Kas kaltas dėl Pirčiupio žudynių?
Laikui slenkant vis daugiau ir daugiau viešumoje pasirodo atsiminimų, pasakojimų ir aprašymų anos slaptosios veiklos, kurią raudonpartizaniai buvo išvystę praėjusio karo metu Lietuvoje ir kaimyninėse srityse. Kaikas padailinta, kaikas pagražinta, o kitkas — ir tikrenybė.
Štai, Lenkijos Lietuvių Visuomeninės Kultūros Draugijos leidžiamas laikraštis “Aušra” Nr. 10, 1966 m., įsidėjo to laikraščio vyr. redaktoriaus Zigmanto Stoberskio pasikalbėjimą su tūlu pulkininku Vytautu Sienkevičium, dabar gyvenančiu Lenkijoje ir einančiu Sporto Klubų Federacijos "Gwardia” vice-pirmininko pareigas. Pasikalbėjimas pavadintas “Lietuvių ir lenkų bendra kova”, atseit, kad ir lietuviai raudonpartizaniai dalyvavo bendruose daliniuose kartu su lenkais. Kur Sienkevičius įsigijo pulkininko laipsnį — ar tarnaudamas lenkų kariuomenėje, ar rusų, ar partizanaudamas, — nepasakyta. Apie patį Zigmantą Stoberskį, laikraščio redaktorių, vilniškis "Tėvynės Balsas” rašė, kad tai esąs 50 metų vyras, “studijavęs ir dirbęs Vilniuje prieš karą, su ginklu rankose kovojęs prieš hitlerininkus”, greičiausia irgi lenkų raudonųjų partizanų daliniuose.
Taigi tas “pulkininkas” Sienkevičius, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus draugas, parodytas nusifotografavęs kartu su Sniečkum po žydinčiais medžiais (kokia romantika!), klausinėjamas (ar ir neklausinėjamas) papasakojo apie bendras lietuvių ir lenkų raudonpartizanių kovas prieš vokiečius paskutiniojo karo metu pietinės Lietuvos miškuose.
Sienkevičius papasakojo, kad Rūdninkų girioje esančių partizaninių dalinių tiesioginiu viršininku buvęs Marijonas Miceika, šiuometinis tarybinės Lietuvos augščiausiojo teismo teisėjas (!). “Ryšium su partinių konspiracinių organizacijų ir partizaninių dalinių didėjimu, Lietuvos Komunistų Partijos CK (kuriam vadovavo drg. A. Sniečkus), 1944 metų sausio mėnesio pradžioje, vietoj operacinės grupės suorganizavo du konspiracinius partijos apygardinius komitetus: Šiaurės, kur apygardos sekretoriumi buvo dabartinis Tarybų Lietuvos vyriausybės pirmininkas M. Šumauskas, ir Pietų apygarda, kuries sekretoriumi buvo G. Zimanas, dabartinis Lietuvos Komunistų partijos CK organo “Tiesa” vyriausias redaktorius,” — kaip poterius išbėrė Sienkevičius.
Toliau Sienkevičius papasakojo (ar parašė), kad tuose raudonpartizanių daliniuose “apart lietuvių” dar buvę lenkai, rusai, baltgudžiai, žydai ir netgi du jugoslavai, pabėgę karo belaisviai.
Paklaustas, ar jis atsimena ką nors daugiau iš tų, “Už mūsų ir jūsų laisvę” kovojusių draugų, Sienkevičius pareiškė, kad tas dalinys, kuriame jis buvo, vadinosi Adomo Mickevičiaus vardu. Dalinio vadu buvęs lietuvis Juozapavičius (slapyvardis — “Petras”), o jo pavaduotoju buvęs jis, Sienkevičius (S. save, tur būt, laiko lenku). Štabo viršininku buvęs baltgudis Kostečko, žvalgybos viršininku — ukrainietis Borodavka. Rusų tarpe buvę žydų, uzbekų, kazachų ir kirgizų.
Raudonpartizaniai be kovos prieš vokiečius, Rūdninkų girios tankumynuosė dar buvę įsirengę ir slaptą spaustuvėlę, kurioje leidę agitacinio pobūdžio laikraštėlį “Za wolnošč”, ėjusį keliomis kalbomis — lenkų, lietuvių (tai jau būtų “Už laisvę”), rusų ir vokiečių. Vokiečių kalba laikraštėlį stengęsi išplatinti ten, kur jį galėję rasti vokiečių kariai. Kaip iš pasikalbėjimo matyt, tai Sienkevičius yra buvęs tos “Za wolnošč” lietuviškosios laidos redaktorium.
Kad jis ne taip sau niekus kalba, Sienkevičius čia pat paduoda citavimui jo redaguoto laikraštėlio “Už laisvę” 1944 m. gegužės 15 d. laidą Nr. 10, kurioje apie hitlerininkų daromus žiaurumus šitaip prirašyta: “Daug medžiagos surinkta apie nusikaltimus ir žvėriškumus. Kiekvienam yra aišku, kad karas su vokiečiais, kurį vedė Raudonoji armija kartu su sąjunginėmis valstybėmis, yra kova tarp tiesos ir melo, tarp laisvės ir priespaudos, tarp kūrybinių jėgų ir jėgų, kurios viską naikina ir niokoja Beribės marios ašarų ir kraujo, nesuskaityti broliški kapai žvėriškiausiu būdu nukankintų senių, moterų ir vaikų, kiekviename žingsnyje brutalus ir sadistinis prievartavimas — tai kasdieninis vaizdas, kuris iliustruoja barbarų kraugerišką santvarką” (Ir kaip viskas tai tiktų, jei vietoj žodžio “vokiečiai”, būtų įrašyta “rusai bolševikai”! A.B.).
O štai, kas iššaukė vokiečių kerštą, kada jie sunaikino visus Pirčiupio kaimo gyventojus, lietuvius kaimiečius, turėjusius nelaimės gyventi lenkų raudonpartizanių apsėstuose miškuose. Laikraštėlio “Z. W.” 12 numeryje, 1944 m. birželio 15 d. laidoje, įvykis šitaip aprašytas (jų pačių versta į lietuvių kalba): “Valkininkai.
Stipri partizanų grupė suruošė ties Pirčiupio kaimu, ant Vilniaus - Gardino plento, pravažiuojantiems vokiečių automobiliams pinkles. Stipria kulkosvaidžių ir automatinių ginklų ugnimi buvo sulaikyta auto mašina, vežanti vokiečių lauko žandarmerijos 20 karininkų.” Kuo pasibaigė tas "stipria kulkosvaidžių ir automatinių ginklų ugnimi sulaikymas”, deja, laikraštėlis toliau nepasakoja, bet papasakoja, kas atsitiko su Pirčiupio kaimo gyventojais, kada įsiutę vokiečiai, manydami, kad tai Pirčiupio gyventojų darbas, juos visus likvidavo.
Tragedijos finalas aprašomas šitaip: “Valkininkai. Vokiečiai niekšišku būdu atkeršijo to kaimo gyventojams už savo aukas ties Pirčiupiu. Dvi valandas po įvykio atvyko egzekucinis gestapininkų dalinys, kuris apsupo kaimą, suvarė visus gyventojus į klėtis, kurias po to padegė. Liepsnose žuvo visas kaimas, 105 kaimo gyventojai, tame skaičiuje moterys, seniai ir vaikai surado ten mirtį ...”
Kaip žinia, komunistai labai uoliai jieško to siaubingo keršto vykdytojų. Tas teisinga. Bet ar nebūtų teisinga pajieškoti ir tų, kurie, kaip tas ežys, įsirangęs į žalčio būstą, iššaukė vokiečių žandarmerijos aklą kerštą, išnaikinusį visą kaimą. O jieškoti, kaip atrodo, toli nereikėtų. Juos išvardino savo pasikalbėjime “draugas pulkininkas” Sienkevičius. O ko neišvardino, galėtų lengvai išvardinti kiekvienu metu. A. Beržinis
