktį dideli civilių lenkų ir paskirų kareivių būriai vaikščiojo ir jodinėjo po miestelį ir aplink mūsų k-rą ir sekė kiekvieną mūsų judesį”.
Ant rytojaus atvyko laukiamos pastotys ir kareiviai pradėjo krauti savo daiktus. Kartu su kareiviais kraustėsi pašto viršininkas ir žemės tvarkytojo padėjėjas su sekretore.
“Mums besikraunant į vežimus, prie k-ros susirinko lenkų kareiviai bei civiliai ir ėmė kibti prie mūsų daiktų, o ypač prie produktų, reikalaudami, kad mes juos paliktume Širvintose. Iškilo didelis ginčas . . . Pagaliau mūsų k-tas parašė griežtą reikalavimą lenkų kom-tui, kad jis savo kareivius suvaldytų . . . Lenkų k-tas reikalavimą išpildė ir įsakė saviesiems neliesti mūsų produktų. Ginčas užtruko apie keturias valandas. Baigiantis pirmai valandai mes išleidome savo gurguoles . . .
Taip nekantraujant, slinko valanda po valandos. Artinosi jau ir vakaras . . . Mes nustojome vilties gauti iš kur nors pagalbos. Nesulaukę pagalbos, apie 19 val. buvome priversti apleisti Širvintas. Komendantas įsakė pro užpakalines k-ros duris išeiti į sodą ir tyliai išsirikiuoti . . . Miškais žygiavome ligi Vėsų tilto. Čia stovėjo mūsų atskira sargyba. Šios sargybos viršininkas buvo savanoris A. Mačiuika, vėliau mūsų aviacijos lakūnas. Mes su k-tu nužygiavome į Šiaulių kaimą, kur buvo mums paruošta vakarienė”.
Tik apie 1 val. nakties prie Vėsų tilto atsirado Kauno batai, trečia kuopa ir Ukmergės k-ros kulkosvaidininkų skyrius su vienu sunkiuoju kulkosvaidžiu. Taip pavėluota pagalba jau nebegalėjo padėti atsilaikyti Širvintose, o pradėti kautynes, kad Širvintas atsiėmus, tų jėgų buvo permaža.
“Buvo nuspręsta Vėsų tilto sargybą sustiprinti, o patiems trauktis į Gelvonių miestelį. K-tūra su savo kareiviais tuojau ir išžygiavo į Gelvonis, o Ukmergės kuopa atvyko Šiaulių kaiman į poilsį”.
Bet ir Gelvonyse k-ra išsilaikė gal vos vieną savaitę. Vieną naktį lenkai didelėmis jėgomis iš trijų pusių apsupo Galvonių m. “Tučtuojau buvo sukeltas pavojus, išrikiuotos kuopos ir suskirstytos į tris grupes. Pirmoji grupė užėmė frontą nuo vakarų į žiemius prieš Gelvonių dvarą, antroji nuo vakarų į pietus, o trečioji nuo rytų į pietus. Pirmajai grupei vadovavo ltn. Černeckis, antrajai grupei karininkas latvis (pavardės nebeatmenu), o trečiajai — mūsų k-tas ltn. A. Pošiūnas. Aš dalyvavau trečioje grupėje”.
Įvykus susišaudymui, trečioji grupė dar galėjo lenkus atlaikyti, bet kai pasigirdo lenkų komanda: “Zamną! Neprzod! Na bagnety!” jie turėjo trauktis, nes jų šautuvai buvo be durtuvų, o granatų jie taip pat neturėjo. Jiems buvo vienas kelias: trauktis per Ževeliškių kaimo raistą.
“Beklampojant po raistą, mūsų grandinė labai išsiblaškė. K-tas su 9 kareiviais pasuko į Veprius, o aš su kitais kareiviais Ukmergės link . . . Vėliau paaiškėjo, jog pirmos ir antros grupės apie 30 kareivių drauge su savo vadais pateko į nelaisvę. Apie 12 val. visa mūsų k-ra susirinko Ukmergėje. Aš nuvykau pas Ukmergės k-tą ir pranešiau apie liūdną įvykį. Jis mums parūpino 16 pastočių, su kuriomis mes ir nuvažiavome į Veprių miestelį, kur radome ir mūsų k-tą su 9 kareiviais. Jie buvo užėmę sargybą ant Šventosios upės tilto ties Slabados kaimu. Čia mes apsistojome, užėmę barą palei Šventosios upę.
Po kelių dienų į Veprius atvyko kitas komendantas su savo kuopa ir kuopos vadu. Komendantas Gudelis perėmė savo žinion visą k-rą, o buvęs k-tas leitenantas A. Pošiūnas išvyko į 1-jį pulką”.
(bus daugiau)
ŠIRVINTŲ MIESTO IR APSKRITIES KARO KOMENDANTŪRA
P. GUDELIS
(Pradžia KARIO 1 nr.)
Tomis dienomis aš su savo suorganizuota Širvintų k-tūra per Panevėžį, Taujėnus atžygiavau į Ukmergę ir tik komendantūroje sužinojau apie lenkų ofenzyvą ir Širvintų užėmimą. Tuojau paskambinau į Kauną pasiklausti pas Rik. sk. viršininką, kas man daryti? Įsakė dalinį palikti Ukmergės k-to žinioje, o pačiam atvykti į Kauną pasitarti.
Pasitarimas užtruko porą dienų, nes Rik. sk. v-kas visdėlto norėjo mane įterpti tarp Trakų ir Ukmergės k-tūrų, kad užkimšus esamą spragą. Tuo reikalu jam reikėjo susitarti su minėtais komendantais. Pagaliau man buvo įsakyta laikinai apsistoti Ukmergės aps. priklausančiame Veprių miestelyje. Administruoti buvo pavesta lenkų dar neužimtus Širvintų aps. Gelvonių ir Pabaisko valsčius ir Ukmergės aps. Veprių valsčių. K-tūros kuopai buvo įsakyta “nešti sargybas bare nuo Vilijos ligi Šešuolių” (Ištrauka iš tarnybos lapo).
Gerb. Br. Kviklio suteiktomis man žiniomis, Veprių miestelis stovi šiauriniame Veprių ežero krante, netoli Šventosios upės (1,5 km), 17 km į pietvakarius nuo Ukmergės ir 21 km į šiaurės rytus nuo Jonavos. Vepriuose buvo gyvenama dar prieš Lietuvos valstybės įkūrimą. Didžiųjų kunigaikščių laikais Vepriai buvo pilis. Pirmą kartą Vepriai paminėti Vyganto kronikoje 1384 m., kai Vytautas, žemaičiams ir Ordinui padedant, žygiuodamas atsiimti iš Jogailos Vilnių, užėmė Veprių pilį. Kryžiuočių kronikose Vepriai minimi dažnai ir nurodoma, kad jie guli prie Šventupės. Tik vėliau piliai savo amžių atgyvenus, įsisteigė Veprių dvaras. Jo valdytojais yra buvę Kęsgailą, Oginskiai, Šemetai, Tizenhauzai ir k. XIX amž. pabaigoje Vepriai perėjo Platerių nuosavybėn.
Be puošnių dvaro rūmų, Vepriai turėjo gražią, 1910 m. pastatytą, bažnyčią. Veprių žymenybė buvo juos supančiuose pušynuose mūrinės Kalvarijos, kurios kasmet sutraukdavo daug maldininkų. Lietuvą atstatant Veprių dvaras priklausė grafui Marionui Plateriui, kuris dar prieš bolševikų užėjimą buvo pabėgęs į Lenkiją. Užėmę Veprius, bolševikai apiplėšė dvaro rūmus, apnaikino jo gausią biblioteką, o koplytėlių paveikslus naudojo šaudymo taikiniams.
Nedideliame Veprių miestelyje buvo sunku sutalpinti apie 150 žmonių dydžio komendantūrą. Reikėjo butų kareiviams, karininkams ir patalpos k-tūros raštinei. Vienintelis laisvas pastatas buvo grafo Platerio rūmai. Grafo paliktas administratorius, senas invalidas, nepasižymėjo uolumu. Nutaręs rekvizuoti rūmus komendantūros reikalams, įsitikinau, kad jis nieko nebuvo padaręs, kad rūmus, bolševikams atsitraukus, kiek aptvarkius. Jie atrodė lyg tik vakar būtų plėšikų apleisti. Inventorius ir baldai buvo aplaužyti ir išmėtyti. Kambarių durys suskaldytos. Languose trūko stiklų. Buvusi didelė biblioteka buvo išdraskyta, spintų durys išlaužytos knygos buvo iš spintų išraustos ir net keliuose kambariuose išmėtytos. Sužinojęs, kad sveikesnius baldus išsinešiojo gyventojai, išleidau įsakymą, iš rūmų paimtą turtą grąžinti, o negrąžinusiems pagrasinau kratomis ir baudomis. Gyventojai sunešė tiek baldų, kad pakako įrengti butus ir raštinę.
Tarnyba fronte prieš lenkus buvo atliekama siuntinėjant į Pabaiską ir į Gelvonius karininkų vadovaujamus būrius. Jų pareiga buvo sekti lenkų kariuomenės judėjimą, neįsileidžiant į kautynes. Pora kartų toms užtvaroms teko pasitraukti, kai didesni lenkų vienetai artinosi prie Pabaisko ir Gelvonių. Lenkams pasišalinus, k-tūros užtvaros vėl sugrįždavo į ten. Tas lenkams nepatiko, po kiek laiko jie ten apgyvendino savo būrius. Tada iš k-tūros būdavo skiriamos kasdien žvalgybos į kaimus kairiajame Šventosios krante.
Komendantūros veikimo ribose per Šventąją nebuvo jokio tilto ir tik vienas keltas prie Slabados kaimo ties Vepriais. Juo kareiviai persikeldavo, o grįždami persitraukdavo jį į dešinįjį krantą. Privatūs asmenys keltu galėjo naudotis tik su komendanto leidimu. Susirėmimai įvykdavo, kai lenkai mėgindavo persikelti per upę. Tuo būdu Šventoji upė tapo gana saugia, lenkams neperžengiama kliūtimi. Paupio gyventojams buvo draudžiama savo laiveliais perkeldinėti nepažįstamus asmenis.
Spalio mėn. pabaigoje lenkai vėl buvo pradėję veržtis pirmyn. Jie prisiartino prie Salako, 10 km nuo Utenos - Zarasų plento. Komendantūros bare jie užėmė Upninkus ir bandė poroje vietų persikelti per upę, bet būdavo kaskart k-tūros kareivių atremiami.
Komendantūros administracinei veiklai beveik nebuvo kuo pasireikšti. Kar. Pošiūno atvestiniai raštininkai mokėjo lenkų kalbą raštu, tai komendantūros įsakymus gyventojams išleidau abiejomis kalbomis. Komendantūros raštininku tarnavo iš Gelvonių kilęs Ant. Mačiuika, vėliau buvęs aviacijos pulkininkas leitenantas.
Karininkas Pošiūnas, perdavęs man savo komendantūros likučius, išvyko į 1-jį pėst. pulką. Kiek teko patirti, kar. Pošiūnas vėliau buvo komendantu įvairiose apskrityse. Pastaruoju metu gyveno Ukmergėje, kur turėjo nuosavą namą. Į užsienius nepasitraukė, tai tikriausia, taip pat jau bolševikų nukankintas. Pridedu kiek butaforišką jo atsisveikinimo su komendantūra nuotrauką prie seno, geležinėmis juostomis sukaustyto kaštano Veprių dvaro kieme. Abipus rimtai nusiteikusio kar. Pošiūno, kas ką turėjo, vienas karabinu, kiti paprastais šautuvais apsiginklavę, susitelkę k-ros karininkai ir viršila. O virš jų medyje, jei ne laikraštį, tai, tikriausiai, žemėlapį bestudijavęs raštvedys. Tai tipiškas aniems laikams įvairiai nusiteikusių žmonių ir mišrių ginklų vaizdas.
Rik. sk. viršininko įsakymu teko taip pat suorganizuoti lenkų veiklos sekimą jų užimtoje Širvintų apskrityje. Kadangi lenkai neturėjo ištiso fronto, o tik būrelius miesteliuose ir kaimuose, tai iš Širvintų aps. kilusių k-tūros savanorių giminės laisvai atvykdavo juos aplankyti. Su patikimesniais buvo susitarta, kad jie kartkartėmis pranešinėtų apie lenkų kariuomenės judėjimą ir lenkų administracijos veikimą. Surenkamos žinios būdavo reguliariai pranešamos Kar. štabui.
Ypatingą žygį Širvintų k-tūrai buvo lemta atlikti ne karinėje srityje, būtent, sutvarkyti gana turtingą grafo Platerio biblioteką. Pirmiausia, surinkome po visus kambarius išnešiotas ir ant grindų išmėtytas knygas į vieną kambarį, sutvarkėme durų užraktą ir jas užrakinau. Kai k-tūros įsikūrimo darbai buvo pabaigti ir gyvenimas įėjo į normalias vėžes, pradėjau domėtis biblioteka. Pasirinkdavau paskaityti lenkiškų bei rnsiškų knygų. Atrodo, kad dailio-
Širvintų komendantūros štabas Vepriuose 1919 m., grafo Platerio sodne.
sios literatūros raštų komplektai buvo daugiausia nukentėję, nes bolševikų bei vietinių gyventojų naudoti, o pavieniai tomai ir pasisavinti. Tačiau įvairių mokslo šakų knygomis, matyt, niekas nesidomėjo, tai jų rinkiniai buvo pilni. Supratęs jų didelę vertę, pradėjau galvoti, kad jos guli čia be naudos, o kažin ar yra Lietuvoje kita biblioteka, kuri turi tokių knygų. Sumaniau pasitarti su Centrinio Valstybės knygyno vedėju prof. Volteriu, kurį pažinau iš studentavimo laikų Petrograde. Nuvažiavęs į Kauną, aplankiau jį ir pranešiau apie Vepriuose gulintį knygų lobį. Pasiūliau jam atsiųsti bent vieną knygyno tarnautoją, kuris ištirtų, kas praverstų paimti valstybės knygynui. Pagaliau nutarėme, kad reikia visas knygas provizoriškai sudėti į spintas bei dėžes ir viską atvežti į Kauną. O čia jas, atliekamu laiku, išrūšiuos knygyno tarnautojai. Taip ir padariau. Sutvarkėme aplaužytas spintas ir sukrovėme į jas visa, ką tik radome. Komendantūros gurguole nuvežiau jas, bene spalio mėn., prof. Volteriui.
Daug laiko po tų įvykių praėjus, dabar jau nebegaliu prisiminti, nei kiek spintų, nei kelis vežimus išvežėme. Gal ir patį knygų sutvarkymo faktą būčiau taip pat pamiršęs, jei Liet. Enc. nebūtų buvę rašoma apie Platerio knygyną. O pagarsėjo jis dėlto, kad tarp nuvežtų į Kauną rankraščių buvo rasta pirmoji lietuvių kalba 1822 m. parašyta Lietuvos istorija, Simano Daukanto “Darbay senųjų Lituviu yr Zemaycziu”.
Liet. Enc. rašoma apie ją net du kartu, tik vis su klaidomis. L. E. IV t. 306 psl. Vaclovas Biržiška klaidingai pasakoja, kad S. Daukanto istorija buvo laikoma Švėkšnos Jurgio Platerio (1810-1836) bibliotekoje, kad 1919 m. bermontininkai buvo tą biblioteką pagrobę ir tik partizanai ją atsiėmė. Kitą kartą, L. E. XXIII t. 100 psl., Platerių šeimos istorijoje paduota tikresnių žinių, kad J. Platerio biblioteka 1910 m. buvo perkelta į Veprių dvarą ir įjungta į Mario-no Platerio biblioteką. Deja, toliau ir Čia prasilenkiama su tiesa, nes rašoma: “1919 gale Veprių biblioteka buvo Vyriausybės nupirkta ir įjungta į Valst. Centrinio knygyno fondus”.
Kaip pirmiau pasakojau, M. Plateris 1919 m. sėdėjo Lenkijoje, tai vyriausybė negalėjo jo pasiekti, ir nupirkti negalėjo, nes anais laikais atliekamų pinigų tokiems reikalams neturėjo. Jie buvo reikalingi kariuomenei ir valdininkijai išlaikyti ir ginklams pirkti. Be to, atsimenu, kad M. ir V. Biržiškoms S. Daukanto istoriją atspausdinus, gal 1929 ar dar vėliau, prof. Volteris, susitikęs mane Kaune, pakvietė aplankyti knygyną. Prisimenu, kad jis buvo Universiteto rūmuose. Prof. parodė atskirose spintose gražiai sutvarkytas grafo Platerio knygas ir, lyg prisimenu, dovanojo man Daukanto istoriją. Tvirtai atsimenu, kad knygos įžangoje, neminint mano pavardės, buvo parašyta, kad rankraštis pateko į Kauną iš Veprių su Širvintų karo komendanto atvežta M. Platerio biblioteka. Jei laisvajame pasaulyje būtų galima rasti tą knygą, mano teigimas turėtų pasitvirtinti.
Pagaliau, galima paminėti dar vieną Širvintų k-tūros gyvenimo epizodą, būtent, generolo Ramanausko kontrolės komisijos apsilankymą Vepriuose. Iš užsilikusios nuotraukos matyti, kad tas įvyko žiemą, nes jau buvo sniegas. Grįždamas iš kažkokio pulko revizijos, gen. Ramanauskas netikėtai aplankė Veprius. Komendantūros ūkvedžiu buvo rusų kariuomenėje toje srityje tarnavęs karo valdininkas, didelis pedantas, tai komisija nerado atskaitomybėje jokių trūkumų. Turėjome taip pat neprastą virėją, tai pora dienų komisija gražiai pasivaišino. Atsimenu, kad besigardžiuodami valgiais, komisijos nariai dažnai prisimindavo, kaip jiems pastaruoju metu reikėdavo maitintis iš lauko virtuvės. Asmenis nuotraukoje galima atpažinti, tik su padidinamuoju stiklu, bet iš fasado dalies galima spręsti apie Platerio rūmų puošnumą.
Priėmęs paskyrimą Širvintų karo komendantu ir suorganizavęs patikimų, tautiniai susipratusių vyrų k-tūrą, rengiausi sudaryti Širvintose lietuvišką atsparos punktą ir prisidėti prie to krašto atlietuvinimo darbo. Pirmoie eilėje norėjau, Joniškėlio pavyzdžiu, vietinį susipratusį jaunimą suburti į garbės miliciją, šaulių pirmtakus.
Gen. Ramanausko kontrolės komisija Vepriuose.
Kad Lietuva apsigins nuo bolševikų ir bermontininkų, man nekilo abejonių. Bolševikai jau buvo prispausti prie Dauguvos. Kovoje su bermontininkais buvome ne vieni, nes latviams jie grėsė dar labiau negu mums. Ir santarvininkų valstybės spaudė vokiečius nusiginkluoti. Tie visi duomenys buvo mūsų naudai. Vienas klausimas kilo, kaip pavyks atsikratyti “broliškų” lenkų glėbesčiojimų?
Žinojome, kad kovoje su jais, neturime nė vieno ištikimo draugo. Tačiau argi Lietuva gali egzistuoti be sostinės? Privalėsime lenkus atremti ir Vilnių atsiimti. Taip samprotaujant, man atrodė, kad skiriamas į Širvintas, patenku į būsimų svarbių veiksmų areną, kur vyks lemiamoji kova. Tikėjaus, kad ir man, Vilniaus pavartėje apsistojusiam, teks toje kovoje dalyvauti ir gal ne paskutiniam į Vilnių patekti.
Kaip asmenišką nelaimę, giliai išgyvenau žinią, kad Širvintas pagrobė lenkai. Kai buvo įsakyta apsistoti Vepriuose, vis dar nenorėjau tikėti, kad mano svajonės buvo galutinai sužlugdytos. Pirmaisiais mėnesiais, kol k-tūra vietoje susitvarkė, dar turėjau užsiėmimo, tai nebuvo laiko ilgesniems galvojimams. Didelį užsimiršimą rasdavau Platerio bibliotekoje. Rodos, suradau knygų apie Platerių šeimos kilmę ir jų vaidmenį Lietuvos valstybiniame gyvenime. O Mickevičiaus eilėraštį apie sukilimo vadę Emiliją Plateraitę “Mergina didvyrė” kaip poterius išmokau.
Bet pristigus darbo k-tūroje, netrukus nusibodo ir ta romantika maitintis. Užpuldavo pesimistiškos mintys. Nenoroms grįždavau prie Marmos ir Navako įtarimų, kas paskyrimas Širvintų k-tu buvo tik manęs izoliavimas, tik komplimentais už veiklumą pridengtas atitraukimas nuo tikrosios veiklos. Žinojau, kad man čia bedykinėjant, jie ir kar. Vėgėlis kovojo su bermontininkais.
Galiu paminėti, kad Pasvalyje beorganizuojant Širvintų k-tūrą, buvau nuvykęs į Kauną ir dalyvavau rugpjūčio mėn. 28-29 naktį POW-kų sukilimo likvidavime. Rotmistras Vaitiekūnas buvo taip pat vėliau įtartas ir iš pareigų pašalintas. Tas tik stiprino mano pesimistinę nuotaiką. Ne mano būdas ilgai išverti be užsiėmimo, todėl važinėdamas į Kauną, pradėjau teirautis Kar. štabe dėl išsikėlimo iš Veprių. Prisiminiau, kad nors dabar tarnauju pėstininku, bet mano specialybė yra artilerija, nes buvau baigęs Michailo artilerijos mokyklą Petrograde ir tarnavęs netgi sunkiojoje artilerijoje, būtent, Karšo tvirtovėje. 1919 m. pabaigoje Lietuvos vyriausybei susidarė galimybė įsigyti iš Vokietijos daugiau artilerijos pabūklų, nes santarvininkų valstybės vertė Vokietiją ginklus sunaikinti. Prasidėjo spartesnis artilerijos organizavimas.
1919 m. lapkričio mėn. 28 d., pagaliau, išsivadavau iš Veprių ir buvau perkeltas į artilerijos pulką Panemunėje.
1920 m. kovo mėn. Širvintų karo komendantūra buvo likviduota. Komendantūros kuopa buvo atšaukta į Kauną ir priskirta prie 8 p. pulko.
Baigdamas norėčiau dar prisipažinti, kad niekad savo gyvenime nesu taip ilgai rašęs vieną straipsnį, kaip šitą, ir niekad nebuvau mažiau patenkintas savo darbu, kaip šį kartą. Buvau užsibrėžęs išsamiai ir objektyviai aprašyti Nepriklausomybės kovų meto savos rūšies kariuomenės dalinį su konkrečiais jo sudėties ir apginklavimo duomenimis. Tačiau, pradėjus į tuos dalykus gilintis, paaiškėjo, kad atmintis labai ir labai šlubuoja. Trūksta skaičių, datų ir dalyvių pavardžių. Prisimena pavieni faktai, bet sunku juos chronologiškai sutvarkyti.
Sumaniau j ieškoti buv. bendradarbių, kad su jais pasitarus ir primirštus dalykus išsiaiškinus. Dvejus metus sugaišau jų bejieškodamas ir beragindamas atsakyti bent į konkrečius klausimus. Niekas negelbėjo. Neliko nieko kito, kaip pačiam neaiškius dalykus nutylėti.
Visai kita proga esu gavęs pašaliečių patarimų atsiminimuose neminėti dar gyvų dalyvių pavardžių, be jų aiškaus sutikimo, nes jie gali turėti sumetimų nebūti minimi. Todėl paminėjau tik mirusiųjų pavardes.
Pagaliau, reiškiu padėką gerbiamiesiems Br. Kvikliui ir Br. Uteniui, kurie buvo malonūs suteikti man pagalbos savo žiniomis apie Veprius.
Likimo dėka, jau straipsnį pasiuntus redakcijon, visai pripuolamai pateko man į rankas P. Rusecko “Savanorių žygiai” su minėtų k-tūros karių atsiminimais, tai nors paskutiniu momentu galėjai papildyti jį taip svarbiomis informacijomis apie Širvintų komendantūros užuomazgos veiklą ir sunkias kovas su lenkais.
(Pabaiga)
