Šaulė Tremtyje
NAUJŲJŲ METŲ LINKĖJIMAI
Mūsų nepalūžtančioms sesėms: šaulių garbės narei Sofijai Mantautienei, 1966 metais labai daug iškentėjusiai dėl savo sveikatos nelaimių, linkime dar labiau sustiprėti ir vėl kelti mus savo dvasios polėkiais. Šaulių moterų vadovei Kunigundai Kodatienei, išgyvenusiai du reikšmingus įvykius— savo mielos Motinėlės Lietuvoje netekimą ir kitą — džiaugsmingą, pasiekusią didelių laimėjimų naujoje kūrybos srityje, linkime naujų ir kūrybingų metų ir dar didesniiį laimėjimų.
Taip pat mūsų veteranėms ir visoms sesėms šaulėms— laimingų ir darbingų metų mūsų tautos ir Tėvynės Lietuvos geresniam rytojui.
Didelė padėka ir geriausi linkėjimai mūsų Kario vadovybei, o ypatingai jo rūpestingam redaktoriuiZ. Raulinaičiui, broliams šauliams vadovams: buv. CV pirm. A .Valatkaičiui, o dabar Vl. Išganaičiui, Detroito St. Butkaus šaulių kuopos pirm. V. Tamošiūnui, Los Angeles Juozo Daumanto sk. pirm. O. Žadvydui — už paramą ir gerus patarimus, o taip pat, davusiems gerų straipsnių: Alšėnui ir Mingėlai, bei visoms mūsų mieloms bendradarbėms.
ŠAULES TREMTYJE Redaktorė
BRANGIOS SESUTĖS
Ir mūsų redaktorė prašo, ir LŠST CV-bos pirmininkas ragina, kad rašytume į savo skyrelį. Be to, turime daug bendrų reikalų, kuriuos reiktų aptarti ir veikti organizuotai. Tad, nors gulėdama ligoninėje, norėčiau su Jumis ir broliais šauliais viena kita mintimi pasidalinti.
Šiandieną pasitarkime lietuviškų pamaldų reikalu
Vykdant bažnytines reformas, lotynų kalbos vieton įvedamos tautinės kalbos. Atrodo, kad ši reforma mus užklupo nepasiruošus nei techniškai, nei dvasiškai. Trūksta lietuviškų maldų tekstų, neparuošti skaitytojai, nepasiruošę atsakinėti ir patys maldininkai.
Didelėmis pastangomis, kai kuriose lietuviškose parapijose, lietuviškos pamaldos yra įvestos. Bet, sprendžiant pagal mūsų spaudos teikiamas žinias, jau yra lietuviškų bažnyčių, kur lietuviško žodžio beveik nebesigirdi. Nesenai pasirodė žinutė, kad net tokioje Bostono lietuvių šv. Petro parapijoje tik vienos šv. Mišios laikomos lietuvių kalba. Kitos trys — angliškai. Negana to, nuolat skaitome ir girdime nusiskundimų, kad lietuviškose pamaldose skysta maldininkų. Atrodo, kad daug kas nepaiso nei kalbos, nei liet. choro, o eina, kada jam patogiau, kartais, net ne į lietuvišką bažnyčią. Galėčiau patiekti daug pavyzdžių, atpasakoti dar daugiau mūsų tautiečių kritiškų kalbų, bet vargu ar tai būtų naudinga.
Tai kodėl gi tuo reikalu rašau? O tai dėl to kad, ar patinka visiems, ar ne, bažnytinės reformos bus vykdomos. Nuo mūsų priklauso, ar suprasime momento svarbą ir ar laiku prisitaikysime. Lietuvių kalbos išlaikymas savose bažnyčiose yra ne tik religinis, bet ir tautinis reikalas, ir tai skubus ir gyvybiniai svarbus.
Su didele meile ir pasiaukojimu pirmoji lietuvių ateivių karta statė savas bažnyčias. Sugrubusiomis nuo sunkaus darbo rankomis dėjo dolerius ir centus, kad tik galėtų su savo vaikais Dievą garbinti lietuviškai. Kada lietuviai dar atgimimo laikais, kovojo Tėvynėje su lenkais dėl lietuvių kalbos, į bažnyčias sueidavo minios ir traukdavo lietuviškas giesmes. Kražiškių drąsą ir pasiryžimą, kai žmonės kelias savaites dieną ir naktį išbudėjo bažnyčioje, neleisdami jos uždaryti, — sunku tinkamai įvertinti. O apie dabartines lietuvių aukas ir kančias dėl tikėjimo ir lietuvybės ir užsiminti baisu. Iš mūsų nereikalaujama tokių aukų. Čia niekas mus nepersekioja; turime savas bažnyčias ir dar turime lietuviškai kalbančių kunigų. Tik stenkimės, kad visose lietuviškose bažnyčiose būtų įvestos pamaldos lietuvių kalba ir gausiai jas lankykime.
Mes, šauliai, visuomet buvome pirmutinėse eilėse kovoj už Tėvynės reikalus. Prisilaikydami savo ideologijos, rūpinomės ne tik kariniu tautos parengimu, bet ir jos dvasine ir fizine stiprybe, žinodami, kad Tėvynės gynėjo jėga glūdi tvirtame kūne ir Tėvynės meile plakančioje širdyje. Dėl to giliai buvome įsiskverbę į kultūros darbo barus. Lankėme kaimus ir sodybas šaulių spaudos talkų metu, platindami knygas ir laikraščius. Statėme visame krašte kultūros centrus — šaulių namus. Turėjome chorus, orkestrus, vaidintojus, tautinių šokių šokėjus, sporto klubus ir vykdėme plačią fizinio auklėjimo programą. Savanoriškai ėjome kur tik radosi didesnis reikalas, nelaukdami paraginimų ar įsakymų.
Baigiu nuo ko pradėjau. Susirūpinkime lietuvių kalbos išlaikymu mūsų bažnyčiose. Darykime viską, kad sava kalba garbintume Dievą. Kol drauge meldžiamės ir giedame lietuviškai, išlaikysime ir savitarpio meilę ir vienybę.
Sofija Pūtvytė - Mantautienė
šaul. K. Kodatienės dailės parodą atidarant: iš k.: LB Detroito apyl. pirmininkas inž. J. Urbonas, JAV LB Tarybos narys VI. Pauža, š. Kungunda Kodatienė. Parodos atidarymo žodį taria š. žurnalistas VI. Mingėla.
Nuotr. K. Sragausko
KUNIGUNDOS KODATIENĖS DAILĖS PARODA
Buv. “šaulė Tremtyje’’ skyr. redaktorė K. Kodatienė begaliniai sudomino Detroito lietuvių visuomenę ne poezija, ne žurnalistikos įmantrumais, ne šaulių bei skautijos veiklos deimančiukais, bet visai nauja kūrybos sritimi — dailės menu. Paaiškėjo, jog sesė Kodatienė yra daugelio talentų asmenybė.
Parodą suruošė ir ją globojo St. Butkaus šaulių kuopa Detroite. Paroda buvo atidaryta 1966 m. lapkričio 13 d. Lietuvių namuose ir uždaryta lapkričio 20 d. Parodą aplankė apie 250 žiūrovų. Iš 47 išstatytų paveikslų, 21 nuosavybėn įsigijo šie meno mėgėjai: V. Tamošiūnas,
J. ir V. čemiai, R. Bulgarytė, V. Daugvydaitė, V. Pranėnaitė, Detroito birutininkės, S. ir D. Gelgaudai, Detroito šaulių kuopa, J. Mačiulaitis, B. ir M. Gražuliai, dr. B. Gruzdie-nė, J. T. Kavaliauskai, J. Grikevičius, L. Raubienė, V. Alantas, L. V. Min-gėlai, Liet. Namai ir inž. J. Gaižutis.
Parodą atidarė ir uždarė š. žurn. VI. Mingėla.
Jieškojimas — K. Kodatienė
Nuotr. inž. J. Gaižučio
KODĖL ĮSTOJAU Į ŠAULIŲ EILES
Kadangi esu ankstesnės kartos emigrantė, naujosios, pokarinės kartos ateiviai negalėjo nė pagalvoti, kad esu kada nors buvusi šaulė, ar bent kokį reikalą turėjusi su Lietuvos kariūnų eilėmis.
Tačiau, prieš porą metų mirus mano vyrui dr. Jonui Sims-Šimoliūnui, Detroito šauliai labai nuoširdžiai prisidėjo prie jo palaidojimo. Tai mane giliai palietė. Kiek vėliau jie mane pakvietė įstoti į Pirmojo Lietuvos Kareivio Stasio Butkaus vardo šaulių būrį. Jų kvietimą priėmiau su didele meile ir pagarba. Mano vaizduotėje atsistojo mano keturi broliai kariai.
Vyriausias brolis Juozas buvo pirmos mobilizacijos karys, kuris sugrįžo iš kariuomenės tik numirti, nes buvo nepagydomai sužeistas; jo kūnas buvo visas sutinęs. Atsimenu jo laidotuves: juodplaukis, augštas, liesas, sutinusiu veidu, kario uniformoje, paguldytas ant lentos. Iš abiejų šonų apstatytas miško eglutėmis, o tose eglutėse spinksėjo degančios žvakutės. Mat, tada buvo sausio mėnesio pradžia ir jokių gėlių mes neturėjome. Vėliau buvo palaidotas Veiverių kapinėse, kaimynų sukaltame karste.
Antrąją šermenų dieną parėjo iš Alytaus kariuomenės stovyklos antrasis brolis, Antanas, raitelio puskarininkio uniformoje. Parėjo brolį laidoti. Kadangi lijo ir šalo, tai jo veidas buvo padengtas ledu, nes kelionė buvo ilga, apie parą laiko. Kito, greitesnio susisiekimo dar tais laikais nebuvo. Mamytė pripuolė prie brolio Antano ir, braukydama ledus nuo jo veido, labai graudžiai verkė, skųsdamosi netekusi Juozelio. Liūdna tada buvo mūsų namuose.
Trečiasis brolis, Lauras, į kariuomenę išėjo Antanui dar negrįžus. Jis baigė Mokomąją komandą ir ten tarnavo, Marijampolės mieste. Jis labai didžiavosi esąs karys. Jis jau pirm laiko buvo nubėgęs siūlytis savanoriu ir buvo labai įsižeidęs, kad jo nepriėmė ir dar viršininkas pajuokavo, sakydamas: “Klausyk, Lauruk. Tu dar per jaunas, dar pas tėvelį karves paganyk keletą metų! O į kariuomenę paspėsi.”
Ketvirtasis brolis Alfonsas kariuomenėj tarnavo jau man išvykus į Ameriką.
Tėveliai visiems savo sūnums dar papildomai nuveždavo maisto — sūrio, sviesto, lašinių ir kitko. Vežė ir Laurukui. Bet vieną kartą tėvelis sugrįžęs iš Marijampolės mums pasakojo, kad mais-
šaulių dukros Jacinta Žukaitė ir Virginija Pranėnaitė apdovanoja š. M. Sims rožių puokšte.
tą Laurukui paliko pas viršininką, o su sūnum negalėjęs nė pasikalbėti. Girdi, va kur išmokiną tvarkos ir susiklausymo. “Namie tai ‘žalčiukai’ tėvo neklauso, o ten tai kaip ugnies . . . Nuėjęs prie kareivinių pamačiau vaiką, einantį su karių būriu. Bėgau prie jo ir šaukiau: Lauruk, Lauruk! O jis kaip nuėjo, taip nuėjo.” Tik broliui parvažiavus atostogų buvo išsiaiškinta, kodėl jis tada nesustojo ir su tėvu nepasikalbėjo. Mat, jis buvo ko tai nusikaltęs ir jo vyresnysis jį smarkiai buvo išbaręs.
Lauras, grįžęs iš kariuomenės, tuoj įsteigė šaulių būrį. Jis tam būriui ir vadovavo. Mūsų name laikė ir šaulių ginklus. Brolis vis mums įsakinėjo, kad neitume į tą kambarį, kur ginklai stovi, ypač mažesnieji, kad nesusižeistume.
Turint du broliu šauliu, kas mums, sesėms, lieka veikti? Tai ir mes trys, vyresnės, darbavomės su jais: ruošėme vakarėlius, deklamavome, vaidinome, paruošdavome valgius, reikalui esant, parašydavome prašymus, pareiškimus ir t.t. O mūsų namuose nestigo svečių ir daugelis jų buvo kariai, jei ne giminės, tai brolių draugai. Jie dainuodavo mums kariškas dainas, pasakodavo visokius kariškus atsitikimus, vaišindavo saldainiais . . .
Išgyvenus šioje šaly apie 38 metus, anasai Lietuvoje gyventas laikas buvo lyg pamirštas, bet dabar, sugrįžus į šaulių eiles, viskas iš naujo prisimena ir padeda užgniaužti šių dienų skausmus ir rūpesčius. Laiminga esu Lietuvos šaulių eilėse.
Marija Sims-Černeckytė
ŽYGIS Į JUNGTINES TAUTAS
(1965 m. lapkričio 13 d.)
Jūs pasiuntėt šauklius, mūs broliai,
Į platų kontinentą Amerikos laisvos.
Nė vieno jūsų nesulaikė toliai.
Laisvės jausmas amžinai krūtinėje alsuos . . .
Ir suvažiavo tūkstančiai— lietuvių,
Latvių, estų ir kitų tautų.
Prie Atlanto krantų, lyg stebuklas buvo,
Lyg girdėjos šauksmas brolių iš rytų.
Iškėlę vėliavas ir vytis,
Užplūdot didmiesčio gatves.
Gilios senovės — aiščių gentys
Į laisvę mus garbingai ves . . .
Sukėlėte audras Kolumbo žemėj,
Narsieji sūnūs Lietuvos,
Į Jungtines Tautas jūs nukeliavot,
Tęst sunkios kovos.
Jūs prašėt laisvės mūs Tėvynei
Laisve alsuojančių Tautų,
Kad nenaikintų mus tironai,
Kad milijonai Baltų pavergtų.
Lietuvos vėliava prie Jungtinių Tautų,
Lyg toji gulbė, grakščiai plėvesavo.
Ir iš džiaugsmo, staiga, pasidarė graudu —
Lyg matytum tu tėviškę savo . . .
Marija Sims-Černeckytė
ŽINIOS IŠ ŠAULIŲ GYVENIMO
LOS ANGELES
šaulės prie Ramiojo Vandenyno
šaulės moterys, remiantis šaulių Sąjungos statutu, turėtų sudaryti atskirą būrį ir veikti savistoviai. Tačiau, prie esamų sąlygų, būtų žymiai sunkiau išvystyti veiklą, atsiekti numatytus uždavinius. Vieningam darbui šaulės dirba drauge su vyrais, todėl ir pasekmės geresnės.
Nuo įsteigimo Los Angeles šaulių būrio, kuris išsivystė į kuopą, šaulės įsijungė į darbą. Tarpe iniciatorių, būrį steigiant, buvo ir šaulės: Genė Grikavičienė (mirusi 1965 m. birželio 29 d.) ir Stasė žadvydienė.
Renkant kuopos vykdomuosius organus, šaulės irgi išstatomos kandidatėmis. 1964 m. rinkimuose moterys buvo išrinktos į valdybą ir kontrolės komisiją, šiais, 1966 m., irgi šaulės išrinktos į valdomuosius organus — kuopos valdybon š. E. Vilimienė, garbės teisman š. S. žadvydienė ir kontrolės komisijon B. šimkevičienė, S. Vizbarienė ir O. Orlovaitė.
Ruošiant meno-literatūros vakarus, aktyviai įsijungia ir moterys. Solistė Zina Kalvaitienė išpildė programos dalį pirmame viešame šaulių meno -literatūros vakare. Ruošiant vakarus, gegužines, minėjimus, Joninių laužus, daiktines loterijas bei pravedant spaudos platinimą, šaulės, drauge su vyrais, atlieka joms pavestus darbus.
Jaunimo eilės irgi kas kartą didėja skaičiumi. Iš jaunimo tarpo parinktos korespondentės “Šaulei Tremtyje’’ — šaulės Danutė Barauskaitė ir Onutė Orlovaitė.
Šiuo metu Juozo Daumanto kuopoje yra 17 šaulių moterų. Skaičiumi nenorima greitai progresuoti, todėl priimamos tos, kurios gali atlikti uždavinius siekiant šauliškų tikslų. Ne skaičiumi girtis, bet nuveiktais darbais — toks pasirinktas mūsų kelias.
šių metų kuopos veiklos plane buvo: Joninių laužas, kuris įvyko birželio 25 d., gegužinė, kurioje buvo ir daiktinė loterija.
Nors mūsų kuopa ir nesenai įsikūrusi, bet jau turime vieną šaulę pasitraukusią iš mūsų gretų amžinybėn. Mirusiųjų prisiminimo dieną, “Memo-rial Day” gegužės 30, kuopos valdyba aplankė Kalvarijos kapinėse palaidotos šaulės Genovaitės Grikavičienės kapą ir uždėjo gėlių puokštę, šis pirmas mirusios pagerbimas bus tęsiamas kas metai.
Onutė Orlovaitė
ČIKAGA
Jūrų šauliai. Puoselėjant mintį, kad Lietuva yra jūros valstybė ir tęsiant tradiciją, kad Klaipėdoje karo laivo įgulos ir jūrų budžių tarpe buvo ir jūrų šauliai, Čikagoje jau yra įsisteigusios dvi jūrų šaulių kuopos — Gen. Daukanto ir Klaipėdos vardais. Jūrų šauliai turi įsigiję nuosavą laivą kuriuo vasaros metu lavinosi vandenyse ir darė įvairias iškylas. Jie taip pat neapleidžia ir kultūr. visuomeninės veiklos — talkininkavo J. Kongresui, ruošiasi įstoti į L. Fondą etc.
Klaipėdos jūrų šaulių susirinkimo metu buvo pagerbta šaulė Sofija Bernatavičienė, “kuri įvairiai ir daug pasitarnavo jūrų šaulių veikloje”. Kuopos vice-pirm. š. O. Dobilienė, kuopos vardu, įteikė jai Lituanicos tunto pagamintą kryžių ir adresą. Bernatavičių šeima Rako stovyklai paaukojo šaldytuvą.
Vytauto D. šaulių kuopos meno ratelis, vadovaujamas J. Petrausko ir režisuojant A. Brinkai, aplankė Detroitą ir suvaidino ten V. Frankienės veikalą “Tėvynės Sakalai”. O š. m. sausio 15 d. vėl pakartojo Jaunimo Centre, Čikagoje, svarbiausia, skiriant jį lietuviškam jaunimui.
CLEVELANDAS
1966 m. iškiliausia piliete Clevelan-de iš 2000 asmenų išrinkta Nepriklausomos Lietuvos šaulių aviacijos lakūnė S. Šeporaitytė - Knistautienė. Ją bankete visuomenei pristatė Clevelando meras R. S. Locher. Knistautienė dabar yra D. L. K. Birutės d-jos Cle-velando skyriaus pirmininkė, plačiai dalyvauja įvairių organizacijų veikloje, jaunimo tarpe, skautuose, dainuoja chore. Burmistras, ją sveikindamas, savo kalboje pasidžiaugė, kad jau trečioji lietuvė laimi šią garbę. Anksčiau — pirmutinė buvo Ona Jo-kubaitienė, vėliau Ingrida Stasaitė -Bublienė. Tai vis asmenybės, keliančios lietuvių garbę.
G. M.
PRISIMENU
Aš prisimenu Nemuną,
Mėnulio apšviestą,
Jis spindėjo tada sidabru.
Aš prisimenu Nemuną,
Lengvo vėjo paliestą,
Jis virpėjo bangų žydrumu.
Aš prisimenu Nemuną,
Audros sukrėstą,
Jis šniokštė, šoko iš krantų.
Aš prisimenu Nemuną,
Kaip juostą ištiestą
Ir vadinamą Upių Tėvu.
ŽINIOS IŠ MOTERŲ PASAULIO
“Draugo” kultūrinio priedo moterų skyriaus, “Moterų Gyvenimas”, redaktorę Stasę Semėnienę nuoširdžiai užjaučiame, jai netekus brangaus vyro, a.a. Alfonso Sėmėno. Sausio 14 d. numery Iza Motekaitienė jai paskyrė nuoširdų poezijos perlą “Čia viskas taip trapu”.
Vietoje 1966 m. birželio mėn. 28 d. mirusios a.a. Ligijos Bieliukienės, Lietuvių Moterų Klubų Federacijos centro pirmininke išrinkta Vincė Jo-nuškaitė - Leskaitienė, mūsų lietuviškos operos, nepr. Lietuvoje, iškilioji dainininkė ir garsi lietuvių liaudies dainų išpildytoja. Taip pat ji yra pasižymėjusi if visuomeninėje veikloje, įvairiose kultūr. srityse.
Išgarsėjusią Australijos lietuvaitę Jūratę Reisgytę, kada ji lankėsi Los Angeles mieste, publikai pristatė aktorė Rūta Lee - Kilmonytė šv. Kazimiero par. sidabrinio jubilėjaus šventėje.
Antanas Jasmantas
PRISIKĖLIMAS
Laukų balandžiai ūbauja pušyne.
Pavasaris, o Viešpatie, pas mus.
Atvožęs juodus arimus,
Žalių raštelių prirašysi:
Ir kils giesmė lyg vyturėliai,
Upeliai ūžaus ir skardens,
Kad iš numirusio akmens
Kalnelių šypsenoj mums prisikėlei.
Naktis nusilenkė. Ateina Rytas.
Ir Tu atgniaužtą delną pradarai:
Aloe varva pumpurai,
Grumsteliai nusigandę ritas,
Ir obels drobule tava vyniojas.
Tik kas, o Viešpatie, slidžiais
Takelių mūsų paledžiais
Skubės Tau apkabint rasotas kojas?
ŠAULĖS VEIKLA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
Nuo senų laikų lietuvė pasižymėjo dideliu patriotizmu, puoselėjo savo šeimos ir tautos papročius. Neretai mūsų istorijoje užtinkame moterų, kurios aukojosi savo Tėvynei: vienos kaip karžygės, kitos savo veiklą išvystė spaudoje, o kaimo moteris, prie ratelio sėdėdama, mokė savo vaiką rašto, nors pati būdama menkai raštinga. Tik dėka mūsų savo tėvynę mylinčių motinų mes galime šiandien didžiuotis vyskupu Valančium, Kudirka, dr. Basanavičium, Vaižgantu ir daugeliu kitų. Lietuvė visais laikais buvo aktyvi savo tautos gyvenime.
Atgavus nepriklausomybę mūsų tautai atsidarė nauji darbo plotai, pareikalavę didelio ryžto ir pasišventimo. Tuo sunkiu metu lietuvė nesėdėjo rankas sudėjusi. Ne viena motina, išleisdama sūnų savanorį ginti savo tėvynę, laimino jį kryžiaus ženklu; nors širdis plyšo iš skausmo, bet nepasakė: “Sūnau neik, pasilik namuose!” Net pradžios mokyklos mokinės savo darbo dalį skyrė mūsų kariaujančiai kariuomenei. Mokytojų vadovaujamos, vakarais iki pusiaunakčių, megzdavo pirštines, kojines. Savaitgaliais eidavo per kaimus rinkdamos aukas. Paskui sudarydavo siuntinius, kuriuos siųsdavo į frontą, kad nors valandėlei pradžiugintų karo laukuose esančius brolius. Taip mokytojų buvo nuteikta jaunoji karta. Ir toji įžiebta tėvynės meilės kibirkštėlė daugumai liepsnojo visą gyvenimą. Vėliau, gal, ne viena iš jų įstojo į Šaulių Sąjungą ir dirbo savo kraštui.
1919 m. įsikūrus Šaulių Sąjungai, jau matome vyrams talkininkaujant ir moteris. Tačiau šaulės, dirbdamos kartu su vyrais šauliais, negalėjo tikrai išryškinti savo veiklą. Kada 1927 m. buvo išrinkta pirmoji Kauno motorų skyriaus valdyba, šaulių moterų veikimas žymiai pagyvėjo. Daugiausia buvo kreipiamas dėmesys į sanitariją, auklėjimą, sportą, globą.
Šaulės suprato, kad jaunimas — tautos ateitis. Tad daug laiko ir darbo buvo skiriama jaunimui. Buvo ruošiami vaidinimai, steigiamos sporto sekcijos, organizuojami chorai. Toks jaunimo subūrimas turėjo didelės reikšmės: jis lavinosi ir laikas nebuvo leidžiamas veltui.
Veiklesniuose skyriuose - būriuose, rudens ir žiemos metu, šaulės vakarodavo. Tų vakarojimų metu buvo skaitoma ir nagrinėjama mūsų garbingojo vado, Vlado Putvio, raštai, kuriuose buvo galima rasti tiek daug sielai peno. Be to, buvo mokomasi austi juostas ir dirbami įvairūs rankdarbiai. Kai kur į tuos vakarojimus būdavo kviečiamos ir ne šaulės, kad daugiau pritraukus į šaulių eiles. To-
Šaulių 1935 m. suruošta rankdarbių paroda Židikuose.
kie vakarojimai labai maloniai nuteikdavo, tikrai pasijausdavo esančios vienos šeimos seserys.
Šaulės ruošdavo tautodailės parodas. Provincijos miesteliuose, tos parodos gal ir nebuvo didelio masto, bet kiek gražių senoviškų audinių, juostų buvo galima užtikti kaimuose. Renkant eksponatus kaimo moterys dažniausia pasakydavo, kad nieko neturinčios. Bet paprašius praverti svirne tas senąsias skrynias dažnai galėdavo rasti tikrai gražių audinių, kartais ir labai senų. Tada būdavo patenkintos ir šaulės ir eksponato savininkės.
Buvo stropiai mokomasi rikiuotės, kad iškilmių metu ir moterys mokėtų gražiai, drausmingai žygiuoti. Be to, kartais, šaudymo pratimuose mėgdavo dalyvauti ir kai kurios šaulės, kartais net už vyrus daugiau taškų sušaudydamos, žinoma, ne visada.
Moteriai įgimta ką nors globoti ir rūpintis silpnesniais. Tad sesėms ne svetima buvo ir globa. Ir toje srityje sesės daug širdies parodė. Kai kuriuose būriuose buvo jau paprotys Kalėdų metu ruošti neturtingiems vaikams eglutes su dovanėlėmis. Sykį, viena mergaitė, dėkodama už dovaną, sako: “Kai aš užaugsiu ir aš būsiu šaulė.” Tokios eglutės turėjo ir auklėjančios reikšmės.
Per Vėlines ar kitas tautines šventes šaulės puošdavo savanorių-kūrėjų, brolių šaulių, arba kitų įžymių veikėjų kapus. Mirusiųjų prisiminimas yra labai gražus paprotys. Buvo daug dėmesio kreipiama ir į sanitariją: buvo ruošiamos paskaitos visuomenei, sanitariniai kursai šaulėms, kad reikalui ištikus, ar karui kilus, visada būtume pasiruošusios. Kas svarbiausia, sesės šaulės skleidė blaivybės idėją, šaulė, gerbdama savo uniformą ar tautiškus rūbus, niekados negerdavo svaiginamų gėrimų. Buvo stengtasi, kad šaulė vispusiškai lavintųsi. Visus tuos darbus darbelius sudėjus krūvon, jausdavome gyvą veikimą.
Tik gaila, kad tas produktingas darbas neilgai tęsėsi. Po didžiosios mūsų 20 metų šventės, kada džiaugėsi visa Lietuva, greit gyvenimo vaga pakrypo kita linkme. Užplūdus Lietuvon raudonajam amarui, Šaulių Sąjunga uždaroma, o kartu ir mūsų sesių šaulių gražūs užmačiai nuslopinami. Pradėta veikti slaptai. Turime gyvųpavyzdžių, kad broliai ir sesės savo priesaikos nesulaužė, geriau pasirinko garbingą mirtį, negu būti išdaviku. 1941 m. birželio mėnesį viena iš sesių — J. G., Mažeikių rinktinės, — žuvo nuo raudonųjų kulkos gražiose Ventos pakrantėse. Žuvo — nes norėjo ištęsėti duotąją priesaiką.
Mes, sesės, prisimindamos taip netolimą praeitį, turime neužmiršti savo pareigų ir čia tremtyje, rodydamos savo šaulišką veiklą tikru, nuoširdžiu darbu. Pirmiausia pradėkime nuo savęs: ar viską darome, kaip tikra šaulė turi daryti? Jei esi jauna vaikų motina, ar auklėji vaikučius lietuviškoje dvasioje, ar kalbi su jais gryna lietuvių kalba, ar namuose yra puoselėjami lietuviški papročiai? Jei vyresnė, senų laikų šaulė, stenkis būti pavyzdžiu, būk santūri, nuoširdi. Kiek galint reikia padėti išlaikyti lietuvišką dvasią jaunimo tarpe, sudaryti jam sąlygas gražiai, kultūringai tarpusavy bendrauti.
Tad, kartu į darbą, visos, mielos Sesės! M. B.
