Tremties Trimitas
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine, Wisc.
PAŽINKIME LIETUVOS PAJŪRĮ
Kelintajam iš mūsų teko iš arčiau pažinti mūsų numylėtąjį ir tautos gyvybiniais klausimais kalbantį Lietuvos pajūrį, Kuršių Neringą, Nemuno deltą, kopas ir plačiąsias Kuršių marias. Kelintasis iš mūsų išbraidė tas žavinčiai viliojančias Kuršių Neringoje vėjų supustytas keliaujančio smėlio kopas. Kelintasis paklampojo negyvų kopų keteromis bei pasikarstė po vėjo pastatytas smėlio piramides ir iš jų viršūnių žvilgterėjo į Kuršių Neringos žvejų plačiai mėlynuojančius žūklės dirvonus arba purslojančias Baltijos jūros bangas, kur slepiasi Lietuvos aukso — gintaro aruodai. Ar, bent kai kuriam iš mūsų, nors iš tolo, teko pasisveikinti su jo didenybe kopų karaliumi — šiupėlragiu elniu. Kaži katram iš mūsų teko paragauti varnienos kepsnio. Kuris buvo toks laimingas, kad iš arčiau būtų galėjęs patirti, kaip žvejys, pelnydamas savo kasdieninę duoną, buvo su siela ir kūnu įsisiurbęs į savo amatą. Jis nepažino nei dienos nei nakties skirtumo. Jis nuo kūdikystės iki gilios senatvės, pasikinkęs vėją į būrinę valtį, tinklais kedeno Kuršių marių dirvonus. Gal ir ne vienam teko Atmatos upe plaukti garlaiviu ir Kuršių mariomis pasiekti Klaipėdą. Ar praplaukdamas spėjo viską pamatyti, įžvelgti į tas vietas, kur įvairiausiomis paslaptimis dangstėsi Nemuno deltos vykiai, žiogiai, upokšniai ir salų salelės; arba nors trumpu žvilgsniu dirstelėti į Elenos salą, kurioje gyveno Rusnės vandens kelių rajono sargas, vadinamas Robinzonu. Potvynių metu, kai nuo žemės paviršiaus dingsta Elenos sala, Robinzono namelis, atsiplėšęs nuo žemės, kyla su tvinstančiu vandeniu, o srovės varomi ir besigrūsdami ledai graso jo ant valčių pastatytą ir priinkaruotą rezidenziją apversti.
Kelintasis galėjo stebėti tuos praskrendančių paukščių pulkus. Ar daugelis iš mūsų matė iš arti rūstaujančią Baltijos jūrą. Kelintajam teko dalyvauti keliolikos dienų šėlstančios Baltijos bangų šokyje. Kelintasis iš mūsų savo rankomis pakėlė nuo kietai bangų suplakto paplūdymio gelsvą gintaro grūdelį. Kelintasis esame matę pajūrio švyturių mirksėjimą, kuriais vadovaujasi pro Klaipėdą praplaukią bei į jos uostą įplaukią laivai.
Ypatingai dabar mūsų tautos augančioj i karta tremtyje teišgirsta tik vieną kitą senesniųjų pasakojimą. Daug Lietuvos pajūrio paslapčių ir grožybių atskleidžia LŠST CV narys š. Alfonsas Nevardauskas savo “Pajūriais pamariais” .. . knygoje, kurioje galima iš jos 89 atskirų pavadinimų straipsnių ir 164 iliustracijų pažinti ne tik kas anksčiau suminėta, bet ir mūsų brolių — prūsų lietuvių papročius, tradicijas, to krašto vietoves, kur nuo amžių gyvena lietuviai. Ir per 700 metų jų vokiečiai neįstengė nutautinti. Garbė jiems ir pamokantis priminimas mums išeivijoje.
Iš pasakojimų sunku susidaryti tikrą vaizdą, tačiau “Pajūriais pamariais” knyga, kurią net aštuonerius metus su kruopščiu atsidėjimu kūrė žmogus pats ten gyvendamas ir iš arti pažindamas ne tik tas žavingąsias vietoves, žmones, paukščius ir visą augmeniją, bet ir smulkiai išstudijavęs visą to krašto gyvenimo aplinką, literatūrinių apybraižų rinkinio forma patiekia skaitytojui pilną ir, tarsi, gyvą Lietuvos pajūrį su jo įdomiu ir spalvingu gyvenimu.
Ši knyga yra gera dovana kaip senimui taip ir jaunimui: 317 psl., kietuose viršeliuose, kaina 5 dol. Ją galima įsigyti laikraščių redakcijose, lietuviškuose knygynuose ir pas autorių: A. Nevardauskas, 5601 S. Elizabeth St., Chicago, III. 60636. Taip pat knygą platina LŠST CV. LŠST daliniai, užsisakantys knygą per CV iždininką š. Kaz Žilėną, gauna nuolaidą. Jo adr.: K. Žilėnas, 1347 S. 48th St., Cicero, III. 60650.
KAZYS ŽILĖNAS ŠAULIŲ VEIKLOS PUOSELĖTOJAS
Laikas, nestovėdamas vietoje, nejučiomis nubaltina plaukus, išvagoja veidus, anot Aisčio, keisdamas daiktus ir žmones. Ne visi vienodai sutinkame šį fizinį dėsnį, o, gal teisingiau išsireiškiant, ne visi vienodai pasiduodame neišvengiamo kitimosi valiai. Jei vieni sukakčių minėtojai pradeda aprambėti, užsidaryti savajame kiaute, atsitraukdami į neveiklumo pasaulį, tai kiti, nors ir retesni, išsilaiko nesenstančios dvasios stovyje. Toks buvo mūsų S-gos garbės narys prof. dr. inž. Jonas Šimoliūnas. Toks tebėra mūsų S-gos garbės narys teis. Rapolas Skipitis. Kada tik jį sutiksi visuomet judrus, malonus, gerai nusiteikęs. O dailininkas prof. Adomas Varnas, dar didesnės metų naštos spaudžiamas, ir visai atvėsusį paniurėlį atšviežina, pajaunina savo žvaliu polėkiu ir jaunatviška dvasia.
Šį kartą tenka paminėti dar tik spėjusį į pensininkų grupę įsirikiuoti “jaunuolį” š. Kazį Žilėną, kuris savo nepailstama veikla daug prisidėjo prie LŠST idėjos plėtimo ir puoselėjimo.
Gimė 1901.X.13 Tauragnų vis., gražiojoje Rytų Augštaitijoje, ežerų krašte. Į šaulių eiles įstojo 1928 m. ir darbavosi Švedriškės būryje. 1944 pasitraukė iš Lietuvos ir, po karo vargų bei tremties skurdo Vokietijoje, 1950 m. atvyko į JAV. čia ypač aktyviai pradėjo dirbti šauliškąjį darbą, atkuriant LšS-gą tremtyje. Buvo vienas iš Wisconsino šaulių klubo, dabar DLK Kęstučio šaulių kuopos, steigėjų. Jo dėka, kęstutiečiai po metų veiklos įsigijo savo vėliavą. Padovanojo kuopai sportinio šaudymo šautuvą. Dėl susidariusių aplinkybių turėjo iš Racine, Wis. persikelti į Čikagą, kur jau buvo įjungtas į S-gos vadovybės veiklą, 1958.VII.5 išrenkant CV nariu. 1962 m. buvo išrinktas CV iždininku ir tebeina tas gana nedėkingas pareigas. Būdamas šaulių leidinio “Nepriklausomai Lietuvai” administratorius, atliko nelengvą lėšų telkimo, o vėliau knygos platinimo darbą. O tie darbai turėjo būti atliekami aukojant laiką, atliekantį po kasdieninio pragyvenimo duoklės atidavimo. Retas kuris šaulys yra atlikęs tiek daug savanoriško darbo, sutelkęs ir aukojęs tiek lėšų šauliškajai veiklai stiprinti, kaip sukaktuvininkas brolis Kazys Žilėnas.
Ta proga sveikindami linkime, kad mielas sukaktuvininkas su tuo pačiu užsidegimu ir pasiaukojimu veiktų mūsų gretose, kurioms reikalinga jaunatviška dvasia ir lietuviškas ryžtas. P. P.
.. pagrindiniai šaulinio auklėjimosi dėsniai, kurie palaipsniui jungė į vieną šaulišką šeimą vis daugiau ir daugiau įvairių profesijų bei politinių pakraipų lietuvių:
1. Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvišką žemę,
2. Švieskis ir šviesk,
3. Stiprink valią ir kūną,
4. Būk drausmingas ir mandagus,
5. Gerbk ginklą,
6. Būk tiesus ir teisingas,
7. Tesėk žodį,
8. Būk budrus,
9. Saugok valstybės turtą,
10. Brangink šaulio vardą ir lietuvio garbę.
Šiuose dėsniuose randame ir etinius principus, įsipareigojimus savo tautai bei valstybei, kurie buvo priimtini kiekvienam susipratusiam lietuviui.”
Plk. Pranas Saladžius (Iš knygos “Nepriklausomai Lietuvai” — 57 psl.).
Toronto Pūtvio kp. šaulių priesaika 1966 m. lapkričio 27 d. Priesaikos tekstą skaito LŠST CV pirmininkas VI. Išganaitis.
Pavykęs Klaipėdos Krašto atvadavimo paminėjimas
(suruoštas Detroito Liet. namuose š. m. sausio 15 d.)
Pamaldose, pradėtose 10:30, šv. Antano parapijos bažnyčioje, dalyvavo organizacijos ir pavieniai lietuvių b-nės nariai. Altoriaus artumoje buvo pastatytos 5 lietuviškos ir Amerikos vėliavos. Mišias atlaikė kun. K. Simaitis, kuris pamokslo metu pasveikino Detroito šaulius už žuvusiųjų šaulių prisiminimą.
Lietuvių namuose, punktualiai pirmą valandą, buvo pradėtas paminėjimas. Salė buvo papuošta dailininko Vyt, Ogilvio, tam atvejui pritaikinta, simboline tapyba, — dekoratyviniu kūriniu. Ant lietuviškų vinguringų raštų audinių buvo pakabintas Klaipėdos krašto herbas: tai Jurgio Baublio mozaikos kūrinys. Ir stalas didžiavosi šaulių išpuošta namų darbo, tulpėmis sužydėjusia staltiese. Ant jo, vėl gi, neužmirštas pastatyti Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus portretas. Jį nupiešė dail. V. Ogilvis. Gražią programą paruošė irgi dail. V. Ogilvis. šių dekoracijų ir M. Jankaus portreto mecenatas yra šaulys Jonas Butkus. Salės puošmenos iškarto pažadino šventiško iškilmingumo nuotaikas. Prie stalo, abiejose pusėse, įspūdį gilino Lietuvos Trispalvė ir Amerikos vėliava. Ant staliuko, gražiai sueiliuotos, ilsėjosi keliolika lietuviškų knygų. Tolėliau buvo papuoštas specialus stalas, lietuviškos audybos kūriniu — tautinių raštų staltiese, užtiestas. Gėlės ir tautinė vėliavėlė priminė šio minėjimo iškilmingumą bei svarbumą. Už stalo buvo susodinti jaunieji programos vykdytojai: Rimas Kasputis, Regina Putriūtė, Rūta Kaunelytė ir gėlių įteikėjos: Jacinta Žiukaitė ir Virginija Pranėnaitė.
Minėjimo šeimininkas ir vadovas, tilžietis mjr. Jonas Šimkus, atidarydamas paminėjimą, pristatė 130 atsilankiusiems dalyviams Mažosios Lietuvos lietuvius (į šį minėjimą atsilankiusius, būtent: Šarlotę Budvietytę - Ruseckienę su vyru, Margaritą Pėderytę ir Martyną Klimkaitį su žmona. Buvo kukliai pagerbti Klaipėdos krašto vaduotojai — savanoriai: Juozas Augaitis, Petras Bliūdžius, Bronius Tatariūnas, Vincas Tamošiūnas ir Alfonsas žiedas. Minėjime, dėl sunkaus sužeidimo, negalėjo dalyvauti vadavimo dalyvis Kazys Špakauskas. Iškviestieji buvo apdovanoti baltomis gėlytėmis, kurias prikabino Žiukaitė ir Pranėnaitė. Ši nebrangiai kaštavusi iškilminga ceremonija padarė gilaus įspūdžio.
Minėjimui vadovavęs mjr. J. Šimkus labai suglaustoje kalboje apibūdino Mažosios Lietuvos lietuvių kovas dėl laisvės XIV a. pradedant. Paminėjo tautinius bei kultūrinius jų nuopelnus istorinėje Mažosios Lietuvos laisvės kovų raidoje. Iškėlė Kristijoną Donelaitį, Storastą Vydūną, dr. Anysą (istoriką), Lymantą, Martyną Jankų ir Jankutę, Skėrį ir kt. Pagaliau prisiminė ir jaunutės Jūratės Reisgytės nuopelnus Australijoje, kuri gudrumu išgavusi ten besilankančio Justo Paleckio parašą, ant rašto, skirto Jungtinėm Tautom, N.Y., prašant atitaisyti žiaurią neteisybę visai tautai ir suteikti laisvę ir nepriklausomybę Lietuvai. Šis klaipėdietės mergaitės žygis plačiai išgarsino Lietuvos pavergimo tragediją.
Mjr. J. Šimkus paskaitė iš Šaulių S-gos istorijos, kuri buvo išleista dar laisvos Lietuvos laikais (1939 m.), Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto atsišaukimą. Atsišaukimą pasirašė Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Jurgis Brūvelaitis ir Vilius Šaulinskis. Tas manifestas — atsišaukimas pasirašytas šilokarčiamoje (Šilutė) 1923 m. sausio 7 dieną. (Tikrumoje, tas manifestas buvo pasirašytas sausio 9 d. V.S.). Tokių atsišaukimų buvo keli. Vėliau mjr. J. Šimkus paminėjo, kad kariuomenės štabo viršininkas išleido griežtą įsakymą, kuriuo buvo uždrausta šauliams vykti į Klaipėdos kraštą ir dalyvauti ruošiamame sukilime. Buvo imtasi griežčiausių priemonių “įsikarščiavusius šaulius sulaikyti”.
Savaime aišku, kad viešai tokio sukilimo ruošti prieš didžiąsias I pas. karą laimėjusias valstybes (pirmoj eilėj Prancūziją) nebuvo įmanoma vien dėl to, kad tas pastatytų Lietuvos suvereninę valstybę į didžiausį pavojų. Užtat viešai per spaudą buvo skelbiami uždraudimai ir grasinama bausmėmis, o slaptai buvo remiami ir ginkluojami sukiliman įsijungusieji.
Šaulių Sąjungos pirmininkas prof. Vincas Krėvė buvo karštas sukilimo rėmėjas, nes jis tikėjo laimėjimu. Jis pareiškė min. pirm. E. Galvanauskui: “. . . mes negalime imtis atsakomybės jei pavieniai šauliai ir net būriai, be mūsų žinios, nieko nepaisydami, įsiveržtų į Klaipėdos kraštą, kad broliams mažlietuviams pagelbėtų.” Aišku, jeigu sukilimas nepavyktų, pralaimėjusius sukilėlius Lietuvos vyriausybė neužstotų ir jų negintų, štai, Vincas Krėvė — Šaulių S-gos pirmininkas — savo ranka rašytame rašte paaiškina: “Mums inėjus, prabilo Galvanauskas, kuris, pabrėždamas, kad jis kalba Ministerių Tarybos vardu, pareiškė: “Ministerių Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo keliu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą šaulių Sąjungos iniciatyvai.”
Kiek ir koks nuošimtis karių ir šaulių dalyvavo Klaipėdos krašto vadavime ? Greičiausia 50 nuošimčių karių ir 50 nuošimčių šaulių. Detroite gyvena 6 šiame sukilime dalyvavę sukilėliai. Jeigu spręsti iš jų, tai 3 vyrai buvo kariai ir 3 šauliai. Tas parodo, kad ir kariams neoficialiai buvo leista minimame sukilime dalyvauti ir jie dalyvavo. Juo labiau, kad Vyriausią Klaipėdos krašto sukilėlių štabą sudarė beveik 100 nuošimčių kariai: Bajoras — pulkininkas M.
Kalmantas, Jonas Polovinskas-Budrys (nuo 1921. VII. 21 generalinio štabo kontržvalgybos viršininkas), sukilimo vadas; kpt. Pranas Klimaitis ——
Klaipėdos krašto atvadavimo minėjimo dalyviai. Iš k.: J. Augaitis, St. Juzėnas, K. Daugvydas, P. Bliudžius, J. Černius, A. Žiedas, V. Černienė, M. Šimkienė, A. Klimkaitienė ir Pr. Balandienė. Nuotrauka K. Sragausko
vado dešinioji ranka; štabo viršininkas — Juozas Oksas. Be jų dar paminėtini; Fricas, Juozapaitis, Pridotkas — slapyvardžiai. Savaime suprantama, jog Lietuvos vyriausybė ir diplomatija stengėėsi viešai nuo šio sukilimo atsiriboti, kad nenukentėtų (nepavykus) visa Lietuva.
Mjr. J. Šimkus iškėlė, jog šaulių įsisteigimo užuomazgos data siekia 1922 m. lapkričio 12 d. Pirmąją šaulių būrio valdybą sudarė: Jurgis Brūvelaitis, Vilius Šaulinskas ir H. Plonaitis, tačiau jie save buvo pasivadinę jaunalietuviais, kad laikinai paslėpus savo tikrąjį šauliškąjį veidą.
Gvidas Valantinas skaitė paskaitą
Be savųjų, detroitiečiai šauliai pasikvietė svečią — paskaitininką iš Čikagos. Tai dar jaunas vyras, jūros šaulių uniformoje, savo puikia išvaizda ir laikysena darė gerą įspūdį klausytojams. Gera iškalba, neblogas kirčiavimas ir ištarmė kažkaip nejučiomis vertė šiuo prelegentu domėtis.
Tačiau pašalinus jausminius sentimentus, kažkaip, kažkodėl beldėsi neramusis klausimas, kad Klaipėdos krašto vadavimui skirta tema nebuvo iki gilumos išlukštenta, nebuvo įsigilinta pavestam uždaviniui tinkamai atlikti. Gal nebuvo pakankamai pasiruošta?. .. O važiuojant į kitą miestą paskaitos skaityti, reikėtų daugiau dėmesio atkreipti ne tik į iškalbingumą, bet itin į paskaitos turinį. Prisimenu, kai buvo lukštenamas Klaipėdos krašto sukilimo reikalas, buvo užsimintas ir E. Galvanausko dabar gyvenamasis kontinentas ... Prelegentas paminėjo “žinovo” tonu, jog jis šiuo metu jau senstelėjęs ir gyvenąs Madagaskare (!!). Tuo tarpu visuose lietuviškuose laikraščiuose buvo rašyta, kuriais metais E. Galvanauskas yra išvykęs Prancūzijon. Ir šiuo metu dažnai apie jį rašoma. Tokių dalykų nežinojimas sukėlė nuostabos jausmus. Toje pačioje paskaitoje pergreit persimesta visai nenumatyton tematikon — į jūros šaulių organizavimą, nors programoje buvo numatyti šaulių organizaciniai reikalai atskiru klausimu. Tačiau, šios pastabos ne blogiui, bet gėriui pridėtos. Čia jau jaunatviška energija, temperamentas, ugninga meilė jūrai ir ežerams, išsiilgimas savojo krašto, gamtos, upių ir ežerų nukreipė mintis kita kryptimi, šiuo klausimu dar teks pasisakyti ne vieną kartą. Svarbu surasti jaunų kandidatų į jūros šaulius, vėliau reikia surasti ir vieną kitą mecenatą, kad galėtume nusipirkti bent vieną didoką laivą. Tačiau, vargu ar pavyks šią sunkią kovą laimėti?
Meninė dalis
Puikiai pasireiškė talentingas berniukas (10-11 metų) Rimas Kasputis, kuris grojo akordeonu. Deklamavo Regina Putriūtė ir Rūta Kaunelytė, — be to, Kaunelytė perskaitė konkursiniam rašiniui nutarimą: “Kova dėl Klaipėdos krašto”. Mecenatai — visi St. Butkaus kuopos šauliai; už geriausiai parašytus rašinius skiriamos 3 premijos.
St. Butkaus šaulių kuopa apdovanojo programos vykdytojus, jaunus menininkus, dovanomis — A. Nevardausko knyga “Pajūriais, pamariais”.
Baigiant, reikia prisiminti įdomų faktą, kurį iškėlė mjr. J. Šimkus. 1923 m. sausio 15 d. “The Detroit News” beveik per visą puslapį paskelbė Klaipėdos sukilimo žinią, ... ir kad pagaliau Klaipėdos kraštas lietuvių sukilėlių rankose. St. Butkaus vardo šaulių kuopos garbės narys F. Motuzas papasakojo savo įspūdžius: “Mes tai sužinoję iš didelio džiaugsmo bučiavomės ir sausio 16 d. sudėjome 50 dolerių auką ir išsiuntėme Martynui Jankui. Jis tuoj atsiuntė pakvitavimą,” — kurį mjr. J. Šimkus visiems čia ir parodė.
Jūrų šauliai
Kpt. J. Petrulionis pranešė, kad Jūros šaulių būrys jau įsisteigė ir įsirašė 3 senesnio amžiaus šauliai. Aišku, tai tik pradžia. Buvo perskaitytas įsisteigimo aktas. Savo žodžiu prisidėjo ir Jūros skautų C.V. narys Gvidas Valantinas. Jis kvietė labiau domėtis ir ypač jaunesnius vyrus jungtis į šį šaulišką ir jūrininkišką dalinį. Labai gražų įspūdį darė gražiai uniformuoti skautai budžiai.
130 dalyvių
Tiksliai suskaičius, Klaipėdos kr. atvadavimo minėjime dalyvavo 130 klausytojų. Gražaus susidomėjimo parodė mūsų kariškiai: jūsų korespondentas matė gen. J. Černių su ponia, gen. št. plk. J. Šepetį, mjr. K. Daugvydą, kpt. V. Rusecką ir Jurgį Mitkų. Jūros šauliai įsisteigimo proga surengė puikius pietus ir jais pavaišino visus dalyvius. Šauliai budžiai parodė iš savo veiklos ir gyvenimo kelius filmus: mjr. J. Šimkaus pagerbimo, Detroito šaulių kuopos penkmečio paminėjimo ir kt. Paminėjimas užbaigtas įspūdingai sugiedotu Lietuvos Himnu.
Pasakytos kalbos per radiją
Abi Detroite veikiančios lietuvių radijo valandos leido šauliams Klaipėdos atvadavimą paminėti trumpomis paskaitomis. Tokias paskaitas skaitė sausio mėn. 8 d., sekmadienį, per “Lietuvių Balso” FM stotį WQRS (Klubo pirm. inž. Vac. Urbonas), ryte 8:25 val. žurn. Alf. žiedas. Per “Lietuvių melodijų” radijo valandą, kurią girdėjome sausio 14 d. vakare 9:15 val., paskaitą skaitė žurn. Vl. Mingėla, kuri užtruko 7 min. ši radijo vaalnda veikia šeštadieniais 8:45 iki 9:45 val. vakare, iš stoties WJLB, banga 1400. Jos direktorius Ralph Valatka.
Tikimės, jog tokie šaunūs, prasmingi, ir tikrai kultūringi, paminėjimai vyks kasmet. Šauliai dėkingi visuomenei už nuolatinę visokeriopą paramą ir šiltą pritarimą šaulių dirbamam darbui. O šįkart visuomenei esame dėkingi mes už tokį gausų atsilankymą. V. Saurlmas
Prie menininko Vytauto Ogilvio scenovaizdžio ir Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus portreto, Nepriklausomos Lietuvos karininkai dalyvavę Klaipėdos atvadavimo minėjime. Iš k.: kpt. V. Ruseckas, plk. J. Šepetys, minėjimo vadovas, Mažosios Lietuvos sūnus mjr. J. Šimkus, gen. J. Černius ir mjr. K. Daugvydas.
Nuotrauka K. Sragausko
Jūrų šaulių kp. “Klaipėda”, Cicero, III., 1966 m. valdyba. Iš k.: Kazys Vasiliauskas — parengimų vad. pad., Bronius Bartkus — sekr., Stasys Bernatavičius — pirm., Ona Dobilienė — vicepirm., Albertas Kvečas — parengimų vad., Algimantas Valeika — iždininkas.
Š. VLADAS ANDRIUKAITIS APIE PUTVINSKĮ
VLADAS MINGĖL
APirmiausia turiu nušviesti atsiminimų apie Putvinskį autorių — Vladą Andriukaitį. Jis gimė 1903.VIII 5 d. Kaune ir mirė 1936.VII.31 d., pačiame gyvenimo žydėjime, vos 32 m. sulaukęs. Šaulio Vl. Andriukaičio netekome tuomet, kai jis buvo labjausiai kūrybingas ir daug žadantis rašytojas. Net ir tokioje jaunystėje miręs, jis paliko savo tautai stambų literatūrinį palikimą:
1. Žvalgo užrašai, 1929 m., 2. Audra Žemaičiuose, romanas, 1930 m., 3. Kovų Aidai, 1931 m., apysaka, 4. Kruvina laisvė, 1933 m., 5. Martynas Skroblas, 1935 m. Jis buvo taip pat žymus publicistas, Trimito redaktorius. Prisimintinos yra ir jo apysakos: Vytautas Didysis Kaune (fantastinis apsakymas), Girių Karalius (senovės baudžiavos laikų melodramatinė apysaka ir daug kitų. Nuo 1922 m. jis dirbo Šaulių S-gos štabe. Nuo 1930 m. buvo Trimito antrasis redaktorius. Rašė savo pavarde, arba slapyvardžiais, būtent: Andrius Varguolis, Tadas Žagaras, Vl. Andriuška, V. K., V. A. ir kt. 1920 m. dalyvavo Kauno šaulių žygyje prieš lenkus. Jis buvo besąlyginiai atsidavęs savo Tėvų Žemei lietuvis — patriotas, idealistas. Čia paminėtų knygų pakanka pažinti jų autorių: jo kilnumą, didelę Tėvynės meilę ir jo sielos švelnumą. Lietuvos gerovė ir lietuvybės idealai, bei lietuviškoji kultūra iš kiekvieno jo gabios plunksnos sunaudoto rašalo lašo spindėte spindėjo visoje jo kūryboje: romanuose, apysakose, atsiminimuose ir publicistiniuose straipsniuose. Visą savo trumpą gyvenimą jis aukojo vien motulei Lietuvai. Jis buvo mano geras bičiulis ir brolis šaulys. Savo brandžiuose atsiminimuose Trimite 1930 m. vasario 27 d., nr. 9, nepalyginamu įžvalgumu, jis charakterizuoja savo artimesnę pažintį su Vladu Putvinskių.
VLADAS PUTVINSKIS ŠAULIŲ SĄJUNGOJE
(Atsiminimų nuotrupos)
Pirmą kartą Vladą Putvinskį pamačiau 1920 m. Niūrų rudens vakarą su bent dešimtimi draugų tiesiai iš mokyklos atėjome į Šaulių Sąjungos būstinę Laisvės Alėjoje 20 nr. užsirašyti į šaulius. Dideliuose raštinės kambariuose, daugelio elektros lempučių apšviestuose, buvo pilna skubančių, plušančių žmonių. Tarškėjo rašomosios mašinėlės, čerškėjo plunksnos, šlamėjo popierius, kas valandėlė skambėjo telefono skambutis.
Sustojome prie sienos netoli įėjimo, nedrįsdami paklausti baisiai užimtų raštinėje žmonių, kuriuo būdu į šaulius užsirašyti. Į mus niekas nekreipė dėmesio. Prastovėjome taip bent penkias minutes ir būtume dar ilgiau stovėję, jei į raštinę tuo tarpu nebūtų įėjęs augštesnio už vidutinį ūgį, pagyvenęs, ilgais žilstančiais ūsais ir trumpai kirptais galvos plaukais vyras.
—O jūs ko čia stovit, vyrai? — paklausė jis atsistojęs priešais.
— Į šaulius norime užsirašyti! — atsakėme keliais balsais.
—Taip ir sakykit! — nusišypsojo vyras, — kiek čia jūsų yra?
— Dešimt.
Vyras pašaukė pavarde vieną dirbusių raštinėje ir liepė paduoti dešimt blankų rašytis į šaulius.
—Klausau, pone viršininke, — atsakė pašauktasis.
Greit po to kiekvienas rankoje laikėme šapirografu išspausdintą anų laikų asmens pareiškimą įstoti į šaulius.
Vladas Putvinskis, tai buvo jis, paaiškino mums, kaip tuos pareiškimus užpildyti, pakalbino mus visus ir paskatino į darbą.
Apie Saulių Sąjungos pirmininką ir viršininką Vladą Putvinskį tada ne kartą buvau girdėjęs. Pasakojo apie jį draugai, skaičiau jo nuo
širdumu ir užsidegimu žavinčių straipsnių vos pradėjusiam tada eiti “Trimite”.
“Tai štai koks Putvinskis”, pagalvojau.
Vaizdavausi aš jį kitokį: griežtą, išdidų, net piktą. O iš tikrųjų — malonus, kuklus su savo kariško tipo žalsvu, stačia apikakle, frenčium (švarku), kelnėmis “galifė” ir su ilgais batais.
— Dabar, vyrai, jūs perpus šauliai. Eime parodysiu jums, kaip jūsų draugai mokosi rikiuotės.
Ilgoku, pusiau tamsiu, koridorium nuvedė visą mūsų būrį į salę. Ten skaičiai šviečiant daugeliui elektros lempučių, didelis jaunučių ir jau pagyvenusių šaulių būrys, karininko vadovaujamas, mankštinosi su šautuvais.
Įėję vėl sustojome pasieny. Šalia mūsų atsistojo ir Putvinskis. Jaučiausi lyg bažnyčioje esąs. Jausmai virė krūtinėje, akis hipnotizavo ginklai šaulių rankose ir jų rimti pasiryžę veidai.
— Kada mes mokysimės šaudyti? — paklausė vienas mūsų Putvinskį.
— Kad ir rytoj! — linksmai atsakė mums. Paspaudė visiems mums rankas ir išėjo . . .
1922 m. rudenį, dirbant man Šaulių Sąjungoje, prieš pat Vlado Putvinskio iš aktyvios sąjungos tarnybos išėjimą, teko su juo ilgesnį laiką pasikalbėti.
Buvau paskirtas dežuruoti prie sąjungos telefonų centralinio aparato. Vienui vienas pasilikęs daugelyje didelių ir nejaukių sąjungos būstinės kambarių, nuobodžias ilgo rudens vakaro valandas trumpinau kažkokios knygos skaitymu.
Ūmai išgirdau greitus tvirtus žingsnius koridoriuje. Laukdamas netikėto svečio, pakėliau galvą nuo knygos. Į kambarį įėjo Vladas Putvinskis.
Šokau iš vietos ir su pagarba paspaudžiau pratiestą man ranką.
— Truputį nuobodu tur būt? — paklausė nusišypsojęs Putvinskis.
— Teisybė, darbo ligi šiol kaip ir neturėjau, — nusijuokiau ir aš.
Atvertęs apsiausto skverną, Putvinskis atsisėdo priešais mane už stalo. Iš apsiausto kišenių gelmių išsitraukė tabokinę ir trumputę gerokai jau vartotą pypkę.
— O buvo laikai, kai dežuruojančiam toje vietoje šauliui nebuvo laiko nė atsidusti. .. Kovų metais per vieną vakarą gaudavom po dvidešimtį, o kartais ir net daugiau telefonogramų, pranešimų . . . Man tik retą naktį tekdavo ramiai pamiegoti.. . Bejausmis, šaltas ir toks įkyrus kartais telefono skambutis nuolat skambino, nuolat žadino, nuolat reikalavo darbo ir darbo ...
Žiūrėjau į savo viršininko veidą. Jis buvo išvargęs, išbalęs; po akimis slapstėsi tamsūs rūpesčio šešėliai; gražios siauros rankos buvo mėlynomis gyslomis išraižytos. Tačiau jo balsas skambėjo liūdesiu, lyg pasiilgimu. Gaila jam buvo tų darbo ir nervuoto rūpesčio, galvojimo, planavimo laikų, gaila buvo “šalto bejausmio” telefono skambučio . .. Bent man taip atrodė . ..
Kelios savaitės prieš mirtį, pasibaigus tą dieną vykusiam šaulių rinktinių vadų suvažiavimui, Vladas Putvinskis netikėtai užėjo į šaulių klubą. Mažučiam, atskiram klubo kambaryje susėdę gurkšnojo alų keli rinktinių vadai, sąjungos tarnautojai ir šiaip jau šauliai. Visų nuotaika buvo linksma, kalba lengvai plaukė kasdienniio gyvenimo klausimais.
Įėjus Šaulių Sąjungos centro valdybos pirmininkui, visi tuojau kiek nutilo, pasislėpė oficiališkumo skraistėje.
Vladas Putvinskis, pasveikinęs visus, prisėdo prie stalo. Vikri bufeto tarnaitė bematant ir prieš jį pastatė indą su alumi. Pirmininkas nė vienu judesiu, nė akių mirktelėjimu nepasipriešino tam jos žygiui. Žinojau, kad jis svaigalų niekad nė lašelio neima į burną, ir nusistebėjau.
— Nejau ragaus alaus! — pamaniau net.
Vladas Putvinskis, kaip ir kiti, ėmė į rankas savo indą su alumi, tačiau kai kiti alų gėrė, jis savo indą statė atgal ant stalo; statė kažkaip nežymiai, sąmoningai nenorėdamas pabrėžti, kad negeria . . .
Praėjus kelioms dienoms, kažkokiu reikalu užklydęs į pirmininko kabinetą ir jo maloniai pašnekintas, išdrįsau paklausti:
— Kodėl Tamsta, pone pirmininke, toks didelis blaivininkas ir blaivybės kovotojas, aną dieną klube ne tik nestabdei kitų alų gerti, bet dargi pats, leidęs pastatyti sau alaus indą, kilnojai jį kartu su kitais?
Pirmininkas nusijuokė.
— O ar aš gėriau alų? — paklausė.
— Ne!
— Matai! Tai matei ne vien tu, bet ir kiti. Taip pasielgęs, aš šimtą kartų didesnį blaivybės darbą atlikau, negu būčiau savo blaivumą demonstravęs, prakilnius žodžius kalbėjęs apie girtavimo žalingumą ir t.t.
— Kiekvienas žmogus yra toks sutvėrimas, kuris kad ir blogiausią darbą dirbdamas, randa arba jieško to savo darbo pateisinimų.
(Red. pastaba: Straipsnisiš spaudai ruošiamos Vlado Pūtvio monografijos)
L.K. Mindaugo šaulių kuopos 1967 m. valdyba. Sėdi iš k.: J. Šiaučiulis — I vicepirm., J. Strelienė — moterų skyriaus vadovė, Ig. Petrauskas — pirmininkas, S. Drešerienė — moterų skyr. vad. pavad., St. Rentas — savišalpos reikalams. Stovi: Br. Bagdžiūnas — iždininkas, P. Gabrys — sekretorius, A. Kalvaitis — II vicepirm., Pr. Dikai tis — korespondentas.
L. K. Mindaugo šaulių kuopos valdybos pirmininkas Ig. Petrauskas perima kuopos vėliavą.
MINDAUGIEČIŲ VEIKLA
L. K. Mindaugo šaulių kuopos susirinkimas įvyko 1967.1.22 Aušros Vartų parapijos salėje, šaulių būstinės kambaryje, Montrealyje. Jį atidarė pirm. š. St. Barauskas, pakviesdamas š. J. Jurgutį pirmininkauti, o š. P. Gabrį sekretoriauti.
Iš padarytų pranešimų paaiškėjo kuopos praeitų metų veikla. Buvo suruoštas LšS-gos įkūrėjo Vlado Pūt-vio mirties sukaktuvių minėjimas. Vasaros metu suruošta puikiai pavykusi tradicinė šaulių gegužynė. Spalio mėnesy buvo iškilmingai paminėta kuopos dešimtmečio sukaktis. Kartu su savanoriais kūrėjais ir ra-movėnais buvo paminėta Lietuvos kariuomenės atkūrimas. Talkininkauta Vasario 16 minėjime ir “Baltijos” stovyklos komiteto suruoštoje gegu-žynėje, pravedant prizinius šaudymus. Buvo dalyvauta Toronte Kanados šaulių dalinių valdybų suvažiavime. šaudymo sekcija įsigijo vertingą pereinamąją dovaną.
. Kuopos iždas turėjo 481.60 dol. pajamų ir 379.39 dol. išlaidų. Pasiųsta 40 dol. auka Laisvės kovų karo invalidams ir 26.35 dol. — C. V.
Revizijos komisijos pirm. š. Alf. Vazalinskas perskaitė darytos revizijos aktą, konstatuodamas kasos knygų gerą ir tvarkingą vedimą.
Ilgamečiui valdybos pirmininkui š. St. Barauskui dėl pablogėjusios sveikatos nebesutinkant tų pareigų užimti, slaptu balsavimu nauju pirmininku buvo išrinktas š. Ignas Petrauskas. Kiti valdybos nariai buvo išrinkti pusiau slaptu balsavimu ir pareigomis pasiskirstė sekančiai: š.
J. Šiaučiulis I-sis vicepirm., š. A. Kalvaitis — II-sis vicepirm., š. P. Gabrys — sekretorius, š. Br. Bagdžiūnas — iždininkas, š. St. Rautas — savišalpa, š. Pr. Dikaitis — korespondentas, š. J. Strelienė — moterų vadovė, š. S. Drešerienė — jos pavaduotoja ir š. St. Vyšniauskas — šaudymo vadovas.
Rev. komisiją sudaro šauliai: Alf. Vazalinskas, J. Jurgutis ir K. Kiaušas. Susirinkimas užbaigtas iškilmingu kuopos vėliavos perdavimu naujam kuopos pirmininkui ir Lietuvos Himnu. Vėliau vyko sesių šaulių puikiai paruoštos vaišės.
J. Šiaučiulis
Šaulių skyriai “Trimito Aido” vardu pasriodė “Lietuviai Amerikos Vakaruose” ir “Nepriklausoma Lietuva” periodiniuose leidiniuose. Pirmasis — leidžiamas Los Angeles, Kalifornijoje. Skyrių tvarko Juozo Daumanto šaulių kuopos valdyba. “Nepriklausomos Lietuvos” savaitraštis išeina Montrealyje, Kanadoje. Šaulių skyrių redaguoja š. J. Šiaučiulis.
IŠ MŪSŲ VEIKLOS
LŠST CV narys Alfonsas Nevar-dauskas nuo sausio mėn. 15 d. išstojo iš CV ir S-gos, tačiau savo privatiniame laiške šio skyriaus redaktoriui rašo:
“Nors dėl tam tikrų aplinkybių buvau priverstas iš tremties šaulių šeimos išsiskirti, tačiau, dvasioje lieku ištikimas L. Š. S-gai. Ir iki grabo lentos dirbsiu tėvynės labui, kaip kad teko kuriantis Lietuvai ir vėliau Klaipėdos krašte iš meilės tėvynei aukotis”.
Š. m. sausio mėn. 29 d. įsteigtas šaulių dalinys Hamiltone, Ont., Kanadoje. Steigiamajame susirinkime dalyvavo CV įgaliotinis š. inž. J. Preikšaitis, Toronto Pūtvio š. kp. pirmininkas š. S. Jokūbaitis, š. J. Zavys ir š. V. Bačėnas. Prie įsteigimo daug prisidėjo taip pat Aušros Vartų parapijos klebonas kun. J. Ta-darauskas.
Laikinuoju dalinio pirmininku yra š. P. Vizbaras.
Jono Vanagaičio šaulių būrio Bostone veikla, dėl mažo narių skaičiaus ir dėl juos ištikusių nelaimių, buvo apmirusi. Persikėlus iš Brocktono į Bostoną š. inž. J. Stašaičiui, kur jis anksčiau gabiai vadovavo Martyno Jankaus šaulių kuopai, būrys vėl tapo atgaivintas. Kadangi būrys jau turi virš 20-ties narių, todėl pasirėmus LŠST 109 str. 3 p., šiam šaulių daliniui suteikiamas Jono Vanagaičio šaulių kuopos Bostone vardas.
